Baudžiamoji byla Nr. 2K-147/2010

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.4.5.1; 1.1.8.1.2; 1.2.17.6; 1.2.18.4; 1.2.18.10;  2.1.2.12; 2.1.7.4.5; 2.4.2.1.

                                                                           

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 4 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M., nuteistojo G. M. gynėjo advokato Arūno Koskaus, nuteistojo S. G. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Bičkausko bei nuteistosios R. V. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

          S. M. – pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl sukčiavimo panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

          pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d.) įstatymo redakciją laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams;

          pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo sukčiauti panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

          pagal BK 216 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamu būdu įgyto turto 16 020 litrų dyzelinio kuro legalizavimo laisvės atėmimu trims metams septyniems mėnesiams;

          pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl sukčiavimo panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir ŪKB (duomenys neskelbtini) dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

          pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl sukčiavimo panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

          pagal BK 216 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamu būdu įgyto turto 86,48 tonos mazuto legalizavimo laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams;

          pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo sukčiauti panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams;

          pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl sukčiavimo panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir A. B. firmos dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

          pagal BK 216 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamu būdu įgyto turto 59 000 litrų dyzelino legalizavimo laisvės atėmimu trejiems metams septyniems mėnesiams;

          pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl sukčiavimo panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams keturiems mėnesiams;

          pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo sukčiauti panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininkų A. L. ir D. L. ūkių dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams septyniems mėnesiams.

          G. M. – pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d.) įstatymo redakcija laisvės apribojimu vieneriems metams;

          pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;

          pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams;

          pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 50 parų arešto;

          pagal BK 203 straipsnio 2 dalį 50 parų arešto;

          pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 55 paroms arešto.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

          S. G. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį dėl padėjimo legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą 86,48 tonos mazuto laisvės atėmimu trejiems metams;

          pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl padėjimo pasikėsinti sukčiauti panaudojant suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams;

          pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį dėl padėjimo legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą 59 000 litrų dyzelino laisvės atėmimu trejiems metams;

          pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl padėjimo sukčiauti suklastojant UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ dokumentus laisvės apribojimu vieneriems metams.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

          R. V. – pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams;

          pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;

          pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams.

          Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

          Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta nuteistojo S. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista, nuteistųjų G. M., S. G. ir R. V. apeliaciniai skundai atmesti.

          Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti Ž. G. ir J. K., o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestas. Dėl šios nuosprendžio ir nutarties dalies kasacinių skundų negauta.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

         

nustatė:

    

     S. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai vertėsi ūkine-komercine veikla, t. y. 2003 m. balandžio 16 – birželio 25 dienomis nenustatytoje vietoje, neįsteigęs įmonės, veikdamas kaip fizinis asmuo, neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų už nenustatytą sumą be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, tarp jų ir pirkimo PVM, neteisėtai įgijo 29 600 litrų tepalo, 16 620 litrų dyzelinio kuro, pažeisdamas 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 113 patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 2 punkto nuostatą, kad „prekyba importuojamais nefasuotais

naftos produktais (išleidimas laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje), prekyba eksportuojamais nefasuotais naftos produktais (negrąžinamas eksportas), didmeninė ir mažmeninė prekyba jais, (toliau vadinama - nefasuoti naftos produktai), leidžiama tik turint nustatytos formos licenciją". Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.

          S. M. nuteistas už tai, kad pasikėsino sukčiauti, apgaule išvengdamas turtinės prievolės, t. y. 2003 m. balandžio 16 – birželio 12 dienomis, nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų bei nesumokėjus pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnais L. K. ir R. T., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelius (duomenys neskelbtini) kaip L. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius A. G., padedant nenustatytiems asmenims, iš anksto susitarę apgaule, žinodami, kad ūkinė operacija tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyks ir PVM pagal šį tariamą sandorį nebus sumokėtas, panaudodamas suklastotą UAB (duomenys neskelbtini) krovinio važtaraštį, PVM sąskaitą-faktūrą, joje įrašęs prekių kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias prekes ir po atsiskaitymo paėmė pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos grynaisiais pinigais, taip apgaule išvengė turtinės prievolės, siekdamas užvaldyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM, t. y. S. M., veikdamas kaip fizinis asmuo, neįsteigęs įmonės, iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 29 600 litrų tepalo ir perdavė L. K. ir R. T. duomenis apie tepalo kiekį ir kainą bei nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą ir krovinio važtaraštį, kaip neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelius, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos-faktūros, (duomenys neskelbtini), ir krovinio važtaraščio (duomenys neskelbtini), blankus įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 29 600 litrų tepalo už 13 321,54 Lt (iš jų PVM 2023,1 Lt) pardavimą UAB (duomenys neskelbtini) ir juos patvirtino parašais. R. T. kartu su L. K. perdavė šiuos žinomai suklastotus dokumentus S. M. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. M. per nenustatytus asmenis UAB (duomenys neskelbtini) atstovams perdavė iš nenustatytų asmenų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įsigytus 29 600 litrų tepalo ir žinomai suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), bei krovinio važtaraštį (duomenys neskelbtini). UAB (duomenys neskelbtini) šią PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį įtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, iš dalies atsiskaitė už tepalą, pervesdama mokėjimo pavedimu 6610,77 Lt (iš jų 1003,96 Lt PVM) į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras“, Vilniaus filiale, ir dėl blogos tepalo kokybės nesumokėjo 6710,77 Lt (iš jų 1019,14 Lt PVM). L. K. ir R.T. iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos paėmė grynais pinigais 6610,77 Lt (iš jų 1003,96 Lt PVM), bet šios sumos S. M. neperdavė, dėl to, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) tepalo neturėjo ir jo UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė, sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyko, PVM pagal šį tariamą sandorį į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K. ir R. T., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelius (duomenys neskelbtini) kaip L. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius A. G., padedant nenustatytiems asmenims, pasikėsino apgaule išvengdami turtinės prievolės įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto 2023,1 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo S. M. valios nepriklausančių aplinkybių, nes dėl blogos tepalo kokybės UAB (duomenys neskelbtini) 6710,77 Lt (iš jų 1019,14 Lt PVM), nesumokėjo, o L. K. ir R. T., veikdami pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelius (duomenys neskelbtini), neperdavė UAB (duomenys neskelbtini) sumokėtų 6610,77 Lt (iš jų 1003,96 Lt PVM). Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

        S. M. nuteistas už tai, kad legalizavo nusikalstamu būdu įgytą turtą, t. y. 2003 m. gegužės 29 – birželio 25 dienomis, nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. .K., padedant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, iš anksto susitaręs, panaudodamas suklastotą UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį, žinodamas, kad ūkinė operacija tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ŪKB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyks, turėdamas tikslą įteisinti S. M. nusikalstamu būdu iš neteisėto vertimosi ūkine komercine veikla įgytą turtą, sudarydamas sandorį UAB (duomenys neskelbtini) vardu dėl 16 620 litrų dyzelinio kuro pardavimo ŪKB (duomenys neskelbtini), t. y. S. M., veikdamas kaip fizinis asmuo, neįsteigęs įmonės, neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 16 620 litrų dyzelinio kuro, perdavė L. K. ir R. T. duomenis apie dyzelinio kuro kiekį, kainą ir nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį kaip neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ŪKB (duomenys neskelbtini). R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini), ir krovinio važtaraščio (duomenys neskelbtini) blankus įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 16 620 litrų dyzelinio kuro už 27 338,57 Lt (iš jų PVM 4170,29 Lt) pardavimą ŪKB (duomenys neskelbtini), o D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, šiuos žinomai melagingus duomenis patvirtino parašais. R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus - PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), ir krovinio važtaraštį (duomenys neskelbtini) – perdavė S. M. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. M. per nenustatytus asmenis perdavė ŪKB (duomenys neskelbtini) direktoriui V. D. iš nenustatytų asmenų, nesumokėjęs pirkimo PVM, įsigytus 16 620 litrų dyzelinio kuro ir žinomai suklastotus dokumentus: PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį, kuriuos ŪKB (duomenys neskelbtini) atstovai įtraukė į ŪKB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Taip S. M. kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T. ir D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant nenustatytiems asmeninis, Lietuvos Respublikos rinkoje įteisino nusikalstamu būdu įgytus 16 620 litrų dyzelinio kuro. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje.

          S. M. nuteistas už tai, kad sukčiavo, t. y. 2003 m. gegužės 29 – birželio 25 dienomis, nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T. ir D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J., komercijos direktorius D. K., padedant nenustatytiems asmenims, iš anksto susitarę apgaule, žinodami, kad ūkinė operacija tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ŪKB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyks ir PVM pagal šį tariamą sandorį nebus sumokėtas, panaudodami suklastotą UAB (duomenys neskelbtini) krovinio važtaraštį, PVM sąskaitą-faktūrą, joje įrašę prekių kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias prekes ir po atsiskaitymo paėmė grynuosius pinigus, taip apgaule išvengė turtinės prievolės ir siekė užvaldyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM: S. M., veikdamas kaip fizinis asmuo, neįsteigęs įmones, iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 16 620 litrų dyzelinio kuro, perdavė L. K. ir R. T. duomenis apie dyzelinio kuro kiekį, kainą ir nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį kaip neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UKB (duomenys neskelbtini) R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini), ir krovinio važtaraščio (duomenys neskelbtini), blankus įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 16 620 litrų dyzelinio kuro už 27 338,57 Lt (iš jų PVM 4170,29 Lt) pardavimą ŪKB (duomenys neskelbtini), o D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, šiuos žinomai melagingus duomenis patvirtino parašais. L. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, suklastojo 2003 m. birželio 16 d. AB bankas „Snoras“ Vilniaus filialo mokėjimo kvitą, jame įrašydamas melagingus duomenis apie tai, kad ŪKB (duomenys neskelbtini) atsiskaitė su UAB (duomenys neskelbtini) už neva parduotą 16 620 litrų dyzelinio kuro už 27 338,57 Lt (iš jų PVM 4170,29 Lt). R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus - PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraštį (duomenys neskelbtini), ir AB bankas „Snoras“ Vilniaus filialo mokėjimo kvitą perdavė S. M., kuris per nenustatytus asmenis perdavė ŪKB (duomenys neskelbtini) direktoriui V. D. iš nenustatytų asmenų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įsigytus 16 620 litrų dyzelinio kuro ir žinomai suklastotus dokumentus: PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį ir mokėjimo kvitą. ŪKB (duomenys neskelbtini) atstovai šią PVM sąskaitą-faktūrą, krovinio važtaraštį ir mokėjimo kvitą įtraukė į ŪKB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, per nenustatytus asmenis atsiskaitė už nupirktą dyzelinį kurą su S. M. grynais pinigais 27 338,57 Lt (iš jų PVM 4170,29 Lt), o S. M. 4170,29 Lt PVM pasidalijo kartu su L. K., R. T., D. K., todėl, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) dyzelinio kuro neturėjo ir jo ŪKB (duomenys neskelbtini) nepardavė, sandoris taip UAB (duomenys neskelbtini) ir ŪKB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyko, PVM pagal šį tariamą sandorį į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T. ir D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant nenustatytiems asmenims, apgaule išvengė turtinės prievolės įgydami Lietuvos Respublikos biudžeto 4170,29 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

          S. M. nuteistas už tai, kad sukčiavo, t. y. 2003 m. birželio 9 – liepos 7 dienomis, nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarę apgaule, žinodami, kad ūkinė operacija tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. B. firmos realiai neįvyks ir PVM pagal šį tariamą sandorį nebus sumokėtas, panaudodami suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) sutartį ir PVM sąskaitą-faktūrą, joje įrašę paslaugų kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias paslaugas ir po atsiskaitymo paėmė pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos grynaisiais pinigais, taip apgaule išvengė turtinės prievolės ir siekė užvaldyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM: S. M., surinkęs informaciją apie kompiuterizuotos buhalterines apskaitos ir specializuotų programų, programinės įrangos klientus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir, siekdamas legalizuoti šią informaciją, realizavo veikiantiems Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, nesumokėjo jokių mokesčių, iš jų PVM, bei surado klientą – A. B. firmą, nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą, sutartį žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. B. firmos. R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini), blanką ir marketingo paslaugų sutartį įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) suteikimą A. B. firmai marketingo paslaugų už 35 400 Lt (iš jų PVM 5400 Lt). D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, šiuos žinomai melagingus duomenis PVM sąskaitoje-faktūroje ir sutartyje patvirtino parašais. R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė S. M., kuris surinktą informaciją apie kompiuterizuotos buhalterinės apskaitos ir specializuotų programų, programinės įrangos klientus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir žinomai suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), bei marketingo paslaugų sutartį perdavė A. B. firmos savininkui A. B., kuris PVM sąskaitą-faktūrą įtraukė į A. B. firmos buhalterinę apskaitą bei PVM atskaitą 5400 Lt pridėtinės vertės mokesčio, atsiskaitė už suteiktas marketingo paslaugas, pervesdamas mokėjimo pavedimu 35 400 Lt (iš jų PVM 5400 Lt) į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“ Vilniaus skyriuje. L. K. ir R. T. iš šios UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos paėmė grynais pinigais 35 400 Lt (iš jų PVM 5400 Lt) ir juos perdavė S. M., kuris PVM sumą – 5400 Lt – pasidalijo su L. K., R. T., D. K., prekės kainos sumą pasiliko sau, todėl, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) nesuteikė paslaugų A. B. firmai, sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. B. firmos realiai neįvyko, kad PVM pagal šį tariamą sandorį į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., apgaule išvengė turtinės prievolės, įgijo Lietuvos Respublikos biudžeto 5400 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų. Šiais savo veiksniais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

        S. M. nuteistas už tai, kad, padedant Ž. G., sukčiavo, t. y. 2002 m. lapkričio 14 - balandžio 4 dienomis nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini)faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnu L. K., veikusiu pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelius (duomenys neskelbtini) kaip L. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius A. G., iš anksto susitarę apgaule, žinodami, kad ūkinė operacija taip UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyks ir PVM pagal šį tariamą sandorį nebus sumokėtas, panaudodami suklastotą UAB (duomenys neskelbtini )PVM sąskaitą-faktūrą, joje įrašydami prekių kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias prekes ir po atsiskaitymo paėmė pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos grynaisiais pinigais, taip apgaule siekė užvaldyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM: Ž. G. iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 30 vnt. perjungiklių P9XSM70N 1-0-2, 300 metrų kabelio JZ500 3x1.5, 50 metrų rankovės PVC 25 mm, 2 vnt. nuleidiklių pisuarui, 4 vnt. ventilių „Navai“ DU 25 NP, 3 vnt. sklendžių D50 GAR ir duomenis apie prekių kiekį ir kainą perdavė S. M., iš anksto pažadėjusiam pateikti suklastotus šių prekių pardavimo AB (duomenys neskelbtini) dokumentus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. M. nurodė L. K. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusią ūkinę operaciją taip UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini). L. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelius, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini) blanką įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) prekių: 30 vnt. perjungiklių P9XSM70N 1-0-2 už 561 Lt, 300 metrų kabelio JZ500 3x1.5 už 411 Lt, 50 metrų rankovės PVC 25mm už 395 Lt, 2 vnt. nuleidiklių pisuarui už 41,38 Lt, 4 vnt. ventilių „Naval“ DU 25 NP už 791,24 Lt, 3 vnt. sklendžių D50 GAR už 614,13 Lt, iš viso prekių už 3320,23 Lt (iš jų PVM 506,48 Lt) pardavimą AB (duomenys neskelbtini), juos patvirtino parašu ir šį žinomai suklastotą dokumentą perdavė S. M., kuris žinomai suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą perdavė Z. G. Tęsdamas nusikalstamą veiką, Z. G. AB (duomenys neskelbtini) atstovams perdavė iš nenustatytų asmenų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įsigytus 30 vnt. perjungiklių P9XSM70N 1 -0-2, 300 metrų kabelio JZ500 3x1.5, 50 metrų rankovės PVC 25mm, 2 vnt. nuleidiklių pisuarui, 4 vnt. ventilių „Naval“ DU 25 NP, 3 vnt. sklendžių D50 GAR ir žinomai suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini). AB (duomenys neskelbtini)“ šią PVM sąskaitą-faktūrą įtraukė į AB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, atsiskaitė už parduotas prekes, pervesdamas mokėjimo pavedimu 3320,23 Lt (iš jų PVM 506,48 Lt) į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras“ Vilniaus filiale. L. K. iš šios UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos paėmė grynais pinigais 3320,23 Lt (iš jų PVM 506,48 Lt) ir juos perdavė S. M., kuris PVM sumą 506,48 Lt pasidalijo su L. K., prekės kainos sumą perdavė Ž. G, todėl, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) prekių neturėjo ir jų AB (duomenys neskelbtini) nepardavė, sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyko, PVM pagal šį tariamą sandorį į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnu L. K., veikusiu pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelius (duomenys neskelbtini) kaip L. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius A. G., padedant Ž. G., apgaule įgijo Lietuvos Respublikos biudžeto 506,48 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, o Ž. G. - BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

          S. M. nuteistas už tai, kad padedant Z. G., sukčiavo, t. y. 2003 m. birželio 9 – 25 dienomis, nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarę apgaule, žinodami, kad ūkinė operacija taip UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyks ir PVM pagal šį tariamą sandorį nebus sumokėtas, panaudodami suklastotą UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą, joje įrašę prekių kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias prekes ir po atsiskaitymo paėmė pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos grynaisiais pinigais, taip apgaule, vengdami turtinės prievolės, užvaldė į Lietuvos Respublikos į valstybės biudžetą mokėtiną PVM: Z. G. iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 112,16 kvadratinių metrų cinkuotos skardos, tris dėžutes savisriegių (4,8x35) ir duomenis apie prekių kiekį ir kainą perdavė S. M., iš anksto pažadėjusiam pateikti suklastotus šių prekių pardavimo AB (duomenys neskelbtini) dokumentus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. M. nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos-faktūros (duomenys neskelbtini), blanką įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) prekių: 112,16 kvadratinių metrų cinkuotos skardos už 2501,17 Lt, tris dėžutes savisriegių (4,8x35) už 165 Lt, iš viso už 3146,08 Lt (iš jų PVM 479,91 Lt) pardavimą AB (duomenys neskelbtini), D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, juos patvirtino parašu. R. T. kartu su L. K. šį žinomai suklastotą dokumentą perdavė S. M., kuris suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą perdavė Ž. G. Tęsdamas nusikalstamą veiką, Z. G. AB (duomenys neskelbtini) atstovams perdavė iš nenustatytų asmenų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įsigytus 112,16 kvadratinių metrų cinkuotos skardos bei tris dėžutes savisriegių (4,8x35) ir žinomai suklastotą PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini). AB (duomenys neskelbtini) atstovai šią PVM sąskaitą-faktūrą įtraukė į AB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir PVM atskaitą 479,91 Lt pridėtinės vertės mokesčio, atsiskaitė už parduotas prekes, pervedė mokėjimo pavedimu 3146,08 Lt (iš jų PVM 479,91 Lt) į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“ Vilniaus skyriuje. L. K. ir R. T. iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos paėmė grynais pinigais 3146,08 Lt (iš jų PVM 479,91 Lt) ir juos perdavė S. M., kuris PVM sumą 479,91 Lt pasidalijo su L. K., R. T. ir D. K., prekės kainos sumą perdavė Ž. G., todėl, žinant, kad UAB (duomenys neskelbtini) prekių neturėjo ir jų AB (duomenys neskelbtini) nepardavė, sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir AB (duomenys neskelbtini) realiai neįvyko, PVM pagal šį tariamą sandorį į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T. ir D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant Ž. G., apgaule išvengdami turtinės prievolės įgijo Lietuvos Respublikos biudžeto 479,91 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, o Ž. G. - BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

          S. M. ir G. M. nuteisti už tai, kad, padedant S. G. sukčiavo, t. y. S. M. kartu su G. M. 2003 metų birželio 3 - liepos 1 dienomis nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarę, panaudodami suklastotas UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius ir sutartį, žinodami, kad ūkinės operacijos tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ realiai neįvyks, siekdami įteisinti G. M. nusikalstamu būdu iš neteisėto vertimosi ūkine komercine veikla įgytą turtą, sudarė sandorį UAB (duomenys neskelbtini) vardu dėl 86,48 tonos mazuto pardavimo G. M. IĮ: G. M., veikdamas kaip fizinis asmuo, neįsteigęs įmonės, neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 86,48 tonos mazuto, duomenis apie mazuto kiekį, kainą perdavė S. G., iš anksto pažadėjusiam pateikti suklastotus šių prekių pardavimo G. M. IĮ dokumentus, ir nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį kaip neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. G. šiuos žinomai melagingus duomenis perdavė S. M., kuris nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ. R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščių (duomenys neskelbtini) blankus ir naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 86,48 tonos mazuto už 36 821,58 Lt (iš jų PVM 5540,58 Lt) pardavimą G. M. IĮ, sutartį patvirtino parašu, D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, patvirtino parašu šiuos žinomai melagingus duomenis PVM sąskaitose-faktūrose ir krovinių važtaraščiuose. R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus - PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį – perdavė S. M. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. M. suklastotas PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), ir sutartį perdavė S. G., kuris, vykdydamas išankstinį susitarimą, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė G. M. IĮ savininkui G. M. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. M. PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), įtraukė į G. M. IĮ buhalterinę apskaitą, o iš nenustatytų asmenų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įsigyto 86,48 tonos mazuto G. M. IĮ vardu pagal PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), pardavė UAB (duomenys neskelbtini) už 38 777,63 Lt (iš jų 5915,23 Lt PVM). Taip S. M. kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., Lietuvos Respublikos rinkoje įteisino nusikalstamu būdu įgytas 86,48 tonos mazuto. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje, G. M. - BK 216 straipsnio 1 dalyje, S. G. 24 straipsnio 6 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje.

          S. M. ir G. M. nuteisti už tai, kad padedant S. G., pasikėsino sukčiauti, t. y. S. M. kartu su G. M. 2003 m. birželio 3 - liepos 1 dienomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarę apgaule, žinodami, kad ūkinės operacijos tarp UAB (duomenys neskelbtini)  ir G. M. IĮ realiai neįvyks ir PVM pagal šį tariamą sandorį nebus sumokėtas, panaudodami suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) sutartį, krovinio važtaraščius ir PVM sąskaitas-faktūras, jose įrašę prekių kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias prekes ir po atsiskaitymo paėmė pinigus iš G. M. IĮ bankinės sąskaitos grynaisiais pinigais, taip apgaule išvengė turtinės prievolės ir siekė užvaldyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM: G. M., veikdamas kaip fizinis asmuo, neįsteigęs įmonės, neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 86,48 tonos mazuto, duomenis apie mazuto kiekį, kainą perdavė S. G., iš anksto pažadėjusiam pateikti suklastotus šių prekių pardavimo G. M. IĮ dokumentus, ir nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį kaip neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. G. šiuos žinomai melagingus duomenis perdavė S. M., kuris nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ. R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščių (duomenys neskelbtini) blankus ir naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 86,48 tonos mazuto už 36 321,58 Lt (iš jų PVM 5540,58 Lt) pardavimą G. M. IĮ, sutartį patvirtino parašu. D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, patvirtino parašu šiuos žinomai melagingus duomenis PVM sąskaitose-faktūrose ir krovinių važtaraščiuose. L. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, suklastojo 2003 m. liepos 1 d. AB bankas „Snoras“ Vilniaus filialo mokėjimo kvitą, jame įrašę melagingus duomenis apie G. M. IĮ atsiskaitymą su UAB (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), už neva parduotą 57,65 tonos mazuto, pervedant 24212,99 Lt, iš jų PVM 3693,51 Lt, į UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą. R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus: PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį, mokėjimo kvitą perdavė S. M. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. M. suklastotas PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), sutartį ir mokėjimo kvitą perdavė S. G., kuris, vykdydamas išankstinį susitarimą, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė G. M. IĮ savininkui G. M. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. M. PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini) įtraukė į G. M. IĮ buhalterinę apskaitą ir 5541 Lt pridėtinės vertės mokesčio įtraukė į PVM atskaitą, o iš nenustatytų asmenų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įsigytas 86,48 tonas mazuto G. M. IĮ vardu pagal PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) už 38 777,63 Lt (iš jų 5915,23 Lt PVM). UAB (duomenys neskelbtini) atstovai atsiskaitė už parduotą mazutą pagal PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), ir iš dalies atsiskaitė už mazutą pagal PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), pervesdami mokėjimo pavedimu į G. M. IĮ banko sąskaitą iš viso 19 700 Lt (iš jų 3001 Lt PVM), ir neapmokėjo G. M. IĮ už mazutą pagal PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), ir už dalį mazuto pagal PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), nepervesdami iš viso 19 077 Lt (iš jų 2914 Lt PVM). Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. M. iš G. M. IĮ banko sąskaitos paėmė grynais pinigais 19 700 Lt (iš jų 3001 Lt PVM), PVM 3001 Lt per S. G. perdavė S. M., kuris šią pinigų sumą pasidalijo su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM darbuotojais L. K., R. T., D. K., todėl, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) mazuto neturėjo ir jo G. M. IĮ nepardavė, sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ realiai neįvyko, PVM pagal šį tariamą sandorį į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su G. M., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant S. G., pasikėsino apgaule išvengdami turtinės prievolės įgyti 5540,58 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų, iš kurių apgaule išvengdami turtinės prievolės įgijo Lietuvos Respublikos biudžeto 3001 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo S. M., G. M., S. G. valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB (duomenys neskelbtini) už mazutą G. M. IĮ nesumokėjo 19 077 Lt (iš jų 2914 Lt PVM). Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, G. M. - BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, S. G. - BK 24 straipsnio 6 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

          S. M. ir R. V. nuteisti už tai, kad, padedant S. G., sukčiavo, t. y. S. M. kartu su R. V. 2003 metų birželio 23 – liepos 3 dienomis nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T. ir D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarę, panaudodami suklastotas UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį, žinodami, kad ūkinės operacijos taip UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ realiai neįvyks, siekdami įteisinti R. V. nusikalstamu būdu iš neteisėto vertimosi ūkine komercine veikla įgytą turtą, sudarydami sandorį UAB (duomenys neskelbtini) vardu dėl 59 000 litrų dyzelino pardavimo A. L. IĮ: R. V., veikdama kaip fizinis asmuo, neįsteigusi įmonės, neturėdama licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdama pirkimo PVM, įgijo 59 000 litrų dyzelino, duomenis apie dyzelino kiekį, kainą perdavė S. G., iš anksto pažadėjusiam pateikti suklastotus šių prekių pardavimo A. L. IĮ dokumentus, ir nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį kaip neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. G. šiuos žinomai melagingus duomenis perdavė S. M., kuris nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ. R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščių (duomenys neskelbtini), blankus, naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 37 000 litrų dyzelino už 61 053,06 Lt (iš jų PVM 9313,18 Lt) pardavimą A. L. IĮ, sutartį patvirtino parašu. D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, patvirtino parašu šiuos žinomai melagingus duomenis PVM sąskaitose-faktūrose ir krovinių važtaraščiuose. R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė S. M., kuris žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį perdavė S. G., kuris, vykdydamas išankstinį susitarimą, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė R. V., A. L. šias PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį patvirtinus savo parašu, R. V. PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), ir 2003 m. liepos 3 d. pažymą apie neva įvykusią ūkinę operaciją dėl UAB (duomenys neskelbtini) 22 000 litrų dyzelino pardavimo A. L. IĮ už 36 301,82 Lt (iš jų PVM 5537,57 Lt) įtraukė į A. L. IĮ buhalterinę apskaitą, o iš nenustatytų asmenų, nesumokėdami pirkimo PVM, įsigytus 59 000 litrus dyzelino A. L. IĮ vardu pagal PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), pardavė UAB (duomenys neskelbtini) už 98 294 Lt (iš jų PVM 14 994 Lt). Taip S. M. kartu su R. V., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant S. G., Lietuvos Respublikos rinkoje įteisino nusikalstamu būdu įgytus 59 000 litrų dyzelino. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje, R. V. — BK 216 straipsnio 1 dalyje, S. G. – BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje.

         S. M. ir R. V. nuteisti už tai, kad, padedant S. G., sukčiavo, t. y. S. M. kartu su R. V. 2003 m. birželio 23 – liepos 3 dienomis, nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., iš anksto susitarę, apgaule, žinodami, kad ūkinės operacijos tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ realiai neįvyks ir PVM pagal šį tariamą sandorį nebus sumokėtas, panaudodami suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) sutartį, krovinio važtaraščius ir PVM sąskaitas-faktūras, jose įrašę prekių kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias prekes ir po atsiskaitymo paėmė grynuosius pinigus, taip apgaule išvengdami turtinės prievolės ir siekdami užvaldyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM: R. V., veikdama kaip fizinis asmuo, neįsteigusi įmonės, neturėdama licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdama pirkimo PVM, įgijo 59 000 litrų dyzelino, duomenis apie dyzelino kiekį ir kainą perdavė S. G., iš anksto pažadėjusiam pateikti suklastotus šių prekių pardavimo A. L. IĮ dokumentus, ir nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinių važtaraščius, sutartį kaip neva įvykusią ūkinę operaciją tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ, S. G. šiuos žinomai melagingus duomenis perdavė S. M., kuris nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ. R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščių (duomenys neskelbtini) blankus, naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 37 000 litrų dyzelino už 61 053,06 Lt (iš jų PVM 9313,18 Lt) pardavimą A. L. IĮ, sutartį patvirtino parašu. D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, patvirtino parašu šiuos žinomai melagingus duomenis PVM sąskaitose-faktūrose ir krovinių važtaraščiuose. R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė S. M., kuris žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį perdavė S. G., kuris vykdydamas išankstinį susitarimą, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė R. V., o A. L. šias PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius, sutartį patvirtinus savo parašu, R. V. PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini) ir 2003 m. liepos 3 d. pažymą apie neva įvykusią ūkinę operaciją dėl UAB (duomenys neskelbtini) 22 000 litrų dyzelino pardavimo A. L. IĮ už 36 301,82 Lt (iš jų PVM 5537,57 Lt) įtraukė į A. L. IĮ buhalterinę apskaitą, 14 851 Lt pridėtinės vertės mokesčio įtraukė į PVM atskaitą, o iš nenustatytų asmenų, nesumokėdama pirkimo PVM, įsigytus 59 000 litrų dyzelino A. L. IĮ vardu pagal PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), pardavė UAB (duomenys neskelbtini) už 98 294 Lt (iš jų PVM 14 994 Lt), UAB (duomenys neskelbtini) atstovai atsiskaitė už parduotą dyzeliną pagal PVM sąskaitas-faktūras, serija (duomenys neskelbtini), pervesdami mokėjimo pavedimu į A. L. IĮ bankinę sąskaitą 98 294 Lt (iš jų PVM 14 994 Lt). R. V., A. L. iš A. L. IĮ kasos paėmė grynais pinigais 97 354,86 Lt (iš jų PVM 14 850,75 Lt), PVM 14 850,75 Lt per S. G. pasidalijo su S. M. ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM darbuotojai L. K., R. T. ir D. K., dėl to, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) dyzelino neturėjo ir jo A. L. IĮ nepardavė, sandoris tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir A. L. IĮ realiai neįvyko, PVM pagal šį tariamą sandorį į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su R. V., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant S. G., apgaule išvengdami turtinės prievolės įgijo Lietuvos Respublikos biudžeto 14 850,75 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, R. V. – BK 182 straipsnio 1 dalyje, S. G. – BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

         S. M. ir J. K. nuteisti už tai, kad pasikėsino sukčiauti, t. y. 2003 m. birželio 30 – liepos 7 dienomis nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, kartu su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant nenustatytiems asmenims, iš anksto susitarę apgaule, žinodami, kad ūkinės operacijos tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko A. L. ūkio, UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko D. L. ūkio realiai neįvyks, PVM pagal šiuos tariamus sandorius nebus sumokėtas, panaudodami suklastotus UAB (duomenys neskelbtini) krovinio važtaraščius ir PVM sąskaitas-faktūras, jose įrašę prekių kainą su 18 procentų PVM, pardavė šias prekes ir po atsiskaitymo paėmė pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos grynaisiais pinigais, taip apgaule išvengdami turtinės prievolės ir siekdami užvaldyti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM: J. K. iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 14 000 litrų dyzelino bei siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą kurą Lietuvos Respublikos rinkoje, duomenis apie dyzelino kiekį ir kainą perdavė S. M., iš anksto pažadėjusiam pateikti suklastotus dyzelino pardavimo ūkininko A. L. ūkiui ir ūkininko D. L. ūkiui dokumentus, ir nurodė šiuos žinomai melagingus duomenis įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinių važtaraščius, kaip neva įvykusias ūkines operacijas taip UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko A. L. ūkio, UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko D. L. ūkio. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. M. nurodė L. K. ir R. T. įrašyti į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras, krovinio važtaraščius žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko A. L. ūkio bei UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko D. L. ūkio. R. T., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, į UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščių (duomenys neskelbtini) blankus įrašė žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 6000 litrų dyzelino už 10 019,97 Lt (iš jų PVM 1528,47 Lt) pardavimą A. L. ūkiui, 8000 litrų dyzelino už 13 359,96 Lt (iš jų PVM 2037,96 Lt) pardavimą ūkininko D. L. ūkiui. D. K., veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, patvirtino parašu šiuos žinomai melagingus duomenis PVM sąskaitose-faktūrose ir krovinių važtaraščiuose. R. T. kartu su L. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė S. M., kuris žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), perdavė J. K., kuris šiuos žinomai suklastotus dokumentus ir iš nenustatytų asmenų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įsigytus 14 000 litrų dyzelino per nenustatytus asmenis perdavė ūkininkui A. L. ir ūkininkui D. L. Ūkininkas A. L. įtraukė suklastotą UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraštį (duomenys neskelbtini), į ūkininko A. L. ūkio buhalterinę apskaitą ir 1528,47 Lt pridėtinės vertės mokesčio į PVM atskaitą, o ūkininkas D. L. įtraukė suklastotą UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą-faktūrą, LEA Nr. 9057855, į ūkininko D. L. ūkio buhalterinę apskaitą ir 2037,96 Lt pridėtinės vertės mokesčio į PVM atskaitą. Ūkininkai A. L. ir D. L. atsiskaitė už dyzeliną, pervesdami mokėjimo pavedimais 23 379,93 Lt (iš jų PVM 3566,43 Lt) į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB“ Lietuva Vilniaus skyriuje. L. K. ir R. T. paėmė iš UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos grynais pinigais 23 379,93 Lt (iš jų PVM 3566,43 Lt) ir 2003 m. liepos 7 d. Panevėžyje juos perdavė S. M., kuris turėjo perduoti nenustatytą šios sumos dalį J. K., todėl, žinodami, kad UAB (duomenys neskelbtini) dyzelino neturėjo ir jo ūkininko A. L. ūkiui bei ūkininko D. L. ūkiui nepardavė, kad sandoriai tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko A. L. ūkio, tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir ūkininko D. L. ūkio realiai neįvyko, PVM pagal šiuos tariamus sandorius į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, S. M. kartu su J. K., Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnais L. K., R. T., D. K., veikusiais pagal nusikalstamos veiklos imitacijos modelį (duomenys neskelbtini) kaip L. S., UAB (duomenys neskelbtini) direktorius R. J. ir komercijos direktorius D. K., padedant nenustatytiems asmenims, pasikėsino apgaule išvengdami turtinės prievolės įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto 3566,43 Lt pridėtines vertes mokesčio lėšų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo S. M., J. K. valios nepriklausančių aplinkybių, nes po pinigų perdavimo S. M. sulaikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnai. Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, J. K. - BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

          G. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai vertėsi ūkine-komercine veikla, t. y. 2003 metų birželio 3 - liepos 1 dienomis nenustatytoje vietoje, neįsteigęs įmonės, veikdamas kaip fizinis asmuo, neturėdamas licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų už nenustatytą sumą be dokumentų, nesumokėdamas jokių mokesčių, iš jų ir pirkimo PVM, neteisėtai įgijo 86,48 tonos mazuto, pažeisdamas 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 113 patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 2 punkto nuostatą, kad „prekyba importuojamais nefasuotais naftos produktais (išleidimas laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje), prekyba eksportuojamais nefasuotais naftos produktais (negrąžinamas eksportas), didmeninė ir mažmeninė prekyba jais, (toliau vadinama - nefasuoti naftos produktai) leidžiama tik turint nustatytos formos licenciją“. Šiais savo veiksmais G. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.

          G. M. nuteistas už tai, kad 2003 metų birželio 3 – liepos 1 dienomis, Pakruojo mieste, būdamas G. M. individualios įmonės, 1998 m. spalio 7 d. registruotos Pakruojo mieste, (duomenys neskelbtini), savininkas, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, per padėjėją S. G. suklastojo iš S. M. gautus dokumentus: UAB (duomenys neskelbtini) 2003 m. birželio 15 d. PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 16 d. (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 17 d. (duomenys neskelbtini), krovinio važtaraščius 2003 m. birželio 17 d. (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 16 d. (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 15 d. (duomenys neskelbtini) ir 2003 m. birželio 13 d., naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį, juose pasirašydamas bei sutartį patvirtindamas G. M. IĮ antspaudu ir taip patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) 86,48 tonos mazuto už 36 321,58 Lt (iš jų PVM 5540,58 Lt) pardavimą G. M. IĮ. G. M. panaudojo šiuos suklastotus tikruosius dokumentus ir 2003 m. liepos 1 d. AB bankas „Snoras“ Vilniaus filialo mokėjimo kvitą su jam žinomai įrašytais melagingais duomenimis apie G. M. IĮ atsiskaitymą UAB (duomenys neskelbtini) pagal PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), už neva parduotą 57,65 tonos mazuto, pervedant 24 212,99 Lt (iš jų PVM 3693,51 Lt) į UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą, juos įtraukdamas į G. M. IĮ buhalterinę apskaitą. Šiais savo veiksmais G. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

          G. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai vertėsi ūkine - komercine veikla, t. y. 2003 metų birželio 3 – liepos 1 dienomis Pakruojo mieste, būdamas G. M. individualios įmonės, 1998 m. spalio 7 d. registruotos Pakruojo mieste (duomenys neskelbtini), savininkas, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, siekdamas legalizuoti iš tyrimo metu nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM, įsigytas 86,48 tonos mazuto, panaudojo suklastotas UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini) krovinio važtaraščius (duomenys neskelbtini), naftos produktų pardavimo-pirkimo sutartį su žinomai melagingais duomenimis apie UAB (duomenys neskelbtini) 86,48 tonos mazuto už 36 321,58 Lt (iš jų PVM 5540,58 Lt) pardavimą G. M. IĮ, žinodamas, kad sandoriai tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ realiai neįvyks. Po to, G. M. neteisėtai įsigytas 86,48 tonos mazuto G. M. IĮ vardu pagal PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), pardavė UAB (duomenys neskelbtini) už 38 777,63 Lt (tame tarpe 5915,23 Lt PVM), o UAB (duomenys neskelbtini) iš dalies atsiskaitė už parduotą mazutą, pervesdama 19 700 Lt (tame tarpe 3001 Lt PVM), kuriuos G. M. paėmė grynais iš G. M. IĮ bankinės sąskaitos, o UAB (duomenys neskelbtini) nepervedė 19 077 Lt (iš jų 2914 Lt PVM), t. y. G. M. pasikėsino apgaule įgyti 5540,58 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų, iš kurių apgaule įgijo Lietuvos Respublikos biudžeto 3001 Lt pridėtinės vertės mokesčio lėšų. Taip G. M. vadovavo juridiniam asmeniui - G. M. individualiai įmonei, naudojamai neteisėtai ir nusikalstamai veikai nuslėpti - legalizuoti neteisėtai įgytas 86,48 tonos mazuto ir apgaule įgytas Lietuvos Respublikos biudžeto pridėtinės vertės mokesčio lėšas. Šiais savo veiksmais G. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 203 straipsnio 2 dalyje.

          G. M. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė apskaitą, t. y. 2003 metų birželio 3 – 30 dienomis Pakruojo mieste, būdamas G. M. individualios įmonės, 1998 m. spalio 7 d. registruotos Pakruojo mieste (duomenys neskelbtini), savininkas ir vadovas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir tvarkymą, apgaulingai tvarkė G. M. IĮ buhalterinę apskaitą, todėl negalima iš dalies nustatyti 2003 m. sausio 1 - birželio 30 dienomis G. M. IĮ veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir įvertinti turto, t. y. G. M., siekdamas legalizuoti iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokėjus pirkimo PVM, neteisėtai įsigytas 86,48 tonos mazuto, įtraukė į G. M. IĮ buhalterinę apskaitą PVM sąskaitas-faktūras (duomenys neskelbtini), su žinomai melagingais duomenimis apie UAB (duomenys neskelbtini) 86,48 tonas mazuto už 36 321,58 Lt (iš jų PVM 5540,58 Lt) pardavimą G. M. IĮ, žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojama nusikalstamai veikai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, UAB (duomenys neskelbtini) mazuto neturėjo ir jo G. M. IĮ nepardavė, ūkinė operacija taip UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ realiai neįvyko. Taip G. M. IĮ buhalterinėje apskaitoje fiksavo neįvykusiais ūkines operacijas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kai į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kai visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Kadangi PVM sąskaitose-faktūrose (duomenys neskelbtini), įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nėra galimybės nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, negalima nustatyti, iš kur G. M. IĮ įsigijo 86,48 tonas mazuto, kam ir kiek sumokėjo už mazutą. Į 2003 m. birželio mėn. PVM atskaitą G. M., žinodamas, kad pagal šį tariamą sandorį tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir G. M. IĮ dėl 86,48 tonų mazuto įpirkimo-pardavimo PVM į Lietuvos Respublikos biudžetą nebus sumokėtas, įtraukė 5541 Lt daugiau pirkimo PVM, tuo sumažindamas mokėtiną į biudžetą PVM sumą ir pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX -751 64 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM ataskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą-faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Šiais savo veiksmais G. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

         R. V. nuteista už tai, kad neteisėtai vertėsi ūkine - komercine veikla, t. y. 2003 m. birželio 23 - liepos 3 dienomis nenustatytoje vietoje, neįsteigusi įmonės, veikdama kaip fizinis asmuo, neturėdama licencijos prekiauti naftos produktais, iš nenustatytų asmenų už nenustatytą sumą be dokumentų, nesumokėdama jokių mokesčių, tarp jų ir pirkimo PVM, neteisėtai įgijo 59 000 litrus dyzelino, pažeisdama 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 113 patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 2 punkto nuostatą, kad „prekyba importuojamais nefasuotais naftos produktais (išleidimas laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje), prekyba eksportuojamais nefasuotais naftos produktais (negrąžinamas eksportas), didmeninė ir mažmeninė prekyba jais, (toliau vadinama - nefasuoti naftos produktai), leidžiama tik turint nustatytos fonuos licenciją“. Šiais savo veiksmais R. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.

          Kasaciniu skundu G. M. gynėjas advokatas Arūnas Koskus prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

          Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 216 straipsnio 1 dalis, nes nutartyje nurodyta, kad dėl dokumentuose įrašytų tikrovės neatitinkančių duomenų nėra galimybės nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, tai pat, iš kur G. M. IĮ įgijo mazutą, kam ir kiek už jį sumokėjo ir t. t. Taigi G. M. veiksmai visiškai atitinka BK 222 straipsnio l dalies numatyto nusikaltimo sudėtį. Tokia teismo padaryta išvada, pasak kasatoriaus, eliminuoja BK 216 straipsnio 1 dalies taikymą, kadangi teismas pripažįsta, kad mazutą įsigijo G. M. įmonė (kuri tuo metu turėjo licenciją prekybai naftos produktais), tačiau negalima nustatyti, iš kur ir už kiek tą mazutą įsigijo, o tai reiškia, kad nusikalstamu būdu įsigyto turto legalizavimas – 216 straipsnio l dalis negali būti taikoma ir buvo pritaikyta netinkamai.

          Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė ir kitą įstatymą – BK 202 straipsnio l dalį G. M., kaip fiziniam asmeniui. Teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisėtas 86,48 tonos mazuto įsigijimas per tris kartus yra versliška ūkinė komercinė veikla, o toks kiekis – stambaus masto požymis.

          Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad apie ūkinę operaciją į PVM sąskaitas-faktūras buvo įrašyti neteisingi duomenys.

