Administracinė byla Nr. eA-3150-556/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02101-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 15.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ skundą atsakovui Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Trakų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. S-(3.1)-173 ,,Dėl projekto reikalavimų“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav. (toliau – ir ginčo teritorija), su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo esamiems pastatams – administraciniams pastatams (duomenys neskelbtini), sandėliui (duomenys neskelbtini), elingui (duomenys neskelbtini), ūkio pastatams (duomenys neskelbtini), kiemo statiniams (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatai), eksploatuoti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad minėta teritorija patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – ir Parkas) ribas. Pareiškėjui nėra suformuotas žemės sklypas, dėl ko jis negali tinkamai tvarkyti teritorijos bei valdyti ir naudoti nuosavybės teise priklausančius pastatus. Trakų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) 2017 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. P2-419 leido pradėti rengti ginčo teritorijoje žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Tačiau Direkcija Raštu neišdavė projekto rengimo reikalavimų, nes formuojamas naujas kitos paskirties žemės sklypas – irklavimo bazė, patenka į „likviduotinų“ poilsio įstaigų sąrašą, todėl numatomi sprendiniai prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnyje išvardintiems dokumentams. Gavusi atsakovo Raštą, Savivaldybės administracija 2017 m. gegužės 31 d. raštu Nr. AP3-2289 nutraukė projekto rengimo procedūrą. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, nurodė, kad turi teisę nuomoti žemės sklypą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Pareiškėjas teigė, kad Rašte paminėtas Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnis nenustato konkretaus reikalavimo ar draudimo pareiškėjui, o teikia nuorodą į kitus teisės aktus. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema (toliau – ir Parko planavimo schema) yra prieštaringa ir ji nedraudžia formuoti žemės sklypo nuomai tam, kad pareiškėjo pastatai galėtų būti naudojami pagal paskirtį. Pareiškėjo pastatai teisėtai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jų kadastro duomenys nustatyti 1983 m. gruodžio 10 d., t. y. iki įsteigiant Parko teritoriją. Pareiškėjas pagal analogiją rėmėsi Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklės), 30.8 punktu ir nurodė, kad tuo atveju, jei saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumente teritorijai, į kurią patenka statiniais užstatytas žemės plotas, numatyti teritorijos naudojimo reglamentai, neatitinkantys esamo statinio paskirties, turi būti užtikrinamas esamo nekilnojamojo turto (statinio) – nuosavybės objekto naudojimas, o valstybinės žemės nuomos sutartyje įrašoma sąlyga, leidžianti keisti žemės sklype vykdomą veiklą į pagal bendrojo plano sprendinius nustatytą leidžiamą veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad esami planavimo dokumentai leidžia formuoti žemės sklypą bei sudaromoje valstybinės žemės sklypo nuomos sutartyje nurodyti sąlygą keisti žemės sklype vykdomą veiklą. Be to, Parko planavimo schemos 3 lentelėje nurodyti subjektai nėra susiję su pareiškėjo vykdoma veikla, todėl pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo aptariamam draudimui. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad teisės aktai nenustato sąvokos „likviduotinas“ pastatas (pastatai) ar poilsio įstaiga, o nuosavybė yra neliečiama.
3. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad vienas iš pagrindinių dokumentų, į kurį tiesiogiai nukreipia Saugomų teritorijų įstatymas ir kuriuo remiantis reguliuojama veikla Parko teritorijoje – Parko planavimo schema, kuri yra valstybinės reikšmės specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – ir Sklypų projektų rengimo taisyklės), 2 punktas nustato, kad projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams, kurio sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams. Atsakovas nurodė, kad pagal Parko planavimo schemos grafinės dalies sprendinius pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie naikinamų rekreacinių įstaigų ir įrengimų, o schemos aiškinamojo rašto 3 priede jis priskiriamas prie likviduotinų.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo sutiko ir jį palaikė.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad Rašte aplinkybė dėl formuojamo žemės sklypo irklavimo bazei eksploatuoti, nors pareiškėjui nuosavybės teise pastatas – irklavimo bazė (duomenys neskelbtini), nepriklauso, yra nurodyta atsakovui padarius rašymo apsirikimą, nekeičiantį skundžiamo Rašto esmės. Teismas akcentavo, kad būtent pareiškėjui priklausantys pastatai pagal Parko planavimo schemos sprendinius patenka į likviduojamų poilsio įstaigų sąrašą, o tai ir buvo esminė aplinkybė, lėmusi skundžiamo atsakovo Rašto priėmimą.
9. Teismas analizavo Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 patvirtintuose Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) įtvirtintus Parko tikslus, uždavinius, apsaugos priemones, Direkcijai priskiriamas funkcijas ir nurodė, kad Parko planavimo schema Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 38 dalies prasme laikytina saugomos teritorijos (Parko) planavimo dokumentu – specialiojo teritorijų planavimo dokumentu. Teismas sprendė, kad Parko planavimo schemos sprendiniai yra aiškūs ir neprieštaringi, jie nustato aiškų veiklos ginčo teritorijoje pobūdį, nesietiną su jachtklubo veikla. Pagal juos jachtklubas yra likviduotina, naikinama poilsio įstaiga, atitinkamai, likviduotini ir naikinami jai priklausantys įrenginiai.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia suformuoti žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti tolesnei jachtklubo veiklai. Be to, pagal pareiškėjo valdomų pastatų pobūdį, jie pritaikyti būtent jachtklubo veiklai. Taigi, teismas padarė išvadą, kad ginčo teritorijai žemės sklypo formavimo procedūros metu pareiškėjas siekė nustatyti jachtklubo veiklą leidžiančią žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą, nors tai prieštarauja Parko planavimo schemos sprendiniams.
11. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo skundo argumentą, kad jam Parko planavimo schemos sprendiniai neprivalomi, nes jis yra netinkamas subjektas (jis nėra Vilniaus centrinis jachtklubas, priklausantis „Žalgirio“ tarybai). Teismas pažymėjo, kad Parko planavimo schemos sprendiniai nėra adresuoti konkrečiai būtent Vilniaus centriniam jachtklubui, o siejami su veiklos pobūdžio ginčo teritorijoje nustatymu.
