Administracinė byla Nr. eI2-2350-331/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00492-2020-2
Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
1. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyrius (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (15/5-8) 50U-399 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7494697, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 22 d.
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2020 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-8) 50-399 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Baltarusijos Respublikos piliečiui A. B., panaikinimo“, kaip nepagrįstą.
2.1. Paaiškino, kad ketindamas dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Lietreal“ (toliau – ir Bendrovė) 2019 m. balandžio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2019 m. lapkričio 22 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT494697, galiojantį dvejus metus, iki 2021 m. lapkričio 22 d., tačiau vėliau ginčijamu sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2.2. Teigia, kad 2019 m. lapkričio 22 d., kuomet Migracijos departamento Imigracijos skyrius, priėmė sprendimą išduoti Pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovės direktoriui jau prieš 3 mėnesius buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, tačiau ši aplinkybė nesutrukdė priimti sprendimo išduoti Pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, tad vertina, kad UAB „Lietreal“ direktorius nebuvo pripažintas darbdaviu, kaip tai kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Be to Sprendime nėra nurodyti duomenys apie tai, kokiam asmeniui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą ir koks šio surašyto administracinio nusižengimo nagrinėjimo teisme rezultatas ir priimto nutarimo turinys. Sprendimas yra teisiškai nepagrįstas ir neteisėtas, nes nei administracinio nusižengimo protokolo surašymas, nei duomenų apie baudos nesumokėjimą neturėjimas taip pat neatitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto 1 dalies a papunkčio turinio.
2.4. Pažymi, kad gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio galiojimas nustatytas iki 2021 m. lapkričio 22 d., keitė savo gyvenimo būdą, sudarė sutartį dėl būsto nuomos Lietuvos Respublikoje, investavo į buitį, nes nesitikėjo, kad leidimas laikinai gyventi jam bus panaikintas dėl esą teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios Migracijos departamentui buvo žinomos iki jam išduodant minėtą leidimą. Atsakovas turėjo paaiškinti tokio išduoto sprendimo naikinimo priežastis, o ne priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7494697.
3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad E. Z., būdamas UAB „Lietreal“ vadovu, buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principu, darytina išvada, kad būdamas darbdaviu jis buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą.
3.1. Teigia, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
3.2. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas turėjo priimti sprendimą panaikinti 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o ne priimti ginčijamą sprendimą. Įstatymas nenumato sprendimo išduoti leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūros, tačiau numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą. Šia Įstatymo reglamentuota procedūra Migracijos departamentas ir vadovavosi. Nagrinėjamoje byloje vertinamas ne sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi, bet sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi teisėtumas, todėl minėti pareiškėjo argumentai nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo. Ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2020 m. sausio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad 2019 m. balandžio 25 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Lietreal“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs šį prašymą 2019 m spalio 17 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2019 m. lapkričio 22 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7494697, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 22 d.
5.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu bendrovės direktorius E. Z. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą 500 Eur bauda. E. Z., būdamas UAB „Lietreal“ vadovu, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies bei 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes esant darbo sutarties požymiams, leido dirbti Ukrainos Respublikos piliečiui V. U. nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. birželio 28 d. statybos objekte Siesikų g. 14, Vilniuje, nesudarius rašytinės sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Nutarimas įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 20 d., duomenų apie baudos sumokėjimą nėra.
5.2. Įvertinęs turimus dokumentus ir aplinkybes Migracijos departamentas 2020 m. sausio 28 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
6. Pareiškėjo teigimu, Bendrovės direktorius buvo nepagrįstai kvalifikuotas darbdaviu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, o leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas Bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas.
7. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad siauras darbdavio sąvokos aiškinimas, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, neatitinka įstatymo leidėjo valios užtikrinti, kad leidimai laikinai gyventi būtų išduodami tik sąžiningų, teisės aktų reikalavimus gerbiančių darbdavių darbuotojams.
8. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio, 1 dalies 19 punkto a papunktis nustato, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
9. Bylos duomenys patvirtina, kad Departamentas 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 22 d. Departamentas, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 500 Eur bauda, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo darbdavys (priimantysis subjektas UAB „Lietreal“) yra baustas už leidimą dirbti nelegalų trečiųjų šalių piliečiams. Todėl atsakovas nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje numatytą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose.
10. LVAT praktikoje konstatuota, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (2019 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
11. Teismo vertinimu, E. Z., būdamas UAB „Lietreal“ vadovu, buvo nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, t. y. Bendrovės direktorius buvo pagrįstai kvalifikuotas darbdaviu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas Bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės.
12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
13. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo santykių pobūdį reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Departamento 2020 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. (15/5-8) 50U-399 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos ŽmogausTeisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–
87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Rūta Miliuvienė
Henrikas Sadauskas