Administracinė byla Nr. P-40-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02195-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2597-525/2021 pagal

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir VDAI, atsakovas) 2020 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 3R-466 (2.13-1) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. birželio 1 d. gavo VDAI Sprendimą, kuriuo patenkintas T. L. skundas ir pripažinta, jog VMI pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 69 straipsnio 1 dalį, dėl to nuspręsta VMI atsakingam asmeniui surašyti administracinio nusižengimo protokolą. Pareiškėjas teigė, kad VDAI, tirdama T. L. skundą, netinkamai įvertino VMI 2019 m. gruodžio 11 d. išsiųsto atsakymo Nr. (32.41-GPM E) RM-36541 „Dėl gyventojo gautų pajamų apmokestinimo“ (toliau – ir Atsakymas), kuriame pateikiama nuoroda į apklausos anketą, turinį ir aplinkybes. Paaiškino, kad T. L. 2019 m. lapkričio 14 d. elektroniniu paštu kreipėsi į VMI konsultacijos dėl mokestinių prievolių, kylančių iš sandorių, susijusių su gautomis dovanomis ar kompensacijomis (toliau – ir Paklausimas). Paklausime buvo prašoma pateikti su gyventojų pajamų mokesčio klausimais susijusią bendro pobūdžio informaciją (išaiškinti teisės aktų reikalavimus). VMI, pagal kompetenciją išnagrinėjusi Paklausimą, 2019 m. gruodžio 11 d. pateikė Atsakymą, kuris T. L. buvo išsiųstas tokiu būdu, kokiu jis pateikė Paklausimą, t. y. jo nurodytu elektroniniu paštu. T. L. išsiųstame Atsakyme kartu buvo pateikiama nuoroda į apklausos anketą, kurioje jis galėtų pateikti savo anoniminę nuomonę dėl Atsakyme pateikiamos informacijos turinio. T. L. 2020 m. vasario 11 d. pateikė skundą VDAI dėl VMI pateikto Atsakymo, kurį išnagrinėjusi VDAI priėmė ginčijamą Sprendimą.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendime išdėstyta VDAI nuomone, kad VMI, vykdydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) jai nustatytą tiesioginę funkciją ir siųsdama Atsakymą T. L., vykdė tiesioginę rinkodarą bei šiuo tikslu tvarkė T. L. asmens duomenis. Pareiškėjo teigimu, VMI, siekdama įvykdyti MAĮ jai nustatytus uždavinius ir funkcijas, privalo bendradarbiauti su mokesčių mokėtojais, siekiant užtikrinti mokesčių mokėtojų poreikių patenkinimą, gauti grįžtamąjį ryšį dėl vykdomų mokesčių mokėtojų švietimo ir konsultavimo funkcijų. Pažymėjo, kad pagrindinis T. L. pateikto Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją, Atsakyme buvo pateikta tik informacija, kokiu būdu asmuo gali išreikšti savo nuomonę dėl jam suteiktos konsultacijos, ir Atsakymas nebuvo siunčiamas su tikslu apklausti mokesčių mokėtoją. Atsakyme pareiškėjui nebuvo siūlomos jokios paslaugos ar prekės, atitinkamai, nebuvo teiraujamasi nuomonės dėl siūlomų paslaugų ar prekių.

Pareiškėjo teigimu, VDAI, nagrinėdama T. L. skundą, iš esmės nevertino, ar VMI atliko tiesioginės rinkodaros veiksmus, ar ne. VMI nesutiko su išvada, kad siųsdama Atsakymą T. L. vykdė tiesioginę rinkodarą ir šiuo tikslu tvarkė jo asmens duomenis. Teigė, kad T. L. savo asmens duomenis: vardą, pavardę, telefono numerį ir elektroninio pašto adresą laisva valia nurodė pats, 2019 m. lapkričio 14 d. kreipdamasis elektroniniu paštu į VMI konsultacijos. Šie T. L. asmens duomenys buvo tvarkomi tik siekiant suteikti jam konsultaciją Paklausime nurodytais klausimais. Kadangi T. L. asmens duomenys tiesioginės rinkodaros tikslais nebuvo tvarkomi, VMI nuomone, jog neturėjo pareigos gauti išankstinio T. L. sutikimo dėl Atsakymo jam siuntimo elektroniniu paštu.

Pareiškėjas nurodė, kad siųsdamas T. L. Atsakymą teikė administracinę paslaugą, bet ne viešąją paslaugą. VDAI Sprendime nėra paaiškinta, kokiais argumentais remiantis VDAI nusprendė, jog VMI siųstas Atsakymas ir jame suteikta konsultacija turėtų būti priskirtina prie viešosios paslaugos.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad VMI nesilaikė VDAI 2019 m. birželio 27 d. sprendime pateikto nurodymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad VDAI nagrinėjo T. L. 2018 m. birželio 24 d. skundą dėl VMI veiksmų siunčiant tiesioginės rinkodaros pasiūlymus ir 2019 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą, kuriame suformulavo nurodymus: užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą, kaip reikalauja ERĮ 69 straipsnio 1 dalis; užtikrinti, kad VMI siunčiamuose elektroninio pašto pranešimuose su tiesioginės rinkodaros pasiūlymais būtų nurodomas pilnas siuntėjo pavadinimas ir galiojantis adresas, kuriuo pranešimo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokios informacijos siuntimą, kaip to reikalaujama ERĮ 69 straipsnio 3 dalyje; užtikrinti duomenų subjekto teisės nesutikti dėl jo asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais įgyvendinimą, kaip to reikalaujama 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, BDAR) 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse; apie nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 31 d. raštu informuoti Inspekciją (toliau – ir Nurodymas). Pareiškėjas teigė, kad po Nurodymo priėmimo ėmėsi visokeriopų priemonių, jog mokesčių mokėtojams VMI iniciatyva nebūtų siunčiamos apklausos ar kiti tiesioginės rinkodaros pranešimai be asmens sutikimo, ir apie tai VMI 2019 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (14.40 E) R-6877 informavo VDAI.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su ginčijamame Sprendime išreikšta pozicija, kad T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose aprašytos situacijos yra analogiškos. Pareiškėjas sutiko, kad 2018 m. gegužės 23 d. elektroninio laiko išsiuntimas, dėl kurio T. L. pateikė 2018 m. birželio 24 d. skundą VDAI, galbūt atitiko tiesioginės rinkodaros sąvoką, tačiau šio ginčo nagrinėjamu atveju T. L. pats laisva valia elektroniniu paštu kreipėsi į VMI, prašydamas suteikti konsultaciją, o VMI, vadovaudamasi MAĮ ir kitų teisės aktų reikalavimais, atsakydama į jo Paklausimą, elektroniniu paštu išsiuntė Atsakymą, kuriame, kaip vienas iš rašte dėstomo teksto elementų, buvo pateiktas informacinio pobūdžio tekstas apie rašto turinio kokybės įvertinimą. Pasak pareiškėjo, nebuvo jokio atskiro veiksmo, galinčio sutrikdyti privatų T. L. gyvenimą ar daryti kitokį poveikį jo teisei į privatų gyvenimą, nes nuoroda apie galimybę įvertinti suteiktą konsultaciją Atsakyme buvo pateikta kartu su teikiama konsultacija apie teisės aktų įgyvendinimą.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. VDAI savo Sprendime nepateikė argumentų ir nenurodė, kodėl apklausos nuoroda, pateikta Atsakyme atsakant į T. L. Paklausimą, yra laikoma tiesiogine rinkodara, jei nebuvo jokio atskiro asmens privatumo sutrukdymo. Taip pat atsakovas nenurodė, kokiais argumentais remdamasis konstatavo, kad T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose nurodyti atvejai yra analogiški. Šiuo aspektu VDAI tik nurodė, kad išnagrinėjo analogišką atvejį ir konstatavo teisės aktų pažeidimą, nenurodydama Sprendime pagrįstų motyvų, kaip reikalauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalis.

Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad nuomonės teiravimasis dėl suteiktų paslaugų yra laikomas tiesiogine rinkodara. VMI, siųsdama T. L. Atsakymą, ne tik pateikė jam atsakymą, tačiau ir pasiteiravo nuomonės apie suteiktas paslaugas. Šiuo atveju VMI, be T. L. sutikimo, siuntė jam tiesioginės rinkodaros pasiūlymą – teiravosi nuomonės apie suteiktas paslaugas.

Atsakovas pažymėjo, kad VDAI 2019 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 3R-543(2.13-1.) VMI buvo teiktas Nurodymas ir VMI pripažino, jog siūlymas išreikšti nuomonę apklausoje laikytinas tiesioginės rinkodaros pasiūlymu. Šiuo atveju, nagrinėjant analogišką skundą, VMI teikė tokius pat argumentus kaip ir nagrinėjant T. L. 2018 m. birželio 24 d. skundą, t. y., kad VMI yra valstybės institucija, kuri vykdo jai įstatymu pavestas funkcijas, tačiau su Inspekcijos sprendimu nesutinka ir laiko jį nepagrįstu. Atsakovo vertinimu, VMI argumentas, kad prievolė pateikti savo nuomonę Atsakyme nebuvo išreikšta, neturi teisinės reikšmės, kadangi tiesioginės rinkodaros apibrėžimas nėra siejamas su prievole išreikšti nuomonę dėl suteiktų paslaugų. Taip pat atsakovas nesutinka su VMI teiginiu, kad Atsakymu nebuvo siekiama apklausti T. L., nes siunčiant atsakymą buvo prašoma pateikti nuomonę apie suteiktas paslaugas.

Atsakovas teigė, kad ginčijamame Sprendime įvertino VMI veiksmus tiesioginės rinkodaros srityje ir nurodė, jog VMI pateikta nuoroda į apklausą yra laikoma tiesioginės rinkodaros pasiūlymu. Atsakovas taip pat nurodė, kad VMI siuntė T. L. tiesioginės rinkodaros pasiūlymą, t. y. apklausą, neturint jo sutikimo, ir taip pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad nors VMI nereikėjo sutikimo, norint siųsti T. L. atsakymą į jo Paklausimą, tačiau VMI turėjo gauti sutikimą naudoti T. L. elektroninio pašto adresą, siūlant sudalyvauti apklausoje.

Atsakovas paaiškino, kad vertinant pažeidimą VDAI svarbu konstatuoti paties pažeidimo faktą ir taikyti poveikio priemones, jog ateityje pažeidimas nepasikartotų. Šiuo atveju atsakovas nevertino, ar T. L. dėl VMI veiksmų kilo neigiamos pasekmės ir ar buvo didelis poveikis jo teisėms. Pažymėjo, kad nepaisant to, ar pasiūlymus siunčia valstybės institucija, ar privatus asmuo, siunčiami elektroniniai laiškai, kuriais siūlomos prekės ar paslaugos ir (arba) teiraujamasi nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų, yra laikomi tiesiogine rinkodara.

Atsakovas nurodė, kad 2019 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 3R-543(2.13-1.) pateikė VMI nurodymus – vienas iš jų buvo užtikrinti, jog elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą, kaip reikalauja ERĮ 69 straipsnio 1 dalis. Vykdydama VDAI Nurodymą, VMI pateikė atsakovui raštą, kuriuo informavo apie Nurodymo įvykdymą. Atsakovo vertinimu, nors VMI pateikė informaciją, kokių priemonių ėmėsi, kad įgyvendintų Nurodymą, tačiau, išsiųsdama tiesioginės rinkodaros pasiūlymą T. L. be jo sutikimo, minėto Nurodymo nevykdė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. L. atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimą 2005 m. rugsėjo 29 d. byloje Nr. 15/02 ir teigė, kad nors Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą dėl reklamos, tačiau šis precedentas yra svarbus tuo, jog konstatuojama, kad viename tekste (šiuo atveju – elektroniniame pranešime) gali būti ir informacija (šiuo atveju – teikiama konsultacija elektroniniu paštu pagal T. L. paklausimą VMI), ir reklama (nagrinėjamu atveju – tiesioginė rinkodara), todėl nagrinėjant elektroninio pranešimo turinį svarbu atsižvelgti į atskirus pranešimo turinio elementus ir kokiu tikslu dėl konkretaus turinio elemento buvo tvarkomas asmens domuo. Pažymėjo, kad šiuo atveju, tvarkant T. L. asmens duomenį (elektroninio pašto adresą), VMI vienu elektroniniu pranešimu siekė dvejopo tikslo: suteikti konsultaciją ir teirautis nuomonės dėl paslaugos.

T. L. nurodė, kad kreipėsi į VMI dėl konsultacijos elektroniniu paštu suteikimo ir nedavė sutikimo dėl tiesioginės rinkodaros vykdymo bei nebuvo informuotas, kad jo asmens duomenys bus naudojami tiesioginei rinkodarai. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant privatumo pažeidimus, kai siunčiami tiesioginės rinkodaros pranešimai ir tuo tikslu tvarkomas asmens domuo, yra svarbu atsižvelgti į teisės aktų nuostatas, kaip bendrą visumą, nes jie yra derinami tarpusavyje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo VMI skundą kaip nepagrįstą.

Vertindamas VMI skundo argumentus, kad pagrindinis Atsakymo tikslas buvo suteikti T. L. konsultaciją, bet ne siekis jam pasiūlyti atitinkamų paslaugų ar prekių, ar teirautis jo nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų, teismas bylos duomenimis nustatė, kad T. L. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) kreipėsi į VMI, kuri elektroniniu paštu (noreply@vmi.lt) pateikė atsakymus į jo klausimus. Po atsakymų (konsultacijos) pateikimo, elektroninio laiško pabaigoje, buvo išreikštas pageidavimas užpildyti anoniminę apklausos anketą, įvertinant suteiktą konsultaciją.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Atsakymu T. L. buvo suteikta konsultacija, tačiau VMI kelia ginčą dėl to, kad pateiktos konsultacijos pabaigoje pasiūlymas išreikšti savo nuomonę apie suteiktą konsultaciją nėra laikytinas tiesiogine rinkodara. Teismas sutiko su VMI teiginiais, jog iš esmės pagrindinis Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją į gautą Paklausimą pagal jame pateiktus klausimus, taip pat tai, kad prievolė pateikti savo nuomonę Atsakyme nebuvo išreikšta. Tačiau teismas akcentavo, kad šiuo atveju vertintinas pateiktas pasiūlymas išreikšti savo nuomonę tiesioginės rinkodaros prasme, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 2 straipsnio 1 dalyje. Nors informacija dėl savo nuomonės išreiškimo dėl suteiktos konsultacijos yra nurodyta Atsakymo pabaigoje ir nekeičia dokumento paskirties, tačiau, teismo vertinimu, šia informacija išreiškiamas pasiūlymas T. L. užpildyti anoniminę apklausos anketą.