12. Teismas sprendė, kad Raštas yra pagrįstas Sklypų projektų rengimo taisyklių 2 punktu, nustatančiu, jog projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Teismas nurodė, kad ginčo teritorijoje formuojamo žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas galėtų būti nustatyti tik tokie, kurie neprieštarautų galiojančiam specialiojo teritorijų planavimo dokumentui – Parko planavimo schemai. Teismas pastebėjo, kad šiuo atveju, sprendžiant dėl žemės sklypo naudojimo galimybių ginčo teritorijoje, negalima remtis tik Trakų miesto bendrojo plano sprendiniais, bet būtina vadovautis ir Parko planavimo schema kaip valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentu. Teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo, jog jokie su Parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams.
13. Teismas, remdamasis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjo teisė reikalauti išnuomoti valstybinę žemę, esančią po jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais, nėra absoliuti. Teismas nurodė, kad tokia teisė gali būti realizuojama teisės aktų nustatyta tvarka suformavus žemės sklypą, kurio nustatyti tvarkymo sprendiniai atitinka galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, šiuo atveju – Parko teritorijos naudojimą apibūdinančius specialiojo planavimo dokumentus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo akcentuojama Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 30.8 punkte įtvirtinta taisyklė yra dėl kitokios nei nagrinėjama situacijos, kai išnuomojamame žemės sklype pagal savivaldybės bendrąjį planą numatoma plėtoti veikla neatitinka statinių tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre. Tačiau nagrinėjamu atveju konkurencijos tarp savivaldybės bendrojo plano ir pareiškėjo pastatų tiesioginės paskirties klausimas nekyla. Kita vertus, net remiantis pareiškėjo nurodyta Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių nuostata, ji savivaldybės bendrojo plano ir statinių tiesioginės paskirties konkurencijos atveju prioritetą teikia būtent bendrajam planui (t. y. teritorijų planavimo dokumentui), kadangi išnuomojant žemės sklypą numatoma galimybė pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal bendrojo plano sprendinius.
14. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo argumentą, kad atsakovo Raštas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, ir pabrėžė, jog pareiškėjas turimą nuosavybės teisę į pastatus gali įgyvendinti tik laikydamasis viešojoje teisėje nustatytų sąlygų, siejamų su Parko ypatingu teisiniu režimu, o pareiškėjui įgyjant nuosavybės teise jo valdomus pastatus, jau galiojo Parko planavimo schema, kurioje ir buvo įtvirtinti minėti sprendiniai dėl jachtklubo veiklos.
15. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas taiko skirtingus standartus analogiškoms situacijoms, nepagrindžia skundžiamo atsakovo Rašto neteisėtumo. Teismas pažymėjo, kad kiti Direkcijos sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Be to, negalima spręsti, jog kiti Direkcijos sprendimai buvo priimti esant analogiškoms faktinėms ir teisinėms situacijoms.
16. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundžiamas Direkcijos Raštas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ginčo teritorijoje.
III.
17. Pareiškėjas UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, netyrė dalies bylai svarbių įrodymų ir padarė neteisėtas bei nepagrįstas išvadas.
17.1. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam priklausantys pastatai yra teisėtai registruoti, nėra fiziškai susidėvėję ir tinkami naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Pareiškėjo manymu, įrašas Parko planavimo schemoje „likviduotinos poilsio įstaigos“ nedraudžia formuoti žemės sklypo nuomai, eksploatuoti ir naudoti pastatus pagal paskirtį.
17.2. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į, jo vertinimu, aktualias dvi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose buvo sprendžiama analogiška situacija dėl žemės sklypų nuomos po pastatais, kurie pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą buvo „likviduojami objektai“.
17.3. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų įrodymų ir padarė nevisapusiškas išvadas, nes nei Savivaldybės administracija, nei Departamentas, nei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) savo atsiliepimuose neprieštaravo pareiškėjo prašymui leisti suformuoti valstybinės žemės sklypą laikinai nuomai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į byloje esančią Žemės ūkio ministerijos nuomonę, kurioje konstatuota, kad statinių, esančių saugomoje teritorijoje, savininkas turi teisę į žemės sklypo nuomą.
17.4. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad ginčo teritorijos priskyrimas prie agroparkinio ūkio bei sodybinių pastatų teritorijos neleidžia daryti išvados, jog jachtklubo veikla yra negalima. Pareiškėjas pabrėžė, kad Parko planavimo schemos 4 dalyje nurodyta, jog agroparkinėje teritorijoje galima pažintinė rekreacija ir žemės sklypo formavimo darbai atliekami pagal žemėtvarkos projektus.
17.5. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Parko planavimo schemoje net nėra nustatytas „likvidavimo“ poilsio įstaigos terminas, ir manė, jog aptariamas įrašas „likviduotinas“ yra praktiškai neįgyvendinamas, neteisėtas ir teisiškai aiškiai neapibrėžtas. Pareiškėjas nurodė, kad jis nėra Parko planavimo schemoje įvardyta poilsio įstaiga, iš pastatų teisinės registracijos taip pat matyti, jog pastatai nėra poilsio įstaigos pastatai, kurie yra „likviduotini“.
17.6. Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kiti Direkcijos sprendimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir teigė, kad teismas segmentiškai vertino teisinį ginčą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas pažeidžia priimamų sprendimų objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės prieš priimtus sprendimus principus.
18. Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
18.1. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jam šiuo metu nuosavybės teise priklausančius pastatus, esančius ginčo teritorijoje, įsigijo jau esant patvirtintai, paskelbtai ir įsigaliojusiai Parko planavimo schemai. Atsakovo vertinimu, patenkinus pareiškėjo reikalavimus, jis toliau plėtotų jachtklubo veiklą, turėtų remontuoti pastatus, o tai pailgintų jų eksploatacijos laiką ir reikštų, kad niekada nebūtų įgyvendinti galiojančios Parko planavimo schemos sprendiniai.
18.2. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose buvo sprendžiami kiti nei šioje byloje klausimai. Atsakovas akcentavo, kad sprendžiant klausimą dėl konkrečios veiklos tam tikroje saugomoje teritorijoje, reikia remtis būtent tai saugomai teritorijai taikomais specialiaisiais teisės aktais.
