Civilinė byla Nr. e2A-617-464/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01920-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2;
(S)
2.1.2.4.2.6; 2.4.2.12.1; 2.6.7
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1884-794/2019 pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovams V. J., A. J. ir M. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys notaras Pavelas Dobrynskis (Pavel Dobrynskij), S. K., G. M. ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Akmenės nekilnojamasis turtas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė B. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:
1.1. pripažinti negaliojančia 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria atsakovė M. R. pardavė, o atsakovas V. J. nupirko butą ir 197/1149 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją – priteisti atsakovei M. R. ginčo butą ir žemės sklypą;
1.2. pripažinti negaliojančia 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notaro registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria ieškovė B. A. pardavė, o atsakovė nupirko butą ir 197/1149 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją – priteisti ieškovei ginčo butą ir žemės sklypą;
1.3. pripažinti negaliojančia 2017 m. balandžio 7 d. ieškovės su atsakove M. R. sudarytą paskolos sutartį;
1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad iki 2017 m. balandžio 5 d. ji buvo ginčo buto ir atitinkamų žemės sklypo dalių savininkė. Tačiau 2017 metų pavasarį jos materialinė padėtis tapo labai sunki dėl paimtų ir laiku negrąžintų greitųjų kreditų bei dėl susidariusios 7 000 Eur skolos antstoliams areštavus butą. Siekdama neprarasti buto, ieškovė pasiskolino iš draugės 6 000 Eur ir dalį skolos antstoliams sumokėjo. Visgi skolą draugei reikėjo skubiai grąžinti, todėl ieškovė pasinaudojo internetiniame puslapyje www.skelbiu.lt jos dukters E. B. surasta informacija apie fizinio asmens suteikiamas paskolas. Paskolos davėjas, kaip vėliau tapo žinoma – S. K., sutiko suteikti paskolą, be kita ko, ir padengti likusią skolą antstoliams, tačiau kaip garantijos pareikalavo įkeisti jai priklausantį butą su žemės sklypu. Ieškovės 496,07 Eur skolą antstolei B. Palavinskienei ir 408,43 Eur skolą antstoliui A. Naujokaičiui 2017 m. kovo 31 d. banko pavedimais sumokėjo ieškovei nepažįstamas asmuo G. M..
3. Ieškovės teigimu, trečiasis asmuo S. K. jai paaiškino, kad vienintelio gyvenamojo būsto įkeitimas, ieškovei turint nepilnametį vaiką, galimas tik su teismo leidimu, šią kliūtį pasiūlęs apeiti nuperkant ieškovės vardu kitą butą. S. K. 2017 m. kovo 30 d. ją nuvežė į Panevėžį pas notarą P. Dobrynskį, kuris įformino buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį tarp trečiojo asmens UAB ,,Akmenės nekilnojamasis turtas“ ir ieškovės. Jai taip pat buvo pažadėta, kad kitą dieną bus sudarytas ir jai priklausančio buto su žeme įkeitimo sandoris, tačiau pas notarą šiuo tikslu ji buvo nuvežta 2017 m. balandžio 4 d. Pakeliui į Panevėžį S. K. dar pasiėmė ir merginą, kaip vėliau ieškovė sužinojo – atsakovę M. R.. S. K. davė ieškovei pasirašyti paskolos sutartį, žodžiu paaiškinęs, kad ji skolinasi 7 500 Eur ir įsipareigoja mokėti 6 proc. dydžio mėnesines palūkanas, per 60 mėn. gražindama 34 500 Eur, bet dėl nežinomų ieškovei priežasčių šioje sutartyje buvo įrašyta, kad pinigus ji turi grąžinti atsakovei M. R., o ne trečiajam asmeniui S. K.. Ši sutartis nebuvo notaro tvirtinama. Pasak ieškovės, notaras P. Dobrynskis padavė jai pasirašyti kitą dokumentą, kuriuo, kaip jai paaiškino S. K., ir bus įkeičiamas butas su žemės sklypu. S. K. parodė ieškovei kur reikia jame pasirašyti ir ieškovė, neskaičiusi šio dokumento, pasirašė. Pas notarą kabinete atsakovas S. K. taip pat jai padavė ir 6 500 Eur paskolą, o 1 000 Eur suma jai nebuvo perduota, nes ja buvo apmokėta ieškovės skola antstoliams. Iš notaro kabineto ieškovė buvo nuvežta į autobusų stotį, kur, S. K. reikalavimu, jam sumokėjo 400 Eur už paslaugas.
4. Ieškovė tvirtina, kad tik iš advokato, jai atstovavusio santuokos nutraukimo byloje, sužinojo, kad 2017 m. balandžio 4 d. sutartimi ji neatliko jai priklausančio turto įkeitimo, bet šį turtą pardavė atsakovei M. R.. Tvirtina, kad tokių ketinimų ji neturėjo, taip pat negavo sutartyje įrašytos 34 500 Eur turto pardavimo kainos ar tokio dydžio paskolos, juolab kad 2017 m. balandžio 4 d. paskolos sutartyje apskritai nebuvo jokios nuorodos apie suteiktos ir perduotos jai paskolos dydį. Dėl to ji dar kartą kreipėsi į trečiąjį asmenį S. K., o šis 2017 m. balandžio 7 d. padavė pasirašyti, kaip nurodė, patikslintą paskolos sutartį, kurioje ir buvo įrašyta visa ieškovės grąžintina paskolos suma. S. K. taip pat žodžiu ieškovę patikino apie buto jai sugrąžinimą, sugrąžinus paskolą. Ir tik gerokai vėliau ieškovei tapo žinoma, kad dar 2017 m. balandžio 6 d. (iki patikslintos paskolos sutarties pasirašymo) pas tą patį notarą P. Dobrynskį sudaryta turto pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė M. R. ginčo turtą pardavė atsakovams V. J. ir A. J. už 40 800 Eur, su galimybe iki 2018 m. vasario 6 d. jį išsipirkti.
5. Ieškovė prašo 2017 m. balandžio 4 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes ši sudaryta dėl jos suklydimo (suklaidinimo) ir apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90, 1.91 straipsniai). Teigia, kad yra baigusi tik 9 klases, yra rusakalbė, aprašomo įvykio metu ją slėgė didelės skolos ir ji labai bijojo prarasti savo butą. Atsakovė M. R. ir trečiasis asmuo S. K., pasinaudoję susiklosčiusia sudėtinga ieškovės situacija, ją suklaidino ir apgavo, įtikindami, kad ginčo turtas bus kaip užstatas (įkaitas) ir, grąžinus paskolą, bus ieškovei sugrąžintas. Be to, šis sandoris yra tariamas, kadangi jokių pinigų ieškovė pagal pirkimo–pardavimo sutartį negavo (CK 1.86 straipsnis).
6. Ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovų M. R. su V. J. ir A. J. 2017 m. balandžio 6 d. sudarytą pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį negaliojančia ieškovė grindė, be kita ko, ir tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta nagrinėti civilinė byla Nr. e2-3968-603/2018 pagal M. R. ieškinį dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos siekiant pridengti kitą sandorį, t. y. atsakovo V. J. jai suteiktą 34 500 Eur paskolą, už kurią ji įsipareigojo sumokėti 6 300 Eur palūkanas. Kai sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos to sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės (CK 1.87 straipsnis). Ieškovės vertinimu, šis sandoris yra apsimestinis, juo buvo pažeistos ieškovės teisės, taigi ji gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Ieškovė pažymėjo ir tai, kad ginčo turto vertė vien jau VĮ „Registrų centras“ duomenimis yra žymiai didesnė, nei nurodyta šioje sutartyje, t. y. buto 61 000 Eur, o žemės sklypo dalies – 1 353,79 Eur, be to, M. R. į jos inicijuotą civilinę bylą buvo pateikusi šio turto 102 000 Eur vertę patvirtinančius įrodymus.
7. Ieškinio reikalavimą dėl 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė grindė argumentais, kad atsakovė M. R. nesuteikė jai 34 500 Eur paskolos, žymiai mažesnę sumą – 6 500 Eur – jai perdavė trečiasis asmuo S. K., o taip pat CK 1.93 straipsnio bei 6.871 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tvirtindama, kad tokios sumos, kuri įrašyta šioje paskolos sutartyje, sandoriui sudaryti buvo privaloma notarinė forma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu B. A. ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį negaliojančia; 2) kitus ieškinio reikalavimus atmetė; 3) priteisė iš ieškovės B. A. atsakovui V. J. 900 Eur bylinėjimosi išlaidas; 4) priteisė iš atsakovės M. R. ieškovei B. A. 430 Eur bylinėjimosi išlaidas; 5) priteisė valstybei iš ieškovės B. A. 41,88 Eur, o iš atsakovės M. R. – 20,64 Eur bylinėjimosi išlaidas.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė nė vieno iš ieškinyje įvardytų teisinių pagrindų 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai, kuria ieškovė pardavė atsakovei M. R. ginčo butą ir žemės sklypo dalį, pripažinti negaliojančia.
10. Atmesdamas kaip nepagrįstus ieškinio argumentus dėl sudaryto sandorio tariamumo (CK 1.86 straipsnis), teismas nurodė, kad šioje sutartyje pati ieškovė yra patvirtinusi, kad pinigai jai buvo sumokėti iki sutarties pasirašymo ir jos notarinio patvirtinimo, jokių materialinių ar kitokio pobūdžio pretenzijų pirkėjai neturi. Teismo vertinimu, jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad 34 500 Eur suma jai nebuvo sumokėta, byloje nėra. Teismas padarė išvadą, kad šiuo ginčo sandoriu buvo siekiama konkrečių teisinių tikslų – ieškovė siekė turto pardavimo, atsiskaitymo su kreditoriais, o pinigų nesumokėjimo faktas, net jei toks ir būtų buvęs įrodytas, nereiškia visos pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo, negaliojimo ir neįrodo susitarimo dėl buto pardavimo nebuvimo.
11. Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus – 2017 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsigijo butą (duomenys neskelbtini), ir ginčijamą 2017 m balandžio 4 d. sutartį, į aplinkybę, kad ieškovės įsiskolinimai antstoliams B. Palavinskienei ir A. Naujokaičiui (496,07 Eur + 408,43 Eur) buvo padengti, daugkartinį vykimą pas notarą, ilgalaikį bendravimą su trečiuoju asmeniu S. K. ir su juo susijusiais asmenimis, teismas pripažino, kad tarp šalių susiklostė realūs turto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ginčo sandorius patvirtinęs notaras P. Dobrynskis, apklausiamas teismo posėdžio metu, taip pat nurodė, kad ieškovė pageidavo parduoti butą, perskaitė sutarties tekstą, ieškovei buvo išaiškintos visos sandorio sudarymo pasekmės, ji patvirtino notarui, jog viską suprato, taip pat patvirtino, kad pinigus gavo. Vien subjektyvūs ieškovės teiginiai dėl turto pardavimo poreikio nebuvimo, jos suklaidinimo, galimo atsakovų ir trečiųjų asmenų pateiktų dokumentų skirtingo interpretavimo, nėra pakankami konstatuoti ginčijamo sandorio tariamumą.
12. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir reikalavimą pripažinti 2017 m. balandžio 4 d. sandorį negaliojančiu kaip sudarytą suklydus dėl jo esmės, t. y. ieškovei nesupratus, kad turtas yra ne įkeičiamas, o parduodamas. Ginčijamas sandoris buvo patvirtintas notarine tvarka, sutarties tekste ieškovė nurodė, kad ,,sutarties tekstas perskaitytas, turinys ir pasekmės paaiškintos“. Teismo posėdžio metu apklaustas notaras patvirtino, kad ieškovė pageidavo parduoti butą, perskaitė sutarties tekstą, ieškovei buvo išaiškintos visos sandorio sudarymo pasekmės, ji patvirtino notarui, jog viską suprato, taip pat patvirtino, kad pinigus gavo.
13. Teismo vertinimu, sutarties sudarymo metu ieškovė buvo pakankamai jauno amžiaus – 40 metų, ir nors ieškovės išsilavinimas (9 klasės) buvo menkesnis nei kitos sandorio šalies, ir tai nesudaro pagrindo išvadai, kad sutarties esmės ieškovė nesuprato. Pirkimo–pardavimo sandorių iš esmės nėra pagrindo priskirti prie specialių žinių jų sudarymui ir suvokimui reikalaujančių sandorių. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė dėl kokių nors aplinkybių negalėtų suvokti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pardavėja buvo kaip nors spaudžiama ar skubinama tokią sutartį sudaryti. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė kelis kartus vyko pas notarą, t. y. iš pradžių 2017 m. kovo 30 d. sudarė buto, esančio (duomenys nesklebtini), pirkimo–pardavimo sutartį, ir tik po 5 dienų (2017 m. balandžio 4 d.) sudarė ginčijamą sutartį.
14. Atmesdamas kaip neįrodytus ir tokius ieškinio argumentus, kad ieškovė nesuprato sandorio esmės, kadangi jis buvo sudarytas ne jai suprantama rusų, o lietuvių kalba, teismas pažymėjo, kad ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, visą gyvenimą reziduojanti Lietuvoje. Be to, nors teismo posėdžio metu, jos pageidavimu, buvo užtikrintas ir vertėjo dalyvavimas, tačiau ji pati puikiai kalbėjo lietuviškai (2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:33:00, nuo 00:55:40, nuo 00:01:38, nuo 00:02:05 ir kt.), o liudytoja apklausta ieškovės dukra E. B. patvirtino, kad jos mama, ieškovė, lietuviškai moka ir kalbėti, ir skaityti, skaito lietuvišką spaudą, knygas (2016 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:01:13, nuo 00:01:30).
15. Teismas apie ieškovės valios pasikeitimą, t. y. sprendimą ne įkeisti, bet parduoti turtą, sprendė ir iš liudytojos E. B. paaiškinimų, kuri nurodė, kad iš pradžių mama ketino butą tik įkeisti, tačiau dėl to, kad turi nepilnametį vaiką (jos brolį), nutarė butą parduoti, be to, jai buvo prižadėta skolą padengus butą grąžinti (2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:01:14).
16. Teismo vertinimu, net ir tai, kad buto ir dalies žemės sklypo kaina sutartyje yra mažesnė nei rinkos vertė, nesudaro pagrindo ieškovės veiksmus vertinti kaip esminį suklydimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turėjo įvairių įsiskolinimų, kuriuos padengė trečiasis asmuo S. K. ar jo paprašytas kitas asmuo, taip pat tai, kad ieškovė, įgydama butą, esantį (duomenys neskelbtini), pinigų kaip pati ji nurodo nemokėjo. Teismas pažymėjo, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti bet kokias sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas bei sutarties sąlygas, be kita ko, susitarti ir dėl pardavimo kainos, kuri, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti ir mažesnė nei parduodamo turto vertė (CK 6.156 straipsnis).
17. Reikalavimą 2017 m. balandžio 4 sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu teismas atmetė įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė M. R., trečiasis asmuo S. K. ar kitas asmuo būtų grasinęs, daręs ekonominį spaudimą ar kokiais nors kitais būdais vertęs ieškovę sudaryti ginčijamą sandorį, kuris prieštarautų pastarosios valiai.
18. Ieškovė pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį, o sutarties tekste nėra nei vienu žodžiu užsiminta, kad sudaroma buto įkeitimo sutartis. Ieškovės siekį sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį, teismo vertinimu, įrodo jos pačios atliktų veiksmų visuma, t. y. 2017 m. kovo 30 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, įsiskolinimų padengimas antstoliams, apsilankymai pas notarą ir kt. Tokie ieškovės veiksmai, kai pasirašoma visiškai kitokia sutartis nei ji neva tikėjosi, rodo tik pačios ieškovės akivaizdų nerūpestingumą, neapdairumą. Šie ieškovės veiksmai yra tik jos neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, dėl to teismas sprendė, kad ieškovės suklydimo negalima pateisinti.
19. Atmesdamas reikalavimą pripažinti negaliojančia atsakovų M. R. ir V. J. bei A. J. 2017 m. balandžio 6 d. sudarytą to paties turto pirkimo–pardavimo sutartį, teismas visų pirma pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-3968-603/2018, bylą pagal M. R. ieškinį A. J. dėl tos pačios 2017 m. balandžio 6 d. sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukė. Taigi, ginčo sandorio šalys jo neginčija, o ieškovė nėra jo šalimi. Todėl, netenkinus ieškovės reikalavimo dėl 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, esant byloje nustatytoms toms pačioms faktinėms aplinkybėms ir tais pačiais argumentais nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį.
20. Dėl trečiojo ieškinio reikalavimo teismas sprendė kitaip, nurodęs, kad ieškovė įrodė 2019 m. balandžio 7 d. jos ir atsakovės M. R. sudarytos paskolos sutarties negaliojimą. Pagal šią 2019 m. balandžio 7 d. šalių pasirašytą paskolos sutartį atsakovė M. R. perdavė ieškovei grynaisiais pinigais 34 500 Eur, tačiau ši sutartis nėra patvirtinta notaro, nors pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalį kai paskolos suma viršija 3 000 Eur, o sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, tokia sutartis turi būti notarinės formos. Todėl yra pagrindas ją pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 6.871 straipsnio 4 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis).
21. Teismas nurodė, kad pripažinus 2017 m. balandžio 7 d. šalių pasirašytą paskolos sutartį negaliojančia atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovės grąžinti jai 34 500 Eur. Tačiau sandorio pripažinimo negaliojančia padarinių – restitucijos – teismas netaikė, pažymėjęs, kad byloje nėra tikslių duomenų, jog pinigai ir kokia tiksli jų suma buvo realiai perduoti ieškovei, juolab kad ieškovės reikalavimas pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį atmestas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju restitucija netaikytina, nes ieškovė dėl taikytinos restitucijos patirtų pernelyg didelę, neproporcingą naštą, kai, perleidusi turtą, privalėtų dar sumokėti ir paskolos sutartyje nurodytą sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
22. Ieškovė B. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti 2017 m. balandžio 6 d. bei 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, taikyti restituciją, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė visiškai įrodė, kad, pasirašydama 2017 m. balandžio 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ji buvo suklaidinta (apgauta) trečiojo asmens S. K. ir atsakovės M. R., nes jai buvo nurodyta, kad ji pasirašo ne buto pirkimo–pardavimo sutartį, o jo įkeitimo sutartį.
22.2. Teismas neteisingai interpretavo liudytoja apklaustos ieškovės dukros E. B. paaiškinimus. Priešingai nei sprendime nurodė teismas, E. B. teismo posėdyje patvirtino, kad ieškovė ketino butą tik įkeisti ir tik iš savo skyrybų advokato sužinojo, jog nėra jo užstačiusi, o pardavusi M. R., buvo streso būsenoje, susitiko su S. K. šių aplinkybių išsiaiškinimo tikslu, šis nurodęs apie kažkokias teisines kliūtis ir žadėjęs grąžinti butą atgal, kai ieškovė grąžins pinigus (2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:01:14 iki 00:01:18).
22.3. Teismas netinkamai įvertino ir notaro P. Dobrynskio paaiškinimus. Notaras nepatvirtino, kad asmeniškai atsakovei paaiškino sutarties turinį, o tik nurodė, jog ieškovei nekilo jokių klausimų. Notaras patvirtino ir tai, kad sudarant buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį, trečiasis asmuo S. K. iš karto užsakė dar du – ginčo sandorius, kas tik patvirtina išankstinį kitų asmenų susitarimą suklaidinti ieškovę.
22.4. Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad trečiasis asmuo S. K. ir notaras yra geri pažįstami, tai jie patys pripažino, o S. K. ne kartą yra naudojęsis notaro paslaugomis.
22.5. Nepagrįstai liko neįvertintos tokios faktinės aplinkybės, kad tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčo 2017 m. balandžio 4 d. sutartis, ieškovė su atsakove M. R. pasirašė paskolos sutartį. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad ieškovė siekė sudaryti paskolos sutartį, įkeičiant turtą, o ne turtą parduoti. Teismas neįvertino ir tokio fakto, kad 2017 m. balandžio 6 d. ši sutartis buvo pakeista, surašius byloje ginčytą paskolos sutartį, ieškovei pastebėjus, jog pradinėje paskolos sutartyje net nebuvo nurodyta paskolos suma ir pinigų perdavimo jai faktas. Be to, atsakovė M. R. atsisakė paaiškinti šių sutarčių sudarymo aplinkybes, teigdama, kad ji veikė savo giminaičio S. K. prašymu.
22.6. Tai, kad ieškovė buvo suklaidinta, patvirtina ir trečiojo asmens S. K. paaiškinimai. Šis teigė, kad iš pradžių su ieškove buvo sutarta dėl buto įkeitimo už paskolą ir tik atvykus pas notarą (t. y. 2017 m. balandžio 4 d.) ji neva apsigalvojusi bei pasakiusi, kad nori butą parduoti. Tokie parodymai yra melagingi, prieštaraujantys ne tik loginei įvykių sekai, bet ir notaro P. Dobrinskio paaiškinimams, kuris nurodė, kad jau 2017 m. kovo 30 d. S. K. buvo užsakęs dar dviejų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių (tarp ieškovės ir atsakovės M. R., tarp atsakovų M. R. ir atsakovo V. J.) sudarymą bei patvirtinimą.
22.7. Teismas nepagrįstai ignoravo kitos Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-3968-603/2019 faktines aplinkybes, kurioje M. R. įrodinėjo 2017 m. balandžio 6 d. sutarties negaliojimą dėl jos apsimestinumo, įvardindama ir tikrąjį jo sudarymo tikslą – gauti iš atsakovo V. J. 34 500 Eur paskolą. Ieškovei toje byloje pateikus prašymą įtraukti ją trečiuoju asmeniu su savarankiškais reikalavimais, M. R. savo ieškinio atsisakė ir byla buvo nutraukta. Apklausiama nagrinėjamoje byloje atsakovė negalėjo paaiškinti tokio savo elgesio priežasties, patvirtinusi ir tai, kad jos vardu prie elektroninės bylos prisijungdavo būtent S. K.. Ieškovės vertinimu, jos nedalyvavimu minėtoje civilinėje byloje buvo suinteresuotas būtent S. K., siekęs, kad nepaaiškėtų jo veiksmų neteisėtumas.
