Civilinė byla Nr. e3K-3-322-823/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06902-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 3.4.3.5.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dignalita“ ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Timber construction group“, R. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir restitucijos taikymą, aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl bankroto administratoriaus su bankrutuojančia bendrove sudaryto paskolos, skirtos bankrutuojančios bendrovės turtui išpirkti, sandorio pripažinimo negaliojančiu. 

2.       Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia BUAB „Timber construction group“ ir R. V. 2018 m. vasario 2 d. sudarytą paskolos sutartį, netaikyti restitucijos, priteisti iš atsakovių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi iškelta UAB „Timber construction group“ bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Tigesta“. Bankroto procedūras vykdė UAB „Tigesta“ bankroto administratorės įgaliotas asmuo atsakovė R. V. 2018 m. vasario 2 d. BUAB „Timber construction group“ ir R. V. sudarė paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis), kuria R. V. suteikė bankrutuojančiai bendrovei tikslinę 29 000 Eur paskolą tam, kad bankrutuojanti įmonė galėtų išpirkti iš lizingo davėjo „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo (toliau – ir lizingo davėjas, Bankas) automobilį „Mercedes Benz GL350“, valst. Nr. KFD 236, atlikti jo einamąjį remontą bei privalomą techninę apžiūrą. Minėtą automobilį bankrutuojanti bendrovė įsigijo pagal 2016 m. kovo 21 d. lizingo sutartį.

4.       Paskolos sutarties 4 punkte nustatyta paskolos grąžinimo tvarka. BUAB „Timber construction group“ įsipareigojo pirmumo eile visas vykdant bankroto procedūras gautas bet kokios rūšies lėšas (išskyrus gautas iš Garantinio fondo) skirti paskolai grąžinti pagal Paskolos sutartį, gautas lėšas per 5 dienas nuo jų gavimo pervesti į R. V. sąskaitą (Paskolos sutarties 4.1, 4.2, 4.3 punktai). Jeigu BUAB „Timber construction group“ bankroto byla nutraukiama ar paskirtas bankroto administratorius atstatydinamas, paskolos gavėja paskolos sumą privalo grąžinti paskolos davėjai nedelsiant. Taip pat Paskolos sutarties 4.6 punktu šalys susitarė, kad jeigu bankroto byloje sudaroma taikos sutartis, paskolos gavėja įsipareigoja paskolos sumą grąžinti, iki bus pateiktas teismui prašymas patvirtinti sudarytą taikos sutartį.

5.       Ieškovė yra BUAB „Timber construction group“ kreditorė, turinti 690 296,32 Eur dydžio kreditoriaus reikalavimą. Apie Paskolos sutarties sudarymo faktą ieškovė sužinojo 2018 m. rugpjūčio 6 d., BUAB „Timber construction group“, atstovaujamai UAB „Tigesta“, pateikus atsiliepimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje.  

6.       Ieškovės nuomone, Paskolos sutartis pažeidžia tiek ieškovės, tiek kitų BUAB „Timber construction group“ kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl turi būti panaikinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (lot. actio Pauliana, Pauliano ieškinys) pagrindu. Paskolos sutarties 4 punktu įsipareigodama pirmumo eile visas bet kokios rūšies lėšas (išskyrus gautas iš Garantinio fondo), gautas vykdant bankroto procedūras, skirti paskolai grąžinti pagal Paskolos sutartį, BUAB „Timber construction group“ suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių (atsakovei R. V.). Be to, Paskolos sutartis yra ekonomiškai nenaudinga bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams: už pasiskolintas lėšas išpirkus automobilį buvo padidinti bendrovės įsipareigojimai, nežinoma tiksli šio turto vertė, kuri nuolat eksploatuojant automobilį krinta, automobiliu naudojosi išimtinai bankroto administratorė savo asmeniniams poreikiams. Sudarant Paskolos sutartį, buvo akivaizdus šalių nesąžiningumas, nes atsakovės BUAB „Timber construction group“ įgaliota atstovė R. V. sudarė Paskolos sutartį pati su savimi.

7.       Ieškovės teigimu, Paskolos sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes ją sudarant buvo pažeistos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto bei ĮBĮ 35 straipsnio nuostatos – ginčijamu sandoriu buvo sudarytos privilegijuotos sąlygos atsakovei R. V. atgauti skolą bei įgyti pranašumą prieš kitus BUAB „Timber construction group“ kreditorius.

8.       Ieškovės nuomone, pripažinus Paskolos sutartį negaliojančia, neturėtų būti taikoma restitucija, nes atsakovė R. V., asmeniškai suteikdama savo pačios administruojamai bankrutuojančiai bendrovei itin didelio dydžio paskolą, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo jai suteiktu specialiu bankroto administratoriaus statusu, sąmoningai pažeidė visų BUAB „Timber construction group“ kreditorių teises.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, pripažino negaliojančia 2018 m. vasario 2 d. paskolos sutartį kaip prieštaraujančią ĮBĮ 35 straipsnio nuostatai, taikė restituciją ir įpareigojo BUAB „Timber construction group“ grąžinti R. V. 29 000 Eur sumą; priteisė ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis po 881,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat valstybei iš atsakovės R. V. – 326,50 Eur nesumokėto žyminio mokesčio ir 9,27 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.