18.3. Atsakovas taip pat teigė, jog pareiškėjo nurodytame Žemės ūkio ministerijos rašte dėstoma specialistų nuomonė, kuri nėra privalomojo pobūdžio. Be to, minėtas raštas nebuvo adresuotas pareiškėjui, o pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl Žemės ūkio ministerijos rašte nurodyto Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 30.8 punkto ir jo taikymo galimybės pareiškėjo atžvilgiu.
18.4. Atsakovas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo teritorijos priskyrimo prie agroparkinio ūkio ir sodybinių pastatų teritorijos, tai vertino kaip teisiškai reikšmingą papildomą aplinkybę, bet vien tik jos pagrindu nedarė jokių išvadų.
18.5. Atsakovas nurodė, kad Parko planavimo schemos sprendiniai yra taikomi veiklai atitinkamose Parko funkcinėse zonose, nepriklausomai nuo to, koks subjektas tą veiklą ketina vykdyti. Pareiškėjas 2015 m. raštu kreipėsi į Kultūros ministeriją, prašydamas pakeisti Parko planavimo schemą ir Trakų „Žalgirio“ jachtklubą išbraukti iš likviduotinų poilsio įstaigų sąrašo. Atsakovo vertinimu, šiuo kreipimusi pareiškėjas pats patvirtino ir pripažino, jog Parko planavimo schemos sprendiniai yra galiojantys ir taikomi jo valdomam nekilnojamojo turto objektui.
18.6. Dėl neva skirtingos pozicijos kitų įstaigų atžvilgiu, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo aptarti atvejai nėra analogiški, todėl ir jų vertinimas yra skirtingas.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.
IV.
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Raštą ir įpareigojo Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ginčo teritorijoje su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo esamiems pastatams eksploatuoti. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 32 Eur bylinėjimosi išlaidų.
21. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl disponavimo žemės sklypu ginčo teritorijoje, aktualūs yra teisės aktai, reguliuojantys ne tik saugomas teritorijas ir su jomis susijusius visuomeninius santykius, bet ir valstybinės žemės nuomos (įsigijimo) teisinius santykius. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.551 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklių 3 punkto ir Sklypų projektų rengimo taisyklių 2.4 bei 13.2 punktų nuostatomis. Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija akcentavo, kad galiojantys įstatymai, išskyrus Žemės įstatyme nustatytas išimtis, kurios nagrinėjamai bylai nėra aktualios, garantuoja teisę pastatų savininkui naudotis atitinkamu žemės sklypu, reikalingu statinio eksploatacijai, tokiu būdu užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio garantuojamą nuosavybės teisės neliečiamumą ir apsaugą. Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent – fizinio arba juridinio asmens teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą, ir valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui išnuomoti arba parduoti, tačiau asmuo turi būti teisėtas statinių, kurie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, savininkas.
22. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjui priklausantys pastatai yra teisėtai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jų kadastro duomenys nustatyti 1983 m. gruodžio 10 d., t. y. iki įsteigiant parko teritoriją. Taigi, šiuo atveju yra visiškai teisėtas pagrindas suformuoti pareiškėjo pageidaujamą sklypą jame esantiems statiniams eksploatuoti bei šį sklypą išnuomoti pareiškėjui be aukciono (Žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p.). Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis iš esmės vien Parko planavimo schemos sprendiniais, paneigė pareiškėjui Konstitucija ir įstatymu (t. y. aukštesnės teisinės galios aktu) įtvirtintą teisę, esant įstatyme nustatytai sąlygai – pastatų teisėtai registracijai Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija sutiko su Savivaldybės administracijos pozicija, kad Parko planavimo schemos 3 priedo „Likviduojamos poilsio įstaigos“ nuostata nesudaro kliūčių teisės aktų nustatyta tvarka naudoti ir tvarkyti parko teritorijoje esantį Nekilnojamojo turto registre registruotą nekilnojamąjį turtą (išskyrus atvejus, kai dėl tokio turto vyksta teisminiai ginčai), todėl Parko planavimo schemoje esantis įrašas „likviduotinas“ negali apriboti pastatų valdymo ir naudojimo teisių. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas faktiškai naudoja žemės sklypą savo veiklai vykdyti (pastatai stovi nuo 1983 m.) ir toliau siekia ją plėtoti, todėl galimybė teisės aktų nustatyta tvarka naudotis valstybinės žemės sklypu, užtikrinančiu pareiškėjo nuosavybės apsaugą, išlieka.
23. Teisėjų kolegija nurodė, kad kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos santykių teisinis reguliavimas detalizuotas Naudojamų žemės sklypų nuomos taisyklėse, kurių 30 punktas nustato reikalavimus, taikomus išnuomojant naudojamus žemės sklypus. Tų pačių taisyklių 38 punktas nustato valstybinės žemės nuomos sutarčiai keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutartinių santykių galimybę įtvirtina ir Kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento 2 punktas, kuriame nustatyta, kad veiklą Parke, be kita ko, reglamentuoja apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų Parke, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nepagrįstu laikė atsakovo argumentą, kad patenkinus pareiškėjo reikalavimus ir suformavus valstybinės žemės sklypą nuomai, pareiškėjas turėtų remontuoti pastatus, o tai pailgintų jų eksploatacijos laiką ir reikštų, kad niekada nebūtų įgyvendinti galiojančios Parko planavimo schemos sprendiniai. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad aptartas teisinis reglamentavimas suteikia galimybę atsakovui Parko planavimo schemos sprendinius įgyvendinti proporcingomis siekiamam tikslui priemonėmis ir būdais, derinant tarpusavyje visuomenės ir privačius interesus bei vengiant absoliučių draudimų, neteisėtai ir nepagrįstai paneigiančių nuosavybės teisių garantijas.
24. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovui priimant skundžiamą Raštą nebuvo užtikrintas objektyvus ir teisingas visų aplinkybių įvertinimas pagal galiojančius teisės aktus, formuluojamo sprendimo teisinis pagrįstumas konkrečiomis teisės aktų normomis (pateiktos nuorodos į abstrakčius teisės aktus), o jame nurodytas faktinis pagrindas – patekimas į likviduotinų poilsio įstaigų sąrašą – nėra pagrįstas ir pakankamas atsisakyti išduoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus.
