Civilinė byla Nr. 2-411-241/2016

Proceso Nr. 2-55-3-01248-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.4.2.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Šiaurės kompanija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ prašymą dėl įtraukimo į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ kreditorių sąrašą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja UAB „Natural North Caviar“ (toliau ir – Pareiškėja) patikslintame pareiškime prašė patvirtinti 687 775,59 Lt (199 193,57 EUR) dydžio kreditorinį reikalavimą BUAB „Šiaurės kompanija“ (toliau ir – Atsakovė) bankroto byloje. Nurodė, kad 2013–2014 metais Pareiškėja pardavė / suteikė Atsakovei prekių / paslaugų, mokėjo avansus, apmokėjo Atsakovės kreditorinius įsiskolinimus, tačiau Atsakovė skolos nesumokėjo.

BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto administratorius (toliau – Administratorius) nesutiko su pareikštais reikalavimais. Nurodė, kad Pareiškėja yra ne Atsakovės kreditorė, o debitorė, nes yra skolinga Atsakovei 5 115 337,03 Lt. Dėl šios priežasties, net jei darytume prielaidą, kad Atsakovė yra skolinga Pareiškėjai nurodomą sumą, būtų buvę sudaryti tarpusavio skolų suderinimo aktai ir Pareiškėja nebūtų dariusi mokėjimų Atsakovei už prekes. Abi įmonės yra susijusios per akcininkus ir valdymo organus. Pareiškėjos pateiktos sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamas pareikštas reikalavimas, galimai yra suklastotos, nes šios sąskaitos nebuvo perduotos Administratoriui kartu su bankrutuojančios įmonės dokumentais, taip pat nebuvo perduotos sutartys, kurių pagrindu išrašytos šios sąskaitos, sąskaitas išrašę asmenys tuo metu ėjo analogiškas pareigas abiejose įmonėse. Pareiškėja už transporto paslaugas maršrutu „Klaipėda–Šalčininkai“ išrašė sąskaitas dvigubai didesne kaina nei Atsakovės išrašyta sąskaita Pareiškėjai už transportavimą maršrutu „Šalčininkai–Vokietija“. Mažai tikėtina, kad Atsakovei apskritai reikėjo pirkti tokias paslaugas, kurias pati teikė Pareiškėjai. Iš Administratoriui perduotų sąskaitų matyti, kad būtent Atsakovė nuomojo 3 automobilius Pareiškėjai. Kadangi Administratoriui nebuvo perduoti visi bankrutuojančios įmonės dokumentai, nėra aišku, ar Atsakovė nebuvo sudariusi ryšio tiekimo paslaugų savo vardu. Atsižvelgiant į tai, kad abiejose bendrovėse dirbo tie patys darbuotojai, net ir nustačius asmenis, kurie naudojosi Pareiškėjos pateiktose sąskaitose nurodytais telefonų numeriais, labiau tikėtina, kad nebūtų įmanoma nustatyti, kurios įmonės tikslams šie numeriai naudoti. Priešingai nei teigia Pareiškėja, Atsakovė tarp jos ir Pareiškėjos susiklosčiusiuose santykiuose buvo ikrų pardavėja, o ne pirkėja. Iš Administratoriui perduotų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad Pareiškėja tą patį produkcijos kiekį parduodavo Atsakovei už didesnę kainą, nei iš jos įsigijo. Administratoriui pateiktos 2013 m. spalio 31 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros serija NNC Nr. 031 rekvizitų išdėstymas vizualiai skiriasi nuo Pareiškėjos pateiktos sąskaitos egzemplioriaus, šios sąskaitos egzemplioriai pasirašyti skirtingų asmenų, todėl ši sąskaita akivaizdžiai suklastota. Sąskaitas AB Lesto, AB „Lietuvos dujos“, UAB „Nemenčinės komunalininkas“, UAB „Elektros tiekimas“, UAB „Vilniaus vandenys“, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai faktiškai privalėjo apmokėti Pareiškėja, kadangi nuomojo patalpas iš Atsakovės ir buvo tikroji patalpų naudotoja. Dėl sąskaitų apmokėjimo kitiems Atsakovės kreditoriams, nėra aišku, kokiu pagrindu ir už kokias paslaugas buvo mokėta, todėl tai negali būti laikoma Atsakovės skola Pareiškėjai. Pareiškėjai nebuvo jokio pagrindo Atsakovės vardu atlikti mokėjimus už susijusią įmonę UAB „Auksinis eršketas“, kuriai šių mokėjimų metu jau buvo iškelta bankroto byla. Kadangi Pareiškėja ir Atsakovė yra susijusios įmonės, mažai tikėtina, kad tarp šių įmonių būtų susiklosčiusi praktika, jog už prekes / paslaugas mokama avansu. Be to, Atsakovės Pareiškėjai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų suma siekė 288 743,56 Lt, o pagal kasos pajamų orderius iš pareiškėjos gauta tik 36 959,49 Lt. Pareiškėja negalėjo Atsakovei perleisti BUAB „Auksinis eršketas“ skolą už 3 281,81 EUR (11 331,43 Lt), kurios atžvilgiu negalimas išieškojimas, o privalėjo pateikti finansinį reikalavimą pastarosios bendrovės bankroto byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 26 d. nutartimi Pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies – įtraukė į BUAB „Šiaurės kompanija“ trečios eilės kreditorių sąrašą UAB „Natural North Caviar“ su 149 712 EUR finansinio reikalavimo suma.

Dėl transporto paslaugų

Teismas nustatė, kad už krovinių pervežimus maršrutu „Klaipėda–Šalčininkai“ Pareiškėja išrašė Atsakovei PVM sąskaitas faktūras Nr. 03839, Nr. 03788, Nr. 03969, Nr. 04038, kurių bendra suma 700,88 EUR (2 420 Lt). Kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje yra Pareiškėjos patvirtinimas, kad sąskaitose faktūrose nurodytas prekes išdavė, ir Atsakovės patvirtinimas, kad sąskaitose faktūrose nurodytas prekes gavo. Pasak teismo, duomenų, kad Pareiškėjos išrašytos PVM sąskaitos faktūros būtų suklastotos, ir / ar Pareiškėjos maršrutu „Klaipėda–Šalčininkai“ transporto paslaugų kainos neatitiktų rinkos kainų, Administratorius nepateikė. Atmesdamas Administratoriaus argumentą, kad pagal Atsakovės išrašytą Pareiškėjai 2013 m. kovo 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01088 transportavimo paslaugos kaina yra mažesnė nei Pareiškėjos nurodoma kaina, teismas vadovavosi pastarosios paaiškinimu, kad Pareiškėja užsakė pas Atsakovę nuvežti nedidelį krovinį „pakeleivingoje“ transporto priemonėje (t. y. pagrindinis maršrutas buvo į Vokietiją), todėl Pareiškėjai teko apmokėti tik dalį (proporcingą pateikto krovinio kiekiui) pervežimo kainos.

Dėl automobilių nuomos

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad Pareiškėja automobilius Lexus RX450 H ir Mercedes-Benz B180 CDI ginčo laikotarpiu valdė atitinkamai automobilio nuomos sutarties ir lizingo sutarties pagrindu, todėl, pasak teismo, šį turtą galėjo nuomoti (subnuomoti) Atsakovei. Tarp Pareiškėjos ir Atsakovės buvo sudarytos 2013 m. gegužės 7 d. Automobilio nuomos sutartis Nr. 2013/05-1 ir 2013 m. balandžio 26 d. Automobilio nuomos sutartis Nr. 2013/04-1. Pareiškėja už Atsakovei išnuomotus automobilius išrašė PVM sąskaitas faktūras Nr. 04438 ir Nr. Nr. 04491, kurių bendra suma 553,70 EUR (1 911,80 Lt). Administratorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančius šių sąskaitų neteisėtumą. Pasak teismo, tai, kad Administratoriui nebuvo perduotos transporto priemonių nuomos sutartys, savaime nepatvirtina PVM sąskaitos faktūros neteisėtumo. Teismas pažymėjo, kad įstatymai nenumato draudimo susijusioms įmonėms turėti komercinių santykių, todėl vien tai, kad ginčo įmonės buvo valdomos to paties asmens, savaime neįrodo, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos be teisinio pagrindo.

