Baudžiamoji byla Nr. 1A-23/2012

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1.; 1.1.4.5.1.; 1.1.4.6.; 1.1.8.1.1.;

1.1.8.7.1.; 1.2.3.2.7.; 1.2.3.2.8.;  1.2.4.2.7.;

1.2.4.2.8.; 2.1.7.4.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti  iš

kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teisėjų Elenos Vainienės ir Svajūno Knizlerio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei, Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,

gynėjams advokatams Aušrai Ručienei, Daliui Mecelicai,

nuteistiesiems T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. , P. U. ,

nukentėjusiajai R. A. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. V. , A. K. , J. Z. , P. P. bei nuteistojo P. U. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu trylikai metų ir šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. V. paskirta galutinė bausmė -  trylika metų ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. Z. paskirta galutinė bausmė – trylika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė bausmė – keturiolika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. P. paskirta galutinė bausmė – trylika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

P. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. U. paskirta galutinė bausmė – trylika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. , P. U. solidariai Valstybinei ligonių kasai prie SAM priteista 5741,70 litų gydymo išlaidų, o R. A. – 4791 litų turtinės žalos atlyginimo ir 200000 litų neturtinė žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu P. P. taip pat buvo išteisintas pagal BK 213 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl kratos metu rasto šaudmens), tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, 2007 m. sausio 5 d., apie 21 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kolegijos, esančios (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą nužudyti D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu - esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, T. V. tyčia iššovus 21 kartą iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio, A. K. tyčia iššovus vieną kartą iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo, J. Z. , P. P. , P. U. tyčia iššovus 7 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto ir dviejų nenustatytų šaunamųjų ginklų nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , bendrais veiksmais, padarydami D. A. vieną kiaurinę ir vieną aklą šautines žaizdas dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinį kairiojo dilbio šautinį sužalojimą su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinį krūtinės sužalojimą su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimus, nuo ko D. A. mirė, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nužudė D. A. .

Šiais veiksmais T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. , P. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose.

T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. taip pat nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, 2007 m. sausio 5 d., apie 21 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kolegijos, esančios (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą nužudyti D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu - esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, T. V. tyčia iššovus 21 kartą iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio, A. K. tyčia iššovus vieną kartą iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo, J. Z. , P. P. , P. U. , tyčia iššovus 7 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto ir dviejų nenustatytų šaunamųjų ginklų nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , bendrais veiksmais, padarydami A. M. vieną šautinę – kiaurinę žaizdą krūtinėje, dvi šautines – kiaurines žaizdas žastuose, aklą šautinę žaizdą juosmenyje su stuburo juosmeninės dalies 4 – 5 slankstelių lūžimu, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, tyčia pasikėsino nužudyti du ir daugiau asmenų, tai yra A. M. , T. F. bei J. G. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes A. M. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, į T. F. ir J. G. nepataikė ir šie aktyviai pasipriešino pabėgdami iš įvykio vietos.

Šiais veiksmais T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. , P. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktuose.

  T. V. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo ikiteisminio tyrimo nenustatytą šaunamąjį ginklą - pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoletą - kulkosvaidį ir 21 vnt. šaudmenų - 9 mm kalibro LUGER šovinių, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d. Šiais veiksmais, T. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

J. Z. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo šaunamąjį ginklą ir nenustatytą kiekį šovinių, skirtų šaudyti šaunamaisiais ginklais, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d. Šiais veiksmais, J. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

A. K. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą – lygiavamzdį medžioklinį ginklą ir vieną medžioklinį šovinį, skirtą šaudyti lygiavamzdžiais medžiokliniais ginklais, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d. Šiais veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

P. P. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens, įgijo šaunamąjį ginklą ir nenustatytą kiekį šovinių, skirtų šaudyti šaunamaisiais ginklais, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d. Šiais veiksmais, P. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

P. U. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą ir nenustatytą kiekį šovinių, skirtų šaudyti šaunamaisiais ginklais, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d. Šiais veiksmais, P. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Z. prašo panaikinti 2010 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Apelianto nuomone, apygardos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos.

Visų pirma, nuteistojo teigimu, teismas privalėjo konstatuoti, kad prokuratūros kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 ir 256 straipsnių nuostatas, nes aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nenurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo požymį. Nuteistasis teigia, jog nesuvokia įteikto pranešimo apie įtarimą esmės, jame nėra konkretizuoti jo tariamai atlikti nusikalstami veiksmai, nes analogiški pranešimai apie įtarimą yra įteikti ir kitiems nuteistiesiems. Teismas privalėjo konstatuoti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų ir bylą perduoti prokurorui, tačiau to nepadarė.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendis buvo grindžiamas teismo posėdyje neapklaustų asmenų parodymais, kuriuos patvirtino tik kelis kartus teismo posėdžiuose apklaustos tyrėjos. Kiti teismo analizuoti parodymai yra vieni kitiems prieštaraujantys. Be to, visi jo bei kitų nuteistųjų prašymai dėl įrodymų tyrimo buvo atmesti, taip pažeidžiant rungtyniškumo principą.

Nuteistojo teigimu, skundžiamu nuosprendžiu pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes teismo išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu. Nei vienas iš teismo nurodytų įrodymų nepatvirtina fakto, kad jis įvykdė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuosprendyje nesilaikyta BPK 304, 305 ir 307 straipsnių reikalavimų, be to jis grindžiamas prielaidomis bei prieštaringais įrodymais (kasacinė byla Nr. 2K-283/2008).

Šiuo atveju taip pat pažeisti BPK 301 straipsnio reikalavimai, kadangi teismas nuosprendį grindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. teisme nebuvo apklaustas liudytojas M. K. , kurio parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo prieštaringi. Vienu metu jis tvirtino, kad apie įvykį nieko nežino, o kitu atveju, kai jam buvo pažadėta, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu bus nutrauktas, pasirašė parodymus, kuriais apkalbėjo tiek apeliantą, tiek ir kitus nuteistuosius, kartu jais išteisino pats save. Nuteistasis teigia, jog jam nesuprantama kodėl vietoj M. K. ir kitų liudytojų, kurie teismo posėdyje nebuvo apklausti, buvo apklausiamos tyrėjos R. M. ir I. S. . Juolab, kad nei viena iš šių liudytojų tiksliai negalėjo nurodyti, ką ikiteisminio tyrimo metu joms pasakojo vienas ar kitas liudytojas, tačiau teismas posėdyje pagarsino šių liudytojų parodymus, o tyrėjos tik patvirtino, kad jos taip ir užrašė.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad abu įslaptinti liudytojai visiškai priešingai nurodė aplinkybes, t. y. jų parodymai iš esmės prieštaravo vieni kitiems, tačiau teismas jų parodymų nekritikavo, o grindė jais nuteistojo kaltę. Be to, liudytojas Nr. 2 atsirado po įvykio praėjus keliems metams, bei nurodė, kad į įvykio vietą atvyko automobiliu Mercedes Benz. Tačiau nei vienas iš proceso dalyvių, matęs įvykį, nenurodė, kad būtų matęs Mercedes markės automobilį įvykio vietoje. Taigi darytina išvada, kad tokio automobilio įvykio vietoje iš viso nebuvo. Taip pat šis liudytojas parodė, kad įvykyje nedalyvavo E. M. , nors liudytojas Nr. 1 tvirtino, kad šis asmuo ne tik dalyvavo įvykyje, bet ir šaudė. Analogiškai šio liudytojo parodymai iš esmės paneigė M. K. parodymus, kuris tvirtino, kad tiek E. M. , tiek ir M. K. išlipo iš automobilio su ginklais. Tokiu atveju, nuteistajam kyla klausimas dėl kokių priežasčių tiek M. K. , tiek ir E. M. atžvilgiu yra nutraukti ikiteisminiai tyrimai.

Nuteistasis J. Z. mano, kad teismas šališkai vertino liudytojo B. V. parodymus, nes nepatikėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu jį apklausė trys tyrėjai jo atžvilgiu vartodami prievartą, jam buvo grasinama uždaryti į areštinę, todėl jis pasirašė po bet kokiais parodymais, o teisme sakė tiesą. Teismas nepagrįstai patikėjo tyrėjos R. M. parodymais, kad šį liudytoją ji apklausė savo kabinete ir jokie tyrėjai nedalyvavo. Nuteistasis pastebi, kad tyrėja R. M. dirba viename kabinete su tyrėja I. S. , kuri šioje byloje taip pat atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, vien ši aplinkybė patvirtina B. V. parodymus, kad kabinete jį apklausiant buvo ne vienas tyrėjas. Tas faktas, kad po apklausos B. V. niekur nesikreipė, tik patvirtino aplinkybę, kad pareigūnų jis buvo įbaugintas. Be to, net ir B. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nepatvirtino fakto, kad apeliantas įvykdė inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Be to, teismas privalėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusieji A. M. , J. G. , T. F. patvirtino faktą, jog nei vienas iš jų įvykio metu nė vieno iš nuteistųjų nematė. Jie patvirtino, kad matė šaudžiusius asmenis, tačiau apelianto tarp jų nebuvo. J. G. parodė, kad porą šaudžiusių asmenų veidų matė 10 m atstumu, juos matė išlipančius iš automobilio ir gali atpažinti, tačiau tai nebuvo nuteistieji. Nukentėjusieji J. G. , A. M. nors ir matė šaudžiusius asmenis, tačiau negalėjo pasakyt iš kokių ginklų buvo šaudoma. T. F. patvirtino faktą, kad buvo tamsu, ar šaudė asmenys, išlipdami iš automobilio taip pat nežino. Todėl apeliantas abejoja liudytojų, kurie gali papasakoti iš kokių ginklų buvo šaudoma, parodymais ir jis mano, kad šias aplinkybes nurodė tyrėjai apklausos metu. Juolab, kad liudytojas P. S. teisme parodė, kad buvo labai tamsu, vyrus matė apie 20 m atstumu, automato nematė, ginklų nematė, apie šaudymą tyrėjai nepasakojo, pati tyrėja padarė išvadas apie tai, koks buvo ginklas. Liudytoja E. Š. ginklų nematė, nes buvo tamsu, manė, kad sprogdina „bombioškas“, išlipančių vyrų dėl tamsos negalėjo matyti, kokie šūviai buvo nežino. Tačiau teismas, būdamas šališkas nukentėjusiųjų parodymus vertino kritiškai, kadangi šie įrodymai teisinantys nuteistąjį. Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, juos vertino kartu su liudytojų J. P. , P. S. bei E. Š. , S. Š. (kuri teismo posėdžio metu neapklausta) parodymais, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad šie parodymai vieni kitiems prieštarauja. Visi šie asmenys nurodo skirtingą įvykio vietoje buvusių asmenų, automobilių bei šaudžiusių asmenų skaičių. Jų parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, tačiau teismui tai nekliudo nepagrįstai konstatuoti, kad apeliantas įvykdė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors buvo tamsu, tačiau kai kurie liudytojai sugebėjo net įžiūrėti, kad atvykę vyrai turėjo ginklus, tačiau nei vienas negalėjo paneigti, kad ginklus galėjo matyti ir pas nukentėjusiuosius. Taigi, jei teismas konstatuoja, kad tiek liudytojai, tiek nukentėjusieji galėjo matyti tą patį įvykį skirtingai, tuomet jie negalėjo atskirti, kokie buvo ginklai ir kaip jie atrodė, nes įvykio vietoje buvo tamsu, liudytojai taip pat galėjo sumaišyti asmenis ir su   nukentėjusiaisiais. Be to, apeliantas mano, kad be pagrindo konstatuota, jog liudytojai įvykio aplinkybes matė iš skirtingų taškų, nes jie buvo atvykę kartu ir kartu stebėjo įvykį. Taip pat nė vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad įvykio vietoje matė apeliantą.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad liudytojo M. K. parodymai iš esmės neatitinka nei nukentėjusiųjų, nei kitų liudytojų parodymų, tačiau teismas konstatavo, kad jo parodymai yra objektyvūs ir jais grindė nuteistojo kaltę. Tačiau, neaišku kokius šio liudytojo parodymus reikia laikyti teisingais. Tuos, kuriuose jis nieko nežino apie įvykį, ar tuos, kuriuose jis, paveiktas pareigūnų, pats bando išvengti atsakomybės ir apkalba kitus asmenis. Visų M. K. parodymų teismas, pažeisdamas rungtyniškumo principą, neanalizuoja, nors apelianto manymu, jie yra jį teisinantys. Visgi, net ir M. K. negali nurodyti, kokius ginklus turėjo nukentėjusieji, kiek jų buvo. Jis taip pat nematė nei kas šaudė, nei kokius ginklus turėjo nuteistieji. Be to, neaišku kodėl teismas tiki M. K. parodymais, kad E. M. nešaudė ir netiki įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymais, kuris teigė priešingai, taip pat nurodydamas, kad šaudė ir M. K. . Nuteistojo manymu, visus aukščiau paminėtus liudytojus tikslinga apklausti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina pašalinti tarp šių proceso dalyvių parodymų atsiradusius prieštaravimus, kurių nepašalino pirmos instancijos teismas.

Apeliantas nurodo, kad liudytojams Nr. 1 ir Nr. 2 nepagrįstai taikytas anonimiškumas. Šie liudytojai taip pat negalėjo nurodyti ar nukentėjusieji šaudė, taip pat nematė nei pas vieną iš asmenų jokių ginklų, nematė kas ir kaip šaudė, nepažino nei vieno iš nuteistųjų kaip asmenų, dalyvavusių įvykyje. Visgi, nuteistojo nuomone apeliacinės instancijos teisme būtina apklausti šiuos įslaptintus liudytojus, nes jų apklausos metu apygardos teisme su jais buvo policijos pareigūnai ir susidarė įspūdis, kad jie į proceso dalyvių klausimus atsako padedami kitų asmenų. Be to, liudytojas nr. 2 byloje atsirado tada, kai buvo nutraukiamas ikiteisminis tyrimas E. M. . Pats E. M. apklaustas nebuvo, nors to prašė nuteistieji, tačiau šis prašymas buvo atmestas be jokio objektyvaus pagrindo. Todėl nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teisme būtina apklausti ir E. M. .

Taip pat nuteistasis kritikuoja liudytojų An. K. ir I. V. parodymus. Liudytojas An. K. pats įvykio nematė, į teismo posėdį buvo atgabentas pareigūnų, kurie visos apklausos metu buvo kartu su juo salėje. Todėl liudytojas galimai bijojo sakyti tiesą. Be to, jo parodymai pagrįsti tik spaudos straipsnių komentarais, jie prieštarauja aptartiems liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymams, nes jis tvirtina, jog P. U. jam pasakė, kad pirmame VW Golf automobilyje buvo T. V. , J. Z. , E. M. , M. K. ir A. K. . Jis taip pat parodė, kad Benas jam parodė automobilį VW Golf, tačiau tokių aplinkybių joks Benas nepatvirtino. Liudytojos I. V. parodymai taip pat prieštaringi, jos atžvilgiu galimai buvo vartojamas smurtas, nes į apklausą ikiteisminiame tyrimo metu ji buvo atgabenta pareigūnų. Dėl paminėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad šie liudytojai turi būti apklausti apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas mano, kad teismas iš Vokietijos pareigūnų turėjo gauti oficialią informaciją apie tai, kas iš tikro įsigijo VW Golf automobilį, o ne tikėti operatyvinių darbuotojų tarnybiniais pranešimais, šios aplinkybės teisme nebuvo tirtos. Vien tai, kad 2006 metais tam tikru automobiliu buvo vykta per valstybinę sieną, neleidžia daryti išvados, kad tie patys šiuo automobiliu važiavę asmenys 2007 metais įvykdė nusikaltimus. Be to neaišku, kuo remiantis teismas nusprendė, kad automobilis valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra vienas ir tas pats. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad automobilis buvo rastas be priežiūros, juo ilgą laiką niekas nesinaudojo. Todėl  neaišku kokiu  būdu  šiame automobilyje buvo rasti šoviniai. Apelianto manymu, šiuos šovinius galėjo įdėti ir policijos pareigūnai, kuriems trūko įrodymų tiriant nusikaltimus. Be to, byloje nėra surasta jokių ginklų, todėl negalima atmesti galimybės, kad įvykio vietoje rastos šovinių tūtelės bei kiti įrodymai galėjo atsirasti ginklą panaudojus nukentėjusiesiems, nes tikėtina, kad pastarieji taip pat šaudė, tačiau šios versijos teismas neaptaria. Nuteistajam taip pat nesuprantama, kaip jis galėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo nenustatytą ginklą ir šaudmenis, nors pas jį nei ginklas, nei šaudmenys nebuvo rasti.

Nuteistojo nuomone, jei teismas mano, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų buvo konfliktas, tuomet be pagrindo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taip pat nepagrįstai nusikalstama veika kvalifikuota ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nusikalstamos veikos įvykdytos organizuota grupe. Jei, teismo nuomone nusikaltimas įvykdytas organizuota grupe, tuomet neaišku kodėl iš grupės yra išskirti E. M. ir M. K. . Nuteistojo teigimu teismas daro išvadą, kad nuteistieji vieni kitus pažinojo ir intensyviai tarpusavyje bendravo telefonu, tačiau tai patvirtinantys įrodymai byloje nebuvo tirti.

Apeliantas mano, kad pažeidžiant teismų praktikos reikalavimus nuosprendyje konstatuota, kad kiekvienas bendrininkas atsako už kito bendrininko padarytus veiksmus, nes nuteistasis  negali atsakyti už kitų asmenų veiksmus. Be to, nuteistasis nesutinka su paskirta bausme, nes teismas neatsižvelgė, kad jis anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, neįgalus, besimokantis. Šių aplinkybių teismas neaptarė nuosprendyje, pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus.

Kadangi nuteistasis teigia nepadaręs inkriminuotų nusikalstamų veikų, jis nesutinka ir su pareikštais civiliniais ieškiniais.

Nuteistasis P. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir jį  išteisinti.

Nuteistojo P. P. apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais kaip ir nuteistojo J. Z. apeliacinis skundas.

Taip pat apeliantas nurodo, kad nė vienas byloje ištirtas įrodymas neįrodo, kad jis dalyvavo nurodytame įvykyje. Liudytojas An. K. , duodamas parodymus, kad P. U. jam pasakė, jog pirmame VW Golf automobilyje buvo T. V. , J. Z. , E. M. , M. K. ir A. K. , neužsiminė apie tai, kad įvykyje dar dalyvavo ir P. P. .

Nuteistojo P. P. manymu, teismas jo atžvilgiu daro prieštaringas išvadas, nes vienu metu nurodo, kad daiktai, rasti jo motinos namuose, nuteistajam nepriklauso, nes pas mamą lankosi įtartinos reputacijos asmenys. Kitu atveju tiki, kad kratos metu rastas rėmelis su užrašu „tavo telefono numeris (duomenys neskelbtini)“ priklauso apeliantui, nes jis veikė celėje, kuri yra gretimai įvykio vietos. Nuteistasis tvirtina, kad šis telefono numeris jam niekada nepriklausė, jis juo niekada nesinaudojo, o nurodyta celė apima keletą gatvių. Todėl šias aplinkybes privalėjo išsiaiškinti teismas, apklausdamas buto, kuriame buvo rastas minėtas rėmelis su telefono numeriu, šeimininką. Nuteistasis mano, kad už kitų asmenų daiktus jis negali atsakyti, tokiu atveju privalu vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, nes visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai.

P. P. taip pat nesutinka su paskirta bausme, nes mano, jog teismas neatsižvelgė, kad jis anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, vienas prižiūri motiną, kuri yra neįgali ir gyvena viena. Šių aplinkybių teismas neaptarė nuosprendyje, pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus.

Nuteistasis T. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir jį  išteisinti.

Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais kaip ir nuteistojo J. Z. apeliacinis skundas.

Papildomai nuteistasis nurodo, kad vien tai, kad ant VW Golf automobilyje rasto atlaso yra jo pirštų pėdsakai, negali būti pagrindu daryti išvadą, jog jis įvykdė inkriminuotas nusikalstamas veikas. O tai, kad M. K. nurodytame automobilyje yra P. U. kvapas, paneigia paties M. K. parodymus, kad į įvykio vietą jis atvežė apeliantą ir A. K. , tačiau nevežė P. U. . Kitų įrodymų, patvirtinančių faktą, kad šis automobilis buvo naudojamas įvykio metu, išskyrus M. K. parodymus, nėra. Be to, teismas be pagrindo netiki nukentėjusiojo J. G. parodymais, kuris patvirtino, kad jokio konflikto tarp apelianto ir nukentėjusiųjų kavinėje „U“ nevyko, nes kiti asmenys, tariamai paneigę šias aplinkybes, konflikte nedalyvavo.

Apeliantas taip pat mano, kad jam tokia griežta bausmė skirta vien dėl to, kad jis ilgiausiai laikomas kardomajame kalinime. Todėl teismas, kažkokiu būdu turėjo pagrįsti suėmimo terminų pratęsimą. Nuteistojo T. V. teigimu, jis anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, palaikantis artimus ryšius su savo artimaisiais, turi draugę su kuria nori įregistruoti santuoką. Tačiau teismas šias aplinkybes skirdamas bausmę neįvertino bei pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus jų neaptarė nuosprendyje.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir jį  išteisinti.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais motyvais kaip ir nuteistojo J. Z. apeliacinis skundas.

Papildomai apeliantas nurodo, kad niekada nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, į užsienį išvyko ieškodamas darbo, ten dirbo ir gyveno kartu su drauge. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai.

Nuteistasis A. K. mano, kad teismas šioje byloje buvo šališkas, tyrė tik prokuroro pateiktus įrodymus bet kokiu būdu bandydamas juos sumotyvuoti taip, kad jis būtų nuteistas, nors jokių nusikaltimų nepadarė. Apeliantas mano, kad teismo posėdžio metu nepagrįstai atmestas jo prašymas iškviesti ir apklausti jo tėvą A. K. , kuris buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtino, kad jų buto durys negali būti atrakintos vienu raktu. Tai, kad įvykio vietoje buvo rastas raktas, kuris rakina vieną jo tėvų buto spyną, dar nėra įrodymas, kad jis įvykdė inkriminuotas nusikalstamas veikas, nes tai nėra vienetinis raktas, su juo gali būti atrakintos ir kitos spynos. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad ant šio rakto nerasta nei jo piršto atspaudų, nei kvapo pėdsakų, todėl mano, kad šis raktas priklauso kitam asmeniui. Nepagrįstai atmestas ir prašymas apklausti liudytoją Vi. S. , kuri buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas mano, kad šiuos liudytojus būtina apklausti apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas taip pat nurodo, kad liudytoja R. M. patvirtino, kad M. K. pradėjus duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams naudingus parodymus, jį apklausiant dalyvavo prokurorė N. O. , tyrėjai S., D., S.. Nuteistojo manymu, tai patvirtina faktą, kad M. K. buvo daromas spaudimas, nes šių pareigūnų parašų ant M. K. apklausos protokolų nėra, o teismas būdamas šališkas to netyrė.

A. K. taip pat nesutinka su paskirta bausme, nes mano, jog teismas neatsižvelgė, kad jis anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, vedęs, turi mažametį vaiką, palaiko artimus ryšius su artimaisiais. Šių aplinkybių teismas neaptarė nuosprendyje, pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus.

Nuteistojo P. U. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti jo ginamojo P. U. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį bei panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę.

Nuteistojo P. U. gynėjas mano, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tokią išvadą gynėjas daro atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismas tariamai neteisėtai priėmė baudžiamąją bylą nesant kaltinamojo akto. Byloje pirmas teismo šaukimas nuteistajam P. U. patvirtina, kad jis buvo šaukiamas atvykti į Kauno apygardos teismą, kaip kaltinamasis į baudžiamosios bylos nagrinėjimą 2009 m. gegužės 29 d. Tačiau tuo metu kaltinamasis aktas nuteistajam P. U. dar nebuvo įteiktas. Byloje nebuvo jokių duomenų net apie baigtą ikiteisminį tyrimą P. U. atžvilgiu. Tai reiškia, kad Kauno apygardos teismas, kviesdamas P. U. atvykti į teismo posėdį, kaip kaltinamąjį, turėjo išankstinę nuomonę dėl jo procesinio statuso šioje baudžiamojoje byloje. Be to, nuteistajam nebuvo sudaryta reali galimybė susipažinti su kaltinamuoju aktu. Teisiamasis posėdis prasidėjo 2009 m. rugpjūčio 25 d. Tačiau kaltinamasis aktas nuteistajam P. U. buvo įteiktas tik 2009 m. rugpjūčio 20 d., kurį gavo jis iš tėvų, prieš pat jo vestuves. Tai reiškia, kad nuteistajam P. U. nebuvo sudaryta reali galimybė susipažinti su kaltinamuoju aktu, kadangi kaltinamasis aktas buvo įteiktas likus mažiau nei keturioms paroms iki teisiamojo posėdžio pradžios.

Apeliantas mano, kad Kauno apygardos teismo šališkumą rodo ir tai, kad teisme buvo apklausti asmenys, kurie neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas apklausė asmenis, kurie prisistatė, kaip nuketėjusieji J. G. , T. F. , A. M. . Šie asmenys neturėjo jokio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, tačiau teismui tai nebuvo kliūtis apklausti šiuos asmenis, kaip nukentėjusiuosius. Gynėjo manymu, tai reiškia, kad teismas nebuvo objektyvus įrodymų teisėtumo atžvilgiu, kadangi teismo posėdžio metu apklausė asmenis, kurių tapatybė nežinoma. Be to, apygardos teismas pradėjo teismo posėdį, nors nukentėjusiajam A. M. nebuvo apskritai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Apelianto manymu, tai reiškia, kad teismas nebuvo objektyvus visų byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu ir turėjo išankstinę nuomonę dėl  bylos baigties.

Kauno apygardos teismas nagrinėdamas šią bylą nebuvo lygus visiems proceso dalyviams, nes prokuroro byloje pateikti prašymai buvo tenkinti visi, o teisiamųjų gynėjų prašymai buvo atmesti. Šias aplinkybes patvirtina teisiamojo posėdžio protokolo turinys. Prokurorei paprašius prijungti raštą dėl liudytojo M. K. realios ar gyvenamosios vietos   nustatymo kolegija priėmė šį dokumentą. Gynėjams pateikus motyvuotą prašymą apklausti teismo posėdyje liudytojus M. K. , E. M. , Vi. S. , A. K. , teismas atsisakė apklausti liudytoją E. M. , nors pagal įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus, šis asmuo buvo nusikalstamų veikų padarymo metu įvykio vietoje. Taigi teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nustatančius teisiamiesiems ir jų gynėjams teisę užduoti klausimus liudytojams, kuriems nebuvo galimybės nei  ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdyje užduoti klausimus, kad būtų įgyvendintas ir rungtyniškumo principas.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių apeliantas mano, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu nuosprendis turi būti panaikintas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nuteistojo gynėjo nuomone, apygardos teismas nuosprendį grindė įrodymais, neatitinkančiais įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų. Teismas apklausė asmenis prisistačiusius kaip A. M. , J. G. ir T. F. , An. K. nenustatęs jų asmenybių, nes šie nepateikė jokių asmens dokumentų. Gynėjas mano, kad tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 283 straipsnio 2 dalies ir BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Be to, apeliantas mano, kad liudytojo M. K. parodymai gauti neteisėtu būdu ir šioje baudžiamojoje byloje nelaikytini įrodymu. Visų pirma gynėjas nurodo, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu apygardos teismas iš esmės nesiėmė pakankamų priemonių, kad būtų užtikrintas M. K. dalyvavimas teismo posėdyje. Šis asmuo gavęs šaukimą, į teismo posėdį neatvyko, o byloje yra pateiktas raštas, kuris pasirašytas M. K. vardu, nurodant, kad teismas vadovautųsi jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taigi proceso dalyviai neturėjo galimybės šiam liudytojui užduoti klausimus, nes teismo posėdžio metu liudytojo M. K. parodymai buvo tik perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi. Pastarajame BPK straipsnyje numatytos sąlygos suteikiančios galimybę teismui bylos nagrinėjimo metu perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymus, tačiau apelianto manymu, šiuo atveju nebuvo nė vienos iš paminėtame straipsnyje numatytų sąlygų. BPK 20 straipsnio 4 dalis numato, jog įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 301 straipsnio prasmę, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi. Taigi apeliantas mano, kad šiuo atveju, apygardos teismas perskaitydamas liudytojo M. K. parodymus, nesudarydamas galimybės P. U. gynėjui užduoti M. K. klausimus, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies, 276 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, juolab, kad gynėjas neturėjo galimybės šiam liudytojui užduoti klausimus ir ikiteisminio tyrimo metu. Tokius skundo argumentus gynėjas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, taip pat BPK bei Konvencijos nuostatomis. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Gynėjas nurodo, kad EŽTT jurisprudencijoje konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaitinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu. EŽTT, analizuodamas Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus, neakcentuoja proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti realizuota. EŽTT jurisprudencijoje nurodyta teisė vertinama, kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (EŽTT bylos: Unterpertinger v. Austria, Delta v. France, Balsan v. Republique tcheque). Gynėjo teigimu, analogiškos nuomonės laikomasi ir LAT nutartyje 2K-4/2007, kurioje konstatuota, kad duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kad jų patikimumu, neabejojama.

Apelianto manymu, net ir pripažinus liudytojo M. K. parodymus teisėtais, jie negali būti pripažinti patikimais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Tokią išvadą gynėjas daro todėl, kad jo manymu, liudytojo M. K. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jie kito ikiteisminio tyrimo metu, priklausomai nuo jo procesinio statuso byloje, tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad liudytojas M. K. apklausiamas kaip įtariamasis 2007 m. gegužės 9 d. bei 2007 m. liepos 13 d. kaltu neprisipažino bei nurodė, kad 2007 m. sausio 5 d. buvo su drauge bute. Apklausiamas 2007 m. rugsėjo 13 d. jis atsisakė duoti parodymus ir nurodė, kad Kauno policijos operatyviai darbuotojai verčia duoti parodymus prieš kitus asmenis. Šios apklausos metu liudytojas M. K. parodė, kad jis yra įtakojamas dėl būsimų parodymų, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepranešė prokurorui apie daromą poveikį jam, bei nebuvo ištirtos su tuo susijusios aplinkybės. 2007 m. spalio 16 d. apklausos metu M. K. neigė, kad yra matęs VW Golf, juodos spalvos, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) . Ir tik 2007 m. gruodžio 12 d., t. y. praėjus beveik metams, M. K. davė parodymus, kurie buvo priešingi anksčiau duotiesiems. Tačiau gynėjo teigimu, teismas neišsiaiškino priežasčių dėl kurių, šis asmuo ėmė duoti kitokio pobūdžio parodymus.

Gynėjo manymu, vertindamas aukščiau paminėtus duomenis apygardos teismas pažeidė LAT suformuotą teismų praktiką, kad vertinant liudytojo parodymus būtina vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas, kadangi neišsiaiškinus priežasčių nulėmusių asmens parodymų keitimą, negali būti jais remiamasi, kaip objektyviu ir teisingu įrodymu. Apeliantui abejones kelia ir prokuratūros veiksmai, kadangi M. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas netrukus po to, kai jis davė parodymus apie kitus asmenis, t. y. 2008 m. balandžio 24 d.

Be to, M. K. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, nes 2007 m. gruodžio 12 d. apklausos protokole jam nėra išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus apie galimai jo paties padarytą nusikalstamą veiką.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių gynėjas mano, kad liudytojo M. K. parodymai negali būti vertinami, kaip nuoseklūs ir išsamūs, o pats asmuo, kaip galimai dalyvavęs nusikalstamoje veikoje, yra suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi, todėl jo parodymai negali būti pripažinti įrodymais, kuriais galima būtų grįsti nuteistojo P. U. kaltę. Juolab, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi tik kitiems įrodymams patikrinti (BPK 276 str. 4 d.), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006, LAT 2007 m. birželio 28 d. apžvalga dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje, išvadų 4 punktas).

Apelianto manymu, apygardos teismas netinkamai vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus, kuriais grindė nuteistojo P. U. kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas. Gynėjo manymu teismas netinkami vertino įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus bei asmens, kuris prisistatė J. G. , parodymus. Teismo posėdyje buvo apklausti du įslaptinti liudytojai. Įslaptintas liudytojas Nr. 1 parodė, kad 2007 m. sausio 5 d. buvo (duomenys neskelbtini) norėdamas nusipirkti kebabų. Šalia kebabinės stovėjo du automobiliai, už sustojimo stovėjo sportinis automobilis bei mikroautobusas. Valgydamas kebabą pastebėjo, kad dideliu greičiu prie stovinčių 5 – 6 asmenų atvažiavo trečios klasės VW Golf. Iš atvažiavusio automobilio išlipo keturi asmenys, kurie pradėjo šaudyti. Stovintys asmenys pradėjo bėgti, du asmenys bėgo link liudytojo, kiti link Kolegijos. Šis asmuo parodė, kad yra tikras ir negalėjo apsirikti, jog matė, kad iš pirmojo automobilio išlipo T. V. , J. Z. ir M. K. , o iš antrojo pikapo – A. K. ir E. M. . Be to liudytojas nurodė atstumus iki sustojusių automobilių, Pirmasis automobilis buvo už dešimties metrų, antrasis už trijų metrų.

Tuo tarpu, įslaptintas liudytojas Nr. 2 parodo, kad iš pirmojo atvažiavusio automobilio išlipo tik trys asmenys, tame tarpe ir P. U. . Šie asmenys nuėjo link grupelės stovėjusių asmenų ir tuomet jis išgirdo šūvius. Šis įslaptintas liudytojas parodė, kad pirmasis automobilis sustojo toliau, o antrasis maždaug už septynių metrų nuo jo automobilio. Pirmuoju automobiliu atvažiavo J. Z. , P. U. , P. P. , o antruoju – T. V. ir A. K. . Šis liudytojas negalėjo nurodyti, kad P. U. turėjo kokį nors ginklą.

Taigi gynėjo teigimu, įslaptintų liudytojų parodymai iš esmės skiriasi, tiek dėl atvažiavusių asmenų skaičiaus, tiek dėl išlipusių asmenų tapatybės, tiek dėl išlipimo eiliškumo. Apygardos teismas atmetė įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus, nurodydamas, kad šis liudytojas galėjo suklysti bei rėmėsi liudytojo M. K. parodymais. Tačiau abu įslaptinti liudytojai matytus asmenis atpažino, teigė neva juos pažinoję, todėl apelianto manymu, teismas privalėjo nustatyti, kad P. U. kaltė įrodinėjama iš esmės prieštaringais liudytojų parodymais, kuriais negalima vadovautis.

Be to, gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kada byloje atsirado įslaptinti liudytojai. Liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas 2007 m. kovo 16 d., o įslaptintas liudytojas Nr. 2 atsirado 2009 m. gegužės 9 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem metams po įvykio. Apelianto manymu, nesunku pastebėti, kad įslaptinto liudytojo Nr. 2 parodymai yra minimalus. Nors liudytojas teigia, kad matė viską iš arti, tačiau apklausiamas teisme negalėjo detaliau apibūdinti įvykio, apsiribodamas bendromis frazėmis. Logiškai vertinant įslaptintų liudytojų parodymus liudytojo Nr. 1 parodymai vertintini kaip teisingesni, juolab, kad jis parodymus davė praėjus mažiau laiko po įvykio. Gynėjas teigia, kad teismų praktikoje atsiradę liudytojai praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, teikiant parodymus bendromis frazėmis vertinami kritiškai ir jais nesivadovaujama.

Taip pat gynėjas mano, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo principus, netinkamai vertino ir laikė reikšminga LR KTC 2008 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadą Nr. 140-1-(105)-IS1-112, kurioje konstatuota, kad tikėtina, jog kvapų pėdsake, kuris paimtas 2007 m. kovo 6 d. (duomenys neskelbtini), automobilio VW Golf (duomenys neskelbtini) apžiūros metu nuo automobilio priekinės keleivio medžiaginės sėdynės yra P. U. kvapas. Teismas nepasisakė dėl šio įrodymo reikšmės atsižvelgiant į tai, kad kvapų pėdsakai nuo automobilio priekinės keleivio sėdynės buvo paimti tik praėjus trim mėnesiams po įvykio. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų kvapų atsiradimo momentą, išsilaikymo laiką. Todėl apeliantas mano, kad minėta specialisto išvada nepatvirtina teismo padarytos išvados, kad nusikalstamos veikos padarymo metu P. U. galėjo būti įvykio vietoje.

Apygardos teismas neištyrė visų įrodymų, nes šios nusikalstamos veikos padaryme liko neaiškus De. A. vaidmuo. Pas šį asmenį kratos metu rastas šaunamasis ginklas, kurio šoviniai ir jo detalės buvo rastos kaltinamajame akte nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje. Be to, ant J. G. drabužių ir batų rastos parako žymės, kas leidžia daryti išvadą, jog šis asmuo galėjo naudoti šaunamąjį ginklą.

Apelianto manymu, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad kada nors P. U. turėjo šaunamąjį ginklą.

Nuteistojo P. U. gynėjo nuomone, byloje esantis kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Apeliantas remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktu, EŽTT bylomis Pelissier, Sassi v. France ir Sipavičius v. Lithuania nurodo, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos paskalbimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Kaltinamasis aktas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai, tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui. Gynėjo manymu, aukščiau nurodytų reikalavimų apygardos teismas šiuo atveju nesilaikė, todėl buvo pažeista nuteistojo P. U. teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Kartu gynėjas mano, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio reikalavimai. Šis Konstitucijos straipsnis kiekvienam asmeniui garantuoja teisę i teisingą teismą, šios teisės sudėtinė dalis yra asmens teisė į gynybą. Kadangi buvo pažeista apelianto teisė į gynybą, todėl apeliacinės instancijos teismas negali įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtino teisingumo vykdymo funkcijos.

Gynėjas nurodo, kad P. U. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, šaunamąjį ginklą ir nenustatytą didelį kiekį šovinių, skirtų šaudyti šaunamaisiais ginklais, kuriuos nešiojo ir neteisėtai laikė iki 2007 m. sausio 5 d., todėl kaltinamajame akte nurodoma, kad šiuose P. U. veiksmuose buvo požymiai nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 2 dalyje. Kauno apygardos teismas pripažino P. U. padariusį nusikalstamą veiką numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, kadangi manė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad P. U. , ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą ir nenustatytą kiekį šovinių, skirtų šaudyti šaunamaisiais ginklais, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d. Todėl P. U. veiką iš BK 253 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 253 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte tik bendromis frazėmis nurodoma, kad neva P. U. įsigijo ginklą, t. y. nenustatytą šaunamąjį ginklą ir nenustatytą didelį kiekį šovinių. Todėl apeliantas mano, kad kaltinamasis aktas nėra tikslus ir iš nurodytų aplinkybių net teoriškai negalima daryti išvadų, kad P. U. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje. Gynėjas pastebi, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą ne už kiekvieną šaunamąjį ginklą kylą baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju, tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje konstatuojama, kad P. U. įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą, tačiau ginklas nėra apibūdintas individualiais požymiais, kurie leistų jį priskirti draudžiamų šaunamųjų ginklų kategorijai. BPK 219 straipsnio 3 punktas nustato, kad kaltinamajame akte turi būti nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Apelianto manymu, tai reiškia, kad kaltinamajame akte turėjo būti nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu galima daryti ne tik išvadą, kad P. U. turėjo šaunamąjį ginklą, tačiau ir aplinkybės, kurių pagrindų būtų galima daryti išvadą, kad tai yra draudžiamas šaunamasis ginklas. Tačiau susipažinus su šia kaltinamojo akto dalimi, proceso dalyviams belieka tik spėti, kokio šaunamojo ginklo įsigijimu ir panaudojimu yra kaltinamas P. U. .

Taip pat apeliantas mano, kad apygardos teismas nepagrįstai P. U. skyrė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 122 straipsnio 7 dalies, BPK 140 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei nesivadovavo LAT 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 36 bei 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 50, kadangi nesvarstė ar šioje proceso stadijoje galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Bei to visiškai nemotyvavo. Gynėjui neaišku, kodėl šiuo atveju negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų anksčiau P. U. paskirta kardomąja priemone – užstatu. Juolab, kad P. U. nevengė atvykti į teismo posėdžius, atvyko ir į teismo posėdį, kuriame buvo skelbiamas nuosprendis, po to, kai valstybinis kaltintojas paprašė griežtų bausmių kaltinamiesiems. Tai reiškia, kad P. U. suvokė, kad jis gali būtų nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme, tačiau nesiėmė jokių priemonių to išvengti. Todėl gynėjas mano, kad kardomoji priemonė – suėmimas, paskirta nepagrįstai ir turi būti panaikinta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. V. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: nuteisti T. V. už nukentėjusiojo A. M. sužalojimą ir neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, dėl D. A. nužudymo išteisinti. Nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: nuteisti A. K. už D. A. nužudymą, dėl nukentėjusiojo A. M. sužalojimo išteisinti. Nuteistieji J. Z. ir P. P. bei jų gynėja prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistasis P. U. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistųjų T. V. , A. K. , J. Z. , P. P. ir nuteistojo P. U. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria T. V. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, J. Z. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, A. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, P. P. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, P. U. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus, keičiama dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

Nuteistieji T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. buvo kaltinami ir nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, 2007 m. sausio 5 d., apie 21 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kolegijos, esančios (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą nužudyti D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, T. V. tyčia iššovus 21 kartą iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto–kulkosvaidžio, A. K. tyčia iššovus vieną kartą iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo, J. Z. , P. P. , P. U. tyčia iššovus 7 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto ir dviejų nenustatytų šaunamųjų ginklų nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , bendrais veiksmais, padarydami D. A. vieną kiaurinę ir vieną aklą šautines žaizdas dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinį kairiojo dilbio šautinį sužalojimą su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinį krūtinės sužalojimą su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimus, nuo ko D. A. mirė, ir bendrais veiksmais padarydami A. M. vieną šautinę – kiaurinę žaizdą krūtinėje, dvi šautines – kiaurines žaizdas žastuose, aklą šautinę žaizdą juosmenyje su stuburo juosmeninės dalies 4 – 5 slankstelių lūžimu, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė D. A. ir tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti du ir daugiau asmenų, tai yra A. M. , T. F. bei J. G. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes A. M. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, o į T. F. ir J. G. jie nepataikė ir šie aktyviai pasipriešino pabėgdami iš įvykio vietos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi nuteistuosius T. V. , A. K. , J. Z. , P. P. , P. U. , liudytojus Vi. S. , A. K. ir M. K. , konstatuoja, jog šie kaltinimai nuteistiesiems T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. pasitvirtino tik iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, t.y. kad nuteistieji T. V. , A. K. , J. Z. , P. P. ir P. U. , siekdami atsilyginti už 2006-12-15 bare „U“ (duomenys paleisti) D. A. gimtadienio šventės metu įvykusių muštynių metu patirtą skriaudą, t.y. J. Z. , P. P. ir A. K. sumušimą, 2007-01-05 apie 21.00 val. atvyko į įvykio vietą, esančią Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kolegijos, adresu (duomenys neskelbtini), kur tuo metu buvo nukentėjusieji D. A. , J. G. , T. F. ir A. M. , su savimi turėdami neteisėtai įgytus ir laikomus šaunamuosius ginklus: T. V. nenustatytą pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoletą–kulkosvaidį, A. K. nenustatytą lygiavamzdį medžioklinį ginklą, J. Z. , P. P. ir P. U. – po vieną nenustatytą šaunamąjį ginklą, tame tarpe pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoletą, kuriuos įvykio vietoje panaudojo – T. V. iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio tyčia iššovė 21 kartą, A. K. iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo tyčia iššovė 1 kartą, J. Z. , P. P. , P. U. iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto tyčia iššovė septynis kartus ir iš dviejų nenustatytų šaunamųjų ginklų iššovė nenustatytą šūvių skaičių. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad įvykio metu nukentėjusiajam A. M. nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs viena šautine kiaurine žaizda krūtinėje, dviem šautinėmis-kiaurinėmis žaizdomis žastuose ir akla šautine žaizda juosmenyje su stuburo juosmeninės dalies 4-5 slankstelių lūžimu buvo padarytas  nuteistajam  T. V. įvykio vietoje šaudant iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto-kulkosvaidžio, o sužalojimai D. A. , t.y. viena kiaurinė ir viena akla šautinės žaizdos dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinis kairiojo dilbio šautinis sužalojimas su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinis krūtinės sužalojimas su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimais, nuo ko D. A. įvykio vietoje mirė, buvo padaryti A. K. įvykio vietoje vieną kartą iššaunant iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistieji T. V. , A. K. , J. Z. , P. P. ir P. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltais dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų neprisipažino ir parodymus duoti atsisakė (t. 10, b. l. 125, 128, 132, 136, t. 28, b.l. 160, t. 30, b.l. 16, 18; t. 26, b. l. 56, 60, t. 28, b.l. 160, t. 30, b.l. 16, 18; t. 11, b. l. 90, 93, 97, 101, t. 28, b.l. 160, t. 30, b.l. 16, 18; t. 25, b. l. 5-6, 13, 22, t. 28, b.l. 160, t. 30, b.l. 16, 18; t. 24, b. l. 29-30, 36-37, 90, 95, t. 28, b.l. 160, t. 30, b.l. 16, 18).

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis T. V. paaiškino, kad būtent jis, įvykio metu šaudamas iš neteisėtai įgyto šaunamojo ginklo, sužalojo nukentėjusįjį A. M. , tačiau su nukentėjusiojo D. A. nužudymu nėra susijęs. Nuteistasis parodė, kad  jam buvo žinoma, jog 2006 metų pabaigoje, lyg tai gruodžio 16 d., bet tai tikrai buvo ne prieš D. A. gimtadienį, M. K. buvo susimušęs su kažkuo iš D. A. draugų, jam buvo sumuštas žandikaulis. Dėl to M. K. galbūt norėjo atsilyginti tuo pačiu. 2007 m. sausio 5 d. pas jį į namus atvažiavo M. K. ir papasakojo, kad iš vakaro prie J. G. namų „bandė pastarąjį nukabinti“, t.y. norėjo primušti. Ką tiksliai jie darė, nuteistasis nežino. Kadangi jis (T. V. ) bendravo su M. K. , tai pagalvojo, kad po šio įvykio jį prie namų taip pat gali bandyti užpulti, todėl, išeidamas iš namų, pasiėmė su savimi neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą „Agram“, jį nešiojosi po striuke. Planų kažkur eiti ir šaudyti jis tikrai neturėjo. Įvykio dieną, vakare, jie buvo aikštelėje, esančioje viršuje prie Kolegijos. Ten paprastai rinkdavosi jaunimas. Tą vakarą buvo susirinkę daug M. K. ir E. M. draugų, iš viso apie 20 žmonių, stovėjo dar trys  automobiliai. Ten jiems visiems bestovint kažkas iš jų, tačiau kas tiksliai, neprisimena, nuėjo į apačią nusipirkti kebabų ir pamatė, kad aikštelės gale stovi kažkas iš D. A. draugų. Tuomet buvo pasakyta „nuvažiuojame pasikalbėti“. Kalbos apie šaudymą tikrai nebuvo, pusė žmonių net nematė, kad jis turi ginklą, nes laikė jį po žiemine striuke. Tuomet jis, A. K. , E. M. ir M. K. įsėdo į automobilį VW Golf (pikapą), pastarasis sėdėjo už vairo. Šiuo automobiliu jie nuvažiavo į aikštelės apačią prie kebabinės, tačiau ten nieko nebuvo. Du ar trys automobiliai nuvažiavo į priekį ir tuomet jie pamatė, kad vaikinai stovi aikštelės gale, o ne prie kebabinės. Kai jis (T. V. ) išlipo iš automobilio, staiga kažkas priekyje pradėjo šaudyti. Jis pradėjo bėgti į tą pusę ir tuomet priešais aikštelėje stovintį autobusiuką iššoko nukentėjusysis A. M. . Jis kažką laikė rankoje. Tuo metu jis buvo šoko būsenoje, todėl iššovė į A. M. . Kiek šūvių iššovė, negali pasakyti, nes tuo metu nesuprato, ką daro, be to, jo ginklas buvo automatinis. Po to, kai jis iššovė, A. M. nukrito. Jis girdėjo, kad aplinkui šaudė, bet kas šaudo nematė, taip pat nematė, kas šaudė priekyje, nes nuo jų buvo 50-60 metrų atstumu, įžiūrėti žmonių veidus nebuvo galimybės. Į D. A. jo šūviai negalėjo pataikyti, nes jis jo net nematė,  į jį atbėgo tik vienas asmuo, t.y. A. M. . Tuo metu pamatė prie Kolegijos sienos bėgančius kitus asmenis, todėl šaudė ir į jų pusę. Ar dar kas nors šaudė į nukentėjusįjį A. M. , jis nežino.

T. V. taip pat paaiškino, kad įvykio metu kartu su juo automobiliu važiavę vaikinai taip pat turėjo ginklus – M. K. turėjo pistoletą, bet ne dujinį, o A. K. turėjo medžioklinį nupjautavamzdį šautuvą. Šiuos ginklus jis pamatė tuomet, kai jau po įvykio jie nuvyko pas M. K. į namus. Ten M. K. draugas paėmė iš jų ginklus ir, kažkur išvežęs, išmetė. Įvykio metu ginklų pas M. K. ir A. K. nematė. Kodėl ir kiti vaikinai tą dieną turėjo ginklus, nežino, ar jie taip pat šaudė, nematė. Taip pat nematė, kokius veiksmus įvykio metu atliko E. M. . Aikštelėje prie Kolegijos  nukentėjusiųjų jie nelaukė, viskas įvyko spontaniškai. J. Z. , P. U. ir P. P. įvykio vietoje įvykio metu nebuvo. Pas P. P. namuose rasta telefono kortelė priklauso jam. Šią kortelę jis galėjo palikti pas P. P. namuose, tačiau tiksliau aplinkybių, kaip tai įvyko, neprisimena.

Nuteistasis nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nedavė jokių parodymų, nes byla buvo fabrikuojama. Juos vežiojo be advokatų, nuolat grasino, darė spaudimą, klastojo įkalčius – P. U. , kurio kvapas buvo rastas jo automobilyje, jame iš tiesų niekuomet nėra sėdėjęs. Pirmosios instancijos teisme nedavė jokių parodymų, nes teismas buvo šališkas – nekvietė liudytojų, nesistengė iškviesti M. K. , objektyviai ištirti tiesos. 

M. K. parodymai nėra teisingi, nes jis apkalba nekaltus, nepasako, kad įvykyje dalyvavo jo paties draugai, kad pats šaudė. M. K. parodymai, kad automobiliu kartu su juo važiavo dar trys asmenys, teisingi. Įvykio metu M. K. negalėjo matyti, kad jis turi ginklą, nes jį laikė po striuke (t. 31, b.l. 260-263).

Nuteistasis A. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog M. K. jam pasakojo,  kad yra su kažkuo susipykęs, todėl įspėjo, kad  ir jis pasisaugotų. Dėl šių aplinkybių nuteistasis nusprendė įsigyti ginklą ir 2007 m. sausio 5 d. apie 11 val. Aleksoto turguje už 50 Lt iš nepažįstamo asmens įsigijo lygiavamzdį medžioklinį šautuvą nupjautu galu. Pats nuteistasis su niekuo nebuvo susipykęs, jam niekas negrasino, D. A. , A. M. , T. F. ir J. G. jis nepažinojo, jokių įvykusio konflikto detalių nežino.

2007 m. sausio 5 d. vakare, apie 21.00 val., M. K. pasiėmė jį nuo namų, taip pat pasiėmė T. V. . E. M. , regis, tuo metu jau buvo automobilyje. Jie visi atvažiavo prie kebabinės ir sustojo viršuje. Atvykimo tikslas buvo susitikti su draugais, pavalgyti kebabų. Tuo metu aikštelėje buvo daug M. K. draugų‚ apie 3-4 automobiliai. Atrodo M. K. draugas vardu Tadas, kurio pavardės jis nežino, atėjęs į viršų pasakė: „Mariau, yra tie žmonės, su kuriais tu susikonfliktavai, važiuojame, pasikalbėsime“. Kadangi nuteistasis atvyko kartu su M. K. , todėl jie visi sėdo į automobilį, t.y. VW Golf (pikapą) vokiškais valstybiniais numeriais, ir nusileido į apačią. Automobilį vairavo M. K. , jis pats sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, gale sėdėjo E. M. ir T. V. . Kai jie atvažiavo, nukentėjusysis su draugais stovėjo arčiau degalinės. Jie išlipo iš automobilio ir ėjo link nukentėjusiųjų, nes reikėjo su jais pakalbėti. Tuo metu prasidėjo šaudymas. Tuomet jis, išsigandęs, spontaniškai taip pat iššovė iš su savimi turėto lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo nupjautu galu. Tai įvyko prie balto autobusiuko. Jis šovė vieną kartą ir, kaip dabar supranta, pataikė į D. A. . Tuo metu nežinojo, ar į kažką pataikė, buvo šoko būsenoje. Kodėl šovė į D. A. , negali paaiškinti. Po to jis iš karto grįžo atgal prie automobilio. Kadangi ėjo šalia M. K. , matė kaip pastarasis bėgdamas šaudė pistoletu į viršų. Atbėgęs atgal, jis įsėdo į automobilį ir daugiau nieko nematė. Kad T. V. ar E. M. būtų bėgę su šautuvais ir šaudę, nepastebėjo. Šaudė ir iš kitų automobilių. Kuri pusė pirma pradėjo šaudyti, nežino. Kitu automobiliu važiavo vaikinai, kuriuos vadino Tadu, Virgiu ir Puzium. Daugiau ten buvusių asmenų jis nepažįsta. Nuteistųjų J. Z. , P. P. ir P. U. įvykio vietoje tikrai nebuvo. Jie yra jo pažįstami ir juos įvykio vietoje būtų atpažinęs, tačiau jų ten nebuvo. Aikštelėje buvo trys-keturi automobiliai, visi ten buvę vaikinai buvo sustoję ratu, kalbėjosi, šių trijų nuteistųjų jų tarpe nebuvo.

Nuteistasis taip pat paaiškino, kad iki susišaudymo ginklą jis laikė po striuke, todėl kiti įvykio dalyviai negalėjo žinoti, kad jį turi. Jis taip pat nežinojo, kad ginklus su savimi turėjo T. V. ir M. K. , juos pamatė tik po įvykio nuvykęs pas M. K. į namus. Ten jie pasikalbėjo ir visi parodė, kas kokį šautuvą turėjo: T. V. turėjo šautuvą „Agram“, M. K. turėjo pistoletą TT, o E. M. ginklo neturėjo. Įvykio vietoje jis nematė, kiek kartų šovė M. K. , bet po įvykio, jau būnant pas M. K. namuose, sužinojo, kad jis iššaudė visus septynis šovinius. M. K. bute pastarasis pasakė, kad „pasirūpins ginklais“, ir tuomet jis atidavė ginklus jam. Ką M. K. padarė su ginklais, nežino. Atvykęs prie kebabinės, „Mercedes“ automobilio nematė. Ar stotelėje įvykio metu buvo žmonių, negali tiksliai pasakyti, bet atrodo, kad nieko nebuvo. Įvykio metu buvo tamsu, ta vieta, kur stovėjo mikroautobusiukas, nebuvo apšviesta, buvo tamsu, nebuvo galima įžiūrėti žmonių veidų. Jis pats buvo prie stotelės.

A. K. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus, nes byla buvo fabrikuojama – įvykio vietoje buvo rasti raktai, tačiau ant jų nebuvo rasta pirštų antspaudų, jo DNR, todėl mano, kad raktas buvo pakištas. Teisme nedavė parodymų, nes teismas neatsižvelgė į teisiamųjų prašymus (t. 31, b.l. 264-267).

Nuteistasis J. Z. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad apie šioje byloje nagrinėjamą įvykį žino tik iš spaudos ir interneto, pats įvykio metu įvykio vietoje nebuvo. T. V. , A. K. , P. P. ir P. U. pažįsta, nes visi gyvena kaimynystėje. Jokiame konflikte su nukentėjusiaisiais ar jų draugais prieš įvykį jis nedalyvavo, D. A. , A. M. , J. G. nepažinojo. Kodėl įvykio dieną apie 21.00 val. skambino An. K. ir prašė jo atvažiuoti, neprisimena, nes praėjo daug laiko. Jokio ginklo niekuomet nėra turėjęs. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atsisakė duoti parodymus, nes įvykyje nedalyvavo, todėl neturėjo ką pasakyti. Tyrėjai jis sakė, kad įvykio metu ten nebuvo ir nieko apie tai nežino, kad buvo namuose, kad buvo išvykęs į užsienį. Pokalbis tuo metu buvo neoficialus, ar tyrėja tuo metu rašė protokolą, nežino (t. 31, b.l. 263-264).

Nuteistasis P. P. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nuteistuosius T. V. , J. Z. , A. K. , P. U. pažįsta, nes pastarieji yra jo kaimynai, gyvena viename rajone. Nukentėjusiųjų D. A. , A. M. , T. F. ir J. G. nepažinojo, įvykyje nedalyvavo, todėl nieko apie jį negali pasakyti. Apie konfliktą tarp M. K. ir kitų asmenų taip pat nieko nėra girdėjęs. Pats ginklo niekada neturėjo. Kur buvo įvykio metu, neprisimena, nes praėjo daug laiko, bet tikriausiai namuose. Tokio atvejo, kad jis pamestų striukę, o vėliau ją jam grąžintų, nebuvo. Jokių žinučių įvykio dieną apie tai, kad ruošiasi į „razborkes su bachūrais“, An. K. nerašė, kodėl An. K. nurodė tokias aplinkybes, nežino. Kaip pas jį namuose atsirado rėmelis su užrašu „telefono numeris (duomenys neskelbtini)“ taip pat nežino, daug kas jį galėjo palikti. Su T. V. bendravo, pastarasis lankėsi jo namuose, todėl  galėjo pas jį šį rėmelį palikti (t. 31, b.l. 267). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis aiškino, kad jo namuose rasti daiktai jam nepriklausė, kad jis gyvena kartu su tėvais, jo mama girtauja, pas ją ateina daug draugų, gal iš jų kas nors paliko tuos daiktus (t. 30, b.l. 16).

Nuteistasis P. U. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio metu įvykio vietoje nebuvo ir į nukentėjusiuosius nešaudė. Tyrėjai jis sakydavo, kad nieko nežino apie įvykį, kad ten nebuvo, o tyrėja tokius jo parodymus interpretavo kaip atsisakymą duoti parodymus. Nuteistuosius T. V. , J. Z. , A. K. ir P. P. pažįsta, tačiau nėra su jais labai geri draugai. D. A. , A. M. ir T. F. pažįsta iš matymo, bet su jais artimiau nebendravo, konfliktų su jais taip pat nėra buvę. M. K. ir E. M. nepažįsta, apie nukentėjusiųjų konfliktą su M. K. taip pat nieko nežino. Kur buvo įvykio metu neprisimena, nes praėjo daug laiko. Į užsienį buvo išvykęs 2007 m. sausio pradžioje, negali tiksliai pasakyti, ar 2007-01-05 buvo Lietuvoje (t. 31, b.l. 267-268).

Taigi, kaip matyti iš nuteistųjų T. V. ir A. K. parodymų apeliacinės instancijos teisme, pastarieji patvirtino pirmiau minėtas apygardos teismo nustatytas aplinkybes, kad jie buvo įvykio vietoje ir šaudami iš neteisėtai laikomų šaunamųjų ginklų T. V. sužalojo nukentėjusįjį A. M. , o A. K. nušovė D. A. . Atsižvelgdama į tokius nuteistųjų T. V. ir A. K. parodymus, teisėjų kolegija dėl paminėtų apygardos teismo teisingai nustatytų faktinių įvykio aplinkybių ir su jomis susijusių nuteistųjų T. V. ir A. K. apeliacinių skundų argumentų plačiau nepasisako, taip pat neanalizuoja apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų A. K. ir Vi. S. parodymų, nes šie liudytojai buvo apklausiami nuteistųjų prašymu, įrodinėjant, kad nuteistieji A. K. ir T. V. įvykio metu nebuvo įvykio vietoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina nuteistųjų T. V. ir A. K. parodymus apie 2007-01-05 įvykio priežastis, taip pat visų nuteistųjų parodymus apie tai, kad J. Z. , P. P. ir P. U. įvykio metu įvykio vietoje nebuvo ir jokių nusikalstamų veiksmų nepadarė. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistųjų aiškinimas yra paneigtas byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų, kurių patikimumu kolegija neturi pagrindo abejoti, visetu.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis J. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistųjų  nepažįsta, pravardės „Taubutis“, „Traškis“, „Eima“, „Šura“, „Marytė“, jam nežinomos. Jį patį vadina „Jonke“. 2006-12-15 jis dalyvavo D. A. gimtadienio šventėje bare „U“ (duomenys pakeisti), ten taip pat buvo A. M. , T. F. , kiti svečiai. Šventė prasidėjo apie 18 val. Vėliau visi buvo išvažiavę į klubą „Zepelinus“, po to grįžo į barą. Ten įvyko susistumdymas, muštynių nebuvo. Kiek papildomai buvo atėję asmenų į barą neprisimena, taip pat neatsimena, ar bare buvo likę kažkieno striukės, nežino, ar buvo važinėjama po Kauną ir ieškoma asmenų, kad atiduoti striukes (t. 28, b.l. 161-162). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. G. parodė, kad 2006 metų gruodžio mėnesį dalyvavo D. A. gimtadienio šventėje, vykusioje pastarojo tėvui priklausančiame bare. Į barą jis buvo atvykęs savo automobiliu VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris visą laiką stovėjo prie baro. Šventėje dalyvavo T. F. , P. V. , D. S. , Tadas ir kiti D. A. draugai, kurių jis nelabai pažįsta. Šventės metu jie visi buvo nuvykę į šokius, vėliau grįžo į barą, tik skirtingu laiku. Jis iš šokių į barą grįžo taksi automobiliu, kokiu tiksliai laiku, neprisimena. Sugrįžęs į barą, ten pamatė 5-7 nepažįstamus asmenis, kurių apibūdinti negali, nes nekreipė į juos dėmesio. Po kurio laiko su šiais asmenimis kilo konfliktas. Iš pradžių buvo apsižodžiavimas, vėliau žmonės apsistumdė, sudavė vieni kitiems smūgius. Jis pats skyrė, kad nesimuštų. Po konflikto visi išsiskirstė, jis savo automobiliu išvažiavo namo. Vėliau iš kalbų sužinojo, kad po D. A. gimtadienio bare liko tų nepažįstamų asmenų striukės, kurias D. A. kažkam atidavė. 2007 m. sausio 4 d. vakare, automobiliu VW Golf atvažiavęs į savo namų kiemą ir dar nespėjęs išjungti automobilio variklio, pamatė link jo ateinančius 10-20 asmenų. Negali paaiškinti kodėl, bet labai greitai jis automobiliu išvažiavo iš kiemo. Pradėjęs važiuoti,  išgirdo smūgio garsą, bet pasakyti kas ir kuo sudavė negali. Vėliau apžiūrėjęs automobilį pamatė, kad apgadintas vairuotojo pusės šoninio vaizdo veidrodėlis. Dėl ko buvo užpultas, nežino. Po šio užpuolimo jis paskambino D. A. , papasakojo apie įvykį ir paliko jam savo automobilį, nes juo bijojo sugrįžti į namus. Tą patį vakarą  kartu su A. M. , T. F. , D. A. automobiliais jie važinėjo po miestą ieškodami jį užpuolusių asmenų, bet nieko nerado ir grįžo į namus (t. 7, b.l. 55-57). Perskaičius šiuos parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, nukentėjusysis patvirtino kaip teisingus, tačiau paaiškino, jog neatsimena, kas 2007-01-04 vakare atvažiavo prie jo namų ir jį užpuolė, kodėl jį užpuolė nežino, nes jokių konfliktų su niekuo neturėjo.

Nukentėjusysis T. F. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistųjų nėra matęs, asmenų, kurių pravardės „Taubutis“, „Traškis“, „Eima“, „Šura“, „Marytė“, nepažįsta. Pats pravardės neturi, J. G. vadina „Jonkeliu“. 2006-12-15 nuo 19 val. bare „U“ (duomenys pakeisti) kartu su J. G. , A. M. ir kitais asmenimis šventė D. A. gimtadienį. Apie 2 val. nakties išvažiavo į kazino. Ką matė bare grįžęs iš kazino, neprisimena, konflikte nedalyvavo, buvo neblaivus, todėl daug ko neatsimena, bet nuteistųjų ten nebuvo. Kas 2007-01-04 apdaužė J. G. automobilį, nežino, prisimena, kad važinėjo po Šilainius ieškodami tai padariusių asmenų, bet jų nerado. Ar šis incidentas susijęs su konfliktu bare, nežino (t. 28, b.l. 162-164). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. F. parodė, kad 2006-12-15 sugrįžęs į barą iš kazino, ten pamatė kelis jam nepažįstamus asmenis, ant kai kurių iš jų veidų buvo mėlynės. Tuomet jis suprato, kad įvyko muštynės. D. A. gimtadienį šventę asmenys ir nepažįstamieji šaukė vieni ant kitų, bet konfliktas jau rimo. A. M. pradėjo kalbėti, kad reikia važiuoti namo, nes vyksta kažkokios nesąmonės, ir jie išvažiavo. Po kiek laiko iš A. M. jis sužinojo, kad kažkokie asmenys buvo atvažiavę pas J. G. į namus ir apdaužė jo automobilį. Tikslios šio incidento priežasties jis nežino, taip pat nežino, ar tai susiję su konfliktu per D. A. gimtadienį. Po to jie važiavo kartu su A. M. susitikti su J. G. , ieškojo jį užpuolusių vaikinų, bet nerado. (t. 7, b.l. 61-66).

Nukentėjusysis A. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistųjų nepažįsta, jų pravardės jam nieko nesako. Pažįsta T. F. ir J. G. . Jį patį  draugai vadina vardu, tačiau kartais pavadina „Antoša“. 2006 m. gruodžio mėnesį bare „U.“ šventė D. A. gimtadienį, jokio konflikto tą dieną jis nematė, prie jo jokių muštynių nebuvo, santykių niekas nesiaiškino. Ar gimtadienyje buvo T. F. ir J. G. , neprisimena. Apie tai, kad  D. A. vežė kažkam grąžinti striukes, taip pat, kad buvo apdaužytas J. G. automobilis, jis nežinojo, tai padariusių asmenų ieškoti nevažiavo (t. 29, b.l. 19-21). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. M. parodė, kad 2006 m. gruodžio mėnesį dalyvavo D. A. gimtadienio šventėje, ten taip pat buvo T. F. , J. G. , D. S. , kiti D. A. draugai, kurių vardų jis nežino. Apie 24 val. jie išvažiavo į šokius, į barą „U“ (duomenys pakeisti) jis grįžo apie 4.00 val. Bare pamatė 5-6 jam nepažįstamus asmenis. D. A. paaiškino, kad tai jo draugo draugai. Pastarieji taip pat buvo išgėrę ir pradėjo konfliktuoti, tačiau dėl ko, negali pasakyti. Iš pradžių jie nelabai kreipė į juos dėmesį, bet po to vaikinai pradėjo kabinėtis ir tuomet jie visi susimušė. Muštynės buvo masinės, po to nepažįstami vaikinai buvo išmesti iš baro. Vėliau pastarieji vėl veržėsi į barą ir grasino iš baro paimtais peiliais. Tų asmenų atpažinti ar apibūdinti jis negali. Po muštynių visi išsiskirstė į namus. Taip pat iš J. G. jis sužinojo, kad pastarasis 2007-01-04 buvo užpultas prie namų. Jį užpuolė apie 20 vyrų su lazdomis ir apgadino jo automobilį. Tą patį vakarą J. G. buvo atvažiavęs pas jį ir dar kartą pasakojo apie įvykį, matė apgadintą jo automobilį. Pats su J. G. tą vakarą niekur nevažiavo, ar kas nors iš jų tą vakarą ieškojo J. G. užpuolusių asmenų, nežino. (t. 7, b.l. 69-71, 72-74). Teisiamajame posėdyje perskaičius šiuos jo parodymus, nukentėjusysis juos patvirtino kaip teisingus.

Kad su į barą „U“ (duomenys pakeisti), kuomet buvo švenčiamas D. A. gimtadienis, atvykusiais vaikinais buvo kilusios muštynės ir kad pastarieji po konflikto bare buvo palikę striukes, kurias  vėliau D. A. vežė jiems grąžinti, patvirtino ir nukentėjusioji R. A. , kuriai šios aplinkybės žinomos iš žuvusiojo sūnaus D. A. pasakojimo  (t. 28, b.l. 160-161). 

Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų nukentėjusiųjų J. G. , T. F. ir A. M. , taip pat nukentėjusiosios R. A. parodymų, 2006 m. gruodžio 15 d. bare „U“ (duomenys pakeisti), esančiame (duomenys neskelbtini), švenčiant D. A. gimtadienį, tarp D. A. svečių ir vėliau į barą atvykusių asmenų kilo konfliktas, kuris iš pradžių buvo žodinis, o vėliau peraugo į muštynes. Po konflikto kažkas iš atvykėlių šiame bare, priklausančiame žuvusiojo D. A. tėvui, buvo palikę striukes, kurias vėliau D. A. vežė grąžinti. Nors nukentėjusieji teisme teigė, kad nuteistųjų jie nepažįsta, kad patys muštynėse nedalyvavo ir nežino jų užpuolimo 2007-01-04 ir 2007-01-05 priežasčių, tačiau toks jų aiškinimas prieštarauja jų pačių parodymams ikiteisminio tyrimo metu apie konfliktą bare „U“ (duomenys pakeisti) bei byloje apklaustų liudytojų An. K. , B. V. , M. K. bei I. V. parodymams, kurie patvirtina, kad D. A. gimtadienio šventės bare „U“ (duomenys pakeisti) metu buvo sumušti ne kas kitas, o nutiestieji J. Z. , P. P. bei A. K. ir to padaryme be kitų asmenų dalyvavo nukentėjusieji J. G. ir A. M. , kas buvo tolimesnių įvykių, t.y. J. G. užpuolimo prie namų 2007-01-04 ir 2007-01-05 įvykio prie (duomenys neskelbtini) kolegijos priežastimi.

Liudytojas B. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš pokalbių su T. V. ir kitais jo draugais sužinojo, jog 2006 m. gruodžio mėnesį (duomenys neskelbtini) buvo sumušti J. Z. ir A. K. . Dėl ko įvyko šis konfliktas jis nežino, tik girdėjo, kad kažkas kažką šventė. Jis pats matė J. Z. veide mėlynes. Iš kalbų suprato, kad tai padarė asmuo, vadinamas „Jonkeliu“, ir jo draugai. 2006 metų gruodžio mėnesį jis buvo susitikęs su T. V. , J. Z. , M. K. , E. M. ir A. K. . Taip pat buvo dar kiti vaikinai, kurių jis nepažįsta, iš viso apie 10 žmonių. Susitikimo metu nė pas vieną iš jų ginklų jis nematė, tačiau matė, kad vaikinai turi lazdas. Iš kalbų suprato, kad visi susirinkę asmenys nori važiuoti ieškoti „Jonkelio“. Kartu su visais jis važiavo į Raudondvario plentą, nes kažkas pasakė, kad pastarasis gali ten būti, po to važiavo į Lampėdžius, bet ir ten nieko nerado. Maždaug po valandos važinėjimo jis atsiskyrė nuo vaikinų ir grįžo namo. Taip pat jis atsimena atvejį, kai jam kažkas paskambino ir pasiteiravo, kur jis yra. Tuo metu jis buvo prekybos centre „Mega“. Jam pasakė, kad niekur neišvažiuotų, nes tuoj atvažiuos, kadangi „Megoje“ yra „Jonkelis“. Tačiau tą dieną pastarojo ten taip pat nerado. Taip pat jam yra žinoma, kad T. V. , A. K. , J. Z. naudodavosi automobiliu VW Golf „karavanu“, vokiškais numeriais, tamsiai mėlynos spalvos. Su „Taubučio“ kompanija taip pat būdavo P. U. , vadinamas „Pauliuku“, ir P. P. , kurio pravardė „Šura“ (t. 8, b.l. 21-23).

Liudytojas An. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad visus nuteistuosius pažįsta. T. V. pravardė „Taubutis“, J. Z. – „Traškis“, P. P. – „Šura“, A. K. ir P. U. pravardės neturi. Prisimena, kad 2006 m. pabaigoje buvo muštynės, kad buvo sumuštas J. Z. , P. P. ir A. K. , po to buvo kažko ieškoma. Kur jie buvo sumušti, tiksliai nežino, nes pats ten nedalyvavo. Kas vyko vėliau, nelabai prisimena, tik pamena, kad važinėjo, ieškojo kaltų, kurie mušė jų draugus. Kokių asmenų ieškojo, nežino, jų nepažįsta. Taip pat liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad maždaug 2005 metais jis susipažino su T. V. , J. Z. , A. K. , P. B. , M. V. , su jais leisdavo laisvalaikį. Taip pat jis pažįsta P. P. , pravarde „Šura“, Eimantą, Marių, pravarde „Marytė“, „Andreką“. 2006 m. gruodžio mėnesį jis buvo sutikęs A. K. , T. V. , J. Z. , P. P. ir vaikiną, vadinamą „Andreku“. Vaikinai jam papasakojo, kad dieną prieš tai jie buvo sumušti kažkokiame bare, ant jų veidų matėsi mėlynės, nobrozdinimai, jų drabužiai buvo suplėšyti, nes jie dar nebuvo spėję persirengti. Prisimena, kad J. Z. po kažkuria akimi buvo mėlynė, o galvoje – guzai. A. K. buvo prakirsta kakta, o pas „Andreką“ buvo guzai barzdos srityje. Sumušimai buvo švieži. P. P. rodė jam nubrozdintą ranką ir sužalotą koją, sakė, kad pametė savo striukę ir raktus. Vaikinai jam pasakojo, kad mušėsi su „Jonkeliu“ ir „Antoška“,  kurių jis nėra matęs, tačiau žino iš kalbų, kad tą vakarą buvo švenčiamas kažkokio Deivio gimtadienis ir su jais mušėsi maždaug 20 asmenų. Taip pat jie sakė, kad už sumušimą tiems vaikinams atsilygins. Jie neminėjo, kada, kur ir kaip, bet jis suprato, kad nori juos sumušti. Praėjus maždaug savaitei po  šio pokalbio, jam paskambino A. K. ir, pasiteiravęs kur jis randasi, atvažiavo jo pasiimti. Kartu su A. K. atvažiavo ir „Andrekas“. Įsėdus į automobilį, A. K. pasakė, kad važiuoja pasimušti su tais vaikinais, kurie juos prieš tai sumušė. Jiems atvažiavus į Jonavos gatvėje esančią aikštelę, ten jau buvo kiti automobiliai – Audi A4, juodos spalvos, kuria važinėja asmuo vardu „Benas“, Audi A4, sidabrinės spalvos, kuria važinėja J. Z. ir VW Vento, kuria važinėja E. M. , pravarde „Eima“, buvo dar pastarojo brolis, pravarde „Gidas“, ir M. K. . Netrukus jam priklausančiu automobiliu Peougeot 306, raudonos spalvos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo vaikinas, pravarde „Gega“, kuriam jis buvo paskolinęs savo automobilį. Iš viso aikštelėje susirinko apie 10 žmonių. Būnant aikštelėje pas E. M. rankoje jis matė pistoletą ir išgirdo, kaip M. K. jam pasakė „ką tu veiksi su dujiniu“. Koks iš tikrųjų ten buvo ginklas, nežino. Matė, kad M. K. taip pat turi pistoletą, kuris šaudė guminėmis kulkomis, kad automobilių bagažinėse vaikinai turi lazdų, laužtuvų. Tuomet jie visi sėdo į tris automobilius, kitus paliko aikštelėje, ir nuvažiavo į Lampėdžių aikštelę. Jam niekas neaiškino, ko ten važiuoja ir kodėl būtent ten, kažkas ieškojo, kur yra tie kiti vaikinai su „Jonkeliu“. Lampėdžių aikštelėje buvo dar trys kiti automobiliai pilni vaikinų. Su jais kalbėjosi T. V. ir J. Z. . Iš telefoninio pokalbio sužinojo, kad du asmenys – Saulius ir P. U. , kuris vadinamas Pauliumi iš (duomenys neskelbtini) gatvės, matė asmenis, kurie dalyvavo muštynėse ir sumušė jo draugus, kad P. U. tuos asmenis žino iš matymo, kad jis taip pat buvo to Deivio gimtadienyje, bet išėjo anksčiau, tad muštynėse nedalyvavo. Saulius ir Paulius ieškojo tų vaikinų, visi palaikė ryšį mobiliaisiais telefonais. Gavus pranešimą, kad prie baro Raudondvario plente rasti asmenys, kuriuos reikia sumušti, visi sulipo į automobilius ir važiavo. Visi jau buvo pasiėmę iš bagažinių lazdas ir laužtuvus, važiavo šešiais automobiliais. Jis taip pat pasiėmė lazdą, po to su „Andreku“ pasikeitė į laužtuvą. Kai atvažiavo prie baro, ten nieko jau nebuvo. Tuomet jie dar važinėjo į įvairias vietas. Po to kažkas pasakė, kad vaikinai yra prie „Iki“ parduotuvės Raudondvario plente, tačiau nuvažiavę ten, jų nerado. Tuomet sugrįžo į tą pačią Lampėdžių aikštelę, palaukė gal dar 20 minučių, kol P. U. ir Saulius važinėjo ir ieškojo. Po to buvo pasakyta, kad jų niekur nemato ir visi pradėjo skirstytis namo. Vėliau, po Naujųjų 2007 metų, jam paskambinęs, vėl atvažiavo A. K. su „Andreku“ ir jie visi trys nuvyko į aikštelę prie Lampėdžių. Ten jau buvo 5 ar 6 automobiliai, susirinko tie patys asmenys: A. K. , T. V. , M. K. , E. M. , J. Z. , P. U. , o taip pat Saulius, Benas, Donatas, ir „Andrekas“. Susirinko tuo pačiu tikslu – surasti juos sumušusius asmenis. Kažkas sakė, jog skambino asmuo, pravarde „Kalmaras“, ir pasakė, kad „Jonkelį“ matė klube „Siena“ ir jis iš ten jau išėjo. Tuomet visi sėdo į automobilius ir važinėjo po Romainius, (duomenys neskelbtini), ieškodami „Jonkelio“. Kalbėjo, kad būtent ten pastarasis gyvena, taip pat, kad jis važinėja mėlynos spalvos 4-tu Golf automobiliu. Kažkas pranešė, kad „Jonkelis“ grįžta į namus. Tuomet jie privažiavo prie namo, kur stovėjo mėlynas automobilis Golf, jame sėdėjo kažkoks asmuo. Ar tai buvo „Jonkelis“, nežino, nes jo nepažįsta. Kiti taip pat abejojo. Jų automobilis privažiavo paskutinis, kiti vaikinai jau buvo išlipę iš automobilių. E. M. bandė užkirsti kelią tam vaikinui išvažiuoti, bet nepavyko, automobilis išvažiavo. Vaikinai ėmė mėtyti į automobilį lazdas ir laužtuvus, kažkas iš jų pataikė, bet sustabdyti nepavyko. Po kurio laiko, būnant Baltijos g., prie parduotuvės „Niam“, jis pamatė važiuojant tą patį automobilį, kurį jie vijosi, bet jame jau sėdėjo 4-5 asmenys. Jie ėmė vėl persekioti tą automobilį, tačiau jį besivejant, iš jo pasigirdo šūviai. Pasirodžius policijos automobiliui ir vieną iš jų automobilių sustabdžius, gaudynės baigėsi, jie išsiskirstė po namus. Dar sutarė, kad neis miegoti, bet po kurio laiko paskambino J. Z. ir pasakė, kad šiąnakt jau niekur važiuoti nereikės. 2007-01-05 SMS žinutėmis bendravo su P. P. . Pastarasis jam parašė, kad ruošiasi „į razborkes su bachūrais“. Suprato, kad vėl ieškos tų pačių asmenų dėl anksčiau įvykusių muštynių. Tos pačios dienos vakare, gal apie 21.00 val. jam paskambino J. Z. ir paklausė, ar jis gali atvažiuoti, bet nesakė kur. Jis pastarajam atsakęs, jog negali, nebent vėliau. Po to rašė jiems žinutes, bet atsakymų negavo (t. 8, b.l. 11-14, t. 29, b.l. 138-140).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas An. K. atpažino iš nuotraukų T. V. , J. Z. , M. K. , E. M. , A. K. , P. P. , A. S. (t. 8, b.l. 6-8), P. U. , B. V. (t. 8, b.l. 16-18).

Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis pažįsta T. V. , pravarde „Taubutis“. Nukentėjusių D. A. ir A. M. jis nepažįsta, su jais nėra bendravęs ar konfliktavęs. Jam yra žinoma, kad jo pažįstami A. K. ir J. Z. turėjo konfliktą su vaikinais iš Vilijampolės. Dėl šio konflikto 2006 m. po Kalėdų jis buvo susitikęs su konflikto metu nukentėjusiais A. K. ir J. Z. , į susitikimą taip pat buvo atvažiavę T. V. , E. M. , An. K. ir dar keli jam nepažįstami asmenys. Susitikimo metu buvo aptarinėjamos konflikto aplinkybės, galvojama, kaip būtų galima išsiaiškinti su vaikinais iš Vilijampolės. Nieko konkretaus nenusprendę, jie išsiskirstė. Po Naujųjų Metų šventės jis vėl buvo susitikęs su anksčiau minėtais vaikinais prie Lampėdžių, tai galėjo būti 2007 m. sausio 4 d. Šio susitikimo metu apie konfliktą nekalbėjo, trumpai pabuvo ir išvažiavo. Ką ketino veikti aikštelėje likę asmenys, jis nežino, jokių lazdų, laužtuvų ar ginklų pas juos tą vakarą jis nematė  (t. 9, b.l. 117-122).

Liudytoja I. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji draugavo su D. A. , tačiau jo gimtadienio šventėje bare „U“ (duomenys pakeisti) nedalyvavo. Po savo gimtadienio D. A. jos klausinėjo apie „Taubutį“, t.y. T. V. , kur jis būna. Ji D. A. pasakė, kad nežino. 2006 m. gruodžio 17 ar 20 dieną ji dalyvavo T. V. gimtadienio šventėje. Ten taip pat buvo M. K. , E. M. , J. Z. . Pastarasis buvo sumuštas – matė, jog po kaire akimi yra mėlyne, aplink lūpas sužeidimas, mėlynė (t. 8, b.l. 68-70, 71-72, 73-74). Teisme ši liudytoja iš esmės patvirtino šiuos parodymus kaip teisingus. Nors I. V. teisme ėmė teigti, kad J. Z. galėjo būti sumuštas dar iki D. A. gimtadienio, tačiau pati patvirtino, jog J. Z. ji matė tik vieną kartą ir tai buvo T. V. gimtadienio šventės metu, t.y. jau po D. A. gimtadienio.

Taigi, pirmiau aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir paneigia nuteistųjų T. V. ir A. K. aiškinimą, kad su nukentėjusiaisiais konfliktavo ne jie, bet liudytojas M. K. , taip pat nuteistųjų J. Z. , P. P. ir P. U. aiškinimą, kad jie apie  2006-12-15 konfliktą nieko nežino ir su tuo nėra susiję, ir patvirtina apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, jog 2007-01-05 įvykio priežastis buvo 2006 m. gruodžio 15 d. švenčiant D. A. gimtadienį, tarp pastarojo draugų, tame tarpe J. G. ir A. M. , bei į barą atvykusių D. A. pažįstamo P. U. draugų įvykusios muštynės, kurių metu buvo sumušti nuteistieji J. Z. , P. P. ir A. K. . Būtent po šio konflikto bare „U“ (duomenys pakeisti) nuteistieji važinėjo po Kauno miestą ir ieškojo J. G. bei jo draugų, norėdami jiems atsilyginti. Tokie bandymai buvo 2006 m. gruodžio mėnesį, kai kartu su nuteistaisiais bei jų draugais važiavo liudytojas B. V. , liudytojas An. K. , taip pat liudytojas M. K. , tačiau J. G. ir kitų konflikte dalyvavusių asmenų niekur nerado. Tik 2007 m. sausio 4 d. nuteistieji A. K. , T. V. , J. Z. , P. U. , kartu su M. K. , E. M. ir kitais nuteistųjų draugais, tame tarpe liudytoju An. K. , važinėdami po miestą, pastebėjo J. G. automobilį, važiuojantį link namų, tačiau tą dieną jo užpulti nepavyko, kadangi J. G. spėjo nuo jų pasprukti. Į besprunkantį automobilį buvo mėtomos lazdos ir laužtuvai, automobilis buvo apgadintas, tačiau sustabdyti jo nepavyko.  Sekantį kartą nuteistieji ieškomus asmenis pamatė jau nagrinėjamo įvykio metu, t.y. 2007 m. sausio 5 d. vakare (duomenys neskelbtini) gatvėje prie (duomenys neskelbtini) kolegijos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Nuteistieji T. V. , A. K. , J. Z. ir P. P. apeliaciniuose skunduose nepagrįstai ginčija liudytojų An. K. , taip pat liudytojų I. V. ir B. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Kolegijos nuomone, apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti šių įrodymų teisingumu ir pagrįstais jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Apeliantai teigia, kad liudytojai An. K. ir I. V. galėjo būti paveikti policijos pareigūnų, tačiau ši apeliantų išsakyta prielaida nepagrįsta jokiais objektyviais faktiniais duomenimis. Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai An. K. ir I. V. iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus ir apie jokią psichologinę ar kitokio pobūdžio prievartą iš pareigūnų pusės nenurodė. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas An. K. , kviečiamas į teismą, ne kartą neatvyko, todėl buvo priimta teismo nutartis atvesdinti šį liudytoją (t. 29, b.l. 97), taigi natūralu, jog į teisiamąjį posėdį šį liudytoją atlydėjo policijos pareigūnai. Vertinti tai kaip spaudimą liudytojui nėra jokio pagrindo. Juolab, kad pats liudytojas An. K. , teisiamajame posėdyje atsakydamas į nuteistųjų gynėjų klausimą, patvirtino, jog jį atvesdinę pareigūnai jokio poveikio jam nedarė ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepriminė (t. 29, b.l. 138-140).

Apeliantai taip pat teigia, kad liudytojui B. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas, dėl to jis pasirašė po neteisingais, nepagrįstai nuteistuosius kaltinančiais parodymais. Tokias aplinkybes apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė liudytojas B. V. , tvirtindamas, kad jam buvo grasinama suėmimu. Tačiau toks liudytojo aiškinimas nepatvirtintas jokiais faktiniais duomenimis ir yra neįtikinantis. Visų pirma, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas B. V. pats įvykyje nedalyvavo, todėl neturėjo jokio pagrindo bijoti būti suimtas. Iš byloje esančio liudytojo B. V. apklausos, vykusios 2008-02-07, protokolo matyti, jog pastarasis, perskaitęs protokolą, savo parašu patvirtino protokole užfiksuotas aplinkybes kaip teisingas, jokių pastabų dėl šio protokolo ar apklausos vykdymo tvarkos nepareiškė (t. 8, b.l. 21-23). Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad šis liudytojas po apklausos būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl šią apklausą atlikusios tyrėjos R. M. ar kitų policijos pareigūnų netinkamo elgesio su juo. Kad liudytojo B. V. nurodytos aplinkybės apie patirtą psichologinį poveikį neatitinka objektyvios tiesos, teisiamajame posėdyje patvirtino ir šį liudytoją ikiteisminio tyrimo metu apklaususi tyrėja R. M. , kuri nurodė, jog B. V. ji apklausė viena, pastarasis parodymus davė savo valia, joks poveikis liudytojui nebuvo daromas. B. V. perskaitė surašytą protokolą ir jį pasirašė (t. 29, b.l. 100-102). Apeliaciniuose skunduose nuteistieji akcentuoja tą aplinkybę, jog tyrėja R. M. dirba viename kabinete su tyrėja I. S. , tačiau vien ta  aplinkybė, jog kabinete buvo ne tik apklausą vykdančios, bet ir kitos tyrėjos, įtrauktos į šios bylos tyrimo grupę, darbo vieta, negali būti vertinama kaip psichologinis spaudimas liudytojui net ir tuo atveju, jei apklausos metu pastaroji buvo savo darbo vietoje.

Kaip jau minėta, nuteistieji T. V. ir A. K. patvirtino, jog 2007 m. sausio 5 d. apie 21.00 val. buvo įvykio vietoje ir ten šaudė iš neteisėtai laikomų šaunamųjų ginklų į nukentėjusiuosius, tačiau teigė, jog su jais kartu į įvykio vietą buvo atvykę ne nuteistieji J. Z. , P. P. ir P. U. , bet M. K. draugai, kurių asmens duomenų jie nežino, taip pat nežino, ar pastarieji su savimi turėjo kokius nors ginklus ir įvykio metu šaudė. Tačiau toks nuteistųjų aiškinimas, visų pirma, prieštarauja jau aptartiems faktiniams bylos duomenims, iš kurių matyti, jog ne tik T. V. ir A. K. , bet ir kiti trys nuteistieji po muštynių bare „U“ (duomenys pakeisti) dalyvavo nukentėjusiųjų paieškoje, siekiant pastariesiems atsilyginti už jų pačių ar jų draugų, t.y. J. Z. , A. K. ir P. P. , sumušimą. Be to, tokį nutiestųjų aiškinimą paneigia liudytojų M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2, parodymai.

Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2007 m. sausio 5 d. vakare jis kartu su E. M. važiavo savo draugės automobiliu į automobilių stovėjimo aikštelę. Neprisimena, ar jis paskambino T. V. , ar pastarasis jam, bet susitarė, kad jis jį ir E. M. parvežtų namo. T. V. sutiko ir atvažiavo su tamsios spalvos automobiliu VW „Golf“ „pikapu“, buvo kartu su A. K. .  Pasikalbėjus jie pasakė, kad reikia nuvažiuoti prie Kolegijos susitikti su  J. Z. ir pasikalbėti apie asmenis, su kuriais buvo konfliktas, o po to juos nuveš namo. Tuomet jie visi keturi šiuo automobiliu nuvažiavo prie Kolegijos į už garažų esančią aikštelę. Automobilį vairavo A. K. . Nuvažiavus prie Kolegijos, jis pamatė ten stovintį tamsios spalvos automobilį VW Golf, keturių durų, iš kurio buvo išlipęs J. Z. ir dar du vaikinai - P. U. ir dar vienas Paulius, pravarde „Šura“. Jis pats tuo metu su savimi turėjo dujinį pistoletą, šaudantį guminėmis kulkomis. Ar dar kas nors sėdėjo jų automobilyje, nematė. J. Z. pasakė jiems, kad apačioje, prie Kolegijos esančios kebabinės, stovi vaikinai iš Vilijampolės. Jis suprato, kad tai tie patys vaikinai, su kuriais buvo konfliktas. Tuomet buvo nuspręsta nuvažiuoti ir pasikalbėti su jais. Jis pats sėdo už VW „Golf“ (pikapo) vairo, nes nesiruošė eiti su kuo nors kalbėtis, taip pat šiuo automobiliu važiavo E. M. , T. V. ir A. K. . E. M. sėdėjo automobilio gale, kas sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, neprisimena. Pirmasis iš aikštelės išvažiavo Golf automobilis, kuriuo važiavo J. Z. , P. U. ir P. P. , o jis važiavo iš paskos. Pirmasis automobilis, pavažiavęs (duomenys neskelbtini), sustojo maždaug per vidurį nuo (duomenys neskelbtini) gatvėje esančios autobusų stotelės ir įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę. Jis pats automobilį sustabdė neprivažiavęs autobusų stotelės. Iki to momento jis nematė, kad kuris nors iš minėtų asmenų būtų turėjęs ginklą. Kai jis sustojo, iš jų automobilio išlipo A. K. ir T. V. , o iš pirmojo J. Z. , P. U. ir P. P. . Tiek vieni, tiek kiti ėjo link automobilių aikštelės galo, link netoliese esančios degalinės. Kad J. Z. , P. U. ir P. P. būtų turėję ginklus, jis nematė. T. V. iš jo automobilio išlipo laikydamas, kaip suprato, automatinį ginklą, nes matė, kad buvo su dviem rankenom. A. K. iš automobilio išlipo kažką laikydamas rankoje, prispaudęs prie dešinės kojos. Tas daiktas buvo pailgas, daugiau negali apibūdinti, nes nematė. Nueidamas nuo automobilio tolyn, jis tą daiktą taip pat laikė prispaudęs prie kojos. T. V. automatinį šautuvą išlipęs iš automobilio ir eidamas link Kolegijos laikė priglaudęs prie savęs, tokiu būdu jį šiek tiek slėpdamas, nes tuo metu prie kebabinės buvo pašalinių žmonių. Kada ir kokiu momentu pradėjo šaudyti T. V. ir A. K. , jis nematė. Kiek šūvių buvo paleista, tiksliai negali pasakyti, bet buvo šaudyta daug. Ar ginklus  turėjo iš pirmojo automobilio išlipę vaikinai, jis pasakyti negali, neįsidėmėjo, ką jie daro. Tuo metu buvo tamsu, jie buvo sustoję maždaug už 15 metrų. Po to, kai T. V. su A. K. išlipo iš automobilio, jis su E. M. taip pat išlipo, tačiau niekur nėjo, sustojo prie automobilio galinės dalies ir tuomet išgirdo balsus ir šūvio garsus. Tuomet jis grįžo į automobilį, E. M. atsisėdo į automobilio galą ir jie pradėjo iš lėto judėti į priekį. Pavažiavus apie kelis metrus, bet dar neatvažiavus iki autobusų stotelės, jis pamatė iš priekio atbėgantį T. V. , kuris pribėgęs atsisėdo priekinėje keleivio sėdynėje. T. V. buvo prasegta striuke, jo kairė ranka buvo sulenkta per alkūnę, tos pačios rankos delnas buvo pakištas po priekine, dešine striukės puse. Iš to jis suprato, kad T. V. sugrįžo į automobilį su ginklu rankoje. Iš kur T. V. buvo gavęs ginklą, jis nežino, apie tai su juo nesikalbėjo, taip pat nežino, kur pastarasis ginklą padėjo po nusikaltimo.  Tuo pat metu į automobilio galą įsėdo ir A. K. , iš kur jis atbėgo, negali pasakyti. Kai jie įlipo į automobilį, jis galvojo tik apie tai, kaip greičiau iš ten išvažiuoti, nes buvo išsigandęs. Kur buvo automobilis, kuriuo atvažiavo J. Z. su P. U. ir P. P. , nematė (t. 9, b.l. 117-122).       

Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K. nebuvo apklaustas, nes teismui išnaudojus visas priemones nepavyko nustatyti jo buvimo vietos. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo nustatyta, kad šis liudytojas yra sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį, liudytoją M. K. apklausė Vokietijos Federacijos Darmstadt pirmosios instancijos teismo teisėjas. Šios apklausos metu M. K. nurodė, jog 2007-01-05 įvykio nelabai prisimena, tačiau patvirtino, jog pasakodamas apie šį įvykį ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, teisingai nurodė asmenis, kurie dalyvavo šiam įvykyje (t. 31, b.l. 229-246), todėl teisėjų kolegija remiasi liudytojo M. K. parodymais apie 2007-01-05 įvykio aplinkybes, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei V. F. Darmstadt pirmosios instancijos teismo teisėjui.

Iš liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2, parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad 2007-01-05 apie 21.00 val. automobiliu Mercedes liudytojas atvyko prie (duomenys neskelbtini) esančios kebabinės, automobilį pasistatė tarp kebabinės ir laiptų, vedančių į Kolegiją, priešais autobusų stotelę. Aikštelėje buvo susirinkusi grupelė žmonių. Automobilyje belaukiant užsakyto kebebo, liudytojas pamatė, kaip nuo aikštelės, esančios už kebabinės, keliuku dideliu greičiu vienas paskui kitą nusileido du VW Golf automobiliai. Vienas buvo keturių durų, o kitas – pikapas. Pirmasis automobilis sustojo (duomenys neskelbtini) toliau nuo liudytojo automobilio, ties aikštelės gale stoviniavusiais vaikinais, o antrasis – netoli autobusų stotelės, maždaug 7 metrų atstumu nuo jos automobilio. Iš keturių durų Golf automobilio išlipo trys vaikinai: pirmas išlipo J. Z. , po to P. U. ir P. P. . Jie nuėjo iki grupelės stovėjusių toliau vaikinų ir tuomet pasigirdo šūviai. Iš antro automobilio išlipo T. V. , po to A. K. ir taip pat nuėjo link tos grupelės. Vienas iš jų kažką turėjo dešinėje rankoje, nes ją buvo užkišęs už striukės, antrasis vaikinas prie kojos buvo prispaudęs kažką ilgo. Šiems dviems vaikinams nuėjus link automobilių stovėjimo aikštelės, nuo tos pusės prasidėjo šūviai. Girdėjosi daug šūvių, tarsi serijomis, bet buvo ir pavienių. Ji labai išsigando ir pasilenkė. Viskas įvyko labai greitai. Šūviams pasibaigus, pamatė, kad pirmasis Golf automobilis nuvažiuoja, o antrasis po truputį rieda gatve, o link jo sugrįžta vaikinas iš antrojo automobilio (prisimena jo didelę nosį). Pastarasis rankoje laikė pistoletą, didesnį, nei įprasta. Antrasis vaikinas turėjo kažką ilgo, tarsi prisispaudęs prie kojų, lyg tai didelį šaunamąjį ginklą. Įvykio vietoje nebuvo labai tamsu, švietė gatvės žibintai (t. 20, b.l. 1-3, t. 30, b.l. 4-6).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2, atpažino P. P. , P. U. , J. Z. , kaip vaikinus, atvažiavusius pirmuoju VW Golf automobiliu, ir T. V. bei A. K. , kaip vaikinus, atvažiavusius antruoju VW Golf automobiliu (t. 20, b.l. 4-13).

Taigi, iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad kartu su nuteistaisiais T. V. ir A. K. į įvykio vietą pirmuoju automobiliu, sustojusiu ties įvažiavimu į aikštelę, atvyko nutiestieji J. Z. , P. P. ir P. U. ir ėmė šaudyti į nukentėjusiuosius. Šiuos liudytojų parodymus be nukentėjusiųjų J. G. , T. F. ir A. M. parodymų apie tai, kad į juos pradėjo šaudyti vaikinai, išlipę iš prie įvažiavimo į aikštelę sustojusio automobilio, iš dalies patvirtina ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, parodymai, kad jis įvykio vietoje matė ne tik nuteistuosius T. V. , A. K. , bet ir nuteistąjį J. Z. , ir kad šaudyti įvykio metu pradėjo pirmuoju automobiliu atvažiavę vaikinai (t. 19, b.l. 185-188, 190-192, t. 30, b.l. 6-8), taip pat liudytojo An. K. , kuris įvykio išvakarėse važinėjo su nuteistaisiais po miestą ieškodamas nukentėjusiųjų, parodymai apie tai, kad nuteistasis P. P. įvykio dieną rašė jam žinutę, jog ruošiasi į „razborkes su bachūrais“, iš kurios liudytojas suprato, kad vėl bus ieškoma nuteistuosius sumušusių vaikinų, siekiant su jais išsiaiškinti,  o J. Z. 2007-01-05 apie 21 val. skambino liudytojui ir kvietė atvažiuoti. Be to, atlikus kratą P. P. gyvenamojoje vietoje, buvo rastas SIM kortelės rėmelis, kuriame nurodytas telefono numeris įvykio metu veikė cėlėje, į kurios veikimo zoną įeina aptariamo įvykio vieta (t. 24, b. l. 114-115, 142, 144), o automobilyje, kuriuo į įvykio vietą atvyko nuteistieji T. V. ir A. K. , buvo rasti šoviniai, analogiški ne tik tiems, kurie buvo rasti įvykio vietoje T. V. iššovus iš pistoleto kulkosvaidžio, bet ir tiems, kuriuos nusikaltimo metu panaudojo nuteistieji J. Z. , P. U. ir P. P. (t. 2, b.l. 74-80, 167-173).

Taigi, esant šioms aplinkybėms, įvertinęs šiuos bei kitus byloje surinktus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, kurie vieni kitus papildo, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įvykio vietoje buvo ir į nukentėjusiuosius šaudė ne tik nuteistieji T. V. ir A. K. , bet ir nuteistieji J. Z. , P. P. ir P. U. .

Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji T. V. ir P. P. iškėlė versiją, jog P. P. namuose rastas SIM kortelės rėmelis priklauso T. V. , tačiau teisėjų kolegija kritiškai vertina tokį nuteistųjų aiškinimą. Visų pirma, tokias aplinkybes nuteistieji nurodė tik apeliacinės instancijos teisme, kai nuteistasis T. V. nusprendė prisipažinti dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde P. P. teigė, jog šis bei kiti jo namuose rasti daiktai priklauso pas jo motiną besilankantiems asmenims, apie tai, kad kai kuriuos iš daiktų galėjo palikti ir jo draugai, nuteistasis neužsiminė. Be to, nei vienas iš nuteistųjų negalėjo nurodyti konkrečių šio kortelės rėmelio palikimo P. P. namuose aplinkybių. Kita vertus, šis SIM kortelės rėmelis nėra vienintelis P. P. kaltės dalyvavus nusikaltimo padaryme įrodymas, jį teismas vertino kartu su kitais įrodymais, kurių visuma, kaip jau minėta, patvirtina, jog ir šis nuteistasis 2007-01-05 dalyvavo nusikaltimo padaryme.

Nors nuteistieji teigia, jog, siekdami juos nepagrįstai apkaltinti, šovinius, kurie buvo rasti automobilyje VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , ten galėjo palikti policijos pareigūnai, tačiau toks nuteistųjų aiškinimas nėra pagrįstas jokiais faktiniais bylos duomenimis. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, aptikę šį automobilį policijos pareigūnai neturėjo galimybės jo atrakinti. Dėl to automobilis buvo atgabentas į policijos sulaikytų automobilių saugojimo aikštelę, kur pasitelkus avarinę automobilių atidarymo tarnybą ir atrakinus automobilį, jis buvo nedelsiant apžiūrėtas. Šios apžiūros metu ir buvo rasti minėti šoviniai (t. 2, b.l.68-69, 70, 71).

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji, taip pat nuteistojo P. U. gynėjas teigia, jog apygardos teismas neįvertino tų aplinkybių, kad liudytojo M. K. parodymai yra prieštaringi, o liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2, byloje buvo apklaustas praėjus keliems metams po įvykio, taip pat, kad tiek šių, tiek kitų įvykį mačiusių liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje, ir neatsižvelgė į nukentėjusiųjų parodymus, kad juos įvykio metu užpuolė ne nuteistieji.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, išsamiai ištyrė ir išanalizavo byloje apklaustų tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymus, įvertino tarp šių parodymų esančius neatitikimus, nurodė, kuriais įrodymais remiasi nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, ir išdėstė motyvus, kodėl nesivadovauja kitais įrodymais.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojas M. K. šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo ne kartą apklaustas – iš pradžių įtariamuoju, o vėliau, priėmus procesinį sprendimą ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nutraukti – liudytoju. Kaip teisingai nurodo savo apeliaciniuose skunduose nuteistieji bei nuteistojo P. U. gynėjas, apklausiamas įtariamuoju pirmųjų apklausų metu M. K. teigė, kad apie 2007-01-05 įvykį nieko nežino, įvykio vietoje tuo metu nebuvo (2007-05-09 apklausos protokolas, t. 8, b.l. 166-167, 2007-07-13 apklausos protokolas, t. 8, b.l. 173, 2007-10-16 apklausos protokolas t. 8, b.l. 175-176), taip pat teigė, kad policijos pareigūnai jam daro spaudimą, versdami duoti parodymus apie tai, kuris šaudė (2007-07-13 apklausos protokolas, t. 8, b. l. 174). 2007 m. gruodžio 12 d. vykusios apklausos metu M. K. nurodė, jog nori duoti teisingus parodymus ir šios bei sekančią dieną vykusios apklausos metu papasakojo tai, kas jam žinoma apie įvykio aplinkybes, atpažino nuteistuosius P. U. ir P. P. , apie kuriuos davė parodymus, patvirtino savo parodymus įvykio vietoje (t. 8, b.l. 177-179, 180-182, 183-187, 188-192). Šie jo parodymai vėliau duotiems, apklausiant jį tiek įtariamuoju, tiek liudytoju, neprieštaravo. Be to, kaip jau minėta, liudytojo M. K. parodymai iš esmės atitinka ir kitus faktinius bylos duomenis, tame tarpe iš dalies atitinka ir nuteistųjų T. V. bei A. K. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. K. parodymus apie  jam žinomas įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo pareigūnams apsisprendė duoti 2007 m. gruodžio 12 d. Tuo tarpu ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas 2008 m. balandžio 24 d., t.y. praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo šios apklausos. Taigi, nepagrįstas nuteistojo P. U. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojo M. K. parodymai keitėsi atsižvelgiant į jo statusą baudžiamajame procese. Nors nuteistieji J. Z. , P. P. , T. V. ir A. K. savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad liudytojas M. K. davė melagingus parodymus, nes jam buvo pažadėta nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau byloje nėra jokių šį nuteistųjų argumentą patvirtinančių duomenų. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde teigia, jog poveikį M. K. patvirtina liudytojos R. M. parodymai apie tai, kad M. K. pradėjus duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams naudingus parodymus, jį apklausiant dalyvavo prokurorė N. O. , tyrėjai S., D., S., bet šių pareigūnų parašų ant M. K. apklausų protokolų nėra. Tačiau, kaip matyti iš liudytojos R. M. parodymų teisiamajame posėdyje, pastaroji paaiškino, jog tyrėjai V. S. , V. D. ir I. S. buvo įtraukti į tyrimo grupę. Tokių aplinkybių, kad jie visi dalyvavo M. K. apklausoje, pastarajam apsisprendus papasakoti apie jam žinomas įvykio aplinkybes, liudytoja nenurodė. Iš bylos duomenų matyti, kad šie apeliaciniame skunde išvardinti tyrimo grupės nariai tyrimo metu atliko su M. K. atskirus procesinius veiksmus, t. y. liudytojo apklausą, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimą, kurie įforminti įstatymo nustatyta tvarka, taip pat šį liudytoją apklausė tyrimą kontroliuojantis prokuroras. Tačiau šios aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad M. K. pareigūnai darė kokį nors spaudimą ir taip įtakojo jo parodymų turinį. Juolab, kad ir pats liudytojas M. K. , apklaustas teisėjo Vokietijos Federacijoje, patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje jis parodymus davė savo valia ir savo noru, be prievartos, jokių lengvatų baudžiamojo persekiojimo institucijos jam nesiūlė ir nesuteikė.

Apeliantai teisingai pastebi, kad tarp nukentėjusiųjų, taip pat įvykį mačiusių liudytojų M. K. , J. P. , P. S. , E. Š. , S. Š. , liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 1 ir N. 2, parodymų yra tam tikrų neatitikimų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie neatitikimai nėra esminiai. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė apygardos teismas, įvykio metu visi šie asmenys buvo skirtinguose įvykio vietos taškuose - nukentėjusieji automobiliais atvykusius ginkluotus vyrus pastebėjo automobilių stovėjimo aikštelės gale, ir, pastariesiems pradėjus šaudyti ėmė bėgti iš įvykio vietos; liudytojos J. P. ir S. Š. įvykį stebėjo iš priešingoje automobilių stovėjimo aikštelės pusėje esančio kebabinės kiosko, liudytojai P. S. , E. Š. , N. P. – iš viršutinės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios už minėto kebabinės kiosko, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 – iš (duomenys neskelbtini) gatvėje esančios autobusų stotelės, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2 – iš savo automobilio, kuris stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje tarp kebabinės ir laiptų, vedančių į Kolegijos pastatą, priešais autobusų stotelę, liudytojas M. K. – nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, būdamas prie automobilio, kuriuo į įvykio vietą jis atvežė nuteistuosius T. V. ir A. K. , ir sustojo neprivažiavęs autobusų stotelės. Įvykis truko pakankamai trumpą laiko tarpą, viskas įvyko tamsiu paros metu, staiga, nuteistiesiems ėmus šaudyti, kilo sumaištis, liudytojai išsigando, slėpėsi nuo skriejančių kulkų. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, visiškai natūralu, kad įvykį matę asmenys apie jį pasakoja nevienodai. Kita vertus, šie neatitikimai tarp liudytojų parodymų, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia apygardos teismo remiantis šių įrodymų visetu padarytų išvadų teisingumo. Juolab, kad kai kurias iš apygardos teismo nustatytų faktinių įvykio aplinkybių apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir patys nuteistieji T. V. ir A. K. .

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 1 ir Nr. 2, prieštaringai nurodė įvykio aplinkybes, nes liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr.  2, parodė, kad įvykio vietoje nedalyvavo E. M. , o liudytojas Nr. 1 nurodė, kad E. M. ne tik dalyvavo įvykyje, bet ir šaudė, tiek E. M. , tiek M. K. išlipo iš automobilio su ginklais, o tai, apeliantų teigimu, paneigia ir M. K. parodymus. Visų pirma, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2, niekuomet kategoriškai neteigė, kad E. M. įvykyje nedalyvavo. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, pastarasis nematė ne tik E. M. , bet ir M. K. , jis matė iš antrojo automobilio išlipančius tik T. V. ir A. K. , o tai neprieštarauja nei liudytojo M. K. , nei pačių nuteistųjų T. V. ir A. K. parodymams apie tai, jog pastarieji pirmieji išlipo iš M. K. vairuojamo automobilio. Ta aplinkybė, kad šis liudytojas buvo nustatytas ir apklaustas praėjus po įvykio daugiau kaip dviems metams laiko, kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais. Nors apeliantai teigia, kad nei vienas iš įvykį mačiusių asmenų nematė automobilių aikštelėje stovinčio Mercedes markės automobilio, kuriuo kaip kad nurodo liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2, buvo atvykęs į aikštelę, taip pat, kad niekas aikštelėje nematė moterų, nors, kaip matyti iš parodymų, šis liudytojas yra moteriškos lyties, tačiau, kaip matyti iš įvykio liudininkų parodymų, pastarieji nei patvirtino, nei paneigė, kad tokios markės automobilis buvo aikštelėje – visi jie tvirtino, kad aikštelėje buvo ir daugiau automobilių, tačiau kai kurie jų įsidėmėjo tik vieno-kito automobilio markę, kiti iš viso negalėjo pasakyti, kokie tai buvo automobiliai. Be to, kaip matyti iš liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2, parodymų, įvykio metu šis liudytojas buvo savo automobilio viduje, taigi ta aplinkybė, jog niekas įvykio metu aikštelėje nematė moters ir neįsidėmėjo „Mercedes“ markės automobilio, nepaneigia šio liudytojo parodymų, kad įvykio metu jis buvo įvykio vietoje. Tuo tarpu liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1, parodymai apie tai, kad iš pirmojo automobilio be J. Z. išlipo T. V. ir M. K. , prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o taip pat ir pačių nuteistųjų T. V. ir A. K. parodymams apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, iš esmės automobiliais atvykusių asmenų veidus jis pamatė ir juos atpažino tuomet, kai pastarieji buvo pribėgę prie autobusų stotelės, be to, kaip jis pats paaiškino, išgirdęs šūvius, buvo labai išsigandęs.  Todėl, įvertinęs visas šias aplinkybes, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis liudytojas, įvardindamas šaudžiusius asmenis, sąžiningai klysta, ir pagrįstai šioje dalyje jo parodymais nesivadovavo.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad liudytojams Nr. 1 ir Nr. 2 nepagrįstai buvo taikytas anonimiškumas ir kad apklausiant šiuos liudytojus teisiamajame posėdyje susidarė įspūdis, kad šie liudytojai į proceso dalyvių klausimus atsako padedami kitų asmenų. Tačiau apeliantai nenurodė, kokios gi konkrečios aplinkybės kelia jiems abejones dėl anonimiškumo taikymo minėtiems liudytojams ir šių liudytojų parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, teisingumo, o bylą nagrinėjant teisme jokių pastabų dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausos tvarkos nei nuteistieji, nei jų gynėjai nepareiškė (t. 30, b.l. 4-8). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija minėtus apeliantų argumentus vertina kaip deklaratyvius, nesudarančius pagrindo abejoti liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas Nr. 1 ir Nr. 2, parodymų patikimumu.

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose nepagrįstai abejoja liudytojo P. S. parodymais apie įvykio metu panaudotus šaunamuosius ginklus. Kaip matyti iš liudytojo P. S. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolo, pastarasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio metu matė tris vyrus, kurie vijosi bėgančius du ar tris vaikinus ir šaudė: vienas iš automato, kitas iš pistoleto, o trečiasis iš ginklo, kuris jam parodė „winchester“ tipo (t. 7, b.l. 164-165). Teisiamajame posėdyje liudytojas patikslino, jog įvykio vietoje buvo tamsu ir konkrečių ginklų jis nematė. Tyrėjai jis papasakojo, kaip buvo šaudoma, kokius jis girdėjo šaudymo garsus – vienas ginklas šaudė labai greitai, kitas šaudė pavieniais šūviais, todėl tyrėja užrašė, jog vienas buvo automatas, kitas pistoletas. Trečiasis ginklas vizualiai atrodė „winchester“ tipo, nes jį užtaisinėjo (t. 29, b.l. 17-18). Taigi, abejoti šio liudytojo užfiksuotais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo, juolab, kad jie atitiko ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai kritiškai vertino nukentėjusiųjų J. G. , T. F. ir A. M. parodymus apie tai, kad 2007-01-05 į juos šaudė ne nuteistieji. Visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio jie negalėjo nurodyti, ar juos užpuolė tie patys asmenys, su kuriais jie konfliktavo bare „U“ (duomenys pakeisti), ir kurie 2007-01-04 buvo užpuolę J. G. , ar ne, be to aiškino, kad buvo tamsu ir nei užpuolikų veidų, nei jų aprangos ar kūno sudėjimo jie neįsidėmėjo. Taigi, esant šioms aplinkybėms, vertinti nukentėjusiųjų parodymus teisme, kad jie įvykio metu nuteistųjų nematė, kaip patikimus ir kitus byloje surinktus faktinius duomenis bei nuteistųjų kaltę paneigiančius įrodymus, apygardos teismas neturėjo pagrindo. Juolab, kad toks nuteistųjų aiškinimas prieštarauja ne tik pirmiau aptartiems faktiniams bylos duomenims, bet ir pačių nuteistųjų T. V. ir A. K. parodymams, duotiems apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistojo P. U. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija 2008 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadą Nr. 140-1-(105)-IS1-112, teigdamas, jog ta aplinkybė, kad praėjus trims mėnesiams po įvykio automobilyje VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , buvo rastas nuteistojo P. U. kvapas, nepatvirtina, kad pastarasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo įvykio vietoje. Kolegija sutinka su apelianto nuomone, jog šis įrodymas pats savaime tokių aplinkybių nepatvirtina. Kita vertus, šis faktas rodo, jog nuteistasis P. U. , kaip kad ir nurodo byloje apklausti liudytojai, bendravo su nuteistaisiais, važinėdavosi kartu su jais tuo pačiu automobiliu. O ta aplinkybė, kad nuteistasis P. U. buvo įvykio metu įvykio vietoje nustatyta ir kitais jau pirmiau šiame nuosprendyje aptartais faktiniais duomenimis.

Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu T. V. šaudė iš pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto-kulkosvaidžio. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis patikslino, jog tai buvo pistoletas-kulkosvaidis „Agram“, kurį jis neteisėtai įsigijo ir laikė iki 2007-01-05. A. K. įvykio metu šaudė iš lygiavamzdžio medžioklinio ginklo, kurį, kaip kad nurodė nuteistasis A. K. , įvykio dieną apie 11 val. jis neteisėtai įsigijo už 50 Lt Aleksoto turguje iš nepažįstamo asmens ir laikė iki 2007-01-05.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolų ir specialisto išvadų matyti, jog be 9 mm kalibro pramoninės gamybos LUGER šovinių dalių, kurios, kaip nustatyta, buvo iššautos iš vieno ir to paties ginklo, t.y. T. V. 9 mm kalibro pistoleto-kulkosvaidžio, ir kuriomis buvo sužalotas A. M. , taip pat apie 8.6 mm skersmens grankulkių, iššautų iš lygiavamzdžio medžioklinio ginklo, kuriomis buvo nušautas D. A. , įvykio vietoje taip pat buvo rastos: septynios pramoninės gamybos, 7,62 mm kalibro TOKAREV šovinių tūtelės, su kulkų dalimis, kurios buvo šautos viename ginkle - pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m. m. pavyzdžio pistolete TT arba jo modifikacijoje; penkios tūtelės, kurios yra savadarbiu būdu perdirbtų pramoninės gamybos, 9 mm kalibro dujinių (PV) pistoletinių šovinių tūtelės, kurios buvo šautos savadarbiame šaunamajame ginkle arba pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujiniame pistolete, ir šalia D. A. lavono rasta 8 mm skersmens guminė grankulkė, kuri gali būti naudojama gaminant savadarbius  šovinius, pagamintus panaudojant pramoninės gamybos, 9 mm (.380) kalibro, garsinius (signalinius) revolverinius šovinius ir šias grankulkes (nustatyti iš kokio ginklo ji buvo iššauta, nėra galimybės). Taip pat, aikštelėje stovėjusiame automobilyje FIAT DUKATO  buvo rasta 8,0 mm skersmens grankulkė,  tačiau nustatyti, ar ji buvo išauta iš to paties ginklo, kaip ir kitos jau išvardintos grankulkės, nėra galimybės. Taigi, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, taip pat tą aplinkybę, kad nuteistasis A. K. įvykio vietoje iš lygiavamzdžio medžioklinio ginklo iššovė vieną kartą į D. A. , apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji J. Z. , P. P. ir P. U. įvykio metu panaudojo tris šaunamuosius ginklus, t.y. pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoletą, iš kurio iššovė septynis kartus, ir du nenustatytus šaunamuosius ginklus, iš kurių iššovė nenustatytą šūvių skaičių.

Nesant duomenų, kad nuteistieji J. Z. , P. P. ir P. U. įvykio metu šaudė iš legaliai laikomų šaunamųjų ginklų, taip pat duomenų, kad įvykio vietoje rasti šaudmenys galėjo būtų iššauti iš tokio ginklo, kuriam nereikalingas leidimas, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog pastarieji šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, kuriuos panaudojo nusikaltimo padarymo metu, įsigijo ir laikė neteisėtai. 

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog įvykio metu ginklus galėjo turėti ir jais šaudyti nukentėjusieji, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Nukentėjusieji teigė, jog jie ginklų su savimi neturėjo, tik D. A. automobilyje matė dujinį pistoletą, tačiau įvykio metu nė vienas iš jų nešaudė. Įvykį matę liudytojai taip pat teigė, jog buvo šaudoma iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės, kur buvo nuteistieji, o ne iš automobilių stovėjimo aikštelės, kur būriavosi nukentėjusieji.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, nustatydamas nuteistųjų T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. tyčios turinį įvykio vietoje šaudant iš nenustatytų šaunamųjų ginklų, netinkamai  įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kas sąlygojo neteisingą nustatytų nuteistųjų padarytų nusikalstamų veiksmų įvertinimą  baudžiamojo įstatymo požiūriu.

Atsakomybę už kito žmogaus tyčinį nužudymą numato BK 129 straipsnis. Šiame baudžiamajame įstatyme numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant kaltininko apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę (kasacinės nutartys Nr. 2K-442/2006, 2K-500/2007 ir kt.). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jo pobūdį, vietą (jei tokie sužalojimai padaryti), nusikalstamų veikų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo padarymo ir pan.

Bendrininkavimo atveju pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta atitinkamuose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, 2K-473/2009, 2K-44/2012).

Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nuteistieji T. V. , A. K. , J. Z. , P. P. ir P. U. įvykio metu veikė iš anksto susitarę ir turėdami iš anksto suformuotą vieningą tyčią nužudyti nukentėjusiuosius D. A. , A. M. , T. F. , J. G. . Dėl to teismas nustatytus nuteistųjų nusikalstamus veiksmus įvykio vietoje šaudant iš neteisėtai laikomų šaunamųjų ginklų ir tokiais veiksmais padarant nukentėjusiajam A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajam D. A. mirtinus sužalojimus, nuo kurių pastarasis įvykio vietoje mirė, įvertino kaip tyčinį vieno asmens nužudymą ir pasikėsinimą tyčia nužudyti du ir daugiau asmenų, konstatuodamas, jog šio nusikaltimo nuteistieji nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes A. M. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalbą, o į T. F. ir J. G. nepataikė, o šie aktyviai pasipriešino pabėgdami iš įvykio vietos. 

Teisėjų kolegijos nuomone, tokios apygardos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Visų pirma, jokie faktiniai bylos duomenys nepatvirtina išankstinio visų penkių nuteistųjų susitarimo, taigi ir išankstinės vieningos jų tyčios, nužudyti nukentėjusiuosius D. A. , J. G. , T. F. ir A. M. . Kaip jau minėta, nuteistieji J. Z. , P. P. ir P. U. apskritai neigia buvę įvykio vietoje, o nuteistieji T. V. ir A. K. , pripažindami, jog buvo įvykio vietoje ir šaudė, tvirtina, kad viskas įvyko spontaniškai, jiems išgirdus šūvius. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog po 2006-12-05 konflikto bare „U“ (duomenys pakeisti) nuteistieji ieškojo juos sumušusių vaikinų, norėdami jiems atsilyginti už šių muštynių metu nuteistiesiems J. Z. , A. K. ir P. P. padarytus kūno sumušimus, kalbėjo, kad reikia su pastaraisiais muštis, važinėdami po Kauno miestą, ieškant nukentėjusiųjų, automobilių bagažinėse jie vežiojosi lazdas, o į įvykio vietą atvyko su savimi turėdami šaunamuosius ginklus. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, kad nuteistieji įvykio metu veikė bendrai, pagal išankstinį susitarimą, kuris šiuo konkrečiu atveju apėmė nukentėjusiųjų įbauginimą, panaudojant prieš juos šaunamuosius ginklus, arba sužalojimų jiems padarymą, atsilyginant už padarytus sumušimus. Tačiau byloje nėra tokių duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistieji į įvykio vietą būtų atvykę susitarę ir turėdami tikslą nužudyti nukentėjusiuosius D. A. , T. F. , J. G. ir A. M. . Juolab, kad ir nuteistųjų sumušimu buvo kaltinami ne visi šie nukentėjusieji, o tik J. G. ir A. M. . Be to, byloje nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistieji įvykio vietoje šaudė į aikštelėje besibūriuojančius nukentėjusiuosius D. A. , J. G. , T. F. ir A. M. , siekdami juos nužudyti. Kaip matyti iš įvykio aplinkybių, viskas vyko tamsiu paros metu, pirmuoju automobiliu į įvykio vietą atvykę J. Z. , P. P. ir P. U. į nukentėjusiųjų pusę šaudė iš tam tikro atstumo, nukentėjusiesiems T. F. ir J. G. užbėgus už Kolegijos pastato, niekas iš nuteistųjų jų nebesivijo. Nukentėjusiajam A. M. nukritus, nuteistasis T. V. nesidomėjo, ar pastarasis buvo sužalotas, ar ne, ir į jį daugiau nebešaudė. Taigi, esant šioms aplinkybėms, konstatuoti, jog nuteistieji įvykio metu veikė turėdami apibrėžtą tyčią nužudyti nukentėjusiuosius, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Juolab, kad faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistiesiems niekas netrukdė toliau tęsti savo nusikalstamus veiksmus, turint sumanymą nužudyti nukentėjusiuosius. Nenustačius nuteistųjų tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti, vertinti nuteistųjų T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. veiksmus, šaudant įvykio vietoje, dėl kurių A. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiesiems J. G. ir T. F. jokių sužalojimų nebuvo padaryta, kaip pasikėsinimą nužudyti šiuos nukentėjusiuosius, nėra pagrindo.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji J. Z. , P. P. ir P. U. , veikdami pagal išankstinį susitarimą su nuteistaisiais T. V. ir A. K. ir siekdami atsilyginti nukentėjusiesiems už muštynių metu patirtus sumušimus, tame tarpe padaryti jiems bet kokio masto sveikatos sutrikdymus, pirmieji automobiliu atvyko prie besibūriuojančių nukentėjusiųjų ir ėmė į juos šaudyti. Šiems pradėjus bėgti į skirtingas puses, vis trys nuteistieji  šaudydami vijosi aikštele bėgančius nukentėjusiuosius, kol kitoje aikštelės pusėje nuo kitų nuteistųjų bėgantį nukentėjusįjį A. M. su šaunamuoju ginklu rankose pasitiko nuteistasis T. V. , kuris, iššaudamas į nukentėjusįjį, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šios faktinės aplinkybės rodo, jog nuteistieji J. Z. , P. P. ir P. U. , įvykio metu vydamiesi nukentėjusiuosius ir šaudydami į juos, ne tik suprato, kad savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiųjų sveikatai ar net gyvybei, ir būdami abejingi pasekmėms, norėjo taip veikti, bet suvokė ir tai, jog šią nusikalstamą veiką jie daro bendrai su T. V. – J. Z. , P. P. ir P. U. savo veiksmais užkirto kelią nukentėjusiesiems pasišalinti iš įvykio vietos, taip realizuodami dalį nusikalstamo sumanymo bei sudarydami sąlygas T. V. šaudyti į nukentėjusįjį A. M. , o T. V. , tuo pasinaudodamas, šovė į A. M. ir taip iki galo jų visų bendrą nusikalstamą sumanymą įgyvendino. Kaip jau minėta, byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog T. V. būtų siekęs nužudyti nukentėjusįjį, tačiau įvykio aplinkybės rodo, jog  pastarasis, šaudamas į nukentėjusįjį A. M. , suprato, kad, veikdamas bendrai su J. Z. , P. P. ir P. U. , savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar net gyvybei, tačiau dėl jo veiksmų kilsiančioms pasekmėms buvo abejingas. Taigi, nuteistųjų T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. veika buvo bendra, o jų tyčia vieninga – atsilyginti nukentėjusiesiems už sumušimus, tame tarpe padarant jiems bet kokio masto sveikatos sutrikdymus, todėl už atsiradusias pasekmes – nesunkų nukentėjusiojo A. M. sveikatos sutrikdymą jie visi privalo atsakyti.

Nors įvykio metu buvo šaudoma, tačiau, įvertinus bylos aplinkybes bei nuteistųjų veiksmus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog nuteistieji T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusįjį A. M. . Baudžiamojo įstatymo prasme tokie nuteistųjų veiksmai galėtų būti vertinami kaip pasikėsinimas nužudyti, tačiau tokiu atveju turėtų būti bylos medžiaga, kuri patvirtintų, jog nuteistieji turėjo tiesioginę tyčią nužudyti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kad tiek T. V. , tiek kitiems nuteistiesiems – J. Z. , P. P. ir P. U. po pirmiau aptartų nusikalstamų veiksmų kas nors būtų galėjęs sutrukdyti įvykdyti ketinimą nužudyti A. M. , kaip nurodoma nuosprendyje. Bylos duomenys rodo, jog nuteistieji panaudojo smurtą ir pasišalino iš įvykio vietos, buvo abejingi pasekmėms, todėl jie turi atsakyti pagal atsiradusias pasekmes, t. y. pagal BK 138 straipsnį.

Faktiniais bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis A. K. , nuteistiesiems J. Z. , P. P. ir P. U. įvykio vietoje pradėjus šaudyti, o nukentėjusiesiems ėmus nuo jų bėgti, praleidęs pro jį bėgantį nukentėjusįjį A. M. , kurį kiek tolėliau pasitiko T. V. , tyčia iš lygiavamzdžio medžioklinio ginklo vieną kartą iššovė į nuo kitų šaudančių nuteistųjų bėgantį D. A. , tuo padarydamas jam vieną kiaurinę ir vieną aklą šautines žaizdas dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinį kairiojo dilbio šautinį sužalojimą su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinį krūtinės sužalojimą su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimais, nuo ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Kaip jau minėta, byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog tiek A. K. , tiek kiti nuteistieji įvykio metu būtų siekę nukentėjusiuosius nužudyti. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog kiti nuteistieji šiuos A. K. nusikalstamus veiksmus ir jais sukeltas pasekmes matė ir kokiu nors būdu pastarajam pritarė. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo A. K. veiksmai šaunant vieną šūvį į D. A. ir taip jį nužudant, šiuo konkrečiu atveju vertinami kaip vykdytojo ekscesas – pastarasis tokiais savo veiksmais peržengė bendrininkų susitarimo ribas, todėl jais sukeltos pasekmės kitiems nuteistiesiems negali būti inkriminuotos.

Kaip jau minėta, nuteistasis A. K. , šaudamas į nukentėjusįjį, tikslo nužudyti, neturėjo, tačiau stovėdamas ties nukentėjusiuoju ir šaudamas į jį iš lygiavamzdžio šaunamojo ginklo neabejotinai suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam gali būti padaryti ne tik įvairaus sunkumo sveikatos sutrikdymai, bet jis gali netekti gyvybės, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia, todėl privalo atsakyti už savo veiksmais sukeltus padarinius. 

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose nepagrįstai ginčija apygardos teismo nustatytas jų nusikalstamus veiksmus kvalifikuojančias aplinkybes, t.y. chuliganiškas paskatas ir kitų žmonių gyvybei pavojingą nusikaltimo padarymo būdą.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje kitų žmonių gyvybei pavojingas nusikaltimo padarymo būdas aiškinamas kaip toks, kurio panaudojimas yra pavojingas ne tik žmogaus, kurį siekiama nužudyti ar sutrikdyti jo sveikatą, gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-530/2010, 2K-12/2007). Šiuo konkrečiu atveju, faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji A. K. , taip pat T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. šaunamuosius ginklus prieš nukentėjusiuosius panaudojo tuo metu, kai įvykio vietoje esančiose dvejose automobilių stovėjimo aikštelėse, prie ir pačiame aikštelėje esančiame kebabinės kioske buvo pašalinių žmonių. Iš nuteistųjų ginklų buvo paleista daug šūvių į įvairias puses, iššautų šovinių dalys buvo rastos ne tik įvykio vietoje, bet ir netoliese esančios (duomenys neskelbtini) kolegijos auditorijose. Nors A. K. iš lygiavamzdžio medžioklinio ginklo įvykio metu iššovė vieną kartą, tačiau šiuo vienu šūviu buvo paleista ne vienas sviedinys. Taigi, visos šios aplinkybės rodo, jog dėl visų nuteistųjų veiksmų įvykio metu kilo reali grėsmė ne tik nukentėjusiųjų D. A. ir A. M. , bet ir kitų nukentėjusiųjų bei įvykio vietoje buvusių pašalinių žmonių, sveikatai ir gyvybei, ką nuteistieji neabejotinai suprato. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog visi nuteistieji įvykio metu veikė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimas yra įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškoms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, 2K-99/2007, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-446/2011).

Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad prieš įvykį tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų buvo kilęs konfliktas, pasibaigęs tarpusavio muštynėmis, kurių metu nuteistiesiems J. Z. , A. K. ir P. P. buvo padaryti kūno sumušimai. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad smūgių sudavimas tarpusavio muštynių metu yra visiškai neadekvatus vėlesniems nuteistųjų veiksmams nukentėjusiųjų atžvilgiu viešoje vietoje, stebint pašaliniams žmonėms, iššokus iš dideliu greičiu atvažiavusių automobilių šaudant į nukentėjusiuosius ir vaikantis juos po automobilių stovėjimo aikštelę, ko pasėkoje vienas asmuo buvo nužudytas, o kitam – nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiais savo veiksmais nuteistieji neabejotinai metė atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, demonstruodami niekinantį požiūrį į juos, savo veiksmams kaip pretekstą iš esmės panaudodami mažareikšmę dingstį, t.y. ankstesnes tarpusavio muštynes, kas rodo, jog visi nuteistieji nusikalto veikdami iš chuliganiškų paskatų.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nutiestieji T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus padarė veikdami organizuotoje grupėje.

Vadovaujantis BK 25 straipsnio 3 dalimi, organizuota grupė yra tuomet, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Todėl tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju gali būti du ar daugiau vykdytojų. Tačiau šias bendrininkavimo formas skiria organizuotumo lygis. Organizuotoje grupėje organizuotumo lygis yra aukštesnis nei bendrininkų grupėje. Vienas iš organizuotą grupę apibrėžiančių požymių yra išankstinis bendrininkų susitarimas daryti nusikalstamą veiką, t. y. kuomet organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria nusikalstamos veikos planą, numato įvykdymo mechanizmą, pasiskirsto užduotis, susitaria dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos ir laiko. Šios aplinkybės įtakoja glaudžių, besitęsiančių ryšių atsiradimą, suformuoja suvokimą apie priklausymą tokiai grupei. Nustatant organizuotos grupės buvimą taip pat atsižvelgtina į padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-254/2008, 2K-93/2009).

Apygardos teismas, konstatuodamas organizuotos grupės bendrininkavimo formą, nustatė, kad nuteistieji buvo iš anksto susitarę padaryti labai sunkius nusikaltimus ir iš anksto tam ruošėsi – jie, kaip grupės nariai iš anksto numatė savo veiksmus, ilgą laiko tarpą, pasidalinę vaidmenimis, naudodamiesi informatoriais, ieškojo nukentėjusiųjų įvairiose Kauno vietose, būdami susirinkę grupėje, operatyviai reaguodavo į pranešimus apie jų galimas buvimo vietas, buvo apsiginklavę įvairių rūšių šaunamaisiais ginklais, nustatę nukentėjusiųjų buvimo vietą, pasidalinę vaidmenimis, numatę jų atsitraukimo galimybes bei kelio tam užkirtimą, bendrininkai užpuolė juos iš dviejų pusių, taip pat iš anksto buvo pasiruošę greitam ir motorizuotam atsitraukimui iš įvykio vietos. Bendrininkų tarpusavio ryšiai buvo gana glaudūs ir pastovūs – jie vienas kitą pažinojo, palaikė draugiškus santykius, intensyviai bendravo mobiliuoju ryšiu. Darydami nusikaltimus jie pasidalijo užduotimis, kiekvienas nuteistasis suprato, kad dalyvauja organizuotos grupės veikloje, siekė bendrų tikslų, žinojo ir suprato apie grupės narių nusikalstamus veiksmus.

Tokios apygardos teismo išvados nevisiškai atitinka faktines bylos aplinkybes.

Visų pirma, kaip jau buvo minėta, nuteistųjų išankstinis susitarimas padaryti labai sunkius nusikaltimus faktiniais bylos duomenimis nepasitvirtino. Be to, kaip matyti iš byloje apklaustų nuteistųjų, taip pat liudytojų parodymų, nuteistieji T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. iš tiesų vienas kitą pažinojo ir palaikė draugiškus santykius, tačiau jų bendravimas buvo susijęs ne su nusikalstama veikla, bet su bendru laisvalaikio praleidimu, bendrais interesais, kartu švenčiamomis šventėmis. Apygardos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad nuteistieji bei jų draugai ilgą laiko tarpą ieškojo nukentėjusiųjų važinėdami po Kauno miestą, tačiau šie jų veiksmai, teisėjų kolegijos nuomone, buvo daugiau gaivališko pobūdžio – tiek nuteistieji, tiek jų draugai kalbėjosi apie muštynes bare „U“ (duomenys pakeisti) ir jų pasekmes, taip pat apie nuteistųjų norą atsilyginti muštynėse dalyvavusiems vaikinams iš Vilijampolės rajono, žinojo, kokiais automobiliais pastarieji naudojosi, todėl kiekvienas iš nuteistųjų pusę palaikančių asmenų, pamatęs ką nors iš nukentėjusiųjų mieste, apie tai telefonu pranešdavo kam nors iš nuteistųjų ar jų draugų, o pastarieji tokius duomenis pranešdavo kitiems šios vaikinų kompanijos nariams. Be to, byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistieji, sužinoję apie nukentėjusiųjų buvimo vietą 2007-01-05 vakare, prieš atvykdami į įvykio vietą būtų detaliai aptarę savo veiksmų planą, pasiskirstę užduotimis, numatę nukentėjusiųjų atsitraukimo galimybes bei kelio tam užkirtimą, kaip kad konstatavo apygardos teismas, nes iš įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų matyti tik tiek, kad sužinoję apie nukentėjusiųjų buvimo vietą, visi nuteistieji susirinko netoliese esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje ir vieningai nutarė vykti su pastaraisiais pasikalbėti. Taigi, esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju įstatyme įtvirtinti organizuotos grupės požymiai nepasitvirtino. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos faktiniai duomenys rodo, jog nuteistieji įvykio metu veikė ne organizuota, o paprasta bendrininkų grupe, o šių bendrininkų tikslas buvo įbauginti, pamokyti nukentėjusiuosius, už padarytus sumušimus bare atsilyginant tuo pačiu. Taigi, teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju būtina įvertinti kiekvieno iš įvykyje dalyvavusių asmenų konkrečius veiksmus, jų tyčios turinį bei atliktų veiksmų pasekmes.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. 2007 m. sausio 5 d., apie 21 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kolegijos, esančios (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. K. , T. V. tyčia iššovus 21 kartą iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio, J. Z. , P. P. , P. U. tyčia iššovus 7 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto ir dviejų nenustatytų šaunamųjų ginklų nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , A. K. peržengus susitarimo su bendrininkais ribas padarant D. A. mirtinus sužalojimus dėl kurių pastarasis įvykio vietoje mirė, bendrais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu padarė nukentėjusiajam A. M. vieną šautinę-kiaurinę žaizdą krūtinėje, dvi šautines-kiaurines žaizdas žastuose, aklą šautinę žaizdą juosmenyje su stuburo juosmeninės dalies 4-5 slankstelių lūžimu, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Todėl nuteistųjų T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. nusikalstami veiksmai iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punkto, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų perkvalifikuojami į BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus.

Nuteistasis A. K. 2007 m. sausio 5 d., apie 21 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini)kolegijos, esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. , peržengdamas susitarimo su bendrininkais ribas, tyčia šaudamas vieną kartą iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo, padarė D. A. vieną kiaurinę ir vieną aklą šautines žaizdas dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinį kairiojo dilbio šautinį sužalojimą su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinį krūtinės sužalojimą su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimais, nuo ko D. A. mirė. Tokiais savo veiksmais A. K. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė D. A. . Todėl nuteistojo A. K. nusikalstami veiksmai iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punkto, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų perkvalifikuojami į BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus.

Nuteistasis A. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, padarė 2007 m. sausio 5 d.. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtinta BK 129 straipsnio 2 dalies redakcija, kur sankcijoje už šį nusikaltimą buvo numatytas laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233 bausmė už šį nusikaltimą buvo sugriežtinta, numatant laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Esant šioms aplinkybėms ir vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalies, 3 dalies nuostatomis, A. K. taikytina BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija.

Apeliantai savo skunduose teigia, jog apygardos teismas privalėjo baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui, nes šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, bei, kad jų baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš baudžiamojoje byloje esančių kaltinamųjų aktų, surašytų T. V. ir J. Z. bei A. K. , P. P. ir P. U. , matyti, jog visos šios aplinkybės, kurių reikalauja įstatymas, tiek, kiek jos buvo nustatytos baudžiamosios bylos medžiaga, juose yra nurodytos. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog klausimas dėl kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams šioje baudžiamojoje byloje jau buvo sprendžiamas: baudžiamąją bylą nuteistųjų T. V. ir J. Z. atžvilgiu nagrinėjanti Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, padariusi išvadą, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, nes be kita ko jame neišsamiai aprašyta nusikalstama veika ir neišskirti bendrininkų veiksmai, šią baudžiamąją bylą grąžino prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Tačiau ši pirmosios instancijos teismo nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo panaikinta, aukštesniajam teismui konstatavus, kad kaltinamajame akte yra visi BPK 219 straipsnyje išvardinti būtini kaltinamajame akte nurodyti duomenys, prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, šio baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė (t. 27, b.l. 13-16, 58-63). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nei nuteistieji, nei jų gynėjai prašymų grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų nebuvo pareiškę: nuteistųjų gynėjai reiškė prašymus grąžinti bylą prokurorui dėl baudžiamųjų bylų kaltinant T. V. , J. Z. ir A. K. , P. P. , P. U. sujungimo, kas šiuo konkrečiu atveju ir buvo padaryta, taip pat dėl BPK 218 straipsnio reikalavimų tinkamo įvykdymo. Abejones dėl kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams gynėjai išsakė tik baigiamųjų kalbų metu. Be to, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, visi nuteistieji pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog jiems pareikštą kaltinimą suprato (t. 28, b.l. 160).  

Nuteistieji bei nuteistojo P. U. gynėjas apeliaciniuose skunduose pateikia eilę argumentų, kurie, jų nuomone, patvirtina teismo šališkumą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliantų argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą apygardos teismo nuosprendį naikinti vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Visų pirma, nuteistojo P. U. gynėjas visiškai nepagrįstai teigia, jog teismas priėmė baudžiamąją bylą nagrinėti byloje nesant kaltinamojo akto ir duomenų apie ikiteisminio tyrimo P. U. atžvilgiu užbaigimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis aktas A. K. , P. P. ir P. U. buvo surašytas 2009-05-27 ir tą pačią dieną kartu su baudžiamąja byla perduotas Kauno apygardos teismui (t. 26, b.l. 128-157, 159). Perduodant bylą į teismą, be kitų dokumentų baudžiamojoje byloje buvo susiūti ir sunumeruoti paskelbimo įtariamiesiems, tame tarpe P. U. , apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolai, iš kurių matyti, jog 2009-05-21 nuteistajam P. U. buvo paskelbta apie tai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pabaigtas. Išaiškinus nuteistajam teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, P. U. pareiškė, jog susipažinti su bylos medžiaga nepageidauja, ir nurodė,  kad su byla susipažins jo gynėjas (t. 26, b.l. 124).  Bylos duomenimis, 2009-05-28 teismas priėmė nutartį perduoti baudžiamąją bylą A. K. , P. P. ir P. U. atžvilgiu nagrinėti teisiamajame posėdyje bei sujungti su baudžiamąja byla, kurioje tų pačių nusikaltimų padarymu kaltinami T. V. ir J. Z. , ir kuri paskirta nagrinėti 2009-05-29 (t. 26, b. l. 160-161). Iš byloje esančio nuteistojo P. U. gynėjo advokato A. Venckaus 2009-05-27 prašymo matyti, kad teismo šaukimas kaltinamajam P. U. į teisiamąjį posėdį 2009-05-29 įteiktas 2009-05-28, t.y. jau po to, kai teismas gavo baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu ir priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuteistojo P. U. gynėjas nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog teismo šaukimas P. U. , šaukiant jį į teismą kaltinamuoju, buvo išrašytas dar iki pirmiau minėtų procesinių veiksmų atlikimo, todėl konstatuoti, jog apygardos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl P. U. procesinio statuso byloje ar pažeidė kitus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nėra jokio pagrindo.

Nepagrįstas ir nuteistojo P. U. gynėjo argumentas, kad jo ginamajam nebuvo sudaryta reali galimybė susipažinti su kaltinamuoju aktu. Iš 2009 m. gegužės 29 d.  teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad posėdžio metu nuteistiesiems A. K. , P. P. ir P. U. pareiškus, jog jie nėra gavę kaltinamojo akto, bei visiems nuteistiesiems išreiškus pageidavimą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nutarė bylos nagrinėjimą atidėti ir užtikrinti kaltinamiesiems galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Sekantis teisiamasis posėdis buvo paskirtas 2009-08-25 (t. 27, b.l. 176-177). Taigi, nuteistasis P. U. , būdamas nesuimtas, turėjo visas galimybes ir pakankamai laiko atvykti į teismą ir susipažinti tiek su visa baudžiamosios bylos medžiaga, tiek ir su byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Be to, kaip nurodo ir nuteistojo gynėjas, P. U. kaltinamąjį aktą gavo 2009-08-20, taigi, turėjo pakankamai laiko išsamiai susipažinti ir su šiuo dokumentu, o kylančius neaiškumus išsiaiškinti su teisinę pagalbą pagal susitarimą jam teikiančiu advokatu (advokatas D. Mecelica orderį ginti nuteistąjį P. U. pateikė 2009-06-17 (t. 28, b.l. 17). Ta  aplinkybė, kad nuteistasis P. U. prieš teisiamąjį posėdį šventė savo vestuves, bylą nagrinėjusio teismo, kuris nuteistajam buvo sudaręs visas galimybes susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, šališkumo niekaip nepatvirtina. 

Nuteistojo P. U. gynėjas pažymi, kad baudžiamoji byla buvo pradėta nagrinėti nepranešus apie teismo posėdžio vietą ir laiką nukentėjusiajam A. M. , kas apelianto manymu, taip pat rodo teismo šališkumą. Toks gynėjo argumentas taip pat nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, jog teismas ėmėsi priemonių, kad nukentėjusiajam A. M. apie teisiamąjį posėdį, įvyksiantį 2009-08-25, būtų pranešta – teismo šaukimas nukentėjusiajam buvo išsiųstas laiku, nukentėjusiojo nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Neradus nukentėjusiojo namuose, pašto tarnautoja pastarajam paliko pranešimą apie gautą siuntą, tačiau šis jos atsiimti neatvyko (t. 28, b.l. 142). Taigi, šios aplinkybės rodo, jog teismo šaukimas nukentėjusiajam A. M. nebuvo įteiktas ne dėl teismo kaltės. Be to, šis nukentėjusysis buvo iškviestas į sekantį teismo posėdį, kur jam buvo sudarytos visos galimybės duoti paaiškinimus apie jam žinomas įvykio aplinkybes ir realizuoti kitas savo procesines teises. 

Nuteistojo P. U. gynėjas nepagrįstai teigia, jog teismas apklausė nukentėjusiuosius J. G. , T. F. ir A. M. bei liudytoją An. K. , nenustatęs jų asmenybių. Nors nukentėjusieji J. G. , T. F. į 2009-08-25 vykusį teisiamąjį posėdį, nukentėjusysis A. M. į 2009-09-03, o liudytojas An. K. į 2009-12-04 vykusį teisiamąjį posėdį atvyko be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tačiau J. G. , T. F. ir An. K. asmens tapatybę patvirtino valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė (t. 28, b.l. 161-162, t. 29, b. l. 138), o nukentėjusiojo A. M. asmens tapatybę teismas patikrino kitais būdais – sutikrindamas jo nurodytus ir byloje esančius asmens duomenis (t. 29, b.l. 14-24). Be to, 2009-10-26 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji J. G. ir T. F. pateikė teismui asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Taigi, konstatuoti, jog teismas, apklausdamas nukentėjusiuosius J. G. , T. F. , A. M. ir liudytoją An. K. , pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nei nuteistieji, nei jų gynėjai teisiamojo posėdžio metu jokių abejonių dėl šių nukentėjusiųjų ar liudytojo asmens tapatybės neišsakė.

Niekuo nepagrįstas apeliantų argumentas, jog teismas tenkino vien tik kaltinimo pusės prašymus, o visus nuteistųjų ir gynėjų prašymus dėl įrodymų tyrimo atmetė. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apygardos teismas visus tiek prokurorės, tiek nuteistųjų ar jų gynėjų prašymus nagrinėjo įstatyme nustatyta tvarka ir, įvertinęs prašymų pagrįstumą, vienus jų tenkino, kitus atmetė, tačiau tai darė nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, nurodydamas tokio savo sprendimo motyvus. Be to, apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas atmetė visus jų prašymus dėl įrodymų tyrimo. Visų pirma, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apygardos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl liudytojų apklausos, priėmė sprendimą kviesti į teisiamąjį posėdį liudytojus M. K. , S. Š. , J. P. , P. S. , N. P. , E. Š. , G. E. , L. M. , V. M. , I. R. , R. B. , R. L. ir E. G. , kaip to prašė nuteistieji ir jų gynėjai. (t. 28, b.l. 153-165). Ir tik išnaudojęs visas priemones apklausti visus šiuos liudytojus, teismas nutarė liudytojų M. K. , N. P. ir E. G. nebekviesti. Šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismas teisiamajame posėdyje perskaitė ir apklausė šių asmenų apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus, kaip tai numato BPK 276 straipsnio 4 dalis.

Apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas nesiėmė pakankamų priemonių, kad teisme būtų apklaustas liudytojas M. K. . Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teismas ne kartą siuntė teismo šaukimus liudytojui M. K. , tačiau pastarieji grįždavo neįteikti, tame tarpe su nuoroda, jog M. K. išvykęs gyventi į užsienį, (t. 29, b.l. 5, 53, ), teisme buvo gautas liudytojo M. K. prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, kuriame liudytojas nurodė, kad pilnai palaiko savo ankstesnius parodymus (t. 29, b.l. 51). Bylą nagrinėjantis teismas ne kartą bandė liudytoją M. K. atvesdinti (t. 29, b.l. 97, 150), taip pat ne kartą kreipėsi į valstybinį kaltinimą palaikančią prokurorę su prašymu imtis priemonių nustatyti M. K. buvimo vietą, tačiau visos šios teismo pastangos buvo bevaisės – vykdantys atvesdinimo nutartį policijos pareigūnai buvo nuvykę M. K. gyvenamosios vietos adresu, bendravo su pastarojo motina, tačiau ši nurodė, jog jos sūnus kartu su ja negyvena, jo gyvenamosios vietos ji nežino (t. 29, b.l. 128, 132), M. K. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu nerastas (t. 30, b.l. 3). Valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė teismo nurodymu ėmėsi papildomų priemonių, tačiau M. K. realios buvimo ar gyvenamosios vietos nustatyti jai taip pat neapvyko (t. 29, b.l. 133, t. 30, b.l. 15). Kaip jau minėta, M. K. buvimo vieta buvo nustatyta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes šis liudytojas 2011-05-05 buvo sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje (t. 31, b.l. 117). Taigi, visos šios aplinkybės rodo, jog, priešingai, nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, siekdamas apklausti liudytoją M. K. , tam jis išnaudojo visas prieinamas priemones.

Iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas liudytojas E. M. . Šio liudytojo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti nepavyko ir apeliacinės instancijos teismui (t. 31, b.l. 58-59, 81-82, 116). Kita vertus, šio liudytojo parodymais nuteistųjų kaltė nebuvo grindžiama. Liudytojai A. K. ir Vi. S. buvo apklausti apeliacinės instancijos teisme (t. 31, b.l. 86-89).

Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir kad buvo suvaržytos nuteistųjų teisės, įtvirtintos Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 6 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse, nėra pagrindo.

Apeliantai taip pat teigia, kad teismas neištyrė visų bylos aplinkybių, nes liko neaiškus De. A. vaidmuo šio nusikaltimo padaryme, taip pat neaišku, kodėl nutraukti tyrimai M. K. ir E. M. atžvilgiu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, jog, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo konkrečiu atveju, baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje penkių kaltinamųjų atžvilgiu, kurių tarpe De. A. , M. K. ir E. M. nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu šiems asmenis buvo pareikšti įtarimai dėl nagrinėjamų nusikaltimų padarymo, tačiau, nesurinkus jų kaltę patvirtinančių duomenų, ikiteisminiai tyrimai jų atžvilgiu buvo nutraukti (t. 7, b.l. 48-50, t. 9, b.l. 114-116, t. 22, b.l. 182-184). Šie procesiniai sprendimai yra įsiteisėję ir galiojantys. Taigi, apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo papildomai aiškintis aplinkybes, susijusias su šiais asmenimis. Jokių naujų aplinkybių, susijusių su šiais asmenimis, bylą nagrinėjant teisme nepaaiškėjo.

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog surašant nuosprendį, apygardos teismas nesilaikė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių surašymą, reikalavimų, tačiau nenurodo, kokius konkrečiai teismas padarė pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių pažeidimų nenustatė, apygardos teismo nuosprendžio įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys atitinka baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus. Teismas, siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą paskirdamas nuteistiesiems griežčiausias kardomąsias priemones, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų taip pat nepažeidė.

Perkvalifikavus nuteistojo A. K. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punkto, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų į BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nuteistųjų T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punkto, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų į BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus,  jiems už šiuos nusikaltimus skiriamos naujos bausmės.

BK 54 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nuteistųjų T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Nors apeliacinės instancijos teisme nuteistieji T. V. ir A. K. pripažino padarę jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus ir davė parodymus apie įvykio aplinkybes, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek  bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme duoti bet kokius parodymus jie atsisakė, aiškindami įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teisme klaidino teismą dėl 2007-01-05 konflikto priežasčių ir nusikaltime dalyvavusių asmenų, neigė, jog su jais įvykio vietoje buvo bei į nukentėjusiuosius šaudė ir kiti nuteistieji, t.y.  J. Z. , P. P. ir P. U. . Taigi, esant šioms aplinkybėms, nuteistųjų T. V. ir A. K. parodymai apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo konstatuoti jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimą.

Nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, jog, kaip anksčiau šiame nuosprendyje minėta,  inkriminuojamus nusikaltimus jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skirdama nuteistajam A. K. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, o nuteistiesiems T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. – už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, teisėjų kolegija atsižvelgia  į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jomis sukeltas pasekmes, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininkų asmenybes, vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

A. K. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų gyvybės neteko jaunas vaikinas. Nuteistasis A. K. nužudė D. A. veikdamas netiesiogine tyčia, tačiau dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – nusikaltimui padaryti nuteistasis viešoje vietoje, esant pašaliniams žmonėms, panaudojo šaunamąjį ginklą. Bylos duomenimis, nuteistasis  A. K. praeityje neteistas (t. 26, b.l. 80), niekur nedirba ir nesimoko, turi šeimą (t. 28, b.l. 169), yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegijos nuomone, bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti paskiriant A. K. griežtą BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, didesnę už sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį.

T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai. Nuteistieji nusikalto veikdami iš chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nes nusikaltimui padaryti viešoje vietoje, esant pašaliniams žmonėms, panaudojo šaunamuosius ginklus. Dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam A. M. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nuteistasis T. V. galiojančio teistumo neturi, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog praeityje jis ne kartą buvo nusikaltęs: 2001 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 271 straipsnio 1 dalį, 271 straipsnio 3 dalį; 2005 m. kovo 4 d. nutarimu buvo nutrauktas T. V. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų, T. V. susitaikius su nukentėjusiuoju (t. 11, b.l. 29-31,  37-39, 42), o tai rodo didesnį šio nuteistojo polinkį nusikalsti. Nuteistasis niekur nedirba ir nesimoko. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, T. V. buvo aktyviausias  nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalie 7 ir 8 punktuose, dalyvis, būtent jo veiksmais, iššaunant iš neteisėtai laikomo šaunamojo ginklo, buvo sužalotas nukentėjusysis A. M. . Nustatyta viena T. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis J. Z. praeityje neteistas (t. 11, b.l. 176), šiuo metu niekur nedirba ir nesimoko, turi sveikatos problemų (t. 28, b.l. 4), yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis P. P. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas išnykęs (t. 25, b.l. 150-151, 158-159), niekur nedirba ir nesimoko, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis P. U. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas išnykęs (t. 24, b.l. 100-101), niekur nedirba ir nesimoko, vedęs, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti nuteistiesiems T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. paskiriant BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmę, didesnę už šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį.

Apygardos teismo nuteistiesiems T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios yra mažesnės už šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, įvertinus pirmiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei šios nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, švelninti šias bausmės nėra pagrindo.

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog jie charakterizuojami teigiamai, J. Z. nurodo, jog jis mokosi, P. P. – jog rūpinasi neįgalia savo motina, tačiau nepateikė jokių šiuos savo argumentus pagrindžiančių objektyvių faktinių duomenų.  Byloje tokių duomenų taip pat nėra. Nuteistojo T. V. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis palaiko ryšius su savo artimaisiais ir turi draugę, su kuria planuoja kurti šeimą, nėra bausmės švelninimo pagrindas.

Nuteistųjų gynėjai baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme išsakė nuomonę, jog bausmės nuteistiesiems turi būti švelninamos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistųjų gynėjų argumentas nėra pagrįstas. Visų pirma, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, visi nuteistieji iš karto po nusikalstamos veikos padarymo išvyko į užsienį. Dėl to jie buvo paieškomi, nuteistieji T. V. , J. Z. , P. P. ir A. K. Lietuvos Respublikai perduoti pagal Europos arešto orderį, kas be abejonės turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei, tik dėl šių aplinkybių baudžiamoji byla visų nuteistųjų atžvilgiu į teismą buvo perduota 2008-05-27. Be to, visi nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme atsisakė duoti parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, kas iš esmės apsunkino tiek ikiteisminį tyrimą, tiek bylos nagrinėjimą teisme. Bylą nagrinėjant teisme teisiamieji posėdžiai ne kartą buvo atidedami dėl nuteistųjų ligos bei jų gynėjų užimtumo, liudytojų neatvykimo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tenkinant nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus, buvo atliekamas įrodymų tyrimas, apklausiami liudytojai, kreiptasi dėl teisinės pagalbos į Vokietijos Federacinę Respubliką dėl liudytojo M. K. apklausos, šio prašymo vykdymas užėmė daug laiko. Taigi, visos šios aplinkybės rodo, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, o taip pat iš dalies ir dėl pačių nuteistųjų sąmoningų veiksmų slapstantis nuo baudžiamojo persekiojimo institucijų bei atsisakant duoti paaiškinimus apie tiriamą įvykį. Esant šioms aplinkybėms, skirti nuteistiesiems švelnesnes bausmes nėra pagrindo.

Nuteistajam A. K. šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalį 7 ir 8 punktus paskirta bausmė ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė bendrintinos taikant bausmių apėmimo būdą, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nuteistiesiems T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. šiuo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus paskirtos bausmės ir skundžiamu nuosprendžiu šiems nuteistiesiems pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bendrintinos bausmių dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis).

Apygardos teismo nuosprendžiu iš nuteistųjų T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. solidariai buvo priteista 4791 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 200000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. A. . Teisėjų kolegijai nustačius, kad D. A. buvo nužudytas A. K. peržengus bendrininkų susitarimo ribas, ši turtinė žala, kuri yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais, ir neturtinė žala, kurios dydis, nustatytas apygardos teismo, teisėjų kolegijos nuomone, yra proporcingas A. K. padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, priteistina iš kalto asmens – nuteistojo A. K. .

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti:

T. V. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, T. V. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus paskirtą laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams ir tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinę bausmę T. V. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinąjame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. kovo 7 d. ir nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2010 m. balandžio 30 d.

J. Z. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, J. Z. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus paskirtą laisvės atėmimo bausmę trejiems metams ir tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinę bausmę J. Z. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinąjame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. kovo 7 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2010 m. balandžio 30 d.

A. K. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, A. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus paskirtą laisvės atėmimo bausmę keturiolikai metų ir tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę bausmę A. K. paskirti laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinąjame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008 m. rugsėjo 6 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2010 m. balandžio 30 d.

P. P. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, P. P. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus paskirtą laisvės atėmimo bausmę trejiems metams ir tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinę bausmę P. P. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinąjame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2009 m. sausio 16 d. ir nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2010 m. balandžio 30 d.

P. U. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų, 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 8 punktų perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, P. U. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus paskirtą laisvės atėmimo bausmę trejiems metams ir tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinę bausmę P. U. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinąjame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2007 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. liepos 3 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2010 m. balandžio 30 d.

4791 Lt turtinės ir 200000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai R. A. , apygardos teismo nuosprendžiu solidariai priteistą iš kaltinamųjų T. V. , J. Z. , A. K. , P. P. ir P. U. , priteisti tik iš nuteistojo A. K. .

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                         Laima Garnelienė

Teisėjai                                                                       Elena Vainienė

Svajūnas Knizleris