Civilinė byla Nr. 2A-846-157/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01057-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11.; 3.3.2.4.; 3.4.3.11.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti ši teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankrotą pripažinti tyčiniu bankroto byloje Nr. B2-581-661/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankroto administratoriaus prašymą, suinteresuoti asmenys A. A., uždaroji akcinė bendrovė ,,Penki kontinentai“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Tokvila“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vivasan Baltija“, uždaroji akcinė bendrovė ,,KA Energija“, valstybės įmonės Turto bankas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartimi patenkino 2014 m. gegužės 9 d. pateiktą kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Penki kontinentai“ (toliau – UAB ,,Penki kontinentai“) pareiškimą ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos verslo vystymo agentūra“ (toliau – BUAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“, atsakovė) iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 18 d. Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, kurie vėliau patikslinti. Teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Atsakovės bankroto administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio nuostatomis, 2016 m. rugpjūčio 10 d. pateikė teismui pareiškimą, prašydamas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad įmonės vadovas ir akcininkas A. A., kuriam buvo / turėjo būti gerai žinoma šios įmonės finansinė būklė, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat nesistengė atstatyti įmonės mokumo, užtikrinant galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Nurodė, kad pagal duomenis įmonės buhalteriniuose dokumentuose įmonė jau nuo 2011 m. faktiškai buvo nemoki – 2011 m. gruodžio 13 d. pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, A. A., žinodamas, kad įmonė yra nemoki, ją pardavė Rusijos piliečiu S. S., kuris 2014 m. sausio 15 d. atleido pastarąjį iš vadovo pareigų, tačiau šis faktas juridinių asmenų registre įregistruotas 2014 m. liepos 17 d., t. y. prieš pat bankroto bylos iškėlimą. Mano, kad Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių interesus, nes ji sudaryta suvokiant, jog jokia ūkinė veikla nebus tęsiama, be to, kreditoriams bus kur kas sunkiau įgyventi galimybę atgauti savo kreditorinius reikalavimus ieškant atsakingo asmens užsienyje. Teismas nurodė, kad 2016 m. kovo 25 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1–ojo skyriaus apžiūros protokolo duomenys rodo, jog nei S. S., nei A. A. nebuvo kirtę Lietuvos Respublikos sienos, kas būtų leidę fiziškai susitikti ir pasirašyti akcijų perleidimo sutartį, be to, įmonės dokumentai ir turtas visą laiką buvo pas A. A.. Apklausus S. S. šis nurodė, jog įmonės dokumentai jam buvo siųsti, tačiau vėliau tokiu pačiu būdu grąžinti A. A.. Taigi teismas sprendė, kad, priešingai nei teigė A. A., būtent jis iki bankroto bylos iškėlimo buvo faktinis įmonės vadovas, būtent pas jį buvo visi įmonės dokumentai.
3. Suinteresuotas asmuo A. A. su prašymu nesutiko, nurodė, kad jis grindžiamas prielaidomis, o ne įrodymais. Mano, kad faktas, jog jis pardavė įmonės akcijas užsienio piliečiui nėra pakankamas pripažinti, jog tokiais savo veiksmais siekė privesti įmonę prie bankroto. Pažymėjo, kad akcijų perleidimo metu įmonė nebuvo nemoki ĮBĮ prasme, o buvo parduotos būtent siekiant pagerinti įmonės finansinę būklę. Manė, kad akcijas perleidžia patikimam asmeniui, galinčiam suteikti įmonei reikalingų investicijų. Aplinkybė, kad naujasis akcininkas nesirūpino įsigytos įmonės veikla, reikiamų investicijų nesuteikė arba jų suteikė nepakankamai ir dėl to įmonė tapo nemoki, negali lemti jo kaltės dėl įmonės nemokumo. Pažymėjo, kad priešingai nei teigiama prašyme, pagal minėto apžiūros protokolo duomenis akcijas įsigijęs Rusijos pilietis S. S. neneigia dokumentų pasirašymo fakto bei to, jog jam buvo perduoti visi dokumentai, todėl šiuo atveju gali būti keliamas S. S. (t. y. asmens, kuris valdė įmonę paskutinius pusę metų iki bankroto bylos iškėlimo) atsakomybės klausimas.
4. Suinteresuoti asmenys VĮ ,,Turto bankas“ ir UAB ,,Vivasan Baltija“ palaikė atsakovės prašymą, prašė jį tenkinti administratoriaus nurodytais argumentais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė atsakovės bankroto administratoriaus prašymą pripažinti BUAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankrotą tyčiniu. 
6. Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2016 m. balandžio 20 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, – sprendė, kad S. S. patvirtino bendrovės akcijų pirkimą–pardavimą bei tai, kad jam buvo perduoti įmonės dokumentai, o atsakovė nepateikė priešingų įrodymų, t. y. patvirtinančių jos argumentus, kad šis sandoris buvo fiktyvus. Taigi teismas sprendė, kad minėtas sandoris buvo realus bei pažymėjo, kad akcijų pardavimo sandoris nesukelia įmonei nuostolių, neužkerta kelio vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. 
7. Be to, įvertinęs buvusio vadovo A. A. pateiktus įrodymus – bankinius vietinio mokėjimo nurodymus, kasos pajamų orderius, sprendė, kad šie rašytiniai įrodymai patvirtina, jog jis reguliariai įnešdavo į įmonės kasą ženklias pinigų sumas, kuriomis buvo dengiami įmonės įsiskolinimai, todėl atmetė kaip nepagrįstus teiginius, jog jis veikė priešingai įmonės ir jos kreditorių interesams.   
8. Taigi, įvertinęs tai, kas paminėta, teismas sprendė, kad atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, kurie leistų konstatuoti atsakovės UAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankrotą tyčiniu (CPK 176, 185 straipsniai, ĮBĮ 20 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Atsakovės BUAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankroto administratorius UAB „Jurconsult group“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas visiškai nepasisakė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto savarankiško pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, nevertino ir netyrė šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Teismas nevertino įmonės buhalterinių dokumentų, įrodančių, jog dar 2011 m. įmonė buvo nemoki. O taip pat tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pas suinteresuotą asmenį A. A. rasti įmonės dokumentai bei balansas už 2013 m., kurių duomenimis įmonė ir 2013 m. buvo nemoki, veikė nuostolingai. Tokiu būdu nuo 2011 m. buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 28 straipsnio 3 dalis. Minėtą aplinkybę patvirtina ir tai, kad daliai teismo patvirtintų kreditorių įmonė yra skolinga nuo 2011 m. Šie teismo nevertinti ir neištirti įrodymai patvirtina, kad A. A., būdamas įmonės vadovu, dar 2011 m. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.      
2. Priešingai nei sprendė teismas, įmonės vadovas taip pat nevykdė jam įstatymo numatytos pareigos tinkamai vesti bei saugoti įstaigos buhalterinę apskaitą bei turtą, taip pat pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad visi įmonės dokumentai buvo perduoti naujajam savininkui S. S., tokia išvada padaryta neištyrus visų bylai reikšmingų įrodymų. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų valdybos 2016 m. kovo 25 d. apžiūros protokole užfiksuota, jog kratos metu pas A. A. buvo rasti įmonės dokumentai bei balansas už 2013 m.; kad S. S. gautus įmonės dokumentus po kelių dienų grąžino per traukinio ,,Vilnius–Maksva“ palydovą. Taigi šie įrodymai liudija, kad priešingai nei nustatė teismas, dokumentai buvo grąžinti A. A. ir jis yra atsakingas už jų neišsaugojimą ir neperdavimą bankroto administratoriui. Teismas taip pat ignoravo minėtame protokole užfiksuotą aplinkybę, kad 2014 m. sausio 16 d. S. S. suteikė įgaliojimą A. A. atstovauti bendrovę visose valstybinėse įstaigose, kuris patvirtina, jog jis net ir po akcijų perleidimo de facto išliko įmonės vadovu. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, minėti įrodymai patvirtina, kad A. A. netinkamai vykdė įmonės vadovo pareigas, slėpė nuo administratoriaus dokumentus, kurie buvo gauti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų pagalba, todėl egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
3. Teismas ištyrė tik dalį į bylą pateiktų įrodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad neegzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3, 4 punkte nurodyti pagrindai bankrotą pripažinti tyčiniu. Tesimo išvadą, kad pradinis įmonės vadovas siekė išsaugoti įmonę ir atkurti jos mokumą, paneigia į bylą pateikti apžiūros protokolo, 2013 m. balanso duomenys, iš kurių matyti, kad 2013 m. įmonės turtinė padėtis nebuvo stabilizuota, ji dar labiau pablogėjo, įmonės turtas buvo nurašomas, parduodamas už simbolinę kainą asmeniškai vadovui arba kitiems asmenims. Priešingai nei sprendė teismas, pinigai į įmonės kasą buvo įnešti ne iš asmeninių vadovo pinginių lėšų, o iš kitų su juo susijusių įmonių: VĮ ,,Baltijos media centras“, UAB ,,Floral Bsltic Group“, taip pat niekur nėra apskaityta įmonės skola jam.  
4. Teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, vadovavosi tik suinteresuoto asmens A. A. pateiktais įrodymais ir ignoravo atsakovės pateiktus, todėl byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).  

11. Suinteresuotas asmuo A. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.  
12. Nurodė šiuos esminius argumentus: 
1. Nepagrįsti skundo argumentai, kad įmonė jau 2011 m. buvo faktiškai nemoki. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi išimtinai balanso duomenimis, visiškai neatsižvelgdamas į kitus byloje esančius rašytinius įrodymus. Teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2012 m. jos finansinė padėtis buvo pagerėjusi. Apeliantės nurodytuose balansuose įrašyti neteisingi duomenys, šią aplinkybę savo paaiškinimuose nurodė ir 2012 m. balansą rengusi buhalterė A. D.. Aplinkybė, kad vadovas tiek 2012 m., tiek 2013 m. į įmonės kasą įnešė apie 408 189,86 Lt asmeninių lėšų patvirtina, jog jis bandė išspręsti įmonės finansines problemas.  
2. Nepagrįsti skundo argumentai, kad A. A. pažeidė pareigą tinkamai vesti buhalterinę apskaitą bei perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus. Teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo metu A. A. daugiau kaip pusę metų nebuvo įmonės direktoriumi, todėl negali būti laikomas atsakingu už minėtų dokumentų neperdavimą. Byloje nėra įrodymų, kad S. S. minėtus dokumentus grąžino buvusiam vadovui. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad naujasis vadovas suteikė įgaliojimą buvusiam vadovui, nesudaro pagrindo kilti pastarojo atsakomybei dėl tyčinio bankroto.  
3. Priešingai nei teigiama skunde, įmonės turtas buvo nurašytas ne siekiant jį iššvaistyti, o pagerinti jos turtinę padėtį. Visos už turtą gautos piniginės lėšos buvo įneštos į įmonės kasą. Parduodamo turto vertė buvo nustatyta atsižvelgiant į turto amortizaciją, o ne jo realų nusidėvėjimą. Šios pinginės lėšos buvo ne skolinamos, o suteikiamos neatlygintinai, todėl nebuvo būtinas jas deklaruoti VMI.  
4. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, tai, kad apeliantė nepagrindė savo reikalavimo, negali būti pagrindas išvadai, jog teismas netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas vertino visus įrodymus, sprendimas yra motyvuotas, bylos esmė buvo atkleista.  

13. Suinteresuotas asmuo UAB ,,Vivasan Baltija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantės apeliacinį skundą patenkinti, skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.  
14. Nurodė šiuos esminius argumentus: 
1. Teismas ignoravo į bylą pateiktus įrodymus (elektorinį šalių susirašinėjimą), kurie patvirtina, kad A. A. iššvaistė atsakovės turtą, o verslą perkėlė į kitą juridinį asmenį – VšĮ ,,Transporto reformų paramos fondas“, kurios direktoriumi yra. Teismas nemotyvavo savo sprendimo, todėl jis naikintinas. 
2. Pagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Nors A. A. teigia, kad įneštais pinigais į kasą buvo dengiami įsiskolinimai kreditoriams, tačiau UAB ,,Vivasan Baltija“ skola, kuri susidarė dar 2011 m., nebuvo padengta.  
3. Buvęs įmonės vadovas nepateikė įrodymų, kad prieš parduodamas įmonę, jis įsitikino, kad naujasis akcininkas pajėgs atkurti įmonės mokumą ir, kad jam buvo žinoma jos turtinė padėtis.  
4. Teismas taip pat nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad dalis įmonės dokumentų buvo pas A. A.. Tuo tarpu jo argumentai, kad balanse nurodyti neteisingi duomenys vertinti kritiškai, nes negalima patikrinti jų autentiškumo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacine tvarka sprendžiama, ar atsakovės BUAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atmetė bankroto administratorės prašymą pripažinti šios įmonės bankrotą tyčiniu.
16. Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teismas, nagrinėdamas šią bylą, nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš pradedant iš esmės nagrinėti apelianto BUAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ apeliaciniame skunde pateiktus argumentus yra tikslinga pirmiausiai nurodyti šios kategorijos byloms aktualias CPK, ĮBĮ normas, teismų praktikos išaiškinimus šiais klausimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus, – tai atlikdami teismai turi remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
18. Pažymėtina ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
19. Apeliantė apeliaciniame skunde teisingai nurodė, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas yra suformulavęs požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti esant bankrotą tyčiniu. Taigi pagal 20 straipsnio 2 dalį atsakovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatoma, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta / aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo / įsipareigojimų dydžio / struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindami ir taikydami šios kategorijos bylose aktualias teisės normas, taip pat yra išaiškinę, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo; kad kiekvienu konkrečiu atveju, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, jų įtaka mokumui, kitas aplinkybes, nulėmusias nemokumą, jos valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste: kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą suvaržymas, sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas; sąmoningas skolinių įsipareigojimų vykdymo pirmenybės atidavimas kreditoriams, kurių reikalavimai atsirado vėliau, žinant, kad pirmesni kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimus etc. Teismai yra nurodę, kad sprendžiant šį klausimą nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, – turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014 etc.).
21. Kaip žinoma, apeliacinis teismas, yra ne tik teisės, bet ir fakto instancija, todėl atsakovės BUAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinami vadovaujantis šiomis bei čia žemiau nurodytomis įstatymo, teismų praktikos nuostatomis ir remiantis tiek bankroto bylos medžiaga, tiek ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančiai kitais aktualiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
22. Pirmiau šioje nutartyje buvo paminėta, kad apeliantės BUAB ,,Baltijos verslo vystymo agentūra“ apeliacinis skundas, kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš esmės yra grindžiamas tuo, kad šis teismas neatskleidė bylos esmės, neištyrė visų į bylą pateiktų įrodymų bei jos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, kurios rodo, kad, priešingai nei sprendė teismas, egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nurodyti pagrindai atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu.     
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei ginčui aktualias tiek bendrąsias civilinio proceso, tiek specialiąsias ĮBĮ normas, teismų praktiką – sprendžia, kad dėl žemiau nurodytų priežasčių apeliantės skundas yra pagrįstas.    
24. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė BUAB ,,Baltijos verslo vystymo grupė“ savo reikalavimą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu grindė ĮBĮ 20 straipsnio 1-3, 5 punktuose nurodytais požymiais, o būtent laikėsi pozicijos, kad A. A. neatliko savo kaip įmonės vadovo bei akcininko pareigos ir įmonei esant nemokiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o vietoj to ją pardavė Rusijos piliečiui, tokiu būdu apsunkindamas įmonės bankroto procedūrą bei kreditorių galimybė atgauti savo skolas, neperdavė ir slėpė jo žinioje esančius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus (20 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktai); o taip pat nurašė turtą, kuris nebuvo visiškai nusidėvėjęs, bei pardavė jį už mažesnę nei nustatyta kainą, ne tik sau, bet ir kitiems asmenims (20 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
25. Antra, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendimą atsisakyti atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu priėmė įvertinęs Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą bei suinteresuoto asmens A. A. pateiktus kasos pajamų orderio kvitus. Teismas sprendė, kad suinteresuoto asmens ir S. S. 2014 m. sausio 10 d. sudarytas atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris yra realus, pastarajam buvo perduoti įmonės dokumentai. O atsižvelgęs į tai, kad nuo 2012 m. A. A. reguliariai įnešdavo į įmonės kasą pingines lėšas, kuriomis buvo dengiami įmonės įsiskolinimai, sprendė, kad jis veikė įmonės ir jos kreditorių naudai.  
26. Trečia, teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 24-25 punkte paminėtas aplinkybes sprendžia, kad laikytini pagrįstais skundo argumentai, jog teismas išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu padarė neįvertinęs ir nepasisakęs dėl visų prašyme nurodytų ir ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų įrodymų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus 2016 m. kovo 25 d. apžiūros protokolo, atsakovės balanso už 2013 m., pelno (nuostolių ataskaitos), UAB ,,Apskaitos agentūra“ (įmonė, kuri tvarkė atsakovės buhalteriją) rašytinių paaiškinimų, 2012–2013 m. balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių (t. 1, b. l. 8-16, 23, 67-69, 70-83), kuriais apeliantė įrodinėja prašyme nurodytą aplinkybę, kad faktiškai įmonė jau 2011 m. buvo nemoki ir jos tuometinis vadovas A. A. pažeidė ĮBĮ nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala. Nors, kaip žinoma, pagal teismų formuojamą praktiką vien pareiškimo iškelti bankroto bylą (savalaikis) nepateikimas nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus minėtų atsakovės argumentų bei įrodymų nebuvo nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės: įmonės nemokumo momentas, mokumo situacijos dinamika, veiksmų seka nuo to momento, kuomet įmonė pasiekė nemokumo būseną iki bankroto bylos iškėlimo. Tik nustačius paminėtas aplinkybes, t. y. ar įmonės vadovui laiku nesikreipus į teismą įmonei bei jos kreditoriams buvo apdaryta žala, gali būti užtikrinta šalių teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
27. Ketvirta, teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl kito prašyme nurodyto savarankiško pagrindo – ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kurio egzistavimą apeliantė grindė 2013 m. gruodžio 20 d., rugpjūčio 25 d., 2014 m. sausio 9 d. nematerialiojo ir ilgalaikio materialiojo turto nurašymo ir likvidavimo aktais, buhalterinėmis pažymomis, 2013 m. gruodžio 31 d. ilgalaikio turto sąrašo duomenims, kasos pajamų orderiais etc. (t. 1, b. l. 20-22, 24-36). Tik ištyrus paminėtus įrodymus galima spręsti dėl turto nurašymo, jo pardavimo kainų pagrįstumo bei adekvatumo. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir bankroto administratoriaus prašyme nurodytos aplinkybės, kad jam nebuvo perduota įmonės dokumentų bei jas patvirtinančių įrodymų (apžiūros protokolų ir kt.). Be to, teismo įvertinimo reikalauja ikiteisminio tyrimo metu nustatyta aplinkybė, jog S. S., po ginčo akcijų perleidimo, įgaliojo A. A. veikti įmonės vardu (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
28. Penkta, kaip minėta, teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, sprendė, kad įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris buvo realus. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą savo praktikoje yra išaiškinęs, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis savaime nėra neteisėtas sandoris, tačiau jis turi būti vertinamas konkrečių bylos aplinkybių kontekste, tai yra turi būti nustatyta, ne tik įmonės finansinė padėtis sudarant tokį sandorį, bet ir ar buvo būtinybę tokį sandorį sudaryti; ar buvo siekta išsaugoti ir (ar) plėtoti verslą, patenkinti daugumos kreditorių reikalavimus, užtikrinti įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, etc. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1877-241/2016, 2015 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015). Taip pat ne kartą yra išaiškinta, kad akcijų perleidimas nepatvirtina ūkinės komercinės, investicinės veiklos vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-318-381/2017). Tačiau nagrinėjamu atveju teismas paminėtų aplinkybių nevertino. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tik ištyrus paminėtas aplinkybes gali būti sprendžiama dėl sandorio (ne)realumo bei teisingai išspręstas klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.   
29. Šešta, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir / ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.) pripažinus bankrotą tyčiniu turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis), kuriam įstatymas suteiki galimybę reikšti ieškinį tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei padarymo (CK 2.87 straipsnis); taip pat inicijuoti procesą dėl tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės; galimybę inicijuoti sankcijų numatytų ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje taikymą.
30. Taigi nagrinėjamu atveju teismas privalėjo spręsti, ar bankroto administratoriaus nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. atlikti savarankišką faktinių aplinkybių ir byloje esančių duomenų, be kita ko, paminėtų rašytinių įrodymų, veiksmų viseto vertinimą, kuris leistų daryti pagrįstą išvadą ar įmonė buvo sąmoningai, tikslingai privesta prie bankroto. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ĮBĮ nuostatas dėl tyčinio įmonės bankroto aiškino nepagrįstai siaurai, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę, o atmetęs prašymą pripažinti BUAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados, kaip ir išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo, tinkamai nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo ši civilinė byla galėjo būti neteisingai išspręsta (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
31. Kadangi pagal byloje esančius įrodymus nėra galimybės išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, o dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, panaikinus ginčijamą nutartį klausimas dėl BUAB „Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

                      Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas,

n u t a r i a:

          Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos verslo vystymo agentūra“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos                                                                                               Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                      Virginija Čekanauskaitė   

                                                                      Dalia Kačinskienė