Civilinė byla Nr. 2-1036-780/2015;

teisminio proceso Nr. 2-27-3-00864-2015-0;

procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.3.6; 2.5.1.5;

(S)

2.5.8.9; 2.5.8.10;

2.5.10.5.1; 2.5.29.3;

3.1.7.5; 3.2.6.5.1; 3.2.6.5.2

LAZDIJŲ  RAJONO  APYLINKĖS  TEISMAS

SPRENDIMAS  UŽ  AKIŲ

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Lazdijai

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka už akių išna­gri­nėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį at­­sa­kovei D. D. dėl skolos ir nuostolių priteisimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 344,05 Eur skolą, 150,68 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūka­nas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme die­nos iki teismo sprendi­mo visiško įvykdymo ir byli­nė­jimosi išlai­das. Atsakovei neįvykdžius savo procesinių pareigų, prašo priimti sprendimą už akių (b. l. 2-4).

Atsakovei procesiniai doku­men­tai įteikti 2015-11-23 (b. l. 22). Atsakovė per nu­­­s­ta­­­­­ty­tą 15 dienų termi­­ną be pateisina­mos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, ieško­vės prašy­mu, pri­­­ima­mas sprendimas už akių, neinfor­muo­­jant šalių apie sprendimo priėmimo laiką ir vie­tą (Civi­li­nio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis).

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrody­mų verti­ni­­mą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį spren­di­­mą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir prie ieškinio pateiktais įrodymais nustatyta, kad  tarp ieško­vės UAB „Minibank“ ir at­­sa­kovės D. D. nuotoliniu būdu buvo suda­ry­ta varto­jimo kredito sutartis, kurios pagrin­du ieškovė suteikė atsakovei 289,62 Eur (1000 Lt) kreditą, kurį 2012-08-06 pervedė į atsakovės nurodytą banko sąskaitą. Atsakovė įsipareigojo kredito sumą (289,62 Eur (1000 Lt) ir palūkanas (54,43 Eur (187,91 Lt) grąžinti periodinėmis 114,68 Eur (395,97 Lt) įmokomis, visą kredito sumą išmokant iki 2012-11-07 (b. l. 6, 8-14). Atsakovė savo įsipa­­rei­go­ji­mų nevyk­dė, nemo­kė­jo periodinių įmokų, į raginimus neatsakė.

Teisėjas sprendžia, kad, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinys tenkin­­­­­­tinas iš dalies.

Prievolės turi būti vyk­do­mos są­žiningai, tin­­kamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurody­mus, kredito ga­­vė­jas privalo grą­­žinti gautą kreditą kredito davėjui sutartyje nusta­ty­tu laiku ir tvarka bei mokėti palū­ka­nas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (6.256 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta su­tar­tis jos šalims turi įsta­ty­mo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Drau­džia­­ma vienašališkai atsi­sa­ky­ti įvykdyti prievolę ar viena­ša­liškai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Sutarties nevykdymu lai­ko­mas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės nevyk­dy­mas, įskaitant įvykdymo termino pra­lei­dimą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 6.205 straips­nis). Jeigu šalis nevyk­­do savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvyk­dy­ta natū­ra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). At­sakovė laiku nemokėjo periodinių įmokų, todėl ieško­vės reikala­vi­mai priteisti 289,62 Eur negrąžintos paskolos ir 54,43 Eur palūkanų yra pagrįsti, įrodyti ir tenkin­tini.

Be to, ieškovė už laikotarpį nuo 2012-09-08 iki 2013-03-06 paskaičiavo 109,57 % palū­ka­nas (nuostolius), kurių suma sudaro 150,68  Eur, ir prašo priteisti juos iš atsakovės.

Reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, jų dydis grindžiamas varto­jimo kredito sutarties 9.1 punktu, taip pat CK 6.261 straipsniu, kuriame numatyta, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atlie­ka­mai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad < ... > Konstitucijoje įtvirtinta bendro­sios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vieno­du­mą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitin­ka­mų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylo­se; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kate­go­rijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – prece­dentų tų kategorijų bylose.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apylinkių ir apygardų teismuose jau yra išnagrinėtų analogiškų bylų pagal tos pačios ieškovės ieškinius ir jos pačios apeliacinius skundus dėl skolų, kilusių iš tų pačių elektroninio ryšio priemonėmis sudarytų varto­ji­mo kredito sutarčių (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1658-436/2014, Nr. 2A-1780-260/2014; Klaipėdos apygardos teismo nutar­tys civilinėse bylose Nr. 2A-188-459/2015, Nr. 2A-291-513/2015; Vilniaus apygardos teismo nutar­tis civilinėje byloje Nr. 2A-260-232/2015).

Atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, nurodytose bylose sukurtais precedentais, kurie pagrįsti kasacinio teismo praktika, teismas vadovaujasi ir nagrinėjamoje byloje.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių nuotoliniu būdu sudaryta vartojimo kredito sutartis. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą. Būti­ny­bę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gy­nimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, o vartotojų teisių gy­ni­mas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės da­liai, todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriteri­jams vertinti netgi ex officio. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informa­cijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šali­mi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisi­nės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-141/2006,Nr. 3K-3-536/2008, 3K-3-392/2012, Nr. 3K-3-534/2012).

Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutarties 9.1 punkte numatyta, kad jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui, kredito gavėjas negrąžina kredito davėjui kredito ar jo dalies ir/ar nesu­mo­ka palūkanų ar jų dalies, taip pat jeigu suėjus mokėjimo grafike nurodytam periodinės įmokos mokė­jimo terminui, kredito gavėjas nesumoka periodinės įmokos ar jos dalies, jis įsipa­rei­go­ja atly­gin­ti kredito davėjui nuostolius. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėji­mo termi­no praleidimo dieną ir yra ne mažesni, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Nuostoliai patiriami ir pradedami skaičiuoti kitą kalendorinę dieną po kredito ar jo dalies ir/ar palūkanų ar jų dalies, periodinės įmokos ir/ar jos dalies sumokėji­mo termino pabai­gos. < ... >.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietu­vos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26.

Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodi­nė­tinų kreditoriaus nuostolių dydį – Vartojimo kredito įstatyme (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismų praktikoje pripa­žįstama, kad VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompen­sacinių ar mokėjimo palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1658-436/2014, Nr. 2A-1780-260/2014; Klaipėdos apygardos teismo nutar­tys civilinėse bylose Nr. 2A-188-459/2015, Nr. 2A-291-513/2015; Vilniaus apygardos teismo nutar­tys civilinėse bylose Nr. 2A-260-232/2015, Nr. e2A-2196-392/2015).

Nagrinėjamu atveju šalys vartojimo kredito sutarties 9.1 punkte iš esmės aptarė būtent tokią situaciją, kuri susi­klosto esant sutarties pažeidimui.

Pagal vartojimo kredito sutartį nustatytos 109,57 procentų metinės palūkanų normos taiky­mas neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, byloje nėra jokių rašy­ti­nių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieško­vė, pasko­li­nusi atsakovei 289,62 Eur sumą, patyrė būtent tokio dy­džio (150,68 Eur) nuos­to­lius dėl atsakovės netin­ka­mo prie­­volės įvykdymo (CPK 12, 178 straip­s­niai), nes ieškovė neįrodė, kad jai trūko piniginių išteklių kredita­vi­mui ir dėl to negalėjo suteikti kreditų kitiems klientams.

Atsižvelgiant į ieškovės veiklos specifiką ir nuoto­linio skolini­mo rizi­ką, į tai, kad sutartis sudaryta prisi­jun­gimo būdu, į tai, kad pagal CK 6.193 straips­nio 4 dalį sutarties sąlygos aiš­ki­­­namos tas sąlygas pasiū­liusios šalies nenau­dai ir jas priėmu­sios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąly­gos turi būti aiškinamos varto­to­jų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, vado­vaujantis CK 1.5 straipsniu, 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, teismo inicia­ty­va prašomų priteisti nuostolių dydis mažintinas iki 24,75 Eur: kaip nurodyta ieškinyje: (114,68 x 0,05 % x 15 = 0,86; 289,62 x 0,05 % x 165 = 23,89). Kitoje dalyje reika­la­vi­mas dėl nuostolių priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmesti­nas.

Atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl ieškovei iš jos priteistinos 5 procen­­tų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).

Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui propor­cin­gai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 20 Eur žyminis mokestis ir 175,45 Eur už teisines paslaugas. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 494,73 Eur sumą, teis­mas ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė 368,80 Eur, t. y. patenkino 74,55 % pareikštų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad, paduodant ieš­kinį teisme, yra nustatytas mi­ni­malus 20 Eur žyminis mokes­tis, ieškovei iš atsakovės pri­teis­ti­na 195,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (20 Eur žyminio mokesčio, 175,45 Eur už teisines paslaugas (CPK 79 straips­nis, 80 straips­­nio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 da­lies 6 punk­tas).

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės D. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 344,05 Eur (tris šimtus keturiasdešimt keturis eurus 05 ct) skolos, 24,75 Eur (dvidešimt keturis eurus 75 ct) nuostolių, 5 procentų dy­džio metines palūkanas už priteis­tą su­mą (368,80 Eur) nuo bylos iškė­li­mo teisme dienos – 2015-11-20, iki teis­mo sprendimo visiško įvykdy­mo, 195,45 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus 45 ct) bylinėjimosi iš­laidų ieškovės UAB „Minibank“, į. k. 301850677, J. Janonio g. 17, LT-92238 Klaipėda, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT377230000003467003, UAB „Medicinos bankas“, naudai.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė sprendimo už akių negali skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pa­reiš­ki­mą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, Lazdijų rajono apy­linkės teis­mui.

Ieškovė dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                                  Ramūnas Šarka