Teismas nurodė, kad pasiūlymo pateikimas, teiraujantis asmens nuomonės dėl suteiktos konsultacijos, laikytinas tiesiogine rinkodara, kaip tai nustatyta ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje. Vien tai, kad prievolė pateikti nuomonę nebuvo išreikšta ar tai, kurioje dokumento vietoje toks pasiūlymas išreikštas, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog VMI neteikė tiesioginės rinkodaros pasiūlymo. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog VMI turėjo T. L. sutikimą dėl tiesioginės rinkodaros pasiūlymo pateikimo, o kaip ir pati VMI nurodė – T. L. tapatybė nebuvo nustatyta / patvirtinta. Teismas nurodė, kad reikšdama pasiūlymą užpildyti anoniminę anketą VMI visų pirma turėjo gauti T. L. sutikimą dalyvauti apklausoje. Tokio sutikimo negavusi, VMI turėjo teisę suteikti asmeniui konsultaciją elektroniniu paštu į jo pateiktą Paklausimą, nereiškiant tiesioginės rinkodaros pasiūlymo.

Dėl Inspekcijos teiginių, kad VMI, siųsdama Atsakymą, teikė administracinę paslaugą, bet ne viešąją paslaugą, teismas nurodė, jog šiuo atveju nėra svarbu, ar VMI, siųsdama Atsakymą, teikė administracinę paslaugą, nes vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020, tiek administracinės paslaugos tiekėjai, tiek viešosios paslaugos tiekėjai gali būti laikomi teikiančiais tiesioginės rinkodaros pasiūlymus.

Vertindamas VMI nesutikimo su VDAI išvada argumentus, jog T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose aprašytos situacijos yra analogiškos, teismas iš VDAI 2019 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 3R-543 (2.13-1.) ,,Dėl T. L. 2018-06-24 skundo“ (toliau – ir 2019 m. birželio 27 d. sprendimas) turinio nustatė, jog VMI 2018 m. gegužės 23 d. į T. L. elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini) iš elektroninio pašto adreso (neatsakyti@vmi.lt) atsiuntė pranešimą, kuriame buvo nurodyta: ,,Valstybinė mokesčių inspekcija kuria naują el. paslaugą ,,išmanųjį buhalterį“ (naujas i.MAS posistemis i.APS), kuris smulkiajam verslui (gyventojams, vykdantiems individualią veiklą, įsigijusiems verslo liudijimą ar pagal pažymą) leis elektroniniu būdu tvarkytis supaprastintą apskaitą. Kviečiame Jus dalyvauti apklausoje ir iki gegužės 30 dienos išreikšti savo nuomonę. Atsakyti į apklausos klausimus galėsite paspaudę šią nuorodą.“. VDAI 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pripažino, jog tokio pobūdžio pranešimas laikytinas tiesioginės rinkodaros pasiūlymu, neturint išankstinio T. L. sutikimo.

Teismas nesutiko su VMI nuomone, jog 2019 m. birželio 27 d. sprendime taikoma tiesioginės rinkodaros sąvoka neatitinka ginčijame Sprendime nurodytos sąvokos. Teismo nuomone, tiesioginis pasiūlymo siuntimas, neturint asmens sutikimo, bei pasiūlymo pateikimas atlikus administracinę procedūrą, taip pat neturint asmens sutikimo, laikytina vienos rūšies paslauga, kuria išreikštas tiesioginės rinkodaros pasiūlymas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, kad nei 2018 m. gegužės 23 d. išsiunčiant T. L. pranešimą, nei Atsakymu nebuvo gautas šio asmens sutikimas dėl pasiūlymo pateikimo elektroniniu paštu, kas sudaro pagrindą pripažinti, jog VDAI tinkamai pripažino, kad buvo pažeistos ERĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismas atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad priėmus 2019 m. birželio 27 d. sprendimą, VMI buvo žinomos aplinkybės, susijusios su pranešimų siuntimu, teikiant tiesioginės rinkodaros pasiūlymus. Be to, 2019 m. birželio 27 d. sprendimu VMI buvo duoti Nurodymai. Taigi VMI, įgyvendinus administracinę paslaugą ir kartu su ja pateikus pasiūlymą asmeniui pateikti nuomonę apie suteiktą konsultaciją, neturint to asmens sutikimo, taip pat VMI, nesuteikus administracinės paslaugos, tačiau pateikus asmeniui pranešimą dėl nuomonės pateikimo, neturint to asmens sutikimo, teismo nuomone, laikytinos vienarūšėmis paslaugomis, kurios vertintinos kaip tiesioginės rinkodaros pasiūlymas, kas neatitinka ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teismas, vertindamas VMI teiginius dėl ginčijamo Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, atsižvelgdamas į Sprendimo turinį, sprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio pagrindų, dėl kurių ginčijamas Sprendimas galėtų būti panaikintas.

Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti VMI skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Inspekcijos skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevisapusiškai išnagrinėjo skunde išdėstytus argumentus, nevertino kitų reikšmingų sprendimo priėmimui argumentų, taip pat neįvertino visų faktinių nuorodos į apklausos anketą pateikimo aplinkybių (įskaitant ir apklausos turinį), o rėmėsi tik siauru požiūriu į tiesioginės rinkodaros sąvoką.

Pareiškėjas teigė, kad vertinant, ar tam tikra veikla yra tiesioginė rinkodara, turėtų būti atsižvelgta į šiuos aspektus: kokiu tikslu buvo naudojamos elektroninių ryšių paslaugos, įskaitant ir kokiu tikslu buvo siunčiamas elektroninis laiškas; ar buvo atliekami kokie nors asmens duomenų tvarkymo veiksmai tiesioginės rinkodaros tikslu; ar buvo siekiama pasiūlyti asmeniui prekes ar paslaugas, ar pasiteirauti nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų.

Pareiškėjo teigimu, pats teismas sutiko su VMI teiginiais, jog iš esmės pagrindinis Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją į gautą Paklausimą pagal jame pateiktus klausimus, todėl, pasak pareiškėjo, Atsakyme tarp kitos informacijos pateiktas tekstas apie galimybę išreikšti savo anoniminę nuomonę dėl suteiktos konsultacijos, negali būti prilyginama tiesioginės rinkodaros veiklai ar asmens duomenų tvarkymui šiuo tikslu, kaip tai suprantama pagal ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalies, ERĮ ir BDAR nuostatas.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad pagrindinis T. L. pateikto Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją. VMI, pateikdama Atsakyme nuorodą į anoniminę apklausą, netvarkė asmens duomenų, t. y. neregistravo, nekaupė, negrupavo ar kt. mokesčių mokėtojų asmens duomenų, siekdama atrinkti mokesčių mokėtojus, kuriems galėtų siųsti nuorodą dėl apklausos, o kuriems ne, neatliko jokių kitų asmens duomenų tvarkymo veiksmų minimais tikslais. Pasak pareiškėjo, T. L. pateikti asmens duomenys buvo tvarkomi tik siekiant jam suteikti konsultaciją, todėl VMI nesiekė tvarkyti ir netvarkė T. L. asmens duomenų tiesioginės rinkodaros tikslu. Pareiškėjo nuomone, Atsakymo turinys, jo siuntimo T. L. tikslas ir kitos su tuo susijusios aplinkybės, neatitinka tiesioginės rinkodaros vykdymo sąlygų, todėl šiuo atveju negali būti taikomos tiesioginę rinkodarą reglamentuojančių teisės aktų (ADTAĮ, Reglamento ir ERĮ) nuostatos.

