Civilinė byla Nr. e2-1662-241/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01738-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltkomas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3348-967/2020 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltkomas“ pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Royal facade bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – E. M., V. M.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja (kreditorė) UAB ,,Baltkomas“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovės BUAB Royal facade bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad atsakovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo įmonės valdymo. Valdymo organai nevykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose, steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas. Įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Be to, nemokumo administratorei buvo perduota tik dalis įmonės dokumentų.
2. Suinteresuotas asmuo V. M. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad ji buvo formali UAB Royal facade vadovė. Įmonės vadove buvo paskirta tik dėl to, kad jos to prašė tėvas E. M. Į įmonės veiklą V. M. nesikišo, viską valdė E. M. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-4493-908/2019 padaryta išvada, kad nepakanka įrodymų teigti, jog V. M. buvo reali UAB Royal facade vadovė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsakovės BUAB Royal facade bankrotą pripažino tyčiniu; priteisė iš suinteresuoto asmens E. M. pareiškėjai UAB ,,Baltkomas“ 550 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Teismas nurodė, kad UAB Royal facade vadovų veiksmai, kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti 2017 – 2019 m. Bendrasis teisės principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kadangi įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, todėl nagrinėjamoje byloje taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos, reglamentuojančios tyčinio bankroto institutą.
5. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog V. M. nebuvo reali UAB Royal facade vadovė, faktiškai nevaldė įmonės, nežinojo jos finansinės padėties ir jokių sprendimų dėl to nepriėmė, patvirtina į bylą pateiktas Vilnius miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-4493-908/2019, kuriuo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena V. M. atžvilgiu dėl jai inkriminuoto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo (kreditorių teisių pažeidimas) sudėties. Nurodytoje byloje nebuvo įrodymų, jog V. M. buvo reali UAB Royal facade vadovė. Taigi V. M. negali būti atsakinga dėl įmonės tyčinio bankroto.
6. Teismas sprendė, kad jau 2017 m. UAB Royal facade turtinė padėtis galėjo kelti abejonių, t. y. pagal balansą įmonė turėjo turto už 18 030 Eur, iš kurio trumpalaikis sudarė 11 341 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 16 203 Eur. Kita vertus, UAB Royal facade tuo metu buvo neseniai įsteigta, dar rinkoje neįsitvirtinusi įmonė, todėl vienareikšmiškai teigti, kad tuo metu įmonė buvo nemoki, galimybės nėra. Tačiau atsakingas už įmonės valdymą asmuo ne tik neišsprendė sunkios įmonės finansinės padėties, bet akivaizdžiai neturėjo tikslo atstatyti įmonės mokumo, su kreditoriais nebuvo atsiskaitoma, UAB Royal facade įsiskolinimai didėjo.
7. Teismas pažymėjo, kad civilinės bylos dėl skolų iš UAB Royal facade priteisimo ir išieškojimo pradėtos 2019 m. sausio mėn. Antstolių patvarkymai, kurie gauti į UAB Royal facade bankroto bylą, taip pat patvirtina, kad įmonė su kreditoriais neatsiskaitinėjo arba atsiskaitinėjo nevisiškai nuo 2019 m. Tai leidžia spręsti, kad įmonė tapo nemoki ne vėliau kaip 2019 m. sausio mėn.
8. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog po 2019 m. sausio mėn. E. M., būdamas faktiniu UAB Royal facade vadovu, būtų sudaręs įmonei nenaudingus sandorius. Kita vertus, E. M. neperdavė visų dokumentų nemokumo administratorei, nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų teismui apie tai, kokius naujus sandorius įmonė buvo sudariusi. Taigi dokumentų neperdavimas neleidžia susidaryti nuomonės dėl įmonės veiklos bei užkerta galimybę nustatyti nemokumo priežastis.
9. Teismas darė išvadą, kad byloje nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai, todėl yra pagrindas BUAB Royal facade bankrotą pripažinti tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Pareiškėja UAB ,,Baltkomas“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį, nurodant, kad dėl BUAB Royal facade tyčinio bankroto atsakingais asmenimis pripažįstami E. M. ir V. M. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pareiškėja 2020 m. rugsėjo 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė argumentus, kurie paneigė V. M. poziciją, kad ji buvo tik formali vadovė, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų bei nenurodė, kodėl spręsdamas ginčą remiasi išimtinai V. M. byloje išdėstyta pozicija, o pareiškėjos išdėstytų argumentų nevertina.