22.8. Teismas nepagrįstai neįvertino ir tokio fakto, kad trečiasis asmuo S. K. buvo nuteistas už sukčiavimą ir neteisėtas ūkines komercines operacijas, taip pat šiuo metu jo atžvilgiu yra atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas pagal ieškovės pareiškimą dėl įvykdytos apgaulės (sukčiavimo).
22.9. Pagal 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį atsakovė M. R. įsipareigojo grąžinti ieškovei butą ir žemės sklypą pasibaigus paskolos santykiams, tačiau ji šį turtą apsimestinio sandorio pagrindu jau anksčiau buvo perleidusi atsakovui V. J., tokiu būdu pažeisdama ieškovės interesus. Atsakovas V. J. ir anksčiau analogišku būdu veikdavo, teikdavęs paskolas kitiems fiziniams asmenims – šie jam užstatydavo nekilnojamąjį turtą, o paskolą grąžinus turtas buvo perrašomas atgal šiems asmenims ar jų giminaičiams.
22.10. Atsakovas V. J. ginčo buto net neapžiūrėjo, nesiaiškino, kas jame gyvena, po sandorio pasirašymo taip pat nesidomėjo jam perėjusiu turtu, nesudarė sutarčių dėl elektros, šiukšlių, vandens, šilumos tiekimo. Įsigytu turtu visiškai nesidomėjo, nes žinojo, kad yra pasirašęs paskolos sutartį, t. y. paskolinęs S. K. 34 500 Eur. Tik kai trečiasis asmuo skolos jam negrąžino ir atsakovė M. R. kreipėsi į teismą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovas V. J. pradėjo aktyvius veiksmus, siekdamas pradėti valdyti turtą.
23. Atsakovas V. J. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
23.1. Tai, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta turto kaina – 34 500 Eur buvo perduota ieškovei, patvirtino tiek atsakovė M. R., tiek tretieji asmenys S. K. ir notaras P. Dobrynskis. Be to, notaras patvirtino ir tai, kad ieškovei buvo išaiškinta sudaromo sandorio esmė, ji pati nurodė parduodanti butą, kadangi nepajėgianti jo išlaikyti.
23.2. Priešingai nei teigia ieškovė, notaras, sudarant sandorį dėl būsto, esančio (duomenys neskelbtini), pačios ieškovės buvo informuotas, kad ieškovė ketina parduoti ginčo butą, tačiau nepatvirtino to, kad trečiasis asmuo S. K. užsakė ginčo sandorius.
23.3. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad S. K. neturėjo pakankamai lėšų ginčo sandoriams sudaryti. Atsakovė M. R. patvirtino, kad S. K. jai davė 34 500 Eur, kuriuos ji perskaičiavo ir perdavė ieškovei.
23.4. Ieškovė nepaneigė aplinkybių dėl gero lietuvių kalbos mokėjimo. Tai, kad jos turtinė padėtis buvo bloga, nepateisina jos veiksmų – sutarties teksto neskaitymo, nesidomėjimo sutartimi, pasitikėjimu jai nepažįstamu, per skelbimus rastu asmeniu. Be to, pati ieškovė nurodė, kad tą pačią dieną, kuomet iš savo advokato sužinojo, jog pardavė jai priklausantį butą, pasirašė ginčo paskolos sutartį.
23.5. Ieškovės valią sudaryti 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sandorį patvirtina ir jos veiksmai, kai siekdama išvengti būtinybės kreiptis į teismą dėl leidimo parduoti butą gavimo ji įsigijo kitą butą. Be to, ginčo sandoris buvo realiai vykdomas, kadangi M. R. 2017 m. balandžio 6 d. pardavė šį butą atsakovui V. J..
23.6. Ieškovė nėra 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sandorio šalimi, todėl neturi teisės jo ginčyti. Faktą, kad šis sandoris nėra apsimestinis, patvirtina ir tokios faktinės aplinkybės – sandoris sudarytas su atpirkimo galimybe, atsakovas V. J. kreipėsi į M. R. registruotu laišku, prašydamas jos pateikti informaciją, ar ji ketinanti turtą atpirkti, atsakovo aktyvūs veiksmai, siekiant iškeldinti ieškovę ir jos šeimą iš ginčo turto.
23.7. Ieškovė neginčija aplinkybių, kad atsakovo V. J. pozicija yra nuosekli, 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis atitiko jo valią, t. y. nusipirkti butą, o jei atsakovė M. R. per nustatytą terminą jį atpirks, atgauti 40 800 Eur. Tokia sutartis nėra draudžiama įstatymo.
23.8. Ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė atsakovo V. J. nesąžiningumo, o iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis turtas negali būti išreikalaujamas.
24. Atsakovė A. J. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepime, pakartojant atsakovo V. J. pateiktame atsiliepime jau išdėstytus argumentus, nurodomi ir tokie argumentai:
24.1. Ginčo pirkimo–pardavimo sandorius tvirtinęs notaras nurodė, kad ieškovei buvo išaiškinta 2017 m. balandžio 4 d. sandorio esmė, ji pati nurodė siekianti parduoti turtą, kadangi negali jo išlaikyti. Ieškovė kalbėjo lietuviškai, viską suprato, sutartį perskaitė.
24.2. Liudytoja E. B. nurodė, kad ginčo bute ieškovė negyveno, jame gyveno liudytojos senelė, ieškovės mama. Patvirtino, kad ieškovė moka ir supranta lietuvių kalbą, skaito lietuvišką spaudą, žiūri lietuviškas televizijos laidas. Liudytoja taip pat nurodė, kad jos su mama (ieškove) sutarties sudarymą suprato taip, kad atidavus skolą, butas bus perrašomas joms atgal.
24.3. Pati ieškovė, teikdama paaiškinimus teismui nurodė, kad buto pirkimo–pardavimo sutarties neskaitė, todėl ji turi prisiimti tokio savo elgesio pasekmes. Be to, ieškovė teigė, kad S. K. veikė kaip jos atstovas tvarkant ginčo buto reikalus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl byloje pareikštų reikalavimų esmės
25. Apeliaciniame skunde apeliantė B. A. kelia neteisingo jos išdėstytų faktinių aplinkybių, sudarant ginčijamus sandorius, interpretavimo, neteisingo šalių elgesio ir byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimus, kas galiausiai lėmė ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, kad apeliantė nebuvo nei apgauta, nei apsigavo, nei buvo lenkiama sudaryti turto pardavimo sandorį ir kad antroji jos ginčyta pirkimo–pardavimo taip pat yra teisėta, susiformavimą.
26. Teisėjų kolegija visų pirma aptaria apeliantės reikalavimus ir nagrinėjamos civilinės bylos iniciavimo tikslą. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į gynybą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalis). Dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir pasirinkti vieną ar kelis savo pažeistų teisių gynimo būdus, juos sujungiant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 13 straipsnis). Nebaigtinis civilinių teisių gynybos būdų sąrašas yra išvardintas CK 1.138 straipsnyje. Dažniausiai civilinių teisių gynybos būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį.
27. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktas).
1. Taigi, asmuo, inicijuojantis teisme konkretų ginčą dėl savo teisių pažeidimo ir jų gynimo, turi nurodyti konkrečius faktus, leidžiančius teismui įvertinti, ar jo teisės bei įstatymu saugomi interesai buvo pažeisti tų asmenų, kuriems per teismą nukreipti jo reikalavimai, atliktais veiksmais / neveikimu arba sudarytais sandoriais, bei šiuos faktus pagrįsti įrodymais, tačiau neprivalo nurodyti teisinio savo reikalavimų pagrindo. Procesiniuose dokumentuose nurodytų faktų teisinį kvalifikavimą atlieka pats teismas vadovaudamasis principu „teismas žino teisę“ (lot. iura novit curia). Net jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, nei nurodė ieškovas, teisinį pagrindą, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, teismas, spręsdamas šalių ginčą, pats privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes.
2. Ieškinio turinys ir jame išdėstytos faktinės aplinkybės suponuoja teisėjų kolegijos išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė B. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistų jos nuosavybės teisių gynimo, tvirtindama, kad buvo susitarusi su trečiuoju asmeniu S. K. tik dėl to, kad jai priklausantis turtas taps paskolos grąžinimo garantu (bus įkeistas už paskolą), tačiau nesitikėjo, kad šį turtą, juolab visiškai neatlygintinai, ji gali prarasti. Šias savo pažeistas teises ji prašė ginti pripažįstant negaliojančiais tris per itin trumpą laiko tarpą jos ir / ar byloje dalyvaujančių asmenų sudarytus sandorius, tokius reikalavimus grįsdama skirtingais CK numatytais savarankiškais teisiniais sandorių negaliojimo pagrindais.
3. Pirmasis sandoris, kurį apeliantė siekia nuginčyti, yra 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria apeliantė jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – butą ir dalį žemės sklypo (197/1149), esančius adresu (duomenys neskelbtini), už 34 500 Eur kainą pardavė atsakovei M. R. (sutarties 2.1, 3.1 punktai). Antrasis jos ginčijamas sandoris, sudarytas praėjus dviem dienoms po pirmojo, yra 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė M. R. tą patį turtą pardavė atsakovams V. J. ir A. J. už 40 800 Eur su teise iki 2018 m. vasario 6 d. jį atpirkti (sutarties 2.1, 3.1, 5.1-5.3 punktai). Ir trečiasis apeliantės ginčijamas sandoris yra 2017 m. balandžio 7 d. sudaryta paskolos sutartis, kuria apeliantei B. A. perduota tam skirtoje sutarties vietoje (grafoje) likusi neįvardinta pinigų suma, o paskolos gavėja (B. A.) įsipareigojo grąžinti paskolos davėjai (M. R.) tokią pat pinigų sumą. Sutarties 1 punkto pabaigoje paskolos gavėjos įsipareigojimas yra suformuluotas taip: 34 500 Eur 60 mėnesių laikotarpiui, mokant kas mėnesį po 575 Eur; padengiant įsiskolinimą pirkėja perleidžia buto ir žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises. Pažymėtina, kad kam, kada ir kokiomis sąlygomis nuosavybės teisės yra perleidžiamos, šioje paskolos sutartyje nenurodoma.
4. Apeliantės teigimu, iki sudarant ginčo sandorius ji nepažinojo nei atsakovo V. J., nei atsakovės M. R., nei trečiojo asmens S. K., su pastaraisiais (atsakove ir trečiuoju asmeniu) susipažino tik dėl susidariusios jos sunkios finansinės padėties, negalėjimo įvykdyti įsipareigojimų pagal kitas kredito sutartis bei grėsmės, kad į ginčo turtą bus nukreiptas išieškojimas ir ji gali prarasti šį turtą. Kaip buvo minėta, ieškovė įvardijo tokią įvykių seką: norėdama kuo greičiau padengti turimus skolinius įsipareigojimus, ji kreipėsi į internetiniame puslapyje skelbiu.lt rastame skelbime nurodytą asmenį, kuris deklaravo visiems be išimties per 1 dieną suteikiantis paskolas nuo 600 Eur iki 30 000 Eur, palūkanas derinant individuliai. Skelbime nurodytu telefono numeriu atsiliepęs vyras, kaip vėliau paaiškėjo – trečiasis asmuo S. K., paaiškino, kad jos prašomą 7 500 Eur paskolą suteiks, tačiau tam ji turės įkeisti ginčo turtą kaip garantiją, kad paskola bus grąžinta. Jai tokios sąlygos tiko, todėl pagrįstai tikėjosi, kad bus suteikta paskola įkeičiant turtą. Ketinimų šį turtą perleisti kitų asmenų nuosavybėn neturėjo, priešingai, skolindamasi iš S. K. apeliantė ir siekė išvengti šio turto praradimo (jo pardavimo iš varžytynių).
5. Apeliantė viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, kad būtent tokio turinio 2017 m. balandžio 4 d. sutarties pasirašymą lėmė jos suklydimas ir atsakovės bei trečiojo asmens apgaulė, jų pasinaudojimas itin sudėtinga ieškovės finansine padėtimi, jos išsilavinimo stoka, lietuvių kalbos nepakankamas mokėjimas. Trečiasis asmuo S. K. įtikino apeliantę tuo, kad jai priklausantis turtas tik užstatomas (įkeičiamas) už suteiktą 7 500 Eur, o grąžintiną 34 500 Eur paskolą. Nurodytas faktines aplinkybes apeliantė kvalifikavo kaip reikalavimą šį turto pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.86, 1.90 ir 1.91 straipsnius. Kitaip tariant, apeliantė laikosi pozicijos, kad ji nesitikėjo (negalėjo numanyti) susiklosčiusios po šio sandorio pasirašymo situacijos, kad didelės vertės turto ji neteks neatlygintinai (sutartyje nurodyta 34 500 Eur turto pardavimo kaina jai nesumokėta) ir turės sugrąžinti paskolą su palūkanomis.
6. Apeliantė 2017 m. balandžio 6 d. sudarytą sandorį prašė pripažinti apsimestiniu pagal CK 1.87 straipsnį teigdama, kad atsakovė M. R., kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu V. J. dėl 2017 m. balandžio 6 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, kurio pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-3968-603/2018, pati pripažino, jog sutartis buvo sudaryta vien siekiant pridengti kitą, t. y. paskolos sandorį.
7. Paskiausiai sudarytą, t. y. 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį apeliantė prašė pripažinti negaliojančia CK 1.93 straipsnio pagrindu, nes ši sutartis sudaryta nesilaikant CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyto formos reikalavimo, t. y. ji nebuvo patvirtinta notaro, taip pat tvirtino, kad jame nurodytos grąžintinos sumos ji realiai negavusi, jai suteikta paskola buvo daug kartų mažesnė.
8. Tokie sujungti į vieną ieškinį reikalavimai bei apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytos šiuos reikalavimus pagrindžiančios faktinės aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad apeliantės kreipimosi į teismą tikslas yra buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), siekiant kelių teisinių instrumentų pagalba susigrąžinti nekilojamąjį daiktą, į kurį nuosavybės teises apeliantė nurodo praradusi dėl byloje dalyvaujančių asmenų apgaulingų veiksmų ir pasinaudojimo tiek tokia situacija, kad apeliantė turėjo skubių ir neatidėliotinų ekonominių poreikių, tiek ir jos neišmanymu.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. sutarčių dėl turto perleidimo iš pradžių atsakovei M. R., o vėliau atsakovams V. J. ir A. J., negaliojimas nei pagal vieną iš apeliantės nurodytų teisinių pagrindų nepasitvirtino, todėl šią ieškinio dalį atmetė. Teismas patenkino tik ieškinio reikalavimą dėl 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, nurodęs, kad paskolos sumai viršijant 3 000 Eur ir ją vykdant grynaisiais pinigais, tokia sutartis turėjo būti patvirtina notaro, taigi šiuo atveju pažeistas jos formai keliamas imperatyvus reikalavimas.
10. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą dėl paskolos dalyko dydžio ir pareigos jo perdavimą užfiksuoti notaro patvirtintos formos dokumentu, nenustatinėjo (ir nenustatė) aplinkybės, kokia konkrečiai pinigų suma faktiškai buvo perduota apeliantei kaip paskola ir netaikė sandorio negaliojimo padarinio – restitucijos, šiuo aspektu pasisakydamas, kad ją taikant apeliantė, perleidusi turtą ir privalėdama sumokėti paskolos sutartyje nurodytą sumą, patirtų pernelyg didelę, neproporcingą naštą. Tokie teismo sprendimo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad teismas faktiškai įskaitė pripažintoje negaliojančia sutartyje nurodytos paskolos grąžinimo prievolę, nors jos terminas nei ieškinio padavimo, nei teismo sprendimo priėmimo metu dar nė nebuvo suėjęs, į turto kainą, kai nenustatė jos sumokėjimo pagal apeliantės ginčytą sandorį (žr. teismo sprendimo 16 punktą), nors apeliantė būtent tokio savo pažeistų teisių gynybos būdo nebuvo pasirinkusi (CPK 13 straipsnis).
11. Teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantės ir kitų asmenų dėl jos turto sudaryti sandoriai yra teisėti, o apeliantės teisės pakankamai apginamos faktiškai teismui ją atleidus nuo paskolos sutartyje numatytų prievolių vykdymo, paskolos sutartį pripažįstant negaliojančia, bet netaikant restitucijos (žr. sprendimo 38 punktą). Tokią teisiškai ydingą teismo poziciją galbūt lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos specifiškumo ir kiekvieno apeliantės ginčyto sandorio teisėtumo bei pagrįstumo klausimą išsprendė atskirai vienas nuo kito, vertindamas juos kaip atskirą, pavienį sandorį pagal formaliuosius sandorių negaliojimo kriterijus, o ne kaip vieningą procesą, kurio kiekvienas paskesnis sandoris buvo pirmesnio sandorio tęsinys.
12. Teismo sprendimu šalių ginčas dėl teisės išsprendžiamas iš esmės ir daromas poveikis į egzistuojančius šalių materialinius teisinius santykius. Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK176–185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013).
13. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šio konkretaus ginčo esmės ir neteisingai įvertino joje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, pirmiausia atkreipia dėmesį į pačią svarbiausią teismui tenkančią pareigą – vykdyti teisingumą. Teisingumo vykdymo pareiga yra konstitucinė, ji įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje. Konstitucinė teismo pareiga ginti pažeistas asmenų civilinės teises ir taip vykdyti teisingumą, aiškinant įstatymus, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tiesiogiai nustatyta ir kituose teisės aktuose – Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, CK 1.5 straipsnio 4 dalyje, 1.138 straipsnyje, CPK 3 ir 6 straipsniuose, kt. Materialiuoju požiūriu tai reiškia, kad teismui yra suteikta išimtinė teisė valstybės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri – ne, kurios reikalavimas pagrįstas, o kurios – ne. Teisingumas yra neatskiriamas nuo teisėtumo. Jeigu teismo sprendimas – galutinis teisingumo vykdymo rezultatas – bus neteisėtas, tai nebus galima teigti, kad konkrečioje byloje teismas įvykdė teisingumą.
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad visi sandoriai buvo sudaryti per itin trumpą laiką, į aiškiai nelygiavertę šalių turimą patirtį tokio pobūdžio santykiuose, į akivaizdžią apeliantės gautos naudos (jai suteiktos paskolos) ir jos suteikimo procese prarasto nekilnojamojo daikto vertės disproporciją, į neginčijamai byloje nustatytą tokį faktą, kad apeliantė prarado teises į nekilnojamąjį daiktą dar nė nepradėjusi vykdyti paskolos sutarties, į atsakovų bei trečiųjų asmenų tarpusavio ryšius, labiau tikėtinus, nei netikėtinus, jų susitarimus ir anksčiau jų atliktus veiksmus, į juos charakterizuojančius duomenis, galinčius padėti atskleisti ir tikruosius jų ketinimus, o visi šie duomenys teismui buvo prieinami, be kita ko, ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl teismas priėmė sprendimą, kuris negali būti laikomas teisėtu, pagrįstu ir, juo labiau, teisingu. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju neatliko pagrindinės teismui tenkančios pareigos – teisingumo vykdymo.
15. Nors apeliantė apeliaciniu skundu nekvestionuoja jai palankios teismo sprendimo dalies, kuria 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartis buvo pripažinta negaliojančia CK 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu vien dėl jos formos neatitikimo CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatytam reikalavimui, visgi teisėjų kolegijai sandorius pripažįstant ir vertinant juos kaip vieningą tęstinį šalių susitarimo procesą, apeliacinio skundo argumentų aptarimas objektyviai suponuoja poreikį pasisakyti ir dėl apeliantei suteiktos paskolos bei tokios sutarties sudarymo aplinkybių. Šią būtinybę lemia ir apeliantės pozicija, kad ji siekė gauti paskolą įkeisdama (pasak apeliantės – užstatydama) jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, o ne jį parduodama.
16. Kadangi šalys skirtingai aiškina tikruosius savo ketinimus tiek susitariant dėl paskolos ir jos sąlygų, tiek ir sudarant 2017 m. balandžio 4 d. sutartį dėl apeliantei priklausančio turto perleidimo (pardavimo), visų susitarimų (įskaitant paskolą) turinį galii padėti atskleisti subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas (CK 6.193 straipsnis), kuris kartu su teksto lingvistiniu aiškinimu sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, pagal kurią ir nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Todėl kompleksiškai įvertintinus pasirengimą sudaryti paskolos sutartį bei šalių elgesį iki ir po jos sudarymo galima būtų tiksliausiai nustatyti, kokių teisių įgyti kiekviena jų siekė ir kokias pareigas sutiko prisiimti, o kartu ir teisingai išspręsti šį ginčą.
Dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių ir jos sąsajų su kitais byloje ginčijamais sandoriais
17. Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o CK 1.74 straipsnyje – sandoriai, kurie turi būti sudaryti notarine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą.
18. Remiantis CK 1.93 straipsnio, kuriame įtvirtintas vienas iš sandorio negaliojimo pagrindų, t. y. įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas, nuostatomis, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (1 dalis); įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (3 dalis). Taigi, sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja. Kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, paskolos sutartims, kuriomis skolinama suma yra didesnė kaip 3 000 Eur ir toks sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, įstatymu yra keliami notarinės formos reikalavimai, o jų nesilaikymas daro tokias paskolos sutartis negaliojančias (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.871 straipsnio 4 dalis).
19. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartis negalioja vien dėl jos neatitikimo formos reikalavimui, juolab kad skolinant tiek 34 500 Eur, tiek ir apeliantės pripažįstamą 7 500 Eur sumą galiotų tie patys sutarties formos reikalavimai, iš esmės yra teisinga. Kita vertus, teismas nenustatinėjo ir nenustatė tokių teisiškai reikšmingų, vertinant ir kitus apeliantės ginčijamus sandorius, aplinkybių, kodėl ši paskolos sutartis visgi nebuvo patvirtinta notaro ir kokia konkreti priežastis lėmė būtent tokį paskolą teikusių asmenų elgesį, nors byloje dalyvaujantys asmenys ne kartą vyko iš Vilniaus pas notarą Panevėžyje, apeliantei 6 500 Eur suma taip pat buvo perduota Panevėžyje (tokie jos teiginiai kitais bylos įrodymais nepaneigti), kokia realiai pinigų suma buvo paskolinta apeliantei ir kokiomis sąlygomis (sutarties atlygintinumas). Pažymėtina, kad 2017 m. balandžio 7 d. sutartyje nėra aiškaus įrašo dėl konkrečios pinigų sumos jai perdavimo, apsiribojant vien nuoroda (atitinkamu prierašu) apie grąžintinos sumos dydį. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ir to, kokią reikšmę turi ankstesnė – 2017 m. balandžio 4 d. paskolos sutartis, kuri nagrinėjamoje byloje neginčijama, o joje taip pat yra aptarta apeliantės B. A. pareiga sumokėti atsakovei M. R. per 60 mėnesių po 450 Eur arba po 575 Eur, nepasisakė dėl šioje paskolos sutartyje esančio įrašo, kad „<...>Padengus sutartį kreditorius privalo nedelsiant perleisti buto nuosavybę B. A.“, reikšmės, vertinant, koks buvo tikrasis šalių susitarimas.
20. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi, įstatymų leidėjo valia paskolos dalykas privalo būti aiškiai apibrėžtas ir neturi kelti jokių abejonių dėl jo dydžio. Akivaizdu, kad šalys, sudarydamos tokio pobūdžio sandorį, gali susitarti ir dėl sutarties atlygintinumo, susitarusios dėl procentinio (CK 6.872 straipsnis) ar kitokio įstatymu nedraudžiamo atlygio už naudojimąsi paskola, taip pat susitarti dėl paskolos grąžinimą ir tinkamą sutarties vykdymą užtikrinančių priemonių.
21. Apeliantė nuosekliai tvirtina apie būtent tokį jos ir tikrosios sandorio šalies, paskolos davėjo S. K., buvusį susitarimą – dėl jai nuosavybės teise priklausančio buto su žemės sklypu įkeitimo, apeliantės dar vadinamo ir užstatu, už jai faktiškai suteiktą 7 500 Eur paskolą. Pasak apeliantės, sandoris su jai priklausančiu butu ir žemės sklypu, šalių susitarimu, turėjo atlikti paskolos grąžinimą užtikrinančią funkciją ir privalėjo būti jai sugrąžintas, kai ji sumokės paskolos sutartyje nurodytą 34 500 Eur sumą. Bet tai tapo neįmanoma, kai atsakovė M. R. vos po dviejų dienų sudarė turto pardavimo atsakovams V. J. ir A. J. sutartį.
22. Įkeitimas, kuriuo gali būti užtikrintas bet kurios esamos ar būsimos prievolės įvykdymas (CK 4.200 straipsnio 1 dalis), yra daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, juo užtikrinamas esamo ar būsimo turinio įsipareigojimo įvykdymas (CK 4.198 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo daikto įkeitimas yra įgyvendinamas hipotekos institutu, kurios galiojimas priklauso nuo hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo (CK 4.170, 4.174 straipsniai).
23. Šiuo konkrečiu atveju hipotekos sandoris dėl turto nebuvo sudarytas ir įregistruotas, visgi apeliantės paaiškinimai dėl jos ketinimų įkeisti turtą, bet ne jį parduoti, atsižvelgiant ir į tokią jau aptartą aplinkybę, kad šios paskolos gavimo apeliantė ir siekė, nenorėdama prarasti ginčo turto dėl anksčiau susidariusių skolų, yra visiškai logiškas ir suprantamas. Be to, tokių jos paaiškinimų pagrįstumu leidžia įsitikinti ir šios nutarties 46 punkte paminėtas įrašas pirmojoje 2017 m. balandžio 4 d. paskolos sutartyje, kurioje aiškiai užfiksuotas atsakovės įsipareigojimas nedelsiant grąžinti turtą po sutarties įvykdymo (t. y. po 60 mėn.). Paskolos davėju sutartyje įrašyto asmens (M. R.) įsipareigojimas grąžinti apeliantei priklausiusį daiktą iš karto po to, kai ši grąžins paskolą, neabejotinai atitiko apeliantės lūkesčius dėl įkeitimo, kaip šį procesą ji galėjo suvokti pagal savo asmeninę patirtį ir turimą išsimokslinimą.
24. Nors kiti bylos dalyviai atsikirtimuose tvirtino apie apeliantei paskolos suteikimo procese susiformavusį norą parduoti turtą, tačiau logiškai ir protingai nepaaiškina nei tokios jos valios transformacijos poreikio, nei aplinkybių, susijusių su pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytu turto kainos dydžiu ir jos, teisėjų kolegijos vertinimu, nesumokėjimu apeliantei, dėl ko šioje nutartyje dar bus pasisakyta. Tokia atsakovų ir trečiojo asmens S. K. atsikirtimų pozicija iš esmės reiškia, kad apeliantė neatlygintinai perleido jai priklausantį didelės vertės turtą ir kartu įsipareigojo atsakovei M. R. sumokėti 34 500 Eur sumą, mainais apmokant apeliantės 496,07 Eur ir 408,43 Eur skolas antstoliams bei paskolinant 6 500 Eur sumą, kurios dalį (400 Eur), kaip ieškinyje nurodyta, apeliantė trečiojo asmens S. K. reikalavimu dar sumokėjo šiam už paslaugas. Tačiau tokia pateikiama apeliantės elgesio interpretacija akivaizdžiai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).
25. Paskolos sutarties, teismo jau pripažintos negaliojančia dėl ydingos jos formos, teisėtumo vertinimo kontekste teisėjų kolegija atsižvelgia ir į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Asmenų veiksmai, sudarant kitokios nei įstatyme numatytos formos sandorį, ne visada gali būti susiję su įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo pažeidimu (tada sandoris būtų negaliojantis pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį), bet jie gali būti teismo vertinami kaip neatitinkantys viešosios tvarkos ar geros moralės, o tai sudaro pagrindą taikyti CK 1.81 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020, 35 punktas).
26. Teisėjų kolegijos nustatytų faktinių aplinkybių visuma, susijusi su apeliantės ginčijamų 2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. sandorių sudarymu, bei juos sudariusius asmenis charakterizuojantys duomenys sudaro pagrindą padaryti tokią labiau tikėtiną išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju sąmoningai buvo siekiama išvengti CK 6.871 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reikalavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskolos sandoriui keliamo formos reikalavimo nesilaikymą lėmė sąmoningi asmenų (atsakovų, trečiųjų asmenų) veiksmai, tokiu būdu siekiant išvengti kitų, vos keliomis dienomis anksčiau, nei pirmosios instancijos teismo pripažinta negaliojančia 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartis, sudarytų sandorių nuginčijimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad paskolos sutartis pripažintina negaliojančia, tačiau neidentifikavo visų šio sandorio negaliojimo pagrindų, nors jie yra itin reikšmingi vertinant taip pat ir kitų apeliantės ginčytų sandorių teisėtumą.
27. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).
28. Sąvoka „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-51-695/2017 69, 70 punktas; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017 43, 44 punktas).
29. Apeliantė šio teisinio pagrindo paskolos ir kitoms sutartims pripažinti negaliojančiomis nebuvo pasirinkusi, visgi jos teisės normų pasitrinkimas teismo nesaisto. Tokia ieškinyje nurodyta faktinė aplinkybė, kad kaip grąžintina suma į 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį įrašyta, o pagal pirmąją 2017 m. balandžio 4 d. paskolos sutartį suskaičiuojama (575 Eur x 60 mėn.) 34 500 Eur pinigų suma jai nebuvo sumokėta, taip pat aplinkybės, susijusios su jos išsilavinimu, asmenine patirtimi, susidėjusia sunkia turtine situacija, kitų šių santykių dalyvių elgesį apibūdinantys duomenys, suponavo teismo pareigą spręsti ginčijamų sutarčių dar ir šiuo teisiniu pagrindu įvertinimo klausimą.
30. Teisėjų kolegija savo nutarties 28 punkte iš dalies jau aptarė teismo vaidmenį ir jo pareigas taikyti teisę konkretiems nustatytiems byloje faktams. Apie tokias teismo pareigas buvo pasisakyta ir kasacinio teismo praktikoje, pažymint, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, 56 punktas).
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą ex officio (pagal pareigas) vertinti byloje esančius duomenis, patvirtinančius sutarčių prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes. Toks teismui suteiktos teisės ir tenkančios pareigos vykdymas nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2008; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020, 47 punktas).
32. Teisėjų kolegija, tai įvertinusi, konstatuoja, kad paskolos sandorio sudarymo aplinkybės (kartu su visais paskesniais sandoriais) ir sutarčių tekstas leidžia pagrįstai abejoti dėl šio sandorio atitikimo geros moralės principams. Apeliantė viso proceso metu įrodinėjo, kad prieš sudarant ginčo sandorius jos finansinė padėtis buvo itin sudėtinga, jos atžvilgiu buvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai, juos nukreipiant į apeliantei priklausiusį ginčo turtą. Šias faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – VĮ ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. ginčo turtas buvo areštuotas pagal antstolių B. Palavinskienės ir A. Naujokaičio patvarkymus. Kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3206-558/2017 dėl apeliantės ir jos sutuoktinio santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, apeliantė kartu su sutuoktiniu pripažinta solidariai atsakinga už prievoles kreditoriams UAB ,,General Financing“ ir Bigbank AS.
33. Kaip tvirtino apeliantė ir neneigė kiti byloje dalyvaujantys asmenys, siekdama neprarasti buto, į kurį antstoliai nukreipė išieškojimą, ji nusprendė dar kartą pasiskolinti, lėšas skiriant pradelstiems kreditorių reikalavimams padengti. Dėl to kreipėsi į draugę, o vėliau ir į dukters internetinių skelbimų puslapyje skelbiu.lt nurodytą asmenį dėl paskolos suteikimo. Tai 2019 m. birželio 12 d. teismo pasėdyje patvirtino ir liudytoja apklausta apeliantės duktė E. B. (2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:10:00).
34. Trečiasis asmuo S. K., teikdamas paaiškinimus 2019 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje, pripažino, kad būtent jis internetiniame skelbimų portale www.skelbiu.lt skelbėsi teikiantis paskolas, kad skelbime buvo nurodytas jo telefono numeris bei kad 2017 m. kovo mėn. pabaigoje su juo susisiekė apeliantė dėl, kaip jis tvirtina, paskolos suteikimo ir buto pardavimo, pažymėjęs, kad skelbimo teksto, jo turinio nepamena (2019 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:19:29).
35. Taip pat nei trečiasis asmuo, nei atsakovė M. R. nepaneigė ir tokių apeliantės argumentų, kad paskolos suteikimo aplinkybes ji derino su trečiuoju asmeniu S. K., tačiau tiek 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo, tiek ir paskolos sutartis su ja pasirašė atsakovė M. R., įvardijama sutartyse paskolos davėja ir turto pirkėja. Apklausiami teismo posėdžiuose atsakovė M. R. ir trečiasis asmuo S. K. pateikė identiškus paaiškinimus dėl trečiojo asmens S. K. prarasto paso ir negalėjimo savo paties vardu sudaryti šių sandorių, dėl jo žmonos giminaitės M. R. sutikimo juos pasirašyti (trečiojo asmens S. K. paaiškinimai, 2019 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:21:30; M. R. paaiškinimai, 2019 m. spalio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:05:11). Atsakovė taip pat nurodė, kad nė vieno iš sandorių tikslaus turinio nežino ir neatsimena, pasitikėjo S. K., tik galinti patvirtinti, jog apeliantei perdavė S. K. duotus pinigus – 34 500 Eur, kuriuos pati perskaičiavo (2019 m. spalio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:11:09). Trečiasis asmuo S. K. tvirtino, kad apeliantei buvo suteikta 34 500 Eur paskola ir pagal ginčo pirkimo–pardavimo sandorį perduota turto kaina – 34 500 Eur (2019 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:30:41). Kitaip tariant, pagal šių asmenų aiškinimą apeliantei iš viso buvo perduota 69 000 Eur.
36. Pažymėtina ir tai, kad nei atsakovė, nei trečiasis asmuo S. K. tiksliai neįvardijo ginčijamos 2017 m. balandžio 6 d. paskolos sutarties parengusio asmens ir jos pasirašymo aplinkybių, S. K. viena kartą nurodžius, kad tą padarė jis pats, o kitą kartą, kad parengė kartu su apeliante. Su tuo apeliantė kategoriškai nesutiko (2019 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:38:00). Teisėjų kolegija pripažįsta nustatyta tokią faktinę aplinkybę, kad paskolos sutarčių rengėjas buvo būtent trečiasis asmuo S. K., kuris, kitaip nei apeliantė, neabejotinai turėjo tokios patirties ir reikalingų tam žinių. Kaip nustatyta iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), trečiasis asmuo S. K. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu (baudžiamosios bylos Nr. 1-34-229/2017), kurio dalis dėl S. K. paskirtų bausmių pakeista Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-27-185/2018), buvo nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. subūrė organizuotą grupę, duodamas nurodymus jai vadovavo, koordinavo organizuotos grupės narių veiklą, parengė nusikalstamą schemą – apgaulingą UAB „Remsita“ (laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. spalio 11 d. jis valdė 50 proc. šios bendrovės akcijų) buhalterinės apskaitos tvarkymą ir neteisėtą vertimąsi finansine – greitųjų kreditų suteikimo veikla, neturint licencijos ir leidimo, bei jai vadovavo, per šios įmonės darbuotojus bei kitus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, versliškai, neturint licencijos ir leidimo, vykdė finansinę veiklą, išduodant asmenims greituosius kreditus. Apeliantė, priešingai nei trečiasis asmuo, atitinkamų sandorių sudarymo patirties neturėjo, ji baigusi vos 9 klases, tokiu atveju, atsižvelgiant ir į trečiąjį asmenį charakterizuojančius faktus, yra pagrindas spręsti, kad jis buvo stipresnioji sandorio šalis, kuriai gerai buvo žinomos tokių sandorių sudarymo aplinkybės.
37. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo S. K., per savo statytinę M. R. faktiškai ir sudaręs abi paskolos sutartis su apeliante, negalėjo paaiškinti, kodėl buvo sudarytos dvi paskolos sutartys, kas 2017 m. balandžio 7 d. lėmė poreikį keisti pradinę sutartį, joje dar kartą, kaip ir 2017 m. balandžio 4 d. sutartyje, įrašant patvirtinimą dėl nuosavybės teisių į butą ir žemės sklypą sugrąžinimo apeliantei B. A., šiai padengus įsiskolinimą, dėl kokios priežasties paskolos sandoris nepatvirtintas notaro. Tai, kad trečiajam asmeniui S. K. turėjo būti žinoma tokio sandorio formai keliami reikalavimai, patvirtina ir jo paties teisme pripažinta aplinkybė dėl veiklos, susijusios su konsultacijomis paskolų suteikimo klausimais, vykdymo, taip pat padėjimo atsakovui V. J., suteikiant paskolas kitiems asmenims (2019 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:31:50).
38. Neabejotina, kad tokio turinio paskolos sutartį buvo sąmoningai vengiama tvirtinti notarine tvarka jau vien dėl to, kad joje nurodytas turtas – anksčiau priklausęs apeliantei nuosavybės teise butas su žemės sklypu – jau buvo perleistas atsakovui V. J. pagal jo su atsakove M. R. 2017 m. balandžio 6 d. pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pripažinimo negaliojančia taip pat buvo siekiama nagrinėjamoje byloje.
39. Be to, teisėjų kolegijai pagrindą pripažinti paskolos sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas teikia net tik, kaip pirmiau konstatuota, labiau tikėtina sąmoningai pasirinkta sutarties paprastoji rašytinė forma, bet ir sutarties turinys. Ginčijamoje 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartyje iš esmės nėra net užfiksuota, kokia suma, kaip paskola, apeliantei buvo perduota, visiškai aišku tik tai, kokią sumą (34 500 Eur) ir per kokį laiko tarpą (per 60 mėn. arba penkerius metus) ji turėjo grąžinti trečiojo asmens statytinei, atsakovei M. R.. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad apeliantė anksčiau nepažinojo trečiojo asmens ar atsakovės. Tokios aplinkybės, kad su ja sudaromos sutartys buvo pasirašomos ne jos gyvenamojoje vietoje Vilniuje, o nuvežant apeliantę pas notarą, dirbantį Panevėžio m., kur buvo perduota ir apeliantės pripažįstama kaip gauta 6 500 Eur suma, kito buto (duomenys neskelbtini), siekiant apeiti reikalavimus gauti teismo leidimą sandoriams sudaryti, paieškos bei jo įsigijimo išlaidos (apeliantė neigia tokių patyrusi, neigia mačiusi ir patį butą), neabejotinai lėmė ir papildomus paskolos sandorio sudarymo kaštus. Tokiu atveju nenustatyta jokio objektyvaus pagrindo padaryti išvadą, kad paskolos sandoris buvo neatlygintinis, kitaip tariant, kad apeliantei yra paskolinta lygiai tokia pati suma, kurią ji ir turi grąžinti. Labiau tikėtina, kad tokiu būdu trečiasis asmuo siekė sukurti jam naudingą schemą, teikiant fiziniams asmenims atlygintines paskolas, kuomet į paskolos sutartį įrašoma didesnė nei faktiškai suteikta paskola, tokiu būdu į jos kainą įskaičiuojant palūkanas. Kitokia antrosios paskolos teisinių santykių šalies (paskolos davėjo ir jo statytinės) pozicija atmestina kaip neįrodyta ir nepaneigianti apeliantės teiginių apie buvusį susitarimą dėl 6 procentų mėnesio palūkanų mokėjimo.
40. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantės pripažįstama kaip gauta iš viso 7 500 Eur paskola yra net 4,6 karto mažesnė, nei grąžintina 34 500 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo, patyrusi tokių paskolinių teisinių santykių šalis, teikusi atitinkamas konsultacijas ir kitiems asmenims (pavyzdžiui, atsakovui V. J.) (žr. šios nutarties 64 p.), suprato arba turėjo suprasti, kad teismų praktikoje pernelyg didelės (lupikiškos) palūkanos nėra toleruojamos ir paprastai mažinamos. Paskolos sutarties sudarymas, paslepiant mokėtinas palūkanas, jas iš karto įskaičiuojant į grąžintiną sumą, taip pat yra nesąžiningas, geros moralės neatitinkantis šalies elgesys.
41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytų byloje faktinių aplinkybių visuma, t. y. paskolos sandorio sudarymas ne su tikrąja jo šalimi S. K., o su statytine M. R., pasinaudojimas susidėjusiomis apeliantei sunkiomis aplinkybėmis ir neatidėliotinais jos poreikiais, jos patiklumu, neišmanymu tokių sandorių sudarymo ir jų įforminimo tvarkos, neatitinkančių ne tik šalių susitarimo, bet ir faktinės situacijos aplinkybių sutartyje nurodymas (butas su žemės sklypu, įrašytas 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartyje kaip grąžinamas apeliantei ir jos vertinamas kaip užstatas už paskolą arba įkaitas, atsakovės jau 2017 m. balandžio 6 d. buvo parduotas kitiems atsakovams), trečiąjį asmenį charakterizuojantys duomenys, jo verslo specifika ir atitinkama patirtis, atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų nenuoseklumas, akivaizdus jų vengimas atvykti į teismą paaiškinti faktines aplinkybes, dėl ko teismas ne kartą skyrė jiems baudas, leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad atsakovės M. R. ir trečiojo asmens S. K. elgesys vertybiniu požiūriu yra smerktinas, t. y. neatitinkantis viešosios tvarkos ir geros moralės. Todėl pirmosios instancijos teismo pripažinta negaliojančia vien dėl sandorio formos (ši teismo sprendimo dalis neskundžiama) paskolos sutartis pagal CK 1.81 straipsnį yra niekinė ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnis) ir jokių teisėtų padarinių negalėjo sukelti.
Dėl 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo
42. Apeliantė savo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį grindė CK 1.86, 1.90 ir 1.91 straipsniuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Viena vertus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantės dėstomos faktinės aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti visetą įstatyme numatytų aplinkybių, kai sandoris laikomas negaliojančiu dėl jo tariamumo. Šis sandoris buvo vienos šalies įvykdytas, atsakovei pasinaudojus tuo metu turėta disponavimo teise ir po dviejų dienų, t. y. 2017 m. balandžio 6 d., pardavus ginčo objektu tapusį turtą atsakovui V. J.. Turto savininkais Nekilnojamojo turto registre nurodomi atsakovai V. J. ir A. J.. Kita vertus, teigdama, kad jai nebuvo už parduotą turtą sumokėta sutartyje nurodyta 34 500 Eur kaina, apeliantė iš esmės prieštarauja kitiems savo argumentams, kad tokios sutarties (pirkimo –pardavimo) ji nesudarė ir neketino sudaryti, atsakovės bei trečiojo asmens veiksmais ir nutylėjimu reikšmingų aplinkybių buvo apgauta, dėl jų kaltės suklydo dėl paties sandorio esmės. Toks pasirinktas teisių gynimo būdas atitinka CK 1.90 straipsnio nuostatas.
43. Pagal minėtą teisės normą, esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokiant sandoris nebūtų sudarytas. Gali būti suklysta ir dėl paties sandorio sudarymo pobūdžio (jo rūšies), ką nagrinėjamoje byloje ir siekia įrodyti apeliantė, apeliaciniame skunde teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė svarbiausius bylos faktus, neteisingai įvertino įrodymus, patvirtinančius jos valią ir šalių susitarimą dėl turto kaip užstato paskirties, neįvertino kitos sandorio šalies nesąžiningumo. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka.
44. Grindžiant sandorio negaliojimą esminiu suklydimu ir įrodinėjant antrosios šalies kaltę, lėmusią esminį suklydimą, būtina įvertinti, ar tokioje situacijoje, kurioje buvo atsidūrusi apeliantė, jai buvo pateikta aiški ir nedviprasmiška informacija, susijusi su būsimu jai priklausančio turto likimu. Tik taip ji galėjo apsispręsti, ar sudaryti atitinkamos rūšies sandorį, ar jo nesudaryti. Apeliantės teigimu, jai buvo garantuotas turto sugrąžinimas, kai S. K. ji sugrąžins paskolą su palūkanomis, dėl šios priežasties pas notarą, S. K. nurodytoje sutarties vietoje, ji ir pasirašė šią sutartį, į jos sąlygas nesigilindama (neskaičiusi sutarties).
45. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, jog apeliantė, net ir būdama rusakalbė, moka lietuvių kalbą, skaito lietuviškai spaudą, nereiškia, kad asmens, baigusio 9 klases, teisinių tekstų suvokimas yra toks pats, kaip aukštesnio išsilavinimo, gimtąja kalba lietuviškai kalbančio asmens. Apeliantė negalėjo tikėtis gauti patarimų dėl vienų ar kitų sutarties teksto formuluočių iš kito asmens, nei S. K., kurio buvo vežama pas notarą į Panevėžio m. iš Vilniaus m. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto perleidimo sandoris, kurį pagal jai paskolos davėjo teikiamą informaciją suvokė sudariusi apeliantė, iš esmės atitiktų pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį (CPK 6.417 straipsnis), nors jo atpirkimo sąlyga į šią sutartį ir nebuvo įrašyta dėl S. K. ir jo statytinės M. R. jau iš anksto turėtų ketinimų perleisti šį turtą atsakovui V. J.. Būtent tokį vertinimą suponuoja ir nustatytas faktas, kad jau pirmojo vizito metu pas notarą buvo užsakyta iš karto kelių sandorių patvirtinimo paslauga. Be to, tokio šalių susitarimo sąlygos ir S. K. pažadas apeliantei grąžinti turtą, šiai grąžinus paskolą, įvardytos ir 2017 m. balandžio 4 d. bei 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutarčių tekstuose, kurios, kaip šioje nutartyje aptarta pirmiau, sąmoningai nebuvo pateiktos notarui patvirtinti. Taigi, apeliantė, suklaidinta žodinių ir raštu užfiksuotų pažadų, iš esmės suklydo dėl sudaromo sandorio rūšies, t. y. dėl to, kokį sandorį jį sudaro (CK 1.90 straipsnis).
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir tokia aplinkybė, kad iki ginčo sandorių sudarymo paskolos davėjo pastangomis apeliantė su trečiuoju asmeniu UAB ,,Akmenės nekilnojamasis turtas“ 2017 m. kovo 30 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria už 1 100 Eur nuosavybėn įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), yra sąmoningo apeliantės klaidinimo rezultatas. Šie veiksmai taip pat patvirtina nesąžiningą trečiojo asmens S. K. elgesį, siekiant išvengti įstatyme numatytų leidimų gavimo. Trečiajam asmeniui buvo / turėjo būti suprantama, kad, teismui sprendžiant leidimo parduoti / įkeisti butą klausimą, galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl būsimo sandorio, kurio pagrindu siekiama parduoti / įkeisti turtą, teisėtumo, taigi tokių padarinių buvo išvengta kito būsto apeliantės vardu už itin nedidelę kainą įgijimu.
47. Pirmiau vertinant paskolos sandorio teisėtumą jau yra pripažinta, kad sudarytų sandorių seka buvo vieningo tikslo siekiantis procesas. Apeliantė šiame procese turėjo tikslą skubiai pasiskolinti už užstatą (įkaitą), kuriuo ir turėjo tapti jai priklausantis nekilnojamasis turtas, reikalingą jai pinigų sumą. Teisėjų kolegija jau yra išdėsčiusi argumentus, kad antroji paskolos teisinių santykių šalis S. K., raštu įforminant paskolos ir turto perleidimo santykius, veikusi per statytinę M. R., pažeidė imperatyvius sąžiningo ir geros moralės elgesio reikalavimus. Jis neabejotinai turėjo kitų siekių bei tikslų, nei jų turėjo apeliantė, tačiau tokių ketinimų jai neatskleidė ir toliau ją klaidino, be kita ko, 2017 m. balandžio 7 d. sutartyje vėl pateikdamas neteisingą informaciją, kad pirkėja (spėtina – M. R.) perleis buto ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), teises po paskolos grąžinimo, nors šį turtą ji jau buvo pardavusi atsakovui V. J..
48. Todėl paskolos davėjo (jo statytinės) pozicija apie apeliantės norą turtą parduoti už kainą, visiškai sutampančią su jos įsipareigojimų paskolos davėjui dydžiu (34 500 Eur), o ne šį turtą įkeisti, kaip ir jų paaiškinimai apie turto pardavimo kainos apeliantei sumokėjimą (žr. šios nutarties 62 p.), yra nelogiški ir visiškai neįtikinami, dar daugiau, paneigti kitais bylos įrodymais. Viena vertus, nėra nustatytas 34 500 Eur dydžio paskolos dalyko apeliantei perdavimas. Kita vertus, toks apeliantės turėtų ketinimų (parduoti turtą) ir jos atliktų veiksmų interpretavimas, kokį pateikia trečiasis asmuo ir atsakovė, reiškia, kad apeliantė, pardavusi turtą už 34 500 Eur, tą pačią sumą per penkerius metus grąžina už jai suteiktą paskolą, vadinasi, iš esmės neatlygintinai netenka didelės vertės turto, nors ji, skolindamasi iš S. K., būtent ir siekė išvengti turto priverstino pardavimo už tuo metu turėtą maždaug 7 000 Eur skolą kitiems savo kreditoriams.
49. Kaip nurodyta, teismas, nagrinėjantis šalių ginčą, turi imtis visų leistinų priemonių ir užtikrinti teisingo sprendimo byloje priėmimą, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Minėta, kad tiek šalių teisinių santykių kvalifikavimas, tiek įstatymo leidėjo teismui suteikta teisė ex officio konstatuoti niekinio sandorio sudarymo faktą ir teisines pasekmes, priklauso teismų kompetencijai.
50. Byloje nustatytos ir jau aptartos faktinės aplinkybės, susijusios su aiškiai nesąžiningu ir gerai moralei prieštaraujančiu tikrojo paskolos davėjo ir jo statytinės elgesiu vieningame sandorių sudarymo procese, jų procesinis elgesys byloje bei akivaizdus vengimas atvykti į teismo posėdžius, ignoruojant siunčiamus pranešimus bei šaukimus ar net skiriamas baudas, suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju taip pat egzistuoja dar ir kitas, t. y. CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas teisinis pagrindas 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento dėl jos nesuderinamumo su viešąja tvarka ir gera morale.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie trečiojo asmens S. K. veiksmai, kuomet sudaromi vienas po kito abejotino turinio sandoriai, kuriais iš esmės buvo pabloginta apeliantės turtinė padėtis, nes ji ir prarado ginčo turtą, ir tapo skolinga trečiajam asmeniui S. K., veikusiam per atsakovę M. R., o pastarasis ne tik įgijo nuosavybės teises į butą, bet ir tapo apeliantės kreditoriumi, laikytini prieštaraujantys gerai moralei. Aplinkybę, kad sudarytas turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo itin naudingas trečiajam asmeniui ir, priešingai, nenaudingas apeliantei, be kita ko, patvirtina ir byloje esančios M. R. užsakymu UAB ,,Nillnill“ 2018 m. sausio 31 d. atliktos ginčo turto vertinimo ataskaitos išvados dėl 102 000 Eur jo vertės.
52. Toks trečiojo asmens ir jo statytinės (atsakovės) elgesys, kuomet, siekiant pasipelnyti, pasinaudojama finansiškai sudėtinga kito asmens būkle, jo patiklumu ir nepakankamu išsilavinimu, sudarant tik sau naudingomis sąlygomis sandorius, dar labiau pabloginančius kitos, silpnesnės šalies padėtį, negali būti laikomas atitinkančiu geros moralės reikalavimui. Todėl ir 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kaip neatsiejamai susijusi su paskolos sandoriu, įformintu dviem paskolos sutartimis (2017 m. balandžio 4 d. ir negaliojančia pripažinta 2017 m. balandžio 7 d.), taip pat pripažintina negaliojančia ab initio ir pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas.
Dėl 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo
53. Sprendžiant dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas apeliantės reikalavimas pripažinti negaliojančia 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė M. R. atsakovui V. J. už 40 500 Eur pardavė ginčo turtą, teisėtumo bei pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad įstatymas saugo tik sąžiningos sutarties šalies teises. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Taip pat yra draudžiama piktnaudžiauti teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be pagrindo varžytų kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus ar darytų žalą kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
54. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad atsakovė M. R. neteisėtai tapo apeliantei priklausiusio nekilnojamojo turto savininke, neteisėti ir jos veiksmai, iš karto perleidžiant šį turtą atsakovui V. J. 2017 m. balandžio 6 d. sudarytu sandoriu, nes tik teisėtam savininkui priklauso disponavimo turtu teisė, sprendimų priėmimas dėl turto likimo (CK 4.93 straipsnis), taigi toks sandoris negalioja pagal CK 1.80 straipsnį.
55. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti faktai sudaro pagrindą ir tokiai labiau tikėtinai išvadai padaryti, kad 2017 m. balandžio 6 d. sandorio šalims buvo gerai žinomos ankstesnių sandorių sudarymo aplinkybės, o jį sudarant buvo siekiama išimtinai trečiajam asmeniui S. K. palankios materialinės padėties, tokiu būdu pažeidžiant CK 1.81 straipsnyje įtvirtintus pamatinius geros moralės teisės principus.
56. Visų pirma pažymėtina, kad tiek atsakovas V. J., tiek trečiasis asmuo S. K. tvirtino vienas kitą gerai pažįstantys, lankėsi vienas kitose namuose, trečiasis asmuo konsultavo A. J. paskolų sutekimo klausimais, V. J. yra skolinęs pinigų S. K. (atsakovo V. J. paaiškinimai, teikti 2019 m. birželio 12 d. posėdyje, garso įrašas nuo 02:38:20; trečiojo asmens S. K. paaiškinimai teikti 2019 m. rugsėjo 6 d. posėdyje, garso įrašas nuo 00:31:50; juos patvirtinantys Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie buvusius jų teisminius ginčus).
57. Kaip teisme paaiškino atsakovas V. J., į jį iki ginčo sandorio sudarymo kreipėsi trečiasis asmuo S. K., nurodydamas, kad jo pažįstamam verslininkui skubiai reikia apyvartinių lėšų, taigi sutikęs paskolinti prašomus 40 500 Eur, kartu sudarant turto pirkimo–pardavimo sutartį su atpirkimo teise. Teigia, kad trečiasis asmuo jam pasakė buto adresą bei unikalų jo numerį, kuriuos įvedęs į Nekilnojamojo turto registro duomenų bazę atsakovas sužinojo, kad šio turto vidutinė vertė yra apie 60 000 Eur (2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 02:39:58). Tai, kad sandoris buvo sudaromas ne su pačiu verslininku, o, kaip jam nurodė S. K., su jo dukra M. R., atsakovui V. J. įtarimų nekėlė. Nekėlė įtarimų ir tai, kad sutartis buvo sudaroma ne Vilniuje, kur yra šis turtas, o Panevėžyje (2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 02:58:45). Atsakovo V. J. tvirtinimu, jis nežinojęs, kad ginčo turtas M. R. priklausė tik dvi dienas, be to, ji pati pasiūliusi sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį su atpirkimo teise, tai buvo lyg ir pirmas jo sudaromas tokio pobūdžio sandoris (2019 m. birželio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 02:42:30; nuo 02:58:43; nuo 03:00:40).
58. Tačiau būtent tokių atsakovo paaiškinimų teisingumu bei jų, kaip įrodymų, patikimumu pagrįstai leidžia abejoti kitos byloje nustatytos aplinkybės. Visų pirma, nekyla abejonių, kad atsakovė M. R. tik vykdė S. K. nurodymus, pasirašydama po sutartimis, kaip ji tvirtino, net nežinodama jų esmės, todėl ir tokie atsakovo V. J. argumentai, kad būtent jos iniciatyva buvo pasirinktas pirkimo–pardavimo sandoris su atpirkimo teises, nepagrįsti.
59. Antra, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovas V. J. Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. vertėsi neteisėta finansine veikla, siekdamas ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą – paskolų gavėjams surašant ir(ar) pasirašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis, ir įvairioms sumoms sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius, pagal kuriuos fiziniams asmenims skolino pinigus, o būtent: 75 paskolos sutartis, pagal kurias fiziniams asmenims paskolino iš viso 1 145 942,26 Eur, taip pat fiziniams asmenims suteikė paskolų ne mažiau kaip pagal 25 vekselius – kur paskolinta pinigų sumą sudarė iš viso 80 334,03 Eur, taip pat sudarė su fiziniais asmenims ne mažiau nei 7 paskolos sutartis savo motinos J. G. vardu (pagal kurias paskolino iš viso 74 449,72 Eur), ir taip iš individualios paskolų teikimo veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 Eur pajamų, kurių nedeklaravo (Kauno apdylinės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-30-993/2019; Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-86-317/2020).
60. Tai, kas nurodyta, priešingai nei nagrinėjamoje civilinėje byloje aiškino atsakovas V. J., leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad jis turi didelę tokio pobūdžio sandorių sudarymo patirtį ir ginčijamas sandoris jam nebuvo pirmasis. Visiškai neįtikinami ir tokie atsakovo paaiškinimai, kad jam nebuvo žinoma, jog ginčo turtas atsakovei M. R. priklausė vos dvi dienas. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad jis nepasidomėjo šio turto įgijimo aplinkybėmis, juolab tikrai žinodamas, kad S. K. verčiasi analogiška, kaip ir pats atsakovas, veikla, t. y. versliškai skolina pinigines lėšas kitiems asmenims. Dar daugiau, ir pats atsakovas teisme patvirtino, kad prieš sudarant sandorį su M. R. patikrino ginčo turto duomenis Nekilnojamojo turto registre, be to, jo ir atsakovės M. R. 2017 m. balandžio 6 d. pasirašytoje sutartyje taip pat yra nurodyta, kokiu pagrindu šį turtą valdo M. R. ir kada pastaroji jį įgijo, įvardijant 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Labai menkai tikėtina, kad atsakovas V. J., turėdamas tokią didelę sandorių sudarymo praktiką, iš tokios, nors ir priešingos teisei, veiklos gyvendamas, būtų buvęs toks neapdairus ir neperskaitęs pasirašomos sutarties teksto, neišsiaiškinęs visų su ginčo turtu susijusių svarbių aplinkybių, ar, juo labiau, sudaręs jam pačiam nenaudingą sandorį.
61. Vertinant šios atsakovų sudarytos sutarties teisėtumą, jos įtaką apeliantės teisėms bei interesams, svarbiais pripažintini ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-3968-603/2018 pagal M. R. ieškinį atsakovui V. J. dėl 2017 m. balandžio 7 d. sutarties pripažinimo apsimestiniu, sudarytu dėl apgaulės sandoriu. Toje byloje M. R. nurodė, kad iš tiesų su atsakovu buvo tariamasi dėl paskolos suteikimo, be to, turtas įgytas žymiai mažesne nei jo rinkos kaina. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartimi buvo priimtas M. R. atsisakymas nuo ieškinio, o civilinė byla nutraukta. Nei atsakovė M. R., nei atsakovas V. J., nei trečiasis asmuo S. K. negalėjo nurodyti priežasties, kodėl ieškinys atsiimtas, o atsakovė M. R. teigė, kad jai apie šį ieškinį apskritai nėra žinoma (atsakovės M. R. paaiškinimai, 2019 m. spalio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:13:50; S. K. paaiškinimai šiame posėdyje, garso įrašas nuo 00:23:43; atsakovo A. J. paaiškinimai 2019 m. birželio 12 d. teismo posėdyje, garso įrašas nuo 03:05:20).
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovus ir trečiąjį asmenį charakterizuojančios faktinės aplinkybės ir jų tarpusavio ryšiai, visų jų nesąžiningumas, visų ginčo sandorių sudarymo aplinkybių panašumas, itin trumpas laikas tarp visų jų sudarymo, jų sudarymo notarine tvarka vietos sutapimas, iš karto užsakant notaro paslaugas dėl kelių būsimų sandorių patvirtinimo, sudaro pagrindą padaryti tokią labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantei priklausantis turtas buvo neteisėtai užvaldytas dėl atsakovo V. J. ir trečiojo asmens S. K., šioje situacijoje veikusio per savo statytinę, atsakovę M. R., atliktų bendrų pagrindiniams teisės principams (protingumui, teisingumui ir sąžiningumui) ir gerai moralei prieštaraujančių veiksmų, dėl jų sukurtos specialios schemos šiam turtui užvaldyti ir ateityje apsukinti jo išreikalavimą, jeigu toks reikalavimas būtų pareikštas.
63. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir teisiškai netinkamai – itin formaliai atlikęs byloje esančių įrodymų vertinimą, sprendime pažymėjęs, kad iš tiesų kyla abejonių dėl šių sandorių skaidrumo (žr. teismo sprendimo 29 p.), tačiau nesiimdamas šalinti neteisėtais teisėjų kolegijos pripažintų sandorių sukeltų neteisėtų padarinių, ginčą išsprendė neteisingai ir neįvykdė savo pagrindinės prievolės – teisingumo vykdymo. Tokiu atveju skundžiamas teismo sprendimas pakeistinas, patenkinant visus atmestus apeliantės reikalavimus, be kita ko, pagal CK 1.81 straipsnį pripažįstant niekiniu ir negaliojančiu ab initio taip pat ir šį 2017 m. balandžio 6 d. sandorį, sudarytą tarp atsakovų M. R. ir V. J. (CPK 329 straipsnio 1 d., 330 straipsnis).
Dėl restitucijos ir vindikacijos santykio bei taikymo
64. Byloje susiklosčius tokiai faktinei situacijai, kai visi sandoriai pripažinti negaliojančiais, toliau išspręstinas padėties, buvusios iki apeliantės teisių pažeidimo, atkūrimo klausimas.
65. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai. Daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, dar vadinamas vindikaciniu ieškiniu, yra priskiriamas prie daiktinių asmens teisių gynimo būdų. Tokį ieškinį daikto savininkas turi teisę pareikšti remdamasis daiktinės teisės normomis (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą bei kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Nuo tokių teisinių situacijų reikia skirti atvejus, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui bei prašydamas taikyti restituciją. Restitucija priskiriama prie prievolinių asmens teisių gynimo būdų, reikalavimas taikyti restituciją grindžiamas prievolių teisės normomis (CK 6.145– 6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.).
66. Pasisakydamas dėl vindikacijos ir restitucijos santykio, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Bet kuriuo atveju asmuo, siekdamas iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), gali reikšti visus reikalavimus, kurie yra susiję su jo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimu (CPK 5 straipsnis), be kita ko, ir ginčyti dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalimi. Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje byla Nr. 3K-3-356/2010). Taigi tokie atsakovo V. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad apeliantė nėra 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sandorio šalimi, todėl neturi teisės jo ginčyti, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir nepaneigiantys apeliantės reikalavimo teisės į šio sandorio ginčijimą.
67. CK
1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, o jei to padaryti negalima – atlyginti vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalaujamas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (4 dalis). 68. Restitucija taikoma pripažinto negaliojančiu sandorio šalims. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016.). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).
69. Pagal CK 6.146 straipsnį įprastas restitucijos taikymo būdas – natūra. Tuo atveju, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006).
70. Nagrinėjamu atveju nėra įstatyme numatytų kliūčių restitucijai ir vindikacijai (CK 4.95 straipsnis) taikyti, nes turtas, buvęs pripažinto negaliojančiais sandorių dalyku, negalėtų būti išreikalaujamas tik iš sąžiningai jį įgijusio asmens, o atsakovo V. J. sąžiningumo prezumpcija yra paneigta teisėjų kolegijos pirmiau aptartais argumentais.
71. Pripažinus negaliojančiais 2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sandorius, bet neįrodžius, kad 2017 m. balandžio 4 d. sutartyje nurodyta turto kaina buvo apeliantei B. A. perduota, jos nuosavybėn grąžintinas butas su žemės sklypu, esantys adresu (duomenys neskelbtini), panaikinant šio turto teisinę registraciją atsakovų V. J. ir A. J. vardu, bei įpareigojant atsakovę M. R. grąžinti atsakovui V. J. pagal 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį gautą 40 800 Eur sumą.
72. Pirmosios instancijos teismas, apeliantės reikalavimu pripažinęs negaliojančia 2017 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį, neišsprendė restitucijos pagal šią sutartį taikymo klausimo, iš esmės padaręs išvadą, kad paskolos davėjo interesą šiuo atveju kompensuoja jam atitekęs apeliantės nekilnojamasis turtas (žr. šios nutarties 37 punktą). Teisėjų kolegija pagal byloje esančius duomenis negali išspręsti šio klausimo apeliacinės instancijos teisme, nes yra ir tokių duomenų, kad apeliantė dalį pasiskolintos sumos S. K. yra grąžinusi. Pažymėtina, kad šis vengė atsakyti į teismo klausimą, kokią sumą paskolos yra susigrąžinęs, tačiau ir nepaneigė paties fakto dėl dalies sumos grąžinimo. Todėl šioje restitucijos pagal panaikintą paskolos sandorį dalyje byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 330 straipsnis). Pažymėtina, kad teismas galės taikyti restituciją ir tik pagal vienos šalies pateiktus įrodymus dėl sutarties vykdymo, jeigu antroji šalis (S. K. arba M. R.) atsisakytų tokius įrodymus teikti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
73. Apeliacinės instancijos teismui nutarus bylos dalį dėl restitucijos pagal vieną iš apeliantės nuginčytų sandorių grąžinti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat nespręstinas, grąžinant jį išspręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3,4 punktais, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovės B. A. ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą ieškovės B. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2017 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą atsakovės M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Grąžinti butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės B. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybėn, panaikinant šio turto teisinę registraciją atsakovų V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu.
Taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40 800 Eur (keturiasdešimt tūkstančių aštuonis šimtus eurų) atsakovui V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento 2017 m. balandžio 7 d. ieškovės B. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) paskolos sutartis, palikti nepakeistą, tačiau perduoti Vilniaus apygardos teismui iš naujo nagrinėti restitucijos pagal šią panaikintą sutartį taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimus.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Dalia Kačinskienė
Agnė Tikniūtė