Civilinė byla Nr. e2-1203-592/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18610-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 3.2.6.1

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AXIS AUTO“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Swen65“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo Marine Underwriting Services SIA, veikianti per Marine Underwriting Services SIA Lietuvos filialą. 

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 4 000 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovė pagal su ieškove sudarytą krovinio ekspedijavimo sutartį Nr. 4444/190326/13476 įsipareigojo pervežti krovinį (transporto priemonę Iveco Daily), o ieškovė įsipareigojo už suteiktas vežimo paslaugas sumokėti 580 Eur plius PVM užmokestį. 2019 m. kovo 26 d. pasikrovimo vietoje (Prancūzijoje) atsakovei kraunantis krovinį (transporto priemonę) ant autovežio, buvo apgadinta kraunama transporto priemonė Iveco Daily ir greta stovėjusi transporto priemonė Peugeot 208. 2019 m. rugpjūčio 12 d. dėl krovinio (Iveco Daily) ir kitos transporto priemonės – Peugeot 208, apgadinimo ieškovė gavo krovinio siuntėjo Prancūzijos bendrovės STVA Uniroute sąskaitas faktūras Bom 19081373 (3 578,17 Eur be PVM) ir Bom 190813743 (3 298,71 Eur be PVM). 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2019 m. spalio 10 d. mokėjimo pavedimais ieškovė šias sąskaitas apmokėjo, todėl krovinio siuntėjas jam išdavė Reikalavimo priėmimo (žalos atlyginimo) patvirtinimą. Atlyginusi atsakovės padarytą 6 876,88 Eur žalą, ieškovė įgijo regreso teisę jos reikalauti iš atsakovės ir šiai sumai atsakovei išrašė PVM sąskaitą-faktūrą.

2020 m. kovo 20 d. ieškovė gavo atsakovės vežėjo civilinės atsakomybės draudiko Marine Underwriting Services SIA sprendimą nekompensuoti atsakovės padarytos žalos, motyvuojant tuo, kad ieškovės pretenzija yra iš dalies nepagrįsta ir nepateikti visi reikalavimo teisę patvirtinantys įrodymai. Ieškovės civilinės atsakomybės draudikas Navigators International Insurance Company Ltd, vertindamas tuos pačius duomenis, 2020 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius, todėl, atėmęs draudimo sutartyje numatytą besąlyginę 4 000 Eur išskaitą, ieškovei dėl šio įvykio išmokėjo 2 876,88 Eur draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, kad žala ieškovei buvo iš dalies atlyginta, šalys 2020 m. birželio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu nustatė, jog galutinė atsakovės ieškovei dėl 2019 m. kovo 26 d. įvykio mokėtina suma sudaro 4 000 Eur.

Ieškovė pažymėjo, kad sutarties 4 punkte šalys buvo sutarusios, kad vežėjas (atsakovė) besąlygiškai prisiima pilną materialinę atsakomybę (taip pat ir krovinio vertės praradimą/ nusidėvėjimą, jei toks būtų taikomas) už krovinio sugadinimą, ir tai, kad ši nuostata galioja ir krovinio pasikrovimo/nusikrovimo metu. Atsakovės atsakomybės dėl krovinio dalies sugadinimo taikymui yra aktuali 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR). Šios CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, iki jo perdavimo gavėjui momento. Be to, šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu, laikantis šių nuostatų: vežėjas, dėl kurio kaltės buvo padaryta žala, yra asmeniškai atsakingas dėl nuostolių atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar kompensaciją sumokėjo jis pats, ar kitas vežėjas (a punktas). Pažymėjo, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis numato, jog vežėjas, praradęs dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis).

Ieškovės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ji, kaip susitariantysis vežėjas, atlygino krovinio siuntėjo patirtus ir realiomis rinkos kainomis pagrįstus nuostolius ir dėl jų atlyginimo įgijo regreso teisę į atsakovę (faktinį vežėją), dėl kurio kaltės jie buvo padaryti, yra pagrindas ieškinį tenkinti.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad krovinio ekspedijavimo sutartis Nr. 4444/190326/13476 nėra pasirašyta atsakovės. Taip pat sutartyje nurodyta, kad jos sudarymo (surašymo) data yra 2019 m. kovo 27 d., o krovinio pakrovimo data – 2019 m. kovo 26 d., pristatymo – 2019 m. kovo 27 d. 

Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nebuvo nei faktine krovinio siuntėja, nei gavėja, nei turėjo kokių nors daiktinių teisių į gabenamą Iveco Daily ar sugadintą Peugeot 208, t. y. nebuvo jų savininke, pirkėja ar pardavėju. Kiek atsakovei yra žinoma, STVA Uniroute, kaip ir ieškovė, yra tik vienas iš logistikos grandinės dalyvių, o ne gabentos (krautos) ar sugadintos transporto priemonės savininkas. Nors ieškovė nurodė, kad krovinio (Iveco Daily) siuntėju buvo Prancūzijos bendrovė STVA Uniroute, tačiau nepateikė jokių šios įmonės kaip siuntėjo statusą patvirtinančių dokumentų. Taigi, nei sugadinto turto savininkas, nei siuntėjas nėra žinomi. Jeigu STVA Uniroute buvo ekspeditorius, vienas iš logistikos grandinės dalyvių, pirmasis vežėjas ir pan., tačiau ne krovinio savininkas, kurio turtui buvo padaryti nuostoliai, STVA Uniroute galėjo įgyti reikalavimo teisę kitų logistikos grandinės dalyvių atžvilgiu tik kompensavęs nuostolius juos patyrusiam asmeniui, t. y. krovinio savininkui.

Atkreipė dėmesį, kad abu apgadinti automobiliai įvykio metu buvo registruoti, šių transporto priemonių valstybiniai numeriai nurodyti Ortrans sąskaitose STVA Uniroute (Peugeot 208 valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Iveco Daily valstybinis Nr. – (duomenys neskelbtini)). Atsakovės teigimu, tai reiškia, kad įvykio metu transporto priemonės jau buvo gamintojo parduotos ir įregistruotos konkrečių savininkų vardu, tačiau byloje duomenų apie tai nėra. Taip pat iš Ortrans sąskaitų, pateiktų STVA Uniroute, matyti, kad Iveco Daily pirmosios registracijos data yra 2019 m. kovo 11 d., Peugeot 208 – 2015 m. sausio 20 d. Tai reiškia, kad Peugeot 208 įvykio metu buvo eksploatuojama daugiau kaip 4 metus, tačiau ieškovė į naudojimo laikotarpį neatsižvelgė, reikalaudama priteisti iš atsakovės visą 3 298,71 EUR (be PVM) remonto išlaidų sumą, neatsižvelgiant į nusidėvėjimą. Atsakovės teigimu, į naudotos transporto priemonės nusidėvėjimą turi būti atsižvelgiama, sprendžiant dėl atlygintinų nuostolių dydžio.

Pažymėjo, kad ieškovei atliekant 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2019 m. spalio 10 d. mokėjimus STVA Uniroute, atsakovė jokia forma nebuvo išreiškusi sutikimo su nuostolių dydžiu ar savo atsakomybe dėl šio įvykio. Ieškovė mokėjimą atliko savo rizika, ir, reikšdama reikalavimą atsakovei, turi įrodyti ir pagrįsti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas bei savo reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, ar atitinkamą sumą STVA Uniroute kompensavo Iveco Daily ir Peugeot 208 savininkams, taip pat apie šių transporto priemonių savininkų pareikštas pretenzijas STVA Uniroute ar kitiems vežime dalyvavusiems asmenims. Todėl atsakovė laikosi pozicijos, kad 2019 m. rugsėjo 19 d. ir 2019 m. spalio 10 d. mokėjimai ieškovei reikalavimo teisės nesuteikia, kadangi nuostoliai nebuvo padaryti STVA Uniroute turtui ir nėra įrodymų, patvirtinančių, kad STVA Uniroute atlygino nuostolius krovinio savininkui.