Pareiškėjas sutiko su teismo argumentu, kad neturėjo T. L. sutikimo, tačiau sutikimas nebuvo gautas tik dėl to, jog, VMI nuomone, ji neketino ir nesiekė tvarkyti bei netvarkė T. L. asmens duomenų tiesioginės rinkodaros tikslu.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju yra svarbu ir turėtų būti vertinama, kokiu tikslu T. L. buvo siunčiamas Atsakymas, t. y. kokiu tikslu buvo naudojamos elektroninio ryšio paslaugos, nes tai yra vienas iš pamatinių elementų, kuriuo remiantis pagal ERĮ nuostatas yra sprendžiama, ar elektroninio laiško siuntimas (elektroninių ryšių naudojimas) yra laikomas tiesiogine rinkodara, ar ne.

Pareiškėjas nesutiko su teismo sprendime išreikšta pozicija, kad T. L. 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose aprašytos situacijos yra analogiškos. Pareiškėjas pripažino, kad pirmuoju atveju (2018 m. gegužės 23 d. elektroniniu paštu siųsdama kvietimą dalyvauti apklausoje), netinkamai, t. y. neturėdama asmens sutikimo, tvarkė asmens duomenis ir naudojo elektroninių ryšių paslaugas tiesioginės rinkodaros tikslu, todėl ir neskundė atsakovo teikto Nurodymo bei ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdama tinkamai jį įvykdyti bei užtikrinti, kad ateityje asmens duomenys tiesioginės rinkodaros tikslu būtų tvarkomi tik laikantis visų nustatytų teisės aktų reikalavimų. Antruoju atveju, elektroninių ryšių paslaugos ir T. L. asmens duomenys buvo tvarkomi, siekiant suteikti jam konsultaciją, kurios jis pats prašė, bet ne atlikti apklausą ar pasiteirauti nuomonės apie siūlomas paslaugas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog VMI nesilaikė 2019 m. birželio 27 d. pateikto nurodymo. Pasak pareiškėjo, po Nurodymo VMI ėmėsi visokeriopų priemonių, kad mokesčių mokėtojams VMI iniciatyva nebūtų siunčiamos apklausos ar kiti tiesioginės rinkodaros pranešimai be asmens sutikimo, ir apie tai VMI 2019 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (14.40 E) R-6877 informavo VDAI.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su teismo išvada, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas nevisiškai atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: atsakovas Sprendime nepateikė argumentų ir nenurodė, kodėl apklausos nuoroda, pateikta Atsakyme į T. L. paklausimą, yra laikoma tiesiogine rinkodara, jei nebuvo jokio atskiro asmens privatumo sutrukdymo. Taip pat nenurodė, kokiais argumentais remdamasi konstatavo, kad 2018 m. birželio 24 d. ir 2020 m. vasario 11 d. skunduose nurodyti atvejai yra analogiški.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad vertinant kiekvieną situaciją svarbu atsižvelgti į poveikį asmeniui, jo teisei į privatų gyvenimą ir pagrįstus lūkesčius, sukeltus neigiamus padarinius (emocijas), finansinę žalą ir pan. Pareiškėjo nuomone, Atsakyme kartu su teikiama konsultacija pateikta informacija apie galimybę įvertinti suteiktą konsultaciją (nuoroda), T. L. nesukėlė neigiamų padarinių ir nepadarė poveikio jo teisei į privatų gyvenimą ar kitoms jo teisėms, asmuo nebuvo atskirai sutrukdytas ir neprivalėjo atsiversti, pildyti anketos, jeigu tokio poreikio neturėjo.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad VMI, siųsdama 2019 m. gruodžio 11 d. elektroninio pašto pranešimą, ne tik pateikė atsakymą į T. L. paklausimą, tačiau ir pasiteiravo nuomonės apie suteiktas paslaugas. Teismas sprendime įvertino šalių argumentus, ištyrė visus jam pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siuntė T. L. tiesioginės rinkodaros pasiūlymą.

Atsakovas neginčijo VMI ir teismo nuomonės, kad pagrindinis T. L. teikto Atsakymo tikslas buvo suteikti konsultaciją, tačiau, kaip jau buvo konstatuota, kartu su Atsakymu buvo pateikta ir nuoroda į apklausą, todėl vertintina, kad nors Atsakymu buvo siekiama atsakyti į T. L. paklausimą, tačiau tuo pačiu ir sužinoti jo nuomonę apie suteiktas paslaugas. Pati aplinkybė, kad atsakymas buvo siunčiamas ne tik tiesioginės rinkodaros, bet ir kitais tikslais (konsultacijos teikimo tikslu), atsakovo nuomone, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog VMI veiksmai nagrinėjamu atveju nepagrįstai kvalifikuoti kaip tiesioginės rinkodaros vykdymas, taip, kaip ji suprantama pagal ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalį.

Atsakovo teigimu, nėra svarbu, koks subjektas (viešojo administravimo ar ūkio) siuntė laišką. Kvalifikuojant veiksmus kaip tiesioginės rinkodaros vykdymą, svarbu atsižvelgti į ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tiesioginės rinkodaros sąvoką, kuri nėra siejama su konkrečiu subjektu (juridinis, fizinis, valstybės institucija ar pan.), taip pat ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje nėra daroma jokių išimčių dėl nuomonės teiravimosi apie viešojo administravimo subjekto teikiamas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, argumentas, jog VMI yra viešojo administravimo, o ne ūkio subjektas, nėra pagrindas daryti išvadai, kad nebuvo vykdoma tiesioginė rinkodara.

Atsakovas nurodė, kad tiek 2018 m. birželio 24 d. skundo, tiek 2020 m. vasario 11 d. skundo atvejais T. L. buvo siūloma dalyvauti apklausoje ir išreikšti savo nuomonę. Kadangi abiejuose skunduose yra siūloma išreikšti nuomonę apklausose, atsakovo vertinimu, šie atvejai gali būti laikomi analogiškais.

Atsakovas pažymėjo, kad kilusio ginčo esmė yra tai, ar Inspekcija siuntė tiesioginės rinkodaros pasiūlymą, todėl aplinkybė, ar nuoroda į anoniminę anketą buvo pateikta elektroninio laiško pabaigoje, ar ji buvo pateikta pačiame dokumente, kuriame buvo teikiama konsultacija, neturi reikšmės aplinkybių vertinimui ar konstatavimui.

Atsakovas nesutiko su VMI teiginiu, kad ginčijamame Sprendime nenurodyti sprendimo priėmimo motyvai. Pažymėjo, kad įvertino skundo šalių paaiškintas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, dėl jų išsamiai pasisakė, taip pat priimant Sprendimą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimu, priimtu analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. L. atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti. T. L. taip pat prašo priimti tokį sprendimą, kuriame būtų pasisakyta dėl trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodyto BDAR pažeidimo, apie kurį VDAI Sprendime nepasisakė. Taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo prašė VMI skirti tokias sankcijas, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime laikėsi pozicijos, kad VMI jam siuntė tiesioginės rinkodaros pasiūlymą, nors jis prieštaravo dėl tokių pasiūlymų jam siuntimo. Nurodė, kad tiesioginės rinkodaros pasiūlymų teikimas jį sutrukė, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo principingai gynė savo privatumą. Mano, kad leidus valstybinei įstaigai teirautis nuomonės dėl suteiktų paslaugų, kartu su atsakymu į paklausimą ar kita teisėtai siunčiama informacija, būtų ne tik trukdoma prašymais įvertinti siūlomas, suteiktas paslaugas ar prekes, bet ir su informaciniu pranešimu elektroniniu paštu būtų pasiūlyta įsigyti kitas prekes ar paslaugas. Atkreipė dėmesį, kad šiuo metu tiek valstybinės įstaigos, tiek verslas dažnai teiraujasi nuomonės dėl suteiktų paslaugų kokybės ir tokie paklausimai yra labai dažni (netgi automatiniai), kas visai nereikalinga ir tik trukdo paslaugos gavėją. Pastebėjo, kad atsižvelgiant į VMI pranešimo šabloniškumą, galima pagrįstai manyti, jog teisė į privatumą galėjo būti pažeista ir kitiems asmenims, todėl teismo sprendimas bus aktualus ne tik trečiajam suinteresuotas asmeniui, bet ir visuomenei.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu VMI apeliacinį skundą patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo VMI skundą patenkino ir panaikino VDAI 2020 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 3R-466 (2.13-1). 

Teismas nustatė, kad byloje ginčijamu atsakovo Sprendimu buvo patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens skundas ir pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį, dėl to nuspręsta VMI atsakingam asmeniui surašyti administracinio nusižengimo protokolą. Atsakovas ERĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą konstatavo dėl to, kad pareiškėjas, neturėdamas trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, 2019 m. gruodžio 11 d. išsiųstame atsakyme Nr. (32.41-GPM E) RM-36541 „Dėl gyventojo gautų pajamų apmokestinimo“ į trečiojo suinteresuoto asmens paklausimą, pateikė nuorodą į anoniminės apklausos anketą, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui elektroninėmis ryšio priemonėmis siuntė tiesioginės rinkodaros pasiūlymą.

Teismas nurodė, kad esminis nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo aspektas yra tai, ar pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui išsiųstame Atsakyme pateikta nuoroda į anoniminės apklausos anketą yra tiesioginės rinkodaros pasiūlymas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas bei pirmosios instancijos teismas nuspręsdami, kad Atsakyme pateikta nuoroda į anoniminės apklausos anketą yra tiesioginės rinkodaros pasiūlymas, rėmėsi atsakovo anksčiau priimtame 2019 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 3R-543 (2.13-1.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020 pateiktu teisės aiškinimu.

Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje be pagrindo rėmėsi tiek atsakovo 2019 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 3R-543 (2.13-1.), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendime pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, nes faktinės aplinkybės, kurios buvo nagrinėjamos atsakovo 2019 m. birželio 27 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendime, esminiai skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Atsakovo 2019 m. birželio 27 d. sprendime buvo sprendžiama dėl situacijos, kai elektroniniu paštu fiziniam asmeniui buvo išsiųstas pranešimas, kad VMI kuria naują el.paslaugą „išmanųjį buhalterį“, kuris smulkiajam verslui leis elektroniniu būdu tvarkytis supaprastintą apskaitą, kviečiama dalyvauti apklausoje ir išreikšti savo nuomonę, taip pat kai elektroniniu paštu fiziniam asmeniui buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo gyventojai, vykdantys individualią veiklą pagal pažymą ir/ar verslo liudijimą, buvo kviečiami į atvirų durų dieną VMI, išbandyti VMI sukurtą paslaugą – virtualų buhalterį, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendime buvo sprendžiama dėl situacijos, kai elektroniniu paštu fiziniam asmeniui buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo buvo siūloma naudotis Nacionaline elektroninių pranešimų ir elektroninių dokumentų pristatymo fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojant pašto tinklą, informacine sistema.

Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2019 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į pareiškėją su prašymu suteikti konsultaciją dėl dovanų ir kompensacijų. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 11 d. trečiojo suinteresuoto asmens pateiktu elektroninio pašto adresu pateikė atsakymą su prisegtu priedu, kuriame išdėstė atsakymus į prašyme iškeltus klausimus, taip pat šiame priede pasiteiravo nuomonės dėl VMI teikiamų paslaugų, pateikiant nuorodą į anoniminę apklausą – ,,Mums labai svarbi Jūsų nuomonė apie Valstybinės mokesčių inspekcijos teikiamas konsultacijas raštu, būsime labai dėkingi, jei užpildysite anoniminę apklausos anketą“.

Sprendžiant ar pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui išsiustoje konsultacijoje pateikta nuoroda į anoniminę apklausą yra veiksmas priskirtinas tiesioginei rinkodarai, apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymėjo, kad ERĮ 3 straipsnio 85 dalyje nustatyta, jog šio Įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame Įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos ADTAĮ. Atsižvelgiant į tai, jog tiesioginės rinkodaros sąvoka ERĮ nėra apibrėžta, o šio įstatymo 69 straipsnis patenka į įstatymo IX skirsnį, nagrinėjamam ginčui aktuali ADTAĮ pateikta tiesioginės rinkodaros sąvoka, kuri pateikta įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir nustato, kad tiesioginė rinkodara yra veikla, kurios tikslas paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad minėtoje ADTAĮ nuostatoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) yra nurodoma, jog tiesiogine rinkodara suprantama tokia veikla, kurios tikslas yra siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Tokių veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir jais siekiama, kad klientas ateityje įsigytų siūlomas prekes ar paslaugas. Akivaizdu, kad pareiškėjo 2019 m. gruodžio 11 d. rašte jokios prekės ar paslaugos trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra siūlomos, taip pat nėra teiraujamasi jo nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Šiame rašte trečiojo suinteresuoto asmens teiraujamasi nuomonės tik dėl jam raštu jau suteiktos konsultacijos, t. y. siekiama grįžtamojo ryšio, atsako dėl jau įvykdytos paslaugos. Teisėjų kolegijos vertinimu, plečiamai aiškinti ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą tiesioginės rinkodaros sąvoką bei į šią sąvoką įtraukti tokius veiksmus, kuriais kliento teiraujamasi nuomonės dėl jam jau suteiktos paslaugos, pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu teisiniu reguliavimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų pagrindu, sprendė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Dėl nurodytos priežasties buvo netinkamai pritaikyta materialioji teisės norma bei nepagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį, o skundžiamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje būtų nustatytas pagrindas pareiškėjo 2019 m. gruodžio 11 d. konsultacijoje pateiktą pasiūlymą pateikti nuomonę anoniminėje anketoje įvertinti kaip tiesioginę rinkodarą, būtų pagrindas ginčo santykiams taikyti ERĮ 69 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, leidžiančią be išankstinio paslaugų naudotojo sutikimo naudoti kliento kontaktinius duomenis prekių ar paslaugų rinkodarai, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog egzistuoja visos ERĮ 69 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, suponuojančios išimties taikymą (pareiškėjas elektroninio pašto adresą gavo iš paties trečiojo suinteresuoto asmens; pareiškėjas elektroninio pašto adresą panaudojo nuomonei apie savo suteiktą paslaugą gauti; pareiškėjo išsiųstame elektroniniame laiške (ne prisegtuke) nurodoma aiški, nemokama ir lengva galimybė trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti savo paklausimus, atsakymus į juos, stebėti pateiktų paklausimų nagrinėjimo eigą, o pateiktame prisegtuke prašymas pateikti savo nuomonę gali būti tiesiog ignoruojamas; byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo iš pradžių, kreipdamasis su paklausimu į pareiškėją, prieštaravo dėl tokio duomenų naudojimo).