Dėl kompensacijos už ryšio paslaugas

Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 1 d. Pareiškėja ir Atsakovė sudarė susitarimą dėl kompensacijų už „Bitė“ ryšių paslaugas Nr. 1, kuriuo Pareiškėja perdavė Atsakovei savo veikloje naudotis telefono numerius bei sutarė, jog pastaroji kompensuos Pareiškėjai už sunaudotas ryšio paslaugas. Teismas atsižvelgė į Pareiškėjos paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kad tokiu būdu šalys siekė taupyti savo veiklos kaštus, kadangi ryšio operatorius UAB „Bitė Lietuva“ teikė nuolaidas verslo klientams, atsižvelgdamas į prašomų abonento numerių kiekį (kuo daugiau vienas verslo klientas prašo abonento numerių, tuo didesnė nuolaida suteikiama). Šį reikalavimą Pareiškėja grindžia Atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis Nr. 04657, Nr. 04490, Nr.04392, Nr. 04267, Nr. 04102, Nr. 03941, kurių bendra suma 569,56 EUR (1 966,58 Lt). Teismas atmetė Administratoriaus argumentus, kad dalis BUAB „Šiaurės kompanija“ ir UAB „Natural North Caviar“ darbuotojų dirbo abejose bendrovėse, todėl ryšio paslaugas, už kurias įsipareigojo kompensuoti Atsakovė, faktiškai naudojo Pareiškėja. Pasak teismo, Administratorius nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad šie telefono numeriai buvo naudojami tų darbuotojų, kurie dirbo abejose bendrovėse. Teismas pažymėjo ir tai, kad Administratorius nepateikė duomenų, kad tuo pačiu metu Atsakovė būtų sudariusi savarankiškas sutartis su įmonėmis, teikiančiomis telefonų abonentų paslaugas. Pasak teismo, mažai tikėtina, kad įmonė savo veikloje nebūtų naudojusis telefonais. Tenkindamas šį reikalavimą, teismas be jau minėtų įrodymų vadovavosi ir Pareiškėjos 2015 m. birželio 30 d. pažyma, taip pat atsižvelgė į tai, kad šalių sudarytas Susitarimas dėl kompensacijų už ryšio paslaugas mokėjimo nėra nuginčytas.

Dėl mokėjimo pagal debetinę sąskaitą

Teismas nustatė, kad Pareiškėjas išrašė Atsakovei 178 270 Lt sumai 2013 m. spalio 31 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą serija NNC Nr. 031 už grąžintas nekokybiškas prekes, kurias Pareiškėja buvo įsigijusi iš Atsakovės pagal 2013 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01151. Abi PVM sąskaitos faktūros šalių pasirašytos (prekės perduotos ir priimtos). Pasak teismo, PVM sąskaitos faktūros yra galiojantys dokumentai, turintys visus įstatymų nustatytus rekvizitus (PVM įstatymo 80 str.) bei įtrauktos į abiejų įmonių buhalterinę apskaitą, todėl yra tinkami įrodymai, pagrindžiantys Pareiškėjos nurodomo kreditinio reikalavimo dydį (CPK 178 str.). Pareiškėjos pateiktos ir Administratoriaus turimos debetinės PVM sąskaitos faktūros sumos ir paskirtis tokia pati, todėl jų išdėstymo ir pasirašiusiųjų asmenų skirtumai neturi jokios įtakos finansinio reikalavimo dydžiui ir pagrįstumui. Duomenų, kad debetine sąskaita grąžintos prekės buvo kokybiškos ir / ar jos grąžintos Atsakovei be pagrindo, byloje nepateikta.

Dėl Pareiškėjos atliktų mokėjimų už  BUAB „Šiaurės kompanija“

Teismas nustatė, kad Pareiškėja apmokėjo kitų kreditorių Atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, t. y. 59,57 EUR pagal UAB „Creditreform Lietuva“ 2014 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BLR LT Nr. 140206 (bylos registracijos mokestis), 240,91 Lt pagal VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ 2013 m. gruodžio 10 d. sąskaitą faktūrą (atliekų tvarkymo organizavimas), 36,23 Lt pagal UAB „Nemenčinės komunalininkas“ 2014 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NKOM Nr. 007717 ir 26,61 Lt pagal 2013 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, 394,91 Lt pagal UAB „Kuzmienė ir partneriai“ 2013 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą serija KP Nr. 01391 (dujų sistemos techninis aptarnavimas), 2 431,28 Lt pagal Moller Auto UAB 2013 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą serija AA Nr. 6746990, 2014 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MA Nr. 00656, 4 544,95 Lt žemės nuomos mokestį bei delspinigius už 2013 m. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai, 199,65 Lt pagal UAB „Somi technika“ 2013 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TS Nr. 002767 (įrangos remontas, derinimas, techniko atvykimas), 191,18 Lt pagal 2013 m. rugpjūčio 30 d. serija TS Nr. 002765 (ploviklis, skiediklis), 205,70 Lt pagal UAB „Creditreform Lietuva“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. 140260, 8 558,58 Lt Advokatų profesinei bendrijai „Bagdanskis ILAW“ pagal 2014 m. kovo 26 d. vietinio mokėjimo nurodyme Nr. 8816 išvardintas sąskaitas faktūras, 12 383,93 Lt draudimo įmokų bei delspinigių VSDF Valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinio. Teismas šį Pareiškėjos reikalavimą patvirtino CK 6.50 straipsnio pagrindu.

Teismas taip pat nustatė, kad Pareiškėja sumokėjo už komunalines paslaugas jas teikiančioms įmonėms: AB „Lietuvos dujos“ – 2014 m. vasario 28 d. – 6 708,31 Lt; 2014 m. kovo 31 d. – 3 785,73 Lt; 2013 m. gruodžio 31 d. – 5 721,10 Lt ir 2014 m. sausio 31 d. – 5 000 Lt; AB „Lesto“ – 2014 m. balandžio 6 d. – 5 615,91 Lt, 2014 m. kovo 20 d. – 6 860,40 Lt, 2014 m. sausio 15 d. 6 234,53 Lt, 2013 m. gruodžio 16 d. – 6 313,81 Lt; UAB „Nemenčinės komunalininkas“ – 2014 m. kovo 12 d. – 36,23 Lt ir 26,61 Lt; UAB „Energijos tiekimas“ naudai – 2014 m. balandžio 6 d. – 4 298,54 Lt; 2014 m. kovo 20 d. – 5 361,78 Lt; UAB „Vilniaus vandenys“ – 686,70 Lt. Pasak teismo, šalys neginčija, jog Atsakovė nuomojo Pareiškėjai patalpas, bei Pareiškėja pripažino, kad pagal sutartį ji privalėjo kompensuoti Atsakovei už suteiktus komunalinius patarnavimus. Teismas sutiko su Pareiškėja, kad jos pateikti duomenys patvirtina, jog šiai 2013 m. kelis mėnesius (2013 m. 7, 10, 11, 12) buvo pateikiamos sąskaitos sumokėti kompensaciją už komunalinius mokesčius tiesiogiai Atsakovei. Tačiau apie mokėjimų patvirtinimus pagal išrašytas sąskaitas, duomenų nepateikta. Byloje pateikti duomenys iš Atsakovės sąskaitos banke patvirtina, kad ši 2013 m. tiesiogiai mokėdavo už komunalines paslaugas juos teikusioms įmonėms. Tačiau jokių duomenų apie tai, kad 2014 metais Pareiškėja būtų mokėjusi kompensaciją už komunalinius mokesčius Atsakovei, byloje nepateikta, kaip ir nepateikti duomenys, jog Atsakovė pati 2013 metų gruodžio mėn. – 2014 metų pradžioje (01–04 mėn.) būtų mokėjusi tiesiogiai komunalines paslaugas teikusioms įmonėms. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, darė išvadą, kad Pareiškėja neįrodė, jog pagal pateiktus mokėjimo pavedimus ji atliko mokėjimus UAB „Šiaurės kompanija“ vardu už suteiktas komunalines paslaugas, ir turi reikalavimo teisę. Pareiškėja neįrodė, kad ji kompensuodavo už nuomojamų patalpų komunalinius mokesčius tiesiogiai Atsakovei, nes jos pateikti duomenys patvirtina tik galimą kompensavimą už 2013 m. liepos, spalio, lapkričio, gruodžio mėn. (išrašytas PVM sąskaitas faktūras). Todėl teismas 17 475,20 EUR (60 338,38 Lt) Pareiškėjos reikalavimo dalies netvirtino.

Dėl mokėjimų už BUAB „Auksinis eršketas“

Teismas atmetė Pareiškėjos reikalavimo dalį, kuri buvo grindžiama Atsakovės prašymu AB SEB bankui atliktais mokėjimais už BUAB „Auksinis eršketas“: 2013 m. gruodžio 9 d. – 15 000 Lt, 2013 m. gruodžio 31 d. –15 000 Lt, 2014 m. kovo 21 d. – 15 000 Lt, 2014 m. kovo 24 d. – 30 000 Lt. Pasak teismo, visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu šie įsiskolinimai galėjo būti dengiami, net ir tuo atveju, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ yra užtikrinusi LUAB „Auksinis eršketas“ prievolių AB SEB bankui įvykdymą savo nekilnojamojo turto hipoteka.

Dėl bankrutuojančiai įmonei pareiškėjo sumokėtų grynųjų pinigų

Tenkindamas šį 5813,21 EUR (20 071,85 Lt) reikalavimą, teismas vadovavosi Pareiškėjos pateiktais kasos išlaidų orderiais 2014 m. vasario 14 d. Nr. 230, 2014 m. kovo 13 d. Nr. 249 ir 2014 m. kovo 24 d. Nr. 252, kuriais, kaip teigia Pareiškėja, avansu sumokėta už prekes / paslaugas. Tai, pasak teismo, iš dalies patvirtina Atsakovės kasos pajamų orderiai: serija LAE Nr. 4552397 12 233,11 Lt sumai; LAE Nr. 4552398 – 1113,87 Lt. Teismo vertinimu, Administratoriaus prieštaravimai dėl šio reikalavimo grindžiami vien abejonėmis ir prielaidomis. Teismui nėra pateikti jokie objektyvūs įrodymai, kad realiai piniginės operacijos nevyko.

Dėl ikrų pirkimo pardavimo

Teismas, vadovaudamasis Pareiškėjos paaiškinimais, nustatė, kad Pareiškėja prekės ženklą ir vardą leido naudoti Atsakovei ikrų gamyboje, o pati vykdė tarpininko–pardavėjo veiklą. Pareiškėjai tarpininkavimo paslaugos bei jos vardo panaudojimas gamyboje buvo atlyginamos Atsakovei parduodant prekes Pareiškėjai, vėliau šią produkciją atperkant iš Pareiškėjos šiek tiek didesne kaina ir galutinai realizuojant konkrečiam pirkėjui.

Teismo vertinimu, PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiamas šis 49 841 EUR (172 091,01 Lt) reikalavimas, kaip apskaitos dokumentai, turi joms privalomus rekvizitus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d., 8 d.; PVMĮ 80 str. 1 d.) ir visus pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus bei reikalingus duomenis (prekių apibūdinimą ir kiekį, kainą, atsiskaitymo terminus). Kaip matyti iš šių sąskaitų–faktūrų, Atsakovės atstovui pasirašius gautas sąskaitas, savo parašu patvirtinus, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes gavo, buvo patvirtintas pirkimo–pardavimo sandorio faktas (prekės perleidimas ir priėmimas), o tuo pačiu sąskaitoje faktūroje nurodytų duomenų teisingumas. Išskyrus 2013 m. kovo 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 03971, kurioje nėra BUAB „Šiaurės kompanija“ (jo atstovo) parašų apie sąskaitose nurodytų prekių gavimą. Nesant duomenų, jog nurodyta sąskaita buvo apskaityta tiek Pareiškėjos, tiek Atsakovės buhalterinėje apskaitoje, ir kad pagal nurodytą sąskaitą parduotos perkės (žuvų ikrai) užfiksuotos Atsakovės sandėlio apyvartos už 2013 m. apskaitoje, teismas sprendė, kad Pareiškėja neįrodė, jog pagal šią sąskaitą faktūrą, viso už 10 284,87 EUR (35 511,62 Lt), prekės buvo perduotos Atsakovei kaip pirkėjui, todėl šioje dalyje reikalavimą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Administratorius nepateikė PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo įrodymų (CPK 184 str.). Pasak teismo, nors Administratoriaus pastebėjimai dėl PVM sąskaitų faktūrų struktūrinių skirtumų, trūkumų, netikslumų ir galimų klaidų, aplinkybės, kad nagrinėjamų sąskaitų faktūrų išrašymo metu abi įmonės buvo susijusios, buvo valdomos to paties asmens, įmonėse dirbo tie patys darbuotojai, tuo labiau esant aplinkybei, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-4932-450/2015), sudaro tam tikrų prielaidų abejoti Pareiškėjos išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teisėtumu, tačiau, esant nustatytoms aplinkybėms, Pareiškėjos pateiktiems rašytiniems įrodymams ir nesant priešingų įrodymų, labiau tikėtina, kad faktiniai pirkimo pardavimo santykiai tarp ginčo šalių buvo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė BUAB „Šiaurės kompanija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas pareiškėjos UAB „Natural North Caviar“ 149 712 EUR kreditorinis reikalavimas, ir priimti naują sprendimą – atmesti Pareiškėjos prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; spręsti klausimą dėl bylos sustabdymo ir atskirąja nutartimi kreiptis į prokurorą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant nustatyti, ar Pareiškėjos pateikto Atsakovei kreditorinio reikalavimo pagrindą sudarančios PVM sąskaitos–faktūros nėra suklastotos, taip pat ar išrašant šias sąskaitas nebuvo Atsakovės ir (ar) Pareiškėjos, jų vadovų ir (ar) savininkų atliktas apgaulingas apskaitos tvarkymas, taip pat galimai padarytos kitos nusikalstamos veikos; tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų nesikreipti atskirąja nutartimi į prokurorą dėl nurodyto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, siekiant įsitikinti Pareiškėjos kreditorinį reikalavimą sudarančių PVM sąskaitų–faktūrų tikrumu, išreikalauti šių sąskaitų originalus ir skirti teismo ekspertizę išsiaiškinti, ar šios sąskaitos nėra suklastotos; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; kviesti ir apklausti kaip liudytojus V. B., J. G. (J. G.). Nurodo šiuos argumentus:

1. Administratoriui pateikus įrodymus dėl galimo Pareiškėjos kreditorinį reikalavimą pagrindžiančių PVM sąskaitų–faktūrų suklastojimo, teismas viešojo intereso byloje privalėjo išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes, o šiuo tikslu, kilus bent menkiausioms abejonėms dėl pareikšto kreditorinio reikalavimo nepagrįstumo, netgi savo iniciatyva rinkti įrodymus. BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas teismo nutartimi pripažintas tyčiniu, konstatuojant, kad veikla (verslas) buvo perkelta į susijusią įmonę – Pareiškėją, kas dar labiau sustiprina įtarimus dėl Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo nepagrįstumo. Atsakovė ir Pareiškėja yra susiję asmenys, kadangi abi šias įmones faktiškai valdė tas pats asmuo – S. B., kuris be jokios kontrolės ar trečiųjų asmenų priežiūros galėjo išrašinėti tikrovės neatitinkančias sąskaitas. BUAB „Šiaurės kompanija“ vadovas V. B. neperdavė Administratoriui dalies įmonės dokumentų, UAB „Added Value“ auditoriaus A. V. 2015 m. rugsėjo 25 d. atsakyme į Administratoriaus paklausimą pažymima, kad buhalterinės apskaitos programa neleido atidaryti dalies programos duomenų.

2. Teismas nepagrįstai patvirtino 39 556,13 EUR reikalavimo dalį už parduotus ikrus ir prekės ženklo „Monarch“ naudojimą. Tariamas šalių susitarimas dėl Pareiškėjos prekės ženklo naudojimo ne tik privalėjo būti įformintas rašytine sutartimi, tačiau tokia sutartis netgi privalėjo būti įregistruota prekių ženklų registre (Prekių ženklų įstatymo 44 str. 2 ir 5 d.). Pareiškėja šių įrodymų nepateikė, todėl neįrodė aplinkybės, kad Atsakovė būtų naudojusi Pareiškėjai priklausantį prekės ženklą. Prekės ženklas „Monarch“ buvo sukurtas būtent BUAB „Šiaurės kompanija“ ir turėjęs būti jos nuosavybe, šį faktą gali paliudyti buvę BUAB „Šiaurės kompanija“ darbuotojai V. B. ir J. G.. Byloje būtina nustatyti, kokiu pagrindu bei kada Atsakovė perleido Pareiškėjai prekės ženklą „Monarch“, ar Pareiškėja už šį prekės ženklą su Atsakove atsiskaitė ir ar apskritai toks perleidimas realiai įvyko. Teismas netinkamai vertino įrodymus, konstatuodamas tarp Pareiškėjos ir Atsakovės buvus faktinius ikrų pirkimo–pardavimo teisinius santykius, kurių pagrindu Atsakovei atsirado pareiga apmokėti Pareiškėjos išrašytas PVM sąskaitas–faktūras. Teismas netyrė šių sandorių tikslingumo. V. B. ir J. G. gali paliudyti, kad būtent Pareiškėja, o ne Atsakovė, užsiėmė prekyba žuvų ikrais, šią aplinkybę taip pat patvirtina mažmeninės prekybos tinklų atsakymai į administratoriaus užklausas, Atsakovės ir asociacijos „GS1 Lithuania“ sutartis bei su ja susiję dokumentai, kurių pagrindu Atsakovė, kaip gamintoja, buvo įregistruota į GS1 sistemos naudotojų registrą. Ši sistema skirta būtent gamintojams, o ne pardavėjams ar platintojams.

3. Teismas nepagrįstai patvirtino 700,88 EUR kreditorinio reikalavimo dalį už suteiktas transportavimo paslaugas. Pareiškėja nepateikė jokios vežimo sutarties, važtaraščio ar kitokio vežimo sutartinius santykius pagrindžiančio įrodymo (CK 6.808 str. 2 d.). Faktą, kad Pareiškėjos Atsakovei išrašytos PVM sąskaitos–faktūros už tariamai suteiktas transportavimo paslaugas yra galimai suklastotos, įrodo Atsakovės Pareiškėjai 2013 m. kovo 27 d. išrašyta PVM sąskaita–faktūra Nr. 01088, kuria remiantis Atsakovė Pareiškėjai suteikė transportavimo paslaugas „Šalčininkai–Vokietija“ už dvigubai mažesnę kainą nei Atsakovei Pareiškėja suteikė transportavimo paslaugas „Šalčininkai–Klaipėda“. Mažai tikėtina, kad Atsakovė apskritai būtų pirkusi transportavimo paslaugas iš Pareiškėjos, kai pati tokias paslaugas teikė Pareiškėjai. Tiek Atsakovės sąskaitą, tiek Pareiškėjos sąskaitas išrašė ir priėmė tie patys darbuotojai, kurie analogiškas pareigas ėjo abiejose įmonėse.

4. Teismas nepagrįstai patvirtino 553,70 EUR kreditorinio reikalavimo dalį už automobilių nuomą. Pareiškėjos ir North Company GmbH 2013 m. gegužės 31 d. sudarytoje Lexus RX450 H nuomos sutartyje Pareiškėjos teisė subnuomoti transporto priemonę tretiesiems asmenims nenumatyta (CK 6.527 str. 1 d.). Pareiškėja taip pat nepateikė lizingo davėjo išankstinio rašytinio sutikimo subnuomoti pačios Pareiškėjos pagal lizingo sutartį naudojamą automobilį Mercedes–Benz B180 CDI (CK 6.568 str. 3 d.). Tai reiškia, kad Pareiškėjos 2013 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita–faktūra Nr. 04438 ir 2013 m. birželio 10 d. PVM sąskaita–faktūra Nr. 04491 yra galimai suklastotos. Šie tariamai sudaryti subnuomos sandoriai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 str.). Teismas, pažeisdamas pareigą būti aktyvus viešojo intereso civilinėje byloje, nesikreipė į lizingo davėją dėl Pareiškėjos teisės subnuomoti automobilį Atsakovei patvirtinimo, nurodytų aplinkybių apskritai nevertino.

5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Pareiškėja įrodė Atsakovės 569,56 EUR skolą už ryšio paslaugas. Pareiškėjos pateikta 2015 m. birželio 30 d. pažyma dėl darbuotojų įtraukimo į kompensaciją už ryšio paslaugas išrašytas UAB „Šiaurės kompanija“ neįrodo, kad Pareiškėjos Atsakovei išrašytos PVM sąskaitos–faktūros už ryšio paslaugų kompensavimą būtent už telefonų numerius, kuriais naudojosi išimtinai Atsakovės darbuotojai ir tik šios įmonės naudai. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl konkrečių telefono numerių priskyrimo konkretiems darbuotojams. Teismas tokiu atveju būtų galėjęs tokius darbuotojus šaukti liudytojais, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti minėtoje pažymoje nurodomą faktą. Teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, nes būtent Pareiškėja turėjo pareigą įrodyti, kad telefono numeriai faktiškai buvo perduoti Atsakovei, jos darbuotojams, o ne toliau naudoti pačios Pareiškėjos, jos darbuotojų. Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1794-450/2015 atmetė kitos susijusios įmonės LUAB „Auksinis eršketas“ analogišką reikalavimą, grindžiamą analogiškomis aplinkybėmis. Teismas negali analogiškų aplinkybių vertinti skirtingai.

6. Teismas nepagrįstai atmetė Administratoriaus argumentus dėl Pareiškėjos 2013 m. spalio 31 d. debetinės PVM sąskaitos–faktūros serija NNC Nr. 03D suklastojimo ir nepagrįstai rėmėsi Pareiškėjos paaiškinimu, kad buvo pasirašytas šios sąskaitos dublikatas, veikiausiai klaidingai manant, kad ši sąskaita yra pamesta. Pareiškėjos byloje pateikta sąskaita vizualiai skiriasi nuo Administratoriui kartu su įmonės dokumentais perduotos tos pačios dienos, serijos bei numerio debetinės PVM sąskaitos–faktūros. Pareiškėjos pateiktą sąskaitą pasirašė apskaitininkė Nijolė Strakšienė, tačiau neaišku, kas sąskaitą gavo (yra tik parašas). Administratoriaus pateiktą sąskaitą išrašė buhalterė R. V., o gavo UAB „Šiaurės kompanija“ komercijos direktorius S. B.. Tos pačios debetinės PVM sąskaitos–faktūros negali išrašyti du skirtingi asmenys, kaip ir negali tokia sąskaita būti pateikta dviem skirtingiems asmenims. BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimo tyčiniu kontekste teismas turėjo vadovautis labiau tikėtinais Administratoriaus paaiškinimais bei įrodymais. Teismas nepagrįstai perkėlė Atsakovei įrodinėjimo naštą, nes būtent Pareiškėja, išrašydama ginčijamą debetinę PVM sąskaitą–faktūrą už grąžintas prekes, turėjo įrodyti šių prekių realų grąžinimą ir tokio grąžinimo pagrindą, t. y. aplinkybę, kad prekės buvo nekokybiškos. Kadangi Administratoriui buvo perduota sugadinta Atsakovės buhalterinės apskaitos programa, dėl tokių objektyvių priežasčių neįmanoma patikrinti, ar minėta debetinė PVM sąskaita–faktūra iš tiesų buvo įtraukta į Atsakovės buhalterinę apskaitą. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo šią sąskaitą buvus įtrauktą į apskaitą. Pareiškėjos pateikta sąskaita negali būti laikoma pakankamu įrodymu dėl pateikto kreditorinio reikalavimo pagrįstumo.

7. Teismas nepagrįstai patvirtino 7 469,69 EUR (24 944,89-17 475,20) reikalavimą, grindžiamą tariamai už Atsakovę atliktais mokėjimais. Kreditorius, prieš priimdamas skolininko prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens, privalo informuoti apie tai skolininką, kad šis turėtų galimybę, esant poreikiui, pareikšti prieštaravimą dėl prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens priėmimo, nebent trečiasis asmuo vykdo prievolę už skolininką siekdamas išvengti jam pačiam galimų nenaudingų padarinių dėl skolininko delsimo atsiskaityti (CK 6.50 str., 6.51 str.). Byloje nėra duomenų, kad Atsakovė pati negalėjo atlikti mokėjimų kreditoriams, ar kad jai buvo sudaryta galimybė pareikšti prieštaravimą dėl prievolių už ją įvykdymą, ar kad Atsakovė kreipėsi į Pareiškėją su prašymu dėl prievolių už ją įvykdymo. Pareiškėja neįrodė, kad apskritai turėjo kokį nors teisinį suinteresuotumą dėl prievolių už Atsakovę įvykdymo (CK 6.112 ir 6.114 str.).

8. Teismas nepagrįstai patvirtino 5 813,21 EUR reikalavimą, grindžiamą Atsakovei sumokėtais avansais už prekes ir (ar) paslaugas. Mažai tikėtina, kad tarp susijusių įmonių galėjo būti susiklosčiusi praktika dėl avanso už prekes ir (ar) paslaugas mokėjimo. Pačiuose kasos pajamų orderiuose nenurodyta, kad tai mokėjimai avansu. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad Atsakovė Pareiškėjai neperdavė prekių ir (ar) nesuteikė paslaugų, kurios buvo apmokėtos avansu.

9. Teismas patvirtino 149 712 EUR dydžio Pareiškėjos finansinį reikalavimą, kurio pagrįstumą vertino dalimis, t. y. pripažino pagrįstais šiuos reikalavimus: 700,88 EUR už transportavimo paslaugas, 553,70 EUR už automobilių nuomą, 569,56 EUR už ryšio paslaugas, 51 630,56 EUR už grąžintas prekes pagal debetinę PVM sąskaitą–faktūrą, 7 469,69 EUR už Pareiškėjos atliktus mokėjimus Atsakovės kreditoriams, 5 813,21 EUR už avansu apmokėtas prekes ir (ar) paslaugas pagal kasos išlaidų orderius, 39 556,13 EUR už parduotus ikrus. Teismas skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje iš esmės nurodė bendrą 106 293,73 EUR dydžio tvirtintiną Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo sumą, tačiau rezoliucinėje dalyje patvirtino  149 712 EUR dydžio finansinį reikalavimą. Teismas nemotyvavo, kodėl tvirtinama 43 418,27 EUR reikalavimo dalis, o tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Pareiškėja UAB „Natural North Caviar“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti galioti. Nurodo, kad Administratorius remiasi savo nuomone ir kitais nepagrįstais argumentais, neigia akivaizdžius dalykus, kurie patvirtinti buhalteriniais dokumentais, tokiais savo veiksmais gindamas ne kreditorių interesus, o veikdamas išvien su tiesiogine Pareiškėjos konkurente UAB „Royal Caviar“, kurią įsteigė ir kuriai vadovauja J. G. ir V. B.. Pažymi, kad Pareiškėja nuo visų deklaruotų sandorių yra sumokėjusi mokesčius valstybei. Administratorius nesikreipė dėl kreditoriniame reikalavime išvardintų dokumentų pripažinimo negaliojančiais, todėl nėra pagrindo pagal šiuos dokumentus nemokėti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, apeliacinis (atskirasis) skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d., 338 str.). CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio (atskirojo) skundo nagrinėjamą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas.

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kviesti bei apklausti kaip liudytojus V. B. ir J. G., kurie, pasak apeliantės, gali patvirtinti, kad prekės ženklą „Monarch“ sukūrė Atsakovė, ir kad Atsakovė užsiėmė žuvies ikrų gamyba, kuriuos parduodavo Pareiškėjai. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliantės nurodyti asmenys, kaip matyti iš Pareiškėjos atsiliepimo, akivaizdžiai turi priešingą nei Pareiškėja suinteresuotumą šios bylos baigtimi, todėl bet kokie jų parodymai negalėtų būti vertinami kaip objektyvūs įrodymai. Antra, apeliantė nenurodo, kodėl būtinybė apklausti šiuos liudytojus iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Trečia, apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė V. B. ir J. G. el. laiškus, kuriuose jie patvirtina minėtas aplinkybes (7 t., 51-52 b. l.). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako kviesti į teismo posėdį apeliantės nurodytus liudytojus, o kadangi apeliantė jokių kitų argumentų dėl būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenurodo, šis prašymas taip pat netenkintinas.

Kartu su atskiruoju skundu pateiktų dokumentų apeliantė neprašo priimti kaip naujų įrodymų. Pažymėtina, kad kitose civilinėse bylose priimti teismų procesiniai sprendimai nelaikytini įrodymais. Dalis dokumentų (pvz., sutartis su asociacija „GS1 Lithuania“ ir su ja susiję dokumentai) byloje teikiami pakartotinai. Kitus įrodymus apeliantė galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau atsižvelgiant į viešąjį interesą bankroto bylose bei į tai, kad priešinga šalis, t. y. Pareiškėja su šiais įrodymais yra susipažinusi, prieštaravimų dėl jų priėmimo nepateikė, teisėjų kolegija priima apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir juos vertina.

Dėl kreipimosi į prokurorą

Apeliantė atskirajame skunde prašo spręsti bylos sustabdymo klausimą ir atskirąja nutartimi kreiptis į prokurorą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas siekiant nustatyti, ar Pareiškėjos pateikto Atsakovei kreditorinio reikalavimo pagrindą sudarančios PVM sąskaitos–faktūros nėra suklastotos, taip pat ar išrašant šias sąskaitas nebuvo Atsakovės ir (ar) Pareiškėjos, jų vadovų ir (ar) savininkų atliktas apgaulingas apskaitos tvarkymas, taip pat galimai padarytos kitos nusikalstamos veikos.

Šis prašymas netenkintinas, kadangi į prokurorą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo gali kreiptis pats Administratorius. Be to, pagal LITEKO duomenis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pripažino UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotą tyčiniu (ši nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui palikus ją nepakeistą 2016 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-82-241/2016), todėl pagal ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalį teismas šios nutarties kopiją jau turėjo pateikti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Juolab, kad minėtoje byloje Administratorius pateikė duomenis, kad jau kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl nurodomų nusikalstamų veikų padarymo.

Dėl ekspertizės skyrimo

Siekiant įsitikinti Pareiškėjos kreditorinį reikalavimą sudarančių PVM sąskaitų faktūrų tikrumu, apeliantė prašo teismo iš Pareiškėjos išreikalauti šių sąskaitų originalus ir skirti teismo ekspertizę išsiaiškinti, ar šios sąskaitos nėra suklastotos. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaitos faktūros yra tik vienas iš įrodymų sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių įvertinti šių santykių realumą, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo skirti byloje ekspertizę PVM sąskaitų faktūrų tikrumui nustatyti.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria patvirtintas Pareiškėjos kreditorinis reikalavimas Atsakovės bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi UAB „Šiaurės kompanija“ iškelta bankroto byla. Pareiškėja prašė patvirtinti 687 775,59 Lt (199 193 57 EUR) dydžio kreditorinį reikalavimą Atsakovės bankroto byloje. Administratorius ginčijo šį reikalavimą visa apimtimi. Teismas skundžiama nutartimi Pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies – patvirtino 149 712 EUR dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris buvo grindžiamas įsiskolinimais už Atsakovei suteiktas tarpininkavimo–pardavimo paslaugas ir prekių ženklo naudojimą, transportavimo paslaugas, automobilių nuomą, ryšio paslaugas, grąžintas nekokybiškas prekes, atliktus mokėjimus Atsakovės kreditoriams, avansu apmokėtas, bet neperduotas prekes / nesuteiktas paslaugas. Apeliantės manymu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nepagrįstai patvirtino dalį Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo, todėl nutartis turi būti panaikinta.

Dėl prekės ženklo naudojimo ir tarpininkavimo paslaugų parduodant produkciją

Pareiškėja dalį pareikšto kreditorinio reikalavimo grindė Atsakovės skola už prekės ženklo naudojimą ir suteiktas tarpininkavimo paslaugas parduodant Atsakovės pagamintą produkciją (žuvies ikrus). Pareiškėjos teigimu, už šias paslaugas buvo sutarta atsiskaityti tokiu būdu – Atsakovė parduoda produkciją Pareiškėjai, tačiau vėliau ją atperka iš Pareiškėjos šiek tiek didesne kaina. Susidariusią skolą Pareiškėja įrodinėjo PVM sąskaitomis faktūromis, kurių Atsakovė neapmokėjo.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Pareiškėjos paaiškinimais ir išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, sprendė, kad labiau tikėtina, jog tarp ginčo šalių buvo faktiniai pirkimo–pardavimo santykiai. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įrodymų vertinimo klausimais formuojama praktika, išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo teismas daro vadovaudamasis ne tikėtinumo, o įrodymų pakankamumo principu. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepakankamai įvertino šiai bylai teisingai išnagrinėti Administratoriaus nurodytas aplinkybes – bendrovių sąsajas, Atsakovės tyčinio bankroto faktą, vadovo nebendradarbiavimo su Administratoriumi ir bendrovės finansinių dokumentų neperdavimo faktą, sudarytų sandorių tikslą, rašytinių sutarčių nebuvimą, Atsakovės veiklos pobūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios apeliantės nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą.

Byloje nėra ginčo, kad Pareiškėjos ir apeliantės akcininkai bei valdymo organai yra giminystės ryšiais susiję asmenys. Nustatyta, kad nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. UAB „Natural  North  Caviar“ vadovavo S. B. tėvas – A. B., o nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. vadovo pareigas eina S. B., kuris vadovavo BUAB „Šiaurės kompanija“ nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. kovo 13 d. ir yra šios bendrovės akcininkas. Taigi tas pats asmuo faktiškai turėjo teisę kontroliuoti sąskaitų faktūrų išrašymo procesą. Teismas teisingai pažymėjo, kad susijusioms įmonėms nėra draudžiama tarpusavyje vykdyti komercinę veiklą. Ši aplinkybė pati savaime nedaro sąskaitų nepagrįstomis, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia kritiškai vertinti išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir neleidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad būtų konstatuotas tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių faktas.

Byloje nustatyta, kad apeliantė yra žuvų ikrų gamintoja, o Pareiškėja – apeliantės pagamintos produkcijos platintoja. Pareiškėja šios aplinkybės neneigia, todėl jos pateiktas paaiškinimas apie tarp šalių susiklosčiusį verslo modelį, pagal kurį gamintojas, pardavęs produkciją, vėliau ją atperka atgal, kelia pagrįstų abejonių. Nors Pareiškėja teigia, kad tokiu būdu apeliantė atsiskaitydavo už Pareiškėjai priklausančio prekės ženklo naudojimą ir suteiktas tarpininkavimo paslaugas parduodant produkciją, tokio susitarimo šalys raštu neįformino. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji apskritai yra prekės ženklo „Monarch“ savininkė (CPK 178 str.). Vadovaujantis Prekių ženklų įstatymo 44 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis, ženklo savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui savanorišką išimtinę ar neišimtinę licenciją visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje; licencinės sutarties duomenys įrašomi į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą vienos iš licencinės sutarties šalių prašymu. Tokių duomenų Pareiškėja byloje nepateikė. Todėl teigti, kad apeliantė, parduodama ir vėliau atpirkdama didesne kaina savo produkciją, taip atsiskaitydavo už prekės ženklo naudojimą, nėra pagrindo (CPK 185 str.). Taip pat lieka neaišku, kaip produkcijos atpirkimas yra susijęs su atsiskaitymu už tarpininkavimo paslaugas parduodant šią produkciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė savo produkciją parduodavo Pareiškėjai ir kitoms susijusioms įmonėms, kurios užsiimdavo šios produkcijos platinimu. Apeliantė pateikė įvairių mažmeninės prekybos tinklų rašytinius patvirtinimus, kad tiekimo sutartys buvo sudarytos būtent su UAB „Natural North Caviar“, o ne su UAB „Šiaurės kompanija“ (7 t., 76-78, 123-124 b. l.). Nesant jokių duomenų apie apeliantės sudarytus tiesioginius sandorius su jos produkcijos pirkėjais, Pareiškėjos įrodinėjami sandoriai, kurių pagrindu gamintoja atperka savo produkciją už tarpininkavimo paslaugas parduodant šią produkciją, apeliantės atžvilgiu negali būti vertinami kaip tikslingi ir logiškai pagrįsti. Įmonių sąsajumo aplinkybė, ją vertinant kartu su sandorių netikslingumu ir loginio paaiškinimo nebuvimu, leidžia kitame kontekste vertinti PVM sąskaitas faktūras kaip rašytinius įrodymus, neva patvirtinančius pirkimo–pardavimo teisinių santykių realumą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad aplinkybės, jog nagrinėjamų sąskaitų faktūrų išrašymo metu abi įmonės buvo susijusios, buvo valdomos to paties asmens, įmonėse dirbo tie patys darbuotojai, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4932-450/2015, sudaro tam tikrų prielaidų abejoti Pareiškėjos išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teisėtumu. Nepaisant to, teismas, tvirtindamas 39 556,13 EUR reikalavimo dalį, vadovavosi iš esmės tik Pareiškėjos paaiškinimais ir abiejų šalių pasirašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu yra tai, jog įsiteisėjusia teismo nutartimi BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, be kita ko, konstatavus, kad buvo tikslingai siekiama perkelti verslą iš UAB „Šiaurės kompanija“ į susijusią įmonę UAB „Natural North Caviar“ (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-82-241/2016). Minėta, kad PVM sąskaitos faktūros yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo santykių. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti realiai tarp šalių susiklosčiusių pirkimo–pardavimo santykių faktu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad Atsakovė yra skolinga Pareiškėjai 39 556,13 EUR už atpirktą produkciją.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių žuvų ikrų pirkimo–pardavimo teisinių santykių buvimo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę žuvų ikrų pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 338 str.). Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti skundžiamos teismo nutarties dalį ir 39 556,13 eurais sumažinti patvirtintą Pareiškėjos kreditorinį reikalavimą (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Dėl transportavimo paslaugų

