Administracinė byla Nr. eA-4059-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04969-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–5, 14–19), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) kontrolės skyriaus 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-1733(0094) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. A., panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir palikti galioti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, kad jam 2016 m. liepos 3 d. buvo išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tuo metu jis atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo metu 2016 m. lapkričio 18 d. ir 2016 m. gruodžio 5 d. nebuvo įsteigtos trys darbo vietos. Migracijos departamentas, užuot konstatavęs, kad įmonėje nėra įsteigtos trys darbo vietos, turėjo suteikti pareiškėjui protingą terminą bei galimybę ištaisyti trūkumus ir (ar) nurodyti kitas svarbias aplinkybes. Pareiškėjas būtų suteikęs visą informaciją ir priežastis, kodėl atsitiktinio patikrinimo metu įmonėje nebuvo įsteigtos trys darbo vietos.

Pareiškėjas pabrėžė, jog vykdant verslą yra būdinga ir neišvengiama darbuotojų kaita. Vieni darbuotojai nepateisina lūkesčių ir yra atleidžiami, kiti išeina patys. Darbdavys nėra pajėgus numatyti, ar kažkuriuo momentu kuris nors darbuotojas nepareikš noro nutraukti darbo sutartį, taip pat ir įmonės valdymo organai negali numatyti, ar įmonei pasiseks, ar, priešingai, ji bankrutuos. Pareiškėjas siekia vykdyti verslą Lietuvoje, investavo į verslą, nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad pareiškėjo įmonė fiktyvi.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 27–31) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bei 2016 m. lapkričio 18 d. nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas 2016 m. gruodžio 2 d. pakartotinai patikrino UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus ir atlikto patikrinimo metu nustatė, kad du UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai (T. G. ir P. K.) buvo atleisti 2016 m. liepos 1–8 d. Šie darbuotojai buvo įdarbinti 2016 m. gruodžio 19 d., t. y. kelios savaitės iki pareiškėjo kreipimosi su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi, šie darbuotojai buvo atleisti praėjus vos keletui dienų po sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui priėmimo (sprendimas pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2016 m. birželio 28 d.).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja R. S. (buvusi R. B.) nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio negavo minimalaus darbo užmokesčio, o tai reiškia, kad ši darbuotoja pareiškėjo įmonėje nedirbo visą darbo laiką. Atsakovui, įvertinus surinktų duomenų visumą, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, pareiškėjo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai įtarti, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas turėjo daugiau nei penkis mėnesius prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Toks laikotarpis turėtų būti laikomas daugiau nei pakankamu prisitaikyti prie verslo pokyčių, darbuotojų kaitos ir faktiškai vykdyti teisėtą veiklą. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis daugiau nei penkis mėnesius nesugebėjo surasti darbuotojų, kurie galėtų dirbti visą darbo laiką, vertintini kaip neproporcingi, tokie pareiškėjo pasyvūs veiksmai negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pabrėžė, jog pareiškėjui jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėjos veiklos vykdymu, pareiškėjui turėjo būti žinomi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu (I t., b. l. 187–190) pareiškėjo K. A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registre 2014 m. gegužės 19 d. įregistruota UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas K. A. A.. Pareiškėjui 2015 m. liepos 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2016 m. liepos 2 d. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. B. 2015 m. sausio 14 d. sudaryta darbo sutartis komercijos direktorės pareigoms užimti, sutartyje numatyta, kad darbuotoja dirbs 40 val. per savaitę. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. G. 2016 m. gegužės 19 d. sudaryta darbo sutartis vadybininko pareigoms užimti. Sutartyje nustatyta, kad darbuotojas dirbs 40 val. per savaitę. Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. K. sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. darbo sutartis verslo konsultanto pareigoms užimti. Sutartyje nustatyta, kad darbuotojas dirbs 40 val. per savaitę, P. K. iš darbo atleistas 2016 m. liepos 8 d. Remiantis Sodros duomenimis, R. S. nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. mokamas mažesnis nei minimalus darbo užmokestis. Pareiškėjas 2016 m. birželio 6 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjas buvo informuotas kad 2016 m. birželio 28 d. buvo priimtas sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, tačiau ginčijamu sprendimu toks leidimas buvo panaikintas.

Vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pirmosios instancijos teismas nurodė, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo pakeistas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Po 2016 m. birželio 28 d. sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo atsakovas nustatė, kad pareiškėjo įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikos gyvenantys asmenys. Atsakovas atliko du UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimus: 2016 m. lapkričio 18 d. nustatė, kad įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 2016 m. gruodžio 2 d. pakartotinai patikrinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovas nustatė, kad du UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai (T. G., P. K.), kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, buvo atleisti 2016 m. liepos 1–8 d.

Teismas nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 6 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prieš pat prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. G. 2016 m. gegužės 19 d. sudaryta darbo sutartis vadybininko pareigoms užimti, taip pat tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. K. sudaryta 2016 m. gegužės 19 d. darbo sutartis verslo konsultanto pareigoms užimti. Sprendimas, kuriuo pareiškėjui pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, priimtas 2016 m. birželio 28 d., o po kelių dienų nutrauktos darbo sutartys su T. G. ir P. K.. Teismas taip pat nustatė, kad įmonės darbuotojai R. S. nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. mokamas mažesnis nei minimalus darbo užmokestis. Teismas sprendė, jog nustatyti faktai leidžia teigti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi kitų nei verslo plėtojimas Lietuvos Respublikoje tikslų. Pareiškėjo argumentas, kad jis negali kontroliuoti darbo rinkoje vykstančių procesų, susijusių su darbuotojų kaita, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjui ne pirmą kartą išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jam yra žinoma nusistovėjusi tvarka. Pabrėžė, jog leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu išduodamas su tikslu, kad užsienietis vykdytų veiklą. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad, priėmus 2016 m. birželio 28 d. sprendimą, kuriuo buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduotas naujas leidimas, 2016 m. liepos 1–7 d. du darbuotojai buvo atleisti iš darbo iki atsakovo pirmojo patikrinimo 2016 m. lapkričio 18 d., bei antrojo patikrinimo 2016 m. gruodžio 2 d. nebuvo imtasi jokių veiksmų tam, kad įmonė faktiškai vykdytų teisėtą veiklą. Pabrėžė, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina imperatyvius reikalavimus asmenims, siekiantiems užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Jokių išimčių Įstatymas nenustato, todėl atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei jo naikinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas K. A. A. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 193–196) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo pateiktą skundą. Jeigu nebus pagrindo tenkinti šį reikalavimą, pareiškėjas prašo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, priėmė sprendimą atsižvelgęs tik į vienos šalies argumentus. Teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamo atsakovo veikimo bei neveikimo. Pareiškėjas akcentavo, jog Migracijos departamentas, užuot konstatavęs, kad įmonėje nėra įsteigtos trys darbo vietos, turėjo suteikti pareiškėjui protingą terminą bei galimybę ištaisyti minėtus trūkumus ir (ar) įrodyti kitas svarbias aplinkybes. Apie protingo termino suteikimą, adekvatų situacijos įvertinimą minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime.

2. Remiasi Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodo, kad gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Viešųjų paslaugų prieinamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuojantį procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus. Tai yra ypatingai aktualu, kai pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Apie tai skundžiamame sprendime nebuvo pasisakyta, nebuvo tirta, ar Migracijos departamentas turėjo atlikti išvardintus veiksmus prieš priimdamas sprendimą. Teismas privalėjo nustatyti, ar tai yra svarbus pažeidimas, kurio išvengus pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai nebūtų pažeisti ir jis toliau turėtų galimybę turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir būti tikras dėl savo ateities ir vykdomo verslo.

3. Teismas paviršutiniškai nurodė, kad pareiškėjo įmonėje nebuvo įdarbinti trys darbuotojai ir jis neįvertino kitų svarbių aplinkybių. Įstatymo leidėjas Įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d., yra panaikinęs reikalavimą dėl trijų darbuotojų.

4. Pareiškėjo įmonė veiklą Lietuvoje vykdo jau beveik trejus metus, pareiškėjas yra investavęs dideles sumas į verslą Lietuvoje ir toliau siekia jį vykdyti. Pareiškėjas reguliariai atvyksta į šalį dėl verslo, moka mokesčius Lietuvos valstybei, yra įdarbinęs ir ketina papildomai įdarbinti darbuotojų. Nėra aplinkybių, kad pareiškėjas būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymus, niekada nebuvo ir nėra nustatyta, jog pareiškėjo įmonė yra fiktyvi.

5. Akivaizdus Migracijos departamento atstovų netinkamas veikimas bei neveikimas – nesuteikimas pareiškėjui galimybės būti išklausytam prieš priimant neigiamą sprendimą jo atžvilgiu – pirmosios instancijos teismo nebuvo analizuotas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsiliepime į skundą pateiktais argumentais. Papildomai pateikiami šie argumentai:

1. Įstatymo 45 straipsnio reikalavimai yra imperatyvūs ir privalomi pareiškėjui. Be to, įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitinka šių reikalavimų, trukmę (5 mėnesiai), vertintina, kad ginčijamas sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą.

2. Teismas turėtų įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 pateiktus išaiškinimus.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių paaiškinimų, susijusių su darbuotojų atleidimo priežastimis ir aplinkybėmis, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

4. Ginčijamas sprendimas priimtas ne įmonės fiktyvumo ar pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, o kitu savarankišku Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, nustačius, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

5. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ketina papildomai įdarbinti darbuotojų, tačiau šie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės: viešai skelbiami ir kartu su atsiliepimu teikiami 2017 m. liepos 18 d. Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad įmonėje įdarbintas tik pats pareiškėjas ir vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kontrolės skyriaus 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-1733(0094) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui K. A. A., panaikinimo“, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamas atsakovo sprendimas iš esmės grindžiamas faktine aplinkybe, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įdarbinti trys darbuotojai, kaip tai reikalaujama Įstatyme. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu atsakovo vertinimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui nepritaria.

Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos.

Įstatymo 26 straipsnyje nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, tuo tarpu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Pažymėtina, kad byloje nekyla ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia gero administravimo principu, nurodo, kad šis principas apima teisę į viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Pareiškėjo manymu, viešųjų paslaugų prieinamumo principas apima atsakovo pareigą konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas aiškiai nenurodo, kaip ir dėl ko konkrečiai atsakovas turėjo konsultuoti pareiškėją, kokios informacijos jis jam nepateikė.

Nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad būtent pareiškėjas kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėjas turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis jis kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pirmiau minėtas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl bendrovėje visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių yra imperatyvus, tokios nuostatos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017). Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu įmonėje minimalus reikalaujamas darbuotojų skaičius nebuvo įdarbintas daugiau nei penkis mėnesius, be to joje dirbančiai darbuotojai R. S. (ankstesnė pavardė – B.) nuo 2016 m. rugsėjo mėn. nebuvo mokamas minimalus darbo užmokestis.

Taip pat sutiktina su atsakovo argumentu, jog pareiškėjas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, jog atsakovo sprendimas buvo formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Nors pareiškėjas nurodo, jog prieš priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas turėjo suteikti protingą terminą ištaisyti trūkumus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, o teisės aktai byloje vertinamu atveju nenumato pagrindo nustatyti kokius nors pereinamuosius laikotarpius. Nors pareiškėjas, grįsdamas savo teiginius, remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015, toks argumentas atmestinas, nes skiriasi šios ir pareiškėjo nurodomos bylos faktinės aplinkybės. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Įstatymo redakcija, ginčijamas sprendimas priimtas 2016 m. gruodžio 7 d., taigi jo nurodytos Įstatymo redakcijos nuostatos bylos faktinėms aplinkybėms netaikytinos.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Dalia Višinskienė

              Skirgailė Žalimienė