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui, kaip valstybės institucijai, vykdančiai mokesčių administratoriaus funkcijas, pagal MAĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 37 straipsnio 1 dalį yra numatyta pareiga organizuoti, vykdyti ir teikti mokesčio mokėtojams konsultacijas dėl mokesčių mokėjimo ir informaciją apie įstatymus bei kitus teisės aktus mokesčių klausimais visos Lietuvos Respublikos mastu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 44 punktą institucija privalo kasmet atlikti asmenų aptarnavimo kokybės vertinimą pagal anoniminių asmenų apklausų rezultatus arba pasirinktus objektyvaus pobūdžio kriterijus.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas, sprendė, kad pareiškėjas, teikdamas trečiajam suinteresuotam asmeniui 2019 m. gruodžio 11 d. konsultaciją bei joje pateikdamas pasiūlymą anoniminėje anketoje pateikti savo nuomonę dėl suteiktos konsultacijos, vykdė teisės aktuose jam nustatytas teisines prievoles. Vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktais, toks asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris, tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą, yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti.

V.

Atsakovas VDAI Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2597-525/2021, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime nurodė, jog sprendžiant, ar pareiškėjo VMI trečiajam suinteresuotam asmeniui išsiųstoje konsultacijoje pateikta nuoroda į anoniminę apklausą yra veiksmas, priskirtinas tiesioginei rinkodarai, aktuali ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateikta tiesioginės rinkodaros sąvoka, pagal kurią tiesioginė rinkodara yra veikla, kurios tikslas paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ir paslaugų. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad minėtoje ADTAĮ nuostatoje expressis verbis  yra nurodoma, kad tiesiogine rinkodara suprantama tokia veikla, kurios tikslas yra siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokių veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir jais siekiama, jog klientas ateityje įsigytų siūlomas prekes ar paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2019 m. gruodžio 11 d. rašte jokios prekės ar paslaugos trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo siūlomos, taip pat nebuvo teiraujamasi jo nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų, o teiraujamasi nuomonės tik dėl jam raštu jau suteiktos konsultacijos, t. y. buvo siekiama grįžtamojo ryšio atsako dėl jau įvykdytos paslaugos, teisėjų kolegija sprendė, kad plečiamai aiškinti ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą tiesioginės rinkodaros sąvoką bei į šią sąvoką įtraukti tokius veiksmus, kuriais kliento teiraujamasi nuomonės dėl jam jau suteiktos paslaugos, pagrindo nėra.

Pažymi, kad teisėjų kolegijos išvada, jog tiesioginės rinkodaros veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir tokiais veiksmais siekiama, jog klientas ateityje įsigytų siūlomas prekes ar paslaugas iš esmės buvo vienintelis argumentas, kuriuo remiantis buvo panaikintas VDAI Sprendimas. Atkreipia dėmesį, kad  pareiškėjas savo skundo tokiais argumentais negrindė, vadinasi, toks teismo sprendimas buvo siurprizinis, dėl to VDAI net negalėjo pasisakyti bylos nagrinėjimo metu, t. y. buvo paneigta / apribota atsakovo teisė pateikti savo poziciją.

Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas sprendime klaidingai interpretavo tiesioginės rinkodaros sąvoką ir nukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos. VMI, siųsdama 2019 m. gruodžio 11 d. el. pašto pranešimą, ne tik pateikė atsakymą į T. L. paklausimą, tačiau ir pasiteiravo nuomonės apie suteiktas paslaugas. Nuomonės teiravimasis dėl suteiktų paslaugų yra laikomas tiesiogine rinkodara. Pagal ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalį tiesioginė rinkodara – tai veikla, kurios tikslas paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020 atkreipė dėmesį į tai, kad minėtoje įstatymo nuostatoje expressis verbis nėra daroma skirtis nei tarp paslaugų teikėjų (t. y. viešų arba privačių subjektų), nei tarp pačių siūlomų paslaugų, priklausomai nuo jų pobūdžio (t. y. viešųjų arba komercinių). Be to, minėtame sprendime pažymėta, kad nei Direktyva Nr. 95/46/EB, kurią Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įgyvendina ir su kuria turi būti suderinamas ADTAĮ, nei Direktyva Nr. 2002/58/EB, kurią įgyvendina ERĮ, tiesioginės rinkodaros apibrėžimo nepateikia. Vis dėlto, teisėjų kolegija nurodė, kad „tiesioginės rinkodaros sąvoka tam tikra apimtimi yra aiškinama kituose šaltiniuose, iš kurių paminėtina, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė ir jos nuomonė Nr. 5/2004 dėl nepageidaujamų tiesioginės rinkodaros pranešimų pagal Direktyvos Nr. 2002/58/EB 13 straipsnį“. <...> „Minėtoje Nuomonėje Darbo grupė pažymi, kad atsižvelgiant į Direktyvos Nr. 95/46/EB preambulės 30 konstatuojamąją dalį, be kita ko, nustatančią, kad valstybės narės gali nurodyti, kokiomis sąlygomis asmens duomenys gali būti atskleisti trečiajai šaliai, kai prekiauja prekybos įmonės arba labdaringos organizacijos, kitos asociacijos ar fondai, pavyzdžiui, politinės pakraipos organizacijos, Direktyvos Nr. 2002/58/EB 13 straipsnis, reglamentuojantis neužsakytų pranešimų naudojimą, apima bet kokią pardavimų skatinimo formą, įskaitant tiesioginę rinkodarą, vykdomą labdaros fondų ar politinių organizacijų. Ten pat nurodoma, jog platus tiesioginės rinkodaros apibrėžimas yra taikomas ir Europos tiesioginio marketingo asociacijų federacijos (Federation of European Direct Marketing Assosiations, FEDMA) praktikos kodekse, kuriame tiesiogine rinkodara laikomi pranešimai bet kokiomis priemonėmis (įskaitant, bet neapsiribojant, inter alia elektroniniu paštu) apie bet kokią reklamos ar rinkodaros medžiagą, kurie siunčiami paties rinkodaros vykdytojo ar jo vardu ir yra nukreipti į atitinkamus asmenis“. Be to, minėtame sprendime teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad VAĮ administracinę paslaugą apibrėžia kaip viešojo administravimo subjekto veiksmus, apimančius leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą (VAĮ 2 str. 17 d.), o viešąją paslaugą apibrėžia kaip valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veiklą teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas; jas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali teikti ir kiti asmenys (VAĮ 2 str. 18 d.). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, nepagrįsta būtų teigti, jog paslaugos teikėjo prigimtis lemia teikiamos paslaugos priskyrimą tokiai paslaugai, kuri patenka į tiesioginės rinkodaros apibrėžimą, juo labiau, kai ta pati paslauga pagal teisinį reguliavimą gali būti teikiama tiek valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų, tiek ir kitų asmenų. Atsakovo vertinimu, pastaruoju teiginiu teismas daro išvadą, kad nepaisant to, ar pasiūlymus siunčia valstybės institucija, ar privatus asmuo, siunčiami elektroniniai laiškai, kuriais siūlomos prekės ar paslaugos ir (arba) teiraujamasi nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų yra laikomi tiesiogine rinkodara. Atsakovas pažymi, kad nuostata „dėl siūlomų prekių ar paslaugų“ turėtų būti aiškinama per apskritai siūlomas, tai yra teikiamas prekes ar paslaugas. Kadangi konsultacijų teikimas yra VMI paslauga, kuri bet kada vėl gali būti suteikta ir kurios teikimui gali turėti įtakos paslaugos gavėjo atsiliepimas apie suteiktą ir galimai naujai kada nors vėl pakartotinai teikiamą paslaugą, todėl toks aiškinimas apskritai nebūtų suderinamas su Direktyvos Nr. 2002/58/EB, kuri buvo perkelta į ERĮ, tikslu, kad elektroniniais neužsakytais pranešimais asmuo nebūtų be reikalo trikdomas.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas. Todėl remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad vertinant VDAI prašyme pateiktą nuomonę ir aplinkybes dėl proceso atnaujinimo, jų negalima vertinti kaip naujai paaiškėjusių aplinkybių arba kaip įrodančias, jog buvo padaryti esminiai materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimai. VDAI prašyme atnaujinti procesą remiasi teisės aktų (ADTAĮ, ERĮ ir kt.) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, tarptautiniais teisės aktais ir kita informacija, kuri jau buvo žinoma bylos nagrinėjimo metu (tai nėra naujai atsiradusi informacija, pan.), ir VDAI, kaip proceso šalis, turėjo visas procesines teises ir galimybes informaciją, kuri pateikta dabartiniame jos prašyme, pateikti administracinės bylos nagrinėjimo metu, prieš teismui priimant sprendimą. Todėl VMI nuomone, VDAI būdama aktyvi proceso šalis ir siekdama apginti galimai pažeistas teises, viso bylos nagrinėjimo laikotarpio metu turėjo galimybę ir tuo pačiu pareigą pateikti visą reikiamą informaciją teismui, kuri padėtų priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą. VMI nuomone, toks aktyvių veiksmų nesiėmimas proceso metu, neturėtų tapti pagrindu atnaujinti bylos procesą.

Pareiškėjo nuomone, VDAI prašyme nepagrįstai nurodo, kad buvo paneigta / apribota jos teisė pateikti savo poziciją – tiek VMI, tiek VDAI, kaip proceso šalims, buvo sudarytos analogiškai vienodos galimybės tinkamai įgyvendinti rungimosi principą t. y. dėstyti savo argumentus dėl asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslu sampratos, aplinkybes, pasisakyti dėl pateiktų įrodymų pagrįstumo ir dėl kitų su administracine byla susijusių klausimų, taip pat ir pateikti informaciją, kuri VDAI prašyme yra pristatoma, kaip neva šiuo metu naujai atsiradusios aplinkybės, turinčios esminę įtaką teisės normų pažeidimams.

VDAI prašyme atnaujinti procesą nepateikė jokių kitų naujų įrodymų, turinčių esminę įtaką t. y. kitų konkrečių sprendimų, turinčių įtakos praktikos formavimui, kodėl, VDAI nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime klaidingai interpretavo tiesioginės rinkodaros sąvoką ir nukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos. Todėl VMI nuomone, tai nėra tinkamas pagrindas / argumentas bylos proceso atnaujinimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priimdama sprendimą, įvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo turinį, kilusio ginčo aplinkybes, argumentus, kuriais vadovaujantis toks sprendimas buvo priimtas ir pan., ir buvo nuspręsta, kad šie sprendimai vienas kitam neprieštarauja. Kita vertus, kaip VMI teigė ir apeliaciniame skunde, priimant sprendimus turi būti vertinamos visos su ginču susijusios faktinės aplinkybės (jų visuma), o ne vien tik žiūrima siaurai į tiesioginės rinkodaros sąvokos apibrėžimą ir faktą, kad paklausėjui buvo pateikta apklausos nuoroda. Kadangi tik aplinkybių visuma gali turėti didelę reikšmę bylos nagrinėjimui ir teisingam sprendimo priėmimui.

Atsižvelgiant į VDAI prašyme išreikštą poziciją, kuria grindžiamas prašymas atnaujinti procesą byloje, pastebėtina, kad VMI nei dabar, nei viso ginčo metu (net ir teikdama VDAI paaiškinimus dėl Atsakymo siuntimo paklausėjui) neginčijo fakto, jog esant tam tikroms aplinkybėms prašymas pateikti nuomonę dėl prekių ar paslaugų, gali būti laikomos tiesiogine rinkodara; taip pat, kad tiek valstybės institucija, tiek privatus asmuo gali vykdyti tiesioginę rinkodarą ir neturėtų būti daromas nei skirtumas tarp jų, nei tarp pačių siūlomų paslaugų pobūdžio (t. y. viešųjų arba komercinių). Tačiau VMI nuomone, kuri buvo teikta ir skundo nagrinėjimo metu, vertinant ar tam tikra veikla laikytina asmens duomenų tvarkymu tiesioginės rinkodaros tikslu, ar ne, būtina išsamiai išnagrinėti ir įvertinti visas siunčiamos informacijos aplinkybes, jų visumą. Įvertinus VMI siųstos informacijos paklausėjui aplinkybes ir atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, VMI vykdė ne tiesioginę rinkodarą, o jai teisės aktais deleguotas funkcijas (paklausėjo asmens duomenys tiesioginės rinkodaros tikslais nebuvo tvarkomi ir net neketinta jų tvarkyti šiuo tikslu). Šioje byloje ir atsakovo nurodytoje byloje faktinės aplinkybės negali būti tapatinamos.

Nurodo, kad VMI apeliaciniame skunde išdėstė savo nuomonę ir argumentus dėl asmens duomenų tiesioginės rinkodaros tikslu tvarkymo sąvokos, dėl rinkodaros taikymo bei visas kitas aplinkybes, kurios, VMI nuomone, galėjo turėti reikšmę bylos nagrinėjimui, todėl VDAI, kaip proceso šalis, taip pat turėjo visas analogiškas teises ir galimybes teikti savo nuomonę dėl skunde pateiktos informacijos netikslumo, neteisingo taikymo, jai, kaip asmens duomenų apsaugos priežiūros institucijai, visas žinomas aplinkybes, jos manymu galėjusias turėti įtakos sprendimo priėmimui ir pan., todėl sprendimas šiuo klausimu negali būti laikomas siurpriziniu nei VDAI, nei VMI.

Pareiškėjas pažymi, kad svarbu ir tai, jog atnaujinus procesą užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas. VMI nuomone, būtinas stabilumas, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, o ne veiklos (ypač, kai ją vykdo valstybinės institucijos, įgyvendindamos valstybės politiką, teisės aktais joms deleguotas funkcijas ir pan.) traktavimas kiekvieną kartą neaiškiai, neapibrėžtai ar VDAI palankia kryptimi. VMI bylos nagrinėjimo metu buvo nurodžiusi pavyzdžius, kuomet ji ne kartą kreipėsi į VDAI konsultacijų dėl asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslu, siekdama tinkamai ir teisėtai tvarkyti asmens duomenis šiuo tikslu, taip pat ir dėl šiame procese nagrinėjamo klausimo ar tiesiogine rinkodara yra laikoma nuoroda į apklausos anketą pateikta siunčiamajame rašte, kai asmeniui raštu yra teikiama administracinė paslauga, vykdant teisės aktuose nustatytas funkcijas. VDAI nepateikė VMI vienareikšmiško atsakymo dėl asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslu, ir nesudarė pareiškėjai sąlygų užtikrinti tinkamą duomenų tvarkymą tiesioginės rinkodaros tikslu, o tai leidžia manyti, kad VDAI neturi vienareikšmiško atsakymo į klausimą dėl apklausos nuorodos patalpinimo rašte, kai asmeniui raštu yra teikiama administracinė paslauga.

VMI nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą, tiesioginės rinkodaros sąvoką interpretavo teisingai ir nenukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos, o VDAI prašyme nurodytas teiginys, kad VMI savo skundo tokiais argumentais negrindė, vadinasi, toks teismo sprendimas buvo siurprizinis, buvo paneigta / apribota Inspekcijos teisė pateikti savo poziciją, neatitinka tikrovės ir yra abejotinas, atsižvelgiant į tai, kad VDAI yra institucija, atsakinga už asmens duomenų tvarkymo priežiūrą Lietuvos Respublikoje, teisės aktų ir kitų asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių nuostatų laikymąsi. VDAI, kaip atsakovui, nebuvo apribota galimybė naudotis procesinėmis teisėmis ir nebuvo pažeisti proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai, o savalaikis dokumentų, argumentų nepateikimas proceso metu neturėtų būti pagrindas bylos proceso atnaujinimui.