Nurodė, kad reikalavimo sumą sudaro 4 000 Eur transporto priemonių remonto išlaidos, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad STVA būtų sumokėjusi atitinkamas sumas bendrovei ORTRANS, kuri pateikė sąskaitas STVA Uniroute. Viešai skelbiamais duomenimis apie ORTRANS, esančią Amberieu en Bugey, tai yra transporto ir sandėliavimo paslaugas teikianti įmonė. Nėra aišku, kokiu pagrindu ji pateikė sąskaitas STVA Uniroute automobilių remonto išlaidoms kompensuoti. Atkreipė į tai, kad 2020 m. kovo 20 d. atsakovės draudiko atstovo, trečiojo asmens Marine Underwriting Services SIA filialas Lietuvoje savo sprendime dėl 2019 kovo 26 d. įvykio, kaip vieną iš nesutikimo su ieškovės reikalavimu argumentų nurodė tai, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo teisės, t. y. kad automobilių remonto kaštai, kurių atlyginimo reikalaujama, buvo atlyginti apgadintų automobilių savininkams. Jeigu ieškovė būtų pateikusi tokius dokumentus atsakovės draudiko atstovui iki kreipimosi į teismą, galimai šalys būtų radusios sprendimą dėl taikaus šio ginčo išsprendimo. Ieškovė tokių dokumentų nepateikė.

Atsakovė negali sutikti ir su ieškovės pateiktais nuostolių sumos įrodymais. Ieškovės pateiktas 2020 m. birželio 12 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas nėra nei ieškovės, nei atsakovės pasirašytas, taip pat nėra jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovė iki ginčo perdavimo teismui būtų sutikusi su ieškovės reikalavimo suma. Atsakovė neginčija įvykio aplinkybių, dėl kurių Iveco Daily apgadino Peugeot 208. Tačiau tiek ieškovės reikalavimo teisė, tiek kitos civilinės atsakomybės sąlygos yra įrodinėtinos ieškovės.

Pažymėjo, kad CMR Konvencijos 25 straipsnis numato, kad vežėjas turėtų atlyginti krovinio nuvertėjimo sumą, tačiau ieškovė reikalauja atstatymo išlaidų atlyginimo. Tokia pozicija gali neatitikti CMR Konvencijos 25 straipsnį. Be to, žala įvyko transporto priemonės Iveco Daily krovinio ir tvirtinimo metu, o vežėjo atsakomybė prasideda nuo krovinio priėmimo momento. Pagal KTK 32 straipsnio 1 dalį, jei nesusitarta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, iškrauna – gavėjas, siuntėjas gali pasitelkti vežėją pakrovimui. Kadangi į bylą pateikta vežimo sutartis surašyta jau po krovinio pakrovimo ir atsakovės nepasirašyta, ieškovė turėtų patikslinti, kodėl vežėjui perkeliama atsakomybė už krovimo metu atsiradusią žalą.

Atsakovės teigimu, neatmestina, kad kaip krovinys turėjusi būti gabenta transporto priemonė Iveco Daily buvo apdrausta krovinių (Cargo) draudimu, o šalia stovėjęs Peugeot 208 – kasko (automobilio kaip turto) draudimu, kadangi abu automobiliai įvykio metu jau buvo registruoti ir kurį laiką naudojami (Peugeot 208 – daugiau nei 4 metus, Iveco Daily – daugiau nei 2 savaites). Todėl abi transporto priemonės galėjo būsi naudotojų / savininkų apdraustos krovinio ar kasko (automobilio kaip turto) draudimais.

Atsakovės teigimu, nepateikus dokumentų, įrodančių, kad 6 876,88 Eur sumą STVA Uniroute kompensavo transporto priemonių savininkams, ieškinys atmestinas, kaip pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens.

Pažymėjo, kad ieškinio reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo neatitinka CMR Konvencijos 27 straipsnio, numatančio, kad reikalavimus reiškiantis asmuo gali pareikalauti sumokėti 5 procentų palūkanas nuo ieškinio pateikimo dienos.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Vėlesniais rašytiniais paaiškinimais šalys iš esmės palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus į juos, pagrįsdami savo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, o trečiasis asmuo palaikė atsakovės argumentus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ieškinys atmestinas.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai yra pagrindinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

Nagrinėjamu byloje kilo esminis ginčas, ar ieškovė įrodė savo reikalavimo teisę, nuostolių atlyginimo faktą ir dydį, kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas išaiškino šalims teisę teikti papildomus įrodymus ir nurodė, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti minėtas esmines ginčo aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kad šiuo atveju reikšmingos ir įrodinėtinos aplinkybės: kokiu pagrindu ieškovė turėjo atlyginti žalą už turto sugadinimą Prancūzijos bendrovei STVA Uniroute, kokios aplinkybės ir įrodymai patvirtina pastarosios prievolę (pareigą) atlyginti žalą kitiems nukentėjusiems asmenims, kokiu mastu atlygintina žala (ar skaičiuotinas nusidėvėjimas, kitos su įvykiu susijusios išlaidos). Atsakovė ginčija ieškovės reikalavimo teisę ir ta apimtimi, kad ieškovė neįrodė, jog tikėtinai apgadintų transporto priemonių savininkai (valdytojai) buvo apsidraudę (Kasko ar Cargo draudimu), kas galėjo eliminuoti kitų vežimo dalyvių (vežėjų, krovinio siuntėjo ir pan.) atsakomybę, tuo pačiu ieškovės pareigą atlyginti padarytą žalą.

Byloje nustatyta, kad ginčo šalių krovinio ekspedijavimo sutarties Nr. 4444/190326/13476 pagrindu atsakovė įsipareigojo pervežti krovinį (transporto priemonę Iveco Daily), o ieškovė įsipareigojo už suteiktas vežimo paslaugas atsiskaityti. Bylos nagrinėjimo eigoje (taip pat baigiamojoje kalboje) atsakovė jau neginčijo aplinkybės dėl minėtos sutarties sudarymo, todėl teismas remiasi šia sutartimi.

Sutartimi numatyta atvykimo į pakrovimą data – 2019-03-26, o atvykimo į iškrovimo vietą data – 2019-03-27. Vežimas numatytas Prancūzijos teritorijoje.

Ieškovė teigia, kad 2019-03-26 pasikrovimo vietoje atsakovei kraunantis krovinį (transporto priemonę) ant autovežio, buvo apgadinta kraunama transporto priemonė Iveco Daily ir greta stovėjusi transporto priemonė Peugeot 208. 2019-08-12 dėl minėtų transporto priemonių apgadinimo ieškovė gavo krovinio siuntėjo Prancūzijos bendrovės STVA Uniroute sąskaitas faktūras Bom 19081373 (3 578,17 Eur be PVM) ir Bom 190813743 (3 298,71 Eur be PVM). 2019-09-19 ir 2019-10-10 mokėjimo pavedimais ieškovė šias sąskaitas apmokėjo, o krovinio siuntėjas jam išdavė žalos atlyginimo patvirtinimą. Ieškovės nuomone, atlyginusi atsakovės padarytą 6 876,88 Eur žalą, ieškovė įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės.

Teismas sutinka su atsakovės ir trečiojo asmens argumentais, kad ieškovė pakankamai ir objektyviais įrodymais nepagrindė savo reikalavimo teisės.

Pažymėtina, kad pati ieškovė nurodo, kad 2020-03-20 gavo atsakovės vežėjo civilinės atsakomybės draudiko Marine Underwriting Services SIA sprendimą nekompensuoti atsakovės padarytos žalos, motyvuojant tuo, kad ieškovės pretenzija yra iš dalies nepagrįsta ir nepateikti visi reikalavimo teisę patvirtinantys įrodymai.

Ieškovė nurodo, kad ginčo šalys 2020-06-12 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu nustatė, jog dėl 2019-03-26 įvykio atsakovės mokėtina suma sudaro 4 000 Eur. Tačiau teisme tai neigė atsakovė, o iš akto turinio matyti, kad jis nėra pasirašytas atsakovės. Ieškovė nepateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių šio akto pasirašymą kitais būdais ar jo galiojimą kitu teisiniu pagrindu. Tokiu atveju darytina išvada, kad atsakovė nebuvo pripažinusi žalos padarymo fakto, jo dydžio ir savo prievolės ieškovei.

Ieškovė neginčijo atsakovės nurodytų aplinkybių, kad STVA Uniroute, kuri dėl įvykio pateikė ieškovei sąskaitas, kaip ir ieškovė, yra galimai tik vienas iš logistikos grandinės dalyvių, o ne gabentos (krautos) ar sugadintos transporto priemonės savininkas. Tačiau pastaroji įmonė nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl tokio subjekto teisių ir pareigų. Tačiau sutiktina, kad ieškovė privalėjo pateikti įrodymus apie sugadinto turto (abiejų transporto priemonių) savininkus, jiems žalą atlyginusius asmenis ir žalos atlyginimo šiems savininkams faktą pagrindžiančius įrodymus. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė apmokėjo STVA Uniroute sąskaitas, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovė perėmė reikalavimo teisę iš ją turinčio asmens.

Labiau tikėtina atsakovės argumentacija, kad kaip krovinys turėjusi būti gabenta transporto priemonė Iveco Daily buvo apdrausta krovinių Cargo (krovinio) draudimu, o šalia stovėjęs Peugeot 208 – Kasko (automobilio kaip turto) draudimu, nes šios transporto priemonės įvykio metu jau buvo registruotos ir kurį laiką naudojamos (Peugeot 208 – daugiau nei 4 metus, Iveco Daily – daugiau nei 2 savaites). Šių atsakovės nurodytų aplinkybių ieškovė neginčijo. Tai reiškia, kad galimai draudimo išmokas turėję išmokėti draudikai turėjo perimti reikalavimo teises, o jei šias teises perleido kitiems asmenims, tame tarpe ieškovei, tai turėjo būti pateikti teismui įrodymai. Tačiau ginčo šalys nepateikė teismui Prancūzijos teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygų ar draudimo teisinių santykių taikymą, jų praktinio aiškinimo, todėl teismas pastarąją atsakovės argumentaciją vertina tik kaip tikėtinai pagrįstą bendrų teisės principų požiūriu (CPK 185 straipsnis).

Taigi byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumos pagrindu teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo teisės, todėl vien tai yra pakankamas pagrindas atmesti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.

Konstatavus, kad reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra nepagrįstas, netenkintinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

Ieškinį atmetus, iš ieškovės priteistina už teisines paslaugas atsakovei - 1 028,50 Eur, trečiajam asmeniui - 363 Eur; į valstybės biudžetą – 10,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; ieškovei nepriteistina jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AXIS AUTO“, juridinio asmens kodas 302709537, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Swen65“, juridinio asmens kodas 144381319, 1 028,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AXIS AUTO“, juridinio asmens kodas 302709537, trečiajam asmeniui Marine Underwriting Services SIA, įmonės registracijos numeris 40103608205, Baznicas 4A, Riga, Latvija, 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AXIS AUTO“, juridinio asmens kodas 302709537, į valstybės biudžetą 10,52 Eur (dešimt eurų 52 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                Igoris Kasimovas