10.       Teismas nustatė, kad 2018 m. sausio 25 d. raštu „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas informavo BUAB „Timber construction group“, jog yra nutraukta 2016 m. kovo 21 d. lizingo sutartis, todėl automobilis „Mercedes Benz GL350“ turi būti nedelsiant perduotas lizingo bendrovei. BUAB „Timber construction group“ su „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialu suderino galimybę išpirkti minėtą automobilį pagal lizingo sutartį pirma laiko, todėl „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas 2018 m. vasario 2 d. išrašė BUAB „Timber construction group“ 27 645,04 Eur išankstinio apmokėjimo sąskaitą. 2018 m. vasario 2 d. BUAB „Timber construction group“, atstovaujama bankroto administratorės R. V., ir R. V. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią R. V. suteikė tikslinę 29 000 Eur paskolą bankrutuojančiai bendrovei; paskola suteikta tam, kad bendrovė galėtų išpirkti iš lizingo davėjo „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialo automobilį „Mercedes Benz GL350“, valst. Nr. KFD 236, įsigytą pagal 2016 m. kovo 21 d. lizingo sutartį, atlikti jo einamąjį remontą bei privalomą techninę apžiūrą; paskola suteikta be palūkanų už naudojimąsi paskolinta suma; BUAB „Timber construction group“ įsipareigojo pirmumo eile visas lėšas, gautas vykdant bankroto procedūras (lėšas, gautas pardavus paskolos gavėjos turtą, išieškojus skolas iš paskolos gavėjos debitorių bei kitų gautinų sumų, išskyrus lėšas, gautas iš Garantinio fondo), skirti paskolai grąžinti pagal Paskolos sutartį.

11.       Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2018 m. vasario 12 d. BUAB „Timber construction group“ yra automobilio „Mercedes Benz GL350“ savininkė. Pateikti įvairūs mokėjimo dokumentai (UAB „MBworkshop“ PVM sąskaitos faktūros; UAB „Mersida“ PVM sąskaitos faktūros ir kt.) patvirtina, kad, užregistravus automobilį BUAB „Timber construction group“ vardu, buvo atlikta jo techninė apžiūra, automobilis apdraustas, atlikti kiti veiksmai. UAB „Verslavita“ kilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pagrindu nustatyta, kad automobilio „Mercedes Benz GL350“ vertė 2019 m. vasario 27 d. buvo 39 000 Eur.

12.       Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų sąlygų taikyti actio Pauliana institutą, t. y. nėra nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, jog ginčijama Paskolos sutartis pažeidė ieškovės ar kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių teises bei teisėtus interesus. Ginčijama paskolos sutartimi atsakovė BUAB „Timber construction group“ prisiėmė naują 29 000 Eur įsipareigojimą naujai kreditorei (atsakovei R. V.), tačiau Paskolos sutarties pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos konkrečiam tikslui – automobiliui, įgytam lizingo būdu, išpirkti, jo techninei apžiūrai atlikti, jam apdrausti. Automobilio vertė jo išpirkimo dieną (2018 m. vasario 2 d.) buvo daug didesnė nei už automobilį sumokėta suma, todėl šis įsipareigojimas sudarė sąlygas bankrutuojančiai bendrovei gauti didesnės vertės turtą, kurį realizavus ir grąžinus paskolintas lėšas paskolos davėjai (R. V.), likusi suma (civilinės bylos nagrinėjimo metu – 10 000 Eur) būtų panaudota visų kreditorių, kartu ir ieškovės, reikalavimams tenkinti.

13.       Teismas konstatavo, kad Paskolos sutarties sudarymas bei automobilio išpirkimas iš lizingo bendrovės buvo ekonomiškai naudingas ir pačiai bendrovei, ir jos kreditoriams, todėl bankrutuojančios įmonės turimų įsipareigojimų (turto) balansas tik pagerėjo. Toks sandoris atitiko ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas, suteikiančias teisę bankrutuojančiai įmonei vykdyti ūkinę komercinę (bet kokios formos) veiklą, jeigu tokios veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius. 

14.       Ginčijamo sandorio naudingumą tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek jos kreditoriams, teismo vertinimu, patvirtina ir sisteminė 2016 m. kovo 21 d. lizingo sutarties nuostatų analizė. Lizingo sutarties pagrindu Bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį prieš terminą, jeigu klientas tampa nemokus, jam iškeliama bankroto ar restruktūrizavimo byla, priimamas sprendimas likviduoti klientą; Bankui vienašališkai nutraukus sutartį, lizingo sutarties pagrindu sumokėtos sumos negrąžinamos, o šalių susitarimu kliento sumokėti eiliniai mokėjimai laikomi kliento Bankui sumokėtu mokesčiu už naudojimąsi turtu nuo turto perdavimo klientui momento iki sutarties nutraukimo dienos. Taigi, BUAB „Timber construction group“ nepasinaudojus lizingo sutartyje nustatyta teise išpirkti automobilį iš lizingo bendrovės, tiek bendrovė, tiek ir jos kreditoriai būtų netekę didelės pinigų sumos.

15.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas įsiteisėjusia 2018 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-329-221/2019 yra konstatavęs, jog bankroto administratorės R. V. sprendimas pasiskolinus lėšų išpirkti lizingo būdu įgytą automobilį nesudaro pagrindo jos veiksmus vertinti kaip pažeidžiančius kreditorių interesus. Šį faktą teismas pripažino turinčiu prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

16.       Teismo vertinimu, Paskolos sutarties sudarymas neprieštaravo ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatoms. Priešingai nei teigė ieškovė, ginčijama Paskolos sutartimi nebuvo įvykdytos jokios bankrutuojančios bendrovės finansinės prievolės. Paskolos sutartimi BUAB „Timber construction group“ prisiėmė visiškai naują įsipareigojimą naujai kreditorei – pareigą grąžinti paskolos davėjai R. V. jos paskolintą 29 000 Eur sumą tam, kad bankrutuojanti įmonė gautų didesnės vertės turtą nei jo išpirkimo kaina. Teismo vertinimu, minėtą teisės normą galimai galėjo pažeisti tik vėlesnis ginčijamos Paskolos sutarties sudarymą lydintis sandoris (automobilio išpirkimas iš lizingo bendrovės), tačiau šio sandorio ieškovė neginčijo. Šio sandorio teisėtumas gali būti patikrintas BUAB „Timber construction group“ bankroto proceso metu.

17.       Teismas nusprendė, kad Paskolos sutarties (ypač šios sutarties 4.5 punkto) nuostatomis naujai kreditorei (atsakovei R. V.) buvo suteikta išskirtinė (privilegijuota) padėtis visų kitų (ankstesnių) BUAB „Timber construction group“ kreditorių atžvilgiu. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-329-221/2019 UAB „Tigesta“ (kartu ir bankroto administratorė R. V.) yra atstatydinta iš BUAB „Timber construction group“ bankroto administratoriaus pareigų, todėl, palikus galioti ginčijamą Paskolos sutartį, turėtų būti įgyvendinamas šios sutarties 4.5 punktas (bendrovė nedelsdama privalo grąžinti visą paskolos sumą), o tai akivaizdžiai pažeistų visų kitų kreditorių interesus, nes paskolai grąžinti būtų naudojamos bet kokios rūšies lėšos, gautos bankroto proceso metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino Paskolos sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip pažeidusią imperatyvias ĮBĮ 35 straipsnio nuostatas, susijusias su kreditorių reikalavimų tenkinimo eile ir tvarka bankroto proceso metu.

18.       Teismas padarė išvadą, kad, pripažinus paskolos sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, turi būti taikoma restitucija, nes priešingu atveju bankrutuojanti bendrovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės R. V. sąskaita, o šios padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Dėl to teismas įpareigojo atsakovę BUAB „Timber construction group“ grąžinti R. V. 29 000 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad BUAB “Timber construction group“ bankroto bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-329-221/2019 konstatavo, jog R. V. suteiktos paskolos lėšos laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Kadangi tokios išlaidos dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos, o šiuo atveju paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, tai, taikant restituciją, R. V. lėšos grąžintinos iš administravimo išlaidų sąmatos. Tačiau teismas sprendė, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas išimtinai BUAB “Timber construction group“ bankroto byloje. 

19.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės R. V. apeliacinius skundus, 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

20.       Iš byloje pateiktų įrodymų visumos teisėjų kolegija nustatė, jog R. V. suteikė nemokiai bankrutuojančiai bendrovei 29 000 Eur paskolą tolesnei bendrovės veiklai vykdyti – lizingo būdu įgytam automobiliui išpirkti iš lizingo bendrovės. Paskola buvo panaudota pagal savo paskirtį. Automobilio vertė 2019 m. vasario mėnesį buvo 39 000 Eur. BUAB „Timber construction group“ nepasinaudojus 2016 m. kovo 21 d. lizingo sutarties 17.5.3 punkte nustatyta teise išpirkti automobilį iš lizingo bendrovės, bankrutuojanti įmonė ir kartu jos kreditoriai būtų netekę dalies turto, būtų sumažėjęs bendrovės mokumas ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgdama į tai, kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir įrodymų visuma pagrįstą išvadą, jog tikslinės paskolos nemokiai bendrovei suteikimas nesumažino šios bendrovės mokumo, nesukėlė finansinės žalos bankrutuojančiai bendrovei ir jos kreditoriams, todėl byloje nenustatytos būtinos sąlygos pripažinti Paskolos sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. 

21.       Kolegija pažymėjo, kad būtent dėl ieškovės užimtos pozicijos bendrovės bankroto proceso metu kreditoriai nepriėmė sprendimo kuo greičiau parduoti turimą bendrovės turtą (automobilį „Mercedes Benz GL350“), todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, jog bendrovės automobilis nuvertėjo ir dėl to kalta paskolą suteikusi atsakovė R. V. Kolegija rėmėsi ir Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartyje (civilinė byla Nr. B2-329-221/2019) nustatyta prejudicinę reikšmę turinčia aplinkybe, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo (R. V.), pasiskolindamas lėšų turtui – lizingo objektui išpirkti, nepažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesų.

22.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, sudarius Paskolos sutartį, nebuvo pažeistos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, nes jokios bendrovės prievolės Paskolos sutartimi nebuvo įvykdytos. Vėlesnio sandorio – lizingo būdu įgyto automobilio išpirkimo iš lizingo bendrovės – ieškovė UAB „Dignalita“ neginčijo, jo panaikinti neprašė, todėl pagrindo teigti, kad BUAB ,,Timber construction group“ neteisėtai įvykdė finansinę prievolę po bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, ieškovė neturėjo.     

23.       Kolegija pažymėjo, kad Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusios ĮBĮ redakcijos 35 straipsnyje buvo imperatyviai reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka. Pagal ginčijamos Paskolos sutarties 4.2 punktą BUAB „Timber construction group“ įsipareigojo pirmumo eile visas lėšas, gautas vykdant bankroto procedūras (lėšas, gautas pardavus paskolos gavėjos turtą, išieškojus skolas iš paskolos gavėjos debitorių bei kitų gautinų sumų, išskyrus lėšas, gautas iš Garantinio fondo), skirti paskolai grąžinti. Paskolos sutarties 4.3 punktas įpareigojo BUAB „Timber construction group“ bet kokias lėšas, gautas bankroto procedūrų metu, per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pervesti į paskolos davėjos (atsakovės R. V.) sąskaitą, kol bus grąžinta visa paskolos suma. Be to, ginčijamos Paskolos sutarties 4.5 punktas nustatė, kad jei paskolos gavėjai iškelta bankroto byla nutraukiama ar paskolos gavėjos paskirtą bankroto administratorių atstatydina bankroto bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas įstatyme įtvirtintais pagrindais, paskolos gavėja visą paskolos sumą privalo grąžinti paskolos davėjai nedelsdama, bet ne vėliau, iki įsiteisės nutartis dėl bankroto bylos nutraukimo arba įsiteisės nutartis dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Atsižvelgdama į tai kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Paskolos sutartimi naujai BUAB „Timber construction group“ kreditorei R. V. buvo suteikta išskirtinė (privilegijuota) padėtis visų kitų (ankstesnių) bendrovės kreditorių atžvilgiu, taip pažeidžiant imperatyvias ĮBĮ 35 straipsnio nuostatas. Toks nustatytas įstatymo pažeidimas sudarė teisinį pagrindą pirmosios instancijos teismui pripažinti ginčijamą Paskolos sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį.

24.       Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis ieškovės nurodomais argumentais nėra pagrindo atsisakyti taikyti restituciją. Paskolos sutarties pagrindu pinigai buvo perduoti bankrutuojančiai bendrovei, šie pinigai panaudoti bendrovės reikmėms, už juos bendrovė įgijo materialųjį turtą, jį turi ir valdo. Paskolos sutarties sudarymas ir pinigų bendrovei perdavimas nepažeidė BUAB „Dignalita“ ir kitų bendrovės kreditorių interesų, taip pat byloje nėra konstatuotas atsakovės R. V. nesąžiningumas suteikiant bendrovei paskolą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, pripažinus Paskolos sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymų nuostatoms, restitucija turi būti taikoma, nes priešingu atveju BUAB „Timber construction group“ nepagrįstai praturtėtų atsakovės R. V. sąskaita, kadangi bankrutuojančiai įmonei liktų 29 000 Eur suteiktos paskolos suma, įgytas už ją turtas, o atsakovės R. V. turtinė padėtis be teisinio pagrindo pablogėtų, jai negrąžinus pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perduotų lėšų.

25.       Kolegija pažymėjo, kad nors tarp bylos šalių kilo ginčas dėl to, iš kokių bankrutuojančios bendrovės lėšų turi būti grąžinama 29 000 Eur suma R. V., faktinis šios bylos nagrinėjimo pagrindas buvo Paskolos sutarties esmės ir sąlygų atitiktis įstatymų nuostatoms, Paskolos sutarties negaliojimo pagrindų nustatymas. Nei ieškovė, nei atsakovė R. V. šioje byloje nereiškė reikalavimo grąžinti R. V. paskolintas lėšas, todėl klausimas, iš kokių bendrovės lėšų (gautų bankroto proceso metu ar bankroto procedūroms apmokėti skirtų lėšų) bus grąžinama pinigų suma atsakovei, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad dėl bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir eiliškumo sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, ir sprendimo rezoliucinėje dalyje pagrįstai nusprendė taikyti restituciją nurodomu būdu – įpareigodamas BUAB „Timber construction group“ grąžinti R. V. 29 000 Eur sumą. Dėl to kolegija plačiau nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kad BUAB „Timber construction group“ bankroto bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-329-221/2019 yra pripažinęs R. V. paskolintas lėšas administravimo išlaidomis, kad paskolos sutartyje grąžintinos lėšos taip pat įvardijamos kaip „administravimo lėšos“ ir kt., nes tai aplinkybės, sudarančios ne šios bylos nagrinėjimo faktinį pagrindą ir dalyką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26.       Kasaciniu skundu atsakovė R. V. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                       Teismai nepagrįstai bankroto administratoriaus paskolintas bankroto administravimui lėšas vertino ĮBĮ 35 straipsnio prasme. Gana dažnai bankrutuojančios įmonės neturi lėšų bankroto procesams vykdyti, todėl bankroto administratoriai šiam tikslui skolina savo lėšas. Bankroto administratorius neturi prievolės skolinti lėšas bankrutuojančiai bendrovei, tačiau tai daro siekdamas atlikti savo funkcijas, ginti viešąjį interesą. Nesant lėšų, gali ne tik strigti, bet ir sustoti bankroto procedūrų vykdymas. Lėšų skolinimas įforminamas pasirašant paskolos sutartį. Nė vienas asmuo nesutiktų skolinti bankrutuojančiai bendrovei lėšų, jei žinotų, kad paskolintų lėšų iš karto neatgaus ir turės stoti į bendrovės kreditorių eilę. Dėl to bankroto administratoriaus paskolintos lėšos negali būti vertinamos ĮBĮ 35 straipsnio prasme, o bankroto administratoriaus padėtis netampa analogiška trečios eilės kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki BUAB „Timber construction group“ bankroto bylos iškėlimo, padėčiai. Teismų praktikoje pažymėta, kad po bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorės suteikta paskola buvo naudojama lizingo būdu įgytam automobiliui išpirkti. Taigi teismai nepagrįstai nusprendė, kad Paskolos sutartis pažeidžia imperatyvius ĮBĮ 35 straipsnio reikalavimus, dėl to yra niekinė ir negaliojanti.

26.2.                      ĮBĮ 36 straipsnyje pateikta administravimo išlaidų sąvoka ir jų apmokėjimo tvarka. Pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, jos mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorės paskolintos lėšos laikytinos administravimo išlaidomis. Tokia prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo2018 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-329-221/2019. Dėl to šios lėšos, kaip nurodyta ĮBĮ 36 straipsnyje ir Paskolos sutartyje, yra apmokamos pirmiausiai ir mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų. Teismai neteisingai aiškino Paskolos sutarties nuostatas, netaikė ĮBĮ 36straipsnio normos, todėl be tinkamo pagrindo pripažino Paskolos sutartį niekine ir negaliojančia.

26.3.                      Teismai neteisingai traktavo Paskolos sutarties 4.5 punktą kaip nustatantį dar didesnės apimties įpareigojimus bankrutuojančiai įmonei (jeigu nutraukiama įmonės bankroto byla ĮBĮ nustatyta tvarka ar atstatydinamas bankroto administratorius, suteikęs įmonei paskolą, tai paskolos gavėjas visą paskolintą sumą privalo grąžinti paskolos davėjui nedelsdamas, bet ne vėliau, iki įsiteisės nutartis dėl bankroto bylos nutraukimo arba įsiteisės nutartis dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo). Bankroto administratorė šia nuostata nesuteikė privilegijų nei sau, nei bankrutuojančiai įmonei, šiai nekilo ir didesnių įpareigojimų, nes į minėtą sutarties 4.5 punkto nuostatą tiesiog įtraukta ĮBĮ 36 straipsnio 6 dalies norma, kurioje įstatymų leidėjas suformulavo sąlygą – jei bankroto administratorius pakeičiamas, su juo turi būti nedelsiant atsiskaitoma. Tokia sąlyga nedaro Paskolos sutarties negaliojančios ar prieštaraujančios įstatymui. Analogiška situacija susiklosto ir pasirašant bankroto byloje taikos sutartį – tokiu atveju su bankroto administratoriumi turi būti atsiskaitoma per 10 dienų.

26.4.                      Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad bankroto proceso metu patirtos išlaidos, kurios pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; kt.). Paskolos sutartis sudaryta siekiant apginti būtent bankrutuojančios bendrovės (kartu ir jos kreditorių) interesus ir išpirkti automobilį, kurio išpirkimo kaina buvo žymiai mažesnė už jo realią vertę. Dėl to, taikant restituciją, paskolintos lėšos atsakovei R. V. grąžintinos iš administravimui skirtų lėšų. Atsakovės nuomone, teismas, konstatavęs, kad R. V. paskolos pagrindu suteiktos lėšos laikytinos administravimo išlaidomis, negali šio klausimo pavesti kitam teismui ir sprendimo rezoliucinėje dalyje turi nurodyti, kad priteista suma išmokama iš administravimo lėšų.

27.       Atsakovės BUAB „Timber construction group“ bankroto administratorė UAB „Admivista“ prisidėjimu prie atsakovės R. V. kasacinio skundo sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

28.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1.                      ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas. Šioje teisės normoje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Taigi tam, kad kreditoriui būtų apmokėtos išlaidos pirmiau už kitus kreditorius (ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka), šios išlaidos turi būti pripažintos administravimo išlaidomis ir patvirtintos kreditorių susirinkimo. Ginčijama Paskolos sutartimi prisiimti bendrovės įsipareigojimai viršijo Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartimi nustatytas lėšas, skirtas administravimo išlaidoms. Finansinė prievolė, kylanti iš tikslinės paskolos sutarties, savo esme nebuvo skirta būtinoms bankroto procedūroms atlikti. Įsipareigojimai pagal Paskolos sutartį per visą administravimo laikotarpį (2 metus) nebuvo įtraukti į bankroto administravimo išlaidų sąmatą, nebuvo pateikti kreditorių susirinkimui tvirtinti, todėl jų negalima savaime vertinti kaip administravimo išlaidų. Įstatyme būtent kreditorių susirinkimui yra suteikta teisė tvirtinti bankroto administravimo išlaidas, o tokių išlaidų būtinumą privalo įrodyti bankroto administratorius.

28.2.                       Paskolos sutarties sąlygos pažeidžia ĮBĮ 35 ir 36 straipsnių nuostatas, nes šiuo sandoriu bankrutuojantis asmuo įsipareigojo paskolą grąžinti prioritetine tvarka, sudarydamas išimtinai privilegijuotas sąlygas R. V. atgauti skolą, ši kreditorė įgijo pranašumą prieš kitus kreditorius (atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo ir jau bankroto proceso metu). Be to, ginčijamą paskolos sutartį bankroto administratorė sudarė pati su savimi, taip pažeisdama CK 2.134 straipsnyje įtvirtintą draudimą.

28.3.                      Pripažinę sandorį negaliojančiu, teismai pagrįstai taikė restituciją. Tačiau jie neturėjo kompetencijos spręsti dėl bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir eilė yra reglamentuotos ĮBĮ. Įsipareigojimai atsakovei neturi savaime būti pripažinti administravimo išlaidomis, paneigiant kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas teises ir pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bankroto administratoriaus su bankrutuojančia bendrove sudarytos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu

29.       Pagal CK 6.224 straipsnį sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinta negaliojančia CK pirmosios knygos nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

30.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015; kt.)

31.       Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad šioje byloje ginčijama Paskolos sutartis negalioja, nes Paskolos sutarties 4 punkte įtvirtinta atsiskaitymo pagal sutartį tvarka pažeidžia imperatyvias ĮBĮ 35 straipsnio nuostatas, suteikdama atsakovei R. V. nepagrįstą pirmumą kitų BUAB „Timber construction group“ kreditorių atžvilgiu.

32.       Ginčui aktualios redakcijos ĮBĮ 35 straipsnis reglamentuoja bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Pagal šio straipsnio nuostatas kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalis).

33.       ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte. 

34.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti kreditorius, jam apmokamos būtent ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011). Taigi, ĮBĮ 35 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, netaikytinos bankroto administravimo išlaidoms, dėl kurių apmokėjimo spręstina pagal ĮBĮ 36 straipsnio nuostatas.

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad ĮBĮ

36.       Sprendžiant konkrečių išlaidų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms klausimą, svarbus yra išlaidų atsiradimo (susidarymo) momentas (iki ar po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos). Tai yra pirminė sąlyga, pagal kurią turi būti sprendžiama dėl išlaidų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Kitas kriterijus, kuris turi esminę reikšmę sprendžiant, ar atitinkamos išlaidos priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms, – išlaidų teisinė prigimtis ir paskirtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-969/2018 ir jos 23 punkte nurodytą praktiką).

37.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą argumentą, kad tam, jog tam tikros bankrutuojančios bendrovės išlaidos būtų pripažintos administravimo išlaidomis, yra būtinas kreditorių susirinkimo pritarimas šioms išlaidoms. Toks teiginys neatitinka ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo, pagal kurį, kilus ginčui, teisė nuspręsti dėl konkrečių išlaidų priskyrimo administravimo išlaidoms ir jų būtinumo bei pagrįstumo suteikiama teismui (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis).

38.       Tai, ar tam tikros išlaidos yra priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms, yra fakto klausimas, kurį, įvertinę visas šiai klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis).

39.       Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad atsakovės R. V. bankrutuojančiai bendrovei suteiktos paskolos lėšos, atsižvelgiant į jų paskirtį ir panaudojimo būdą, laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo nebuvo pripažinta nepagrįsta. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, kaip prejudicine vadovavosi įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-329-221/2019, kuria taip pat konstatuota, jog R. V. suteiktos paskolos lėšos laikytinos bankroto administravimui skirtomis lėšomis. Ši bylą nagrinėjusių teismų išvada kasaciniu skundu neginčijama; teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ji padaryta netinkamai taikant įrodinėjimą reglamentuojančias CPK nuostatas ar nukrypstant nuo šios nutarties 35–36 punktuose aptartų teisinių tam tikrų išlaidų priskyrimo administravimo išlaidoms kriterijų.

40.       Pagal ginčijamą Paskolos sutartį perduotas lėšas pripažinus administravimui skirtomis lėšomis, bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl Paskolos sutarties prieštaravimo imperatyviai ĮBĮ 35 straipsnyje įtvirtintai atsiskaitymo su kreditoriais tvarkai yra prieštaringa ir negali būti pripažinta pagrįsta. Kaip minėta, ĮBĮ 35 straipsnio nuostatos administravimo išlaidų atlyginimui nėra taikomos, todėl šiame straipsnyje įtvirtinta atsiskaitymo su bankrutuojančios bendrovės kreditoriais tvarka Paskolos sutarties sąlygomis negalėjo būti pažeista. Jei teismas pripažįsta, kad paskolos sutarties, sudarytos po bankroto bylos iškėlimo, pagrindu perduotos lėšos yra administravimo išlaidos, tai tiek vykdant tokią sutartį, tiek ją nutraukus, tiek pripažinus negaliojančia ir taikius restituciją, šių lėšų grąžinimas turi būti vykdomas pagal ĮBĮ 36 straipsnyje nustatytą tvarką.

41.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, nepriklausomai nuo to, ar jomis remiasi ieškovas ir kiti proceso dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-248/2017; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškiniu iškėlus klausimą dėl Paskolos sutarties nuostatų, įtvirtinusių paskolos grąžinimo tvarką ir terminus, atitikties imperatyvioms ĮBĮ nuostatoms, ir teisiniu ieškinio pagrindu nurodžius ĮBĮ 35 straipsnį, bylą nagrinėję teismai, kvalifikavę pagal Paskolos sutartį perduotas lėšas kaip administravimo išlaidas, turėjo įvertinti atitinkamų Paskolos sutarties sąlygų atitiktį ĮBĮ 36 straipsnio reikalavimams, tačiau to nepadarė. Tai sudaro pagrindą panaikinti kasaciniu skundu apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir Paskolos sutarties galimo prieštaravimo ĮBĮ 36 straipsnio bei CK 1.80 straipsnio nuostatoms klausimą grąžinti iš naujo spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

42.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, jog Paskolos sutarties sudarymas buvo ekonomiškai naudingas tiek BUAB „Timber construction group“, tiek ir visiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams, o dėl Paskolos sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu nusprendė įvertinę tik tam tikras atsiskaitymo pagal Paskolos sutartį sąlygas. Pagal CK 1.96 straipsnio nuostatas sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies, todėl tuo atveju, jei nagrinėjant bylą iš naujo būtų pripažinta, kad tam tikros Paskolos sutarties sąlygos neatitinka ĮBĮ 36 straipsnio reikalavimų, teismas turėtų analizuoti ir vertinti, ar nustatytas tam tikrų sutarties sąlygų prieštaravimas įstatyme įtvirtintiems imperatyvams sudaro pakankamą pagrindą pripažinti negaliojančia visą Paskolos sutartį.

Dėl restitucijos taikymo

43.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-313/2020, 107 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015; kt.).

44.       Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad, pripažinus Paskolos sutartį negaliojančia, restitucija turi būti taikoma, tačiau aiškiai nenurodė, iš kokių lėšų turėtų būti grąžinama R. V. priteista 29 000 Eur suma. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad 29 000 Eur suma, taikant restituciją, R. V. turi būti grąžinama iš administravimo išlaidų sąmatos, tačiau šis klausimas turi būti sprendžiamas išimtinai BUAB „Timber construction group“ bankroto byloje, laikantis bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nurodė, kad šioje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas grąžinti R. V. šios paskolintas bendrovei lėšas, todėl tai, iš kokių bendrovės lėšų (gautų bankroto proceso metu ar bankroto procedūroms apmokėti skirtų lėšų) nurodyta suma bus grąžinama atsakovei, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos ir dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo turi būti sprendžiama bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, konkrečioje bankroto byloje, todėl, įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimui, atsakovė R. V. gali kreiptis su prašymu į Kauno apygardos teismą, nagrinėjantį BUAB „Timber construction group“ bankroto bylą, dėl jos turimo kreditoriaus reikalavimo tenkinimo tvarkos ir sąlygų. Teisėjų kolegija šias bylą nagrinėjusių teismų išvadas pripažįsta teisiškai nepagrįstomis.

45.       Kaip minėta, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nesant byloje pareikšto savarankiško reikalavimo dėl lėšų grąžinimo, šis klausimas nėra bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimo dalykas, neatitinka teisinio reglamentavimo ir šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nors bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, kad įprastai visi su bankroto procesu susiję klausimai, įskaitant kreditorių reikalavimų tvirtinimą ir administravimo išlaidų atlyginimą, spręstini bankroto byloje, ši aplinkybė nereiškia, kad teismas, spręsdamas dėl sandorių, kurių šalis yra bankrutuojanti bendrovė, negaliojimo, gali savarankiškai nespręsti restitucijos klausimo, šį klausimą pavesdamas spręsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

46.       Minėta, kad pripažinus, jog paskolos sutarties, sudarytos po bankroto bylos iškėlimo, pagrindu perduotos lėšos yra administravimo išlaidos, tiek vykdant tokią sutartį, tiek ją nutraukus, tiek pripažinus negaliojančia ir taikius restituciją, šių lėšų grąžinimas turi būti vykdomas pagal ĮBĮ 36 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias administravimo išlaidų apmokėjimo tvarką. Į šią aplinkybę turi atsižvelgti teismas, sprendžiantis dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančiu sandorį, kurio šalis yra bankrutuojanti bendrovė.

47.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankroto administratorius privalo veikti neviršydamas kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, o ją viršydamas veikia savo rizika, kad sąmatą viršijančios išlaidos nebus atlygintos. Įstatymas nustato du skirtingus mechanizmus bankroto administratoriui, siekiančiam patvirtintą sąmatą viršijančių administravimo išlaidų atlyginimo: gauti išankstinį kreditorių susirinkimo pritarimą sąmatą viršijančioms išlaidoms sąmatos keitimo forma arba, jei tokios išlaidos, esant ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, realiai buvo patirtos prieš tai nepakeitus administravimo išlaidų sąmatos, teikti kreditorių susirinkimui tvirtinti sąmatos viršijimo arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitą. Jeigu kreditorių susirinkimas sąmatos viršijimo ataskaitos arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitos nepatvirtina, ją gali patvirtinti teismas, įvertinęs atliktų išlaidų ir prisiimtų įsipareigojimų būtinumą, pobūdį, jų atitiktį įmonės ir kreditorių interesams ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu sąmatos viršijimo ataskaita arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaita nepatvirtinama (kreditorių susirinkimo ar, kilus ginčui, teismo), išlaidos ir įsipareigojimai, kuriais viršyta sąmata, dengiami iš administratoriaus asmeninių lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-823/2020, 21-23 punktai).

