Civilinė byla Nr. 2-186-407/2015

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00356-2014-9

         Procesinio sprendimo kategorijos: 127.2   

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Sardegas“ civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Sardegas“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. A. (UAB ,,Sardegas“ vadovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas atsakovui UAB ,,Sardegas“ iškelti restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad atsakovas UAB ,,Sardegas“ yra 2001 m. registruota įmonė, pagrindinė įmonės veikla – maitinimo paslaugų teikimas. Ieškovo teigimu, įmonė vykdo veiklą ir generuoja pajamas, tačiau dėl besitęsiančio ekonomikos sunkmečio sumažėjęs bankų kreditavimas ir nekilnojamojo turto nuosmukis tiesiogiai įtakojo įmonės veiklą. Pasak ieškovo, sumažėjęs maitinimo paslaugų poreikis dėl pasiūlos pertekliaus tiesiogiai įtakojo įmonės pelningumą, buvo atleista daugiau nei 10 darbuotojų, jiems išmokėtos išeitinės kompensacijos. Be to, 2007 m. pabaigoje nekilnojamojo turto pirkimui buvo paimta iš banko 2 150 000 Lt paskola, kurią, prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, tapo sunkiau grąžinti dėl sumažėjusios apyvartos. Ieškovo teigimu, tokia įmonės finansinė padėtis yra laikina, įmonė turi realių galimybių toliau vystyti veiklą ir restruktūrizavimo procese atsikaityti su savo kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB ,,Sardegas“ restruktūrizavimo bylą.

Atsisakydamas iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą, teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki, įmonės finansiniai sunkumai yra nuolatinio, o ne laikino pobūdžio, o restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teismas nustatė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai sudaro 1 426 410 Lt, o įmonės 2014 m. balanse įrašyto turto vertė – 1 913 622 Lt, todėl sprendė, kad atsakovas yra nemoki įmonė (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Vertindamas atsakovo finansinę padėtį, teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2012 m. patiria nuostolį, patiriamas nuostolis kasmet didėja, visas atsakovo turimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui, įmonė nesugeba atsiskaityti su banku, Valstybinio socialinio fondo draudimo valdyba (toliau – ir Sodra), kitais kreditoriais, net ir tais, kurių reikalavimai yra pakankamai maži. Teismas sprendė, kad iš atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovas galėtų pašalinti savo finansinius sunkumus. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti restruktūrizavimo plano metmenys yra abstraktaus, formalaus pobūdžio, neatitinka jiems keliamų reikalavimų, juose nėra numatyta jokių realių priemonių, kurios leistų atkurti įmonės mokumą. Teismas nurodė, kad iš pateiktų metmenų visiškai neaišku, kaip įmonė atkurs mokumą, grąžins kreditoriams skolas, metmenyse net neįvardijama, kokia tvarka ir kokiomis sumomis, per kurį laikotarpį įmonė atsiskaitys su kreditoriais, nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, paskaičiavimų, kuriais remiantis planuojama gauti atitinkamas pajamas. Metmenyse numatyta tęsti įmonės veiklą, tačiau nenurodoma, kokiomis priemonėmis bus atkurtas įmonės mokumas, nes įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos tęsimas iki šiol neužtikrino jos mokumo, veikla senai yra nuostolinga, nors metmenų 9.1 punkte teigiama priešingai. Metmenyse nurodoma, kad atsakovas planuoja gauti beveik tokio paties dydžio pajamas, todėl neaišku, kokiu būdu įmonė, planuodama gauti tokias pačias pajamas, galėtų pradėti veikti pelningai ir veiklos pelningumas leistų sėkmingai atsiskaityti su kreditoriais, jei gaudama tokio dydžio pajamas 2012-2013 metais veikė nuostolingai. Teismas nurodė, kad metmenys yra ir prieštaringi – nors įmonė numato teikti papildomą naują maisto išvežiojimo paslaugą, bet nenumato jokių papildomų investicijų poreikio. Teismo vertinimu, visiškai neaišku, iš kur, įmonei mažinant maitinimo įstaigų skaičių, atsiras papildomi piniginiai srautai, nenurodoma, kokiomis priemonėmis bus didinamas įmonės teikiamų paslaugų konkurencingumas bei klientų skaičiaus padidėjimas. Pažymėjo, jog Metmenyse tik abstrakčiai nurodoma, kad įmonė atsisakys nuostolingos veiklos. Teismas nurodė, kad nuostolingai veikusi kavinė yra uždaryta prieš pusmetį, t.y. 2014 m. kovo mėnesį, todėl neaišku, kokios veiklos atsakovas atsisakys, nes šiuo metu vykdo tik vieną veiklą – teikia maitinimo paslaugas vienoje kavinėje „Pušelė“, dėl kurios nekilnojamojo turto pradėtas priverstinis išieškojimas. Teismas pažymėjo, jog metmenyse nurodoma, kad planuojama gauti lėšų iš nenurodyto atskaitingo asmens ir šių lėšų pakaktų kredito grąžinimui bei numatoma refinansuoti skolą bankui dėl grąžinimo termino pratęsimo, tačiau sudaryta kredito sutartis yra nutraukta, vykdomas priverstinis išieškojimas, kuris yra nukreiptas į įmonės turimą visą  nekilnojamą turtą, todėl ši priemonė neįmanoma; metmenyse bei teismui nėra pateikta jokių įrodymų, kad yra vedamos derybos su atitinkamu asmeniu ar ūkio subjektu, kuris refinansuotų atsakovo skolą bankui, taip pat nėra pateikta įrodymų apie atskaitingo asmens galimybę grąžinti skolą ir kokiu pagrindu šis asmuo finansuotų įmonę, nes kreditorinės skolos siekia apie pusantro milijono litų. Teismas pažymėjo, kad galimybė restruktūrizuoti atsakovą priklauso ir nuo jo kreditorių valios, tuo didžiausias įmonės kreditorius AB DNB bankas nurodo nesutinkantis su atsakovo restruktūrizavimu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas S. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo  nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas nepagrįstai atsisakė iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą, konstatavęs, kad įmonė neva yra nemoki. Visų pirma atsakovas atitinka visas ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytas sąlygas, kurioms esant restruktūrizavimo byla gali būti iškelta. Vienintelis teismo motyvas, kodėl negalima iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylos, buvo tas, kad formaliai skolos vertė viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto. Tačiau teismas neįvertino labai svarbios aplinkybės, kad buhalterinė vertė skiriasi nuo realios vertės, pavyzdžiui, pagal byloje esančią turto vertinimo ataskaitą nekilnojamojo turto kaina yra 2 780 000 Lt, o buhalterinė turto vertė yra tik 830 000 Lt. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad įmonės finansinė padėtis nuolat kinta. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį į šiuos skaičius neatsižvelgė, taip pat nevertino įmonės įstatinio kapitalo dydžio (570 000 Lt), nei atgautinų sumų, kurios siekia apie 1 mln. litų, nei fakto, kad skolos Sodrai tai mažėja jas padengiant, tai didėja suėjus terminui mokėti privalomas įmokas, taip pat aplinkybės, kad išimtinai dėl banko veiksmų ir atsirado laikini įmonės sunkumai.

2) Teismo nutartis yra neteisėta, sukelianti didelę žalą visuomenei ir pačiai įmonei, ją valdantiems asmenims. Viešo intereso buvimas įpareigoja teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus, pagrindžiančius tikrąją įmonės padėtį, tačiau teismas šios pareigos nevykdė, įmonės padėtį vertino formaliai. Atsakovui neiškėlus restruktūrizavimo bylos, jo turtas bus parduotas vykdymo proceso metu, t. y. už mažesnę nei rinkos kaina, tokiu būdu nukentės darbuotojai, kurie bus atleisti iš darbo. Teismas neįvertino aplinkybės, kad bankroto byla keliama tik išnaudojus visas galimybes išsaugoti įmonę. Teismo nutartis yra šališka, nes iš esmės atitinka vien tik trečiojo asmens – AB DNB banko interesus, o nutarties motyvai iš esmės yra perrašyti iš trečiojo asmens atsiliepimo. Be to, pats trečiasis asmuo piktnaudžiauja savo teisėmis, nes net nematęs restruktūrizavimo plano nurodė jam nepritarsiantis. Visi kiti įmonės kreditoriai pritaria įmonės restruktūrizavimui.

3) Teismas nepagrįstai restruktūrizavimo metmenims kelia tokius pačius reikalavimus, kaip ir restruktūrizavimo planui. Metmenys yra tik rodmenys, kuria linkme įmonė kreips savo veiklą, jame neturi būti detalizuojamos visos priemonės.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo AB DNB bankas prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovas kreipėsi tik tada, kai buvo pradėti priverstinio išieškojimo veiksmai dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Atsakovo metmenys yra itin paviršutiniški ir abstraktūs, iš jų neįmanoma daryti prielaidos, kad įmonė turėtų perspektyvų atkurti mokumą, plėtoti komercinę veiklą, atsikaityti su kreditoriais. Jei apeliantas manė, kad jo pateikti buhalteriniai duomenys neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismui turėjo visas galimybes tekti paaiškinimus, kokiu būdu turėtų būti apskaičiuoti jo pradelsti įsipareigojimai ir tikroji turto vertė, o ne atskirajame skunde teigti, kad įmonės buhalteriniai duomenys yra neteisingi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo ,,Sardegas“ restruktūrizavimo bylą atsisakė iškelti dviem esminiais motyvais. Pirma, atsakovas yra nemoki įmonė (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.; ĮBĮ 2 str. 8 d.). Antra, atsakovo restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka įstatymo reikalavimų (ĮRĮ 7 str. 2 d. 5 p., 12 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka.

Pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad pradelsti atsakovo įsipareigojimai skundžiamos nutarties priėmimo dieną sudarė 1 426 410 Lt, apeliantas neginčija. Apelianto teigimu, teismas neteisingai nustatė atsakovo turimo turto vertę, neatsižvelgdamas į tai, kad pagal apelianto pateiktą UAB ,,Sardegas“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, atsakovo nekilnojamojo turto vertė yra 2 780 000 Lt, ir žymiai skiriasi nuo balansinės šio turto vertės. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad teismas, nustatydamas atsakovo turimo turto vertę, vadovavosi UAB ,,Sardegas“ balanse nurodyta įmonės turto balansine verte, nors, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte, o ne įrašyta turto verte. Nagrinėjamoje byloje apeliantas įrodinėjo, kad į UAB ,,Sardegas“ balansą įrašyto nekilnojamojo turto balansinė vertė yra mažesnė nei reali to turto vertė; šiai aplinkybei pagrįsti pateikė 2014 m. liepos 16 d. turto vertinimo ataskaitą, iš kurios matyti, kad nekilnojamasis turtas įvertintas 2 780 000 Lt (1 t., b. l. 27-28). Tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, esantis adresu Vyturių g. 20B, Šiauliuose, kurio rinkos vertė buvo įtraukta į apelianto pateiktą ataskaitą, priklauso ne atsakovui, o apeliantui S. A. (CPK 179 str. 3 d.), todėl pagrindo teigti, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 2 870 000 Lt, nėra. Byloje taip pat yra pateikta Nekilnojamojo turto ekspertizės, atliktos 2014 m. rugpjūčio 29 d., išvada, iš kurios matyti, kad atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas (esantis adresu Vyturių g. 20, Šiauliai) įvertintas 1 770 000 Lt (2 t., b. l. 124). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertės, nėra pagrindo nesivadovauti šia, teismo eksperto A. L. atlikta ekspertize (CPK 185 str.).

Nustačius, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 1770 000 Lt, atsakovui priklausančio turto vertė sudarytų 2 809 875 Lt sumą, o ne 1 913 622 Lt, kaip nurodyta atsakovo 2014 m. rugpjūčio 27 d. balanse (1 t., b. l. 49). Tačiau net ir šiuo atveju UAB ,,Sardegas“ iš esmės atitiktų nemokios įmonės kriterijų (pradelsti įsipareigojimai – 1 426 410 Lt; turimas turtas - 2 809 875 Lt; ĮBĮ 2 str. 8 d.). Be to, kaip matyti iš atsakovo balanso, didelę dalį įmonės turto (beveik milijono litų vertės) sudaro debitoriniai įsiskolinimai, panašaus dydžio debitoriniai įsiskolinimai numatyti ir įmonės balansuose už 2013 ir 2012 metus (1 t., b. l. 46-47), tačiau įsiskolinimų atgauti nepavyksta, byloje nėra jokių duomenų apie šių sumų atgavimo realumą, nėra duomenų, kokie asmenys ir kokias terminais turi šias sumas grąžinti atsakovui. Dėl nurodytų aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovo įmonė skundžiamos nutarties priėmimo metu atitiko nemokios įmonės kriterijų (ĮBĮ 2 str. 8 d.; CPK 185 str.). Atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovas vykdo tam tikras finansines operacijas ir jo skolinių įsipareigojimų dydis kinta, pirmiau nustatyto fakto nepaneigia. Įmonės nemokumas yra pagrindas atsisakyti iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.).

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo metmenys yra abstraktaus pobūdžio ir pagal juose nurodytą preliminarų verslo planą neįmanoma atkurti įmonės mokumo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu preliminariu restruktūrizavimo metmenyse esančio verslo plano vertinimu ir skundžiamoje nutartyje nurodytų motyvų nekartoja. Apeliantas atskirajame skunde neneigia pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių, kad atsakovo restruktūrizavimo metmenyse nurodytas atsakovo mokumo atkūrimo priemonės (iš esmės planuojama tęsti tą pačią veiklą, kuri iki šiol buvo nuostolinga, taip pat teikti naują – maisto išvežiojimo paslaugą, nepatiriant jokių sąnaudų ir faktiniais duomenimis preliminariai nepagrindžiant nurodomų gaunamų pajamų dydžio, planuojama atgauti daugiau nei milijono litų dydžio lėšas iš nenurodyto asmens ir kt.) yra deklaratyvios ir realiai neįgyvendinamos, neginčijo. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai taikė restruktūrizavimo plano metmenims kriterijus, kurie taikytini restruktūrizavimo planui. Galima sutikti su apelianto teiginiu, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nereikalaujama tokio įmonės verslo plano detalumo, kokio reikalaujama vėliau tvirtinamame restruktūrizavimo plane, tačiau iš restruktūrizavimo plano metmenų turi matytis realios įmonės veiklos perspektyvos. Šiuo atveju iš UAB ,,Sardegas“ metmenyse nurodyto preliminaraus verslo plano matyti, kad įmonė neturi realių galimybių sėkmingai plėtoti ūkinę komercinę veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais (CPK 185 str.). Todėl šiuos atsakovo preliminaraus verslo plano trūkumus pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip pagrindą atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 st. 2 d. 5 p., 12 str. 2 d.).

Be to, pažymėtina, kad esminis vaidmuo sprendžiant, ar restruktūrizuoti finansinių sunkumų turinčią įmonę, tenka įmonės kreditoriams, nes jų reikalavimai bus tenkinami restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metu, be to, kreditorių dauguma turi pritarti restruktūrizavimo planui (ĮRĮ 14 str. 3 d.). Restruktūrizavimo proceso pradėjimas neturint didžiųjų bendrovės kreditorių paramos būtų iš esmės formalus ir pasmerktas žlugti (ĮRĮ 28 str. 1 d. 1 p.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-821/2012). Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad pagrindinis įmonės kreditorius AB DNB bankas nesutinka su atsakovo restruktūrizavimu, nurodydamas, kad atsakovo restruktūrizavimo planui pagal metmenyse nurodytas atsakovo veiklos atkūrimo priemones, nepritars.

Dėl nurodytų argumentų atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsakovui atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

         Teisėjas                                                                                                         Vigintas Višinskis