Pareiškėja prašė patvirtinti 700,88 EUR (2 420 Lt) reikalavimą už penkis Atsakovės krovinių pervežimus maršrutu „Klaipėda–Šalčininkai“. Šį reikalavimą grindė šalių pasirašytomis PVM sąskaitomis faktūromis Nr. 03839, Nr. 03788, Nr. 03969, Nr. 04038 (2 t., 113-116 b. l.).

Kaip minėta, PVM sąskaitos faktūros yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių pobūdžio. Nagrinėjamu atveju, Administratoriui ginčijant transportavimo paslaugų suteikimą Atsakovei, Pareiškėja turėjo pareigą įrodyti, kad tokias paslaugas faktiškai suteikė (CPK 178 str.). Vien ta aplinkybė, kad Atsakovės darbuotojas pasirašytinai priėmė minėtas sąskaitas faktūras, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti apie tarp šalių sudarytą sutartį dėl krovinių pervežimo, ypač turint omenyje jau minėtas reikšmingas aplinkybes dėl įmonių sąsajumo, siekio perkelti verslą iš Atsakovės į Pareiškėjos įmonę, buvusio vadovo nebendradarbiavimą su Administratoriumi perduodant bankrutuojančios įmonės dokumentus. Pagal CK 6.808 straipsnio 2 dalį, vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu. Pareiškėja tokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad apeliantė kaip siuntėja perdavė krovinius vežėjui, o pastarasis ginčo sąskaitose nurodytu maršrutu pristatė krovinius gavėjui (CK 6.808 str. 1 d.), teismui nepateikė. Nesant jokių įrodymų, patvirtinančių tarp šalių sudarytą sutartį dėl krovinių pervežimo, kurios pagrindu Pareiškėja išrašė ginčo sąskaitas apeliantei, bei nesant jokių įrodymų, kad tokios paslaugos faktiškai apeliantei buvo suteiktos, kyla abejonių dėl to, ar pagrįstai Pareiškėja išrašė minėtas sąskaitas faktūras ir ar pagrįstai Atsakovės darbuotojas jas pasirašė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepašalinus šių abejonių dėl suteiktų transportavimo paslaugų realumo, nėra pakankamo pagrindo patvirtinti šią Pareiškėjos reikalavimo dalį (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Atsakovės skolos už transportavimo paslaugas egzistavimo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į Administratoriaus argumentus, todėl padarė neteisingą išvadą, kad Pareiškėja įrodė šį reikalavimą (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Dėl to skundžiama teismo nutartis šioje dalyje taip pat pakeistina, sumažinant Pareiškėjos patvirtintą kreditorinį reikalavimą 700,88 EUR suma.

Dėl automobilių nuomos

Pareiškėja byloje pateikė 2013 m. balandžio 26 d. ir 2013 m. gegužės 7 d. su Atsakove sudarytas Automobilio nuomos sutartis, pagal kurias šalys susitarė, kad Pareiškėja (nuomotoja) perduoda naudoti Atsakovei (nuomininkei) automobilį Mercedes–Benz B180 atitinkamai 2013 m. balandžio 26 d. ir 2013 m. gegužės 7–17 d. (3 t., 83-86 b. l.). Šių sutarčių pagrindu Pareiškėja išrašė Atsakovei 2013 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 04438 bendrai 1 306,80 Lt sumai (2 t., 118 b. l.). Byloje taip pat pateikta Pareiškėjos išrašyta Atsakovei 2013 m. birželio 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 04491 605 Lt sumai už automobilio Lexus RX450H nuomą pagal sutartį Nr. 2013/06-03 (2 t., 119 b. l.). Pastarosios sutarties Pareiškėja byloje nepateikė, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad Pareiškėja automobilį Lexus RX450H buvo pati išsinuomojusi laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pagal 2013 m. gegužės 31 d. Automobilio nuomos sutartį, sudarytą su North Company GmbH (3 t., 138-140 b. l.). Automobilį Mercedes–Benz B180 Pareiškėja valdė lizingo sutarties pagrindu, ką patvirtinta byloje pateikta AB SEB banko sąskaita už lizingo įmoką (3 t., 141 b. l.). Šių aplinkybių apeliantė neginčija ir neneigia, kad Pareiškėja buvo perdavusi Atsakovei naudotis minėtus automobilius pagal nurodytas Automobilio nuomos sutartis. Kadangi nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog Atsakovė yra apmokėjusi Pareiškėjos pateiktas sąskaitas už automobilių nuomą, teismas pagrįstai patvirtino Pareiškėjos reikalavimą šioje dalyje.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams, kad ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų Nr. 04438 ir Nr. 04491 suklastojimo faktą patvirtina aplinkybės, jog Pareiškėjos ir North Company GmbH 2013 m. gegužės 31 d. sudarytoje automobilio Lexus RX450 H nuomos sutartyje nenumatyta Pareiškėjos teisė subnuomoti transporto priemonę tretiesiems asmenims (CK 6.527 str. 1 d.), ir Pareiškėja nepateikė lizingo davėjo išankstinio rašytinio sutikimo subnuomoti automobilį Mercedes–Benz B180 CDI (CK 6.568 str. 3 d.). Sprendžiant ginčą dėl Atsakovės pareigos apmokėti sąskaitas už automobilių nuomą, neturi teisinės reikšmės tai, ar šių automobilių savininkai buvo davę Pareiškėjai sutikimą išnuomoti automobilius Atsakovei. Šios aplinkybės reikšmingos tik Pareiškėjos ir North Company GmbH / lizingo davėjo AB SEB banko tarpusavio santykiams. Byloje nėra duomenų, kad pastarieji nurodytu pagrindu būtų ginčiję Pareiškėjos ir Atsakovės sudarytus automobilių subnuomos sandorius, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad šie sandoriai yra negaliojantys.

Dėl kompensacijos už ryšio paslaugas

Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 1 d. Pareiškėja ir Atsakovė sudarė susitarimą dėl kompensacijų už „Bitė“ ryšių paslaugas Nr. 1, pagal kurį Pareiškėja perdavė Atsakovei savo veikloje naudotis konkrečius telefono numerius bei sutarė, jog Pareiškėja kiekvieno mėnesio paskutinę dieną išrašys sąskaitą už ryšio paslaugas pagal UAB „Bitė Lietuva“ pateiktą sąskaitą (3 t., 87 b. l.). Remiantis Pareiškėjos byloje pateiktais paaiškinimais, toks susitarimas su Atsakove buvo sudarytas siekiant sutaupyti veiklos kaštus, kadangi ryšio operatorius UAB „Bitė Lietuva“ teikė nuolaidas verslo klientams, atsižvelgdamas į prašomų abonento numerių kiekį (kuo daugiau vienas verslo klientas prašo abonento numerių, tuo didesnė nuolaida suteikiama). Aplinkybes dėl nuolaidų suteikimo Pareiškėjai patvirtina byloje pateiktos UAB „Bitė Lietuva“ Specialiosios paslaugų teikimo sąlygos Nr. 1L6300_2012_10_02_01 (3 t., 88-92 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktomis 2013-07-31 PVM sąskaita-faktūra Nr. 04657, 2013-06-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 04490, 2013-05-31 PVM sąskaita-faktūra Nr.04392, 2013-04-30 PVM sąskaita-faktūra Nr. 04267, 2013-03-29 PVM sąskaita-faktūra Nr. 04102, 2013-02-28 PVM sąskaita-faktūra Nr. 03941 (2 t., 129-134 b. l.), konstatavo, kad Atsakovė už ryšių paslaugas yra skolinga Pareiškėjai iš viso 569,56 EUR (1 966,58 Lt), nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas į šią sumą neįtraukė Pareiškėjos pateiktos 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 03734, kurios suma 442,64 Lt (4 t., 7 b. l.). Todėl bendra Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo dėl kompensacijos už ryšio paslaugas suma sudaro 697,75 EUR (2 409,22 Lt). Pareiškėja be išvardintų sąskaitų, byloje yra pateikusi jai išrašytas atitinkamas UAB „Bitė Lietuva“ sąskaitas už ryšio paslaugas (4 t., 4-31 b. l.). Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje dalyje Pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas.

Apeliantės teigimu, Pareiškėja turėjo įrodyti, kad ryšio paslaugomis, už kurias Pareiškėja reikalauja kompensacijos, faktiškai nesinaudojo tie darbuotojai, kurie tuo metu dirbo abiejose įmonėse. Byloje yra pateikta Pareiškėjos 2015 m. birželio 30 d. pažyma dėl darbuotojų įtraukimo į kompensaciją už ryšio paslaugas išrašytas UAB „Šiaurės kompanija“, kurioje pažymima, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 30 d. darbuotojams, dirbusiems ir UAB „Šiaurės kompanija“, ir UAB „Natural North Caviar“, kompensacija už telefoninius pokalbius nebuvo imama (4 t., 3 b. l.). Apeliantė teigia, kad ši pažyma neįrodo, jog Pareiškėjos Atsakovei išrašytos PVM sąskaitos–faktūros už ryšio paslaugų kompensavimą būtent už telefonų numerius, kuriais naudojosi išimtinai Atsakovės darbuotojai ir tik šios įmonės naudai. Viena vertus, minėta pažyma, atsižvelgiant į bylos šalių priešingą suinteresuotumą, negali būti vertinama kaip patikimas įrodymas, neginčijamai patvirtinantis joje nurodytas aplinkybes. Kita vertus, pati apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad tuo laikotarpiu turėjo galiojančių sutarčių su kokiu nors ryšio operatoriumi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mažai tikėtina, jog įmonė savo veikloje nebūtų naudojusis telefonais. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą. Pareiškėja pateikė įrodymus, kad perdavė Atsakovei naudotis konkrečius telefonų numerius, tačiau priešingai, nei teigia apeliantė, Pareiškėja neprivalo įrodyti, kokie Atsakovės darbuotojai naudojosi šiais telefonų numeriais. Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Pareiškėja byloje pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina šalių susitarimą dėl kompensacijos už perduotus naudotis telefonų numerius. Duomenų, kad Atsakovė būtų apmokėjusi minėtas Pareiškėjos sąskaitas, byloje nėra. Apeliantė, teigdama, kad jos darbuotojai faktiškai nesinaudojo ryšio paslaugomis, už kurias Pareiškėja reikalauja kompensacijos, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, prašymo šaukti liudytojais minėtus darbuotojus pirmosios instancijos teismui taip pat nepareiškė.

Dėl apeliantės argumento, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1794-450/2015 atmetė kitos susijusios įmonės LUAB „Auksinis eršketas“ analogišką reikalavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Apeliantė teisi, kad jos nurodomoje byloje buvo reiškiamas iš esmės analogiškas reikalavimas dėl kompensacijos už ryšio paslaugas, tačiau kaip matyti iš minėtos teismo nutarties, toje byloje nebuvo pateikta įrodymų apie susitarimo dėl kompensavimo tvarkos sudarymą tarp UAB „Auksinis eršketas“ ir UAB „Šiaurės kompanija“. Ir nors nurodytoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent kreditorius turėjo įrodyti, jog sąskaitose nurodytais numeriais naudojosi išimtinai BUAB „Šiaurės kompanija“ darbuotojai ir tik šios bendrovės naudai, teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

Dėl grąžintų prekių pagal debetinę sąskaitą

Pareiškėja dalį kreditorinio reikalavimo, t. y. 178 270 Lt (51 630,56 EUR) grindė Atsakovei šia suma 2013 m. spalio 31 d. išrašyta debetine PVM sąskaita faktūrą serija NNC Nr. 03D už grąžintas nekokybiškas prekes (2 t., 164 b. l.), kurias Pareiškėja buvo įsigijusi iš Atsakovės pagal 2013 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01151 (5 t., 142 b. l.).

Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Nagrinėjamu atveju minėtomis sąskaitomis faktūromis buvo įformintas jose nurodytos įrangos įsigijimas ir grąžinimas. Byloje nėra ginčo, kad Pareiškėja yra apmokėjusi 2013 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01151, pagal kurią iš apeliantės įsigijo minėtą įrangą. Apeliantės teigimu, Pareiškėja, išrašydama ginčijamą debetinę PVM sąskaitą faktūrą už grąžintas prekes, turėjo įrodyti šių prekių realų grąžinimą. Taigi apeliantė neigia tą aplinkybę, kad prekės faktiškai buvo grąžintos. Be minėtų sąskaitų, jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų prekių perdavimą Pareiškėjai ir jų grąžinimą apeliantei, byloje nėra. Apeliantės ginčijama debetinė PVM sąskaita faktūra yra pasirašyta abiejų šalių, o tai reiškia, kad šalys patvirtino, jog prekės buvo grąžintos Atsakovei. Nesant jokių šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad Pareiškėja neįrodė realaus prekių grąžinimo. Pažymėtina, kad pati apeliantė nenurodo, kokių jos manymu įrodymų trūksta, kad būtų patvirtintas debetinėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių grąžinimas. Jeigu Administratoriui nebuvo perduotas minėtas įmonės turtas arba buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys vėlesnį šio turto realizavimą, tokiu atveju gali būti reiškiamas reikalavimas buvusiam vadovui dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo. Kadangi byloje nėra duomenų apie Atsakovės mokėjimą pagal Pareiškėjos išrašytą debetinę PVM sąskaitą faktūrą už grąžintas prekes, teismas pagrįstai patvirtino šią Pareiškėjos reikalavimo dalį.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus dėl Pareiškėjos 2013 m. spalio 31 d. debetinės PVM sąskaitos–faktūros serija NNC Nr. 03D suklastojimo. Ta aplinkybė, kad byloje yra pateikti du tos pačios debetinės sąskaitos egzemplioriai (2 t., 163-164 b. l.), kuriuose skiriasi rekvizitų išdėstymas ir juos pasirašė skirtingi asmenys, nepaneigia šio rašytinio įrodymo įrodomosios galios, atsižvelgiant į tai, kad abiejuose sąskaitos egzemplioriuose nurodytos tos pačios prekės ir kainos. Pareiškėja byloje pateikė paaiškinimus, kad minėti skirtumai atsirado pasirašius debetinės sąskaitos faktūros dublikatą, veikiausiai manant, kad ji yra pamesta. Dėl ginčijamos debetinės PVM sąskaitos faktūros įtraukimo į Atsakovės buhalterinę apskaitą, pažymėtina, kad Administratorius pats nurodė, kad jam buvo perduotas šios sąskaitos egzempliorius kartu su kitais įmonės dokumentais. Tai, kad Administratoriui nebuvo sudarytos galimybės patikrinti, ar šį sąskaita buvo įtraukta į Atsakovės buhalterinės apskaitos programą, nepaneigia šios sąskaitos egzistavimo.

Dėl atliktų mokėjimų BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditoriams

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Pareiškėja apmokėjo kitų kreditorių Atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, patvirtino šį kreditorinį reikalavimą CK 6.50 straipsnio pagrindu, išskyrus 17 475,20 EUR (60 338,38 Lt) reikalavimo dalį, kuri buvo grindžiama mokėjimais už pačios Pareiškėjos nuomojamų patalpų komunalines paslaugas.

CK 6.50 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Pareiškėja už Atsakovę yra sumokėjusi 59,57 EUR pagal UAB „Creditreform Lietuva“ 2014 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BLR LT Nr. 140206 (bylos registracijos mokestis) (3 t., 121 b. l., 4 t., 86 b. l.), 240,91 Lt pagal VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ 2013 m. gruodžio 10 d. sąskaitą faktūrą (atliekų tvarkymo organizavimas) (3 t., 123 b. l., 4 t., 35 b. l.), 394,91 Lt pagal UAB „Kuzmienė ir partneriai“ 2013 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą serija KP Nr. 01391 (dujų sistemos techninis aptarnavimas) (3 t., 128, 4 t., 80 b. l.), 2 760,26 Lt pagal UAB Moller Auto 2013 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą serija AA Nr. 6746990, 2014 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MA Nr. 00656 (3 t., 130-132 b. l., 4 t., 71 b. l.), 4 544,95 Lt žemės nuomos mokestį bei delspinigius už 2013 m. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijai (3 t., 134 b. l., 4 t., 59 b. l.), 390,83 Lt pagal UAB „Somi technika“ 2013 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TS Nr. 002767 (įrangos remontas, derinimas, techniko atvykimas), 2013 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TS Nr. 002765 (ploviklis, skiediklis) (3 t., 136-137 b. l., 4 t., 77 b. l.), 205,70 Lt pagal UAB „Creditreform Lietuva“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. 140260 (4 t., 86 b. l.), 8 558,58 Lt Advokatų profesinei bendrijai „Bagdanskis iLAW“ pagal 2014 m. kovo 26 d. vietinio mokėjimo nurodyme Nr. 8816 išvardintas sąskaitas faktūras (4 t., 56 b. l.), 12 383,93 Lt draudimo įmokų bei delspinigių VSDF Valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinio (4 t., 32 b. l.). Sudėjus šias sumas, bendrai gaunama 59,57 EUR ir 29 480,07 Lt (8 538,01 EUR), taigi iš viso 8 597,58 EUR, o ne 7 469,69 EUR, kaip teigia apeliantė.