Pareiškėjas teigia, kad visus argumentus buvo išdėstęs apeliaciniame skunde. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei teisės aktų nuostatas, tinkamai, pagrįstai ir objektyviai įvertino visas faktines nuorodos į apklausos anketą pateikimo (įskaitant ir apklausos turinį) aplinkybes bei kitas galutiniam sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl VDAI prašyme išsakyta pozicija negali būti laikoma pagrindu bylos proceso atnaujinimui.

Prašyme VDAI iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kurie jau buvo aptarti apeliacinio skundo nagrinėjimo metu ir kuriuos apeliacinės instancijos teismas jau vertino priimdamas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą. VMI vertinimu, naujų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti atnaujinamas bylos nagrinėjimo procesas, VDAI prašyme nenurodo. Be to, VDAI prašyme nurodomos bylos ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą nurodo, kad palaiko atsakovo prašymą atnaujinti procesą byloje ir jame išdėstytą poziciją.

Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu labai susiaurino tiesioginės rinkodaros apibrėžimą, taip įteisindamas platesnes galimybes trikdyti asmenų privatumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas supainiojo tiesioginės rinkodaros tikslą su įsivaizduojamu rezultatu (įsigijimu). Mano, kad toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmas (savo sukurta tiesioginės rinkodaros apibrėžimo versija) ir juo paremtas sprendimas – ne tik laikytinas nukrypimu nuo teismų praktikos (teismas nekuria įstatymų), bet ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tad yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2597-525/2021  ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

 Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020).

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodytu pagrindu iš esmės nenurodo teisės normos, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė, tačiau, kaip galima suprasti iš prašymo turinio, atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalį, t. y. šioje normoje apibrėžtą tiesioginės rinkodaros sąvoką. Teisėjų kolegijos išvada, jog tiesioginės rinkodaros veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir tokiais veiksmais siekiama, jog klientas ateityje įsigytų siūlomas prekes ar paslaugas iš esmės buvo vienintelis argumentas, kuriuo remiantis buvo panaikintas VMI 2020 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 3R-466(2.13-1). Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundo tokiais argumentais negrindė, todėl toks teismo sprendimas buvo siurprizinis, dėl to VDAI net negalėjo pasisakyti bylos nagrinėjimo metu, t. y. buvo paneigta / apribota VDAI teisė pateikti savo poziciją. Jokių kitų argumentų, kuriuos įvertinus būtų pagrindas spręsti dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl padaryto materialiosios teisės normos pažeidimo atsakovas prašyme nenurodė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus pareiškėjo skundo turinį, apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, iš jų turinio matyti, jog pareiškėjas skunde nesutiko su Sprendime išdėstyta VDAI nuomone, kad VMI, vykdydama MAĮ jai nustatytą tiesioginę funkciją ir siųsdama Atsakymą T. L., vykdė tiesioginę rinkodarą bei šiuo tikslu tvarkė T. L. asmens duomenis. Pareiškėjas teigė, kad VDAI, nagrinėdama T. L. skundą, iš esmės nevertino, ar VMI atliko tiesioginės rinkodaros veiksmus, ar ne. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas nurodytus pareiškėjo argumentus ir spręsdamas, ar pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui išsiustoje konsultacijoje pateikta nuoroda į anoniminę apklausą yra veiksmas priskirtinas tiesioginei rinkodarai, pažymėjo, kad ERĮ 3 straipsnio 85 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame Įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos ADTAĮ. Kadangi tiesioginės rinkodaros sąvoka ERĮ neapibrėžta, o šio įstatymo 69 straipsnis patenka į įstatymo IX skirsnį, nagrinėjamam ginčui aktuali ADTAĮ pateikta tiesioginės rinkodaros sąvoka, kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime ir aiškino ginčui aktualiu aspektu, be kita ko, nurodydamas, kad plečiamai aiškinti ADTAĮ apibrėžtos tiesioginės rinkodaros sąvokos bei į šią sąvoką įtraukti tokius veiksmus, kuriais kliento teiraujamasi nuomonės dėl jam jau suteiktos paslaugos, pagrindo nėra. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas savo skundo tokiais argumentais negrindė, atitinkamai teismo sprendimas atsakovui buvo siurpizinis, dėl to buvo apribota jo teisė pateikti savo poziciją.

Teisėjų kolegija pritaria pareiškėjo atsiliepime į prašymą nurodytiems argumentams, kad proceso šalių teisės teikti savo argumentus ginčijamais klausimais, taip pat ir dėl asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslu sampratos, ir pan., nebuvo ribojamos, t. y. tiek pareiškėjui, tiek ir atsakovui buvo sudarytos vienodos galimybės tinkamai įgyvendinti rungimosi principą, atitinkamai atsakovo prašymo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti. Atsakovo prašyme nurodytas argumentas, kad teismo sprendimas buvo siurprizinis, šiuo atveju negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašyme, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nepagrindė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį aptariamos materialiosios teisės normos pažeidimą ją taikant, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašyme atnaujinti procesą aptariamu pagrindu išdėstyti argumentai vertintini kaip subjektyvūs, VDAI nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto akivaizdaus teisės normos pažeidimo ją taikant, galėjusio nulemti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-2597-525/2021, neteisėtumą. Atsakovas nepagrindė, kad būtent pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinama ir taikoma jo prašyme atnaujinti procesą nurodyta teisės norma. 

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas iš esmės siekia bylos aplinkybių vertinimo iš naujo, tačiau sprendžiant dėl proceso atnaujinimo bylos aplinkybės nėra vertinamos iš naujo, nes proceso atnaujinimo institutas nėra skirtas dar kartą bylą išnagrinėti iš esmės, o yra skirtas tik įvertinti, ar nėra proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normos akivaizdų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, nepripažintini pagrįstais, todėl pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t. y. kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, nėra pagrindo.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu 

Atsakovas prašydamas atnaujinti procesą nurodytu pagrindu teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai interpretavo tiesioginės rinkodaros sąvoką ir nukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos, nurodydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020.  

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010; Nr. P822-81/2010; Nr. P143-154/2011; Nr. P-97-502/2015; Nr. P-106-525/2015; kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Sprendžiant dėl to, ar suinteresuotas asmuo įrodė aptariamą pagrindą, pirmiausia vertintina, ar prašyme atnaujinti procesą nurodytos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-149/2011; 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-968/2022; kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodytu pagrindu pateiktus argumentus bei nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020, pažymi, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendime, be kita ko, pažymėjo, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje be pagrindo rėmėsi 2020 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020 pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, nes faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su tokiu vertinimu, kadangi akivaizdu, kad atsakovo nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, atitinkamai nėra jokio pagrindo teigti, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo administracinių teismų formuojamos praktikos. Atsakovas kitų procesinių sprendimų, kuriuose buvo pateiktos ginčo atvejui aktualios teisės aiškinimo taisyklės, nenurodė. 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas prašyme nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymu dėl proceso atnaujinimo atsakovas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo įvertintas aplinkybes, kas yra res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principo pažeidimas. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai patvirtina, kad VDAI iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Įvertinus atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos administracinės bylos peržiūrėjimą iš esmės. Proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014), t. y., kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2597-525/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2597-525/2021 pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – T. L.) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Alenas Piesliakas

        Milda Vainienė