48.       Taigi, pagal nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, bankroto administratoriaus teisė į administravimo išlaidų atlyginimą siejama su tuo, ar šios išlaidos yra patvirtintos kreditorių susirinkimo arba teismo: išlaidos, neviršijančios patvirtintos sąmatos ribų, taip pat šią sąmatą viršijančios išlaidos, patvirtintos kreditorių susirinkimo ar teismo, privalo būti atlygintos, tuo tarpu patvirtintą sąmatą viršijančios nepatvirtintos administravimo išlaidos neatlyginamos ir dengiamos iš administratoriaus asmeninių lėšų. Pažymėtina, kad nepatvirtintos administravimo išlaidos negali būti vertinamos kaip kreditoriaus reikalavimas bankrutuojančiai įmonei ĮBĮ 35 straipsnio prasme, kadangi, pirma, šis straipsnis reglamentuoja tik kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, reikalavimų tenkinimo tvarką, ir, antra, įstatymas įsakmiai nurodo, kad tokios išlaidos dengiamos iš administratoriaus asmeninių lėšų, t. y. bankrutuojanti bendrovė neturi prievolės tokias išlaidas atlyginti.

49.       Kadangi bankroto administratorius pagal įstatymą turi teisę tik į kreditorių susirinkimo arba teismo patvirtintų administravimo išlaidų atlyginimą, pripažinus negaliojančiu paskolos sandorį, kuriuo bankrutuojančiai bendrovei bankroto administratoriaus perduotos lėšos pripažintos administravimo išlaidomis, restitucijos taikymo galimybė priklauso nuo to, ar šios lėšos kreditorių susirinkimo ar teismo bus patvirtintos, ar ne: pirmuoju atveju pagal paskolos sutartį perduotos lėšos bankroto administratoriui turi būti priteistos iš administravimui skirtų lėšų, antruoju atveju restitucija negali būti taikoma, kadangi bankroto administratorius pagal įstatymą tokias išlaidas privalo dengti savo sąskaita.

50.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalį klausimas dėl sąmatos viršijimo arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitos tvirtinimo, kilus ginčui, įprastai sprendžiamas bankroto bylą nagrinėjančio teismo, įstatymas nenustato, kad išimtinai bankroto bylą nagrinėjantis teismas galėtų spręsti dėl atliktų išlaidų ir prisiimtų įsipareigojimų būtinumo, pobūdžio, jų atitikties įmonės ir kreditorių interesams. Bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjantis teismas, turintis pareigą ex officio išspręsti restitucijos klausimą, turi įgaliojimus vertinti pagal visas šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įskaitant aplinkybes, nuo kurių priklauso restitucijos taikymo galimybė konkrečioje byloje. Taigi, tuo atveju, jei klausimas dėl sąmatos viršijimo arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitos tvirtinimo bylos dėl sandorio pripažinimo nagrinėjimo metu bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dar nėra išspręstas, sandorio pripažinimo negaliojančiu bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, privalo savarankiškai įvertinti, ar patvirtintą sąmatą viršijusios administravimo išlaidos konkrečiu atveju buvo būtinos ir atitiko bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesus, nes šis klausimas yra esminis sprendžiant dėl restitucijos taikymo. Tokių bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjančio teismo įgaliojimų nepanaikina aplinkybė, kad dėl sąmatos viršijimo arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitos tvirtinimo, iki kylant ginčui dėl sandorio galiojimo, nebuvo sprendžiama kreditorių susirinkime ĮBĮ nustatyta tvarka.

51.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės pripažino išlaidų, skirtų bankrutuojančios bendrovės automobiliui išpirkti, būtinumą ir pagrįstumą, konstatuodami, jog Paskolos sutarties sudarymas bei automobilio išpirkimas iš lizingo bendrovės buvo ekonomiškai naudingas ir pačiai bankrutuojančiai bendrovei, ir jos kreditoriams, teismai taip pat nusprendė, kad paskolos suma turi būti grąžinta atsakovei R. V. taikant restituciją. Tokio teismo procesinio sprendimo vykdymas kitu būdu, nei grąžinant nurodytą sumą iš BUAB „Timber construction group“ administravimui skirtų lėšų, nėra įmanomas, kadangi, kaip minėta, administravimo išlaidos visais atvejais turi būti atlyginamos pagal ĮBĮ 36 straipsnio, o ne ĮBĮ 35 straipsnio nuostatas, tuo tarpu sprendimas šių išlaidų atsakovei R. V. neatlyginti prieštarautų šioje byloje teismo priimtam procesiniam sprendimui.

52.       Apibendrindama aptartus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, jei, nagrinėjant bylą iš naujo, būtų konstatuotas Paskolos sutarties negaliojimas CK 1.80 straipsnio pagrindu, apeliacinės instancijos teismas turi savarankiškai išspręsti restitucijos klausimą atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.

53.       Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie nedaro įtakos procesinei bylos baigčiai, o kasacinio skundo argumentais neiškeliami aktualūs kasacinei praktikai plėtoti teisės klausimai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 5,14 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių išlaidų priteisimo, taip pat šalių patirtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

        Virgilijus Grabinskas

        Donatas Šernas