10.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, priimtas administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-4493-908/2019, šios bylos kontekste negali būt laikomas kaip įrodymas, patvirtinantis, kad V. M. buvo tik formali UAB Royal facade vadovė, todėl nėra atsakinga dėl bankroto. Nurodytas nutarimas priimtas tiriant ir aiškinantis visiškai kitokias faktines aplinkybes ir taikant kitas teisės normas, nei kad yra nagrinėjamos aplinkybės ir taikomos teisės normos civilinėje byloje.
10.3. V. M. išdėstyta pozicija, kad ji buvo formali vadovė yra nenuosekli, be to nėra pagrįsta jokiais įrodymais, išskyrus deklaratyvius teiginius. Prie atsiliepimo nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių V. M. teiginius, išskyrus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimą, kurio nepakako konstatuoti faktui, kad V. M. buvo formali įmonės vadovė.
10.4. V. M. į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad E. M. būtų atlikęs kokius nors įmonės vadovo kompetencijai priskirtinus veiksmus, todėl nėra pagrindo ji pripažinti faktiniu vadovu. Nors V. M. teismui teigė, kad ji jokių vadovo funkcijų nevykdė, tačiau toliau savo atsiliepime jau teigė, kad tinkamai vykdė savo kaip vadovės pareigas, t. y. teikė finansines atskaitomybės dokumentus VĮ Registrų centrui, perdavė naujajam įmonės vadovui E. M. visus UAB Royal facade dokumentus ir įmonės turtą.
10.5. Nemokumo administratorei nėra perduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, iš kurių būtų galima nustatyti, kada įmonė tapo nemoki. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nei vienas įmonės vadovas, t. y. tiek formalus, tiek faktinis, neperdavė nei vienas kitam, nei galiausiai administratorei išsamios buhalterinės apskaitos, leidžiančios nustatyti esminį kriterijų – pradelstų skolų santykį su visu į įmonės balansą įrašytu turtu.
10.6. Byloje nustačius aplinkybę, kad V. M. buvo UAB Royal facade vadove nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. vasario 11 d. ir jai atsisakant teikti įrodymus dėl dokumentų perdavimo, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas remtis contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisykle, kad šaliai atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie patvirtintų.
10.7. Iš administratorės ataskaitos matyti, kad V. M. buvo įmonei skolinga 12 841,51 Eur, tačiau jos skola įmonei buvo perkelta E. M., t. y. asmeniui, kuris neturi turto ir pajamų. Pati V. M. buvo moki skolininkė ir įmonė iš jos galėjo išsiieškoti skolą, kadangi V. M. turėjo finansines galimybes iš įmonės už 4 000 Eur išpirkti automobilį „Mercedes-Benz CLC“. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sąmoningais veiksmais buvo mažinamos atsakovės, o tuo pačiu ir kreditorių, galimybės išsiieškoti atsakovei priklausančias lėšas.
11. UAB Royal facade nemokumo administratorė MB „Legretas“ prašo pareiškėjos atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
11.1. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad V. M. buvo formali vadovė, netinkamai vertino bylos įrodymus, rėmėsi tik administracinėje byloje padarytomis išvadomis. Tačiau nurodytoje byloje nebuvo konstatuota, kad V. M. buvo formali vadovė, o faktinis vadovas – E. M.
11.2. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl pareiškėjos išdėstyti argumentai dėl V. M. atsakomybės nėra pagrįsti ir kodėl jie nėra vertinami, todėl nutarties dalis dėl V. M. atsakomybės yra pripažintina nepakankamai motyvuota ir dėl to nutartis negali būti laikoma pagrįsta.
12. Suinteresuotas asmuo V. M. prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
12.1. Pareiškėja nepagrįstai bando sumenkinti nutarimo, priimto administracinio nusižengimo byloje, reikšmę. Nors atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį taikoma už kreditorių teisių pažeidimus, netinkamai atliekant mokėjimus, tačiau esminis klausimas tokiose bylose yra nustatyti realų įmonės vadovą, realiai žinojusį ir valdžiusį įmonės finansus. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje nustatytos aplinkybės nėra laikytinos prejudiciniais faktais, tačiau nesutiktina su pareiškėjos pozicija, jog šis nutarimas net negali būti laikomas įrodymu.
12.2. Administracinio nusižengimo byloje buvo pateiktas 2017 m. lapkričio 3 d. įsakymas, kuriuo visi be išimties įmonės vadovo įgaliojimai, įskaitant ir įmonės banko sąskaitų valdymą, pavesti tuomet UAB Royal facade vadybininku dirbusiam E. M. Pas V. M. likusi šio įsakymo kopija kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikiama į nagrinėjamą bylą. Taigi V. M. pozicija, kad ji buvo formali įmonės vadovė yra ne tik nuosekli, bet ir pagrįsta įrodymais.
12.3. V. M. yra nurodžiusi, jog visus reikalingus įmonės dokumentus pasirašyti jai į namus atnešdavo E. M., kuris buvo realus įmonės vadovas. Ne išimtis buvo ir finansinės atskaitomybės dokumentai. V. M., pasitikėdama E. M. bei nesuprasdama buvimo įmonės direktore reikšmės, juos pasirašė, tačiau šių dokumentų pati nerengė ir neteikė VĮ Registrų centrui. Finansinės atskaitomybės dokumentus faktiškai rengė ir teikė arba pats E. M., arba UAB Royal facade apskaitą tvarkanti buhalterė.
12.4. Visus dokumentus, kuriuos E. M. atnešdavo pasirašyti, V. M. jam iš karto grąžindavo. Pas V. M. nėra likę nei UAB Royal facade dokumentų, nei turto. Kur E. M. laikė įmonės dokumentus ir turtą, kodėl jų neperdavė administratorei, apeliantei nėra žinoma.
12.5. Pareiškėjos minima contra spoliatorem taisyklė yra taikytina tik tuo atveju, kai proceso šalis piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir nevykdo teismo įpareigojimo pateikti reikalaujamus dokumentus. Šiuo atveju teismas neįpareigojo V. M. pateikti įrodymų apie įmonės dokumentų perdavimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti procesinių pareigų nevykdymo fakto ir minėtos taisyklės taikymo pagrindo egzistavimo.
12.6. Visus mokėjimus atlikdavo, įmonės kasą ir banko sąskaitą valdė E. M. Apeliantės vardu 12 841,51 Eur skola įmonei buvo įforminta tik buhalteriškai, kaip formaliai vadovei, nors iš tiesų jokių pinigų V. M. iš įmonės negavo, nes visus turtinius ir finansinius klausimus tvarkė realus įmonės vadovas E. M. Atsižvelgiant į tai, kad tikrasis skolininkas buvo E. M., todėl atleidžiant V. M. iš įmonės vadovės pareigų, 12 841,51 Eur skola buvo perkelta tikrajam skolininkui, nauju vadovu paskiriamam E. M. Taigi skolos perkėlimas E. M. nebuvo nesąžiningas sandoris, kaip bando sudaryti įspūdį pareiškėja. Iš esmės tai buvo realiai už skolą atsakingo ir atskaitingo asmens pakeitimas tam, kad tiek faktiniai, tiek ir buhalterijoje esantys duomenys atspindėtų tikrąją situaciją dėl pareigos grąžinti skolą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatė, byloje nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
Dėl atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymo
14. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.
15. CPK 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015).
16. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ yra ir proceso, ir materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, materialiosioms teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Tokia pati išvada darytina ir apie šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, t. y. JANĮ, reglamentuojančiame įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūras, yra abiejų rūšių normų.
17. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB Royal facade bankroto pripažinimo tyčiniu, taikė anksčiau galiojusio ĮBĮ normas. Pagrindą taikyti ĮBĮ teismas motyvavo aplinkybe, kad įmonės vadovų veiksmai, kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti 2017 – 2019 m., taip pat teisės aiškinimu, jog įstatymo nuostatos, susijusios su įmonių bankroto pripažinimu tyčiniu, yra materialiosios teisės normos, kurių atgalinis taikymas negalimas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).
18. Pareiškėja UAB ,,Baltkomas“ atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis atsakovės BUAB Royal facade bankrotas pripažintas tyčiniu. Pareiškėja prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodant, kad dėl atsakovės tyčinio bankroto atsakingais asmenimis yra pripažįstami E. M. ir V. M.
19. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau galiojusiame ĮBĮ, kurį nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė pirmosios instancijos teismas, įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
20. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.
21. Taigi teismui, nagrinėjančiam klausimą dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, įpareigojimas įvardinti atsakingus asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo JANĮ, kurio 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas toks įpareigojimas.
22. Kaip jau minėta, teismas nagrinėdamas civilinę bylą, taiko tas proceso teisės normas, kurios galioja proceso metu ir priešingai, bylą nagrinėjantis teismas teisiniams santykiams taiko tas materialiosios teisės normas, kurios galiojo teisinių santykių atsiradimo metu. Nustačius, kad įmonės vadovų veiksmai, kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti 2017 – 2019 m., atsižvelgus į tai, kad ĮBĮ, priešingai nei JANĮ, nebuvo numatytas įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, pareiškėjos reikalavimas suinteresuotus asmenis pripažinti atsakingais dėl BUAB Royal facade tyčinio bankroto galėjo būti sprendžiamas tik tuo atveju, jei JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma būtų laikoma procesine.
23. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos turinį, daro išvadą, kad ši norma, nors ir turi procesinės teisės požymių, tačiau iš esmės yra materialioji. Tokią išvadą pagrindžia JANĮ 70 straipsnio 3 dalies taikymo tikslas – ja siekiama nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis, t. y. tokiems asmenims sukuriamos tam tikros teisės ir pareigos (atsiranda teisiniai padariniai). Teismui pritaikius JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normą, nustatomos buvusių juridinių asmenų valdymo organų ir (ar) dalyvių civilinės atsakomybės sąlygos, konkrečiai šių asmenų neteisėti veiksmai ir kaltė. Kaip pažymėta šios nutarties 19 punkte cituojamoje kasacinio teismo praktikoje, anksčiau galiojęs ĮBĮ, priešingai nei JANĮ, su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesiejo.
24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymas yra išimtinai susijęs su tyčinio bankroto apibrėžimu, sąlygų (požymių) įvertinimu, kurie yra pripažįstami materialiosios teisės normomis. Tokiu atveju JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma turi būti taikoma ne savarankiškai, o kartu su JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto samprata ir to paties straipsnio 2 dalyje nustatytais tyčinio bankroto požymiais. Todėl JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma negali būti taikoma su ankstesniu, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytu tyčinio bankroto apibrėžimu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytais jo požymiais.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Pagal bendrąjį teisės principą teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų atgalinis veikimas neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013; kt.). Teisėtai įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinama pagal jų atlikimo metu galiojusias normas.
26. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos atgalinis veikimas nagrinėjamu atveju nėra galimas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskirai nesprendė klausimo dėl suinteresuotų asmenų E. M. ir V. M. pripažinimo atsakingais dėl BUAB Royal facade tyčinio bankroto. Toks pareiškėjos reikalavimas negali būti sprendžiamas ir apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Atsižvelgus į nurodytą bylos procesinę baigtį, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo plačiau vertinti ir pasisakyti dėl atskirojo skundo argumentų, kurie iš esmės yra susiję tik su JANĮ 70 straipsnio 3 dalies normos taikymu, t. y. atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų nustatymu. Nors atskirojo skundo motyvuose nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra duomenų apie BUAB Royal facade sudarytus nenaudingus sandorius, tačiau pareiškėja neprašo apeliacine tvarka pakeisti skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį ir atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu papildomais pagrindais. Todėl pareiškėjos nurodyti argumentai, nesant tokio atskirojo skundo dalyko, negali būti vertinami.
28. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti suinteresuoto asmens V. M. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą naują rašytinį įrodymą – 2017 m. lapkričio 3 d. direktorės įsakymo kopiją, kadangi pateiktas įrodymas neturi reikšmės bylos procesinei baigčiai.
29. Atskirąjį skundą atmetus, pareiškėja UAB ,,Baltkomas“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Suinteresuotas asmuo V. M. nepateikė duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas byloje nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Danutė Gasiūnienė