Apeliantė, nesutikdama su teismo patvirtinta šia Pareiškėjos reikalavimo dalimi, teigia, kad kreditoriai, prieš priimdami skolininko (Atsakovės) prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens (Pareiškėjos), privalėjo informuoti skolininką (Atsakovę), kad šis turėtų galimybę, esant poreikiui, pareikšti prieštaravimą. Tačiau apeliantė nenurodo, dėl kokių priežasčių turėjo būti reiškiamas prieštaravimas kreditoriams dėl jos prievolių įvykdymo iš trečiojo asmens priėmimo. Ar Atsakovė galėjo pati atsiskaityti su savo kreditoriais, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl šio Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, kadangi Atsakovė jai išrašytų sąskaitų neapmokėjo. Atsakovei yra iškelta bankroto byla, tad akivaizdu, kad įmonė nebegali atsiskaityti su visais kreditoriais. Pareiškėja įvykdė pinigines prievoles Atsakovės kreditoriams, todėl jai perėjo kreditoriaus teisės Atsakovės atžvilgiu (CK 6.50 str. 3 d.). Nenurodymas priežasčių, kodėl Pareiškėja įvykdė šias prievoles už Atsakovę, taip pat nėra pagrindas atsisakyti tvirtinti Pareiškėjos reikalavimą šioje dalyje. Taigi apeliantė nepateikė jokių svarių argumentų, kurie teisėjų kolegijai leistų spręsti, kad teismas nepagrįstai patvirtino Pareiškėjos reikalavimą dėl atliktų mokėjimų už Atsakovę.

Dėl avansu apmokėtų, bet neperduotų prekių / nesuteiktų paslaugų

Pareiškėja finansinį reikalavimą 5 813,21 EUR (20 071,85 Lt) sumai grindė 2014 m. vasario 14 d. Nr. 230, 2014 m. kovo 13 d. Nr. 249 ir 2014 m. kovo 24 d. Nr. 252 kasos išlaidų orderiais (2 t., 32, 34, 36, b. l.), kuriais teigia apmokėjusi avansu už prekes / paslaugas, kurios jai nebuvo perduotos / suteiktos. Tai iš dalies patvirtina kartu su kasos išlaidų orderiais pateikti atitinkami UAB „Šiaurės kompanija“ kasos pajamų orderiai Nr. 4552397 – 12 233,11 Lt sumai; Nr. 4552398 – 1 113,87 Lt sumai (2 t., 33, 35 b. l.).

Apeliantė teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog Atsakovė Pareiškėjai neperdavė prekių / nesuteikė paslaugų, kurios buvo apmokėtos avansu. Kaip minėta, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas įforminamas PVM sąskaita faktūra (PVM įstatymo 2 str. 1 d. 30 p.). Taigi apeliantė, ginčydama šį reikalavimą tuo pagrindu, kad Pareiškėjai jos apmokėtos prekės buvo perduotos / paslaugos suteiktos, turėjo pateikti tai patvirtinančius BUAB „Šiaurės kompanija“ finansinės apskaitos dokumentus (CPK 178 str.). Nesant tokių įrodymų, darytina išvada, kad Atsakovei sumokėti pinigai už nesuteiktas paslaugas ir neperduotas prekes turi būti grąžinti Pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kasos dokumentai, kuriais buvo vykdomos finansinės operacijos, yra galiojantys, todėl sprendė, kad Pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje yra pagrįstas. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia teismo išvada neturi pagrindo.

Kitus Apeliantės kartojamus argumentus pirmosios instancijos teismas teisingai vertino kaip vien prielaidas ir abejones, todėl teisėjų kolegija šiuos argumentus taip pat atmeta. Apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad realiai piniginės operacijos nevyko. Ta aplinkybė, kad kasos išlaidų ir pajamų orderiuose nėra nurodyta, jog tai avansas, nekeičia šių mokėjimų paskirties ir nepaneigia paties pinigų sumokėjimo fakto. Jeigu būtų nustatyta, kad pinigai pagal minėtus dokumentus į Atsakovės kasą faktiškai nebuvo įnešti, tokiu atveju, kaip jai minėta, spręstinas tuo metu įmonės vadovo pareigas ėjusio asmens civilinės atsakomybės klausimas.

Dėl bendros patvirtinto kreditorinio reikalavimo sumos

Apeliantė teigia, kad sudėjus atskiras pirmosios instancijos teismo patvirtintas Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo dalis, kurios nurodytos skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje, gaunama bendra 106 293,73 EUR suma. Kadangi rezoliucinėje dalyje patvirtintas 149 712 EUR dydžio finansinis reikalavimas, pasak apeliantės, teismas nemotyvavo, kodėl tvirtinama 43 418,27 EUR reikalavimo dalis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Pareiškėja prašė patvirtinti 199 193,57 EUR dydžio kreditorinį reikalavimą. Teismas skundžiama nutartimi Pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies – patvirtino 149 712 EUR dydžio kreditorinį reikalavimą. Kaip matyti iš nutarties motyvuojamosios dalies, teismas netenkino Pareiškėjos reikalavimo dalies dėl 17 475,20 EUR skolos už Pareiškėjos atliktus mokėjimus Atsakovės vardu komunalines paslaugas teikiančioms įmonėms, 75 000 Lt (t. y. 21 721,50 EUR) skolos už Atsakovės vardu atliktus mokėjimus AB SEB bankui už BUAB „Auksinis eršketas“, 10 284,87 EUR pagal Pareiškėjos 2013 m. kovo 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 03971, kurioje nėra BUAB „Šiaurės kompanija“ (jos atstovo) parašų apie sąskaitose nurodytų prekių gavimą. Taigi teismas motyvuotai Pareiškėjos reikalavimą sumažino 49 481,57 EUR suma (17 475,20 + 21 721,50 + 10 284,87 = 49 481,57), kurią atėmus iš bendros Pareiškėjos prašomos patvirtinti reikalavimo sumos, gaunama skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta bendra patvirtinta suma – 149 712 EUR (199 193 57 - 49 481,57 = 149 712).

Pažymėtina, kad pats Administratorius, ginčydamas Pareiškėjos prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą, savo argumentus dėstė atskirai pasisakydamas dėl kiekvienos reikalavimo dalies nepagrįstumo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas priimamą procesinį sprendimą, ginčijamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumą vertino aptardamas būtent tas PVM sąskaitas faktūras, kurias savo procesiniuose dokumentuose nurodė pats Administratorius. Pareiškėja nei viename savo procesiniame dokumente atskirai nenurodė jos kreditorinį reikalavimą sudarančių sumų, o prašė patvirtint tik bendrą reikalavimo sumą, kurią grindė byloje pateiktais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėja pateikė daugiau PVM sąskaitų faktūrų, nei savo procesiniuose dokumentuose nurodė Administratorius, dėl ko ir gavosi minėtas neatitikimas tarp Administratoriaus atskirai nurodytų ginčijamų reikalavimo sumų ir bendros prašomos patvirtinti reikalavimo sumos. Teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė tiek, kiek Administratorius argumentuotai ginčijo Pareiškėjos kreditorinį reikalavimą. Nors teismas apibendrindamas galėjo ir aiškiau motyvuoti, kaip apskaičiavo tvirtinamą reikalavimo sumą, tačiau iš esmės dėl visų Pareiškėjos kreditorinį reikalavimą sudarančių dalių pagrįstumo buvo pasisakyta. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad dalis Pareiškėjos reikalavimo patvirtinta nemotyvuotai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino šias Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo dalis: 553,70 EUR už automobilių nuomą, 697,75 EUR už ryšio paslaugų kompensavimą, 51 630,56 EUR už grąžintas prekes pagal debetinę sąskaitą faktūrą, 8 597,58 EUR už atliktus mokėjimus BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditoriams ir 5 813,21 EUR už avansu apmokėtas, bet neperduotas prekes / nesuteiktas paslaugas.

Todėl skundžiama nutartis pakeistina, sumažinant bendrą tvirtintiną Pareiškėjos kreditorinio reikalavimo dydį iki 67 292,80 EUR (553,70 + 697,75 + 51 630,56 + 8 597,58 + 5 813,21 = 67 292,80) (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

              Pagal pateiktus duomenis, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme BUAB „Šiaurės kompanija“ patyrė 850,50 EUR teisinių paslaugų išlaidų (6 t., 59-63 b. l.). Skundžiama nutartimi Atsakovei iš Pareiškėjos priteista 350 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Iš dalies patenkintus Atsakovės atskirąjį skundą bei pakeitus skundžiamą teismo nutartį, laikytina, kad Pareiškėjos patenkinta reikalavimų dalis sudaro 34 proc., atmesta – 66 proc. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalimi, skundžiamos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina, Atsakovei iš Pareiškėjos priteisiant 561,33 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliantė nepateikė, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį pakeisti iš dalies ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje tenkinti iš dalies.

Įtraukti į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ trečios eilės kreditorių sąrašą uždarąją akcinę bendrovę „Natural North Caviar“, į. k. 302662557, su 67 292,80 EUR finansinio reikalavimo suma.

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės kompanija“, į. k. 111800973, atstovaujamai administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Skolvalda“, iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ 561,33 EUR bylinėjimosi išlaidų.“

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Apeliantės prašymą dėl atskirosios nutarties priėmimo atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                                            Vigintas Višinskis