          Kasaciniame skunde pažymima, kad netinkamai pritaikyta ir BK 222 straipsnio l dalis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš dalies negalima nustatyti G. M. įmonės veiklos, jos ūkinės komercinės, finansinės būklės ir įvertinti turto, nors tiksliai nustatė, kiek ir kokių mokesčių nesumokėjo G. M. įmonė. Teismas neargumentavo, kodėl atmetė apeliacinio skundo motyvą, kad G. M. nuteistas už veiką, kuri nėra numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje.

          Be to, anot kasatoriaus, netinkamai pritaikyti ir kiti BK straipsniai, inkriminuojant G. M., kad jis visas nusikalstamas veikas neva padarė grupe iš anksto susitarusių asmenų. Apklausti tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos posėdyje, tiek FNTT pareigūnai L. K. ir  R. T., tiek visi nuteistieji parodė, kad nėra bendravę su G. M. nei gyvai, nei jokiomis ryšio priemonėmis ir apskritai nei jo matę, nei girdėję.

          Kasatoriaus teigimu, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryti esminiai BPK 10 straipsnio 2 dalies pažeidimai, suvaržę įstatymo garantuotas kaltinamoio ir nuteistojo teises ir sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Gynėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą atlikti priešpriešinį patikrinimą UAB (duomenys neskelbtini). Be to, buvo pažeistos Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b ir d papunkčių nuostatos.

          G. M. gynėjo teigimu, teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio l ir 4 dalių nuostatas, nes rėmėsi neteisėto nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) pagalba surinktais įrodymais. Pagal NVIM pareigūnams buvo leista daryti nusikaltimus, numatytus iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusios BK redakcijos nuostatomis, o tariama G. M. nusikalstama veika buvo padaryta įsigaliojus naujajai BK redakcijai. Pagal NVIM pareigūnams nebuvo leista daryti nusikalstamų veikų, numatytų BK, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., nuostatose. Pasak kasatoriaus, taip pat buvo pažeistos BK 3 straipsnio nuostatos dėl baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu, kur nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Be to, už visas nusikalstamas veikas inkriminuotas G. M. naujajame BK yra numatyta ir juridinio asmens atsakomybė, o visi tariami nusikaltimai buvo padaryti UAB (duomenys neskelbtini)  ir UAB (duomenys neskelbtini), t. y. juridinių asmenų, įsteigiant šias įmones, naudojant jų apskaitos dokumentus, sąskaitas ir rekvizitus. Leidimas daryti nusikalstamą veiką juridinių asmenų vardu nusikalstamos veikos imitacijos modeliui nebuvo duotas. Todėl visi duomenys, surinkti neteisėto NVIM pagalba, negalėjo būti laikomi įrodymais ir negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

          Kasacinio skundo pabaigoje gynėjas pabrėžia, kad akivaizdžiai buvo pažeista G. M. teisė į nešališką teismą, numatyta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, bei pažeistos Konvencijos 7 straipsnio l dalies nuostatos dėl baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu.

          Kasaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

          Kasatorė nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

             Pasak nuteistosios, BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tokie duomenys turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka.

          Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad NVIM taikymas R. V., nepaisant to, buvo ar nebuvo tam faktinis pagrindas, buvo neteisėtas, nes, kaip galima spręsti ir baudžiamosios bylos duomenų, šis operatyvinis veiksmas iš principo buvo nukreiptas į pagrindinį adresatą - S. M. Kaip matyti iš FNTT prie VRM Specialių užduočių skyriaus komisaro inspektoriaus K. K. 2003 m. vasario 26 d. pažymos (duomenys neskelbtini), pirminiai kontaktai pareigūnų, vėliau veikusių pagal NVIM, yra fiksuoti ne su bet kuo, o pačiu S. M., iš kurio, pasak pažymoje išdėstytų duomenų, buvo aiškiai matyti, kad numatoma netrukus imtis kitų operatyvinių veiksmų, siekiant, kad būtų išaiškinti nusikaltimų požymiai bei šiuos nusikaltimus, tikėtina, rengiantys ar darantys asmenys. R. V. pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog, organizuojant bei vykdant NVIM pagal 2003 m. kovo 3 d. teikimą, jos pavardė ir kiti duomenys nebuvo žinomi. Tai, kad šis operatyvinis veiksmas buvo iš tiesų nukreiptas pirmiausia į jau žinomus, o tik vėliau ir į „nežinomus asmenis“ reiškia, jog bet kokie faktiniai duomenys, gauti apie tokius „nežinomus asmenis“, o tai reiškia, kad ir apie kasatorę, yra neleistini įrodymų leistinumo, jų sąsajumo prasme.

          Kasatorės teigimu, NVIM yra neteisėtas dėl to, kad šis operatyvinis veiksmas nebuvo prieš ją nukreiptas, be to, atlikto NVIM pagrindu gauta informacija, kuria ir buvo naudotasi inkriminuojant kasatorei nusikalstamas veikas, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį akivaizdžiai negalima.

          Anot R. V., apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, pažeidė apeliacinio proceso ribas, neišsamiai išnagrinėjo bylą pagal apeliacinio skundo teiginius. Apeliantų R. V. ir S. M. bei S. G. apeliacinių skundų motyvai nebuvo tapatūs, nors juose buvo kalbama bene apie tas pačias nusikalstamas veikas. Todėl, R. V. teigimu, teisėjų kolegijos manymas, kad nėra būtina iš naujo neva atkartoti tuos pačius motyvus, kurie buvo panaudoti atsakant į S. M. bei S. G. skundus, yra klaidingas ir pažeidžiantis R. V. teisę į teisingą teismą.

          Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, analizuodami aspektus, susijusius su NVIM taikymo tąsos galimybe pasikeitus baudžiamiesiems įstatymams, klaidingai aiškino, kad NVIM iš naujo organizuoti ir nustatinėti jo terminų nereikalinga, nes nusikalstamos veikos, dėl kurių buvo atliekamas NVIM pagal 2003 m. kovo 3 d. teikimą, pasikeitus naujiems baudžiamiesiems įstatymams, liko tos pačios.

          Pasak kasatorės, BK 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. BK 22 straipsnio 1 dalis numato, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, o NVIM pagalba atskleista nusikalstama veika negali būti vertinama kaip baigtas nusikaltimas.

          Kasaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir bylą nutraukti.

          Kasatorius nurodo, kad ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, yra nepagrįsti bei neteisėti, nes teismai netinkamai įvertino įrodymus, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis priimtas esant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintiems išteisinimo ir bylos nutraukimo pagrindams, o nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

          Teismai, pasak kasatoriaus, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, nemotyvavo, kodėl priima vienus ar atmeta kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.

        S. M. nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog tyrimo organai, tvirtindami NVIM, disponavo pirmine informacija apie nusikalstamą veiką, todėl tokie duomenys pagrįstai pripažinti teisėtu pagrindu NVIM sankcionuoti, kad jam taikytas NVIM sankcionuotas laikantis visų teisinių procedūrų, kad šių NVIM sankcionavimas anaiptol nereiškia, kad buvo nepagrįstai plečiama NVIM veikla, skatinant naujų nusikaltimų padarymą.

          Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad pareigūnai turėjo objektyvią informaciją apie jo, S. M., rengiamus nusikaltimus, jo ir kitų nuteistųjų neprovokavo, nuteistieji niekieno nelenkiami priėmė sprendimą nusikalsti, kad faktinis 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM Nr. 210s sankcionavimo pagrindas laikytinas įrodytu.

          Apeliacinio teismo nuomone, tiek aptartas, tiek ir kiti NVIM – 2003 m. kovo 3 d., 2003 m. rugsėjo 3 d. sankcionuoti laikantis visų teisinių procedūrų, kad šių NVIM sankcionavimas anaiptol nereiškia, kad buvo nepagrįstai plečiama NVIM veikla, skatinant naujų nusikaltimų darymą.

          Kasatoriaus teigimu, FNTT pareigūnai apeliacinės instancijos teismui pateikė ne visą, o tik tendencingai atrinktą išslaptintą pirminę operatyvinę medžiagą, todėl apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog tyrimo organai, tvirtindami NVIM disponavo pirmine informacija apie nusikalstamą veiką, rėmėsi tik tendencingai pateikta medžiaga, nereikalavo pateikti visos pirminės operatyvinės medžiagos.

          Pasak S. M., jo ir L. K. parodymai apie 2002 m. spalio 10 d. įvykusio pirmojo susitikimo Vilniuje, Ukmergės gatvėje esančioje degalinėje, aplinkybes skyrėsi iš esmės, teismas šių prieštaravimų nepašalino, bet buvo šališkas ir rėmėsi tik „nuosekliais“ L. K., kitų FNTT pareigūnų parodymais, neatsižvelgdamas į S. M. nekaltumą patvirtinančius įrodymus, įrodymai vertinti akivaizdžiai tendencingai.

          Skunde pažymima, kad teismas, remdamasis ne visa, o tik tendencingai FNTT pareigūnų atrinkta išslaptinta pirmine operatyvine medžiaga, nepašalinęs prieštaravimų, tarp kasatoriaus ir pareigūnų parodymų, negalėjo padaryti pagrįstos, nekeliančios abejonių išvados, kad NVIM sankcionavimo pagrindas laikytinas įrodytu, kad S. M. nebuvo kurstomas daryti nusikaltimų.

          Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo kolegija nepagrįstai konstatavo, jog, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo tvirtinti, kad S. K. savo veiksmais išprovokavo S. M. nusikalsti. Nurodo, jog byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad S. K. buvo slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis. Tokią aplinkybę kategoriškai paneigė ir liudytojas L. K. Sankcionuotose NVIM S. K. taip pat nenurodytas tarp asmenų, vykdysiančių nusikalstamos veikos imitacijos modelius. S. M. teigimu, tos aplinkybės, kad S. K. turėjo FNTT pareigūno telefoną, telefonu bendravo su S. M., kad po šio pokalbio įvyko pirmas kasatoriaus ir FNTT pareigūnų susitikimas, kuriame dalyvavo ir S. K., leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad S. K. vykdė pareigūnų užduotis.

          Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teisme buvo keliamas klausimas tik dėl NVIM patvirtinimo ir atliekamų veiksmų laiko. Teikimas sankcionuoti NVIM surašytas ir sankcionuotas 2002 m. lapkričio 14 d., o pirmas tarp jo ir L. K. techninėmis priemonėmis užfiksuotas telefoninis pokalbis vyko tą pačią, t. y. 2002 m. lapkričio 14 d. 8.30 val. ryte, o tai kėlė pagrįstų abejonių, kad veiksmai buvo atliekami dar nepatvirtinus NVIM. Šioms abejonėms kilti dar daugiau pagrindo atsirado po to, kai FNTT pareigūnai apeliaciniam teismui pateikė dar vieną telefoninio pokalbio išklotinę, kurioje užfiksuotas 2002 m. lapkričio 14 d. 8.15 val. ryte tarp S. M. ir L. K. vykęs telefoninis pokalbis. Jei Šiaulių apygardos teismas S. M. ir kitų nuteistųjų išsakytas abejones dėl tą pačią dieną patvirtinto NVIM ir atliekamų veiksmų laiko vertino kritiškai kaip gynimosi taktiką, tai apeliacinis teismas, iš esmės niekuo nepagrįsdamas savo teiginio, nurodė, kad šie pokalbiai įvyko dar prieš sankcionuojant NVIM. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje tik konstatuota, kad apygardos teismas telefoninius pokalbius vertino ne atskirai, o atsižvelgdamas į visą įrodymų visetą, nesuteikdamas jiems išskirtinės reikšmės, kad teismas pagrįstai rėmėsi kaip vienu iš įrodymų, pagrindžiančių nuteistųjų kaltę, tačiau teismas nepasisakė dėl tų pokalbių įrašų teisėtumo, neatliko pokalbių analizės, todėl nuodugniai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

          Kasatorius pažymi, kad ne jis susirado FNTT pareigūnus, bet šie pareigūnai jį, o pirmųjų telefoninių pokalbių iniciatorius buvo FNTT pareigūnas L. K.

          Pasak S. M., byloje surinkti įrodymai tik patvirtina faktą, jog nusikalstama veika tęsėsi tik operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų dėka. FNTT pareigūnai ne imitavo o darė nusikaltimo veiksmus (įsigijo sąskaitas-faktūras, jas išrašė (klastojo), iš sandorių gavę pinigus mokesčių nemokėjo ir t.t.)

          Kasaciniame skunde nurodoma, kad faktas, jog S. M. pripažintas kaltas, padaręs baigtus nusikaltimus, tik patvirtina, kad FNTT pareigūnai, naudodami NVIM, nesiekė užkirsti kelio daromiems nusikaltimams, o kurstė juos daryti, patys juos darė. Nusikalstamos veikos, už kurių padarymą nuteistas S. M., pasak jo, neįmanomos be pareigūnų pagalbos (FNTT prie VRM, kurie dalyvavo NVIM), nes tik pareigūnai pateikė UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentus, jei tokie dokumentai nebūtų pateikti. Pareigūnams kontroliuojant atlikta dešimtys kuro pirkimų; jau atlikus pirmuosius pirkimus buvo fiksuoti nusikalstamos veikos požymiai, todėl visiškai nesuprantama, kodėl buvo būtina dar keletą kartų atlikinėti veiksmus.

          Pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2004 m. sausio 29 d. redakcija Nr.IX-1992, įsigaliojusi 2004 m. vasario 14 d.) atsako tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos.

          S. M. pažymi, kad BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku turtas yra tik tada, kai jis yra įsigytas nusikalstamu būdu. Kokius nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus padarius buvo gautas turtas, reikšmės neturi.

          Pasak kasatoriaus, baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais neįrodyta, kad jis nusikalstamu būdu įgijo mazutą, dyzelinį kurą. Taip pat neįrodyta, kad jis žinojęs, jog mazutas ar dyzelinis kuras įgytas nusikalstamu būdu. S. M. pabrėžia, kad jis naftos produktų neįsigijo, o tik vykdė FNTT pareigūnų nurodymus, nieko nepirko ir nepardavė, tik tarpininkavo su sąskaitomis-faktūromis.

        Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai tik tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika, kuria kaltininkas savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

          Skunde nurodoma, kad teismai konstatavo, jog S. M. žinojo, kad UAB (duomenys neskelbtini), bei UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai jokios veiklos nevykdo ir yra naudojamos nusikalstamai veikai nuslėpti — prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti jas Lietuvos Respublikos ūkio subjektams. Teismai padarė išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) pinigus gaudavo ne už komercinį tarpininkavimą, o už fiktyvių dokumentų išrašymą. Tačiau šias išvadas teismai grindė tik prielaidomis, o ne surinktais įrodymais. Atvirkščiai, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad S. M. turėjo suprasti, jog UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) yra ne fiktyvios, o realiai veikiančios, mokančios mokesčius įmonės (L. K. R. T. parodymai, telefoninių pokalbių išklotinės, internete pateikta informacija apie minėtas įmones ir t .t.).