25. Vertindama pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ginčo teritorijoje su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo pastatams eksploatuoti, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovo Rašte nurodyta tik viena aplinkybė (buvimas likviduotinų poilsio įstaigų sąraše), trukdanti jam išduoti reikalavimus rengti šio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuri pripažintina neteisėtu ir nepagrįstu atsakovo atsisakymo pagrindu, taip pat į aplinkybes, kad Savivaldybės administracija, Departamentas, NŽT pareiškėjo prašymui leisti suformuoti valstybinės žemės sklypą nuomai neprieštaravo, o kitų kliūčių pareiškėjo reikalavimo patenkinimui nenustatyta, todėl nusprendė įpareigoti Direkciją išduoti reikalavimus rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ginčo teritorijai su tikslu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą pareiškėjo pastatams eksploatuoti.
26. Taigi, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl jį panaikino ir priėmė naują sprendimą.
V.
27. Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
27.1. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimą priėmė vadovaudamasis išimtinai bendrosiomis teisės normomis, apskritai reguliuojančiomis valstybinės žemės nuomos (įsigijimo) teisinius santykius, visiškai nepaisydamas fakto, jog naujas valstybinės žemės sklypas būtų formuojamas saugomoje teritorijoje, kuriai specialiaisiais teisės aktais nustatytas ypatingas teisinis režimas. Atsakovo teigimu, šioje byloje pirmiausia turėjo būti taikomos bei aiškinamos tos teisės normos, kuriomis yra reguliuojama veikla Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, sistemiškai jas siejant su bendruoju valstybinės žemės nuomos (įsigijimo) teisinių santykių reguliavimu.
27.2. Atsakovas pažymėjo, kad tai, jog nagrinėjamoje byloje pirmiausia turėjo būti taikomos ir aiškinamos specialiosios teisės normos, patvirtina ir Sklypų projektų rengimo taisyklių 2 punktas. Tačiau, atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią normą taikė netinkamai ir ne visa apimtimi. Atsakovo manymu, suabsoliutinęs nuosavybės teisę bei akcentuodamas tik žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo teisinius pagrindus, teismas iš esmės paneigė Sklypų projektų rengimo taisyklių 2 punkte įtvirtintą imperatyvą (projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams) bei Konstitucijos saugomas vertybes.
27.3. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tinkamai taikydamas Sklypų projektų rengimo taisyklių 2 punktą teismas būtų privalėjęs taikyti ir aiškinti Saugomų teritorijų įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, t. y. tas specialiąsias teisės normas, kurių pagrindu buvo priimtas Direkcijos sprendimas.
27.4. Atsakovas akcentavo, kad, remiantis Sklypų projektų rengimo taisyklių 2 punktu, įstatymais ir kitais teisės aktais, darančiais įtaką žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniams, nagrinėtoje byloje laikytini Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiklos Trakų istoriniame nacionaliniame parke reglamentavimo dokumentai. Taigi, atsakovo manymu, šioje byloje teismas, tinkamai taikydamas Sklypų projektų rengimo taisyklių 2 punktą, turėjo taikyti ir aiškinti Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 1 ir 9 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388, 3, 8, 21 ir 23 punktus.
27.5. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog šioje byloje specialiojo teritorijų planavimo dokumentu laikytina Parko planavimo schema. Pagal šios schemos grafinės dalies sprendinius UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie naikinamų rekreacinių įstaigų ir įrengimų, o schemos aiškinamojo rašto 3 priede pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie likviduotinų.
28. Pareiškėjas UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė atsakovo prašymo netenkinti, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
28.1. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokio akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, o tiesiog nesutinka su teismo priimtu sprendimu. Pareiškėjas nurodė, kad jokie specialieji teritorijų planavimo dokumentai nedraudžia suformuoti ir iš valstybės laikinai išsinuomoti žemės sklypą, kuris reikalingas faktiniam pareiškėjo pastatų naudojimui. Parko planavimo schema ar jos reglamentas taip pat nereglamentavo žemės sklypų formavimo tvarkos, todėl atsakovas neturi teisės plečiamai aiškinti šiuos poįstatyminius teisės aktus, kaip ribojančius pareiškėjo teises į žemės sklypo nuomą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Parko planavimo schemos tikslas nebuvo suprojektuoti ar nustatyti žemės sklypų ribas esamiems pastatams ar statiniams, esantiems Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, todėl žemės sklypo formavimas vadovaujantis Sklypų projektų rengimo taisyklėmis pareiškėjo nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti nepažeidžia Parko planavimo schemos sprendinių.
28.2. Pareiškėjas paaiškino, kad siekia suformuoti žemės sklypą esamiems pastatams eksploatuoti, o žemės sklypo suformavimas niekaip nepažeidžia nei natūralios gamtinės aplinkos, nei gyvūnijos ar augalijos, nei kitų atsakovo išvardintų vertybių. Priešingai, žemės sklypo suformavimas esantiems pastatams eksploatuoti leistų pareiškėjui tinkamai užtikrinti esamos teritorijos priežiūrą, laikantis visų Saugomų teritorijų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
28.3. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad atsakovo išvada, jog Parko planavimo schemos 3 priedo įrašas „likviduotinos poilsio įstaigos“, prie kurių, atsakovo vertinimu, priskirti ir pareiškėjo valdomi pastatai, reiškia besąlyginį draudimą kartu ir formuoti žemės sklypą po pastatais, yra akivaizdus piktnaudžiavimas teise, plečiamasis minėtos schemos įrašo vertinimas, neparemtas jokiais teisės aktais.
28.4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad visos valstybės ar savivaldos institucijos, dalyvavusios ginčo byloje, neprieštaravo pareiškėjo prašymui leisti suformuoti valstybinės žemės sklypą laikinai nuomai. Be to, Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnis nenustato jokio konkretaus reikalavimo ar draudimo pareiškėjui, tačiau nukreipia į kitus teisės aktus, kurie patvirtina pareiškėjo teisę į žemės sklypo nuomą po pastatais.
28.5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas sprendimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė jo netenkinti.
VI.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsakovo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino ir atnaujino procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu bei perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
31. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsniu, Parko planavimo schema yra veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantis dokumentas. Saugomų teritorijų sistema ir jos dalys, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktu, yra saugomų teritorijų planavimo objektai. Patvirtinto valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai yra privalomi rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams, taip pat jie nustato teritorijos naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemones kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti (Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis).
32. Teismas pažymėjo, jog Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 2 punkte nustatyta, kad projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams, kurio sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams.
33. Taip pat teismas nustatė, kad pagal Parko planavimo schemos grafinės dalies sprendinius pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie naikinamų rekreacinių įstaigų ir įrengimų, o šios schemos aiškinamojo rašto 3 priede jis priskiriamas prie likviduotinų.
34. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes šių objektų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augmenija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių naudojimo ir apsaugos režimą. Toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia (be kita ko) ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialiąsias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
35. Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos kontekste vertindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendime išdėstytus argumentus, teismas nurodė, kad sprendime nepateikiama jokių teisinių argumentų, kodėl, esant galiojantiems valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams, kad pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie naikinamų rekreacinių įstaigų ir įrengimų bei priskiriamas prie likviduotinų, jų nepaisoma prioritetą suteikiant iš statinių nuosavybės teisės kildinamai teisei į valstybinės žemės, reikalingos tiems statiniams eksploatuoti, nuomą sudarant sąlygas žemės sklypų formavimui šiems tikslams. Todėl teismas padarė išvadą, kad teisinė argumentacija, kurios pagrindu patenkintas pareiškėjo skundas, įvertinus iš Konstitucijos kylančius ir Konstitucija pateisinamus ypač vertingų teritorijų apsaugos imperatyvus, taip pat įstatymais pagrįstas Parkui priskirtų teritorijų raidos perspektyvas, neatskleidžia šių paminėtų teisinio reglamentavimo nuostatų santykio su bendrosiomis teisinio reglamentavimo nuostatomis, įtvirtinančiomis valstybinės žemės sklypų, reikalingų statiniams eksploatuoti, formavimo pagrindus ir taisykles, nepateikiamas sisteminis teisinio reglamentavimo aiškinimas.
36. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra teisinių pagrindų paneigti atsakovo argumentus, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl atnaujino procesą šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
VII.
Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų
37. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. S-(3.1)-173 ,,Dėl projekto reikalavimų“ įforminto sprendimo neišduoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.
38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų suformuotas valstybinės žemės sklypas nuomai jam nuosavybės teise priklausantiems ginčo teritorijoje esantiems pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Tačiau Direkcija skundžiamu Raštu atsisakė išduoti minėto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus, iš esmės argumentuodama tuo, jog pagal Parko planavimo schemos sprendinius šioje teritorijoje esantis pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis pastatų kompleksas patenka į likviduotinų poilsio įstaigų sąrašą.
39. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama iš naujo, joje atnaujinus procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. ABTĮ 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu skundžiami teismo sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka. Vadovaudamasis šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytomis taisyklėmis, teismas atnaujintą bylą nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (ABTĮ 164 str. 3 d.).
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015). Faktinės bylos aplinkybės, nagrinėjant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujintą administracinę bylą, analizuojamos tiek, kiek tai būtina nustatyti, ar teisingai pritaikytos materialiosios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1198/2006).
41. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutarties, procesas šioje byloje buvo atnaujintas konstatavus, kad buvo netinkamai taikytos materialiosios teisės normos, konkrečiai – Parko planavimo schemos sprendiniai, pagal kuriuos pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas priskiriamas prie likviduotinų poilsio įstaigų (naikinamų rekreacinių įstaigų ir įrengimų). Todėl, remdamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis bei įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutarties turinį ir joje nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje iš esmės spręstina, ar minėtos Parko planavimo schemos sprendiniai sudaro pagrindą atsisakyti išduoti reikalavimus rengti ginčo teritorijoje žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pareiškėjui priklausantiems pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį.
Dėl Parko planavimo schemos sprendinių aiškinimo ir jų taikymo
42. Visų pirma, pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo 37 straipsnio 7 dalį žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami ir įgyvendinami šio Įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus reikia padalyti, atidalyti, sujungti ar atlikti jų perdalijimą, pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, taip pat formuojant naujus žemės sklypus valstybinėje žemėje. Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų finansavimo, rengimo, derinimo, visuomenės informavimo ir šių projektų tvirtinimo tvarka nustatoma Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse.
43. Remiantis Sklypų projektų rengimo taisyklių 2 punktu, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams.
44. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis įtvirtina, kad teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. To paties įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 3 punktas nustato, kad specialiojo teritorijų planavimo dokumentams priskiriami saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentai: saugomų teritorijų sistemos ar jos dalių schemos, saugomų teritorijų ribų planai, saugomų teritorijų planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai), saugomų teritorijų tvarkymo planai.
45. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 38 dalį, saugomų teritorijų planavimo dokumentai – saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų sistemą arba jos dalis, saugomų teritorijų ribas, funkcinio prioriteto ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonas, patikslinantys apribojimus bei nustatantys priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, rekreacijai, ypač pažintiniam turizmui, organizuoti, gamtos paveldo objektų schemos, taip pat strateginio planavimo dokumentai, nustatantys veiksmus bei tvarkymo priemones, jų įgyvendinimo eiliškumą, lėšų poreikį ir atsakingas institucijas. Atitinkamai Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad veiklą saugomose teritorijose, be kita ko, reglamentuoja šis Įstatymas, Teritorijų planavimo bei kiti įstatymai, saugomų teritorijų nuostatai, saugomų teritorijų planavimo dokumentai, saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai.
46. Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste akcentuotina, kad Parko planavimo schema – saugomos teritorijos (Trakų istorinio nacionalinio parko) specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kurio sprendiniams negali prieštarauti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto ginčo teritorijoje sprendiniai. Pabrėžtina, kad ginčo dėl to byloje iš esmės nėra.
47. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. vasario 9 d. nutarime taip pat pažymėjo, jog jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fides (geru pasitikėjimu).
48. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, kuris įsigaliojo 1991 m. gegužės 1 d., buvo įsteigtas siekiant išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą. Parko planavimo schemos 1 dalyje („Įvadas“) nurodyta, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas vertingam kultūriniu bei gamtiniu požiūriu Trakų ežeryno kraštovaizdžio kompleksui su Trakų pilimi, etnokultūriniu paveldu išsaugoti, tvarkyti bei naudoti. Parko planavimo schema, be kita ko, nustato funkcines Parko zonas, Parko veiklai reikalingų objektų išdėstymą, bendrus Parko planavimo ir tvarkymo principus bei kryptis rekreacinei sistemai sukurti, kartu nustato ūkinės veiklos apribojimus visoje Parko teritorijoje bei skirtingose zonose, teritorijos užstatymo, architektūros, kraštovaizdžio formavimo, paminklosaugos ir gamtosaugos reikalavimus, kurių privaloma laikytis, vykdant žemės reformos, privatizavimo ir projektavimo darbus, pateikia principinius pasiūlymus zonoms tvarkyti. Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinės sistemos plėtotę reglamentuoja Parko planavimo schemos 4 dalis, kurioje nustatyta, kad Parko teritorijoje iki jo įsteigimo susiklostę gamtinių rekreacinių išteklių naudojimo būdai bei rekreacinių įstaigų tinklas neatitinka svarbiausių Parko uždavinių, esamą rekreacinę sistemą reikia keisti. Vienos iš pagrindinių rekreacinės sistemos formavimo krypčių – apriboti naujų poilsio bazių statybą, esamų plėtimą, riboti vandens sportą Trakų ežeryne, sporto bazių naudojimą pritaikyti Parko uždaviniams.
49. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal Parko planavimo schemos grafinę dalį teritorija, kurioje yra pareiškėjui priklausantys pastatai, pažymėta grafiniu ženklu, reiškiančiu naikinamas rekreacines įstaigas ir įrengimus, su skaičiumi „2“. Šį žymėjimą atitinkančioje Parko planavimo schemos aiškinamojo rašto (tekstinė dalis) 3 priedo „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ lentelės „Likviduotinos poilsio įstaigos“ grafoje Nr. 2 įrašytas Vilniaus centrinis sportinis jachtklubas, priklausantis „Žalgirio“ tarybai, po šia lentele yra pastaba „Šias poilsio įstaigas galima privatizuoti nukėlimui“.
50. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, svarbu atskleisti minėtuose Parko planavimo schemos sprendiniuose vartojamų terminų „likviduotina“, „naikinama“, „nukėlimui“ lingvistinę reikšmę. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodyta žodžio „likviduoti“ reikšmė – nutraukti veikimą, panaikinti, pašalinti, o žodžio „naikinti“ – daryti, kad išnyktų, nebebūtų, daryti nebegaliojantį (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 368, 412). Žodis ,,nukelti“ pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną reiškia nuimti ką uždėtą, atidėti (vėlesniam laikui), nusiųsti į kitą vietą, kitur padėti, perstatyti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 437).
51. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aiškinant šios nutarties 49 punkte aptartus Parko planavimo schemos sprendinius lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu metodais, ypač turint omenyje juose vartojamų žodžių „likviduotina“, „naikinama“, „nukėlimui“ lingvistinę reikšmę bendrinėje kalboje ir šių terminų vartojimo kontekstą Parko planavimo schemos reguliuojamų visuomeninių santykių aspektu, taip pat Parko planavimo schemos aiškinamojo rašto 3 priedo „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ lentelės „Likviduotinos poilsio įstaigos“ pastabą, pagal kurią nustatyta galimybė ginčo teritorijoje esančią „poilsio įstaigą“ privatizuoti išimtinai tik „nukėlimui“, darytina išvada, kad šie sprendiniai neabejotinai nukreipti būtent į ginčo teritorijoje esantį pastatų kompleksą, nustatant aiškią šių pastatų perspektyvą – likviduotini (naikinami). Kitaip tariant, iš aptariamų Parko planavimo schemos sprendinių aiškiai matyti šio teisės akto leidėjo valia, kad ginčo teritorijoje esančio šiuo metu pareiškėjui priklausančio pastatų komplekso neturi likti.
52. Todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad minėtais Parko planavimo schemos sprendiniais buvo siekiama reglamentuoti tik konkrečios poilsio įstaigos (pareiškėjo teigimu – Vilniaus centrinio sportinio jachtklubo, priklausančio „Žalgirio“ tarybai) vykdytą ūkinę veiklą, bet ne nustatyti atitinkamus ginčo teritorijoje esantiems pastatams taikomus sprendinius, šios teritorijos raidos perspektyvas. Tai, kad minėtų pastatų kadastro duomenys nustatyti 1983 m. gruodžio 10 d., t. y. iki įsteigiant Parko teritoriją ir įsigaliojant Parko planavimo schemai, tik patvirtina prieš tai padarytą išvadą, jog aptariami Parko planavimo schemos sprendiniai adresuoti būtent ginčo teritorijoje esančiam (ir šios schemos patvirtinimo metu buvusiam) pastatų kompleksui.
53. Taip pat akcentuotina, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244, kuris, kaip minėta, įsigaliojo 1991 m. gegužės 1 d., o Parko planavimo schema, kurioje įtvirtinti aptariami sprendiniai dėl ginčo teritorijos, buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, įsigaliojusiu 1993 m. gruodžio 11 d., ir 1994 m. vasario 4 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ kartu su Parko planavimo schemos aiškinamuoju raštu (tekstine dalimi) ir pastaba, kur galima susipažinti su šios schemos grafine dalimi (planu). Tuo tarpu pareiškėjas UAB „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ įsteigtas tik 1995 m. sausio 9 d. ir šioje teritorijoje esantys pastatai jam priklauso nuo įsteigimo. Taigi, aptarti Parko planavimo schemos sprendiniai jau galiojo pareiškėjui tampant ginčo teritorijoje esančių pastatų savininku, jie buvo viešai prieinami ir pareiškėjas galėjo laisvai su jais susipažinti.
54. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad apibendrinęs su teritorijų planavimo dokumentų rengimu ir jų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą ir jo raidą nuo 1994 m., Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo: tas teisinis reguliavimas leido įvairiems asmenims dalyvauti svarstant parengtus, bet dar nepatvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, fiziniai ir juridiniai asmenys turėjo teisę susipažinti su parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas; jokių kliūčių tam teisės aktuose nebuvo nustatyta; kur saugomi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, asmenys galėjo sužinoti iš teritorijų planavimo dokumentų registro; buvo nustatyta tokia teritorinio planavimo dokumentų registravimo tvarka, kad teritorijų planavimo dokumentų registre turėjo būti numatoma, kur yra saugomas teritorijų planavimo dokumento originalas ir dublikatai (taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimą). Be kita ko, remdamasis šiomis aplinkybėmis, Konstitucinis Teismas jau minėtame 2010 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad vien tai, jog Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ne visa (nebuvo išspausdinta minėtos schemos grafinė dalis, o išspausdinta tik tekstinė dalis), savaime neduoda pagrindo teigti, kad schema apskritai buvo „nepaskelbta“ arba „paskelbta“ neviešai, neoficialiai, kad jos prieinamumas teisės subjektams nebuvo užtikrintas ir šitaip buvo pažeisti Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nepaisoma konstitucinio teisinės valstybės principo. Iš teisės aktų, reglamentavusių teritorinio planavimo dokumentų rengimą, registravimą, paskelbimą ir įsigaliojimą, matyti, jog teisės subjektams turėjo būti (ir iš tikrųjų buvo) aišku, kur galima susipažinti su „Valstybės žiniose“ nepaskelbta saugomos teritorijos planavimo schema (jos originalais, kopijomis). Kita vertus, nagrinėjamoje byloje pats pareiškėjas net ir neginčija, kad jis turėjo galimybę laisvai susipažinti su aptariamais ginčo teritorijai aktualiais Parko planavimo schemos sprendiniais.
55. Išplėstinė teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį, jog tai, kad pagal Parko planavimo schemos sprendinius ginčo teritorija taip pat patenka į sodybinių pastatų ir agroparkinio ūkio teritorijas, o pastarojoje, kaip teigia pareiškėjas, galima pažintinė rekreacija, niekaip nepaneigia išvadų, padarytų šios nutarties 51 punkte, remiantis nutarties 49 punkte aptartais ginčo teritorijai aktualiais Parko planavimo schemos sprendiniais. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas minėtame 2010 m. vasario 9 d. nutarime, visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią. Atitinkamai Parko planavimo schema yra vientisas teisės aktas, todėl šios schemos sprendinių negalima aiškinti ir taikyti selektyviai, fragmentiškai, atsietai nuo kitų sprendinių, jie turi būti vertinami sistemiškai, atsižvelgiant į jų visumą. Taigi, šiuo atveju negali būti ignoruojami prieš tai minėti Parko planavimo schemos sprendiniai dėl ginčo teritorijai aiškiai nustatytų jos raidos perspektyvų, pagal kurias šioje teritorijoje esantis pareiškėjui priklausantis pastatų kompleksas yra likviduotinas (naikinamas). Tai jokiu būdu neprieštarauja pareiškėjo akcentuojamiems sprendiniams dėl atitinkamų ginčo teritorijos dalių priskyrimo sodybinių pastatų ir agroparkinio ūkio teritorijoms.
56. Pažymėtina, kad žemės sklypo formavimo procedūra nėra savitikslis procesas, bet priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Iš byloje esančių pareiškėjo procesinių dokumentų (skundo, apeliacinio skundo) turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų suformuotas valstybinės žemės sklypas nuomai ne aukciono tvarka ginčo teritorijoje esantiems pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį – tolesnei jachtklubo veiklai. Pareiškėjas nurodo, kad yra su jachtomis susijusias paslaugas teikianti privati bendrovė, ginčo teritorijoje yra įsikūręs jachtklubas, o šioje teritorijoje esantys pastatai, iš kurių vienas – elingas, turi aiškiai apibrėžtą naudojimo paskirtį ir ūkinės veiklos pobūdį (akcentuoja, kad elingas gali būti projektuojamas ir įrengiamas tik laivų, jachtų, valčių laikymo, remonto, parengimo, tualeto ir dušo patalpoms). Pareiškėjas pažymi, kad pageidautų ginčo teritorijoje toliau plėtoti jachtklubo veiklą, šiam tikslui naudoti joje esančius pastatus, sutvarkyti prieplauką, pakrantę. Tai iš esmės patvirtino ir pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjas sklypo formavimo procedūrą ginčo teritorijoje inicijavo vadovaudamasis būtent tomis teisės normomis, kurios reglamentuoja valstybinės žemės sklypų formavimą juose esantiems statiniams ir (ar) įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
57. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, prieš tai išdėstytų aplinkybių kontekste vertindama skundžiamo Direkcijos Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju, galiojant minėtiems Parko planavimo schemos sprendiniams, pareiškėjo pageidaujamu būdu jo turima nuosavybės teisė į ginčo pastatus negali būti įgyvendinama, todėl nėra ir pagrindo šiam tikslui formuoti valstybinės žemės sklypą. Pabrėžtina, kad teisė suformuoti valstybinės žemės sklypą jame esantiems statiniams ir (ar) įrenginiams eksploatuoti nėra absoliuti, ji turi būti įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka, be kita ko, laikantis šios nutarties 42–45 punktuose nurodyto teisinio reguliavimo, pagal kurį tokių sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų sprendiniai negali prieštarauti inter alia saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentams, o konkrečiai šios bylos atveju – Parko planavimo schemai (žr. šios nutarties 46 p.).
58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis aptartais Parko planavimo schemos sprendiniais, pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti reikalavimus rengti ginčo teritorijoje žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pareiškėjui priklausantiems pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį.
59. Apskritai, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų kliudoma tvarkyti ir prižiūrėti jam nuosavybės teise priklausančius pastatus, kiek tai, be kita ko, neprieštarauja prieš tai aptartiems Parko planavimo schemos sprendiniams, ar kad tokia galimybė jam būtų užtikrinta išimtinai tik suformavus valstybinės žemės sklypą nuomai. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Išplėstinė teisėjų kolegija kartu pažymi, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog pareiškėjas, įgyvendindamas turimą nuosavybės teisę, negali siekti kitais teisėtais būdais naudotis, pareiškėjo manymu, jam būtinu žemės sklypu tikslams, neprieštaraujantiems galiojantiems teisės aktų reikalavimams.
60. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad tai prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, kadangi šiuo atveju pati nuosavybės teisė nėra paneigiama, tik ji negali būti įgyvendinama pareiškėjo pageidaujamu būdu, ją pareiškėjas turi įgyvendinti laikydamasis galiojančių teisės aktų nuostatų, įskaitant ginčo teritorijai nustatytus Parko planavimo schemos sprendinius, kurie, kaip minėta, jau galiojo pareiškėjui įgyjant šią nuosavybės teisę ir išliko nepakitę iki šiol. Pareiškėjas, jau tapdamas ginčo teritorijoje esančių pastatų savininku, žinojo (pagrįstai turėjo žinoti) Parko planavimo schemoje šiai teritorijai (joje esantiems pastatams) nustatytus ribojimus, kurie yra aiškūs ir suprantami, todėl jau tuo metu turėjo suvokti prisiimamą riziką dėl pagal aptartus sprendinius nustatyto ginčo teritorijoje esančio pastatų komplekso statuso – likviduotinas (naikinamas).
61. Išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad minėti ribojimai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintame ir galiojančiame teisės akte, be to, Parko planavimo schemos sprendiniais siekiama visuotinai svarbių ir teisėtų tikslų – apsaugoti valstybinės reikšmės kultūriniu bei gamtiniu požiūriu vertingą Trakų ežeryno kraštovaizdžio kompleksą su Trakų pilimi, etnokultūriniu paveldu (žr. šios nutarties 48 p.). Kaip ne kartą savo aktuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augmenija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).
62. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime konstatuota, jog bendrinė Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis.
63. Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių naudojimo ir apsaugos režimą. Toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).
64. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, kad: ypač vertingų vietovių įvairovė gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus; tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei naudotojams; gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų, nuosavybės teises.
65. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat laikosi pozicijos, kad kultūros paveldo apsauga ir tvarus naudojimasis juo, yra svarbus gyvenimo kokybei palaikyti ir regiono bei jo gyventojų istorinėms, kultūrinėms bei meno šaknims išlaikyti. Tai yra vertybės, kurių apsauga ir skatinimas saisto viešojo administravimo institucijas (žr., pvz., 2011 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Potomska ir Potomski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 33949/05, 64 p.; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06, 60 p.; 2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13, 104 p.).
66. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad valstybės, įgyvendindamos teritorijų planavimo ir aplinkos apsaugos politiką, kai vyrauja visuomenės (viešasis) interesas, turi plačią vertinimo laisvę (žr., pvz., 2010 kovo 29 d. sprendimo Depalle prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34044/02, 84 p. ir jame nurodytą praktiką). Vis dėlto, tokiais atvejais turi būti vertinama, ar buvo pasiekta reikiama interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į pareiškėjo turimą nuosavybės teisę. Visų pirma reikia nustatyti, ar pareiškėjas, įgydamas nuosavybę, žinojo (ar pagrįstai turėjo žinoti) apie jai taikomus ar galimus būsimus apribojimus, ar egzistavo teisėti lūkesčiai dėl naudojimosi nuosavybe ar rizikos prisiėmimas nuosavybės įsigijimo metu, kokia apimtimi apribojimai sukliudė naudotis turtu, taip pat galimybė užginčyti apribojimų būtinumą (žr., pvz., 2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13, 107–108 p. ir juose nurodytą praktiką).
67. Nurodytų nuostatų kontekste įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, ypač turint omenyje šios nutarties 60 punkte pateiktą vertinimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis dėl ginčo teritorijoje esančių pastatų nuosavybės teisės įgyvendinimo jo pageidaujamu būdu, atitinkamai ir dėl teisės suformuoti šiam tikslui valstybinės žemės sklypą. Juolab kad šioje byloje netgi nenustatyta, jog pareiškėjui tampant ginčo teritorijoje esančių pastatų savininku (ar vėliau) šiems pastatams būtų priskirtas (suteiktas naudotis) ir konkretus žemės sklypas, tokių duomenų pareiškėjas nepateikė.
68. Tokia pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, 61 p. ir jame nurodytą praktiką).
69. Dėl pareiškėjo teiginių, kad analogiškoms situacijoms taikomi skirtingi standartai, išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai ir papildomai pažymi, jog iš pareiškėjo teismui pateiktų dokumentų, konkrečiai – iš Trakų rajono savivaldybės administracijos 2016 m. rugpjūčio 2 d. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų Nr. S-038 priedo Nr. 3, t. y. Architektūros skyriaus geodezininko sudarytos ištraukos iš Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos (grafinės dalies) su pažymėta teritorija (duomenys neskelbtini), Trakai, akivaizdžiai matyti, kad ties nurodytu žemės sklypu, kuris, pasak pareiškėjo, buvo formuojamas pagal Parko planavimo schemos aiškinamąjį raštą (tekstinę dalį) taip pat prie likviduotinų poilsio įstaigų priskirtai „Nemuno“ irklavimo bazei, nėra pažymėto grafinio ženklo, reiškiančio naikinamas rekreacines įstaigas ir įrengimus, tai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir pareiškėjo atstovas. Toks grafinis ženklas su skaičiumi „1“, atitinkantis Parko planavimo schemos aiškinamojo rašto (tekstinė dalis) 3 priedo „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ lentelės „Likviduotinos poilsio įstaigos“ grafą Nr. 1, kurioje įrašyta „Nemuno“ irklavimo bazė, Parko planavimo schemos grafinėje dalyje yra pažymėtas visai kitoje vietoje. Tuo tarpu savo poziciją dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Trakai, pareiškėjas grindžia kitu aktu – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 71 patvirtintu Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018 pažymėjo, kad minėtas aktas nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl apskritai net nebuvo pradėjęs galioti.
70. Likę pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai prieš tai padarytų išvadų dėl ginčo teritorijai nustatytų Parko planavimo schemos sprendinių aiškinimo bei jų taikymo taip pat nepaneigia ir nesudaro pagrindo šioje konkrečioje byloje priimti kitokį sprendimą.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
71. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje netinkamai taikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas buvo priimtas nepagrįstas sprendimas, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas panaikinamas ir priimama nauja nutartis, kuria pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
72. Šioje byloje pareiškėjas, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.). Tuo tarpu atsakovas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kaip to reikalaujama pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, nepateikė.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-688-525/2019 panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trakų miesto Žalgirio jachtklubas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4188-790/2017 palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė