Administracinė byla Nr. eA-1196-520/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04280-2024-5
Procesinio sprendimo kategorija 10.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Rusijos Federacijos pilietės J. (I.) P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. (I.) P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Rusijos Federacijos pilietė J. (I.) P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 24S173333, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti jai (pareiškėjai) lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą jos prašymą dėl lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo nagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėja nurodė, kad ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas, Įstatymas) 2 straipsnio 6 punktu, pateikė Departamentui prašymą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo (toliau – ir Prašymas) ir dokumentus, patvirtinančius, kad jos senelė N. G. (ankstesnės pavardės – T., E.) (toliau – ir pareiškėjos senelė) buvo lietuvė, pareiškėjos senelės tėvas V. G. (toliau – ir pareiškėjos prosenelis) buvo lietuvis, pareiškėjos prosenelio tėvai S. (S.) M. (M.) G. ir M. G. (toliau – ir pareiškėjos proproseneliai) yra kilę iš (duomenys neskelbtini), S. (S.) M. (M.) G. (toliau – ir pareiškėjos prosenelio tėvas) buvo pakrikštytas Lietuvoje, taip pat, kad pareiškėjos sūnaus D. P. (P.) gimimo liudijime nurodyta, jog pareiškėja yra lietuvė.
3. Pareiškėja teigė, jog Departamentas, atlikęs pateiktų dokumentų vertinimą, Sprendime pažymėjo, kad pateikti dokumentai leidžia teigti, jog pareiškėjos proproseneliai gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki vėliausiai (duomenys neskelbtini), kuomet Rusijoje gimė pareiškėjos prosenelis; iki 2023 metų išduotuose dokumentuose pareiškėjos protėviai buvo rusai, t. y. save identifikavo kaip rusų tautybės asmenis, tačiau originaliai ar pakartotinai iki 2023 metų išduoti dokumentai, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“ be šiuos faktus patvirtinančių dokumentų, nėra laikytini objektyviais ir turinčiais įrodomąją galią, o dokumentai, kada ir kokiu pagrindu gimimo ir santuokos liudijimuose buvo pakeistos / įrašytos asmenų tautybės, nebuvo pateikti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jos pačios ryšius su Lietuva.
4. Pareiškėja nesutiko su Departamento išvada, jog nebuvo pateikti dokumentai, kad pareiškėjos tėvai ar seneliai, arba vienas iš tėvų ir senelių yra lietuviai, kaip apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytame lietuvių kilmės asmens apibrėžime. Atsakovas Sprendime nurodė, jog pateiktuose dokumentuose ne tik pažymėta, kad pareiškėjos proproseneliai gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet ir kad pareiškėjos prosenelis bei senelė buvo lietuviai. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą pareiškėjos sūnui R. G. (administracinė byla Nr. eA-1710-415/2024), nurodė, jog Departamentas neginčija, kad N. G. buvo lietuvė. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas elgiasi nesąžiningai, kvestionuodamas savo paties anksčiau pripažintus faktus.
5. Pareiškėja teigė, kad jos tautybė jokiuose dokumentuose nebuvo nurodyta „rusų“. Nors pareiškėjos tėvai V. B. ir O. B. (ankstesnė pavardė – T.) (toliau – ir pareiškėjos tėvai) identifikavo save kaip rusų tautybės asmenis, šiuo atveju esminę reikšmę turi būtent pačios pareiškėjos savo tautybės identifikavimas ir tai, kad dokumentuose aiškiai nurodyta, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė. Pasak pareiškėjos, jos teiginiai apie lietuvių kilmę nėra tik hipotetiniai ar deklaratyvūs, minėti teiginiai yra pagrįsti oficialiais įrodymais (originalais), sudarančiais pagrindą konstatuoti pareiškėjos lietuvių kilmę. Vertinant, ar asmuo yra lietuvių kilmės, reikia nustatyti objektyvųjį kriterijų, t. y. kad asmens vienas iš nurodytų protėvių yra / buvo lietuvis bei kad pats asmuo save tokiu laiko (subjektyvusis kriterijus). Jokių papildomų reikalavimų Įstatymas nenustato, todėl atsakovas nepagrįstai reikalavo įrodyti pareiškėjos asmeninį ryšį su Lietuva.
6. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovo Sprendimas neatitinka suformuotos administracinių teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023; 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-11125-1161/2023). Pagal suformuotą praktiką, teisės aktuose nėra konkrečiai įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinti reikalavimai juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis; lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tik tuo atveju, jei šis asmuo atitinka (i) objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir (ii) subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu.
7. Pareiškėjos teigimu, nenustačius, kad dokumentai, kuriuose nurodyta, kad vienas iš pareiškėjos tėvų / senelių yra / buvo lietuvis, yra netikri ar suklastoti, nebuvo pagrindo reikalauti papildomų dokumentų. Todėl esant pateiktiems dokumentams, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė, yra pagrindas vertinti, kad byloje įrodytas objektyvusis kriterijus. Pareiškėja taip pat pateikė pareiškimą, kad laiko save lietuve, t. y. įvykdė ir subjektyvųjį kriterijų.
8. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas nepagrįstai sprendė, kad ji (pareiškėja) neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 6 dalies reikalavimų, todėl nepagrįstai atsisakė jai išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.
9. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
10. Atsakovas nurodė, jog Departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos proproseneliai gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki vėliausiai (duomenys neskelbtini), kuomet Rusijoje gimė pareiškėjos prosenelis. Originaliai arba pakartotinai iki 2023 metų išduotuose dokumentuose pareiškėjos protėviai buvo rusai, t. y. save identifikavo kaip rusų tautybės asmenis, todėl pakartotinai išduotų dokumentų, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“, nėra pagrindo vertinti kaip objektyvių ir turinčių įrodomąją galią. Pareiškėja nepateikė dokumentų, kada ir kokiu pagrindu gimimo ir santuokos liudijimuose buvo pakeistos / įrašytos asmenų tautybės. Atsižvelgdamas į tai, jog visi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė, buvo išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 metais, atsakovas vertino, jog, tikėtina, kad šie duomenys pakeisti / įrašyti po N. G. mirties (duomenys neskelbtini) metais, remiantis pareiškėjos senelės palikuonių subjektyviais liudijimais. Kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos, jos tėvų (vieno iš tėvų) ar senelių (vieno iš senelių) galimą priskyrimą lietuvių etninei grupei (tautybei), nebuvo pateikti.
11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog jos pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė. Pareiškėja neginčija, kad visi dokumentai, patvirtinantys, kad jos senelė buvo lietuvė, buvo išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 metais. Anksčiau išduotuose dokumentuose nenurodyta, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė. Atsakovas pažymėjo, kad Rusijos Federacijoje teisė nustatyti savo tautybę yra deklaratyvaus pobūdžio, pagrįsta nacionalinio apsisprendimo ir identiteto principu. Tai, kad Rusijos Federacijoje išduotuose dokumentuose yra nurodyta to asmens tautybė, nenulemia ir objektyviai neįrodo jo tautybės.
12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos gimimo liudijime nurodyta, jog jos motina O. B. yra rusė, o 2022 m. sausio 25 d. išduotoje pažymoje apie pareiškėjos tėvų (duomenys neskelbtini) vykusios santuokos sudarymą nurodyta, kad pareiškėjos tėvai yra rusai, todėl minėti dokumentai leidžia pagrįstai abejoti, kad pareiškėja yra lietuvių tautybės.
13. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023 ir šioje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023 pareiškėjo tėvui buvo išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas, tačiau šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjos senelei lietuvių kilmės pažymėjimas nėra išduotas, todėl jos lietuviška kilmė turi būti įrodyta objektyviais įrodymais. Taip pat faktinė situacija, nagrinėjama šioje byloje, skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 nagrinėtos faktinės situacijos. Administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 buvo vertinama situacija, kai pats Departamentas panaikino savo sprendimą, tokio Departamento sprendimo priėmimo motyvai ir teisinės pasekmės. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų suformuota praktika, pagal kurią kitų valstybių (ne Lietuvos) išduotiems dokumentams neturi būti suteikta išimtinė reikšmė, jie turi būti vertinami visų įrodymų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
14. Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys pareiškėjai atskleistas, todėl, atsakovo vertinimu, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
II.
15. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjos J. (I.) P. skundą.
16. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjos pateiktus įrodymus, pažymėjo, jog atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos proproseneliai gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki vėliausiai (duomenys neskelbtini), kai Rusijoje gimė pareiškėjos prosenelis. Originaliai arba pakartotinai iki 2023 metų išduotuose dokumentuose pareiškėjos protėviai buvo nurodyti „rusai“, t. y. save identifikavo kaip rusų tautybės asmenis. Todėl pakartotinai išduotų dokumentų, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“, Departamentas nelaikė objektyviais ir turinčiais įrodomąją galią.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, pateikė 1974 m. lapkričio 30 d. Rusijoje išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina O. B. yra rusė; jos tėvų V. B., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, ir O. T. (B.), gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, 2022 m. sausio 25 d. išduotą pažymą apie (duomenys neskelbtini) vykusios santuokos sudarymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos tėvai yra rusai; pareiškėjos motinos O. T., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, 2019 m. liepos 29 d. išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina (pareiškėjos senelė) N. E. yra rusė; pareiškėjos senelių S. T. ir N. G. (T.) 2022 m. sausio 25 d. išduotą pažymą apie (duomenys neskelbtini) vykusios santuokos sudarymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos senelė yra lietuvė; 2022 m. sausio 25 d. išduotą senelės N. T., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, pažymą apie 1968 m. spalio 11 d. vykusį pavardės keitimą į „E.“; pareiškėjos senelės N. G., gimusios (duomenys neskelbtini) Rusijoje, 2019 m. liepos 31 d. išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas (pareiškėjos prosenelis) yra V. G. (tautybė nenurodyta); pareiškėjos prosenelio V. G., gimusio (duomenys neskelbtini) Rusijoje, Saratovo sr. valstybinio archyvo pažymą apie gimimą, kurioje nurodyta, kad jo tėvai (pareiškėjos proproseneliai) S. M. G. ir M. G., kilę iš (duomenys neskelbtini). Departamentas 2023 m. gegužės 11 d. pareiškėjos Prašymo nagrinėjimą sustabdė, prašydamas pateikti daugiau duomenų apie pareiškėjos senelės N. G. ir jos tėvų tautybę bei jų ryšį su Lietuva, dokumentus, patvirtinančius, kokiu pagrindu N. G. santuokos liudijime nurodyta, kad ji yra lietuvė. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos motinos O. T. gimimo liudijime nurodyta, jog pareiškėjos senelė N. E. (G.) yra rusė, buvo prašoma pateikti dokumentus, patvirtinančius jos tautybės pakeitimą iš „lietuvė“ į „rusė“. Pareiškėja papildomai pateikė šiuos dokumentus: 1) Saratovo sr. valstybinio archyvo 2024 m. vasario 2 d. pažymą Nr. 207, kurioje nurodyta, kad Saratovo gubernijos bažnyčių Saratovo gubernijos (šiuo metu Saratovo srities) Saratovo miesto Romos katalikų bažnyčios metrikos knygoje už (duomenys neskelbtini) vykusias Panevėžio apskrities Kauno gubernijos valstiečio L. A., nevedęs, 20 metų, ir kaimelio Antuzovas, Kauno gubernijos valstietės P. G., merginos 17 metų, gyvenančių Saratove, vestuves (vyro tėvai: K. ir A., pagal gimimą Z., A., teisėti sutuoktiniai; žmonos tėvai: S. ir M., pagal gimimą G., G., teisėti sutuoktiniai); 2) 2024 m. sausio 12 d. Rusijoje išduotą pareiškėjos prosenelio V. G., gim. (duomenys neskelbtini) Saratove, pažymą apie mirtį, kurioje nurodyta, kad asmuo yra lietuvis, miręs (duomenys neskelbtini) Rusijoje; 3) 2024 m. vasario 9 d. Rusijoje išduotą pažymą apie gimimą, kurioje nurodyta, kad J. A. gimė (duomenys neskelbtini) (gimimo vieta nenurodyta), jo tėvai – V. A., L., lietuvis, ir I. A., K., vokietė; 4) 2024 m. sausio 12 d. Rusijoje išduotą senelių S. T. ir N. T. santuokos nutraukimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad asmenų santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini); 5) 2022 m. sausio 25 d. Rusijoje išduotą pažymą apie pareiškėjos senelės mirtį, kurioje nurodyta, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) Rusijoje, lietuvė, mirusi (duomenys neskelbtini); 6) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2024 m. kovo 8 d. pažymą Nr. P2-2481-(8.14 Mr), kurioje nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Antazavės Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas rusų kalba), kad 1881 m. vasario 24 d. pakrikštyta Z. (?.) ir M.(?.) iki santuokos G. (?., taip dokumente) G. (?.) duktė vardu P. (?.), gimusi (duomenys neskelbtini) Antazavėje (????????); 7) nepatvirtintą 1944 m. balandžio 20 d. apdovanojimo sąrašo kopiją, kurioje nurodyta, kad V. G., S., gim. (duomenys neskelbtini) m., lietuvis, Raudonosios armijos karys nuo 1941 m., nominuotas vyriausybės apdovanojimui ordinui „Raudonoji žvaigždė“ gauti; 8) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2024 m. vasario 26 d. pažymą Nr. P2-2014-(8.14 Mr), kurioje nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Dusetų Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta (įrašas lenkų kalba), kad 1846 m. sausio 22 d. pakrikštytas M. (M., taip dokumente) ir O. (A.) iki santuokos B. (B., taip dokumente) G. (G.) sūnus vardu Z. (Z., taip nurodyta dokumente), gimęs (duomenys neskelbtini) Gipėnų (Gipianach) kaime.
18. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog jos atsakovui pateikti dokumentai patvirtino, kad jos (pareiškėjos) senelė buvo lietuvė. Teismas pažymėjo, jog visi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė, buvo išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 metais. Jokie kiti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos, jos tėvų (vieno iš tėvų) ar senelių (vieno iš senelių) galimą priskyrimą lietuvių etninei grupei (tautybei) bei kiti įrodymai, pasižymintys objektyviais požymiais – kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., atsakovui nebuvo pateikti.
19. Teismas nurodė, jog iš pareiškėjos gimimo liudijimo matyti, kad jos motina O. B. yra rusė, o 2022 m. sausio 25 d. išduotoje pažymoje apie pareiškėjos tėvų (duomenys neskelbtini) vykusios santuokos sudarymą nurodyta, kad pareiškėjos tėvai yra rusai. Teismo vertinimu, šie dokumentai atsakovui leido pagrįstai abejoti, kad pareiškėja yra lietuvių tautybės.
20. Teismas akcentavo, jog nagrinėjamoje byloje visi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė, buvo išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 metais, todėl atsakovas Sprendime padarė teisingą išvadą, kad duomenys apie N. G. tautybę yra pakeisti / įrašyti po jos mirties 1999 metais, remiantis pareiškėjos senelės palikuonių liudijimais – subjektyvia nuomone. Anksčiau, t. y. iki 2022 metų, išduotuose dokumentuose nėra nurodyta, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė. Dokumentai, kada ir kokiu pagrindu santuokos liudijime, pažymoje apie mirtį buvo pakeista / įrašyta pareiškėjos senelės tautybė nei Departamentui, nei teismui nebuvo pateikti. Teismas pažymėjo, kad asmens kilmė – tai objektyviai egzistuojanti kategorija, todėl jos pripažinimas ar paneigimas galimas tik remiantis konkrečiais ir objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikti įrodymai nėra pakankami siekiant realizuoti teisę gauti lietuvišką kilmę patvirtinantį dokumentą.
21. Vertindamas pareiškėjos teiginius, jog atsakovui pateikti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjos prosenelis buvo lietuvis, o jo tėvai taip pat gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje, kad pareiškėjos prosenelio tėvas buvo pakrikštytas Lietuvoje, teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, pagrindžiančių aplinkybes, kada ir kokiu pagrindu jos pateiktuose dokumentuose buvo pakeisti įrašai apie minėtų asmenų tautybę, todėl šių dokumentų pagrindu pareiškėja negali būti laikoma lietuvių kilmės asmeniu.
22. Teismas dėl pareiškėjos argumentų, kad jos sūnaus D. P. (P.) 2015 m. gegužės 28 d. išduotame gimimo liudijime pareiškėjos tautybė buvo įrašyta „lietuvė“, pažymėjo, kad šis įrašas buvo padarytas, atsižvelgiant į pačios pareiškėjos pareiškimą laikyti ją lietuve, o ne vadovaujantis objektyviais duomenimis.
23. Teismas darė išvadą, kad Departamentas objektyviai, išsamiai ir detaliai įvertino pareiškėjos Prašymą ir jos pateiktus duomenis. Sprendimas buvo priimtas Įstatymo pagrindu, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys pareiškėjai atskleistas. Teismas nenustatė pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimą ir dėl to atmetė pareiškėjos skundą.
III.
24. Pareiškėja J. (I.) P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėja nurodo, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus (prašymą išduoti pasą su vertimu; santuokos liudijimą su vertimu; pažymą apie tai, kad rastas paso išdavimo prašymas), kuriuose nurodyta, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė, ir kuriuos pareiškėja prašo pridėti prie bylos medžiagos, nes jie buvo gauti po teismo sprendimo priėmimo.
26. Pareiškėjos teigimu, byloje pateikta pakankamai duomenų, patirtinančių, kad jos senelė buvo lietuvė ir save laikė lietuve, o šią aplinkybę patvirtino pats Departamentas, nagrinėdamas jos sūnaus R. G. prašymą dėl lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo.
27. Pareiškėja pažymi, kad jos tautybė jokiuose dokumentuose nebuvo nurodyta „rusų“, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja save identifikuoja kaip rusų tautybės asmenį. Nors pareiškėjos tėvai identifikavo save kaip rusų tautybės asmenis, tačiau šiuo atveju esminę reikšmę turi pačios pareiškėjos savo tautybės identifikavimas ir tai, kad dokumentuose aiškiai nurodyta, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė.
28. Pareiškėja akcentuoja, jog atsakovas taip pat neginčijo fakto, kad pareiškėjos prosenelis buvo lietuvis, jo tėvai gyveno dabartinės Lietuvos teritorijoje, o pareiškėjos prosenelio tėvas buvo pakrikštytas Lietuvoje. Pareiškėjos teiginiai apie jos lietuvių kilmę nėra tik hipotetiniai ar deklaratyvūs, jie (teiginiai) yra pagrįsti byloje pateiktais oficialiais objektyviais įrodymais (originalais), kurie sudaro ne tik teisę, bei ir pareigą valstybei konstatuoti pareiškėjos lietuvių kilmę.
29. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos ryšį su Lietuva, nes Įstatymas nenumato jokių papildomų reikalavimų įrodyti asmeninius ryšius su Lietuva ir toks reikalavimas yra perteklinis; teisės aktuose nėra įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinti reikalavimai juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis. Pareiškėjos teigimu, atsakovo Sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023; 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-11125-1161/2023 pateiktiems išaiškinimams).
30. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad visi dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė, buvo išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 metais, todėl, tikėtina, kad šie duomenys pakeisti / įrašyti po N. G. mirties (duomenys neskelbtini) metais, remiantis pareiškėjos senelės palikuonių liudijimais – subjektyvia nuomone. Pareiškėja teigia, kad byloje buvo pateikti ir anksčiau nei 2022 metais parengti dokumentai, kur pati pareiškėjos senelė nurodė esanti lietuvė (t. y. pareiškėjos prosenelio pažyma apie gimimą, kurioje nurodyta, kad jo tėvai (pareiškėjos proproseneliai) yra kilę iš (duomenys neskelbtini); taip pat atsakovui buvo pateiktas originalus 1944 metų dokumentas, kur aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pareiškėjos prosenelis buvo lietuvis). Pareiškėjos teigimu, Departamentas neatliko jokių veiksmų, siekdamas patikrinti / paneigti šių dokumentų tikrumą, autentiškumą, o vien tik tai, kad dalis dokumentų išduoti Rusijos institucijų, nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie jų netikrumą.
31. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog nenustačius, kad dokumentai, kuriuose nurodyta, jog vienas iš pareiškėjos tėvų / senelių yra / buvo lietuvis, yra netikri ar suklastoti, nebuvo pagrindo reikalauti papildomų dokumentų ir nebuvo pagrindo vertinti, kad pateiktų dokumentų nepakanka lietuvių kilmei nustatyti. Esant pateiktiems dokumentams, kuriuose nustatyta, kad pareiškėjos vienas iš tėvų / senelių yra / buvo lietuvis, turėjo būti vertinama, kad pareiškėja įrodė objektyvųjį lietuvių kilmės kriterijų. Pareiškėjos teigimu, ji įrodė atitikimą Įstatymo 2 straipsnio 6 dalies reikalavimams, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jai išduoti lietuvių kilmės pažymėjimą.
32. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
33. Atsakovas sutinka su teismo išvada dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pakartoja atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjos senelė yra lietuvė, yra išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 metais. Dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjos tėvai yra rusai, todėl tie dokumentai leidžia pagrįstai abejoti, kad pareiškėja yra lietuvių tautybės. Pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai neturi įtakos Sprendimo teisėtumui, nes jie nebuvo pateikti atsakovui. N. G. prašymas išduoti pasą nėra tas dokumentas, kuris objektyviai patvirtina N. G. lietuvišką kilmę, nes jame esanti informacija įrašyta iš jos pačios žodžių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos Rusijos Federacijos pilietės J. (I.) P. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Departamento 2024 m. liepos 24 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, ir įpareigoti Departamentą pareiškėjos prašymą dėl lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo nagrinėti iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.
35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs pareiškėjos atsakovui pateiktus dokumentus, kuriais ji įrodinėjo, jog jos senelė N. G. buvo lietuvė ir dėl to ji (pareiškėja) yra lietuvių kilmės asmuo (Pilietybės įstatymo 2 str. 6 d.), netenkino skundo reikalavimų, nustatęs, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nesudaro pagrindo nustatyti faktą, jog pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, pagrindžiančių aplinkybes, kada ir kokiu pagrindu jos pateiktuose dokumentuose buvo pakeisti įrašai apie asmenų tautybę, į Rusijos Federacijos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalį, Rusijos Federacijos įstatymo „Dėl civilinės būklės aktų“ 23 straipsnį, sprendė, jog Rusijos Federacijoje išduotuose dokumentuose nurodyta asmens tautybė nenulemia šio asmens tautybės ir objektyviai neįrodo jo tautybės.
36. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundo reikalavimai būtų patenkinti, laikosi pozicijos, kad atsakovas, remdamasis jos pateiktais dokumentais, privalėjo nustatyti, jog ji yra lietuvių kilmės asmuo, ir jai išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą dėl to, kad teisingai buvo nustatyta, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pabrėžia, jog šioje byloje iš esmės kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, t. y. pareiškėja ir atsakovas nesutaria dėl to, ar pareiškėjos pateikti kartu su Prašymu dokumentai yra pakankami įrodymai tam, kad Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka pareiškėjai būtų išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas. Šioje byloje vertinama, ar Departamentas Sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą tuo pagrindu, kad jos (pareiškėjos) pateikti dokumentai nėra pakankami tokiam pažymėjimui išduoti pagal Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įtvirtintas sąlygas.
38. Nagrinėjant pareiškėjos argumentus, kuriais ji kritikuoja Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl ginčo esmės, akcentuotina, kad Pilietybės įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius (šio įstatymo 1 str.).
39. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia lietuvių kilmės asmenims tam tikras specialiąsias (lyginant su kitais užsieniečiais) teises, pavyzdžiui, lietuvių kilmė yra vienas iš pagrindų gauti leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 2 p., 53 str. 1 d. 2 p.), be to, lietuvių kilmės asmenys, kurie nėra buvę Lietuvos Respublikos piliečiais, gali gauti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, netaikant natūralizacijos sąlygų (Pilietybės įstatymo 2 str. 14 d., 10 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje; tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus (žr. 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).
40. Tautybė tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje traktuojama ir saugoma kaip asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, kuri apima asmens teisę į tapatybę (identitetą), dalis. Lietuvos Respublikoje žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Asmens etninė tapatybė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje traktuojama kaip esminis asmens privataus gyvenimo ir tapatybės aspektas, patenkantis į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį (EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 27138/04, 49 p.).
41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, yra išaiškinęs, kad kai asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę), valstybė turėtų užtikrinti mechanizmą, jog tautybė būtų oficialiai nustatyta ir patvirtinta (žr. 2021 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan.; nacionaliniuose teisės aktuose asmens tautybė siejama su jo tėvų tautybe.
42. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, jog asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.
43. Lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tuo atveju, jei šis asmuo atitinka objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023). Nagrinėjamu atveju pareiškėja pati save laiko lietuve ir tai deklaravo atsakovui pateiktu rašytiniu pareiškimu, t. y. ji atitinka subjektyvųjį kriterijų.
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisės aktuose nėra konkrečiai įvardyti konkretūs dokumentai ar jų rūšys, taip pat nėra įtvirtinti reikalavimai juos išdavusioms institucijoms, dokumentų kiekiui ar pan., išskyrus reikalavimą, jog dokumentuose turi būti nurodyta, kad bent vienas iš asmens tėvų ar senelių yra ar buvo lietuvis (žr. 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024).
