Administracinio nusižengimo byla

Nr. eAN2-278-898/2018 (S)

Teisminio proceso Nr. 4-49-3-00371-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija:

11.1.; 11.3.; 19.10.; 19.11.; 21.11.10.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal A. B. atstovės advokatės Irinos Beleškienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo, kuriuo A. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 227 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnio 2 dalį, 506 straipsnio 4 dalį, 508 straipsnio 1 dalį subendrinta nuobauda – 120 (vieno šimto dvidešimties) eurų dydžio bauda be ginklo ir šaudmenų konfiskavimo,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. A. B. nubaustas už tai, kad 2017 m. lapkričio 18 d., 14.55 val., Šviesos gatvėje, ties namu Nr. 7, Taujėnų mstl., Taujėnų sen., Ukmergės r. sav., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 1,05 promilės neblaivumo laipsnis, su savimi automobilyje „Hyundai Galloper“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno jam priklausantį graižtvinį šautuvą ZKK 600, Nr. 94405.405, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau -GŠKĮ) 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus, t. y. šaunamąjį ginklą gabeno vienatūrio automobilio, kurio bagažinė nėra atskirta nuo salono, bagažinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir iš šaunamojo ginklo dėtuvės, esančios ginkle, neišėmęs šovinių, po ko tyčia įžeidžiamai kibo prie jį tikrinusių uniformuotų policijos pareigūnų juos įžeidinėdamas, vadindamas „įstatymų neišmanėliais“. A. B. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nusiraminti, likti stovėti šalia tarnybinio policijos pareigūnų automobilio. A. B. atidarė tarnybinio automobilio kairės pusės galines dureles, numetė ant sėdynės buvusią policijos pareigūno kepurę ir mėgino sėstis į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiajam tyrėjui R. M. bandant sudrausminti A. B., pastarasis petimi pastūmė vyresnįjį tyrėją R. M. ir toliau bandė įsėsti į tarnybinį automobilį. A. B. veiksmai kvalifikuoti kaip administraciniai nusižengimai, numatyti ANK 227 straipsnio 1 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje, 508 straipsnio 1 dalyje.

2. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu A. B. atstovė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą ir bylą nutraukti, nesant A. B. veiksmuose administracinių nusižengimų požymių.

2.1. Nurodo, kad teismo cituotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. N-62-529-08 buvo vertinamos aplinkybės, įvykusios 2007 m. kovo 8 d. Tuo metu galiojusioje GŠKĮ redakcijoje, būtent 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nebuvo numatyta galimybė perduoti kitam asmeniui ginklą nugabenti iki ginklo laikymo vietos. Nuo 2011 m. kovo 1 d. GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra įtvirtinta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, ginklo gabenimo iki ginklo laikymo vietos taisyklė, pagal kurią draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), tokiais atvejais ginklą iki ginklo laikymo vietos gali gabenti (jeigu ginklas gabenamas transporto priemone, ginklas gabenamas ne transporto priemonės salone) ginklo savininką, naudotoją lydintis neapsvaigęs nuo alkoholio, asmuo, turintis teisę naudotis tokios kategorijos ginklu. Teismas nustatė, kad pasibaigus medžioklei A. B., prieš vartodamas alkoholį, savo ginklą perdavė kartu su A. B. medžioklėje dalyvavusiam J. A., turinčiam teisę naudotis tokios pat kategorijos ginklu. Tik po ginklo perdavimo A. B. vartojo alkoholį. Aplinkybes dėl ginklo perdavimo patvirtino liudytojai J. A., G. J. B.. Taigi A. B., vadovaudamasis GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, perdavė savo ginklą turinčiam teisę laikyti ir nešioti tokio tipo ginklus J. A..

2.2. Skunde pažymima, jog byloje kilo ginčas dėl aplinkybės, ar lengvojo automobilio bagažinė, kuri nėra atskirta nuo automobilio salono, yra laikoma automobilio salonu. Sąvoka „transporto priemonės salonas“ nėra apibrėžta GŠKĮ, taip pat ir kituose poįstatyminiuose teisės aktuose. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų nuostatose taip pat nėra nurodyta, kad M1 klasės automobiliuose, t. y. lengvuosiuose automobiliuose, automobilio salonas privalo būti atskirtas nuo bagažinės (Reikalavimų 8.1. punktas). Minėtų Reikalavimų 9.1.2. papunktyje yra įtvirtinta, kad N kategorijos transporto priemonėse, skirtose kroviniams gabenti, salonas nuo krovinių skyriaus atskirtas pertvara, užtikrinančia krovinio nepatekimą į keleivių saloną staigiai stabdant. Transporto priemonė, kurioje buvo gabenamas A. B. ginklas, priskirta M1 klasei (lengvasis automobilis), ji yra vienatūrė, bagažinės skyrius atskirtas nuo automobilio salono sėdynių eile, pakliūti į bagažinę galima tik išlipus iš automobilio ir atidarius automobilio bagažinės dureles. Todėl vieta, kurioje buvo gabenamas ginklas, nėra automobilio salonas. Teisme apklaustas specialistas P. R. paaiškino, kad automobilio salonu laikytina automobilio erdvė, kurioje yra sėdimų vietų, jeigu automobilio erdvėje sėdėti negalima, tai nelaikytina automobilio salonu. Teismas šioje byloje savo iniciatyva patikslino ginklo vietą automobilyje – vietoje protokole nurodyto „salono“ nurodė „vienatūrio automobilio, kuriame bagažinė nėra atskirta nuo salono, bagažinę“, taigi iš esmės teismas nustatė, kad ginklas buvo gabenamas bagažinėje, t. y. nepažeidžiant GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto. Taigi A. B. veiksmuose nėra ANK 227 straipsnio 1 dalies sudėties požymių.

