Administracinė byla Nr. eA-2288-556/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06626-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2023 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 23S47960 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Baltarusijos Respublikos piliečiui S. P. panaikintas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Departamento Sprendimas iš esmės yra grindžiamas dviem teiginiais: pareiškėjui nebuvo mokamas darbdavio uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Šiltnamių fabrikas“ tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (tokiu būdu daroma išvada, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti, kas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą panaikinti leidimą gyventi)); pareiškėjas įsidarbino mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Vilnios sportas“ direktoriumi (tokiu būdu daroma išvada, kad pareiškėjas pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis, kas sudaro Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą panaikinti leidimą gyventi).
2.2. Jis yra Baltarusijos Respublikos pilietis, 2020 m. baigė Darbininkų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir parengimo centrą, kuriame įgijo statybinių konstrukcijų montuotojo kvalifikaciją. Blogėjant ekonominei situacijai Baltarusijos Respublikoje, o pareiškėjui dėl savo opozicinių pažiūrų jaučiantis nesaugiai, jis priėmė sprendimą išvažiuoti į Lietuvos Respubliką gyventi ir dirbti. 2020 m. pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką vizos pagrindu. Vėliau jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi kaip darbuotojui, kurio profesija yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą.
2.3. Darbdaviui nesugebėjus užtikrinti pakankamo užsakymų kiekio, pareiškėjas nebuvo aprūpinamas pakankamu darbo krūviu, dėl ko jam mokamas darbo užmokestis būdavo mažesnis už tą, dėl kurio buvo sutarta su darbdaviu. Pretenzijų pareiškėjas nereiškė, kadangi turėjo santaupų. Be to, darbdavys paaiškino, kad darbas yra sezoninio pobūdžio, dėl ko užsakymų kiekis gali svyruoti, tačiau metų pabaigoje darbo užmokesčio suma turi „išsilyginti“, todėl vidutiniškai gaunamas darbo užmokestis turės atitikti tą darbo užmokestį, dėl kurio buvo sutarta. Pareiškėjas neneigia, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir SODRA) galėjo būti deklaruojamas mažesnis darbo užmokestis, nei tas, dėl kurio buvo sutarta. Darbo krūvio paskirstymas yra darbdavio prerogatyva, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, kad darbo krūvis nebuvo pakankamas.
2.4. Darbo sąlygos, kurioms pareiškėjas buvo priimtas į darbą, nesikeitė, t. y. darbdavio įsipareigojimai pareiškėjui nepasikeitė. Savo įsipareigojimų dėl darbo krūvio ir darbo užmokesčio darbdavys neįvykdė ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl objektyvių priežasčių, kurios yra susijusios su darbo sezoniškumu. Remiantis darbdavio pažadu, darbo krūvis bus padidintas, vidurkiui per metus pasiekus sutartą dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturi būti pripažintas neatitinkančiu sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi.
2.5. Pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikoje, lankė sporto klubą „Vilnios sportas“. Lankydamas šį sporto klubą sužinojo, kad jį planuojama uždaryti. Kadangi šis sporto klubas patiko pareiškėjui ir jis matė galimybę užtikrinti veiklos tęstinumą, pareiškėjas nusprendė šį sporto klubą įsigyti. Tapęs šio sporto klubo savininku, pareiškėjas investavo, kas leido priimti du darbuotojus – Lietuvos Respublikos ir Ukrainos piliečius. Pareiškėjas taip pat savo jėgomis atlieka šio sporto klubo remontą. Pareiškėjas buvo įregistruotos sporto klubą valdančios MB „Vilnios sportas“ savininku ir vadovu. Tačiau jokie darbo santykiai pareiškėjo ir MB „Vilnios sportas“ niekada nesiejo ir nesieja. Pareiškėjas neprivalėjo informuoti atsakovo apie MB „Vilnios sportas“ įsigijimą, kadangi šis sandoris neturi jokios įtakos pareiškėjo migraciniam statusui (be to, kreipdamasis dėl leidimo gyventi pareiškėjas šio klubo dar neturėjo).
2.6. Pareiškėjas padarė labai daug, kad integruotųsi Lietuvoje, todėl atsakovas Sprendimu atima iš jo teisę siekti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią Lietuvos Respublikoje sukūrė ir tebekuria pareiškėjas, taip pat į tai, kokią pridėtinę vertę jis planavo sukurti, akivaizdu, kad atsakovo elgesys pareiškėjui yra žalingas Lietuvos Respublikos ekonomikai kaip atstumiantis tuos, kuriuos valstybė siekia pritraukti.
2.7. Remiantis teismų praktika, gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Pareiškėjas apie Sprendimą sužinojo tik po jo priėmimo. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovas anksčiau nesikreipė į jį tam, kad situacija būtų visapusiškai išnagrinėta. Kiekvienas asmuo turi teisę į gerą administravimą, taip pat kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Atsakovas galėjo apklausti pareiškėją, paprašyti pateikti dokumentus ir paaiškinimus. Atsakovas nusprendė iš karto pritaikyti administracinio poveikio priemonę. Skundžiamu Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė visiškai neproporcinga.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
3.1. 2021 m. lapkričio 22 d. priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Šiltnamių fabrikas“ pastatų surenkamųjų konstrukcijų montuotoju (t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje)). Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui dvejiems metams. Migracijos departamentas, patikrinęs SODRA esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas UAB „Šiltnamių fabrikas“ įdarbintas nuo 2022 m. sausio 2 d., ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte ir pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 346 Eur. Pareiškėjui buvo mokamas ne tik, kad mažesnis atlyginimas nei UAB „Šiltnamių fabrikas“ įsipareigojo mokėti, bet pareiškėjo atlyginimas buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas MMA. Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
3.2. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą gyventi, patvirtino, kad pagrindinis jo tikslas Lietuvoje – dirbti šaltkalviu UAB „Šiltnamių fabrikas“. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo numatomas darbo užmokestis (Eur per mėnesį) yra 1 346 Eur, pragyvenimo lėšų dydis yra 1 346 Eur, ir pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis. To paties dydžio mėnesinis atlyginimas buvo nurodytas su pareiškėjo prašymu pateiktame darbo sutarties priede ir bendrovės tarpininkavimo rašte. Pareiškėjas neneigia, kad tokio dydžio mėnesinis atlyginimas jam nebuvo mokamas, ką patvirtina ir SODROS duomenys, todėl Departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuo pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
3.3. Juridinių asmenų registro duomenimis, pareiškėjas yra MB „Vilnios sportas“ direktorius. Su MB „Vilnios sportas“ susijusios aplinkybės nurodomos kaip papildomos su užsieniečiu susijusios aplinkybės ir nesudarė savarankiško Sprendimo priėmimo pagrindo. Jos tik patvirtina Sprendimo išvadą, kad pagrindinis pareiškėjo tikslas Lietuvoje nėra dirbti šaltkalviu UAB „Šiltnamių fabrikas“. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
3.4. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma.
3.5. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka reikalavimus. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, tačiau juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. sausio 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 11 d., ketindamas dirbti UAB „Šiltnamių fabrikas“ pastatų surenkamųjų konstrukcijų montuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas, vadovaudamasis minėtais Įstatymo straipsniais, 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21S51614 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2022 m. sausio 2 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. sausio 5 d. Duomenys apie užsienietį buvo patikrinti SODRA informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Šiltnamių fabrikas“ įdarbintas nuo 2022 m. sausio 2 d., tačiau nei vieną mėnesį užsieniečiui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte (Nr. 20211005-120243) nurodytas mokėti 1 346 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Departamentas padarė išvadą, kad užsienietis tik formaliai siekė atitikti reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 40 straipsnio 5 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu), 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunkčiu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčiu.
8. Teismas bylos duomenimis nustatė, jog UAB „Šiltnamių fabrikas“ įdarbintas nuo 2022 m. sausio 2 d. ir nei vieną mėnesį užsieniečiui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte Nr. 20211005-120243 nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 346 Eur. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad užsieniečiui darbo užmokestis 2022 m. buvo apskaičiuotas: 181,84 Eur sausio mėn., vasario mėn. – 200,98 Eur, už 2022 m. kovo, balandžio ir gegužės mėn. – 1 272,9 Eur, o nuo 2022 m. birželio mėnesio iki 2023 m. vasario mėnesio pareiškėjo darbo užmokestis svyravo nuo 57,86 Eur iki 66,99 Eur, t. y. užsieniečiui buvo mokamas ne tik, kad mažesnis nei UAB „Šiltnamių fabrikas“ įsipareigojo mokėti darbo užmokestis, bet užsieniečio darbo užmokestis buvo mažesnis ir nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (MMA). Pareiškėjas nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitais Įstatyme įtvirtintais pagrindais, dėl ko galėtų nepaisyti imperatyvios Įstatymo 62 straipsnio 4 dalies normos, taip pat pareiškėjas nepateikė ir prašymo dėl darbdavio keitimo, kaip nustatyta Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje.
9. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, užsieniečiui 2021 m. sausio 18 d. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, kuri galiojo iki 2022 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įdarbintas nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. (iš kurių 3 mėnesius nedirbo) ir nuo 2022 m. sausio 2 d. Departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Atsižvelgęs į pateiktus duomenis, teismas sutiko su Departamento vertinimu, jog nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Pareiškėjas taip pat nenurodo jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi, byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti Lietuvoje.
10. Teismas atkreipė dėmesį, jog Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos. Teismo vertinimu, ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės yra aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva, todėl negalima teigti, jog pareiškėjas tik formaliai pripažintas neatitinkančiu sąlygų, kurios būtinos leidimui gyventi Lietuvoje gauti. Teismas, konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti atsakovo priimtą Sprendimą, netenkino ir prašymo dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti, kas sudaro Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą panaikinti leidimą gyventi, tačiau dėl pareiškėjo įsidarbinimo MB „Vilnios sportas“ teismo sprendimas nėra grindžiamas. Taigi pareiškėjui pavyko įrodyti, kad atsakovas nepagrįstai teigia, esą pareiškėjas įsidarbino MB „Vilnios sportas“ direktoriumi ir tokiu būdu teikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis.
11.2. Atsižvelgdamas į tai, kad jo darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų, pareiškėjas pradėjo ieškoti kitą darbdavį. Pareiškėjui suradus naują darbdavį (MB „Ventalisa“), šalys sudarė darbo sutartį. Šios darbo sutarties 7 punkte nurodyta, kad darbo sutartis įsigalioja ir pareiškėjas pradeda dirbti gavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Naujasis darbdavys pateikė atsakovui tarpininkavimo raštą dėl įsipareigojimo įdarbinti pareiškėją, o pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą dėl naujo leidimo gyventi. Šiems dokumentams MIGRIS sistemoje buvo suteiktas registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, kadangi atsakovo informacinėje sistemoje tebeliko duomenys, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi yra negaliojantis dėl to, jog atitinkamas atsakovo sprendimas nebuvo apskųstas per 14 dienų. Atsakovo sprendimas nors ir buvo apskųstas praleidus 14 dienų apskundimo terminą, tačiau teismas šioje byloje priėmė pareiškėjo skundą, kadangi pripažino, jog apskundimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsakovas neturėjo pagrindo nesustabdyti savo sprendimo vykdymo, kol neįsiteisės šioje byloje priimtas atsakovui palankus teismo sprendimas. Nesutikdamas su atsakovo atsisakymu priimti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniame teismui. Šio skundo pagrindu yra pradėta administracinė byla Nr. eI2-11275-816/2023. Taigi teismo teiginys, esą pareiškėjas nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitais Įstatyme įtvirtintais pagrindais, dėl ko galėtų nepaisyti imperatyvios Įstatymo 62 straipsnio 4 dalies normos, taip pat pareiškėjas nepateikė ir prašymo dėl darbdavio keitimo, kaip nustatyta Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje, neatitinka tikrovės. Šias aplinkybes pagrindžia naujai teikiami įrodymai.
11.3. Darbo sąlygos, kurioms pareiškėjas buvo priimtas į darbą, nesikeitė, tai yra darbdavio įsipareigojimai pareiškėjui nepasikeitė. Savo įsipareigojimų dėl darbo krūvio ir darbo užmokesčio darbdavys neįvykdė ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjui turi būti leista pakeisti darbdavį, neišvažiuojant iš Lietuvos Respublikos, į kurią dėl geopolitinės situacijos Baltarusijos Respublikos piliečiams įvažiuoti beveik neįmanoma dėl taikomų vizų išdavimo apribojimų. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas neatitikimas Įstatymo keliamiems reikalavimams, kadangi pareiškėjo darbdavys dėl veiklos sezoniškumo nesugebėjo aprūpinti pareiškėjo pakankamu darbo krūviu ir mokėti pareiškėjui visą sulygtą darbo užmokestį, tačiau teismų praktikoje demonstruojamas supratimas, kad verslas yra rizikinga veikla, kuriai yra būdingas tam tikras neapibrėžtumas ir nenuspėjamumas, o planavimo galimybės yra ribotos, todėl tam tikri neatitikimai gali pasitaikyti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4568-602/2020). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad net ir esant neatitikimui Įstatymo keliamiems reikalavimams, leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020). Teismai aiškiai skiria formalųjį neatitikimą Įstatymo keliamiems reikalavimams nuo realaus (esminio) neatitikimo. Vienas iš atskyrimo kriterijų – neatitikimo priežastis. Atsakovas priėmė sprendimą visiškai neatsižvelgdamas į neatitikimo priežastis – darbdavio nesugebėjimas aprūpinti pareiškėją pakankamu darbo krūviu darbu ir dėl to darbo sutarties sąlygų nesilaikymas. Atsakovo ir teismo sprendimai neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį.
11.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Atsakovas ir teismas apsiribojo vien formaliu vertinimu. Teismui buvo visiškai neįdomi individuali pareiškėjo situacija: kokios yra darbo užmokesčio nepriemokos priežastys; pareiškėjo kuriama nauda (tiek ketinant dirbti kitoje įmonėje pagal trūkstamą profesiją, tiek pareiškėjo atlikta investicija į lietuvišką verslą, kuri leido išgelbėti nuo bankroto sporto klubą ir praplėsti veiklą, be kita ko, priimant į darbą du darbuotojus – Lietuvos Respublikos ir Ukrainos piliečius).
11.5. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Atsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią Lietuvos Respublikoje sukūrė ir tebekuria pareiškėjas, taip pat į tai, kokią pridėtinę vertę jis planuoja ir gali sukurti, akivaizdu, kad atsakovo elgesys pareiškėjo atžvilgiu yra žalingas Lietuvos Respublikos ekonomikai kaip atstumiantis tuos, kuriuos valstybė siekia pritraukti.
11.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai akcentuoja gero administravimo principo, kurį pažeidus (neiškvietus į apklausą esant abejonėms), atsakovo sprendimai yra naikinami, svarbą (2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017; 2018 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3461-822/2018 ir kt.). Remiantis teismų praktika, gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Kiekvienas asmuo turi teisę į gerą administravimą, taip pat kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai (įskaitant atsakovą) savo veikloje vadovaujasi, be kitų, objektyvumo principu. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Atsakovas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui. Atsakovas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš SODRA informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma, neteisingai aiškinamos ir taikomos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.
11.7. Pareiškėjo nuomone, net jeigu būtų formalus pagrindui leidimui gyventi panaikinti, vis tiek skundžiamu Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neteisėta kaip visiškai neproporcinga, kadangi: pareiškėjas yra darbuotojas, o ne darbdavys, todėl jis negali daryti įtakos darbo krūviui ir darbo užmokesčio dydžiui, kurie priklauso darbdavio atsakomybei; savo įsipareigojimų dėl darbo krūvio ir darbo užmokesčio dydžio darbdavys neįvykdė ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl objektyvių priežasčių, kurios yra susijusios su darbo sezoniškumu; pareiškėjo žiniomis, jo darbdavys niekada nebuvo baustas už darbo teisinius santykius ar migracijos procedūrų pažeidimą, todėl nėra pagrindo abejoti jo pažadu metų eigoje padidinti darbo krūvį, vidurkiui per metus pasiekus sutartą dydį; pareiškėjas surado naują darbdavį; pareiškėjas išgelbėjo vilniečių mėgstamą sporto klubą nuo bankroto; pareiškėjas sukūrė dvi darbo vietas; pareiškėjas turi socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Skundžiamas Sprendimas kelia grėsmę ir sporto klubo išsaugojimui, kadangi kol kas sporto klubas negeneruoja pakankamų pajamų, todėl pareiškėjas iš savo jėgų ir asmeninių lėšų užtikriną klubo funkcionavimą (moka darbo užmokesčius, komunalinius mokesčius ir pan.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo pritaikyta administracinio poveikio priemonė visiškai neatitinka aplinkybės, dėl kurios buvo nuspręsta ją taikyti, kadangi darbo krūvio svyravimas yra laikino pobūdžio, už kurį pareiškėjas nėra atsakingas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 23S47960 panaikinti Baltarusijos Respublikos piliečiui S. P. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas paliko galioti Departamento Sprendimą (žr. šio sprendimo 4–10 p.).
14. Pareiškėjas (apeliantas), pateikęs apeliacinį skundą, nurodo, kad yra suradęs naują darbdavį bei sudaręs sutartį (žr. sprendimo 11.2 p.), savo įsipareigojimų dėl darbo krūvio ir darbo užmokesčio darbdavys neįvykdė ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. sprendimo 11.3 p.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. sprendimo 11.4 p.), atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma (žr. sprendimo 11.6 p.), Departamento Sprendimu taikyta poveikio priemonė neteisėta kaip visiškai neproporcinga (žr. sprendimo 11.7 p.).
15. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija pažymi, kad Departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; redakcija galiojusi Departamento Sprendimo priėmimo) metu bei 14 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).
16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Departamento Sprendimas pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą grįstas aplinkybe dėl užsieniečiui mokėto mažesnio darbo užmokesčio, nei įsipareigota mokėti prieš pradedant dirbti UAB „Šiltnamių fabrikas“, t. y. grįstas aplinkybe, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Būtina pastebėti, kad įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme atsakovas, visų pirma, turėjo pareigą, prieš priimdamas sprendimą aptariamu pagrindu, surinkti faktinius duomenis bylojančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis (šiuo atveju pareiškėjas) pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau. Teismo nuomone, atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad, šiuo atveju, jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, jog toks tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Tiriamu atveju apsiribota SODROS duomenų patikrinimu pareiškėjui jau dirbant UAB „Šiltnamių fabrikas“. Tačiau vien ši faktinė aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos požiūriu, nėra pakankama padaryti išvadą, kad buvo situacija, apibrėžta UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės). Į administracinę bylą nebuvo pateikta bei Departamento Sprendime neatsispindi duomenys apie tai, kad, prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką, buvo teikiama informacija neatitinkanti realios situacijos, todėl Departamento priimtas Sprendimas nurodomu pagrindu negalėjo būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
17. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) buvo nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
18. Kaip nurodyta apskųstame Departamento Sprendime, 2021 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu (žr. teismo sprendimo 17 p.), priėmė sprendimą užsieniečiui (pareiškėjui) išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, galiojantį iki 2024 m. sausio 1 d.
19. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad siekiant priimti Sprendimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu buvo būtina konstatuoti, jog užsienietis neatitinka bent vienos iš sąlygų, įstatymų leidėjo įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas (apeliantas) neatitiko bent vienos sąlygų, išdėstytų šio sprendimo 17 punkte. Užsieniečiui mokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei buvo nurodyta tarpininkavimo rašte, nepatenka į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį, todėl ir šis Sprendimo priėmimo pagrindas taip pat negalėjo būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kokios sąlygos(ų), įtvirtintų įstatymų leidėjo Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte, neatitiko apeliantas.
20. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.
21. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.
22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
23. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d.). Apeliacinis skundas buvo patenkintas, tačiau į administracinę bylą nebuvo pateikti faktiniai duomenys dėl patirtų išlaidų, todėl apelianto prašymas dėl išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme negali būti tenkinamas.
24. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme: 1 200 Eur už skundo parengimą. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis paminėtas bylinėjimosi išlaidas yra patyręs. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį.
25. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, ginčo pobūdį, į pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 23S47960, kuriuo Baltarusijos Respublikos piliečiui S. P. panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Priteisti pareiškėjui S. P. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius