Baudžiamoji byla Nr. 1A-528-923/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00115-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.4.2.3; 

1.2.4.6.2.1; 1.2.14.9.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Petraškienės ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Striaušai,

nuteistojo E. G. gynėjui advokatui Mečislovui Norvaišui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – ir Marijampolės apylinkės teismas) 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, E. G. pripažintas recidyvistu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       E. G. tyčia nesunkiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, o būtent: 2025 m. sausio 1 d., apie 14.00 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), Marijampolės sav., naudodamas fizinį smurtą prieš savo sugyventinę E. V. (E. W.) tyčia kumščiu bei kojomis sudavė nenustatytą kiekį smūgių į E. V. galvos ir kitas kūno sritis, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai E. V. nosies kaulų bei kairio skruostinio lanko lūžius, muštines žaizdas galvoje, nubrozdinimus veide ir nugaroje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

2.       Be to, E. G. tyčia sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, o būtent: 2025 m. sausio 3 d., apie 03.00 val., išdauždamas S. R. priklausančio medinio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., langą, įsibrovė į namo vidų bei tyčia, visuotinai pavojingu būdu, siekdamas sunaikinti S. R. turtą, padegė namo koridoriuje ant sieninės pakabos kabėjusius drabužius – tris darbines striukes, kurių bendra vertė 21 euras, dėl ko apdegė virš kabyklos esanti siena, miegamajame padegė 60 eurų vertės lovą su ant jos buvusia „Dormeo“ antklode, kurios vertė 35 eurai bei svetainėje padegė ant stalo buvusius menkaverčius drabužius, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino S. R. turtą ir padarė jam 116 eurų vertės turtinę žalą.

3.       Be to, E. G. tyčia sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, o būtent: 2025 m. sausio 17 d., apie 17.00 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) Marijampolės sav., naudojo fizinį smurtą prieš savo sugyventinę E. V., t. y. tyčia kumščiais sudavė nenustatytą kiekį smūgių į E. V. kojas, galvos, krūtinės, šonkaulių sritis, dėl ko ji jautė fizinį skausmą.

4.       Apeliaciniu skundu nuteistojo E. G. gynėjas advokatas Mečislovas Norvaišas (toliau – ir apeliantas) prašo: pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. nuosprendį dalyje dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir E. G. išteisinti; dalyje dėl svetimo turto sunaikinimo tyčia visuotinai pavojingu būdu (BK 187 straipsnio 2 dalis) ir dalyje dėl fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnio 2 dalis) skirti švelnesnę bausmę.

4.1.                      Apeliaciniame skunde teigiama, jog dalyje dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pirmos instancijos teismas nurodė, kad E. G. kaltu prisipažino iš dalies, tačiau apelianto manymu, šioje dalyje E. G. kaltu neprisipažino, o tik paaiškino, jog paties įvykio detalių dėl buvusio girtumo neprisimena, mano, kad E. V. susižalojo griūdama ir atsitrenkdama į kietus daiktus, ištikus epilepsijos priepuoliui. Skunde teigiama, kad šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pati nukentėjusioji aiškindama, kad šiuo atveju E. G. prieš ją jokio smurto nenaudojo, epilepsija ji serga keletą metų ir konkrečiu atveju susižalojo griūdama, ištikus epilepsijos priepuoliui. Apelianto nuomone byloje nėra neginčytinų duomenų, kurie galėtų būti E. G. kaltės įrodymais.

4.2.                      Skunde pažymima, jog dalyje dėl turto sunaikinimo ir fizinio skausmo sukėlimo E. G. kaltu visiškai prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Šioje dalyje skunde su bausme nesutinkama, manant, kad pirmos instancijos teismas į nuteistojo poziciją neatsižvelgė ir paskyrė per griežtą bausmę. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į nuteistojo prisipažinimą, santykį su nukentėjusiais bei nukentėjusiųjų poziciją nuteistojo atžvilgiu, padarytos turtinės žalos dydį, pirmos instancijos teismas galėjo skirti švelnesnę ir mažesnę bausmę.

5.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta. 

Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį nuteistojo atžvilgiu laikėsi bendrųjų BPK pagrindų bei tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto

7.       Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.???

8.       Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami tik tokie atvejai, kai apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

9.       Apeliantas skunde nurodo tai, kad nėra neginčytinų duomenų, kurie įrodo, jog E. G. nesunkiai sutrikdė sveikatą E. V., tačiau aukštesniojo teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju svarbu įvertinti tiek pačios nukentėjusiosios apklausų metu duotus parodymus, tiek ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina fizinio smurto panaudojimo faktus.

10.       Ikiteisminio tyrimo metu (2025 m. sausio 3 d.) apklausta E. V. parodė, kad švenčiant Naujuosius metus, E. G. supykęs trenkė jai daug kartų įvairiais daiktais – taburete, pagaliu į pilvą, šonkaulius, galvą, taip pat paėmęs rankomis ją už plaukų tampė į įvairias puses, mušė ją daug kartų nesustodamas. Vėliau mušė ją kambaryje pas S. R.. Stiprų fizinį skausmą jautė apklausos metu, taip pat turėjo pretenzijų dėl padarytos žalos sugyventiniui, teigė, jog neatleis, tai buvo paskutinis kartas, kada jis ją mušė (1 t., b. l. 39-41).

11.       Nukentėjusioji E. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2025 m. sausio 1 d. susibarė su sugyventiniu E. G., tačiau jis jos nemušė, o būdama neblaivi atsitrenkė į spintelę ir susižalojo. Nurodė, jog buvo pristatyta į ligoninę, tačiau ten jos niekas netikrino, tik nuplovė, subintavo galvą ir išleido į namus, nedarė kompiuterinės tomografijos, teigė, jog gydytojai meluoja, jos nosis nebuvo sulaužyta, nieko neskaudėjo ir nosis kreiva nebuvo. E. V. teigė, jog iš pradžių manė, kad nukentėjo nuo E. G., bet, pasirodo, susižalojo dėl epilepsijos. E. V. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog parodymai nėra melagingi, bet E. G. jos nemušė, o policijoje ji pasakojo, kad ją sužalojo E. G., nes taip tuo metu galvojo, bet ji nieko neatsimena, žino, kad buvo susimušusi galvą į spintelę, buvo kraujo (4 t., b. l. 14).

12.       Pažymėtina, jog liudytoju apklaustas nukentėjusysis S. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2025 m. sausio 1 d. girdėjo triukšmą iš E. G. ir E. V. kambario, o apie pietus jam į langą pabeldė E. V.. Liudytojas nurodė, jog ji buvo neblaivi, pamušta, matėsi, kad išgalvos bėgo kraujas, akis buvo patinusi. Taip pat nurodė, jog kiek vėliau atėjo E. G. ir E. V. išsivedė už plaukų (4 t., b. l. 14). S. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat patvirtina tai, jog 2025 m. sausio 1 d. kilo konfliktas, kiek vėliau į duris pabeldė E. V., kuri buvo stipriai sumušta – kraujavo iš galvos, veidas buvo sutinęs, todėl liudytojas S. R. iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Liudytojas nurodė, jog eidamas laukti greitosios matė, kaip E. G. priėjęs prie E. V. dešinės rankos kumščiu du kartus trenkė jai į kairę veido pusę (1 t., b. l. 50-51). Liudytoja apklausta D. S. parodė, jog ant E. V. matėsi sužalojimai ir ji įvardijo tiksliai, kad sužalojimus padarė E. G. (4 t., b. l. 15).

13.       2025 m. sausio 1 d. S. R. paskambino Bendruoju pagalbos centro numeriu bei pranešė apie tai, kad yra įsileidęs nuomininkus bei tai, kad pas jį atėjo sumušta mergina, kurią sumušė sugyventinis, ji kruvina (1 t., b. l. 52-55). Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, jog pareigūnų vaizdo registratorių įrašuose (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog 2025 m. sausio 1 d. pareigūnus pasitinka vyras, kuris pranešė apie įvykį, nurodo, kad nuomininkas sumušė sugyventinę, palydi pareigūnus iki kambario, kuriam lovoje buvęs vyras prisistato „E.“, šalia gulėjusi moteris kruvina. Atvykę medikai apžiūri moterį, moteris medikams rusų kalba nurodo, kad kambaryje viskuo buvo mušama daug kartų, skauda visą veidą, tai ne pirmas kartas. Iš esmės analogiškos aplinkybės buvo užfiksuotos ir 2025 m. sausio 1 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame nurodyta, jog E. V. patyrė smurtą, konkrečiai užfiksuota kraujuojanti žaizda, patinimas, kraujosruva, smurtu įtariamas E. G. (1 t., b. l. 59-61).

14.       Apžiūrint E. V. po įvykių, jos sužalojimai buvo užfiksuoti ir specialisto išvadoje Nr. G6/2025(09). Išvadoje E. V. konstatuoti nosies kaulų bei kairio skruostinio lanko lūžiai, muštinės žaizdos galvoje, nubrozdinimai veide ir nugaroje. Išvadoje taip pat nurodoma, jog E. V. konstatuoti kūno sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 2025 m. sausio 1 d. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad E. V. apžiūros metu paaiškino, jog ją tąsė už plaukų, kumščiu kelis kartus sudavė į galvą ir šonus, svaigo galva, pykino, vėmė, skaudėjo sumuštose vietose. Medicininiuose dokumentuose yra įrašas, kad pristatyta į ligoninę E. V. teigė, kad sugyventinis trenkė kėde į galvą (1 t., b. l. 47-48). Be kita ko, 2025 m. sausio 18 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti galvos srityje matomi nuo sukrešėjusio kraujo sulipę plaukai, po dešine akimi matoma tamsios spalvos kraujosruva, kairėje veido pusėje, aukščiau kairės pusės antakio, matoma sukrešėjusi žaizda (2 t., b. l. 26-28).

15.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie ir kiti byloje surikti bei pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad E. G. E. V. atžvilgiu 2025 m. sausio 1 d. panaudojo fizinį smurtą ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Aptartuose parodymuose aiškiai ir nuosekliai išdėstyta pagrindinė įvykių eiga, o esantys nežymūs netikslumai nedaro esminės įtakos parodymų patikimumui. Visi šie duomenys leido pirmosios instancijos teismui juos vertinti kaip vientisą iš tarpusavyje susijusių ir vienas kitą papildančių įrodymų grandinę, kas atitinka BPK reikalavimus bei teismų suformuotą įrodinėjimo standartą. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, neteikdamas nė vienam iš jų išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti įrodymai, pagrindžiantys E. G. kaltę, teismo padarytos išvados yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų aprašymu. Pirmos instancijos teismas nuosprendį pagrindė byloje esančių įrodymų visumos pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Papildomų, bylai reikšmingų aplinkybių, apeliaciniame skunde nenurodyta. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir priimti E. G. išteisinantį nuosprendį dalyje dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl E. G. paskirtos bausmės

16.       Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-142/2012, 2K-492/2014, 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

17.       Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalyje, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų; padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje – baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų; o padaręs nusikalstamą veiką, numatytą padaręs BK 187 straipsnio 2 dalyje – baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu E. G. paskirta galutinė, subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

18.       Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. G., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą – padaryti trys tyčiniai baigti nusikaltimai, nusikalstamomis veikomis buvo padaryta žala. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimai padaryti apsvaigus nuo alkoholio, kai ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, taip pat E. G. pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Vertinant E. G. asmenybę, atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuteistasis anksčiau teistas už analogiškų veikų padarymą, naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama dėl nuteistojo gynėjo skundo pagrįstumo, atkreipia dėmesį į tai, kad, nuteistajam anksčiau buvo skirtos arešto, laisvės atėmimo bausmės, bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė, asmuo vėl nusikalsdavo.

19.       Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. G., BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmių skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties. Pritarti skunde dėstomiems argumentams dėl per griežtos bausmės teisėjų kolegija neturi pagrindo.

20.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai parinko nuteistajam griežčiausią iš sankcijose numatytų bausmių rūšių – laisvės atėmimą bei nustatė jos dydį. Daryti išvados, kad bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, pagrindo nėra. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikaltimų pobūdžiu ar jo asmenybe, apeliaciniame skunde nenurodyta ir šioje byloje nenustatyta. Skunde pabrėžiamas nuteistojo prisipažinimas, santykis su nukentėjusiais, nukentėjusiųjų pozicija nuteistojo atžvilgiu bei padarytos turtinės žalos dydis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšies ir dydžio teisingumo nepaneigia.

21.       Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo E. G. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo E. G. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos                Lina Lesinskienė

                Jūratė Petraškienė

                Aušra Vingilė