          S. M. teigimu, teismai nenurodė jokių neginčytinų įrodymų, kad kasatorius suvokė, jog apgaudinėjo turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas. Įrodymų, kad kasatorius sukčiavo norėdamas apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį, byloje nebuvo surinkta. Teismai, pripažindami S. M. kaltu pagal BK 182 straipsnį, neatsižvelgė į BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, nenustatė, ar jis galėjo suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį bei numatyti padarinius, neanalizavo šio nusikaltimo subjektyviųjų požymių, todėl ir teismų sprendimai priimti akivaizdžiai netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

          Teismai, nagrinėdami bylą, be pagrindo netenkino pateiktų prašymų: neišreikalavo visos medžiagos, susijusios su NVIM taikymu; neskyrė buhalterinės ekspertizės; neiškvietė S. K. apklausti teismo posėdyje. Teismai objektyviai ir nešališkai netyrė byloje esančių įrodymų, teismų nuosprendis bei nutartis tik su kai kuriais nežymiais pataisymais atkartoja kaltinamąjį aktą. Teismai, nagrinėdami bylą, buvo šališki.

          Anot S. M., teismai be pagrindo jį pripažino darius nusikalstamas veikas bendrininkų grupe.

          Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ir daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti nelaikinas, o pastovaus pobūdžio. Dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis - pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Kiti organizuotai grupei būdingi požymiai - tai nusikalstamos veikos planavimas, jos sistemiškumas, bendri susirinkimai ir pan. Teismai, išnagrinėję bylą, organizuotos grupės požymių nenustatė. Šie požymiai nenurodyti ir teismų nuosprendyje ir nutartyje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties visiškai neaišku, kur, kada ir su kuriais organizuotos grupės nariais S. M. susitarė vykdyti nusikalstamą veiką, kas paskirstė vaidmenis ir kada, koks buvo kiekvieno organizuotos grupės nario konkretus vaidmuo.

          Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Parinkdami bausmės rūšį ir dydį, teismai neatsižvelgė į teigiamą S. M. asmenybę, šeiminę padėtį, kad jis vienas išlaiko mažamečius vaikus, į tai, kad atlyginta padaryta žala, į aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimo procesas teismuose truko labai ilgai, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai, per kuriuos jis nepadarė jokių teisės pažeidimų; kardomajame kalinime (suėmime) išbuvo beveik vienerius metus, o paskyrus laisvės atėmimo bausmę, S. M. bus priverstas nutraukti savo individualios įmonės veiklą, dėl to įmonėje dirbantys asmenys netektų pragyvenimo šaltinio. Pasak kasatoriaus, skiriant jam bausmę, nebuvo vadovautasi teisingumo ir protingumo principais, paskirta laisvės atėmimo bausmė neatitinka bausmės paskirties, nes jis nekelia pavojaus visuomenei.

          Be to, kasatoriaus teigimu, jam galėjo būti pritaikytas BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas (kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti), o tai nebuvo padaryta.

          Kasaciniu skundu S. G. gynėjas Egidijus Bičkauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį ir pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendį, nutraukiant S. G. baudžiamąją bylą dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 261 straipsnio 1 dalį, bei sušvelninti bausmę.

          Kasatorius nurodo, kad V. G. nepadarė jam inkriminuoto bendrininkavimo įteisinant nusikalstamu būdu įgytą turtą - naftos produktus, t. y. nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje.

          Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad iš nuosprendyje ir nutartyje nurodytų aplinkybių matyti, kad S. G. į inkriminuojamą situaciją įsitraukė jau po to, kai G. M. ir R. V. turėjo nurodomus nuosprendyje naftos produktus. Nėra jokių duomenų, kad S. G. buvo žinoma apie šių naftos produktų įsigijimo aplinkybes, juo labiau kad jam buvo žinoma, jog tiek G. M. (per G. M IĮ ), tiek ir R. V. (per A. L. IĮ, būdama faktinė šios įmonės darbuotoja ir vadovė) legaliai užsiiminėjo naftos produktų veikla. Jokių net šalutinių užuominų, kad S. G. būtų buvę žinoma, jog šie naftos produktai buvo įgyti nusikalstamu būdu (jeigu net iš tikrųjų taip buvo, nes tyrimo metu taip ir nebuvo nustatyti naftos produktų įgijimo šaltiniai ir aplinkybės) byloje nėra. Pagal baudžiamosios teisės teoriją bendrininkai turi suvokti visus bendrininkavimo ir bendrai daromo nusikaltimo veikos sudėties požymius. Jeigu kurios nors sudėties, numatytos konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, požymio kaltininkas, dalyvaujantis bendroje nusikalstamoje veikoje, nesuvokė, jo veika negali būti kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį.

          Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų dėl S. G. kaltės, inkriminuojant jam nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Tokių duomenų nėra nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

          Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas nuosprendyje pagrindžia įrodymais, o S. G. atveju įrodymų dėl jam inkriminuotos veikos nėra. S. G. gynėjo manymu, nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

          Kasaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį ir pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendį, nutraukiant jam bylą dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, bei sušvelninti bausmę.

          Pažymėtina, kad didžioji dalis S. G. kasacinio skundo atkartoja jo apeliacinio skundo teiginius, į kuriuos Lietuvos apeliacinis teismas atsakė 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje.

          Kasatorius nurodo, kad teismai, priimdami savo sprendimus, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos ir Žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio l dalies nuostatomis.

          Kasatoriaus manymu, Lietuvos apeliacinis teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, šiurkščiai pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, o tai rodo teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje iš karto pasisakė dėl abiejų nuteistųjų – G. M. ir S. G. – apeliacinių skundų. Pasak S. G., teismas pasirinko BPK nenustatytą apeliacinių skundų ištyrimo formą, taip ir pasireiškė teismo šališkumas.

          Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimo, ar pareigūnai neviršijo savo įgaliojimų, ar jie nepiktnaudžiavo tarnyba klastodami finansinius dokumentus ir taip kurstydami vykdyti nusikalstamas veikas.

          S. G. teigimu, nei Operatyvinės veiklos įstatyme ( 2002 m. birželio 20 d. redakcija Nr.IX-965), nei BPK 158, 159 straipsniuose nenumatyta galimybė panaudoti NVIM, siekiant išaiškinti nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje. NVIM (duomenys neskelbtini) nenustatyta, kad policijos pareigūnai imituos veiksmus, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 216 straipsnį, todėl, anot kasatoriaus, jam inkriminuojamas nusikaltimas pagal šį straipsnį yra aiškiai neteisėtas, nes policijos darbuotojai peržengė leistinas ribas ir nusižengė NVIM reguliuojantiems įstatymams. Kasatorius pažymi, kad NVIM sankcionavimo metu tokios nusikalstamos veikos iš viso nebuvo numatytos. Todėl ir teikime yra nurodyta, kad legalizuojamas neoficialiu būdu įgytas turtas, o ne nusikalstamu būdu, kaip kad nustatyta naujojo BK 216 straipsnyje. Įsigaliojus naujajam BK ir numačius naują nusikaltimo sudėtį, FNTT darbuotojai privalėjo savo NVIM papildyti naujais duomenimis, kurie atitiktų pasikeitusias privalomąsias aplinkybes. Tačiau pareigūnai nieko nedarė, o vykdė senąjį NVIM, kuris neapėmė naujų veikų.

          Kasatorius pažymi, kad tuo metu jau buvo numatyta ir juridinio asmens atsakomybė BK 20 straipsnyje. FNTT darbuotojai, vykdydami NVIM, veikė juridinių asmenų vardu, atstovavo juridiniams asmens. Tačiau to daryti jie negalėjo, nes visa tai nenumatyta NVIM ir juos patvirtinančiuose teikimuose. Leidimo vykdyti tokią veiklą policijos darbuotojai nebuvo gavę. Vadinasi, jie peržengė jiems veikti leidžiamas ribas. S. G. pabrėžia, kad policijos darbuotojams nesuteikiama teisė inicijuoti naujų nusikaltimų darymo. Visa tai traktuojama kaip provokacija. Baudžiamojoje byloje pakankamai faktinių duomenų, kad policijos pareigūnai, panaudodami NVIM, inicijavo naujų nusikaltimų darymą, plėtė ratą asmenų, kurie buvo tik jų „pagalba“ įtraukiami į nusikalstamą veiklą. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965) 3 straipsnio 19 punkte nurodyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis – sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikaltimo ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija - tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką, apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti.

          Kasaciniame skunde akcentuojama, kad naftos produktų įgijėjai buvo apgauti FNTT darbuotojų ir jų slaptųjų agentų: veikdami kaip PVM mokėtojų įmonių vadovai ar jų atstovai, visiems kartojo tą patį, kad mokesčiai tvarkingai sumokami. Jie ir gaudavo pinigus sumokėti valstybei priklausančius mokesčius, pagrindinai - PVM. Tačiau tik šių pareigūnų apgaulingais veiksmais ir pastangomis jau jų rankose turėti pinigai į biudžetą neįmokėti. Taigi, S. G. įsitikinimu, buvo šiurkščiai pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnis dėl mokesčių mokėjimo privalomumo.

          Kasaciniame skunde akcentuojama, kad NVIM – tai teisėti, nors ir nusikaltimo požymių turintys, veiksmai, kuriais siekiama apginti svarbesnius asmenis, visuomenės ar valstybės interesus. Jei šie veiksmai tinkamai įgyvendinami, t. y. nedaroma spaudimo, kuriam modelis taikomas, asmuo neskatinamas, neprovokuojamas padaryti nusikaltimo, jie yra teisėti. Modelio sankcionavimas – tai ne leidimas nusikalsti. Prokuroras sankcionuoja ne nusikaltimą, bet tik nusikaltimo požymių turinčios veikos imitaciją ir tik siekdamas išaiškinti nusikaltimą ir jį padariusį asmenį.

    Pasak S. G., iš bylos medžiagos matyti, kad patys policijos darbuotojai atliko pagrindinį vaidmenį, organizuodami ir vykdydami nusikaltimus. Būtent jie klastojo dokumentus, kurių pagrindu ir buvo atliekami, tikėtina, nusikalstami veiksmai. Vadinasi, be jų veiksmų, nusikaltimai nebūtų buvę vykdomi. Visa tai aiškiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, BPK ir teismų išaiškinimams. Taigi baudžiamojoje byloje įrodyta, kad be FNTT aktyvios veikos: aukų parinkimo, jų įtraukimo į savo organizuotą veiką, pinigų pritraukimo į priedangų įmones, pagrindinių dokumentų gaminimo ir jų platinimo - visa tai ir sudarė prielaidas pateikti kaltinimus, dėl kurių S. G. ir kiti buvo nuteisti. Be FNTT darbuotojų, niekas kitas sąskaitų-faktūrų neklastojo. Be jų, daugiau niekas kitas neatliko ir reikiamų buhalterinių - finansinių operacijų. Per jų rankas ėjo ir pinigų srautai.

    Nusikalstamos veikos imitacijos modelis yra BPK ir Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas veiksmas. Taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Atliekant šį veiksmą negali būti provokuojama daryti nusikalstamą veiką. Konstitucinio Teismo nutarime analizuotos Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK nuostatos šiuo metu yra pasikeitusios, tačiau dėl to Konstitucinio Teismo išaiškinimai nėra mažiau svarbūs nagrinėjamai bylai. Nusikalstamos veikos imitacijos modelio ir provokacijos santykio problema išlieka aktuali ir galiojant naujai priimtiems norminiams teisės aktams. Jei taikant modelį provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, žmogaus teisės yra pažeidžiamos nepriklausomai nuo to, kokios teisės normos tuo metu nenumato galimybę taikyti modelį. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas modelio taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais.

    Kasatorius pažymi, kad teismas neišreikalavo iš priedanga veikusių įmonių buhalterinių-finansinių dokumentų, neatliko priešpriešinių patikrinimų.

    Byloje įrodyta, kad pagrindinius nusikalstamų veikų privalomus komponentus įvykdė - policijos pareigūnai. Jie klastojo sąskaitas-faktūras, ieškojo, kur panaudoti tuos dokumentus, apgaudinėjo su jais bendraujančius ūkininkus ir verslininkus, prisistatydami kaip ūkinės veiklos subjektų vadovai, taip visus klaidino, kad yra PVM mokėtojai ir kad valstybei sumoka visus mokesčius.

        Kasatoriaus manymu, policijos pareigūnai negalėjo taikyti NVIM ir remdamiesi juo dalyvauti veikoje, už kurią nustatyta atsakomybė pagal BK 216 straipsnį, nes nebuvo numatyta ir galimybių imituoti tokius veiksmus. Tokių veiksmų imitacijai sankcijos negauta.

          NVIM yra išaiškinamas nusikaltimas ar užkertamas kelias nusikalstamai veikai. Tačiau policijos pareigūnai kelio nusikalstamai veikai neužkirto, nors nusikaltimas buvo išaiškintas jau pirmajame epizode. Jie tuo nesitenkino, o vis plėtė ir skatino naujų nusikaltimų darymą. Policijos pareigūnai gaudavo iš įmonių, bendrovių pinigus, kurie būdavo jiems perduodami mokesčiams sumokėti. Tačiau jie to nedarė. Byloje neatlikti nei UAB (duomenys neskelbtini), nei UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės veiklos patikrinimai ir revizijos.

          Atsiliepimu į nuteistojo S. M., nuteistojo G. M. gynėjo advokato Artūro Koskaus, nuteistojo S. G. ir jo gynėjo advokato Egidijaus Bičkausko, nuteistosios R. V. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo skyriaus prokuroras prašo jų kasacinius skundus atmesti.

          Prokuroras nesutinka su nuteistųjų bei jų gynėjų kasaciniais skundais, nurodydamas, kad juose išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl 2007 m. liepos 26 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis ir Lietuvos Apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje yra teisėti ir pagrįsti.

          Dėl nuteistojo S. M. kasacinio skundo

          S. M. skunde nurodo, kad FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnai peržengė NVIM nustatytas veiksmų ribas ir išprovokavo jį padaryti nusikalstamas veikas. Nuteistasis teigia, kad teismai nesurinko visos operatyvinės medžiagos, kuri buvo faktinis pagrindas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Lietuvos apeliacinis teismas nesiaiškino S. K. vaidmens, dalyvaujant S. M. ir L. K. susitikimuose 2002 m. spalio 10  ir 2002 m. spalio 22 dienomis, neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nepasisakė dėl 2002 m. lapkričio 14 d. užfiksuotų telefoninių pokalbių tarp jo ir L. K. teisėtumo. Pasak prokuroro, Lietuvos apeliacinis teismas, patenkinęs S. M., G. M., R. V. ir jų gynėjų prašymus, atnaujino ir atliko byloje įrodymų tyrimą ir išreikalavo pirminę operatyvinę medžiagą, kurios pagrindu buvo sankcionuoti 2002 m. spalio 25 d. NVIM (duomenys neskelbtini), 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM (duomenys neskelbtini), 2003 m. kovo 3 d. NVIM (duomenys neskelbtini), ir papildomai apklausė L. K. Apeliaciniame teisme atsisakyta apklausti S. K., gavus faktinius duomenis apie tai, kad jis yra pripažintas nepakaltinamu, jam pritaikytos priverstinės medicininio poveikio priemonės, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino jo vaidmens. 2009 m. lapkričio 9 d. Apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo tvirtinti, jog S. K. savo veiksmais išprovokavo S. M. nusikalsti, byloje nėra jokių duomenų, kad S. K. buvo slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis.

          Prokuroras pabrėžia, kad nepagrįstas S. M. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nepateikė motyvuotos išvados dėl BK 216 straipsnio taikymo. Apeliaciniame skunde S. M. teigė, kad 2003 m. kovo 3 d. NVIM (duomenys neskelbtini) nenumatyta, jog pareigūnai imituos veiksmus, už kuriuos numatyta atsakomybė pagal BK 216 straipsnį, o modelio sankcionavimo metu tokia nusikalstama veika baudžiamajame įstatyme apskritai nenumatyta. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo S. M. apeliacinį skundą ir nurodė, kad iš NVIM (duomenys neskelbtini) matyti, jog pareigūnams buvo suteikta teisė imituoti veiksmus, numatytus 1961 m. BK 326 straipsnyje (pinigų plovimas). Senojo BK 326 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis atitinka naujojo BK 216 straipsnio nusikaltimo sudėtį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad S. M. dėl to nepagrįstai nuteistas pagal BK 216 straipsnį.

          S. M. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir su padarytos žalos pagrįstumu. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde S. M. rašė, kad jo veiksmuose nebuvo būtino subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Apeliantas skundė jo nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apeliacinis teismas pasisakė dėl to ir nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo išvados dėl apeliantų tyčios kryptingumo yra teisingos, jos neprieštarauja teismų praktikoje įtvirtintoms nuostatoms. S. M. apeliacine tvarka neskundė 2007 m. liepos 26 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dėl jam kartu su bendrininkais inkriminuotos žalos pagrįstumo. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, S. M. savo noru atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, todėl Apeliacinis teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prokuroro teigimu, Apeliacinis teismas bylą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, taigi ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadarė.

        Savo kasaciniame skunde S. M. nurodo, kad teismai buvo šališki, nes netenkino visų jo prašymų, ir tai teismams sukliudė nešališkai išnagrinėti bylą. Prokuroras nesutinka su tokiais kasatoriaus teiginiais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (2007 m. birželio 5 d. nutartis Nr. 2K-416/2007) šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr.2K-183/2008, nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose. Tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą teisme. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu S. M. nereiškė nušalinimų. Taigi kaltinamojo, o vėliau apelianto S. M. prašymų motyvuotas atmetimas nelaikytinas teismų šališkumu.

        S. M. kasaciniame skunde cituoja BK 25 straipsnio 3 dalį ir nurodo, kad jam neaišku, su kuo jis veikė organizuota grupe, tačiau Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje pripažįstama S. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veikos padarymas bendrininkų grupe, dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pasisakė ir Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyje. Pasak prokuroro, S. M. šioje byloje nebuvo kaltinamas ar nuteistas dėl to, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe.

        Nuteistasis kasaciniame skunde pabrėžia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų. S. M. apeliaciniu skundu neskundė nuosprendžio dalies, kuria jam paskirta bausmė, nes prašė jį apskritai išteisinti. Tiek apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai motyvavo, kodėl S. M. negalima skirti švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės, nėra galimybių atidėti jam paskirtos bausmės vykdymo.

        Dėl nuteistojo G. M. gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinio skundo

          Kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes teismas netinkamai pritaikė BK 202 straipsnio 1 dalį G. M., kaip fiziniam asmeniu, taip pat mano, kad netinkamą šio BK straipsnio pritaikymą lėmė ir niekuo nepagrįstos teismo išvados apie tai, kad 86,48 tonos mazuto įsigijimas per tris kartus yra versliška veikla, o toks kiekis – stambaus mąsto požymis. Kasatorius pažymi, kad ir BK 300 straipsnio 1 dalis bei 222 straipsnio 1 dalis G. M. pritaikyta neteisingai, nes byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad duomenys apie ūkinę operaciją į PVM sąskaitas-faktūras buvo įrašyti neteisingi. Prokuroras nesutinka su tokiais gynėjo teiginiais. Ir pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas G. M. pagal aptariamus BK straipsnius, motyvavo savo priimamą nuosprendį, ir Lietuvos apeliacinis teismas, atmesdamas G. M. apeliacinį skundą, taip pat motyvuotai ir detaliai aptarė, kodėl minėtus BK straipsnius Šiaulių apygardos teismas pritaikė pagrįstai: Apeliacinio teismo kolegija nurodė, kodėl G. M. veikoje buvo BK 202 straipsnio 1 dalies požymiai – versliškumas ir stambus mastas, kad G. M. savo parašu bei įmonės antspaudu patvirtino žinomai melagingus duomenis apie neva parduotą mazutą, o vėliau pats šiuos suklastotus dokumentus panaudojo, įtraukdamas juos į buhalterinę apskaitą, ir dėl to jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas, savo apkaltinamajame nuosprendyje visiškai pagrįstai nuteisdamas G. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, rėmėsi 2004 m. kovo 26 d. specialisto išvada (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad iš dalies negalima nustatyti G. M. IĮ 2003 m. sausio 1 – birželio 30 dienų veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės bei įvertinti turto. 2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223)“ Nr. 55 28 punkte nurodyta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada.

        Nuteistojo G. M. gynėjas advokatas Arūnas Koskus kasaciniame skunde nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 216 straipsnio 1 dalis, ir motyvuoja tuo, kad 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje nurodyta, kad dėl dokumentuose įrašytų tikrovės neatitinkančių duomenų nėra galimybės nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, taip pat iš kur G. M. IĮ įgijo mazutą, kam ir kiek už jį sumokėjo, ir t. t. Tad apelianto veiksmai visiškai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį. Ši apeliacinio teismo išvada, pasak gynėjo, eliminuoja BK 216 straipsnio 1 dalies taikymą, nes teismas pripažįsta, kad mazutą įsigijo G. M. įmonė. Prokuroras nurodo, kad apeliaciniu skundu G. M. skundė jo nuteisimą pagal BK 216 straipsnio 1 dalį tik tuo aspektu, kad Šiaulių apygardos teismas padarė BPK 305 ir 307 straipsnių pažeidimų, netinkamai surašydamas aprašomąją nuosprendžio dalį, – nenurodydamas įrodymų, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų. Apeliacinis teismas, paneigdamas tokius gynėjo teiginius, visiškai pagrįstai nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama teismo išvada dėl minėtos veikos padarymo, kvalifikavimą pagrindžiantys argumentai taip pat aptarti nuosprendyje. Klausimų dėl BK 216 straipsnio 1 dalies pritaikymo G. M. Lietuvos apeliacinis teismas nenagrinėjo, o patikrino bylą tiek, kiek prašė G. M.

          Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė BK straipsnius (kokius straipsnius kasatorius nenurodo), inkriminuodamas, kad G. M. visas nusikalstamas veikas neva padarė grupe iš anksto susitarusių asmenų. G. M. apeliaciniu skundu neskundė Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalies dėl pripažinimo jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl kasacine tvarka negalėjo apskųsti aptariamo nuosprendžio ir nutarties, nes šis klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.

          Advokatas A. Koskus savo skunde teiginį, kad buvo padaryti esminiai BPK 10 straipsnio 2 dalyje pažeidimai, suvaržę įstatymo garantuotas kaltinamojo ir nuteistojo teises ir sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, grindžia tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai atmetė prašymą atlikti priešpriešinį patikrinimą UAB (duomenys neskelbtini). Prokuroro manymu, BPK pažeidimų, motyvuotai atmetant tokius prašymus, nebuvo padaryta. Lietuvos apeliacinio teismo kolegija nutartyje pagrįstai nurodė, kad apeliantai, neįsigilinę arba sąmoningai ignoruodami esminę aplinkybę, išdėstytų įstatymų nuostatas automatiškai įvardija kaip privalomas laikytis ir minėtoms bendrovėms. Esminė reikšmė analizuojamu atveju tenka tai aplinkybei, kad FNTT pareigūnai, veikdami NVIM pagrindu, turėjo teisę savo veikloje panaudoti bendroves UAB (duomenys neskelbtini)  ir UAB (duomenys neskelbtini). Tokią teisę jiems suteikė Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalis, tokie veiksmai numatyti ir NVIM, sankcionuotose nepažeidžiant įstatymų numatytos tvarkos. Byloje surinktais neginčijamais įrodymais nustatyta, kad minėtos UAB prekių netiekė, o tik S. M. prašymu išrašė fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras. Bendrovės nevykdė jokios realios ūkinės veiklos, neatliko jokių ūkinių operacijų, pateiktos PVM sąskaitos-faktūros nepagrindžia šių operacijų. Bendrovės tiesiog buvo panaudotos imituojant nusikalstamus veiksmus, tai ir buvo numatyta sankcionuotose NVIM. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nelogiška būtų atlikti ūkinės veiklos patikrinimą ūkio subjektui, kuris tokios veiklos nevykdo, o tik ją imituoja. Taip pat netikslingi ir priešpriešiniai patikrinimai, todėl kad akivaizdu, jog dokumentai neparodo ūkinių operacijų, o tik sukuria ūkinės veiklos fikciją bei realiai neįvykusių sandorių regimybę.

          Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, nes rėmėsi neteisėto NVIM pagalba surinktais įrodymais. Prokuroras nesutinka ir su šiais kasatoriaus teiginiais. Šiaulių apygardos teismas motyvuotai savo nuosprendyje nurodo, kad FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnai, veikę pagal NVIM, nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos norminių aktų, NVIM tvirtinimo procedūra nebuvo pažeista, o atlikus įrodymų tyrimą byloje nustatyta, kad modelyje nustatytos veiksmų ribos neperžengtos. Apeliacinis teismas, atnaujinęs byloje įrodymų tyrimą, surinkęs papildomus duomenis, papildomai apklausęs liudytoją L. K., taip pat nenustatė jokių pažeidimų dėl NVIM teisėtumo (panaudojimo būdas tinkamas, veikimo ribos neviršytos), todėl konstatavo, kad, priimant nuosprendį, pagrįstai remtasi NVIM vykdymo metu surinktais įrodymais.

          Dėl nuleistosios R. V. skundo

        R. V. kasaciniame skunde nurodė, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o NVIM taikymas buvo neteisėtas, ji nuteista už veikas, numatytas naujajame BK, o NVIM sankcionuoti galiojant senajam baudžiamajam įstatymui. Taip pat nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį yra pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, ir mano, kad NVIM pagalba atskleista nusikalstama veika negali būti vertinama kaip baigtas nusikaltimas.

          Anot prokuroro, dėl NVIM modelio taikymo teisėtumo pasisakyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose. Prokuroras pabrėžia, kad NVIM gali būti taikomas tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų, nes tik tokiu atveju yra pagrindas daryti išvadą apie prisijungimą prie daromos ar palnuojamos padaryti nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Iš NVIM teikimų matyti, kad NVIM buvo taikomi S. M., tai jo užsakymu buvo klastojami buhalteriniai apskaitos dokumentai ir tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kaip, kokiu tikslu ir konkrečiai kokių asmenų tokie suklastoti dokumentai buvo panaudoti. R. V. pabrėžia, kad iš bylos duomenų matyti, jog FNTT pareigūnai, veikdami pagal NVIM, su ja net nebuvo susitikę ar kokiu nors kitokiu būdu nebendravo. Prokuroras nesutinka su kasatorės teiginiais, kad būtent FNTT pareigūnų, veikusių pagal NVIM, veiksmų padarinys yra jos padaryti nusikalstami veiksmai. Byloje buvo nustatyta, kad būtent kasatorė nusikalstamu būdu, t. y. neįsteigusi įmonės, veikdama kaip fizinis asmuo, neturėdama licencijos prekiauti naftos produktais, nesumokėdama jokių mokesčių įgijusi 59 000 litrų dyzelino, t. y. pati, niekieno neverčiama pradėjo nusikalstamą veiką, vėliau juos (59 000 litrų dyzelino) įteisino suklastotais dokumentais kaip neva pirktus iš UAB (duomenys neskelbtini), taip sudarydama regimybę, kad minėtas turtas gautas iš teisėtos ūkinės veiklos, t. y. valingai baigė savo nusikalstamą sumanymą. Taigi FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnai, veikdami pagal NVIM, tik suklastodavo UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus ir juos pateikdavo S. M. Prokuroras pabrėžia, kad Šiaulių apygardos teismas, nuteisęs R. V., rėmėsi ne tik NVIM taikymo metu gautais duomenimis, bet ir kitais duomenimis, gautais atliekant ikiteisminį tyrimą: R. V., S. G. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu surinktais buhalteriniais dokumentais, 2005 m. balandžio 15 d. specialisto išvada, vėliau teismo posėdžio metu apklaustų FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnų L. K., R. T., D. K., R. M., D. S. parodymais.

          Dėl nuteistojo gynėjo advokato Egidijaus Bičkausko kasacinio skundo

          Kasaciniame skunde advokatas E. B. nurodo, kad nėra surinkta įrodymų dėl S. G. kaltės, inkriminuojant jam nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Tokių duomenų nėra nei skundžiamame nuosprendyje, nei nutartyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas nuosprendyje pagrindžia įrodymais, o S. G. atveju įrodymų dėl jam inkriminuotos veikos nėra, todėl nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taigi, kasatoriaus nuomone, netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų.

          Prokuroras atsiliepime pabrėžia, kad įrodymai, kurių pagrindu Šiaulių apygardos teismas padarė išvadą, kad S. G. veika atitinka nusikaltimo požymius ir nuteisė jį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, išdėstyti nuosprendyje. Dėl jų buvimo (nebuvimo), vertinimo apeliacinis skundas nebuvo paduotas. S. G. aptariamo straipsnio taikymą skundė tik dėl to, kad 2003 m. kovo 3 d. NVIM (duomenys neskelbtini) nenumatyta, jog pareigūnai imituos veiksmus, už kuriuos numatyta atsakomybė pagal BK 216 straipsnį, taip peržengdami leistinas ribas. Modelio sankcionavimo metu tokia nusikalstama veika baudžiamajame įstatyme apskritai nebuvo numatyta, todėl, kasatoriaus manymu, atsakomybė pagal BK 216 straipsnio 1 dalį buvo negalima. Šią apeliacinio skundo dalį Lietuvos Apeliacinio teismo kolegija išnagrinėjo, nurodydama, kad iš NVIM (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareigūnams buvo suteikta teisė imituoti veiksmus, numatytus 1961 m. BK 326 straipsnyje (pinigų plovimas), o teikime aiškiai nurodoma, kad nurodytiems asmenims vykdant, tikėtina, neteisėtą veiką gali būti plaunami pinigai. Pasak prokuroro, senojo BK 326 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis atitinka naujojo BK 216 straipsnio nusikaltimo sudėtį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareigūnai imitavo tokius veiksmus, dėl kurių pagal sankcionuotą modelį nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, arba tai, kad apeliantams atsakomybė pagal šį BK straipsnį pritaikyta nepagrįstai.

         Dėl nuleistojo S. G. kasacinio skundo

         Nuteistasis nurodo, kad Apeliacinis teismas išsamiai nepatikrino jo apeliacinio skundo, šiurkščiai pažeisdamas BPK 320 straipsnį, o tai rodo ir teismo šališkumą, nes tais pačiais motyvais atmetė jo ir S. M. apeliacinius skundus.

         Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų ir išsamiai išnagrinėjo tiek nuteistojo S. G., tiek ir S. M. apeliacinius skundus, nes šių nuteistųjų apeliaciniai skundai beveik identiški. S. M. apeliacinio skundo dalyse „Dėl NVIM taikymo teisėtumo“, „Dėl naujai pareikštų kaltinimų“ yra dėstomi tie patys argumentai kaip ir S. G. apeliacinio skundo dalyse „Dėl NVIM taikymo teisėtumo“, „Dėl naujai pareikštų kaltinimų“; minėtose skundų dalyse išdėstyti ne tik tie patys motyvai, bet jos yra visiškai identiškos, su tomis pačiomis gramatinėmis, skyrybos klaidomis, todėl, pasak prokuroro, ir Apeliacinio teismo motyvai, atmetant apeliacinius skundus, nėra individualizuoti kiekvienam nuteistajam.

         Atsiliepime prokuroras pabrėžia, kad S. G. kasacinis skundas nuo 6 puslapio iki 16 puslapio 2 pastraipos yra identiškas jo apeliacinio skundo 7–17 puslapiams, o jo apeliacinis skundas išsamiai išnagrinėtas Apeliacinio teismo, motyvai išdėstyti 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje; taigi S. G. teiginiai, kad Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, yra deklaratyvūs ir paremti identiškais apeliacinio skundo motyvais, kurie jau yra išnagrinėti apeliacine tvarka.

 

         Nuteistųjų S. M., G. M. ir R. V. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistojo S. G. ir jo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.

        

         Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo

        

         Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokių įstatymų yra Operatyvinės veiklos įstatymas, kuris reglamentuoja operatyvinių veiksmų, tarp kurių yra ir nusikalstamos veikos imitacijos modelis, naudojimą. Operatyvinis tyrimas yra organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos. Operatyvinio tyrimo pagrindai nustatyti Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Šioje byloje aktualus šio straipsnio pirmasis punktas, leidžiantis atlikti operatyvinį tyrimą tais atvejais, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame punkte nurodytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

         Kasatoriai S. G. ir R. V. ginčija NVIM taikymą tuo pagrindu, kad jų pavardės prokuroro sankcionuotame teikime neminimos. Toks argumentas prieštarauja Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktui, nes modelis buvo sankcionuotas dėl turimos informacijos apie šiame punkte nurodytus nusikaltimus, daromus R. J. bei S. M. Juo buvo siekiama Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 2 punkte numatyto uždavinio išaiškinti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Atliekant NVIM numatytus veiksmus ir buvo nustatytos S. G. bei R. V. nusikalstamos veikos.

         Kasatoriai nuteistojo G. M. gynėjas bei nuteistieji S. G. ir R. V. kelia klausimą dėl sankcionuoto NVIM galiojimo, priėmus naująjį BK. Jų vertinimu, įsigaliojus naujajam BK, sankcionuotas NVIM nustojo galioti, o operatyvinės veiklos subjektai, norėdami toliau taikyti NVIM, privalėjo kreiptis sankcijos dėl NVIM metu atliekamų konkrečių veiksmų ribų pagal naujajame BK numatytų veikų požymius. Nuteistojo G. M. gynėjas teigia, kad buvo pažeistas BK 3 straipsnis, reglamentuojantis baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką. Tokie nuteistųjų argumentai neatitinka įstatymo reikalavimų.

         NVIM sankcionuotas galiojant senajam BK ir Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio pirminei redakcijai, kurioje operuojama senajame BK numatytų veikų požymiais, nurodant, kad operatyvinis tyrimas atliekamas turint informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą sunkų nusikaltimą ar apie nusikaltimus, numatytus konkrečiuose BK straipsniuose. 2002 m. spalio 29 d. įstatymu Nr. IX-1162 reglamentuota naujųjų kodeksų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarka. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad kiti įstatymai ir teisės aktai, galioję Lietuvos Respublikoje iki naujojo BK, naujojo BPK ir BVK įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja naujiesiems kodeksams. Įsigaliojus naujiesiems kodeksams, jei nėra jų įgyvendinimą užtikrinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, užtikrinę senojo BK, senojo BPK bei PDK nuostatų įgyvendinimą. Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad teismai, spręsdami apie operatyvinio tyrimo pagrindų buvimą, tuo pačiu ir svarstydami tokio tyrimo metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais klausimą, turi spręsti ne pagal skirtingose Operatyvinės veiklos įstatymo redakcijose nurodytų BK straipsnių numeraciją, o pagal tų straipsnių turinį. Priešinga išvada būtų nelogiška, nes būna atvejų, kai nuteistųjų veikos ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuojamos pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusį senąjį BK, kurio straipsnių numeracija atitinka nurodytą sankcionuotame NVIM. Teismai turi teisę perkvalifikuoti kaltinamojo ar nuteistojo veiksmus iš senojo BK straipsnio į jo teisinę padėtį palengvinantį naujojo BK straipsnį, kuris, savaime aišku, negali būti nurodytas NVIM. Žemesnių instancijų teismai nustatė, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pagal jų požymius ir sunkumą atitinka abi Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto redakcijas, leidžiančias taikyti NVIM. Tokia išvada padaryta pagal minėto naujųjų kodeksų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo nuostatas ir, vertinant ją teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), yra teisinga. Taikant NVIM, nusikalstamos veikos požymiai, taigi ir tiksli nusikalstamu būdu įgyjamo turto vertė, nėra nustatyti, yra tik atitinkama informacija, todėl ta aplinkybė, kad galiausiai nuteistųjų veikos buvo kvalifikuojamos kaip sukčiavimas, nepriskirtas sunkų nusikaltimų kategorijai, nedaro NVIM neteisėto. Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad tuo atveju, jeigu teisėtai ir pagrįstai sankcionuoto operatyvinio tyrimo metu gaunami  duomenys dėl veikos, nenumatytos Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, tokie duomenys yra gauti teisėtu būdu ir atitinka įrodymams keliamus reikalavimus (baudžiamoji byla Nr. 2K-350/2008).

         Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas suteikia teisę operatyvinės veiklos subjektams steigti operatyvinę veiklą užtikrinančias ir jai palankias sąlygas sudarančias įmones, įstaigas, organizacijas ir jomis naudotis. Dėl to yra nepagrįsti kasatorių nuteistojo G. M. gynėjo ir nuteistojo S. G. argumentai, esą tokiu būdu įsteigtų įmonių dokumentų panaudojimas atliekant operatyvinį tyrimą yra neteisėtas. Sankcionuojant NVIM, nustatomos jo metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos (Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas), specialus leidimas veikti juridinių asmenų vardu nereikalingas. Kartu nesuprantami ir nelogiški kasatorių argumentai, esą teismai privalėję tikrinti UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) veiklą, o to nepadarę pažeidė BPK reikalavimus. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje BPK numatytais proceso veiksmais gali būti tikrinamas tik NVIM metu gautų duomenų atitikimas BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimams, tą abiejų instancijų teismai ir darė bei po tokio patikrinimo pripažino, kad tie duomenys gauti teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka.

         Apeliacinės instancijos teismas išsireikalavo ir patikrino duomenis apie FNTT turėtą pirminę informaciją dėl nusikaltimų, kurių pagrindu buvo sankcionuotas NVIM, ir nustatė, kad modeliu buvo prisidėta prie besitęsiančios nusikalstamos veikos, o FNTT pareigūnai jos nekurstė ir neprovokavo. Kasatoriai S. M., S. G. ir R. V. su tokia  teismo išvada nesutinka, tačiau tai yra ne teisės taikymo, o  įrodymų vertinimo klausimas, kuris apeliacinės instancijos teismo išspręstas nepažeidžiant BPK nuostatų. Kasatorius nuteistasis S. M. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nedisponavo visa operatyvine informacija, tačiau pats remiasi teismų praktika, pagal kurią teismai tikrina ir vertina tik tą valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos dalį, su kuria gali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai (baudžiamoji byla Nr. 2A-P-2/2009). Kasatorius netgi specialiai pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar buvo faktinis pagrindas NVIM atlikti, nutartyje išdėstytus argumentus grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, suteikdamas galimybę su jais susipažinti ir gynybai. Taigi jokie BPK pažeidimai padaryti nebuvo.

        

         Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

        

         202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu.

         Iš šio straipsnio dispozicijos matyti, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda esant tokioms sąlygoms:

         1) kaltininkas neturi licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga ar ėmėsi šiame straipsnyje numatytos veiklos kitokiu neteisėtu būdu. Šios sąlygos yra alternatyvios, baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka bent vienos iš jų. Kitokių neteisėtų veiklos būdų įstatymas neatskleidžia, tačiau, sistemiškai aiškinant nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymius, šiuo atveju neteisėtumas taip pat sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Todėl teismų praktikoje kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažinti atvejai, kai, pavyzdžiui, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus; kai akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (baudžiamoji byla Nr. 2K-388-2009);

         2) versliškas veiklos pobūdis ar stambus jos mastas. Šios sąlygos irgi alternatyvios, baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka bent vienos iš jų, esant bent vienai iš pirmajame punkte numatytų sąlygų.

         Šioje byloje nuteistiesiems S. M., G. M. ir R. V. inkriminuotas versliškas ir stambaus masto ėmimasis komercinės veiklos – prekybos naftos produktais, neturint licencijos ir veikiant kaip fiziniams asmenims (kitokiu neteisėtu būdu), t. y. visi įstatyme numatyti nusikalstamos veikos požymiai.

         Nuteistojo G. M. gynėjas tvirtina, kad veikos metu G. M. turėjęs licenciją. Remdamasis Vyriausybės patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių ir CK 6.306 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasatorius teigia, kad taisyklėse naudojama „prekybos“ sąvoka neapima vienkartinio  mazuto įsigijimo, ginčija versliškumo ir stambaus masto požymius nuteistojo veikoje.

         Nusikalstamų veikų metu galiojusioje Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 12 punkto redakcijoje nustatyta, kad licencijos gali būti išduotos visų teisinių formų Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms. Iš tikrųjų, nuteistojo G. M. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė nuteistojo G. M. individualiai įmonei  2002 m. birželio 27 d. ir 2003 m. kovo 31 d. išduotas licencijas, tačiau G. M. kaltintas ir nuteistas ne kaip individualios įmonės savininkas, o kaip fizinis asmuo. Byloje nustatyta, kad jis įsigijo 86,48 tonos mazuto ne per savo individualią įmonę, turėjusią licenciją verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, o be dokumentų, už nenustatytą sumą, nesumokėdamas pirkimo PVM ir kitų mokesčių. Taigi jis, kaip fizinis asmuo, vertėsi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys. Tokius jo veiksmus apima ne BK 202 straipsnio 1 dalies objektyvusis požymis licencijos (leidimo) neturėjimas, o kitas objektyvusis požymis – kitoks neteisėtas būdas. Nuteistieji S. M. ir R. V. irgi nuteisti už analogiškus veiksmus, kaltinant juos neturėjus licencijos ir veikus kaip fiziniams asmenims. Nors šie nuteistieji savo kasaciniuose skunduose tokio netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo neakcentuoja, jiems taikomos BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatos.

          Kasatorius nuteistojo G. M. gynėjo nuoroda į CK 6.306 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pirkimo-pardavimo sutarties dalyką ir licencijavimo taisyklėse vartojamos „prekybos“ sąvokos priešpastatymas prekių įsigijimui niekaip nesusiję su BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtimi. Komercinė veikla tai veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Būtent už tokią neteisėtą veiklą ir nuteistas G. M.

          Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla minėtais būdais užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas kaltininko pajamų šaltinis.

          Stambus mastas – vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu individualiu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

         Apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs minėtą neteisėtos komercinės veiklos versliškumo požymį, jo buvimą nuteistųjų G. M. ir R. V. veiksmuose argumentavo pačių nuteistųjų parodymais, kad naftos produktai iš UAB (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti per keletą kartų. Tačiau šie nuteistųjų parodymai nesusiję su pačių teismų nustatytomis BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. S. M., G. M. ir R. V. pagal šį straipsnį nuteisti už tai, kad naftos produktus įsigijo be dokumentų iš nenustatytų asmenų už nenustatytą sumą. Naftos produktų pirkimas iš UAB (duomenys neskelbtini), o S. M. ir iš UAB (duomenys neskelbtini), jiems inkriminuotas ne kaip neteisėta komercinė veikla, o kaip nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimas, sukčiavimas ir kitos nusikalstamos veikos.

          Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį S. M. nuteistas už neteisėtą komercinę veiklą, 2003 m. balandžio 16 d. – birželio 25 d. įsigyjant 29600 litrų tepalo ir 16620 litrų dyzelinio kuro, G. M. – 2003 m. birželio 3 d. – liepos 1 d. įsigyjant 86,48 tonos mazuto, R. V. – 2003 m. birželio 23 d. – liepos 3 d. įsigyjant 59000 litrų dyzelinio kuro. Byloje nenustatytas ir nuteistiesiems neinkriminuotas komercinių operacijų skaičius, kurių pagrindu įsigyti šie naftos produktai, prokuroro pakeistame kaltinime ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytose įrodytomis pripažintose nusikalstamų veikų aplinkybėse neatskleidžiant neteisėtos komercinės veiklos versliškumo požymio turinio. Pagal paties apeliacinės instancijos teismo išdėstytą versliškumo požymio sampratą šio požymio nuteistųjų nusikalstamoje veikoje nėra.

          Ūkinė-komercinė veikla susideda iš ūkinių-komercinių operacijų. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 punkte ūkinė operacija apibūdinama kaip ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Analogiški kriterijai taikytini ir komercinei operacijai. Pats savaime įsigytų naftos produktų atsigabenimas per kelis kartus, nesant duomenų, kad jie įsigyti kelių komercinių operacijų pagrindu, dar nepatvirtina versliško neteisėtos komercinės veiklos pobūdžio. Taigi šis neteisėtos komercinės veiklos požymis nuteistiesiems inkriminuotas nepagrįstai.

          Kasatorius nuteistojo G. M. gynėjas ginčija ir kitą neteisėtos komercinės veiklos požymį – stambų mastą, laikydamas, kad vienos komercinės operacijos pagrindu šis požymis negali būti konstatuotas. Toks argumentas prieštarauja jau aptartai BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicijai, iš kurios matyti, kad neteisėtos komercinės veiklos stambaus masto ir versliškumo požymiai yra atskiri, taigi stambaus masto požymis, įvertinus konkretaus atvejo aplinkybes, gali būti konstatuotas ne tik keleto ar daugelio, bet ir vienos komercinės operacijos pagrindu. Abiejų instancijų teismai tokį vertinimą pateikė ir konstatavo, kad šis požymis nuteistųjų veiksmuose yra. Kasatorius šios teismų išvados BPK reikalavimų vykdymo (teisės taikymo) aspektu neginčija.

          Apibendrindama kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų S. M., G. M. ir R. V. nusikalstama veika pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pasireiškė tuo, kad jie, kaip fiziniai asmenys, stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys (kitokiu neteisėtu būdu). Kiti šios nusikalstamos veikos požymiai versliškas ėmimasis komercinės veiklos neturint licencijos iš nuosprendžio šiems nuteistiesiems šalintini, pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis).

         

          Dėl BK 216 straipsnio 1 dalies taikymo

         

          BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įsigyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos.

          Kasatoriaus nuteistojo S. M. argumentai dėl BK 216 straipsnio 1 dalies taikymo perdėm prieštaringi. Jis teigia neturėjęs jokio nusikalstamu būdu įsigyto turto, kurį reikėtų įteisinti, nors pats savo kasacinio skundo įžanginėje dalyje nurodo esąs nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo taikymą ginčija tik tuo aspektu, kad nesutinka su NVIM taikymu, dėl to šioje nutartyje jau pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį pagrįstumo, pabrėždamas tą akivaizdų faktą, kad turtas, įsigytas iš neteisėtos komercinės veiklos, BK 216 straipsnio 1 dalies prasme yra įgytas nusikalstamu būdu. Kasatorius nurodo dėl to turto tarpininkavęs su sąskaitomis-faktūromis, o tokie veiksmai atitinka šio nusikaltimo objektyviuosius požymius. Šiame kontekste visiškai nepagrįstas nuteistojo S. M. tvirtinimas, esą apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų.

          Nuteistojo G. M. gynėjas neigia BK 216 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę, kai nėra nustatytos mazuto įsigijimo aplinkybės. Toks argumentas teisiškai nepagrįstas, nes, minėta, mazutas įsigytas iš neteisėtos komercinės veiklos, t. y. nusikalstamu būdu.

          Nuteistojo S. G. gynėjas savo kasaciniame skunde ginčija S. G. nuteisimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, teigdamas byloje nesant duomenų, kad S. G. žinojęs apie nuteistųjų G. M. ir R. V. nusikalstamu būdu įsigytą turtą. Gynėjas nurodo, kad S. G. į jam inkriminuojamą veiką įsitraukė po to, kai G. M. ir R. V. jau turėjo naftos produktus.

          Gynėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia nuteistojo S. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Byloje nustatyta, kad S. G. dalyvavo įforminant nuteistųjų G. M. ir R. V. turėtų naftos produktų fiktyvų pirkimą. Ši aplinkybė kaip tik ir patvirtina jo tyčią legalizuoti nusikalstamu būdu įsigytą turtą, nes logiškai nepaaiškinama, kodėl reikalingas legaliai įsigyto turto įforminimas. Visų nuteistųjų nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, subendrintos bausmės jiems paskirtos pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes. Taigi nuteistojo S. G. tyčia apėmė ne tik sukčiavimo, bet ir nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus dėl nuteistojo S. G. informuotumo apie tai, kad nuteistieji G. M. ir R. V. turi naftos produktų be dokumentų ir jiems reikalingi fiktyvūs jų įsigijimo dokumentai, kuriuos padėjo gauti nuteistasis S. G. Tokie S. G. veiksmai atitinka BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. G. bylos įrodymus ginčijo per NVIM taikymo prizmę, o BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ginčijo ne kaip neįrodytą, o kaip netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių jo skundo argumentų pateikė motyvuotas išvadas. Tuo tarpu nuteistojo S. G. gynėjas kasaciniame skunde deklaratyviai teigia byloje nesant įrodymų, kad nuteistasis S. G. žinojo apie nusikalstamą naftos produktų įsigijimo būdą, šio savo teiginio nepagrįsdamas jokiais abiejų instancijų teismų išnagrinėtais įrodymais. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pateikė tokius įrodymus, tarp kurių yra ir paties nuteistojo parodymai. Apeliacinės instancijos teismas šio teismo išvadas pripažino teisingomis ir jomis rėmėsi, atmesdamas nuteistojo S. G. apeliacinį skundą. Taigi šis klausimas apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėtas ir galėtų būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų vertinimo neatlieka, bet, remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nurodo, kad teismai privalo vadovautis BK 2 straipsnio 3 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, tai, be abejo, yra visiškai teisinga, tačiau neteigia, kad teismai šias nuostatas būtų pažeidę, ir nepateikia jokių bylos duomenų, iš kurių galima būtų padaryti tokią išvadą. Tokie skundo teiginiai nėra teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis), ir paliekami nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

         

          Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

         

          Kasatorius nuteistojo G. M. gynėjas ginčija G. M. nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo pagrindu, kad, kasatoriaus nuomone, nėra būtino šio nusikaltimo objektyviojo požymio – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Savo poziciją kasatorius grindžia tuo, kad yra tiksliai nustatyta, kiek ir kokių mokesčių G. M. įmonė nėra sumokėjusi.

          Byloje iš tikrųjų nustatyta, kokie mokesčiai turėjo būti sumokėti pagal nuteistojo G. M. suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, kurias jis yra įtraukęs į savo individualios įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau tai niekaip nesusiję su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų  padarinių konstatavimu. Priešingai negu teigia kasatorius, nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo negalima iš dalies nustatyti 2003 m. sausio 1 d. – birželio 30 d. laikotarpio G. M. IĮ veiklos. Akivaizdu, kad trys fiktyvios sąskaitos-faktūros, kuriose nurodyti žinomai melagingi duomenys, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavė G. M. IĮ 86,48 tonos mazuto, fiksuojant šias neįvykusias komercines operacijas G. M. IĮ buhalterinėje apskaitoje, neleidžia nustatyti, iš kur tas turtas įsigytas, kam ir kiek už jį sumokėta. Taigi BK 222 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai.

         

          Dėl bendrininkų grupės

         

          Visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė kaip bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

          Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jeigu bent du iš jų yra vykdytojai.

          Kasatorius nuteistasis S. M. bendrininkų grupės buvimą ginčija remdamasis BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis organizuotos grupės požymius, nors tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenustatyta (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o bendrininkų grupės buvimas yra akivaizdus iš nuosprendyje išdėstytų įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių, pagal kurias S. M. kaip vykdytojas yra veikęs kartu su kitais vykdytojais nuteistaisiais G. M., R. V. ir J. K. bei padėjėju S. G.

          Kasatorius nuteistojo G. M. gynėjas, ginčydamas šią nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, remiasi FNTT pareigūnų ir kitų nuteistųjų parodymais, kad apie G. M. jie nėra girdėję ir tiesiogiai ar ryšio priemonėmis su juo nėra bendravę. Tačiau, minėta, G. M. dėl nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo ir pasikėsinimo sukčiauti yra nuteistas už tai, kad duomenis apie jo be dokumentų įsigytą mazutą perdavė nuteistajam S. G., pažadėjusiam pateikti suklastotus šių prekių pardavimo G. M. IĮ dokumentus, žinodamas, kad kiti asmenys pateiks suklastotus dokumentus ir taip legalizuos jo nusikalstamu būdu įgytą turtą. Tokiu atveju visiškai nebūtina asmeninė pažintis ar tiesioginis bendravimas su kitais vykdytojais, šiuo atveju su nuteistuoju S. M., kuris irgi nuteistas už G. M. nusikalstamu būdu įgyto mazuto legalizavimą. Glaudžių ryšių nustatymas nėra būtinas bendrininkų grupės požymis. Svarbu tai, kad bendrininkas suvokia veikiantis ne vienas, o su kitais bendrininkais (vykdytojais). Iš nuteistojo G. M. atliktų veiksmų toks jo suvokimas yra akivaizdus. Taigi teismai, konstatuodami jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

         

          Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

         

          Nors nuteistasis S. M., savo apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, klausimo dėl jam paskirtos bausmės teisingumo nekėlė, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacinės instancijos teisme pareikštą alternatyvų prašymą sušvelninti jam bausmę iki nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės, nustatęs jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir dėl to pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apsvarstė ir tokią galimybę. Teismas pažymėjo nesant įstatyminio pagrindo atidėti bausmės vykdymą, nes S. M. yra nuteistas ir už sunkų nusikaltimą (BK 216 straipsnio 1 dalis), už kurį numatyta vien tik laisvės atėmimo bausmė, taip pat nerado pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatų.

          Kasaciniame skunde nuteistasis S. M. teigia, kad jam galėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis ar 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas, tačiau kaip netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nurodo tik BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymą.

          Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

          Teismų praktikoje yra nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-77/2007, 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010 ir kt.).

          Kasatorius nurodo, kad teismai neatsižvelgė į teigiamą jo asmenybę, šeimos padėtį, žalos atlyginimą, ilgą nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjusį laiką ir ikiteisminio tyrimo trukmę, suėmime išbūtą laiką ir į tai, kad laisvės atėmimo bausmė nutrauks jo individualios įmonės veiklą, dėl to neteks pragyvenimo šaltinio joje dirbantys asmenys. Priešingai negu nurodo kasatorius, teismai motyvuotai neįvertino jo asmenybės kaip teigiamos, o jo apeliavimas į ūkinę veiklą negali būti pateisinamas, nes būtent šioje veikloje ir padarytos nusikalstamos veikos, už kurias jis yra nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė neturintis pagrindo konstatuoti, kad S. M. išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti. Jo suėmimas įskaitytas į bausmės laiką, o ilgas ikiteisminis tyrimas bei teisminis bylos nagrinėjimas nulemtas nusikalstamos veikos masto ir pobūdžio. Teismų pateiktas nusikalstamų veikų pavojingumo ir kasatoriaus S. M. asmenybės visumos vertinimas patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam S. M. neprieštarauja teisingumo principui.

         

          Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo ir kitų kasacinių skundų argumentų

         

          Kasatoriai nuteistieji S. G. ir R. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jų apeliaciniuose skunduose. Pasak S. G., nebuvo atsakyta į visus jo argumentus dėl NVIM taikymo teisėtumo. Jis mano, kad teismas, vietoj BPK vartojamo bylos apeliacinio nagrinėjimo termino pavartojęs sąvoką atsikirtinėti vienu metu į jo ir nuteistojo S. M. skundų argumentus, neišnagrinėjo jo skundo, o netenkinęs prašymų atlikti priešpriešinius patikrinimus FNTT įsteigtose įmonėse, išreiškė savo šališkumą. Nuteistosios R. V. nuomone, teismas, pareikšdamas, kad jos argumentai dėl įrodymų leistinumo ir liečiamumo aptarti nagrinėjant kitų apeliantų skundus, irgi neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo.

          Kasatorius S. M., teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo apeliacinio skundo argumentų, iš viso nenurodo, dėl kokių konkrečiai esminių jo skundo argumentų teismas nepateikė motyvuotų išvadų, o teismo atsisakymą tenkinti visus pareikštus prašymus traktuoja kaip teismo šališkumą.

          Nuteistojo G. M. gynėjas prašymų dėl priešpriešinių patikrinimų atlikimo atmetimą traktuoja kaip BPK 10 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

          Visi šie kasacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

          Kolegija sutinka, kad apeliacinės instancijos teismas panaudojo netinkamą sąvoką atsikirtinėti į apeliacinius skundus, nes BPK šį terminą taiko ne teismui, o proceso dalyviams (BPK 317 straipsnis), bet tai nėra teisinis argumentas, pagrindžiantis apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Savaime suprantama, kad nagrinėjant daugelį skundų, siekiant išvengti pasikartojimų, būtina juos grupuoti. Svarbu ne tai, kad nagrinėjant vieną ar kitą argumentą būtų paminėta jį pateikusio apelianto pavardė, o tai, kad būtų atsakyta į visus esminius argumentus. Kolegija konstatuoja, kad atsakyta į visus esminius apeliacinių skundų argumentus. Priešingai negu teigia kasatorius S. G., apeliacinės instancijos teismas itin plačiai aptarė apeliantų argumentus dėl NVIM taikymo teisėtumo. Kolegija dėl to jau pasisakė. Teismai neprivalo tenkinti visų pateiktų prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar  galimybės gintis nuo kaltinimų neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Visus prašymus teismai išsprendė argumentuotai. Akivaizdu, kad atlikti priešpriešinius patikrinimus operatyvinės veiklos subjekto įsteigtose įmonėse, naudojamose kaip priemonė išaiškinti nusikalstamas veikas, yra beprasmiška, nes tos įmonės tik imitavo ūkinę-komercinę veiklą. Minėta, kad tokia veikla atitinka Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas. Tokie prašymai kertasi ir su BPK 255 straipsnyje nustatytomis nagrinėjimo teisme ribomis.

         

          Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

         

          Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

          Kasaciniame skunde nuteistasis S. M. ginčija jo nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir padarytą žalą tuo aspektu, esą byloje nenustatyta, kad jis būtų įgijęs svetimą turtą ar išvengęs turtinės prievolės PVM lėšų užskaitos, išmokėjimo ar grąžinimo būdais, nors apeliaciniuose skunduose šio klausimo nei S. M., nei kiti nuteistieji nekėlė ir apeliacinės instancijos teismas jo nenagrinėjo. Pažymėtina ir tai, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuteistasis S. M. savanoriškai atlygino padarytą žalą ir šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas pripažino lengvinančia jo atsakomybę.

          Nuteistoji R. V. kasaciniame skunde kelia apeliacinės instancijos teismo nenagrinėtą klausimą dėl, jos manymu, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus, prie kurių pagal NVIM prisidėjo valstybės tarnautojai, kaip baigtą nusikaltimą.

          Šie kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti.

          Kasatorius nuteistojo G. M. gynėjas pakartoja nuteistojo G. M. apeliacinio skundo argumentus, esą  pagal BK 300 straipsnio 1 dalį G. M. nuteistas ne už jo paties, o už FNTT pareigūnų atliktus veiksmus, o byloje nėra duomenų, kad į PVM sąskaitą-faktūrą įrašyti duomenys yra neteisingi. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, šiuos apeliacinio skundo argumentus atmetė kaip neatitinkančius bylos aplinkybių. Kasatorius nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių jo teiginį dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl šis skundo teiginys irgi nenagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

         

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

         

n u t a r i a :

         

          Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 26 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį – nuteistiesiems S. M., G. M. ir R. V. iš pripažintos įrodyta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos pašalinti šios veikos požymius verslišką ėmimąsi komercinės veiklos neturint licencijos.

Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą, nuteistojo S. G. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

 

Teisėjai                                                                                                                Egidijus Bieliūnas

                                                                                                                                                                                                                                                                                               Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                                                                                                                                                                                              Vladislovas Ranonis