2.3. Dėl ANK 229 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo skunde pažymima, jog skundžiamame nutarime nurodytu laiku A. B. ginklo negabeno, ginklas į jo laikymo vietą buvo perduotas nugabenti J. A.. Teisme apklaustas specialistas P. R. paaiškino, kad kai asmuo patiki ginklą gabenti kitam asmeniui, šis asmuo privalo įsitikinti, kad šautuve nėra palikta šovinių. Šautuvas nebuvo apžiūrėtas jį gabenusio asmens akivaizdoje, t. y. J. A. akivaizdoje, J. A. nebuvo supažindintas su 2017 m. lapkričio 18 d. protokolu, jame nepasirašė. Kadangi A. B. šautuvo negabeno, jo veiksmuose nėra ANK 229 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties požymių.

2.4. Dėl šautuve rastų šovinių skunde pažymima, jog teisme A. B. paaiškino, kad pasibaigus medžioklei jis išėmė ginklo šovinius iš dėtuvės ir ginklą įdėjo į dėklą. Aplinkybė, jog šautuve yra neišimti penki šoviniai, buvo užfiksuota 2017 m. lapkričio 18 d. paėmimo protokole. Šiame protokole nebuvo nurodyta, kad paėmimo metu buvo apžiūrėtas šautuvas ir kad apžiūroje dalyvavo kviestinis asmuo. Teisme policijos pareigūnas R. M. paaiškino pildęs A. B. šautuvo paėmimo protokolą, šautuvas buvo apžiūrėtas policijos komisariato patalpose. R. M. nurodė, kad šautuvo apžiūroje dalyvavo A. B., taip pat policijos pareigūnas I. B. ir D. B.. Pažymėtina, kad aplinkybę dėl apžiūroje dalyvavusių asmenų R. M. nurodė tik teisme, nei 2017 m. lapkričio 18 d. tarnybiniame pranešime, nei 2017 m. lapkričio 18 d. paėmimo protokole ši aplinkybė neužfiksuota. Be to, teismas nepagrįstai A. B. atsisakymą pasirašyti prilygino dalyvavimui šautuvo apžiūroje. A. B. paaiškino teismui, kad po to, kai buvo partrenktas ant žemės ir surakintas antrankiais, jį policijos pareigūnai pristatė į komisariato patalpas, kur pasodino ant suoliuko prie budėtojų skyriaus, o patys įėjo į patalpų skyrių, vėliau pareigūnas išėjo ir liepė jam pasirašyti protokolą. A. B. atsisakė pasirašyti protokolą, nes neturėjo su savimi akinių ir negalėjo perskaityti protokolo turinio. Byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio aplinkybę, kad A. B. šautuvo vamzdyje buvo aptikti neišimti šoviniai. 2017 m. lapkričio 18 d. paėmimo protokolas vertintinas kritiškai, kadangi tik bylą pradėjus nagrinėti teisme paaiškėjo aplinkybė, jog šautuvo apžiūros metu dalyvavo kviestinis asmuo – pareigūnas I. B.. Be to, nėra pateiktas vaizdo įrašas, fiksuojantis komisariato patalpas, taigi nėra įrodyta aplinkybė, kad šautuvo apžiūros metu dalyvavo A. B., taip pat policijos pareigūnai I. B. ir D. B.. D. B. teisme parodė 2017 m. lapkričio 18 d. paėmimo protokolą pasirašęs tik todėl, kad dalyvavo įvykyje, taigi šautuvo apžiūroje šis pareigūnas nedalyvavo, nepatvirtino A. B. dalyvavimo šioje apžiūroje.

2.5. Skunde nurodoma, jog policijos pareigūnų parodymai dėl įvykio skiriasi, taip pat nesutampa ir su tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis. 2018 m. vasario 27 d. posėdžio metu pareigūnas D. B. nurodė, kad sustabdžius automobilį jis pasiteiravo, ar yra alkoholį vartojusių asmenų, taip pat paprašė nurodyti, kur yra gabenami ginklai, paaiškino, kad ginklus taip gabenti draudžiama (jei buvo vartojamas alkoholis), pasak liudytojo, A. B. pradėjo aiškinti, kad jis gabena ginklus teisėtai, tuomet priėjo pareigūnas R. M., kuris įsivėlė į konfliktą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareigūnai elgėsi nesivadovaudami Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – Policijos patrulių veiklos instrukcija) 31, 32, 35 punktais. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų nustatyta, kad nuo automobilio sustabdymo momento policijos pareigūnai D. B. ir R. M., ypatingai R. M., elgėsi nepagarbiai A. B., J. A. ir G. J. B. atžvilgiu, liudytojai J. A. ir G. J. B. teisme parodė, kad R. M. kreipėsi į juos nepagarbiai tu, neaiškino savo veiksmų, kalbėjo nepagarbiai, kėlė balsą. A. B. iš karto informavo pareigūnus apie savo neblaivumą bei aplinkybę, jog jo šautuvą gabena blaivus J. A., tačiau pareigūnai nereagavo į paaiškinimus, pradėjo konstatuoti, kad ginklai vežami pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Dėl to A. B. susijaudino, kadangi yra garbaus amžiaus ekonomikos mokslų daktaras, 48 metus stažo turintis medžiotojas. Dėl to jis ir stengėsi paaiškinti pareigūnams savo elgesį ir pacituoti teisės aktų reikalavimus, A. B. nevengė paklusti policijos pareigūnų reikalavimams, neturėjo tyčios nevykdyti jų nurodymų, nors šie nurodymai ir buvo duoti nesilaikant Instrukcijos nuostatų.

2.6. Skunde pažymima, jog D. B. nurodė sėdėjęs automobilio priekinėje sėdynėje, nugara į A. B., nors jis nurodė matęs konfliktą tarp R. M. ir A. B., jis negalėjo matyti šių aplinkybių, nes tuo metu sėdėjo ir rašė protokolą. Nors D. B. nurodė matęs, kaip A. B. išstūmė R. M. ir bandė sėstis į automobilį, kelia abejonių tokio veiksmo mechanizmas – A. B. pribėgus R. M. buvo įkišęs ranką į automobilio vidų ir bandė parodyti GŠKĮ nuostatas savo mobiliojo ryšio telefone, todėl iš automobilio jį turėjo ištraukti R. M., tada turėjo įvykti susistumdymas, A. B. turėjo jėga atstumti pareigūną ir vėl stengtis sėstis į automobilį. Tačiau, kaip parodo patys pareigūnai, R. M. pribėgo prie A. B. ir tuoj pat panaudojo fizinę jėgą A. B. atžvilgiu.

2.6. Skunde pažymima, kad vadovaujantis Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 punktu, įsodinus A. B. į tarnybinį automobilį, policijos pareigūnai privalėjo įjungti tarnybiniame automobilyje įmontuotą vaizdo ir garso įrašymo įrangą ir fiksuoti A. B. sulaikymo eigą, toks įrašas privalėjo būti pateiktas teismui kaip įrodymas (Instrukcijos 6.10. punktas).

2.7. Skunde nurodoma, kad nors pareigūnas R. M. teigė, kad A. B. įsėdo į policijos automobilį ir sėdėdamas automobilyje pastūmė policijos pareigūną, pareigūnas D. B. nepatvirtino aplinkybės, kad A. B. įsėdo į automobilį. Posėdžio metu pareigūnas minėjo, kad A. B. jam nurodė, kad jis neišmano įstatymo, o tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. B. neva vadino pareigūnus „įstatymų neišmanėliais“.

2.8. Dėl policijos pareigūnų garbės ir orumo įžeidimo skunde pažymima, kad tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausos metu pareigūnai įvardino tik vieną A. B. frazę, naudojamą jų atžvilgiu – „įstatymų neišmanėliai“. A. B. nurodė tokios frazės nenaudojęs, pareigūnui jis pasakė, jog jis galimai neišmano įstatymo, tuo tikslu ir bandė parodyti telefono ekrane teisės akto tekstą. Pastaba, jog pareigūnai neišmano įstatymo, negali būti traktuojama kaip bandymas pažeminti policijos pareigūnus ar įžeisti juos. A. B. neatliko jam inkriminuojamų veiksmų – neatidarė jėga policijos automobilio durų (jis jas atidarė ir bandė parodyti telefono ekrane teisės akto tekstą), jis neketino sėstis į automobilį ir nenumetė kepurės, jis fiziškai negalėjo pastumti R. M., nes tuo metu buvo pasilenkęs į automobilio saloną, nors teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartį Nr. N-62-868-11, šioje nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės nesutampa su šioje byloje nagrinėjamomis.

2.9. Skunde apibendrintai pažymima, jog įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. B. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusižengimų, byloje nėra, todėl vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nors teismas nurodė, kad policijos pareigūnai nepažįsta A. B. ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi, su tokia išvada skunde nesutinkama. A. B. iš karto po įvykio kreipėsi su skundu dėl policijos pareigūnų veiksmų, reikalaudamas atlikti tarnybinį patikrinimą, taigi pareigūnai D. B. ir R. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teismui konstatavus, kad A. B. veiksmuose nėra nusižengimų sudėties, policijos pareigūnai privalėtų atsakyti už A. B. padarytą nežymų kūno sužalojimą. Nėra pagrįsta ir logiška teismo išvada, kad liudytojų G. A. G. J. B. parodymai laikytini nepatikimais. Šie asmenys yra garbingo amžiaus, turintys didelį medžiotojų stažą, aukštąjį išsivalinimą, dirbantys mokslo įstaigose, jų atžvilgiu niekada nepriimtas nuosprendis dėl melagingų parodymų davimo, todėl laikyti juos nepatikimais ir talkinančiais A. B. nėra jokio pagrindo.

2.10. Skunde nurodoma, kad šioje byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija – 2017 m. gruodžio 10 d. rašte yra nurodyta, kad A. B. gabeno jam priklausantį šautuvą, pažeisdamas GŠKĮ nuostatas, nors protokolas dėl A. B. veiksmų surašytas tik 2017 m. gruodžio 23 d., teismo nutarimas priimtas dar vėliau. Taigi protokolą surašiusi institucija dar iki protokolo surašymo pradėjo formuoti neigiamą nuomonę apie A. B.. Be to, 2017 m. lapkričio 18 d. A. B. nebuvo paaiškinta, jog nesutinkant su alkotesterio parodymais jis turi teisę atlikti kraujo tyrimus alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti, policijos pareigūnai neišrašė jam siuntimo į medicininę įstaigą, ko pasėkoje A. B. nebuvo apžiūrėtas VšĮ Ukmergės ligoninėje, jis buvo privertas vykti į Vilniaus miesto Santaros klinikas, tačiau dėl per ilgo laiko tarpo kraujo tyrimo atlikimas prarado savo prasmę.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatas prašo skundo netenkinti, teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nutarimas yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, o A. B. apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra pasirinktos gynybos priemonė siekiant išvengti atsakomybės.

3. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl nubaudimo pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnio 2 dalį

4. Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu A. B. buvo nubaustas už nusižengimus, numatytus ANK 227 straipsnio 1 dalyje bei 229 straipsnio 2 dalyje.
5. ANK 227 straipsnio 1 dalyje atsakomybė numatyta už ginklo ar  šaudmenų nešiojimą, gabenimą, kai tai daro neblaivus (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės) asmuo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl šio nusižengimo, pacitavo GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, pagal kurią A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Dėl ginklo perdavimo J. A. teismas pažymėjo, jog GŠKĮ 16 straipsnio 2 dalis, kurioje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet ginklas gali būti laikinai perleidžiamas kitam asmeniui, nenumato galimybės po medžioklės ginklą perduoti kitam asmeniui. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. N-62-529-08) teismas padarė išvadą, jog GŠKĮ nesuteikia fiziniam asmeniui teisės jam priklausantį ginklą perduoti kitam asmeniui laikinai saugoti ar gabenti, todėl A. B. ir J. A. susitarimas po medžioklės, kad J. A. gabens A. B., ginklą, nes pastarasis vartojo alkoholį, yra niekinis. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies.
6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime vadovavosi tik dalimi GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintų taisyklių, be to, rėmėsi teismų praktika, suformuota galiojant senesnei GŠKĮ redakcijai. Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutarties byloje Nr. N-62-529-08 apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje byloje buvo vertinami veiksmai, atlikti 2007 m. kovo 8 d. Nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojo nauja GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija, kurioje buvo įtvirtinta nuostata, jog tokiais atvejais (t. y. kai ginklo savininkas yra apsvaigęs nuo alkoholio) ginklą iki ginklo laikymo vietos gali gabenti (jeigu ginklas gabenamas transporto priemone, ginklas gabenamas ne transporto priemonės salone) ginklo savininką, naudotoją lydintis neapsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmuo, turintis teisę naudotis tokios kategorijos ginklu. Minėtoje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai, jog GŠKĮ nesuteikia fiziniam asmeniui teisės jam priklausantį ginklą perduoti kitam asmeniui laikinai saugoti ar gabenti, buvo aktualūs iki įsigaliojant minėtam įstatymo pakeitimui. Priešingai nei teigiama skundžiamame teismo nutarime, GŠKĮ numato galimybę ginklą perduoti gabenti asmeniui, neapsvaigusiam nuo alkoholio ir turinčiam teisę naudotis tokios kategorijos ginklu. Nors aprašydamas A. B. veiksmus teismas ir pažymėjo, kad ginklas buvo gabenamas vienatūrio automobilio, kurio bagažinė nėra atskirta nuo salono, bagažinėje, jokių papildomų reikalavimų automobilio bagažinei GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punktas nenumato, šioje įstatymo nuostatoje tiesiog įtvirtinta, jog ginklas turi būti gabenamas ne transporto priemonės salone. Teismas nagrinėjamu atveju konstatavo, kad ginklas buvo gabenamas automobilio bagažinėje, ši aplinkybė matyti ir iš byloje esančių fotonuotraukų (4, 5 b. l.), taigi aplinkybė, jog automobilio bagažinė nebuvo atskirta nuo salono, apeliacinės instancijos teismo vertinimu neužkerta kelio pasinaudoti ginklo gabenimo taisykle, įtvirtinta GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. perduoti ginklą gabenti blaiviam asmeniui.
7. Nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai aiškino GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, sprendimas pripažinti A. B. kaltu dėl ginklo su šoviniais gabenimo, kai tai daro neblaivus asmuo (ANK 227 str. 1 d.), apeliacinės instancijos teismo vertinimu vis dėlto priimtas pagrįstai. GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, jog tais atvejais, kai ginklo savininkas yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, ginklą iki ginklo laikymo vietos gali gabenti ginklo savininką lydintis asmuo, neapsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų bei turintis teisę naudotis tokios kategorijos ginklu. GŠKĮ tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Bendroji taisyklė, įtvirtinta GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte, draudžia ginklo savininkui ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Galimybė perduoti ginklą nepasvaigusiam asmeniui yra išimtis iš nustatytos taisyklės, šia išimti ginklo savininkas gali naudotis tik tiksliai laikydamasis įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susitarimas su tokiu asmeniu, kuriam ginklo savininkas perduoda ginklą, turi būti sudarytas dar prieš ginklo perdavimą, ginklo savininkas turi įsitikinti, jog ginklą perimantis asmuo turi teisę naudotis tokios kategorijos ginklu, koks jam perduodamas, taip pat jog toks asmuo yra neapsvaigęs. Tik įsitikinus, jog egzistuoja visos GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos ginklo perdavimo konkrečiam asmeniui sąlygos (asmuo neapsvaigęs, turi teisę naudotis tokios kategorijos ginklu), gali būti užtikrinimas žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas, ko šiuo įstatymu ir siekiama.
8. A. B. pirmosios instancijos teisme teigė savo ginklą perdavęs būtent J. A., aplinkybę, neva ginklas buvo perduotas J. A., patvirtino ir jis pats, taip pat automobilį vairavęs G. J. B., dalis apeliacinio skundo argumentų taip pat susiję su aplinkybe, jog ginklas buvo perduotas būtent J. A. (2.1. punktas). Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog automobilį vairavo G. J. B., šią aplinkybę jis pats patvirtino pirmosios instancijos teisme. Vis dėlto policijos pareigūnai, sustabdę minėtą automobilį, pirmosios instancijos teisme nurodė kitokias aplinkybes dėl asmens, kuriam buvo perduoti ginklai jų gabenimo metu. Pareigūnas D. B. paaiškino, jog jam automobilio vairuotojas (kaip nustatyta G. J. B.) nurodė, jog ginklai yra patikėti jam, t. y. G. J. B.. Analogiškas aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė ir R. M.. Aplinkybė, jog pareigūnams buvo nurodyta, kad ginklai perduoti būtent automobilio vairuotojui, užfiksuota ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (2, 3 b. l.). Kaip paaiškino pirmosios instancijos teisme pareigūnas D. B., kol J. A. nebuvo nustatytas girtumo laipsnis (kuris neviršijo leistinos ribos), buvo sakyta, jog ginklai patikėti vairuotojui G. J. B.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks taikymasis prie situacijos, kuomet asmuo, kuriam neva perduotas ginklas, nurodomas tik patikrinus jo blaivumą, neatitinka GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintų nuostatų dėl ginklo perdavimo. A. B., norėdamas ginklą perduoti J. A., privalėjo dar prieš kelionę automobiliu susitarti su šiuo asmeniu, įsitikinti, kad jis yra blaivus ir turi teisę naudotis tokios kategorijos ginklu, koks jam yra perduodamas. Šioje situacijoje iš pradžių pareigūnams buvo teigiama, jog ginklas perduotas automobilio vairuotojui G. J. B., kuris, kaip paaiškėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. B. teigimu net neturi teisės naudotis tokios kategorijos ginklu, vėliau, nustačius, jog J. A. girtumas neviršija įstatyme nustatytos ribos, kaip ginklą perėmęs asmuo nurodytas J. A.. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog A. B. nebuvo sutaręs su konkrečiu asmeniu, jog jam perduoda gabenti savo ginklą, neįsitikino konkretaus asmens galimybe perimti jo ginklą gabenimui, taigi GŠKĮ 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto išimtis dėl ginklo perdavimo gabenimui A. B. atžvilgiu negali būti taikoma, todėl atsakingas už ginklo gabenimą liko pat A. B.. Atsižvelgiant į tai, pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį jis nubaustas pagrįstai.
9. ANK 229 straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta už teisėtai įgytų ginklo, šaudmenų (kuriems įsigyti, laikyti ar nešioti reikalingas leidimas) saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimą. Kadangi už ginklo gabenimą atsakingu pagrįstai buvo pripažintas A. B., jis taip pat pagrįstai patrauktas atsakomybėn pagal ANK 229 straipsnio 2 dalį – pripažinus, jog už ginklo gabenimą vis dėlto atsakingas A. B., būtent jis turėjo užtikrinti, jog gabenamame ginkle po medžioklės nebūtų palikti šoviniai ir ginklas nebūtų gabenamas su dėtuvėje esančiais šoviniais.  
10. Aprašydamas A. B. veiksmus dėl šio nusižengimo teismas nurodė, jog A. B. šaunamąjį ginklą gabeno iš jo dėtuvės neišėmęs šovinių, nusižengimo padarymo vieta ir laikas – analogiška nusižengimui, numatytam ANK 227 straipsnio 1 dalyje. Tokiais veiksmais anot pirmosios instancijos teismo buvo pažeistas GŠKĮ 30 straipsnio 1 dalies 5 punktas, taip pat pateikiant motyvus dėl šio nusižengimo kvalifikavimo teismas nurodė Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 (toliau – Medžioklės taisyklės), 63 punktą.
11. Apeliaciniame skunde neginčijamas pirmosios instancijos teismo aptartas teisinis reguliavimas, draudžiantis gabenti ginklą su dėtuvėje esančiais šoviniais, tačiau nesutinkama su teismo nustatyta aplinkybe, jog šaunamasis ginklas iš tikrųjų buvo gabenamas iš šaunamojo ginklo dėtuvės, esančios ginkle, neišėmus penkių šovinių (2.4. punktas). Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas šią aplinkybę (jog ginklas buvo gabenamas neišėmus iš jo šovinių) nustatė remdamasis 2017 m. lapkričio 18 d. paėmimo protokolu, pareigūnų D. B., R. M. ir I. B. parodymais pirmosios instancijos teisme (skundžiamo nutarimo dešimto puslapio trečia pastraipa). 2017 m. lapkričio 18 d. paėmimo protokole (5 b. l.) pažymėta, jog buvo be kita ko paimtas graižtvinis šautuvas ZKK 6000, Nr. 44405.405, su dėtuvėje 5 šoviniais 3006, optinis taikiklis be pavadinimo, pritvirtintas prie šautuvo, juodos spalvos ginklo dėklas, dėkle 5 šoviniai 3006 kalibro. Dėl šio protokolo turinio bei jo surašymo aplinkybių pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas protokolą surašęs R. M., protokolą pasirašęs D. B. bei pareigūnas I. B..
12. R. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog apžiūrint ginklą A. B. dalyvavo, jo akivaizdoje buvo atidarytas dėklas (2018 m. vasario 27 d. teismo posėdžio protokolas, 70 b. l.). Papildomos apklausos metu R. M. paaiškino, kad ginklas buvo apžiūrėtas policijos komisariate, apžiūros metu dalyvavo D. B. ir I. B., jis į protokolą neįrašytas, nes pareigūnai turbūt pamiršo, nurodė, jog ginklo paėmimo protokolas buvo pradėtas pildyti įvykio vietoje, tačiau įvyko policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymas ir protokolas baigtas pildyti komisariate (2018 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio protokolas, 96 b. l.). Dėl ginklo apžiūros pareigūnas D. B. pirmosios instancijos teisme nurodė matęs, jog prie ginklo buvo R. M. ir I. B., A. B. stovėjo tarpduryje, paaiškino pats nebuvęs tuo metu, kai buvo apžiūrimas ginklas, pasirašė ginklo paėmimo protokolą, nes dalyvavo įvykio vietoje, kai ginklas buvo paimamas (2018 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio protokolas, 96 b. l.). I. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino dalyvavęs ginklo apžiūroje, tuo metu atliko tarnybą policijos komisariate, pilietis pasakė, kad šovinių nėra, tačiau atitraukus spyną, šoviniai buvo dėtuvėje; nurodė, jog A. B. stovėjo tarpduryje, kai buvo apžiūrimas ginklas, kai vyko ginklo apžiūra, daugiau pareigūnų pakviesti neprašė.
13. Kaip matyti, visi trys pareigūnai patvirtino, jog ginklo apžiūroje policijos komisariate dalyvavo ir pats A. B., jis matė, kaip apžiūrimas ginklas. Nors ginklo paėmimo protokole iš tikrųjų nenurodytas ginklo apžiūroje dalyvavęs I. B., šis netikslumas neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl šio procesinio dokumento įrodomosios reikšmės ir galimumo šį protokolą vertinti kaip įrodymą dėl šovinių ginklo dėtuvėje. 2017 m. lapkričio 18 d. paėmimo protokole yra nurodyta, jog buvo paimtas ginklas su penkiais šoviniais dėtuvėje, aplinkybę, jog dėtuvėje buvo penki šoviniai patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas pareigūnas I. B.. Aptarti įrodymai apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra pakankami, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė aplinkybę, jog ginklas buvo gabenamas iš jo dėtuvės neišėmus šovinių. Nors nagrinėjamu atveju nėra pateiktas vaizdo įrašas iš policijos komisariato (užklausos dėl vaizdo įrašo pateikimo metu vaizdo įrašo nebuvo galima pateikti dėl vaizdo įrašų saugojimo trukmės, 77 b. l.), kuris galėtų patvirtinti A. B. dalyvavimą ginklo apžiūroje, ši aplinkybė nepaneigia išvados dėl ginklo dėtuvėje buvusių šovinių.

Dėl nubaudimo pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, 508 straipsnio 1 dalį

14. Skundžiamu nutarimu teismas pripažino, jog A. B. taip pat padarė nusižengimus, numatytus ANK 506 straipsnio 4 dalyje, 508 straipsnio 1 dalyje, t. y. įžeidžiamai kibo prie jį tikrinusių uniformuotų policijos pareigūnų juos įžeidinėdamas, vadindamas „įstatymų neišmanėliais“, taip pat nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nusiraminti, likti stovėti šalia tarnybinio policijos pareigūnų automobilio. Apeliaciniame skunde nesutinkama su surinktų įrodymų vertinimu, pažymima, jog policijos pareigūnų parodymai dėl įvykio skirias, o liudytojų G. A. ir G. J. B. parodymai nepagrįstai pripažint nepatikimais.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad policijos pareigūnų D. B. ir R. M. parodymai, priešingai nei teigiama skunde, viso proceso metu buvo nuoseklūs, tarnybiniuose pranešimuose, rašytuose iš karto po įvykio, nurodytas aplinkybes pareigūnai patvirtino apklausiami pirmosios instancijos teisme. D. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog patikrinus automobilyje važiavusių vyriškių blaivumą D. B. atsisėdo prie vairo užpildyti alkotesterio duomenų registracijos žurnalą, o A. B. paprašė stovėti šalimais tarnybinio automobilio durų; R. M. atsisėdo šalia užpildyti ginklų paėmimo protokolą; A. B. staiga paėjo į šoną, atidarė galines tarnybinio automobilio dureles ir norėjo sėstis už D. B., kolega R. M. jam pasakė, kad nesėstų į automobilį, D. B. atsisukęs stebėjo veiksmus, matė, kaip A. B. paėmė jo policininko kepurę ir numetė ją į kitą pusę sėdynės, ji nukrito ant kilimėlio; paprašius nemėtyti kepurės ir nesėsti į automobilį, R. M. išlipo iš automobilio norėdamas A. B. sudrausminti, D. B. matė, kad R. M. ir A. B. susistumdė, tada D. B. išlipo iš automobilio, R. M. jau buvo paguldęs A. B.. Nors skunde nurodoma, kad D. B. negalėjo matyti A. B. ir R. M. konflikto, nes tuo metu sėdėjo priekyje ir rašė protokolą, kaip matyti iš jo parodymų, pareigūnas buvo atsisukęs į A. B. bei R. M., taigi galėjo matyti ir matė, kas vyksta. Analogiškas aplinkybes dėl įvykio pareigūnų automobilyje nurodė ir pareigūnas R. M., taip pat paaiškino iššokęs iš automobilio ir sulaikinėjęs A. B. už rankos, bet A. B. pastūmė R. M., tuomet R. M. paguldė A. B. ant žemės. Nors skunde nurodoma, kad pareigūnai nurodė nevienodas aplinkybes – D. B. anot apelianto nurodė, jog A. B. į automobilį įsėdęs nebuvo, o R. M. nurodė, jog į automobilį asmuo buvo įsėdęs, kaip matyti iš jų parodymų, nurodytų skundžiamame nutarime, taip pat teismo posėdžių protokolų, kuomet pareigūnai buvo apklausti, tiek D. B., tiek R. M. nurodė, jog asmuo tik bandė sėstis į automobilį, t. y. faktiškai atsisėdęs nebuvo, pareigūnų nurodytos aplinkybės yra analogiškos ir neprieštarauja tarpusavyje.
16. Skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad policijos pareigūnai A. B. nepažįsta ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi, A. B. iš karto po įvykio kreipėsi su skundu dėl pareigūnų veiksmų, tai anot apelianto rodo pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi (2.9. punktas). Pažymėtina, jog D. B. tarnybinis pranešimas dėl įvykio buvo rašytas tą pačią, nusižengimų padarymo dieną – 2017 m. lapkričio 18 d. (2 b. l.), taigi D. B. dar nežinant apie A. B. kreipimąsi dėl pareigūnų veiksmų. Šiame tarnybiniame pranešime pareigūnas nurodė aplinkybes, kurias vėliau patvirtino pirmosios instancijos teisme. Be to, tarnybinis patikrinimas dėl pareigūnų veiksmų, jei toks yra ar buvo atliktas (duomenų apie tai į bylą nepateikta), yra atskiras procesas, tiesiogiai nesusijęs su nagrinėjama administracinių nusižengimų byla.
17. Nors skunde pažymima, kad pareigūnai nurodymus A. B. davė nesilaikydami Policijos patrulių veiklos instrukcijos, su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Sustabdytame automobilyje buvo vežami šaunamieji ginklai, pareigūnai automobilyje užuodė alkoholio kvapą, taigi turėjo teisę ir pareigą patikrinti asmenų blaivumą, kaip turėjo teisę A. B. nurodyti likti prie pareigūnų tarnybinio automobilio, kol bus surašyti atitinkami protokolai. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nutarime, A. B. privalėjo vykdyti policijos pareigūnų teisėtą reikalavimą nusiraminti ir laukti, kol bus surašytas teisės taikymo aktas, tik įvykdęs tokį reikalavimą jis turėjo teisę ir galėjo apskųsti policijos pareigūnų veiksmus įstatymų nustatyta tvarka.
18. Nors skunde taip pat nesutinkama su liudytojų G. A. bei G. J. B. parodymų vertinimu, pažymima, jog šie asmenys yra garbingo amžiaus, turintys didelį medžiotojų stažą, aukštąjį išsilavinimą, dirbantys mokslo įstaigose, jų atžvilgiu niekada nepriimtas nuosprendis dėl melagingų parodymų davimo, šių liudytojų parodymai ir juose esantys prieštaravimai buvo išsamiai aptarti skundžiamame teismo nutarime (skundžiamo nutarimo dvylikto puslapio paskutinė pastraipa). Visų pirma teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į šių liudytojų nurodytą aplinkybę, neva A. B. pareigūnams sustabdžius automobilį sėdėjo automobilio priekyje (šią aplinkybę paneigė apklausti policijos pareigūnai bei kartu automobilyje važiavęs G. J.), taip pat į parodymų pakeitimą dėl aplinkybės, kam vis dėlto buvo patikėti ginklai (vairuotojui G. J. B. ar kartu važiavusiam J. A.). Kaip matyti, minėtų liudytojų parodymai iš tiesų buvo prieštaringi, taigi teismas pagrįstai juos vertino kaip bandymą padėti kolegai išvengti administracinės atsakomybės.
19. Dėl skunde nurodomo Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 punkto, kuriuo vadovaujantis anot apelianto policijos pareigūnai, įsodinus A. B. į automobilį, privalėjo įjungti vaizdo ir garso įrašymo įrangą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtame instrukcijos punkte yra įtvirtintas draudimas policijos patruliams įsodinti į tarnybinę transporto priemonę kitus asmenis, išskyrus atvejus, kai būtina. Detalizuojant šį draudimą yra nurodyta, jog visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas; esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat; naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai A. B. nurodė likti prie tarnybinio automobilio, konfliktas, dėl kurio A. B. yra nubaustas, įvyko prie pareigūnų automobilio, tuo metu, kai konfliktas prasidėjo ir A. B. buvo pargriautas ant žemės, į automobilį jis įsodintas nebuvo, taigi automobilyje esanti vaizdo ir garso įrašymo įranga neprivalėjo būti įjungta. Nors vaizdo įrašas iš tarnybinio automobilio galėtų būti papildomu įrodymu šioje byloje, aplinkybė, jog vaizdo įrašas padarytas nebuvo nepaneigia policijos pareigūnų dėl konflikto nurodytų aplinkybių ir nepašalina A. B. kaltės dėl padarytų nusižengimų.
20. Skunde taip pat nesutinkama su A. B. nubaudimu už pareigūnų garbės ir orumo pažeminimą, pastaba, jog pareigūnai neišmano įstatymo, anot apelianto negali būti traktuojama kaip bandymas pažeminti policijos pareigūnus ar įžeisti juos (2.8. punktas). A. B. elgesys bei jo išsakyti žodžiai ir kritika pareigūnų atžvilgiu užfiksuoti pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Šias aplinkybes pareigūnai dar kartą detalizavo apklausiami pirmosios instancijos teisme. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog aplinkybė, kad A. B. necenzūrinių žodžių nevartojo, nepaneigia fakto, jog pareigūnų garbė ir orumas pažeidimo padarymo metu buvo įžeisti, kadangi pareigūnų vadinimas „neišmanėliais“, teigimas, kad jie nežino kaip dirbti – žemina asmenį. Pagrįstai buvo vadovautasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 18 d. nutartimi byloje Nr. N-62-868-11. Nors šioje byloje situacija ir nebuvo visiškai identiška, tačiau labai panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teismas minėtoje byloje kaip tik pažymėjo, jog tai, kad asmuo necenzūrinių žodžių nevartojo, nepaneigia fakto, jog pareigūnų garbė ir orumas pažeidimo padarymu buvo įžeisti, kadangi pareigūnų vadinimas „neišmanėliais“, teigimas, kad jie nežino, kaip dirbti – žeminą asmenį. Nors skunde nurodoma, kad minėtoje nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės nesutampa su šioje byloje nagrinėjamomis, kokie yra esminiai skirtumai taip ir nepaaiškinama.
21. Dėl 2017 m. gruodžio 12 d. rašto (skunde klaidingai nurodoma rašto data – 2017 m. gruodžio 10 d., kadangi byloje tokios datos rašto nėra) (27 b. l.), kuriuo anot apelianto buvo pažeista nekaltumo prezumcija, teismas pažymi, jog šis raštas nebuvo vertinamas kaip A. B. kaltės įrodymas, jis neturėjo jokios reikšmės vertinant byloje surinktus įrodymus, apklausiant liudytojus, todėl jo turinys nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
22. Skunde pažymima, jog pareigūnai nepagrįstai A. B. nepaaiškino, kad nesutikdamas su alkotesterio parodymais, jis turi teisę atlikti kraujo tyrimus, be to, pareigūnai nepagrįstai neišrašė jam siuntimo į medicininę įstaigą. Administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų neblaivumo nustatymo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintomis „Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis“. Tam tikrais šiose taisyklėse numatytais atvejais pareigūnai privalo išrašyti asmenims siuntimą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros, pristatyti šiuos asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą (taisyklių 9 punktas), tačiau nesutikimas su alkotesterio parodymais nėra įtvirtintas kaip atvejis, kuomet siuntimas yra būtinas. Taigi šioje situacijoje, kuomet asmuo buvo įtariamas padaręs administracinį nusižengimą, siuntimas neprivalėjo būti išrašytas.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

n u t a r i a:

A. B. atstovės advokatės Irinos Beleškienės skundo netenkinti, palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                              Jurgita Kolyčienė