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pateiktus atsakovui dokumentus, kuriais ji grindė minėtą objektyvųjį kriterijų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remdamasis šiais pareiškėjos pateiktais dokumentais atsakovas neturėjo pagrindo pripažinti pareiškėją lietuvių kilmės asmeniu, nes jos pateikti įrodymai nėra objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, jog jos senelė N. G. buvo lietuvių tautybės.
46. Pažymėtina, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus (žr. šios nutarties 17 p.), sprendė, jog šie dokumentai leidžia teigti, kad pareiškėjos proproseneliai S. G. ir M. G. gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje vėliausiai iki (duomenys neskelbtini), kuomet Rusijoje gimė pareiškėjos prosenelis V. G.; originaliai arba pakartotinai iki 2023 metų išduotuose dokumentuose pareiškėjos protėviai buvo rusai, t. y. save identifikavo kaip rusus, todėl pakartotinai išduoti dokumentai, kuriuose tautybė iš „rusas / rusė“ pakeisti į „lietuvis / lietuvė“ be šiuos faktus patvirtinančių dokumentų nėra laikytini objektyviais ir turinčiais įrodomąją galią; nebuvo pateikti dokumentai, kada ir kokiu pagrindu gimimo ir santuokos liudijimuose buvo pakeistos / įrašytos asmenų tautybės, o atsižvelgiant į tai, kad visi dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjos senelė N. G. buvo lietuvė, yra išduoti Rusijoje vėliau nei 2022 metais, tikėtina, kad duomenys pakeisti / įrašyti po asmens mirties (duomenys neskelbtini) metais, remiantis asmens palikuonių liudijimais – subjektyvia nuomone.
47. Sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtino fakto, kad pareiškėjos senelė N. G. buvo lietuvė ir dėl to pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo, kaip nustatyta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje ir 39 straipsnio 4 dalyje, akcentuotina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
48. Vertinant pareiškėjos atsakovui pateiktus įrodymus (dokumentus) tiek atskirai kiekvieną jų, tiek ir jų visetą tuo aspektu, ar jie patvirtina pareiškėjos nurodomą faktą, kad jos senelė N. G. (o ne pareiškėjos šioje byloje akcentuojami senelės protėviai) buvo lietuvė ir dėl to ji (pareiškėja) įgijo teisę būti pripažinta lietuvių kilmės asmeniu, svarbiausia yra tai, jog pareiškėjos motinos gimimo liudijime yra įrašyta, jog jos motina (pareiškėjos senelė N. G. (E.)) yra rusų tautybės (nurodyta, kad gimimo akto įrašas sudarytas 1952 m. liepos 8 d., įrašas apie tautybę įrašytas N. G. (E.) pageidavimu), taip pat pareiškėjos motinos dokumentuose, patvirtinančiuose civilinės būklės aktų įrašus, yra įrašyta, kad ji yra rusų tautybės. Be to, N. G. gimimo liudijime nėra įrašų, kurie liudytų jos tautybę – lietuvė. Dėl to pareiškėjos pateikti kiti dokumentai, išduoti vėliau nei 2022 metais, kuriuose yra įrašyti duomenys, kad pareiškėjos senelė buvo lietuvė, negali būti vertinami, kaip objektyvūs įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos nurodomą faktą apie buvusią jos senelės tautybę – lietuvė ir kad pareiškėja yra lietuvių kilmės asmuo. Pareiškėja nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių duomenų ir teisiškai pagrįstų paaiškinimų, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindais pareiškėjos pateiktuose vėliau nei 2022 metais išduotuose dokumentuose buvo įrašyta jos senelės tautybė „lietuvė“(ar tai buvo įrašyta originaliuose civilinės būklės aktų įrašuose (ir kokiu pagrindu tai buvo atlikta), ar tai buvo įrašyta vėliau remiantis N. G. įpėdinių paaiškinimais, ar dėl kitų aplinkybių).
49. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad minėto fakto nepatvirtina ir tai, jog pareiškėjos tautybė jos sūnaus D. P. (P.) 2015 m. gegužės 28 d. išduotame gimimo liudijime yra įrašyta „lietuvė“, nes tai įrašyta atsižvelgiant iš esmės tik į pareiškėjos pareiškimą laikyti ją lietuve, o ne vadovaujantis objektyviais duomenimis.
50. Kaip jau minėta, pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį yra aktualus tėvų ir / ar senelių tautybės klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatinėjo pareiškėjos prosenelio V. (V.) G. tautybės. Teisėjų kolegija taip pat nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų, kuriais yra įrodinėjama, kad pareiškėjos prosenelis ir jo protėviai buvo lietuvių tautybės asmenys, nes šioje byloje teisiškai reikšminga tik aplinkybė, susijusi su pareiškėjos senelės tautybe.
51. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus, t. y. senelės N. G. (E.) 1979 m. birželio 14 d. prašymą pakeisti pasą, kuriame yra nurodyta, kad jos tautybė yra lietuvė; 1959 m. lapkričio 3 d. Kazachstano Respublikos santuokos sudarymo pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos senelės tautybė yra lietuvė. Papildomi dokumentai pateikti, remiantis tuo, kad jie gauti po priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo (ABTĮ 142 str. 3 d.).
52. Įvertinus pateiktus naujus įrodymus kartu su kitais šioje byloje pareiškėjos pateiktais įrodymais, konstatuotina, kad šie papildomi įrodymai taip pat nesudaro pagrindo paneigti tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvados, kad objektyviais įrodymais nėra pagrįstas pareiškėjos nurodytas faktas, jog jos senelė buvo lietuvių tautybės ir ji (pareiškėja) dėl to yra lietuvių kilmės asmuo. Papildomuose įrodymuose, kaip ir kituose šioje byloje pateiktuose dokumentuose, išduotuose vėliau nei 2022 metais, nėra nurodyta, kokiu pagrindu 1979 m. birželio 14 d. prašyme pakeisti pasą, 1959 m. lapkričio 3 d. Kazachstano Respublikos santuokos sudarymo pažymoje nurodyta, kad pareiškėjos senelės tautybė yra lietuvė, kai pareiškėjos motinos gimimo akto įraše (1952 m. liepos 8 d.) nurodyta, kad ji (pareiškėjos senelė) yra rusų tautybės ir tai nurodyta jos pačios pageidavimu, taip pat nesant byloje pateiktų įrodymų, kokiu pagrindu vėliau nei 2022 metais išduotuose dokumentuose nurodoma, kad senelės tautybė – lietuvė. Taigi pateikti nauji apeliacinės instancijos teismui dokumentai nėra tie objektyvūs įrodymai, kuriais remiantis turi būti nustatyta pareiškėjos senelės tautybė – lietuvė, o pareiškėjai išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas.
53. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai analogiško pobūdžio bylose (nurodomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023; 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024). Pareiškėja taip pat nurodo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-11125-1161/2023, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
54. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant Pilietybės įstatymo nuostatas, akcentuoja, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).
55. Teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3021/2012; kt.).
56. Išanalizavus šioje byloje nagrinėtas aplinkybes ir vertintus įrodymus bei pareiškėjos nurodytose bylose nagrinėtas aplinkybes ir vertintus įrodymus, nustatyta, kad bylos nėra analogiškos, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023 vertinta, ar pareiškėjui turi būti išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas, kai jo tėvui buvo išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas, o šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjos senelei nebuvo išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 buvo nagrinėjama situacija, kai pats Departamentas panaikino savo sprendimą, tokio Departamento sprendimo priėmimo motyvai ir teisinės pasekmės. Šioje byloje buvo vertinama tai, kad pareiškėjo motinos kartotiniame gimimo liudijime nurodyta, jog pareiškėjo senelė buvo lietuvė, Departamentas, priimdamas byloje skundžiamą sprendimą, kuris pareiškėjui sukuria neigiamas pasekmes, ir, be kita ko, vertindamas tuos pačius įrodymus (pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos kartotinį gimimo liudijimą), priėjo prie priešingos išvados, jos nemotyvuodamas tuo, kad pareiškėjo Departamentui pateikti dokumentai buvo nepatikimi ir (ar) neatitiko tikrovės, atsakovas buvo pareiškėjo suklaidintas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos motinos gimimo liudijime nurodyta, kad jos motina (pareiškėjos senelė) buvo rusų tautybės.
57. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai nustatė visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaikęs materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
58. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos Rusijos Federacijos pilietės J. (I.) P. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė