Nuorašas
Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-626/2014
Teisėja Virginija Liudvinavičienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.; 2.4.7.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2014 m. birželio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Arūno Kisieliaus ir Leonardos Gurevičienės,
sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Teresa Darulienė,
išteisintajam G. G.,
privačiam kaltintojui E. B.,
gynėjai advokatei J. T. L., P. V.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo G. G. ir nukentėjusiojo E. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
G. G. buvo kaltinamas tuo, kad interneto tinklalapyje, adresu (duomenys neskelbtini) paskelbė straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, kuriame yra šmeižikiškas teiginys “Buvo prieita iki žemiausio lygio, kai (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldos tarybos narys, socialdemokratas E. B., kuris tame posėdyje buvo išrinktas etikos komisijos pirmininku (!) atvirai Tarybos akivaizdoje man grasino fiziniu smurtu”. Pastarąjį straipsnį 2011 m. rugsėjo 29 d. pastebėjo E. B.. Jis dėl šmeižto kreipėsi į Vilniaus apskrities 5-ąjį policijos komisariatą, iš kurio gavo patvirtinimą, jog minėtą straipsnį parašė ir patalpino internetiniame tinklalapyje būtent G. G.. Privatus kaltintojas nurodė, kad G. G. viešai ir plačiai paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią jį ir pakertančią pasitikėjimu juo. Privatus kaltintojas suprato, kad yra viešai kaltinamas įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnyje. Šmeižikiška, tiesos neatitinkanti žinia buvo išplatinta ir kitais internetiniais kanalais. Interneto paieškų sistemoje “Google” surinkus raktinius žodžius: “(duomenys neskelbtini)”, interneto tinkle atsidaro mažiausiai aštuoni įvairių tinklalapių pavadinimai, kuriuose paskelbtas šmeižikiškas tekstas.
Šiais veiksmais G. G. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nuosprendžiu G. G. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliaciniu skundu išteisintasis G. G. prašo atlikti įrodymų tyrimą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BK 154 str. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar BPK 59 str. 3, 4 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str., konstituciniams teisėjų, vykdančių teisingumą nepriklausomumo ir teisėjų, nagrinėjančių bylas, klausymo tik įstatymo principams; pakeisti skundžiamo nuosprendžio motyvus, paliekant nepakeistą nuosprendžio rezoliucinę dalį.
Teigia manantis, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies nustatomoji dalis negali skirtis nuo E. B. pareiškimo privataus kaltinimo tvarka. Tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas netiksliai aprašė privataus kaltintojo pareiškime nurodytas aplinkybes. Teismas į aprašomąją dalį nepagrįstai perkėlė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, kurios yra priešingos E. B. nurodytoms aplinkybėms.
Nurodo, kad tiek privataus kaltintojo E. B. suformuluotas kaltinimas, tiek teismo nustatytos išplėstinės bei naujos nusikalstamos veikos aplinkybės neatitinka Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. dispozicijos. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad E. B. pareiškime nurodytos aplinkybės yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio ir teisiškai neatitinka BK 154 str. 1 d. dispozicijos. Pažymi, kad privatus kaltintojas nurodo, jog jis tariamai viešai ir plačiai paskelbė apie E. B. tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodytas aplinkybes. Be to, privatus kaltintojas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jo veiksmuose yra būtent nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., požymių.
Nurodo, kad privataus kaltintojo pareiškime bei suformuluotame kaltinime nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, padariniai ir kitos esminės aplinkybės bei duomenys, kurie patvirtina pareiškime išdėstytas aplinkybes, kaip nurodyta BPK 412 str. 2 d. Pažymi, kad privatus kaltintojas išsakė tik savo nuomonę ir deklaratyvius pasvarstymus, tačiau nepateikė jokių duomenų, įrodymų apie jam galimai padarytą žalą, todėl neįrodė, kad jam padaryta žala. Jis byloje nepripažintas nukentėjusiuoju. Todėl negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už tariamą šmeižtą, kai nėra sukeltos jokios žymios žalos, taigi, privataus kaltintojo pareiškimas neatitinka BPK 412 str. 2 d. reikalavimų.
Atkreipia dėmesį, kad privatus kaltintojas į Vilniaus apskrities 5 PK su pareiškimu kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 28 d., o į teismą tik 2012 m. vasario 9 d. Nors E. B. savo 2012 m. vasario 9 d. pareiškime rašo, kad dėl šmeižto kreipėsi į Vilniaus apskrities 5-ąjį policijos komisariatą, iš kurio 2010 m. spalio 17 d. raštu gavo patvirtinimą jog minėtą straipsnį parašė ir patalpino internetiniame puslapyje būtent atsakovas, tačiau byloje tokio dokumento nėra.
Nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai netyrė, neanalizavo,
nemotyvavo, kaip E. B. buvo pažemintas, pakirstas pasitikėjimas juo, kaip tai pasireiškė ir kokie įrodymai šias aplinkybes pagrindžia ar paneigia.
Atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai atmetė peržiūrėtus garso ir vaizdo įrašus motyvuodamas tuo, kad buvo filmuota ne 2011 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos posėdis, o vėlesni įvykiai, kadangi ir vėlesni įvykiai skundžiamame nuosprendyje turėjo būti aptarti, nes jie yra minimi pačiame E. B. pareiškime privataus kaltinimo tvarka kaip galimas įrodymas apie galimai sukeltas negatyvias pasekmes pačiam E. B..
Atkreipia dėmesį, kad privataus kaltintojo E. B., jo liudytojų ir apelianto kviestų liudytojų bei paties apelianto parodymai apie (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos susirinkimus, jų faktines aplinkybes, psichologinę atmosferą, apie privataus kaltintojo E. B. ir jo liudytojų požiūrį ir elgesį apelianto atžvilgiu prieštarauja vieni kitiems.
Pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu klausant tiek privataus kaltintojo E. B., tiek jo liudytojų parodymų buvo aiškiai jaučiama išskirtinai negatyvi nuomonė apie apeliantą ir jo veiklą. Teigia manantis, kad jų elgesys turėtų būti vertintinas kaip kurstymas, provokacija jo atžvilgiu.
Nurodo teisiamojo posėdžio metu pasisakęs, kad tikrai nesiekė pažeminti ar paniekinti privatų kaltintoją E. B. asmeniškai, nesiekė paskleisti apie jį jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, tik išreiškė savo subjektyvią nuomonę, įvertinimą ir supratimą visumos aplinkybių ir teiginių, kuriuos girdėjo iš privataus kaltintojo E. B. 2011 m. rugpjūčio 8 d. tarybos posėdžio metu, kai jam susidarė įspūdis, kad jam iš tikrųjų grasinama fiziniu smurtu, nes išgirdo ir subjektyviai suprato, kad jam buvo žadama trenkti.
Atkreipia dėmesį, kad teismas tik dalinai ir išskirtinai pasisako apie liudytojo R. A., sukūrusio ir administravusio tinklalapį www.demokratija.eu, 2013 m. balandžio 17 d. teisiamajame posėdyje teisme duotus parodymus, kad, išskyrus jį, niekas informacijos tinklalapyje
www.demokratija.eu patalpinti negalėjo. Jis parodė, kad įvairiais būdais gaunamą informaciją jis
perskaitydavo, įvertindavo ir jeigu informacija keldavo abejonių, jis paskirstydavo ją aktyvui.
Vėliau jis pakeitė parodymus ir parodė, kad jeigu asmuo kreipdavosi į jį kelis kartus, jis juo
pasitikėdavo, o dar vėliau, parodė, kad dėl didelio informacijos srauto, jis su gaunama informacija
jis susipažindavo paviršutiniškai. Pastarieji jo prieštaringi parodymai vertintini kritiškai.
Teismas nepagrįstai nuosprendyje atkreipė dėmesį, bet nenurodė konkrečiai, kokiais byloje
surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais yra nustatyta ir daroma kategoriška išvada,
kad jis parašė straipsnį.
Atkreipia dėmesį į tai, kad privatus kaltintojas savo pareiškime privataus kaltinimo
tvarka nurodė, jog dėl šmeižto jis kreipėsi į Vilniaus apskrities 5-ąjį policijos komisariatą, iš kurio
2010 m. spalio 7 d. raštu gavo patvirtinimą, jog minėtą straipsnį parašė ir patalpino internetiniame
puslapyje būtent apeliantas. Pažymi, kad iš paties pareiškimo neaišku, ar E. B. kreipiasi dėl baudžiamosios bylos, ar civilinės bylos iškėlimo, nes jis save įvardija ieškovu, o apeliantą -atsakovu.
Atkreipia dėmesį, kad privatus kaltintojas kaltę grindė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus
miesto 5 PK (duomenys neskelbtini) nuovados 2011 m. spalio 17 d. nutarimu. Teigia, kad nėra teisinio pagrindo šį nutarimą laikyti įrodymu, patvirtinančiu jo kaltę. Priešingai, iš 2013 m. balandžio 11 d. teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos R. M. parodymų matyti, kad jis nebuvo kviečiamas apklausai šaukimu, jam nebuvo išaiškintos teisės, taip pat ir teisė atsisakyti duoti paaiškinimus ir turėti advokatą; iš paaiškinimo nematyti, kur buvo rašomas paaiškinimas. Liudytoja R. M. parodė, kad priimtame nutarime nurodyti paaiškinimai turi atitikti žmogaus paaiškinimams; liudytoja taip pat patvirtino, kad jo paaiškinime nurodytos aplinkybės ir nutarime nurodyti jo paaiškinimai iš esmės nesutampa; kad jam nebuvo pranešta apie nutarimo priėmimą. Todėl yra pagrindas teigti, kad tiek jo paaiškinimas, tiek priimtas nutarimas neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl nelaikytinas įrodymu šioje byloje. Kadangi privataus kaltinimo bylose, įskaitant kaltinimą šmeižtu neatliekamas ikiteisminis tyrimas ir nei tyrėjas, nei prokuroras valstybinio kaltinimo nepalaiko, todėl mano, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovados medžiaga yra neteisėta, juo labiau, kad teisme apklausiama Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 5 PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovados tyrėja R. M. paneigė savo 2011 m. spalio 17 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenis, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos duomenys nebuvo patvirtinti teisme.
Atkreipia dėmesį į (duomenys neskelbtini) policijos nuovados pareigūnų galimą šališkumą tiriant E. B. skundą, kadangi E. B. nepaneigė neformaliai bendravęs su policijos pareigūnais.
Prašo apeliacinės instancijos teismo atkreipti dėmesį į jo 2013 m. balandžio 23 d. teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir į jo baigiamąjį žodį.
Nurodo, kad teismas, pasisakydamas dėl apklaustųjų liudytojų J. J., A. J., R. N., P. R., nuosprendyje nurodė, jog tiki liudytojų parodymais ir laiko juos patikimais ir mano, jog kaltinamajam privatus kaltintojas E. B. negrasino fiziniu smurtu. Mano, kad tokie išteisinamajame nuosprendyje teismo išsireiškimai „tiki“, „laiko patikimais“, „mano“ negali būti laikomi kaip teismo įvertinami pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymi, kad E. B. ir jo liudytojai R. N., J. J., A. J. ir P. R. yra bendri kolegos ir draugai, todėl jų parodymai vertintini kritiškai.
Nurodo, kad teismas ignoravo liudytojų A. Z., D. M., V. J., V. B., I. J. ir O. G. parodymus, dėl jų parodymų nepasisakė, nutraukinėjo liudytojus, neleido ir trukdė jiems duoti parodymus.
Prašo pašalinti sakinį „Jokiu būdu nepateisinama tokio sakinio (...) parašymas, kuris teismo vertinimu neatitinka tikrovės“ iš nuosprendžio kaip neatitinkantį išteisinamojo nuosprendžio reikalavimų.
Pažymi, jog jis niekada neturėjo tikslo apšmeižti E. B., o jo kviesti liudytojai parodė, kad pažįsta jį, kaip sąžiningą, dorą žmogų. Teigia, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimą.
Teigia E. B. nešmeižęs, o tik išreiškęs savo subjektyvią sąžiningą nuomonę ir subjektyvų vertinimą (duomenys neskelbtini) bendruomenei aktualiais klausimais dėl E. B. ir kitų susijusių
visuomeninių veikėjų (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos narių veiklos, tačiau tikrai neturėjo jokių piktų ketinimų ir tyčia nešmeižė ir nesiekė šmeižti, pažeminti ar paniekinti E. B. asmeniškai, nesiekė sąmoningai užgauliai įžeisti E. B., paskleisti apie jį jokių tikrovės neatitinkančių žinių.
Mano, kad teismas nepagrįstai nepasisakė ir nevertino, kad privatus kaltintojas E. B.
yra viešas asmuo, kadangi sprendžiant jo kaltės įrodytumo klausimą būtina įvertinti ir privataus
kaltintojo statusą, t.y. tai, kad E. B. yra viešas asmuo.
Prašo teismo atsižvelgti į tai, kad ir Vilniaus m. 5 PK (duomenys neskelbtini) policijos nuovadoje ir
taikinamajame posėdyje jis neturėjo jokios teisinės pagalbos, neturėjo advokato, todėl dėl
sunkios materialinės padėties kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir
pirmuosiuose teismo posėdžiuose, iki pat 2012 m. spalio 19 d. teismo posėdžio
neturėjo teisinės pagalbos, buvo priverstas pats gintis, nors neturėjo teisinių žinių, todėl buvo grubiai pažeista jo teisė į gynybą, dėl ko šie jo paaiškinimai ir parodymai negali būti pripažinti įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais.
Atkreipia dėmesį, kad laikoma, jog privatus kaltintojas atsisakė kaltinimo, jeigu jis į teisiamąjį posėdį neatvyksta be svarbios priežasties. Į 2012 m. balandžio 18 d. posėdį E. B. neatvyko, apie neatvykimo priežastis nepranešė, ir netgi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartyje pripažinta, kad teismo 2012 m. balandžio18 d. protokole nebuvo nurodyta E. B. neatvykimo priežastis, todėl byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta.
Nurodo, kad 2012 m. balandžio 20 d. pateikė pareiškimą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, dėl bylą nagrinėjančio teisėjo O. R. nušalinimo. 2012 m. gegužės 18 d. teisėjas
O. R. nutartimi nutarė pareikštą nušalinimą tenkinti ir nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. 2012 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo laikinai einanti pirmininko pareigas teisėja J. R. nusišalinimą patvirtino. Mano, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus, teisėja buvo šališka, tuo buvo pažeistas BPK 44 str. 5,7 d., Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. nustatytas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas.
Taip pat mano, kad buvo pažeistas BPK 7 str. 2 d. įtvirtintas procesinis šalių lygiateisiškumas baudžiamajame procese. Teismas net du kartus nepagrįstai atmetė jo priešpriešinius skundus, susijusius su byla. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui antrą priešpriešinį skundą aš pateikiau 2012 m. spalio 18 d., teismo darbo pabaigoje. Nors skundas didelės apimties, bylos procesas prasidėjo kitą dieną, t.y. 2012 m. spalio 19 d., 9 val. ryte, jo priešpriešinio skundo nuorašas nebuvo įteiktas privačiam kaltintojui E. B.; proceso eigoje teisiamojo posėdžio metu E. B. nebuvo suteikta galimybė ir pakankamai laiko susipažinti su jo pateiktu priešpriešiniu skundu; taip pat mano, kad pats teismas neturėjo realios galimybės ir laiko susipažinti bei išanalizuoti priešpriešinį skundą, o skundžiamą nutartį paskelbė per maždaug tris valandas.
Atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu buvo pažeidžiama teismo posėdžio tvarka, jo teisė į teisingą, sąžiningą procesą. Teismas pažeidė rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 str., nes vietoj privataus kaltintojo ėmėsi jo kaltinimo iniciatyvos.
Pažymi, kad pirmos instancijos teismas net du kartus neargumentuotai atmetė mano prašymus dėl psichofiziologinio tyrimo skyrimo 2013 m. kovo 7 d. ir 2013 m. balandžio 23 d. jo, privataus kaltintojo E. B. ir jo liudytojų atžvilgiu, kurie teismo posėdžių metu buvo išreiškę sutikimą dalyvauti tokiame tyrime.
Atkreipia dėmesį į bendrą 2011 m. rugsėjo 29 d. (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos narių raštą „Dėl faktinių aplinkybių patvirtinimo“ adresuotą policijai dėl E. B. grasinimo, po kuriuo bendrai pasirašė visi privataus kaltintojo E. B. kolegos, jo liudytojai. Mano, kad akivaizdžiai, ir raštu, ir žodžiu, privataus kaltintojo E. B. šalininkai, jo kolegos savo parodymais kreipiantis į policiją ir teisme padėjo savo kolegai E. B.
Atkreipia dėmesį, kad visi jo kviesti liudytojai – D. M., I. J., O. G., V. B., A. Z. ir V. J. - parodė, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos nariai, t.y. privatus kaltintojas E. B. ir jo liudytojai buvo bendrai priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu.
Atkreipia dėmesį, kad jis anksčiau neteistas, nebaustas, gerai charakterizuojamas, jis nieko nusikalstamo nepadarė, o galimas teistumas baudžiamojoje byloje sukelia itin neigiamas pasekmes.
Mano, kad šis ginčas galėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
Prašo įvertinti E. B. galimai melagingus parodymus, taip pat atsisakymą ir vengimą duoti parodymus ir perduoti juos įvertinti teisėtvarkos institucijai pagal kompetenciją.
Pažymi, kad 2013 m. kovo 7 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą „Dėl BK 154 str. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kuris įvertintų baudžiamojo persekiojimo už šmeižimą konstitucingumą, o bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau teismas nepagrįstai, neargumentuotai atmetė šį prašymą. Minėtas išaiškinimas yra Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo, o ne Vilniaus miesto apylinkės teismo kompetencijoje. Todėl prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kuris įvertintų baudžiamojo persekiojimo už šmeižimą konstitucingumą, iki bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl BPK normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai sustabdyti šios baudžiamosios bylos nagrinėjimą.
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas nukentėjusysis E. B. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį.
Teigia, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. vykusiame (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos posėdyje G. G. negrasino fiziniu smurtu. Viešai išplatinus minėtą straipsnį, jis patyrė pažeminimą, buvo sukelta grėsmė pasitikėjimui juo asmenų, su kuriais jam nuolat tenka spręsti darbinius, visuomeninius ir partinius klausimus, tarpe.
Nurodo patyręs moralinę ir materialinę žalą, kadangi bendraujant su naujais žmonėmis, jie jau turi neigiamą informaciją apie jį.
Pažymi, jog sutiktų susitaikyti su G. G. tik tuo atveju, jei jis įrodytų, jog yra galimai neatsakingas už savo veiksmus.
Nurodo, kad iš bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktų ir aplinkybių akivaizdu, kad G. G. tyčia, sąmoningai ir kryptingai paskleidė melagingas žinias, neva 2011 m. rugpjūčio 8 d. vykusiame (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos posėdyje apeliantas jam grasino fiziniu susidorojimu. G. G. tyčinius veiksmus patvirtina minėto posėdžio dalyviai bei internetinio portalo demokratija.eu administratorius R. A.. Šių liudytojų parodymus teismas pripažino teisingais. Pažymi, kad teismas nustatė, jog kaltinamasis savarankiškai ir apgalvotai parašė šmeižikišką straipsnį, pats asmeniškai rūpinosi ir siekė, kad šis straipsnis būtų patalpintas internetiniame portale.
Kaltinamojo tyčinę veiką patvirtina ir tai, kad jis neketino ir neketina atsiprašyti apelianto už neva netyčinę veiką, priešingai, gynė savo saviraiškos teisę skleisti nuomonę.
Atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu buvo įrodyta, jog kaltinamasis pats parašė, pasirašė ir pasiekė, kad minėtas straipsnis būtų patalpintas interneto portale.
Išteisintasis apeliantas G. G. savo atsikirtimuose į privataus kaltintojo E. B. apeliacinį skundą prašo skirti psichofiziologinę ekspertizę (tyrimą polifragu) jo, privataus kaltintojo ir pastarojo liudytojų, o būtent A. J., P. R., R. N., J. J. atžvilgiu, išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos nario R. N. ar (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos 2011 m. rugpjūčio 8 d. (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos posėdžio vaizdo ir garso įrašus, atmesti privataus kaltintojo E. B. apeliacinį skundą ir jo prašymus, įvertinti privataus kaltintojo E. B. galimai melagingus parodymus, vengimą duoti parodymus ar nutylėjimą dėl galimai jam žinomų aplinkybių ar perduoti teisėsaugos institucijai pagal kompetenciją pagal BK 235 str. 1 d., pakeisti skundžiamo nuosprendžio motyvus, paliekant nepakeistą nuosprendžio rezoliucinę dalį. Nurodo tokias pačias aplinkybes, kaip ir apeliaciniame skunde.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 str. nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, kad G. G. veiksmuose BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių nėra.
Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 str. ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą.
Šmeižimas pagal BK 154 str. – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyvinės pusės požymis – paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Informacijos perdavimas per visuomenės informavimo priemonę, kaip vienas iš veiką kvalifikuojančių požymių, numatytas BK 154 str. 2 d.
Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas – nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija – nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši – individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. EŽTT praktikoje taip pat yra daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas. 2001 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Feldek prieš Slovakiją, teismas išaiškino, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis Nr. 2K-7-645/2005).
Skirtingai, nei faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, nors šiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui ar vertinamiesiems teiginiams), būtina atsižvelgti į bylos kontekstą (teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, pateiktą realaus elgesio vertinimą ar nuomonės pareiškimą be jokio faktinio pagrindo ir kt.).
Apeliantas pažymi, kad teismas nenurodė, kokiais konkrečiai byloje įrodymais yra nustatyta išvada, kad būtent jis parašė straipsnį, tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokiu argumentu nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas pasisakė, jog išvadą apie tai, kad straipsnį parašė būtent G. G., padarė remdamasis straipsnio kopija, kurio pabaigoje nurodyta G. G. vardas, pavardė, el. pašto adresas. Taip pat teismas pažymėjo, kad G. G., rašydamas 2011 m. spalio 7 d. paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 policijos komisariato viršininkui nurodė, kad „neapsikentęs kai kurių (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos narių savivalės, pažeidimų ir mano kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės tarybos nario ir žmogaus teisių pažeidimų, prieš mane skleidžiamo šmeižto, parašiau elektroninę peticiją „(duomenys neskelbtini) bendruomenės taryba be partinių ir kitų suinteresuotų asmenų“. Nepaisant to, kad apeliantas ginčija 2011 m. spalio 7 d. paaiškinimo gavimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks paaiškinimas buvo paimtas nepažeidžiant BPK 168 str. 1 d. nuostatų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš R. A. parodymų pirmos instancijos teismui matyti, jos straipsnį gavo iš G. G., o po kurio laiko pats G. G. prašė šį straipsnį pašalinti iš internetinio portalo. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jis buvo įsitikinęs, kad straipsnis yra parašytas G. G., kad prieš tai buvo patalpinęs ne vieną G. G. straipsnį ir kad nebuvo gavęs iš pastarojo pretenzijų apie tai, kad šis straipsnis būtų parašytas kito asmens, bet pasirašytas G. G. vardu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais parodymais, apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl šių parodymų objektyvumo ir teisingumo, šiuos parodymus patvirtina ir G. G. 2011 m. spalio 7 d. paaiškinimas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 policijos komisariatui bei paaiškinimas taikinamajame posėdyje. Pažymėtina, kad nors G. G. nurodo, kad jo 2011 m. spalio 7 d. paaiškinimas gautas neteisėtu būdu, tačiau jame išdėstytos aplinkybės sutampa tiek su R. A. parodymais, tiek su pačiame straipsnyje išdėstytu teiginiu „E. B., kuris tame posėdyje buvo išrinktas etikos komisijos pirmininku (!) atvirai Tarybos akivaizdoje man grasino fiziniu smurtu“. G. G. ginčijama aplinkybė, jog nėra įrodyta, kad būtent jis parašė minimą straipsnį, paneigia jo paties parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir apeliacinio skundo argumentai, kad E. B. minėto tarybos posėdžio metu grasino panaudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė aplinkybę, kad G. G. parašė straipsnį „(duomenys neskelbtini) bendruomenės taryba be partinių ir kitų suinteresuotų asmenų“.
Vien ta aplinkybė, jog teismas savo iniciatyva nuosprendžio aprašomosios dalies nustatomojoje dalyje įrašė aplinkybę, kad E. B. straipsnį pastebėjo 2011 m. rugsėjo 29 d., nevertintina kaltinimo ribų nustatymo ir peržengimo aplinkybe. Teismas aprašomojoje dalyje surašo teisiamajame posėdyje ištirtas ir nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad ši aplinkybė nekeičia kaltinimo esmės. Teismas gali tikslinti kaltinimo aplinkybes, jeigu jos nekeičia kaltinimo esmės (BPK 255 str.). Ta aplinkybė, kad teismas nusprendė, kaip nurodė G. G., nagrinėti „išskirtinai tik“ 2011 m. rugpjūčio 8 d. susirinkimo aplinkybes, nevertintina kaip kaltinimo ribų nustatymas. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pats sprendžia dėl įrodymų pakankamumo.
G. G. atkreipia dėmesį, kad privataus kaltintojo E. B. pareiškime bei suformuluotame kaltinime nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, padariniai ir kitos esminės aplinkybės bei duomenys, kurie patvirtina pareiškime išdėstytas aplinkybes, kaip nurodyta BPK 412 str. 2 d. Pažymi, kad privatus kaltintojas išsakė tik savo nuomonę ir deklaratyvius pasvarstymus, tačiau nepateikė jokių duomenų, įrodymų apie jam galimai padarytą žalą, todėl neįrodė, kad jam padaryta žala. Jis byloje nepripažintas nukentėjusiuoju. Todėl negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už tariamą šmeižtą, kai nėra sukeltos jokios žymios žalos, taigi, privataus kaltintojo pareiškimas neatitinka BPK 412 str. 2 d. reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.1. p. inter alia veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada (BPK 305 str. 1 d. 1 p.). Kai neįmanoma nustatyti tikslios vietos ar laiko, šios aplinkybės nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas šias aplinkybes nustatė atsižvelgdamas į privataus kaltintojo E. B. nurodytą datą, kada jis pastebėjo minimą straipsnį.
Nors skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta „šmeižikiškas teiginys“, tačiau šio teiginio turinys ir buvo teismo analizuojamas BK 154 str. 1 d. kontekste. Nors G. G. teigia, kad taip buvo pažeista jo teisė į gynybą, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, G. G. viso proceso metu puikiai suprato kuo yra kaltinamas ir paties kaltinimo esmę.
Sutiktina su G. G. apeliacinio skundo argumentu, kad teismas neanalizavo ir nevertino E. B. kaltinimo apie pastarajam galimai padarytą žalą, nesprendė jų įrodytumo ar neįrodytumo klausimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismui nustačius, kad nėra vieno iš nusikalstamos veikos požymio – tyčios, teismas neprivalėjo nustatinėti kitų aplinkybių, turinčių reikšmės veikos kvalifikavimui buvimą ar nebuvimą.
Taip pat pažymėtina, kad dėl aukščiau minėtų aplinkybių pasisakytina ir dėl G. G. nurodytos aplinkybės apie tai, kad E. B. ir jo liudytojai R. N., J. J., A. J. ir P. R. yra bendri kolegos ir draugai, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į tokį skundo argumentą pažymi, kad teismas nelaiko 2011 m. rugpjūčio 8 d. pasirašyto E. B. ir kitų tarybos narių J. J. ir A. B. viešai paskelbto rašto „Adresatams dėl G. G. elgesio“ kaip išankstinio šių asmenų parodymų derinimo. Teismas sutinka su apelianto nuomone, kad pirmos instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog liudytojai R. N., J. J., A. J. ir P. R. yra privataus kaltintojo E. B. kolegos, tarp šių asmenų ir G. G. yra susiklostę įtempti santykiai.
Apeliantas E. B. savo skunde nurodė, kad iš bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktų ir aplinkybių akivaizdu, kad G. G. tyčia, sąmoningai ir kryptingai paskleidė melagingas žinias, neva 2011 m. rugpjūčio 8 d. vykusiame (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos posėdyje apeliantas jam grasino fiziniu susidorojimu. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Kaip jau yra minėta, , BK 154 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia., t.y. kaltininkas suvokia kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės ir žemina kito asmens garbę ir orumą (kasacinė nutartis Nr.2K-7_545/2005). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad G. G. veikoje nebuvo privalomo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio, dėl ko negali kilti baudžiamoji atsakomybė. Sutiktina su G. G. skunde išdėstytais argumentais, kad jis išreiškė savo subjektyvią nuomonę, vertinimą, įspūdžius apie vykusį tarybos posėdį. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš paties G. G. parodymų, liudytojų parodymų, 2011 m. rugpjūčio 8 d. (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldijos tarybos posėdžio metu kilo įtampa ir natūralu, kad gali susidaryti neigiamas įspūdis apie šį susirinkimą ir jame dalyvavusius asmenis.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad G. G. straipsnyje „(duomenys neskelbtini) bendruomenės taryba be partinių ir kitų suinteresuotų asmenų“, nurodydamas, kad “Buvo prieita iki žemiausio lygio, kai (duomenys neskelbtini) bendruomenės savivaldos tarybos narys, socialdemokratas E. B., kuris tame posėdyje buvo išrinktas etikos komisijos pirmininku (!) atvirai Tarybos akivaizdoje man grasino fiziniu smurtu”, išdėstė savo nuomonę, t.y. jo supratimą, vertinimą bei požiūrį, jis nesiekė pažeminti privatų kaltintoją E. B. asmeniškai, nesiekė paskleisti apie jį jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, tik išreiškė savo subjektyvią nuomonę, įvertinimą ir supratimą visumos aplinkybių ir teiginių, kuriuos girdėjo iš privataus kaltintojo E. B. 2011 m. rugpjūčio 8 d. tarybos posėdžio metu, kai jam susidarė įspūdis, kad jam grasinama fiziniu smurtu, nes išgirdo ir subjektyviai suprato, kad jam buvo žadama trenkti.
Teismas pažymi, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str. klausimą svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Teismas konstatuoja, kad išnagrinėjus bylą nenustatyta, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises, ir daro išvadą, kad G. G. neperžengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribų, be to, neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti.
Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT ir suformuotoje nacionalinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).
Taigi, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, todėl išteisintojo G. G. ir privataus kaltintojo E. B. apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio keisti apeliacinių skundų motyvais įstatyminio pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
išteisintojo G. G. ir privataus kaltintojo E. B. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkė /parašas/ Vitalija Norkūnaitė
Teisėjai /parašai/ Arūnas Kisielius
Leonarda Gurevičienė
Nuorašas tikras
Teisėja Vitalija Norkūnaitė