Pranešėja R. Bartašienė                                      Civilinė byla Nr. 2A-12-357/2010

Teisėja    V.Raščiuvienė                                    Procesinio sprendimo kategorija 128.2;121.18

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 22 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,

kolegijos teisėjų: Reginos Agotos Gutauskienės ir Laisvės Aleknavičienės

sekretoriaujant Romutei Lengvenienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M.

teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą žemės nuosavybės atkūrimo tikslu, kad jo motina Z. J.-M. nuosavybės teisėmis valdė 32,78 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti jo motiną Z. J.-M. šio žemės sklypo savininke, jį - tiesioginiu žemės paveldėtoju.

Kelmės rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu A. M. pareiškimą atmetė. Sprendime teismas nurodė, kad faktui patvirtinti pareiškėjas jokių rašytinių įrodymų nepateikė, žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėjo savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Išlikę archyviniai dokumentai liudija priešingai pareiškėjo paaiškinimams. Yra pagrindo manyti, kad 32,78 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė L. J., o nėjo sesuo Z. J.. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo iniciatyva apklaustos liudytojos reikšmingų bylai aplinkybių, patvirtinančių Z. J. žemės valdymo faktą nuosavybės teisėmis, nenurodė. Kelmės rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 24 d. sprendimu (civ. byla 2-484/93) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nuosavybės teisės atstatymo tikslu, kad A. M. nuo 1936 m. iki nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 32,78 ha žemės sklypą. Išlikę rašytiniai įrodymai, įsiteisėjęs teismo sprendimas prieštarauja pareiškėjo reikalavimui ir  Z. J. -  M. 32.78 ha žemės sklypo įsigijimo ir valdymo nuosavybės teise faktas nėra įrodytas. Pareiškėjo reikalavimą pripažinti jo mamą žemės savininke laikė analogišku reikalavimui nustatyti juridinį žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, todėl tokį prašymą kaip pakartotinį paliko nenagrinėtu (CPK 296 str.1d.4 p.). Reikalavimą pripažinti pareiškėją tiesioginiu žemės   paveldėtoju  nurodė kaip nenagrinėtiną   teisme,   nes   įpėdinių,   kuriems   taikomos   Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, ratas numatytas šiame įstatyme, todėl bylą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukė (CPK 293 str.1d.).

Apeliaciniu  skundu  pareiškėjas   A. M. prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2009-04-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą kuriuo pareiškimą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais :

1. Šiaulių apskrities notarinių aktų įrašai įrodo, kad 30 dešimtinių didumo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įsigijo L. J. pareiškėjo mamos Z. J. brolis. Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde, Šiaulių apskrities, Pašiaušės valsčiaus ūkio tarybų rinkimų 1927 m. byloje Kiaunorių seniūnijos rinkikų sąraše yra įrašas apie (duomenys neskelbtini) gyventoją L. J., kuris valdo 32.78 ha žemės plotą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškime nurodytas aplinkybes, kad L. J. 1935 m. išvyko į JAV pas brolius. Visus mokesčius už 32,78 ha žemę mokėjo Z. J. žuvusio brolio L. J. vardu.

2. Pareiškėjo pareiškime dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, pareiškėjas pagrįstai nurodė konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtino jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Šiuo pažiūriu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taikant CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimas Nr.56. teismų praktika Nr.24).

3. Teismas skundžiamame sprendime padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas pripažinti jo mamą žemės savininke yra analogiškas reikalavimui nustatyti juridinį žemės valdymo faktą, todėl laikė pakartotiniu reikalavimo pareiškimu teisme. Tai nėra pakartotinis pareiškimo reikalavimas, nes turto Valdymą ir nuosavybę reglamentuoja atskiros teisės normos. Valdymą reglamentuoja CK IV skyriaus normos, o nuosavybės teisę reglamentuoja CK V skyriaus normos.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1,2 dalys, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo  ribas, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK V dalyje numatytų kategorijų bylas. Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliacinio skundo argumentais.

Bylos dokumentais nustatyta, kad Šiaulių apskrities notarinių aktų byloje esančiame įraše nurodyta, kad 30 dešimtinių didumo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įsigijo L. J., 1928 m. gruodžio 31 d. taikos teisėjo sprendimu nustatyta, kad šį žemės sklypą L. J., Z. J. ir T. J.-P. įsigijo lygiomis dalimis (b.l.15,16). Mirties liudijimu nurodoma, kad L. J. 1927 m. sausio 17 d. buvo nužudytas, o Žemės ūkio rūmų archyviniame fonde, Šiaulių apskrities Pašiaušės valsčiaus žemės ūkio tarybų rinkimų 1927 m. byloje Kiaunorių seniūnijos rinkikų sąraše yra įrašas apie (duomenys neskelbtini) gyventoją L. J., kuris valdo 32,78 (matavimo vienetai nenurodyti) žemės plotą (b.l.14). Šiaulių notarų archyviniame fonde išlikęs notaro patvirtintas įrašas, kad 1934 m. spalio 15 d.L. J. tą patį 30 dešimtinių didumo žemės sklypą įsigijo iš Z. J. ir T. J. – P. (b.l.83-86). Pareiškėjas nurodė, kad jo motina Z. J. 1931 m. ištekėjusi už P. M. išsikraustė gyventi į Šiaulius, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad iki 1936m. 32,78 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė L. J., o ne jo sesuo Z..

Kolegija pažymi, kad taikant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą reikia nustatyti žemės savininką nacionalizacijos metu t.y. iki 1940 m. liepos 21 d., kai Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. buvo priimta deklaracija, paskelbiančia žemę valstybės nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. liepos 21 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

           Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme ( CPK 444, 445 straipsniai )(civilinė byla Nr.3k-7-24/2008).

Nepagrįstas apelianto argumentas dėl civilinio kodekso normų taikymo konkrečiu atveju, nes prašoma atkurti nuosavybės teisę į žemę pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo tvarką bei sąlygas ir nuosavybės teisių įgijimą bei paveldėjimą reglamentuojančios civilinio kodekso normos netaikytinos. Be to pažymėtina, kad bet koks civilinis teisinis reikalavimas nustatyti savininko ar įpėdinio teises į turtą yra ieškinio teisenos dalykas ir negali būti nagrinėjamas ypatingąja teisena. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. yra nurodytas asmenų sąrašas kuriems nuosavybės teisės atkuriamos nustačius, kad nekilnojamojo turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo aktu buvo pažeistos teisės į tą turtą. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti jo mamą žemės savininke gali būti nustatinėjamas tik pagal minėtą Įstatymą, tai yra analogiškas reikalavimui nustatyti juridinį žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, todėl pirmosios instancijos teismas vertino pakartotiniu reikalavimo pareiškimu teisme ir pagrįstai paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 4 p.). Teismas pagrįstai reikalavimą pripažinti pareiškėją tiesioginiu žemės paveldėtoju laikė nenagrinėtinu teisme dėl aukščiau nurodytų motyvų ir bylą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukė (CPK 293 str. 1 p.).     

Pareiškėjas A. M. byloje nepateikė žemės sklypo plano į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises, tačiau pripažino, kad į tą patį žemės sklypą jau atkurtos nuosavybės teisės kitam asmeniui. CPK 182 straipsnis atleidžia nuo įrodinėjimo pareigos, jeigu aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu sprendimu kitoje civilinėje byloje. Iš bylos dokumentų matyti, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 24 d. sprendimu (civ.byla 2-484/93) nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nuosavybės teisės atstatymo tikslu, kad A. M. nuo 1936 m. iki nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 32,78 ha žemės sklypą. Nepanaikinus šio sprendimo, kuriame nustatytas faktas kitam savininkui dėl to paties žemės sklypo valdymo, pareiškėjo prašomas nustatyti priešingas faktas teisiškai negalimas.

Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, jog pareiškėjo motina nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė 32,78 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir teisėtai pareiškimą atmetė.

Bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš pareiškėjo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 443 str. 6 d. pagrindais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str., 1 dalies, 1 punktą

n u t a r i a :  

Kelmės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. M. 6.44 litus valstybei išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kolegijos pirmininkė                                                                           Rasa Bartašienė

Teisėjai                                                                                                   Regina Agota Gutauskienė

                                                                                                                Laisvė Aleknavičienė