Administracinė byla Nr. eA-5446-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02061-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja E. Z. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (9.2E)3E-8412; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, ir Valdyba) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-3129; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti pareiškėjai paskirtai pašalpai / išmokai konkretų mėnesį galiojantį maksimalų kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 8 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.
2. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. sausio 22 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės (tėvystės) pašalpos / išmokos už vaiką apskaičiavimo ir išmokėjimo pagal pasikeitusius teisės aktus, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nuo 2017 m. sausio mėnesio pasikeitė (padidėjo), maksimali vaiko priežiūros išmoka, prašydama jai priklausančias 2017 m. sausio ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti vadovaujantis pasikeitusių teisės aktų nuostatomis. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. kovo 27 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo ir nurodė, kad pareiškėjos kompensuojamasis darbo užmokestis (94,60 Eur) teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo dieną viršija maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, nes teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėja įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi su skundu į VSDFV, tačiau 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu skundas buvo atmestas.
3. Pareiškėja teigė, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kiek ji riboja asmenų, įgijusių teisę gauti socialinio draudimo išmokas, o būtent motinystės (tėvystės) pašalpas, atsižvelgiant į nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje numatytą maksimalaus kompensuojamojo uždarbio skaičiavimą, prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, kas pagal Konstitucinio Teismo doktriną yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimas. Nuo 2017 m. galiojantis teisinis reguliavimas numato keletą kartų per metus kintančias „lubas“, dėl to tėvams, kuriems teisė gauti išmoką už vaiko priežiūrą atsirado (arba jie ją sąmoningai nukėlė) po 2017 m. sausio 1 d., numatyta akivaizdžiai geresnė (lyginant su iki 2017 m. sausio 1 d. gaunančiais motinystės (tėvystės) pašalpą) finansinė situacija, kuri nėra pateisinama jokiais pagrindais. Vien dėl teisinio reglamentavimo skirtumo skiriasi pašalpos, išmokos dydžiai, kiek tai susiję su pakitusiu maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu.
4. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką nustatymo dieną, nuostatomis. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl priimant sprendimą skirti pareiškėjai pašalpą, pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis Įstatymu (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai), apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d., sudarė 88,98 Eur. Teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojęs maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 67,81 Eur. Šis maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal 2016 m. rugsėjo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2016 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių. Kadangi pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, atsakovas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Nuostatų 7 punktu, apskaičiavo pareiškėjai 996,81 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki jam sueis vieneri metai laikotarpiu ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai.
6. Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojo Pakeitimo įstatymas, kurio 8 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Pažymėjo, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu įgijo 2016 m. gegužės 16 d., todėl atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktą išaiškinimą ir vadovaudamasis Pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, perskaičiavo pareiškėjos motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. ir išmokėjo susidariusią motinystės pašalpos nepriemoką. Kadangi, perskaičiavus pareiškėjos motinystės pašalpą, padidėjo jos draudžiamųjų pajamų, turėtų laikotarpiu, iš kurio buvo apskaičiuojamas motinytės (tėvystės) pašalpos dydis, suma, atsakovas 2017 m. kovo 17 d. sprendimu perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą. Priėmus 2017 m. kovo 17 d. sprendimą, pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis padidėjo iki 94,60 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šis 94,60 Eur vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), bendra motinystės (tėvystės) pašalpos suma, mokama pareiškėjai tiek pirmaisiais, tiek antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, nepasikeitė.
7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad atsakovas pareiškėjos atžvilgiu privalėjo taikyti ir taikė galiojančius teisės aktus bei neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą vadovaujantis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo nuostatomis. Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Reguliavimo pakeitimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygybės principo bei nepaneigia valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja skunde nepateikė nei vieno argumento, patvirtinančio, jog atsakovas ar trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami skundžiamus sprendimus, pažeistų Įstatymą ar kitus teisės aktus. Pažymėjo, kad motinystės socialinio draudimo paskirtis – kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros prarastas pajamas ar jų dalį. Apskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį buvo vertinamos jos draudžiamosios pajamos turėtos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. Taigi pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa kompensuoja dalį pareiškėjos pajamų, turėtų minėtų laikotarpiu ir prarastų dėl motinystės (tėvystės). Pasikeitus įstatyminiam reguliavimui, pareiškėjos pajamos, prarastos dėl darbinės veiklos nutraukimo, nepasikeitė, todėl kompensuoti jos prarastas pajamas kita dalimi (didesne ar mažesne) nėra teisinio pagrindo.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
11. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (9.2E)3E-8412 ir VSDFV 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (11.1E)I-3129 teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Teismas nustatė, kad atsakovas 2016 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-15330 „Dėl E. Z. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. birželio 17 d. Pareiškėja 2017 m. sausio 22 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą jai priklausančias 2017 m. sausio ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis tuo, kad nuo 2017 m. sausio mėnesio pasikeitė, t. y. padidėjo maksimali vaiko priežiūros išmoka. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2017 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. (9.2E)3E-8412, kuriame konstatavo, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai pagal Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, nes teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyta 2016 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. VSDFV pateikė skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1E)I-3129, kuriame konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, yra nepagrįstas.
13. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N5/2016, kuriame konstatuota, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata neteko galios nuo 2017 m. sausio 2 d., t. y. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, ir nuo šios dienos nebegali būti taikoma. 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kurios 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki nedarbingumo atsiradimo mėnesio, profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesio ar teisės gauti tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Kompensuojamasis uždarbis motinystės išmokoms apskaičiuojamas pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis.
14. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino skundžiamus sprendimus, taip pat įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymą, perskaičiuoti mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
15. Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojusia nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai skirti motinystės (tėvystės) pašalpą), priėmimo metu) 5 straipsnio 5 dalimi, 6 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsnio 5 dalimi. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažinta, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.
16. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m., kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.
17. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime nepasisakoma dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieneri arba dveji metai, apskaičiavimo. Šiuo atveju sprendžiama dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti jos motinystės (tėvystės) pašalpą, pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Įstatymo nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, jog motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos nėra tapačios. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo prieštaravimo Konstitucijai skiriant motinystės (tėvystės) pašalpas, todėl, teismo vertinimu, ši nuostata nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o nutarime išdėstyti argumentai dėl motinystės pašalpos šiuo atveju nėra aktualūs.
18. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja sieja padidėjusią vaiko priežiūros išmoką būtent su Pakeitimo įstatymo 8 straipsniu. Tačiau iš pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyriui ir skundo teismui matyti, jog pareiškėja siekia ne didesnės motinystės pašalpos (motinystės išmokos), o motinystės (tėvystės) pašalpos (išmokos). Motinystės pašalpa yra siejama su Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucine mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, yra nurodyta, jog ši garantija nustatyta atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Savo ruožtu motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų metu pasibaigus neštumo ir gimdymo atostogoms.
19. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje, be kita ko, skundžiami sprendimai nagrinėjami pareiškėjos pateikto skundo ribose, t. y. tikrinamas skundžiamų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis).
20. Teismas pažymėjo, jog visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką nustatymo dieną, nuostatomis. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl, apskaičiuojant jos pašalpos dydį, atsakovas vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta išimtis, kaip minėta, galioja motinystės pašalpas gaunantiems asmenims, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kaip buvo bylai yra neaktualus. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos skundžiami sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų.
21. Teismas atkreipė dėmesį, jog dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Teismas negali keisti skundo dalyko ar pagrindo, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose.
22. Teismas priėjo prie išvados, jog VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami skundžiamus sprendimus, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu, tinkamai vertino konkrečiam atvejui svarbias aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Skundžiami sprendimai yra išsamūs, nuoseklūs ir motyvuoti. Pareiškėjai buvo tinkamai paaiškintas teisinis reguliavimas bei priimtų sprendimų pagrindas. Teismas atmetęs pareiškėjos reikalavimus panaikinti skundžiamus sprendimus, netenkino ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti jai paskirtai pašalpai / išmokai konkretų mėnesį galiojantį maksimalų kompensuojamąjį uždarbį. Teismas taip pat nepriteisė bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 40 straipsnis).
III.
23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (29 str. 1 d., 2 d., 38 str., 1 d., 2 d.).
25. Pareiškėjo teigimu, nuo visi išsamūs argumentai dėl šio reikalavimo yra suformuluoti skunde, tad nebus kartojami. Nuo šio reikalavimo patenkinimo (kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) iš esmės turėjo priklausti bylos baigtis. Pareiškėja skunde nurodė, kad tuo metu taikytinas teisinis reglamentavimas jai yra žinomas (jis toks pats, kaip ir nurodė teismas skundžiamame sprendime), bet visa skundo esmė buvo dėl nustatyto teisinio reglamentavimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos skundas jau vieną kartą buvo išnagrinėtas pritaikius netinkamą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą. Dabar vėl atsainiai sprendžiama byla, nors prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išskirtas ir jis sudarė skundo, bylos esmę.
26. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
27. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs ginčo dalyką šioje byloje, išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus bei objektyviai ir visapusiškai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, priimdami pareiškėjos skundžiamus sprendimus, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu, tinkamai vertino konkrečiam atvejui svarbias aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai argumentuotų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų. Skiriant pareiškėjai motinystės (tėvystės) išmoką maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis jai buvo apskaičiuotas ir pritaikytas analogiškai ir nedarant jokių išlygų, lyginant su kitais motinystės (tėvystės) išmokų gavėjais, kurie teisę į motinystės (tėvystės) išmoką įgijo iki 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. visiems motinystės (tėvystės) išmokų gavėjams, kuriems buvo taikomas maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, jis buvo apskaičiuotas vadovaujantis teisės į motinystės (tėvystės) išmoką atsiradimo metu galiojusia Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi jų nediskriminuojant. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją socialinės apsaugos srityje, atsižvelgęs į valstybės ekonominę situaciją ir įvertinęs finansines galimybes, nuo 2017 m. sausio 1 d. pakeitė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalaus vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydžio apskaičiavimo tvarką. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, šis teisinio reguliavimo pasikeitimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygybės principo bei nepaneigia valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos E. Z. reikalavimai panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (9.2E)3E-8412, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia) maksimalia vaiko priežiūros išmoka, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (11.1E)I-3129, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti pareiškėjai paskirtai pašalpai / išmokai konkretų mėnesį galiojantį maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, pagrįstumas ir teisėtumas.
31. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-515-525/2019, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir perduodamas bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį ribojamas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamų sprendimų, kuriuose atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, nepagrįstai rėmėsi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai nepagrįstai konstatavo, kad motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai apskaičiuota pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą bei panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. sausio 22 d. prašymą ir perskaičiuoti mokamą motinytės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo.
32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti skundžiamus sprendimus, kadangi vertino, kad
pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl, apskaičiuojant jos pašalpos dydį, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d. Teismas pabrėžė, kad Pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta išimtis galioja motinystės pašalpas gaunantiems asmenims, o Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas bylai yra neaktualus. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos skundžiami sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų.
33. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės tuo aspektu, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pareiškėjos teigimu, nuo šio reikalavimo patenkinimo (kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) iš esmės priklauso bylos baigtis. Pareiškėja pažymi, kad taikytinas teisinis reglamentavimas nurodytas teismo skundžiamame sprendime jai yra žinomas, bet visa skundo esmė buvo dėl nustatyto teisinio reglamentavimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 6-24-15330 nusprendė skirti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. birželio 17 d. (iki vaikui sukaks dveji metai).
36. Pareiškėja 2017 m. sausio 22 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti remiantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia) maksimalia vaiko priežiūros išmoka.
37. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2017 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (9.2E)3E-8412 pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką, todėl perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai nuo 2017 m. sausio 1 d. pagal Įstatymo nuostatas, įsigaliojusias nuo 2017 m. sausio 1 d., nėra teisinio pagrindo, kadangi teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyta 2016 m. rugsėjo 19 d.
38. VSDFV 2017 m. gegužės 18 d. sprendime Nr. (11.1E)I-3129 nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, yra nepagrįstas, todėl pareiškėjos skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo netenkino. VSDFV vadovavosi 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu, kuriame nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką.
V.
39. Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusia nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, priėmimo metu) 5 straipsnio 5 dalį, asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama kol vaikui sueis vieni arba dveji metai arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, metu (Įstatymo 5 str. 5 d. 3 p.). Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija) nustatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) kompensuojamasis uždarbis – apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų suma, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos.
40. Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija (naujos redakcijos Įstatymas įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.).
41. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki nedarbingumo atsiradimo mėnesio, profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesio ar teisės gauti tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Kompensuojamasis uždarbis motinystės išmokoms apskaičiuojamas pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis.
42. Taigi Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu vaiko priežiūros išmokos (ankstesnės redakcijos Įstatyme vadintos motinytės (tėvystės) pašalpa) dydis taip pat ribojamas: maksimalus kompensuojamasis uždarbis šiai išmokai apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio.
43. Pareiškėja siekia jai priklausančias 2017 m. sausio mėn. ir vėlesnių mėnesių išmokas apskaičiuoti ir išmokėti vadovaujantis nuo 2017 m. sausio mėn. pasikeitusia (padidėjusia) maksimalia vaiko priežiūros išmoka.
44. 2016 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio (Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas) 3 dalis numato, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką.
45. Kaip minėta, pareiškėja skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pareiškėjos teigimu, nuo šio reikalavimo patenkinimo (kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) iš esmės priklauso bylos baigtis.
46. 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu (2 straipsnio pakeitimas) pakeista 2 straipsnio 3 dalis ir ji išdėstyta taip: „3. asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo.“
47. Kaip byloje pažymėta anksčiau, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo, todėl tikrinamai bylai neaktualus. Tuo pačiu neaktualus ir Pakeitimo įstatymo 8 straipsnio priėmimas, iš esmės įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą, t. y. siekiant užtikrinti visiems asmenims, įgijusiems teisę į motinystės pašalpą po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, vienodo dydžio motinystės pašalpų (išmokų) gavimą (Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2016 m. gruodžio 7 d. išvada Nr. 103-P-63(6)).
48. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime Nr. KT1-N1-2018 (byla Nr. 4/2017) pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydis, atitiktis Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
49. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo ribojamas inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu vaiko priežiūros išmokos (ankstesnės redakcijos Įstatyme vadintos motinytės (tėvystės) pašalpa) dydis taip pat ribojamas: maksimalus kompensuojamasis uždarbis šiai išmokai apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Palyginus 2016 m. birželio 28 d. redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, išdėstytoje 2011 m. gruodžio 15 d. redakcija, pažymėta, kad nors pasikeitė atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos pavadinimas (ji vadinama nebe motinystės (tėvystės) pašalpa, o vaiko priežiūros išmoka) ir jos maksimalaus dydžio nustatymo kriterijus (atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos apribojimas yra susietas ne su draudžiamosiomis pajamomis, o su šalies vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu), joje nustatyto teisinio reguliavimo esmė šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito: kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį apskaičiuojama vaiko priežiūros išmoka (buvusi motinystės (tėvystės) pašalpa), dydis yra ribojamas.
50. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas kaip vieną iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, pagal Konstituciją turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius, inter alia neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Konstitucinis Teismas pabrėžė ir tai, kad Įstatyme buvo nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – per mėnesį ji negalėjo būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija)). Todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis ir neribojamas valstybinio socialinio draudimo įmokų dydis (nenustatant viršutinės socialinio draudimo įmokų ribos), sudaro daugiau galimybių suformuoti VSDF biudžetą, leidžiantį užtikrinti bent minimalaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai.
51. Vertindama pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.
52. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
53. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018).
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos motyvus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir su jomis susijusius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, šios nutarties 45–49 punktuose išdėstytus motyvus, nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant įvertinti 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims.
55. Pareiškėja ginčijamų sprendimų neteisėtumą sieja su argumentais dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų antikonstitucingumo, todėl nenustačius teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto įstatymo ištyrimo, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu pripažintini nepagrįstais, pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkinti pareiškėjos reikalavimai panaikinti skundžiamus sprendimus, paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos E. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė