Administracinė byla Nr. AS-46-552/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02384-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija: 53.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. sausio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras (toliau – ir UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: patenkinti skundą ir įpareigoti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) užtikrinti pareiškėjos dalyvavimą atrankoje lygiomis ir teisingomis sąlygomis, be diskriminacijos ar kitų trukdžių, kuriuos lemia netinkamas Bankroto administratorių atrankos kompiuterinės programos (toliau – ir Programos) veikimas, o būtent: užtikrinti, kad Programa veiktų automatiškai (ne rankinio valdymo būdu); užtikrinti, kad įmonės nebūtų skiriamos administruoti tiems bankroto administratoriams, kurie jau pasiekė arba viršijo leistiną administruoti sąlyginių įmonių skaičių (toliau – ir LASĮS) arba LASĮS ribą; užtikrinti, kad sistema naudotųsi tik teisėjai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintos Bankroto administratorių atrankos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35, 37, 38 p.); užtikrinti, kad bankroto administratoriai būtų paskiriami tik iškėlus bankroto bylą; užtikrinti, kad įmonės administratoriams būtų paskirstomos principu vienam kartui po vieną pagal tam tikrą logišką seką (pavyzdžiui, pagal paskutinio paskyrimo datą), t. y. užtikrinti, kad nesusidarytų situacijos, kai kelios įmonės iš eilės skiriamos vienam administratoriui; užtikrinti, kad būtų viešai prieinami duomenys dėl kiekvieno bankroto administratoriaus administruojamų sąlyginių įmonių skaičiaus (Taisyklių 46. 49 p.); užtikrinti, kad būtų viešai prieinami duomenys, kas ir kada atrinko bei paskyrė tam tikrą bankroto administratorių (Taisyklių 49 p.). Taip pat keliamas procesinis prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Bankroto administratorių atrankos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647, 3, 5, 10, 11, 13–17, 20–25, 29–30, 35–37, 44 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6, 14, 21 straipsniams, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas paaiškino, kad kai Taisyklių pagrindu pradėjo veikti minėta Programa, bankroto administratoriai pastebėjo, kad Programos duomenys nėra teisingi, tikslūs, išsamūs ir nuolat atnaujinami, pati Programa neveikia nepertraukiamai. Dėl to pareiškėjas eilę kartų, įskaitant ir 2015 m. kovo 24 d. buvo nepagrįstai pašalintas iš atrankos. Pareiškėjas šios programos veikimu yra diskriminuojamas, jam nepaskiriama administruoti įmonių ir atitinkamai negauna pajamų, tuo tiesiogiai pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė dalyvauti atrankoje lygiomis teisėmis ir teisingomis sąlygomis su kitais administratoriais. Nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas gina savo subjektinę teisę, kuri gali sutapti ir su viešuoju interesu, t. y. kitų bankroto administratorių teisėmis vykdyti veiklą teisingomis ir lygiomis sąlygomis. Teigė, kad Taisyklės sudaro sąlygas pažeisti normas dėl administratorių darbo krūvio paskirstymo, atskiri bankroto administratoriai atsiduria privilegijuotoje padėtyje.
Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutiko su pareiškėjo patikslintu skundu ir pateikė atsiliepimą į patikslintą skundą (I t., b. l. 179–182).
Atsakovas nurodė, kad Tarnybos funkcija yra išimtinai susijusi su Programos nepertraukiamo veikimo užtikrinimu. Teigė, kad Tarnyba šios pareigos nepažeidė, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Programa neveikia. Tarnyba nėra atlikusi nei vieno neteisėto veiksmo, kuris galėtų būti ginčijamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Paaiškina, kad pareiškėjo skunde išdėstytos problemos jau yra išspręstos patobulinus Taisyklių nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (II t., b. l. 125–133).
Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal pareiškėjo teikiamą teismui nagrinėti ginčą darytina išvada, jog pareiškėjas, apeidamas viešojo administravimo instituciją, tiesiogiai kreipiasi į teismą su prašymu įpareigoti viešojo administravimo instituciją atitinkamu būdu taikyti norminį teisės aktą, t. y. prašo teismą įvertinti, ar atitinkama viešojo administravimo institucija tinkamai atlieka savo funkcijas, įtvirtintas atitinkamu teisės aktu – Vyriausybės nutarimu patvirtintomis taisyklėmis.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra kilusio konkretaus ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo, o pareiškėjas ginčija apskritai Programos, patvirtintos norminiu teisės aktu, veikimą. Tiek iš reikalavimų, tiek iš pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų turinio nėra aišku, kokio konkretaus subjekto veiksmą (neveikimą) pareiškėjas skundžia ir koks konkretus veiksmas (neveikimas) ar aktas teisėtumo ir pagrįstumo aspektu turėtų būti nagrinėjamas teisme. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kiek kartų ir su kokiais prašymais ir skundais kreipėsi į atsakovą, kokius atsakymus gavo ar negavo ir kuo tie sprendimai ar vilkinimas juos priimti pažeidžia pareiškėjo teises, kas ir sudarytų individualaus administracinio ginčo turinį.
Teismas pažymėjo, jog skunde nurodomi argumentai susiję tik su norminiu teisės aktu patvirtintos Programos veikimu ir teismo prašoma ištirti, ar Programa pažeidžiamos bankroto administratorių teisės, tame tarpe ir tokios, kurios tiesiogiai neliečia pareiškėjo, o būtent, skyrimas keleto įmonių administruoti iš karto (pareiškėjas teigia negavęs iš viso administruoti įmonių). Akcentavo, kad administraciniams teismams nepavesta atlikti tokio pobūdžio tyrimų ir nustatinėti juridinių faktų.
Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, kurios susijusios tik su netinkamu Programos veikimu, tačiau tos aplinkybės yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė, jog galimai Programa pažeidžia dalies administratorių teises, reiškiami įtarimai dėl galimos korupcijos parenkant bankroto administratorių. Todėl teismas konstatavo, kad iš esmės pareiškėjas tinkamai nesuformulavo ir skundo pagrindo kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde teismui netinkamai suformulavo abu esminius skundo elementus – pagrindą ir dalyką, t. y. netinkamai įgyvendino ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6–8 punktų nuostatas. Pareiškėjui netinkamai suformulavus skundo pagrindą ir dalyką, nėra pagrindo išvadai, kad kokios nors pareiškėjo teisės (interesai) nagrinėjamu atveju galimai yra pažeistos ir todėl neaišku, ką ir kokiu būdu siekiama apginti. Iš skundo pagrindo išdėstymo akivaizdu, kad pareiškėjas tik numano, jog galimai Programa neteisingai pateikia bankroto administratorių kandidatūras, galimai teismuose administratoriai parenkami subjektyviai, proteguojant kažkokius asmenis, todėl teismo prašo atlikti Programos veikimo ir reglamentavimo tyrimą, nustatyti, ar buvo daromi pareiškėjo nurodomi pažeidimai, ir taikyti prevencines priemones, kurios ateityje užkirstų galimybę daryti pareiškėjo numanomus pažeidimus.
Teismo vertinimu, taip pareiškėjo suformuluotas skundas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes dėl ginčo dalyko nebuvimo teismas tiesiog negali efektyviai apginti galimai pažeistų pareiškėjo teisių. Todėl ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu byla dėl visų pareiškėjo reikalavimų buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, darė išvadą, kad Taisyklės šioje byloje netaikytinos, todėl teismas neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
Pareiškėjas UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti 2016 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria nutraukta administracinė byla ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (II t., b. l. 136–140).
Dėl nesikreipimo į atsakovą pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino esą šioje byloje privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra. Joks įstatymas nenumato, kad reikalavimai Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos turi būti nagrinėjami išankstine ginčo sprendimo ne teisme procedūra. Be to, pažymi, kad tuo atveju, jei pareiškėja privalėjo pasinaudoti išankstine ginčo sprendimo ne teisme procedūra, teismas turėjo atsisakyti priimti skundą ir išaiškinti pareigą pasinaudoti tokia tvarka (ABTĮ 33 str. 3 d.). Tuo tarpu skundas buvo priimtas, byla nagrinėta iš esmės, o tada nutraukta dėl to, kad esą nepasinaudota minėta tvarka.
Dėl reikalavimų esmės pareiškėjas nurodo, kad yra išskiriami keli reikalavimai: reikalavimas pareigoti viešojo administravimo instituciją tinkamai įgyvendinti teisės aktą; prašymas patikrinti atitinkamo teisės akto teisėtumą konstitucinės kontrolės būdu. Atkreipia dėmesį, jog teismo klaidą galimai lėmė tai, kad teismas nepagrįstai sutapatino Programą su teisės aktu.
Atsakovui kaip viešojo administravimo institucijai pavesta įgyvendinti 2014 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 647 Dėl bankroto administratorių atrankos taisyklių patvirtinimo ir užtikrinti atitinkamos kompiuterinės Programos veikimą. Atsakovo veikla susijusi su to nutarimo įgyvendinimu (Programos veikimu) atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normas, laikytina viešuoju administravimu.
Dėl teismo argumentų, jog administraciniams teismams nepavesta nustatyti juridinių faktų, pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje nebuvo reiškiamas prašymas nustatyti juridinius faktus.
Pareiškėjas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjo argumentai gali būti vertinami kaip subjektyvūs. Teismo išvada, kad pareiškėjos skundas nenagrinėtinas, nes jame išdėstyta subjektyvi nuomonė, pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnį, laiduojantį teisę kreiptis į teismą, kadangi bet kokia pozicija (nuomonėj gali būti vertinama kaip subjektyvi. Teisės aktuose nėra įtvirtinta kriterijų ar reikalavimų, kad visi skundai būtų paremti objektyvia nuomone. Nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimų pagrįstumu, teismas turi teisę skundą atmesti, o ne nutraukti bylą.
Dėl skundo pagrindo ir dalyko pareiškėjas nurodo, kad iš teismo argumentacijos šiuo klausimu matyti, kad teismas skundo pagrindą ir dalyką vertino ne kaip netinkamai suformuluotus, o kaip nepagrįstus t. y. teismas teisingai suprato ir detaliai perrašė pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, tačiau nurodė esą pareiškėjas turėtų savo teises ginti kitais pagrindais – skundžiant atsakovės atsakymus ir pan. Teismui nėra suteikta teisė spręsti, kokį teisių gynybos būdą turi pasirinkti pareiškėjas.
Taip pat pažymėjo, kad teismas konstatavo, jog byla nepriskirtina jokiam Lietuvos Respublikoje veikiančiam teismui, tačiau nenurodė, į kokią instituciją pareiškėjas turi kreiptis. Teismas sprendė, kad šis pareiškėjo reikalavimas yra neteismingas jokiai institucijai, kas iš esmės pažeidžia universalų teisės į teisminę gynybą principą.
Dėl reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodė, kad teismas atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, argumentuodamas esą minimos Taisyklės netaikytinos šioje byloje. Tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, nutraukus byla (o ne jos dalį) apskritai negalėjo būti tiriamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas. Šiuo atveju teismas nutraukė bylą, tačiau kartu išsprendė vieno iš pareikštų reikalavimų teisėtumą, kuo šiurkščiai pažeistas ABTĮ 104 straipsnį, nes byla yra tuo pačiu metu ir nutraukta, ir iš dalies išnagrinėta.
Pareiškėjas teigia, kad nustatyti, kokiu konkrečiai pagrindu teismas nutraukė bylą nėra įmanomą kadangi nurodyta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad: “Bylos nagrinėjimas sustabdomas šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais – iki paaiškės mirusio asmens ar pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmėjas arba iki neveiksniam tam tikroje srityje asmeniui bus paskirtas atstovas pagal įstatymą“.
Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutiko su pareiškėjo atskiruoju skundu ir pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog teismas nepagrįstai vertino esą šioje byloje privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra, yra teisiškai nereikšmingas – 2016 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje toks vertinimas nėra suformuluotas.
Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog teismas nepagrįstai sutapatino Programą su teisės aktu ir reikalavimas keisti teisės aktą nebuvo reiškiamas, yra nepagrįstas – pareiškėjas tiek skundo, tiek patikslinto skundo pagrindu vienareikšmiškai nurodė, kad „Programos duomenys nėra teisingi, tikslūs, išsamūs ir nuolat atnaujinami, Programa neveikia nepertraukiamai“, be to „Taisyklės, kuriomis patvirtinta Programa, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, konkrečiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui“.
Nurodė, kad pareiškėjo argumentai kad skundo pagrindą ir dalyką renkasi bylos šalis, o ne teismas, todėl teismas turėjo įpareigoti pasalinti trūkumus, yra teisiškai nereikšmingas, kadangi 2016 m. birželio 6 d. teismo posėdyje teisėjų kolegija išaiškino pareiškėjui jo teisę patikslinti skundo pagrindą bei dalyką. Be to teismas aiškiai pasisakė, jog byla nutraukiama, kaip nepriskirtina administracinių bylų kompetencijai. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teigdamas, jog administracinė byla nutraukta netinkamu pagrindu, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas vadovaujasi ir nurodo ABTĮ redakciją galiojusią nuo 2016 m. liepos 1 d., tuo tarpu pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ redakciją galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-3134-142/2016 ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto (teisės akto redakcija galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) pagrindu - teismas nutraukia bylą jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisinga bendrosios kompetencijos teismui.
Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo turinį šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundas iš viso nenagrinėtinas teismų. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė jo skundo pagrindą ir dalyką netinkamai suformuluotais, pažeidė universalios teisės į teisminę gynybą principą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarbą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pažymėjo, jog teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą arba inicijuotos teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą.
Nagrinėjamu atveju verta pažymėti ir skundui ar prašymui keliamus reikalavimus. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių viešojo administravimo subjekto priimtų teisės aktų ar veiksmų (neveikimo), taip pat dėl pareiškėjui teisines pasekmes sukeliančių viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, jog skunde turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį, prie skundo pridedamas skundžiamas aktas. Taigi, remiantis minėtomis nuostatomis, skundas turi būti suformuluotas taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012).
Vertinant minėtas įstatymo nuostatas, galima konstatuoti, kad skundas (prašymas) turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, pareiškėjas skunde (prašyme) turi nurodyti konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, jo įvykdymo (priėmimo) datą, kartu su skundu pateikti teismui skundžiamą aktą, skunde aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Kitaip tariant, skunde (prašyme) turi būti aiškiai ir konkrečiai suformuluotas skundo (prašymo) dalykas (reikalavimas) ir nurodytas skundo pagrindas, t. y. konkrečios laike ir vietoje apibrėžtos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir pateikti išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo pagrindu nurodo Programos nustatymo trūkumus, duomenų netikslumą, Programos neefektyvumą. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl Programos netinkamo veikimo yra diskriminuojamas, jam nepaskiriama administruoti įmonių, atitinkamai jis negauna pajamų, kas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo subjektyvią teisę dalyvauti atrankoje lygiomis teisėmis ir teisingomis sąlygomis su kitais administratoriais. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog nors pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjui aiškiai suformuluoti skundo pagrindą, pareiškėjas vis tiek nenurodė, kokiais veiksmais ar neveikimu atsakovas pažeidė pareiškėjo teises t. y. nesusiejo konkretaus atsakovo padaryto pažeidimo su pareiškėjo reikalavimu.
Pareiškėjas pradiniame skunde užsiminė apie 2015 m. kovo 24 d. atvejį, kai, pareiškėjo teigimu, jis nepagrįstai buvo pašalintas iš atrankos, tačiau šio atsakovo veiksmo neskundė. Pareiškėjas tik nurodė, kad Programa netinkamai apskaičiuoja faktinį administratoriaus darbo krūvį, faktiškai administruojamų sąlyginių įmonių skaičių, kadangi dėl netinkamų parametrų gaunami neteisingi duomenys, kurių pagrindu juridiniai asmenys šalinami iš tolesnio atrankos etapo. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomi argumentai šiuo atveju yra susiję išimtinai su Programos veikimu, teigiant, kad ji galimai dėl tikėtinai klaidingų nustatymų apskaičiuoja ir nurodo klaidingus duomenis, pateikiant savo vertinimą, kaip programa turėtų veikti, tačiau pareiškėjas nenurodė, kaip būtent pasireiškė atsakovo veikimas ar neveikimas 2015 m. kovo 24 d. vykusios atrankos atveju t. y. ar atsakovas viršijo savo kompetenciją, kokiais veiksmais pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas vertina ar buvo pažeisti teisės aktai, ar viešo administravimo subjektas viršijo nustatytą kompetenciją, o ne tikrina jo veiklos efektyvumą.
Pasisakydama dėl skundo dalyko, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimą suformulavo taip pat itin abstrakčiai, prašydamas teismo įpareigoti atsakovą užtikrinti tinkamą Programos veikimą. Toks reikalavimas nėra įvykdomas ir negali atkurti teisinės taikos ginčo santykiuose.
Įvertinus pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartyje išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas bei pareiškėjo patikslinto skundo turinį, spręstina, jog tikslindamas skundą, pareiškėjas kaip ir pirminiame skunde tik abstrakčiai išdėstė faktines aplinkybes, aiškiai nenurodė skundo pagrindo ir ginčo ribų, atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo. Tuo tarpu akcentuotina, kad tik tiksli reikalavimų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, o pagal pateiktus pareiškėjo duomenis ir nurodomus reikalavimus spręstina, jog toks ginčas (Programos efektyvumo vertinimas) nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su pirmosios instancijos teismo atmestu prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodomas kreipimosi į Konstitucinį teismą pagrindas. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė pagrindą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą – teismas neįžvelgė būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi byloje taikomo teisės akto teisėtumo tyrimas galimas tik esant individualiam ginčui, kurį sprendžiant tas teisės aktas taikytinas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog šioje byloje privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje tiek iš pateiktų motyvų, tiek iš nurodyto procesinio bylos nutraukimo pagrindo matyti, kad byla nutraukta tuo pagrindu, jog byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, bet ne dėl to, jog pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė procesinį bylos nutraukimo pagrindą, kadangi byla išnagrinėta, vadovaujantis ABTĮ, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalis).
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo šią nutartį naikinti ar keisti pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šios administracinės bylos nutraukimas neužkerta kelio pareiškėjui paduoti naują skundą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pasireiškusių konkrečiu bankroto administratorių paskirstymo atrankos atveju ir sukėlusių tiesiogines materialines teisines pasekmes pareiškėjui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Virginija Volskienė