Civilinė byla Nr. e3K-3-152-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-43-3-02890-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės, ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarties įsigaliojimo momentą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė L. Š. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę reikalauti draudimo išmokos už sūnaus A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 19 d. patirtą sveikatos sutrikdymą, o atsakovui „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje (toliau – ir „BTA draudimas“, draudikas), – atitinkamą prievolę šią išmoką išmokėti.
3. Ieškovė nurodė, kad nuo 2013 m. be pertraukų draudžia savo vaikus nuo nelaimingų atsitikimų. Pagal draudimo poliso sąlygas draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką, o jeigu draudėjas sutartyje nustatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino. 2017 m. rugsėjo 19 d. tarp 11 ir 12 valandos įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu jos sūnus nusiplikė karšta kava. Tą pačią dieną ieškovė sumokėjo draudimo įmoką pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. Nelaimingų atsitikimų draudimo sutartį Nr. NA 342418 (toliau – ir draudimo sutartis). Įvykis užregistruotas, tačiau 2017 m. rugsėjo 29 d. atsakovo sprendimu Nr. TD2178509 konstatuota, kad ieškovė neįgijo teisės į draudimo išmoką, nes įvykio metu apdraustasis nebuvo apsidraudęs (sudaręs draudimo nuo nelaimingų atitikimų sutarties). Tokią išvadą atsakovas motyvavo tuo, kad ginčo draudimo sutartis, pagal kurią A. Š. apdraustas nuo joje nurodytų rizikų, buvo sudaryta vadovaujantis BTA draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklėmis Nr. 53.1 (toliau – ir Taisyklės), kurios laikomos neatsiejama kiekvienos sudaromos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties dalimi. Pagal Taisyklių bendrųjų sąlygų 2 punkto „Draudimo apsaugos galiojimas“ 2.3 papunktį tais atvejais, kai draudimo apsaugos galiojimas susiejamas su draudimo įmokos arba jos pirmos dalies sumokėjimu, draudimo apsauga įsigalioja kitą dieną 00.00 valandų po pinigų gavimo dienos, bet ne anksčiau, nei nurodyta draudimo sutartyje. Kadangi mokėjimas pagal ginčo draudimo sutartį buvo gautas 2017 m. rugsėjo 19 d., ji įsigaliojo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. 24.00 val. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, kadangi tokį savo sprendimą grindė klaidinga išvada, neva draudžiamojo įvykio momentu ieškovės su atsakovu nesiejo sutartiniai draudimo santykiai. Atsakovo nurodyta Taisyklių nuostata prieštarauja paties atsakovo draudimo polisuose nurodomai nuostatai dėl draudimo sutarties įsigaliojimo. Visuose atsakovo draudimo polisuose sutarties įsigaliojimo pradžia siejama su visos ar pirmos draudimo įmokos sumokėjimo momentu, o ne su kitos dienos pradžia. Atsakovo Taisyklių, kaip „neatsiejamos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties“ dalies, 2.3 papunktis dėl sutarties įsigaliojimo nebuvo individualiai aptartas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 4 dalis), o dėl minėto prieštaravimo atitinkama draudimo polisų nuostata patvirtina, kad draudimo vartojimo sutarties sąlyga nebuvo išreikšta aiškiai ir suprantamai, todėl ji laikoma nesąžininga su visomis iš to išplaukiančiomis įstatyme nustatytomis pasekmėmis (CK 6.2284 straipsnio 8, 9 dalys).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino ieškovei teisę į draudimo išmoką už A. Š. 2017 m. rugsėjo 19 d. patirtą sveikatos sutrikdymą iš atsakovo „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ir įpareigojo atsakovą šią išmoką išmokėti; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
5. Teismas nustatė, kad šalys 2017 m. rugsėjo 6 d. sudarė Nelaimingų atsitikimų draudimo sutartį Nr. NA 342418 draudimo laikotarpiui nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val., kuria ieškovė apdraudė vaikus E. A., Š. A., L. A. ir A. Š.. Visa draudimo įmokos suma – 175,48 Eur, ją ieškovė turėjo sumokėti dalimis, t. y. po 44 Eur, iki 2017 m. rugsėjo 10 d., gruodžio 10 d., 2018 m. kovo 10 d., o 43,48 Eur sumokėti 2018 m. birželio 10 d.; 2017 m. rugsėjo 6 d. ieškovei pateikta 44 Eur sumos mokėjimo sąskaita Nr. BTA1210535, kurioje draudimo įmokos mokėjimo data nurodyta 2017 m. rugsėjo 10 d., tačiau šią įmoką ieškovė sumokėjo 2017 m. rugsėjo 19 d. Tą pačią dieną įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu A. Š. nusidegino karšta kava ir dėl to patyrė kūno sužalojimų. 2017 m. rugsėjo 21 d. ieškovė kreipėsi į „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje ir užregistravo pranešimą apie 2017 m. rugsėjo 19 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. TD 2178509 pranešė, kad ieškovė neįgijo teisės į draudimo išmoką, nes įvykio metu apdraustasis nebuvo apsidraudęs (sudaręs draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties) BTA: įmoka už ginčo draudimo sutartį buvo gauta 2017 m. rugsėjo 19 d., todėl ginčo draudimo sutartis įsigaliojo nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. 00.00 val. ir galiojo iki 2018 m. rugsėjo 19 d. 24.00 val., o apdraustajam trauma įvyko 2017 m. rugsėjo 19 d., t. y. neįsigaliojus draudimo apsaugai.
6. Spręsdamas klausimą dėl teisės į draudimo išmoką teismas nurodė, kad pagal CK 6.996 straipsnio 1 ir 2 dalis draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka draudimo įmoką. Nagrinėjamu atveju Nelaimingų atsitikimų draudimo liudijime (polise) Nr. NA 342418 nustatytas konkretus draudimo sutarties galiojimo terminas, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Teismas vertino, kad šiuo atveju draudimo sutarties įsigaliojimo terminą lėmė ne draudimo įmokų sumokėjimas, kaip teigia atsakovas, o draudimo liudijime nurodyta draudimo sutarties įsigaliojimo data, kurią nustatė šalys bendru sutarimu. Dėl to galiojant draudimo sutarčiai šalims kilo pareiga ją vykdyti: draudikui (atsakovui) – teikti draudimo apsaugą, o draudėjai (ieškovei) – sumokėti draudimo įmoką.
7. Ieškovę ir atsakovą siejo ilgamečiai santykiai, ieškovės vaikai šioje draudimo bendrovėje draudžiami nepertraukiamai pačios ieškovės ar jos šeimos narių nuo 2013 m. Nors ieškovė pagal ginčo draudimo sutartį pirmąją draudimo įmoką sumokėjo ne 2017 m. rugsėjo 10 d., kaip nurodyta šios sutarties draudimo polise, o vėliau, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia ginčo draudimo sutartyje nurodyto draudimo laikotarpio, kurį šalys nustatė sudarydamos draudimo sutartį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neįspėjo ieškovės apie įmokos sumokėjimo vėlavimo pasekmes (nesumokėjus įmokos ginčo draudimo sutartis bus nutraukta), į tai, kad ieškovė draudimo įmoką sumokėjo pavėlavusi tik 9 dienas, padarė išvadą, jog įvykio metu tarp šalių sudaryta ginčo draudimo sutartis galiojo, todėl pripažino ieškovės teisę reikalauti draudimo išmokos, o atsakovą įpareigojo šią išmoką sumokėti.
8. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą panaikino – ieškinį atmetė; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
9. Spręsdama klausimą dėl ieškovės teisės reikalauti draudimo išmokos pripažinimo ir atsakovo pareigos šią išmoką sumokėti pagrįstumo, teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybės, jog pagal ginčo draudimo sutartį įmoka sumokėta po nelaimingo atsitikimo, ieškovė neginčija ir neteikia atsakovo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų.
10. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo terminą lėmė ne draudimo įmokų sumokėjimas, o draudimo liudijime nurodyta ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo data.
11. Pagal CK 6.996 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Nelaimingų atsitikimų draudimo liudijime (polise) Nr. NA 342418 nurodytas draudimo laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Liudijime prie draudimo laikotarpio aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Iš šių draudimo sutarties nuostatų akivaizdu, kad ginčo draudimo sutarties įsigaliojimas buvo susietas su dalies draudimo įmokos (pirmosios įmokos) sumokėjimu, kurios sumokėjimo terminas – 2017 m. rugsėjo 10 d. – nurodytas ieškovei pateiktoje 2017 m. rugsėjo 6 d. sąskaitoje Nr. BTA1210535 ir sutampa su draudimo laikotarpio pradžia. Kolegijos vertinimu, vėlesnis draudimo įmokos sumokėjimas (po įvykio, kurį siekiama pripažinti draudžiamuoju) negali draudikui sukelti pareigos mokėti draudimo išmoką, nes įvykio metu ginčo draudimo sutartis negaliojo.
12. Draudimo liudijimuose nurodytas draudimo laikotarpis negali būti tapatinamas su draudimo sutarties įsigaliojimo momentu. Tai yra skirtingos sąvokos. Neįsigaliojus draudimo sutarčiai nėra pagrindo teigti, kad galioja draudimo apsauga, priešingu atveju būtų paneigiama draudimo esmė. Taisyklių Nr. 53.1 bendrųjų sąlygų 2.3 papunktyje nurodyta, kad apsauga įsigalioja kitą dieną 00.00 val. po pinigų gavimo dienos. Sudarydamos ginčo draudimo sutartį šalys savo susitarimu šią sąlygą pakeitė, t. y. nurodė, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad sutarties įsigaliojimas siejamas su įmokos sumokėjimo momentu, todėl pripažintini nepagrįstais ieškovės argumentai ir dėl ginčo draudimo sutarties sąlygų neaiškumo. Kolegijos vertinimu, ieškovei turėjo ir galėjo būti aiški ir suprantama ši ginčo draudimo sutarties sąlyga, ypač kad tokią sutartį ieškovė sudarė ne pirmą kartą.
13. Nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingi ieškovės argumentai, kad tarp šalių susiklostė praktika, jog ieškovė ne pirmus metus vėluodavo sumokėti draudimo įmokas ir ginčų dėl to nekildavo, o savo vaikus ji draudžia nuo 2013 m. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad nelaimingų atsitikimų ir kitų įvykių ieškovės vaikams įvykdavo galiojant draudimo apsaugai, t. y. įsigaliojus sutarčiai, todėl jie būdavo pripažįstami draudžiamaisiais ir ginčų nekildavo. Kolegija pažymėjo, kad sūnų A. Š. ieškovė pirmą kartą apdraudė laikotarpiui nuo 2016 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 9 d. kartu su kitais trimis vaikais ir įmoką už šį draudimą sumokėjo 2016 m. rugsėjo 9 d. Kolegijos vertinimu, ieškovei turėjo ir galėjo būti žinoma bei suprantama, kad sūnaus A. Š. draudimo laikotarpio pabaiga buvo 2017 m. rugsėjo 9 d., tą liudija ir jos veiksmai sudarant naują draudimo sutartį, tačiau nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. draudimo apsauga savaime neįsigaliojo.
14. Dalies įmokos sumokėjimas ar įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (CK 6.38 straipsnis). Nors nagrinėjamu atveju ieškovė laikytina vartotoja, tačiau tai nereiškia, kad kaip sutarties šalis ji neturi pareigos elgtis sąžiningai. Ieškovei 2017 m. rugsėjo 19 d. sumokėjus pirmąją įmoką, įsigaliojo draudimo sutartis, kurios draudimo laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val., tačiau, kaip minėta, įmoka sumokėta ir ginčo draudimo sutartis įsigaliojo jau po nelaimingo atsitikimo ieškovės sūnui ir šių aplinkybių ji neginčija ir neneigia, todėl, kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė turi teisę į draudimo išmoką, o atsakovas turi pareigą ją sumokėti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301-469/2016; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018). Nurodyta kasacinio teismo praktika apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo, bylą išnagrinėjo formaliai, neįvertinęs šalių tarpusavio santykių praktikos, sutartinių santykių tęstinio pobūdžio, šalių elgesio šių santykių metu, sutarčių sudarymo ir jų vykdymo aplinkybių, šalių tikrosios valios ir lūkesčių, neįvertino sutarties vartojimo pobūdžio, atitinkamai nesivadovavo vartotojų teises reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis, o sutartį (draudimo taisykles) taikė tik pažodžiui, be to, ją aiškino vartotojo nenaudai:
15.1.1. Visi ieškovės vaikai pas atsakovą buvo draudžiami nuolat, nepertraukiamai nuo 2013 m., iš to matyti, kad ieškovė turėjo tikslą, jog vaikai būtų apdrausti nuolat. Iš draudimo sutarčių datų matyti, kad, joms dar nepasibaigus, buvo susitariama dėl naujų sutarčių sudarymo, joms įsigaliojant iškart po to, kai baigiasi ankstesnė sutartis. Į bylą buvo pateiktas elektroninis susirašinėjimas su draudimo agente, iš kurio matyti, kad naujos sutartys buvo įvardijamos netgi ne kaip naujos sutartys, o kaip esamų sutarčių pratęsimas: „siunčiu pratęstą vaikų draudimo polisą“; „reikės tęsti tavo vaikų draudimą nuo nelaimingų atsitikimų. Padariau galiojantį polisą tomis pat sąlygomis“.
15.1.2. Atsakovas atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė Taisyklėmis, kurių bendrųjų sąlygų 2.3 papunktis nurodo, kad tais atvejais, kai draudimo apsaugos galiojimas susiejamas su draudimo įmokos arba jos pirmos dalies sumokėjimu, draudimo apsauga įsigalioja kitą dieną 00.00 val. po pinigų gavimo dienos, bet ne anksčiau nei nurodyta draudimo sutartyje. Tačiau draudimo polisuose buvo nustatytos konkrečios draudimo laikotarpių datos, taip pat nustatyta, kad sutartis įsigalioja ne kitą dieną po pirmos įmokos sumokėjimo, o tą pačią. Taigi paties atsakovo draudimo polise nurodytas draudimo sutarties įsigaliojimo momentas skiriasi nuo atsakovo Taisyklių, kuriomis jis rėmėsi, tačiau teismas tokį neatitikimą paaiškino atsakovo naudai, neva sudarydamos ginčo draudimo sutartį šalys savo susitarimu šią sąlygą pakeitė. Minėti neatitikimai patvirtina, kad sutarčių sąlygos dėl jų įsigaliojimo momento yra prieštaringos ir privalėjo būti aiškinamos ieškovės, kaip vartotojos, naudai, atsakovui perkeliant riziką.
15.1.3. Teismas visiškai nesuteikė reikšmės aplinkybei, kad ieškovė, nuolat sudarydama draudimo sutartis, ne kartą sumokėdavo pirmą įmoką vėliau nei nurodytas sutarties draudimo laikotarpis ir vėliau, nei atsakovas jai išrašydavo sąskaitą, tačiau nė vienu atveju atsakovas dėl to niekada pretenzijų nereiškė, draudimo sutarties įsigaliojimo ir pabaigos datos dėl to nebuvo atitinkamai perkeliamos. Tokia šalių tarpusavio teisinių santykių praktika ieškovei sudarė pagrindą tikėtis, kad pavėluotas įmokos sumokėjimas jos vaikų draudimo apsaugai įtakos neturės.
15.1.4. Griežtai laikantis paties atsakovo Taisyklių dėl draudimo sutarčių įsigaliojimo momento ne tik ginčo draudimo sutarčiai, bet ir ankstesnėms, t. y. jų įsigaliojimą susiejant su pirmosios įmokos sumokėjimu ir atitinkamai perkeliant sutarties įsigaliojimą bei pabaigą, išeitų, kad:
15.1.4.1. 2013 m. rugsėjo 9 d. draudimo sutartis Nr. NA 131191 galiojo nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2013 m. rugsėjo 12 d.) iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2013 m. rugsėjo 9 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2013 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2014 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2013 m. rugsėjo 10 d.;
15.1.4.2. 2014 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutartis Nr. NA 164388 galiojo nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2014 m. rugsėjo 21 d.) iki 2015 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2014 m. rugsėjo 4 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2014 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2015 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2014 m. rugsėjo 10 d.;
15.1.4.3. 2015 m. rugsėjo 8 d. draudimo sutartis Nr. NA 205460811738 tęsiama nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2015 m. rugsėjo 16 d.) iki 2016 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2015 m. rugsėjo 8 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2015 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2016 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2015 m. rugsėjo 10 d.;
15.1.4.4. 2016 m. rugsėjo 6 d. draudimo sutartis Nr. NA 274521 tęsiama nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2016 m. rugsėjo 9 d.) iki 2017 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2016 m. rugsėjo 6 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2016 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2017 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2016 m. rugsėjo 10 d.;
15.1.4.5. ginčo draudimo sutartis tęsiama nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. (faktiškai pirmoji įmoka sumokėta 2017 m. rugsėjo 19 d.) iki 2018 m. rugsėjo 21 d., nors draudimo poliso išdavimo data 2017 m. rugsėjo 6 d., polise nurodyta draudimo laikotarpio pradžia – 2017 m. rugsėjo 10 d., pabaiga – 2018 m. rugsėjo 9 d., nurodyta sumokėti pirmąją įmoką 2017 m. rugsėjo 10 d. Tokiu būdu nelaimingo atsitikimo su vaiku įvykio dieną (2017 m. rugsėjo 19 d.) pagal paties atsakovo nurodomas Taisykles dar galiotų ankstesnė, t. y. sudaryta 2016 m., draudimo sutartis.
16. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Ieškovė bando klaidinti teismą nurodydama, kad Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios draudimo sutarties įsigaliojimą, prieštarauja pačioje ginčo draudimo sutartyje suformuluotai draudiko pozicijai. Tačiau šiuo klausimu teismas aiškiai pasisakė, t. y. sudarydamos ginčo draudimo sutartį šalys savo susitarimu Taisyklėse įtvirtintą sąlygą pakeitė ir nurodė, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką.
16.2. Negalima sutikti su ieškovės pozicija, kad ji ne pirmą kartą sumoka įmokas vėliau, nei atsakovas jai išrašydavo sąskaitą, tačiau atsakovas niekada dėl to pretenzijų nereiškė. Teismas tokius ieškovės argumentus pripažino teisiškai nereikšmingais (žr. šios nutarties 14 punktą).
16.3. Nėra pagrindo teigti, kad nelaimingo atsitikimo su vaiku įvykio dieną (2017 m. rugsėjo 19 d.) dar galiojo ankstesnė draudimo sutartis. Nelaimingų atsitikimų draudimo liudijime (polise) Nr. NA 342418 nurodytas draudimo laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Liudijime prie draudimo laikotarpio aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Iš šių draudimo sutarties nuostatų akivaizdu, kad draudimo sutarties įsigaliojimas buvo susietas su dalies draudimo įmokos (pirmosios įmokos) sumokėjimu, kurios sumokėjimo terminas – 2017 m. rugsėjo 10 d. – nurodytas ieškovei pateiktoje 2017 m. rugsėjo 6 d. sąskaitoje Nr. BTA1210535 ir sutampa su draudimo laikotarpio pradžia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Taisyklėse įtvirtintos, be kita ko, draudimo apsaugos galiojimo (2 punktas) ir draudimo sutarties pabaigos (6 punktas) nuostatos; 6.1 punkte įtvirtinta, kad draudimo sutartis baigiasi paskutinę draudimo laikotarpio dieną 24.00 val., jeigu BTA ir draudėjas nesusitarė kitaip. Draudimo polise šalys nėra susitarusios, kad, sumokėjus įmoką vėliau, draudimo apsauga pratęsiama. Pagal tų pačių Taisyklių bendrųjų sąlygų 1.10 punktą draudimo sutartis ar liudijimas (polisas) – dokumentas, patvirtinantis draudimo sutarties sudarymą bei apimantis draudimo sutarties sąlygas, dėl kurių draudėjas ir BTA susitarė. Iš draudimo poliso liudijimo akivaizdu, kad šalys susitarė tik dėl draudimo sutarties įsigaliojimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudimo sutarties įsigaliojimo momento aiškinimo ir taikymo
17. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).
18. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad, aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018 36 punktą; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 47 punktą).
19. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo yra gausi ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48–50 punktus, 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-378/2019 35 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei), kaip sutarties sąlygas aiškina ją sudariusios šalys, ar sutarties išaiškinimas yra svarbus kitiems asmenims, kurių naudai ji yra sudaryta. Paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles. Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė, t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 49 ir 50 punktus).
22. Pirmosios instancijos teismas ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo momentą pagal ginčo draudimo sutartį aiškino taikydamas subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) ir atsižvelgdamas į sutarties šalių elgesį bei tarpusavio santykių praktiką pratęsiant draudimo poliso galiojimą ir draudiko elgseną, kai ir kitais atvejais draudėja vėlavo mokėti draudimo įmokas (CK 6.93 straipsnio 5 dalis), bei vertindamas draudimo polise nustatytą draudimo apsaugos laikotarpį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pirmenybę suteikė gramatiniam sutarties aiškinimo metodui, nurodydamas, kad ginčo draudimo polise yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką, o draudimo apsaugos laikotarpis negali būti tapatinamas su draudimo sutarties įsigaliojimo momentu.
23. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas, taikydamas iš esmės tik vieną sutarties aiškinimo metodą ir neįvertindamas ginčo draudimo sutarties pagal sutarties aiškinimo metodų visetą, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje.
24. CK 6.996 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Taigi, CK leidžia sutarties šalims susitarti ir dėl kitokio, nei nustatyta, CK draudimo sutarties įsigaliojimo momento.
25. Ar ginčo draudimo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kitokio draudimo sutarties įsigaliojimo momento, turi būti nustatyta vertinant draudimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. reikalavimas nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad tarp šalių (ieškovės ir atsakovo) susiklostė ilgamečiai besitęsiantys draudimo sutartiniai santykiai, draudimo sutartimis buvo nustatytas nepertraukiamas draudimo laikotarpis, turi esminę reikšmę aiškinant ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo momentą. Be to, šioje situacijoje taip pat reikšminga aplinkybė, kad draudikas nekoregavo draudimo laikotarpio nei tuo atveju, kai draudimo įmoka buvo sumokėta pavėluotai, nei tuo atveju, kai draudimo įmoka buvo sumokėta diena anksčiau nei sutartyje nurodyta draudimo laikotarpio pradžia. Toks sutarties šalių elgesys leidžia daryti išvadą, kad iš esmės draudimo sutartis galiojo nepertraukiamai, todėl draudimo sutarties įsigaliojimas nepriklausė nuo draudimo įmokos sumokėjimo.
27. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo draudimo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Vartojimo sutartims taikomas nesąžiningų sąlygų kontrolės institutas, įtvirtintas CK 6.2284 straipsnyje, įgyvendinančiame 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva). Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma tokioms vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (savo iniciatyva) (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis).
28. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
29. Nagrinėjamoje byloje vertinama ginčo draudimo sutartyje nustatyta sutarties sąlyga, apibrėžianti draudimo laikotarpį. Ši sutarties sąlyga nustato: „Draudimo laikotarpis. Galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“. Ši sutarties sąlyga yra apibrėžta draudimo polise. Paprastai draudimo polise apibrėžtos sutarties sąlygos yra laikomos individualiai suderėtomis sąlygomis, o draudimo taisyklėse apibrėžtos sąlygos laikomos standartinėmis sutarčių sąlygomis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad draudimo polise negali būti nustatytų ir individualiai nesuderėtų sutarčių sąlygų. Kaip minėta, pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
30. Draudiko teigimu, ginčo draudimo sutartyje nustatyta sutarties sąlyga, apibrėžianti draudimo laikotarpį, yra individualiai aptarta su draudėja. Ginčo draudimo sutarties sąlygos dalis „Galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00:00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24:00 val.“ yra detalizuota, nurodanti konkretų draudimo laikotarpio terminą sutarties sąlyga, atitinkanti faktinį šalių elgesį. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad ši sutarties sąlyga yra individualiai suderėta sąlyga. Be to, draudimo laikotarpį apibrėžianti draudimo sutarties sąlyga yra reikšminga sutarties sąlyga, todėl ji priskirtina vartojimo sutarties dalyką apibūdinančiai sąlygai, kuri nesąžiningumo požiūriu vertinama tik tuo atveju, jei ji išreikšta aiškiai ir suprantamai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai netaikoma kitai draudimo polise nurodytos sutarties sąlygos daliai „Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“. Nors draudikas teigia, kad ši sutarties sąlyga yra individualiai suderėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl šios sutarties sąlygos tarp sutarties šalių būtų vykusios derybos, ji su vartotoja būtų buvusi aptarta individualiai. Atvirkščiai, iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad ši sutarties sąlyga apskritai nebuvo šalių aptariama. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyta sutarties sąlyga nėra individualiai su vartotoja suderėta sutarties sąlyga, todėl jai turi būti taikomas nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolės institutas, įtvirtintas CK 6.2284 straipsnyje.
31. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.
32. Materialinis nesąžiningų sąlygų kontrolės kriterijus nustatytas CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje, kuri įtvirtina, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.
33. Procedūrinis nesąžiningų sąlygų kontrolės kriterijus yra įtvirtintas CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje, kuri nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Taigi, CK 6.2284 straipsnio 2 ir 4 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą.
34. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti jos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo, lygį (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).
35. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ginčo sąlyga „Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“ gramatiškai suformuluota aiškiai, negalima daryti išvados, kad vartotojas galėtų suprasti iš šios sąlygos jam tenkančius ekonominius padarinius vertinant šios sąlygos santykį su kitomis sutarties sąlygomis ir atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, ypač į draudiko elgesį.
37. Pirma, kaip teisingai nurodo ieškovė, ši sąlyga, kiek ji apibrėžia draudimo sutarties įsigaliojimo momentą, prieštarauja Taisyklių bendrųjų sąlygų 2.3 punktui. Net pats draudikas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, nurodė draudimo sutarties įsigaliojimo momentą tik nuo kitos dienos, kai yra sumokama draudimo įmoka, o vėliau nurodė, kad suklydo dėl tokio vertinimo. Taigi, dviejų tarpusavyje nesuderintų sąlygų sutartyje buvimas nesudaro pagrindo laikyti aiškiu ir suprantamu draudimo sutarties įsigaliojimo momento apibrėžimą.
38. Antra, vertinant šią sutarties sąlygą kartu su sąlyga, apibrėžiančia draudimo laikotarpį konkrečiomis datomis ir valandomis, akivaizdu, kad šioje sąlygoje nėra aiškiai ir suprantamai apibrėžtas draudimo laikotarpio pradžios ir draudimo sutarties įsigaliojimo momento santykis bei teisinės pasekmės, kurios kyla, jei draudėja (vartotoja) laiku nesumoka draudimo įmokos. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (šios nutarties 26 punktas), nėra pagrindo tikėtis, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas suprastų, jog draudimo apsaugos terminas jau galioja, nors pati sutartis dar nėra įsigaliojusi. Šioje situacijoje yra pagrįsta tikėtis, kad vidutinis vartotojas supras, kad jam draudimo sutartis galioja, nes pagal sutartį jau yra prasidėjęs draudimo apsaugos laikotarpio terminas. Pažymėtina, kad iš tarp šalių susiklosčiusių santykių matyti, jog draudimo laikotarpis kiekvienus kalendorinius metus nepertraukiamai buvo pratęsiamas dar vieneriems metams, o draudikas nekoreguodavo draudimo laikotarpio pagal draudimo įmokos sumokėjimo datą.
39. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, draudimo laikotarpis negali būti tapatinamas su draudimo įsigaliojimo momentu, todėl neįsigaliojus draudimo sutarčiai nėra pagrindo teigti, jog galioja draudimo apsauga. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalį draudimo laikotarpis yra apibrėžtas kaip laiko tarpas nuo draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos, kuris nebūtinai sutampa su draudimo sutarties terminu. Šis draudimo laikotarpio apibrėžimas suponuoja, kad draudimo laikotarpio pradžia gali būti vėlesnė nei draudimo sutarties įsigaliojimo terminas ir laikotarpis gali būti trumpesnis nei sutarties galiojimo terminas. Tačiau šis apibrėžimas neleidžia daryti išvados, kad draudimo laikotarpio pradžia pradedama skaičiuoti dar negaliojant draudimo sutarčiai. Tai atitinka ir CK 6.996 straipsnio 3 dalyje nurodytą taisyklę, kad draudimas taikomas visiems draudžiamiesiems įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Kartu ši dalis atsižvelgiant į draudimo sutarties esmę riboja šalių galimybę susitarti dėl draudimo galiojimo įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo: jeigu draudimo sutartyje nustatyta taikyti draudimą ir draudžiamiesiems įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo, tai tokia sąlyga galioja, jeigu draudimo sutarties šalys apie draudžiamąjį įvykį, kuris įvyko iki draudimo sutarties įsigaliojimo, nežinojo.
40. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys būtų ketinusios draudimo sutartimi nustatyti, jog draudimas pagal ginčo draudimo sutartį yra taikomas ir įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo. Tokiu būdu aiškinant ginčo draudimo sutartį taip, kad ji įsigalioja nuo draudimo įmokos sumokėjimo, ir nekoreguojant draudimo apsaugos laikotarpio (o kaip minėta, draudikas, nepaisydamas to, kad draudėja tam tikrais laikotarpiais vėliau sumokėjo draudimo įmoką, nagrinėjamu atveju niekada jo nekoregavo), susidaro tokia situacija, kai draudimo apsaugos laikotarpis jau pradedamas skaičiuoti, nors draudimo sutartis dar negalioja. Nors draudimo polisuose aptariant draudimo apsaugos laikotarpį kalendorine data aiškiai matyti, kad draudimo sutarties šalys draudimo apsaugos laikotarpį suprato kaip metus trunkantį laikotarpį, vis dėlto, draudėjai sumokant draudimo įmoką vėliau, nei buvo nurodyta jai pateiktoje sąskaitoje, draudimo laikotarpis sumažėja ir tampa trumpesnis nei metai. Iš bylos medžiagos matyti, kad kai kuriais atvejais draudėja draudimo įmoką yra sumokėjusi ir 16 kalendorinių dienų vėliau, nei buvo nurodyta jai pateiktame mokėjimo dokumente. Tai reiškia, kad tokioje situacijoje draudimo apsaugos laikotarpis draudėjai sumažėtų 16 kalendorinių dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta tikėtis, kad vidutinis vartotojas galėtų suprasti tokias jam tenkančias šios sąlygos nulemtas ekonomines pasekmes.
41. Draudiko teigimu, draudimo laikotarpio sumažėjimas yra sankcija už laiku nesumokėtą draudimo įmoką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokia teisinė pasekmė expressis verbis (tiesiogiai) nėra įtvirtinta ginčo sąlygoje. Be to, tokia sankcija iš esmės neatitiktų ir CK nuostatų bei Draudimo įstatyme apibrėžtų draudimo įmokos nustatytu terminu nesumokėjimo pasekmių.
42. Kaip minėta, CK 6.996 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Taigi, jei draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar pirmos jos dalies sumokėjimu, tai tokios draudimo įmokos nesumokėjimas gali sukelti tik tokią pasekmę kaip draudimo sutarties vėlesnį įsigaliojimą, o ne draudimo apsaugos laikotarpio sumažinimą.
43. Draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmės, kai draudimo sutarties įsigaliojimas nėra siejamas su draudimo įmokos ar pirmos jos dalies sumokėjimu, yra reguliuojamos CK ir Draudimo įstatyme. CK 6.1004 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartyje gali būti nustatyta, jog draudimo įmoka (premija) sumokama iš karto arba mokama periodiškai sutartyje nustatytais terminais. Kai draudimo įmoka (premija) mokama periodiškai, draudimo sutartyje gali būti nustatytos teisinės pasekmės, jeigu per nustatytą terminą nesumokama eilinė įmoka. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta iki sumokant draudimo įmoką (premiją), kurios mokėjimo terminas yra suėjęs, draudikas turi teisę įskaityti nesumokėtą sumą į draudimo išmoką. Draudimo įstatymo 96 straipsnis reguliuoja draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu), draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, kad per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga pagal gyvybės draudimo sutartį bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį, o ne gyvybės draudimo sutartis pasibaigs (išskyrus atvejus, kai draudimo sutartyje susitarta dėl draudimo apsaugos sustabdymo). Draudimo sutartyje gali būti nustatytas terminas, ilgesnis už šioje dalyje nurodytą terminą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu draudžiamasis įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo metu, draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktą draudimas nuo nelaimingų atsitikimų priskirtinas ne gyvybės draudimo šakai. Taigi įstatymų reguliavimas suponuoja keleriopas draudimo įmokos nemokėjimo pasekmes: draudimo įmokos įskaitymą į draudimo išmoką; ne gyvybės draudimo atveju – draudimo sutarties pabaigą, tačiau tik tuo atveju, jei draudikas pateikia pranešimą draudėjui dėl papildomo termino mokėjimo prievolei įvykdyti nustatymo, nurodydamas, kad, neįvykdžius prievolės per papildomą terminą, draudimo sutartis pasibaigs; draudimo apsaugos sustabdymo galimybę, jei sutartyje tokia galimybė yra nustatyta.
44. Trečia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir vertinant šią sutarties sąlygą kartu su sąlyga, apibrėžiančia draudimo laikotarpį konkrečiomis datomis ir valandomis, kaip sukuriančią darnią sutarties įsigaliojimo ir draudimo apsaugos laikotarpio pradžios sistemą, jos nėra pagrindo laikyti aiškia ir suprantama vidutiniam vartotojui atsižvelgiant į draudiko elgesį nurodant mokėjimo dokumente draudimo įmokos sumokėjimo terminą. Kaip minėta, ginčo sutartyje draudimo laikotarpis apibrėžtas kaip „galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00:00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24:00 val.“ Taigi ši sąlyga suponuoja, kad draudimo apsaugos laikotarpio pradžia yra nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. Draudikas 2017 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo sąskaitoje Nr. BTA1210535 nurodė, kad ši draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2017 m. rugsėjo 10 d. Tai reiškia, kad draudimo įmoka gali būti sumokėta ir paskutinę termino dieną – 2017 m. rugsėjo 10 d. Jei minėtos sutarčių sąlygos būtų vertinamos kaip darni sutarties įsigaliojimo ir draudimo apsaugos laikotarpio pradžios sistemą sukurianti sąlyga, būtų galima daryti išvadą, kad draudimo sutartis įsigalioja ne nuo draudimo įmokos sumokėjimo konkrečios valandos, bet nuo tos dienos pradžios – 00.00 val. Iš draudiko procesinių dokumentų galima suprasti, kad draudikas draudimo sutarties įsigaliojimo momentą aiškina ne kaip draudimo įmokos sumokėjimo dieną, bet kaip tos dienos konkrečią valandą, tačiau toks aiškinimas prieštarauja paties draudiko elgesiui šios sutarties atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutinis vartotojas negali tikėtis, jog jam sumokėjus draudimo įmoką tą dieną, kaip nurodė draudikas, jam dar nebūtų taikoma draudimo apsauga, nors draudimo laikotarpio pradžia yra apibrėžta kaip pradedama skaičiuoti nuo 00.00 val.
45. Pirmiau išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad ginčo sutarties sąlyga „Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“ nėra aiški ir suprantama, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti ją nesąžininga. Draudėjas (vartotojas) dėl savo turimos informacijos lygio ir patirties trūkumo yra silpnesnėje padėtyje nei draudimo srities profesionalas – draudikas (verslininkas). Akivaizdu, kad neaiškiai ir nesuprantamai apibrėžtos sutarties sąlygos leidžia draudikui manipuliuoti draudimo sutarties sąlygomis ir aiškinti vien tik sau palankia linkme atsižvelgiant į situaciją, o tai nėra sąžininga vartotojo kaip silpnesnės šalies atžvilgiu.
46. CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.2284 straipsnio 6 dalis nurodo, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.2284 straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
47. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo momentą aiškinti vartotojo naudai ir netaikyti nesąžiningos ginčo sutarties sąlygos.
48. Remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193 straipsnyje. Šis materialiosios teisės pažeidimas yra pagrindas tenkinti ieškovės kasacinį skundą ir panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą, paliekant galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
50. Patenkinus ieškinio reikalavimą, ieškovei turėtų būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.
51. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, tačiau, patenkinus ieškinio reikalavimą, šis žyminis mokestis iš ieškovės atsakovui nepriteistinas.
52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 75 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės kasacinis skundas patenkintas, šis žyminis mokestis priteistinas valstybei iš atsakovo.
53. Ieškovė duomenų dėl patirtų atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme nepateikė.
54. Konstatavus, kad ieškovės ieškinys tenkintinas, atsakovo kasacinio proceso metu teiktas prašymas dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovės atmestinas.
55. Kasacinis teismas patyrė 10,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo „AAS BTA Baltic Insurance Company“ (j. a. k. 300665654) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio ir 10,61 Eur (dešimt Eur 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Alė Bukavinienė
Donatas Šernas