Administracinė byla Nr. A-452-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03703-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kauno tardymo izoliatoriaus, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų, Marijampolės pataisos namų, Alytaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namų, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (tretieji suinteresuoti asmenys – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 50 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 13 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI),  39 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir Kauno NTI-PN), 23 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 50 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 55 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK), 1 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno areštinėje buvo kalinamas nuo 1997 m. sausio 2 d. iki 1997 m. sausio 17 d., nuo 1997 m. spalio 20 d. iki 1997 m. lapkričio 5 d., nuo 1998 m. balandžio 13 d. iki 1998 m. balandžio 28 d., nuo 1998 m. gruodžio 20 d. iki 1998 m. gruodžio 30 d., nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2002 m. spalio 30 d., nuo 2003 m. sausio 10 d. iki 2003 m. sausio 20 d., nuo 2003 m. kovo 17 d. iki 2003 m. balandžio 2 d., nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d. Kamerose buvo laikoma nuo 8 iki 15 kalinamųjų, miegoti tekdavo ant medinio gulto. Nebuvo išduodama patalynė, tekdavo miegoti ant medinio gulto, po galvą pasidėjus striukę. Naudojantis sanitariniu mazgu, jį matydavo visi kalinamieji. Kameroje nebuvo spintelių, lentynėlių, nebuvo išduodami indai. Maisto dalijimo metu paprašius dubenėlio, buvo duotas indelis nuo margarino. Kameroje buvo silpnas apšvietimas ir daug tarakonų. Kalinamas tokiomis sąlygomis jis patyrė neigiamus išgyvenimus, jautėsi pažemintas, naktimis verkdavo iš nevilties.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. Kameroje, kurios plotas apie 10 kv. m, buvo laikomi 6 kalinamieji. Kameroje esantis sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, naudojantis sanitariniu mazgu, jį matydavo kiti kalinamieji ir pareigūnai. Kameros plotas buvo mažas ir dėl kameroje esančių baldų. Nusiprausti po karštu vandeniu jis galėdavo tik kartą per savaitę. Kalinimo sąlygos areštinėje sukėlė neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, dėl atviro sanitarinio mazgo buvo pažeista teisė į privatumą.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 1997 m. sausio 17 d. iki 1997 m. lapkričio 13 d., nuo 1998 m. balandžio 28 d. iki 1999 m. sausio 5 d., nuo 2001 m. spalio 30 d. iki 2002 m. sausio 24 d., nuo 2003 m. balandžio 2 d. iki 2004 m. kovo 4 d., nuo 2006 m. spalio 10 d. iki 2007 m. balandžio 13 d.. Laikotarpiu, kuomet buvo nepilnametis, buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo nuo 8 iki 12 kalinamųjų. Laikotarpiu, kuomet buvo pilnametis, buvo kalinamas 7,5 kv. m kamerose, kuriose būdavo 3 dviaukštės lovos, kameros buvo pilnos, atsilaisvinus vietai buvo įkeliamas naujas kalinamasis. Atviras sanitarinis mazgas buvo matomas nuteistųjų ir pareigūnų, todėl naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeidžiamas privatumas. Dušu su karštu vandeniu buvo leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Dėl ploto trūkumo jautėsi kankiniu, patyrė neigiamus išgyvenimus, dėl atviro sanitarinio mazgo patyrė orumo pažeminimą. Jam buvo draudžiama matytis su žmona su fiziniu kontaktu, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinę skriaudą, socialinių ryšių pablogėjimą.
5. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2006 m. liepos 25 d. iki 2006 m. spalio 10 d., nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 21 d. Atvykus į Šiaulių TI, buvo uždarytas į kamerą, kurios plotas – apie 10 kv. m. Kameroje buvo 3 dviaukštės lovos, kameroje nuolat buvo 5–6 kalinamieji, todėl trūko ploto. Sanitarinis mazgas buvo atviras, nebuvo užtikrintas privatumas nei nuo kalinamųjų, nei nuo pareigūnų. Leidimas vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu su karštu vandeniu neužtikrino minimalių higienos poreikių patenkinimo. Kalinimo sąlygos buvo nepriimtinos, žeminančios. Minimalaus ploto neužtikrinimas vertė jausti diskomfortą, neigiamus išgyvenimus. Buvo draudžiama matytis su žmona su fiziniu kontaktu, dėl to pablogėjo socialiniai ryšiai.
6. Pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo 2009 m. gegužės 7 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d., nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2012 m. gegužės 9 d. Atvykus į Kauno TI, jis buvo uždarytas į kamerą, kuri buvo apie 12 kv. m ploto. Kameroje buvo 3 dviejų aukštų lovos, stalas, spintelės. Kameroje buvo 6 kalinamieji, buvo labai mažai vietos. Į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę 15 min. Dėl minimalaus ploto neužtikrinimo patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, dėl higienos poreikių nepatenkinimo patyrė pažeminimą. Buvo draudžiama matytis su žmona su fiziniu kontaktu, dėl to pablogėjo socialiniai ryšiai.
7. Pareiškėjas Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2002 m. sausio 24 d. iki 2003 m. sausio 9 d., nuo 2003 m. sausio 23 d. iki 2003 m. kovo 20 d., nuo 2004 m. kovo 4 d. iki 2006 m. birželio 27 d. patalpoje, kurios plotas – apie 20 kv. m. Patalpoje buvo 9 dviejų aukštų lovos, joje nuolat gyveno 15 asmenų. Nuo 2004 m. kovo 4 d. atvykus į Marijampolės PN, jis buvo apgyvendintas 20 kv. m ploto patalpoje, kurioje buvo 8 dviejų aukštų lovos. Visos lovos buvo užimtos, patalpoje gyveno 16 asmenų, todėl buvo labai mažai vietos. Vėliau jis buvo perkeltas į kitą patalpą, kurioje buvo 16 dviejų aukštų lovų ir gyveno patalpoje 28 asmenys. Tarp tupimų tualetų nebuvo pertvarų, todėl nuteistieji matydavo vieni kitus. Leidimas naudotis dušu tik vieną kartą per savaitę neužtikrino minimalių higienos poreikių tenkinimo. Dėl ploto trūkumo jis patyrė neigiamus išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nerimą, o dėl privatumo trūkumo naudojantis tualetu patyrė orumo pažeminimą. Kalinimo sąlygos vertė jaustis kankiniu.
8. Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN buvo kalinamas nuo 2007 m. balandžio 13 d. iki 2009 m. gegužės 7 d., nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. Jis nuolat buvo kalinamas perpildytose patalpose, visos lovos buvo užimtos. Atsilaisvinus lovai, į ją būdavo paskirtas naujas kalinamasis. Sąlygos vertė jaustis kankiniu. Tualetai buvo atviri, jais naudojantis nebuvo užtikrintas privatumas, buvo matomas kitų kalinamųjų ir pareigūnų. Leidimas naudotis vieną kartą per savaitę dušu neužtikrino minimalių higienos poreikių tenkinimo. Kalinimo metu patyrė neigiamus išgyvenimus, orumo pažeminimą, dvasinę skriaudą.
9. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2014 m. vasario 10 d. ir skundo padavimo dieną. Buvo kalinamas patalpoje, kurios plotas yra 30 kv. m. Patalpoje buvo 6 dviaukštės lovos. Visos lovos buvo užimtos. Patalpoje gyveno 12 kalinamųjų, todėl trūko ploto. Naudojimasis dušu vieną kartą per savaitę neužtikrino minimalių higienos poreikių tenkinimo. Dėl to patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą. Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d.
10. Pareiškėjas Nepilnamečių auklėjimo ir darbų kolonijoje buvo laikomas nuo 1997 m. lapkričio 13 d. iki 1997 m. gruodžio 23 d., nuo 1999 m. sausio 5 d. iki 2000 m. vasario 15 d. Buvo paskirtas į miegamąjį, kuriame buvo 12 dviejų aukštų lovų, miegamajame buvo 24 asmenys. Rytais miegamuosius užrakindavo, visą dieną tekdavo praleisti poilsio kambaryje, kuriame buvo tik 11 suoliukų ir 8 didelės spintelės. Poilsio kambarys buvo apie 40 kv. m, juo naudojosi apie 100 nepilnamečių. Laikymo sąlygos vertė jaustis kankiniu, patyrė nepataisomus psichologinius pakitimus, turėjusius įtakos tolimesniame gyvenime. Tualetai buvo kartu su prausyklomis, todėl jais naudojantis, buvo matomas kitų kalinamųjų. Tokios sąlygos darė didelę įtaką ir formavo neigiamą požiūrį į gyvenimą.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas yra 14,9 kv. m kartu su dviem asmenimis. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 29 d. patikrinimo akte Nr. PA-105 nurodyta, kad jokių pažeidimų, susijusių su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 37:2009), nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo laikytas teisės aktų nustatytus reikalavimus atitikusiomis sąlygomis.
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
15. Atsakovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 19 d. buvo laikomas kamerose Nr. 72, Nr. 22 ir Nr. 35, kur jam teko nuo 3,75 kv. m iki 20,3 kv. m ploto, o tai leidžia spręsti, kad pareiškėjui visas jo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems būtų suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisės naudotis dušu: yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 35 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pareiškėjo skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių TI neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos nesuteikiami.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, taip pat priteisti iš pareiškėjo 1,56 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
17. Atsakovas nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno NTI-PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
19. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo byla yra sunaikinta, Kauno NTI-PN neturi norminių teisės aktų nustatytos pareigos kaupti ir saugoti informaciją apie tai, kuriose patalpose bausmę atlieka nuteistieji ir kiek kiekvienoje atskiroje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta nuteistųjų, kokia prieš 16–17 metų buvo gyvenamųjų patalpų būklė. Įstaigoje 2009–2010 metais atlikti rekonstrukcijos darbai, todėl nėra galimybės pateikti duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas.
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
21. Atsakovas nurodė, kad Kauno AVPK bylos ir dokumentai iki 2003 metų sunaikinti. Pavyko rasti tik 2003 metų Asmenų laikomų areštinėje, registracijos žurnalus, remiantis kuriais nustatyta, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2003 m. balandžio 2 d., nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki 2003 m. lapkričio 26 d. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl policijos pareigūnų ar institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą, nepateikė.
22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
24. Atsakovas nurodė, kad Kauno TI atskirais laikotarpiais ploto normos nebuvo laikomasi. Kauno TI, priimdamas asmenį, veikia ne savo iniciatyva, o vykdo teismo nutartį. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija ne rečiau kaip kartą per savaitę privalo suteikti suimtiesiems galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno TI yra 5 dušo patalpos, jose įrengta 13 dušų kabinų. Įrengtų dušų kabinų kiekis leidžia vykdyti Suėmimo vykdymo įstatyme ir higienos normose nustatytus reikalavimus. Kauno TI suimtiesiems ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams nesuteikiami, Kauno TI nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams ir ilgalaikiams pasimatymams, tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, kad būnant Kauno TI pablogėjo jo socialiniai ryšiai su sutuoktine. Iš Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo byloje Nr. 2-22210-475/2013 matyti, kad pareiškėjas ieškinyje teismui nurodė, jog nuo 2003 metų jų santykiai nutrūkę.
25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą bei priteisti 3,24 Eur bylinėjimosi išlaidas.
26. Atsakovas nurodė, kad 2013 m. kovo 8 d. pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo uždarytas į įstaigos karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109. Šioje patalpoje jis buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 20 d., kuomet įstaigos direktoriaus 2014 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 7-75 buvo perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 5-306-04. Patalpos Nr. 109 plotas yra 19,78 kv. m, joje yra 3 dviaukštės lovos, t. y. 6 miegamosios vietos, t. y. vienam nuteistajam tenka 3,3 kv. m ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 201, Nr. 203, Nr. 306. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno minėtose patalpose Vilniaus PN neturi galimybės, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, nustatantis, kad dienotvarkės nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Skunde minimu laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose (kamerų tipo patalpose) Nr. 1K, Nr. 3K, Nr. 4K, Nr. 16K, Nr. 18K, Nr. 19K ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 3D, Nr. 7D, Nr. 9D nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų.
27. Galimybė praustis vieną kartą per savaitę šiltu vandeniu numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II.

29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo T. L. skundą iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.
30. Teismas nurodė, kad Lietuvos valstybės atstovai atsiliepimuose prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Kauno TI, Kauno NTI-PN, Marijampolės PN, Alytaus PN, Vilniaus PN, Alytaus AVPK, Kauno AVPK kamerose buvo laikomas nuo 1997 m. sausio 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. (skundo teismui padavimo data). Teismas pareiškėjo argumentus, kad  negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos jis nemoka, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos, vertino kaip nesudarančius pagrindo terminą atnaujinti, todėl reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2013 m. rugsėjo 15 d. taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
31. Teismas nustatė, kad pareiškėjas  Šiaulių TI nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 72, kurioje buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų, ir kurioje vienam asmeniui teko nuo 8,88 kv. m iki 4,44 kv. m kameros ploto; nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 22, kurioje buvo laikoma nuo 1 iki 5 asmenų, ir kurioje vienam asmeniui teko nuo 20,3 kv. m iki 4,06 kv. m kameros ploto; nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 35, kurioje buvo laikoma nuo 1 iki 2 asmenų, ir kurioje vienam asmeniui teko  nuo 7,49 kv. m iki 3,75 kv. m kameros ploto.
32. Pareiškėjas Vilniaus PN gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpoje Nr. 201, kurios plotas 34,99 kv. m, kurioje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų; Nr. 303, kurios plotas 32,02 kv. m, kurioje įrengtos 9 miegamos vietos; Nr. 306, kurios plotas 33,46 kv. m, kurioje įrengta 10 miegamųjų vietų. Taip pat, pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose (kamerų tipo patalpose) Nr. 1K, kurios plotas 13,05 kv. m, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 3K, kurios plotas 13,64 kv. m, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 4K, kurios plotas 13,55 kv. m, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 16K, kurios plotas 14,46 kv. m, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos; Nr. 18K, kurios plotas 30,47 kv. m, kurioje įrengtos 7 miegamosios vietos; Nr. 19K, kurios plotas 14,3 kv. m, kurioje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos;  drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 3D, kurios plotas 15,44 kv. m, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos; Nr. 7D, kurios plotas 14,39 kv. m, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos; Nr. 9D, kurios plotas 14,23 kv. m, kurioje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos.
33. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos  teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194  patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių111.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose turi būti ne mažesnis, kaip 3,1 kv. m, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m ( 111.2 punktas).
34. Teismas nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Šiaulių TI ir Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, atitiko teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI ir Vilniaus PN veiksmų.
35. Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su Šiaulių TI sanitarinio mazgo įrengimu (atviras, nebuvo užtikrintas privatumas nei nuo kalinamųjų, nei nuo pareigūnų), pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Lietuvos higienos normos 76:2010 taikymo ribas apibrėžia jos 2 punktas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo atstovas Šiaulių TI nurodė, kad  visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 6 d. pažyma Nr. 62/08-691 patvirtina, kad sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio  pertvara, šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas, tačiau jis nurodo, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrina jo privatumo, nes tualeto patalpa yra laisvai matoma pareigūnams atidarius kameros duris, t. y. sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto tik iš dalies.
36. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI nepateikė teismui įrodymų, jog sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad pareigūnai negali laisvai matyti tualeto patalpos atidarę kameros duris, t. y. nepateikė įrodymų, kad Šiaulių TI užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI, neužtikrindamas pareiškėjo minimalaus privatumo naudojantis tualetu, pažeidė pareiškėjo orumą.
37. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Šiaulių TI ir Vilniaus PN leidimas vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu su karštu vandeniu neužtikrino minimalių higienos poreikių patenkinimo, teismas, remdamasis Šiaulių TI paaiškinimais bei bylos medžiaga, nustatė, kad Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Vilniaus PN taip pat ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Teismas, atsižvelgdamas į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad Šiaulių TI ir Vilniaus PN, užtikrindami pareiškėjui galimybę nusiprausti vieną kartą per savaitę po šiltu dušu, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nekonstatavo minėtų įstaigų neteisėtų veiksmų.
38. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Šiaulių TI jam buvo draudžiama matytis su žmona su fiziniu kontaktu, nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 19 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas po santuokos su žmona nutraukimo (santuoka nutraukta Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22210-475/2013), todėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo teismas nevertino.
39. Teismas, atsižvelgdamas į pažeistos saugotinos vertybės pobūdį (prigimtinį žmogaus orumą) ir bendrą pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 30 Eur, skaičiuojant 3 Eur už vieną parą, kai pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas neužtikrinant minimalaus privatumo ir tokiu būdu pažeidžiant jo orumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino dalį pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
40. Teismas atsakovo atstovų Šiaulių TI ir Vilniaus PN prašymų priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas nenagrinėjo, nustatęs, kad atsakovo atstovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų patirtas išlaidas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka šiuo atveju netaikoma.

III.

41. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
42. Pareiškėjas nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, kadangi jo teisės realiai nebuvo apgintos. Teismas nepagrįstai reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija jokio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo nenustato, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
43. Pareiškėjo teigimu, teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovų detalios informacijos bei įrodymų dėl jo skunde nurodytų aplinkybių. Tik išreikalavęs visus įrodymus, teismas turėjo vertinti jo kalinimo sąlygas. Teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą.
44. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
45. Atsakovo atstovas nurodo, kad Kauno areštinės bylos ir dokumentai iki 2003 metų buvo sunaikinti, rasti tik 2003 metų Asmenų, laikomų areštinėje, registracijos žurnalai, kuriuose užfiksuota, kad pareiškėjas Kauno areštinėje buvo laikomas nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2003 m. balandžio 2 d. ir nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki 2003 m. lapkričio 26 d. – iš viso 12 dienų.
46. Kauno AVPK teigimu, teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu tenkino atsakovo atstovų prašymus ir taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo, kokios konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo svarbios, kad pirmosios instancijos teismas turėtų pagrindą šį terminą atnaujinti. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.
47. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
48. Atsakovo atstovas nurodo, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, todėl teismas, taikydamas ir aiškindamas ieškinio senatį, pagrįstai vadovavosi nacionaline teise ir aktualia nacionalinių teismų praktika. Pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pakankamą pagrindą teigti, kad ieškinio senaties terminas būtų buvęs praleistas dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Teismas taip pat ex officio (pagal pareigą) nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas apelianto skunde išdėstytus reikalavimus, nepaisant jų (ne)pagrįstumo, atmetė pagrįstai, o apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neatitinka teismų praktikos išaiškinimų.
49. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
50. Atsakovo atstovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
51. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
52. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir skundą atmetė. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo galbūt pažeistas teises dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN, jo teisės nebuvo suvaržytos. Į Alytaus PN administraciją dėl gyvenimo sąlygų jis nesikreipė.
53. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
54. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.
55. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, įstaigoje buvo laikomas iš viso 10 dienų ir visą laikotarpį pareiškėjui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktuose nustatytas minimalaus kameros ploto normas, tačiau užfiksuoti nežymūs sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimai. Paneigti pareiškėjo argumentai dėl blogų sąlygų kamerose, teisės naudotis dušu, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo su žmona. Teismas savo sprendime nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo sveikata.
56. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.
57. Pareiškėjo skunde, apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie apelianto laikymo Šiaulių TI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Be to, nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui išspręsti.
58. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
59. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apelianto apeliacinį skundą nėra pagrindo. Ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkanti ploto norma nebuvo pažeista. Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose visos miegamosios vietos nebūna užimtos, asmenų skaičius jose kinta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma yra nepagrįsti.
60. Apeliantas taip pat nepateikia jokių įrodymų dėl jam tariamai padarytos žalos ir jos  dydžio. Įrodymų apie sveikatos būklę, kitas psichines ir fizines savybes, kurios būtų reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių išimčių, kad būtų pablogintos jo sąlygos, nebuvo. Vilniaus PN jokiais savo veiksmais jo teisių nepažeidė, todėl žalos jam nepadarė.
61. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
62. Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje. Teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą. Teismas, remdamasis proceso šalių paaiškinimais, pateiktais duomenimis ir kitais rašytiniais įrodymais dėl pareiškėjo skunde nurodytų per mažų gyvenamųjų plotų, teisingai nustatė, kad minimalus plotas būnant Šiaulių TI ir Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, atitiko teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI ir Vilniaus PN veiksmų.
63. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu, jo santuoka jau buvo nutraukta, todėl pagrįstai šio klausimo nesvarstė. Teismas pareiškėjo patirtą žalą teisingai įvertino 30 Eur suma.
64. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

65. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui T. L. iš Lietuvos valstybės dėl to, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI, Kauno TI, Kauno NTI-PN, Marijampolės PN, Alytaus PN, Vilniaus PN, Alytaus AVPK ir Kauno AVPK neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.
66. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovo atstovai prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, patirtą iki 2013 m. rugsėjo 15 d., nes pareiškėjas skundą padavė tik 2016 m. rugsėjo 15 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, ir vertino tik pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 19 d. ir Vilniaus PN nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d., o nustatęs, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, bei nenustatęs kitų pažeidimų, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.
67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Konvencija senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo nenustato, taip pat pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai, neišreikalavęs įrodymų dėl per visą ginčijamą laikotarpį buvusių kalinimo sąlygų, išnagrinėjo bylą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
68. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
69. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
70. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.
71. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo pretenzijos ginčo laikotarpiu dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo Šiaulių TI yra pagrįstos, kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su vienam asmeniui tenkančia ploto norma gyvenamojoje patalpoje, naudojimosi dušu vieną kartą per savaitę, ilgalaikio pasimatymo su žmona nesuteikimu Šiaulių TI, pripažino nepagrįstais.
72. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi byloje pateikti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 19 d. kamerose Nr. 72, 22 ir 35, kuriose jam teko nuo 3,74 kv. m iki 20,29 kv. m ploto. Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. bendrabučio tipo patalpose Nr. 201, 303 ir 306, kuriose jam teko nuo 3,18 kv. m iki 3,55 kv. m ploto. Pareiškėjas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1K, 3K, 4K, 16K, 18K, 19K, kuriose jam teko nuo 4,35 kv. m iki 4,82 kv. m ploto, taip pat drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 3D, 7D ir 9D, kuriose jam teko nuo 3,6 kv. m iki 4,74 kv. m ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Šiaulių TI ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad tiek Šiaulių TI, tiek Vilniaus PN užtikrina asmenų teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl teismas pagrįstai nenustatė pažeidimų.
73. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl Šiaulių TI ilgalaikių pasimatymų su žmona nesuteikimo, pažymi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas bei patvirtina bylos medžiaga, Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo santuoką nutraukė. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymu suteikti jam ilgalaikius pasimatymus ir tokie prašymai nebuvo patenkinti.
74. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai bei neteisingai išnagrinėjo ir nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Šiaulių TI nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 19 d. ir Vilniaus PN nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d.
75. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto trejų metų senaties termino skaičiavimo bei argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad Konvencijoje senaties terminai dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų nėra numatyti, todėl tokiems pažeidimams senaties terminas netaikytinas, o pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, nepagrįstai vadovavosi nacionaline teise.
76. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
77. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).
78. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). 
79. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
80. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
81. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
82. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad pareiškėjas reiškia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuri jam kilo iki 2001 m. liepos 1 d., t. y. iki įsigaliojo 2000 m. CK, tačiau ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nustatomas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat taikytinas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
83. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
84. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
85. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2013 m. rugsėjo 15 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad nuo tada, kai pareiškėjas tapo pilnamečiu, ir iki 2013 m. rugsėjo 15 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
86. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovų pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, aplinkybes apie nepakenčiamas kalinimo sąlygas, dėl kurių pareiškėjas kentėjo, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
87. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Šiaulių TI nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 19 d. ir Vilniaus PN nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d.
88. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovai Kauno areštinė, Alytaus PN, Lukiškių TI-K, Vilniaus PN, Šiaulių TI pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo prašymus nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo visų reikalingų įrodymų, bei prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Kaip jau minėta, Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
89. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju turi būti įrodinėjamos trys valstybės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys.
90. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su jo kalinimo sąlygomis nuo 1997 m. vasario 3 d. iki 2003 m. lapkričio 26 d. iš Kauno areštinės, iš Lukiškių TI-K – nuo 1997 m. lapkričio 13 d. iki 2007 m. balandžio 13 d. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN, Alytaus PN nepateikė įrodymų, o Šiaulių TI nepateikė visų duomenų apie jo kalinimo sąlygas.
91. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovo atstovus pateikti atsiliepimus į pareiškėjo skundą ir visą, su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovo atstovai pateikė. Kauno AVPK, be kita ko, atsiliepime į skundą nurodė, kad dokumentai iki 2003 metų yra sunaikinti, todėl jų pateikti negali. Lukiškių TI-K taip pat pateikė turimus įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas.
92. Pareiškėjas prašymuose nenurodė, kokių konkrečiai įrodymų ir duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nepateikė Vilniaus PN, Alytaus PN ir Šiaulių TI, ir kurių teismas neišreikalavo. Be to, pareiškėjas nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes (kokius pažeidimus), turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, jo prašomi išreikalauti įrodymai pagrįstų. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
93. Akcentuotina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, o tai reiškia, jog ginčui teisingai išspręsti neturi esminės teisinės reikšmės skunde išdėstyti argumentai, susiję su pareiškėjo kalinimo sąlygomis iki 2013 m. rugsėjo 15 d.
94. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjo reikalavimų daliai taikytas ieškinio senaties terminas, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.
95. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija netiria pareiškėjo prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, susijusių su pareiškėjo kalinimu iki 2013 m. rugsėjo 15 d.
96. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
97. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
98. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjui 10 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, nenustatęs kitų pažeidimų, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
99. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti skundžiamo sprendimo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija  

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė