Civilinė byla Nr. 2A-1685-431/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01021-2014-0

                                            Procesinio sprendimo kategorija: 36.2.; 44.5.1.; 50.10.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

    Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos, palūkanų, nuostolių iš turto pardavimo priteisimo, trečiasis asmuo byloje – BUAB „Sodžiaus būstas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Geraldis“.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 878,39 Lt nesumokėtų mokėjimų, 53.022,94 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 404,61 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1.629 Lt žyminį mokestį. Nurodė, jog su UAB „Sodžiaus būstas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT078476, kuria ieškovas įsipareigojo iš UAB „Sodžiaus būstas“ nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – automobilį (duomenys neskelbtini) ir jį perduoti atsakovui naudoti bei valdyti su sąlyga, kad jis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. UAB „Sodžiaus būstas“ nesilaikė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nuolat vėlavo mokėti įmokas, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas su atsakovu sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo vykdyti trečiojo asmens, UAB „Sodžiaus būstas“, neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas sudaryta lizingo sutartimi. Trečiajam asmeniui pareiškus, kad negali toliau vykdyti sutartimi prisiimtų lizingo finansinių įsipareigojimų, ieškovas vienašališkai nutraukė sutartį, pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir grąžinti valdytą ir naudotą turtą. Trečiasis asmuo skolos nesumokėjo, todėl ieškovas pareikalavo, kad trečiojo asmens prievoles įvykdytų atsakovas, tačiau pastarasis įsipareigojimų neįvykdė. Ieškovui buvo grąžintas turtas pagal sutartį, tačiau liko nesumokėta 878,39 Lt skola ir 404,61 Lt palūkanų įmokos pagal grafikus, už laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos. Automobilis buvo parduotas, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, kurį sudaro 53.022,94 Lt. Ieškovas patyrė netiesioginius nuostolius, tai yra negavo pajamų, kurios apskaičiuojamos sudėjus pagal lizingo sutarties įmokų grafiką turėjusias būti sumokėtas palūkanų įmokas nuo lizingo sutarties nutraukimo iki sutarties pabaigos. Šie nuostoliai negali būti tapatinami su palūkanomis. Šalių susitarimu laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolės pagal lizingo sutartį įvykdymo.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog ieškovas su UAB „Sodžiaus būstas“ sudarė lizingo sutartį, kurią vienašališkai nutraukė, susigrąžino pagal sutartį perduotą turtą ir pardavė jį savo nuožiūra. Todėl pripažintina, kad lizingo sutartis sudaryta tarp UAB „Sodžiaus būstas“ ir ieškovo yra įvykdyta ir pasibaigusi. Kadangi pagrindinė prievolė pasibaigė, ieškovui atsiėmus ir realizavus lizingo objektą, laikytina, jog pasibaigė ir laidavimas. 2013 m. birželio 27 d. iškėlus bankroto bylą UAB „Sodžiaus būstas“, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnį šiai įmonei turėjo būti nutrauktas palūkanų skaičiavimas, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti 404,61 Lt sutartines palūkanas ir 5 procentų procesines palūkanas. Nutraukus lizingo sutartį, ieškovas atgavo jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir jį pardavė žymiai mažesne kaina, nei jis buvo vertas. Atsakovas neturi atlyginti ieškovo nuostolių, susijusių su ieškovo apsisprendimu parduoti turtą mažesne kaina. Atsakovas, būdamas trečiojo asmens vadovu, su ieškovu sudarė laidavimo sutartį, nes lizingo būdu perkamas automobilis buvo reikalingas vykdyti įmonės veiklą, o laidavimo sutarties sudarymas buvo viena iš lizingo sutarties sąlygų. Todėl atsakovas yra silpnesnė šalis, neturėjusi įtakos ieškovo primetamoms lizingo sutarties sąlygoms, nes su trečiuoju asmeniu turėjo būti sudaryta lizingo sutartis, o atsakovas privalėjo sudaryti laidavimo sutartį.

Trečiasis asmuo sutiko su ieškiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

           Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 878,39 Lt nesumokėtų mokėjimų, 53.022,94 Lt nuostolius iš turto pardavimo, 404,61 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos (54.305,94 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. vasario 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1.629 Lt bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovo valstybės naudai 22,14 Lt pašto išlaidų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

             Teismas nustatė, jog šalių sudarytos laidavimo sutarties 4 punkte nurodyta, kad atsakovas įsipareigojo atsakyti kaip solidarus skolininkas visu savo turtu ta pačia apimtimi kaip ir trečiasis asmuo. Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio (CK 6.88 straipsnio 1 dalis). Šalių sudarytos laidavimo sutarties 21 punkte nurodyta, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Lizingo sutarties 10.1 punkte numatyti sutarties pabaigos pagrindai: klientui visiškai ir laiku apmokėjus lizingo bendrovei įsiskolinimą ir kitus mokėjimus, taip pat įvykdžius visus įsipareigojimus pagal sutartį; klientui ankščiau termino išpirkus turtą; sutartį nutraukus prieš terminą. Pagal šalių sudarytą lizingo sutartį, prievolė laikytina pasibaigusia, kai ji tinkamai įvykdyta, tai yra įvykdyti visi sutartimi prisiimti įsipareigojimai (sutarties 10.1.1 punktas). Aiškindamas laidavimo sutarčių 21 punkte numatytas sąlygas ir lizingo sutarties 10.1.1 punktą, teismas padarė išvadą, kad laidavimo sutartimi buvo sutarta dėl laidavimo iki visiško prievolių įvykdymo, tai yra šalys lizingo sutartimi pakeitė CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką, ne kartą yra pasisakęs, kad civilinis kodeksas nedraudžia šalių susitarimu pakeisti CK 6.88 straipsnyje nurodytą terminą. Todėl teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad lizingo sutartis yra įvykdyta, nes ieškovas ją vienasmeniškai nutraukė ir savo nuožiūra realizavo lizinguotą turtą, todėl pagrindinė prievolė pasibaigė, o kartu ir laidavimas, nes lizingo sutartimi prisiimta prievolė nėra tinkamai įvykdyta, vadinasi ir laidavimas galios tol, kol lizingo bendrovei (ieškovui) bus įvykdytos visos lizingo sutartimi prisiimtos prievolės.     

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad ieškovo reikalavimas trečiojo asmens atžvilgiu yra patvirtintas BUAB „Sodžiaus būstas“ bankroto byloje 54.305,94 Lt sumai. Atsakovas neginčijo šio kreditorinio reikalavimo ir neapskundė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties.

Įstatymas numato, kad tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukiama, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 straipsnis). Lizingo sutarties šalys susitarė būtent dėl tokių trečiojo asmens BUAB “Sodžiaus būstas” atsakomybės ribų, nutraukus lizingo sutartį (lizingo sutarties 11.2.3 punktas). Šiuo pagrindu savo reikalavimo teisę grindžia ir ieškovas. Taigi sutarties šalys susitarė, kad UAB “Sodžiaus būstas” neįvykdžius visų pagal sutartį priklausančių sumokėti mokėjimų (pažeidus sutartį), šios pareigos nepašalina lizingo objekto grąžinimas. Tik visiškas atsiskaitymas už naudojimąsi lizingo objektu (sutarties sąlygų tinkamas įvykdymas) yra pagrindas pagrindinei prievolei, tuo pačiu ir laidavimo sutarčiai, pasibaigti. Pažymėtina, kad pagal CK 6.574 straipsnį tiek nuostolis dėl turto pardavimo už kainą, mažesnę nei po lizingo sutarties likusi nepadengta turto vertė yra susijusi su tuo, kad UAB „Sodžiaus būstas” netinkamai vykdė sutartį. Todėl teismas pripažino, kad ieškovo reikalaujama priteisti nuostolio iš turto pardavimo suma yra ieškovo patirti nuostoliai, kurie turi būti atlyginti (CK 6.249 straipsnis 1 dalis).

Atsakovas teigdamas, kad turtas buvo realizuotas mažesne nei rinkos kaina, nepateikė teismui šias aplinkybes patvirtinančių aplinkybių, nors atsakovui, kaip skolininkui, kyla pareiga įrodyti, jog turtas buvo realizuotas mažesne kaina nei turtą buvo galima parduoti. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad jis, kaip fizinis asmuo yra vartotojas, todėl ginčas turi būti vertinamas šiuo aspektu ir ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, nes lizingo sutarčių šalys buvo juridiniai asmenys, užsiimantys komercine veikla, be to sutartys buvo sudarytos ne vartojimo poreikiams tenkinti, o juridinio asmens veiklai. Nors atsakovas laidavo kaip fizinis asmuo, tačiau konkrečiu atveju jo negalima pripažinti vartotoju, nes pasirašydamas lizingo sutartis, atsakovas veikė kaip juridinio asmens atstovas, o ne kaip vartotojas. Sutarčių pasirašymo metu jis buvo UAB „Sodžiaus būstas“ direktoriumi.

Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ir atsakovas to neginčija, kad UAB „Sodžiaus būstas“ pažeidė savo sutartines prievoles, numatytas Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1.1 punkte, o būtent, prievoles mokėti mokėjimus pagal numatytą grafiką. Esant sutarties pažeidimo faktui ir šiuo pagrindu nutraukus lizingo sutartį, ieškovas įgijo teisę į iki sutarčių nutraukimo susidariusių pradelstų atsakovo mokėjimų atlyginimą (CK 6.574 straipsnis; Bendrųjų sąlygų 11.2.3 punktas). Ieškiniu, ieškovas prašo priteisti 878,39 Lt nesumokėtų mokėjimų bei 404,61 Lt nesumokėtų palūkanų, kuriuos įrodo ieškovo pateikta pažyma apie įsiskolinimą ir palūkanų paskaičiavimo pažyma, ir patvirtina pradelstų lizingo mokėjimų bei nesumokėtų palūkanų nurodytų sumų pagrįstumą, todėl šios sumos ieškovo naudai yra priteisiamos iš atsakovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį.

           Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

          1) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš savo nutarčių yra nurodęs, kad analizuojant CK 6.574 straipsnio normos turinį, darytina išvada, kad joje įtvirtinta vienašalė restitucija, kuri reiškia, kad visais lizingo sutarties nutraukimo atvejais, nepriklausomai nuo sutarties rūšies ir jos nutraukimo pagrindo, lizingo dalykas turi būti grąžinamas lizingo davėjui. Dėl restitucijos taikymo kitai šaliai – lizingo gavėjui – šioje normoje nepasisakyta. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje nenustatyta lizingo gavėjo teisės įgyti lizingo dalyką nuosavybėn, vienašalės restitucijos taikymas nutraukus sutartį yra logiškas ir teisingas, tačiau lizingo sutarties su teise įgyti daiktą nuosavybėn sudarymo atveju vienašalė restitucija gali reikšti dvigubos civilinės atsakomybės taikymą lizingo gavėjui, taigi neatitiktų savo paskirties – grąžinti šalis į tą padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo. Dėl to tam, kad būtų pasiekti civilinės atsakomybės tikslai ir neiškreiptos atsakomybės ribos, CK 6.574 straipsnio nuostata dėl vienašalės restitucijos aiškintina ir taikytina sistemiškai su CK 6.222 straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios restitucijos taisyklės. Restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje šalys susitarė ne tik dėl daikto valdymo bei naudojimo, bet ir dėl jo nuosavybės teisės perėjimo, vienašalė restitucija, nutraukus tokią lizingo sutartį, gali būti netaikoma, o taikoma dvišalė restitucija, vadovaujantis CK 6.222 straipsniu. Minėta, kad dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį, išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką. (LAT 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Sutarties 10.2 punktu numatyta, kad po sutartinių įmokų sumokėjimų ir tinkamai įvykdžius kitas sutartyje numatytas sąlygas, turto nuosavybės teisė perduodama klientui. Minėtu atveju buvo pritaikyta vienašalė restitucija, tai yra ieškovui buvo grąžintas turtas, tuo tarpu pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo atveju turi būti taikoma dvišalė restitucija. Ieškovas privalo grąžinti viską ką yra gavęs iš trečiojo asmens, kadangi turtas buvo grąžintas ieškovui. Ieškovas pats vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir atgavo turtą (buvo taikyta vienašalė restitucija), tai yra ieškovas buvo grąžintas į tą padėtį, kurioje buvo prieš sutartį su trečiuoju asmeniu sudarymo. Pagrindinė prievolė yra laikoma pasibaigusia, todėl laidavimas irgi yra laikomas pasibaigusiu. Be to, ieškovas praturtėjo sumokėtų įmokų suma, kurios neužskaito prievolės įvykdymui ir negrąžino trečiajam asmeniui.

            2) Atsakovas 2014 m. spalio 16 d. rašytiniais paaiškinimais neprašė pripažinti jo vartotoju, o tiesiog nurodė, kad atsakovui, kaip laiduotojui, Laidavimo sutartis neatnešė jokios objektyvios naudos, tik nuostolius. Laidavimo sutartyje nustatyta faktiškai neribota ir visiškai neapibrėžta laiduotojo atsakomybė. Todėl, remiantis CK 6.228 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tokia sutartis negali būti vykdoma. CK 6.228 straipsnio 1 dalis suteikta teisę šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, todėl tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą (LAT 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Kasacinio teismo taip pat yra nurodyta, jog CK 6.228 straipsnio paskirtis yra ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją, nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis (LAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Atsakovas neginčija fakto, kad jis nėra vartotojas ir veikė verslo subjekto vardu. Atsakovas, veikdamas verslo subjekto vardu sudarė Laidavimo sutartį, kadangi suprato, kad lizingu perkamas automobilis yra reikalingas įmonės veiklai vykdyti, o Laidavimo sutarties sudarymas buvo viena iš Lizingo sutarties sąlygų. Šiuo atveju atsakovas yra silpnesnė šalis, nes neturėjo jokios įtakos ieškovo primetamoms Lizingo sutarties sąlygoms, neturėjo kitos išeities. Tam, kad su trečiuoju asmeniu būtų sudaryta Lizingo sutartis, atsakovas privalėjo sudaryti laidavimo sutartį. Atsakovas nenorėjo sudaryti Laidavimo sutarties, nes objektyviai ieškovas galėjo pasirinkti kitą prievolės užtikrinimo būdą, bet atsakovas niekaip negalėjo įtakoti Lizingo sutarties sąlygų. Laidavimo sutartis atsakovo buvo sudaryta formaliais pagrindais tik tam, kad būtų sudaryta Lizingo sutartis.

             Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo, kad lizingo dalyku buvusio ir lizingo bendrovei po sutarties nutraukimo grąžinto automobilio likutinė vertė buvo 81.948,56 Lt, o turtas realizuotas už 28.925,62 Lt. Byloje buvo pateikti įrodymai apie grąžinto automobilio  būklę, jo vertinimai, laiduotojui siųsti pasiūlymai įsigyti turtą. Tačiau  atsakovas nepateikė įrodymų apie galimybę realizuoti turtą už didesnę kainą ar įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų mažinti lizingo bendrovės naudai prašomą priteisti nuostolių sumą. Todėl teismas pagrįstai patenkino ieškinį. Pagal teismų praktiką lizingo davėjui atsiėmus ir realizavus iš lizingo gavėjo atsiimtą turtą, turėtų būti vertinama neišpirktos turto vertės ir sumos, už kurią buvo realizuotas turtas, skirtumas. Realizavus pagal lizingo sutartį perduotą turtą buvo patirtas 53.022,94 Lt nuostolis, kurio dydžio atsakovas neginčijo ir nepaneigė įrodymais. Todėl atsakovas neįrodė egzistuojant pagrindą šioje byloje taikyti restituciją. Atsakovas 2008 m. rugsėjo 4 d. laidavimo sutartimi besąlygiškai įsipareigojo laiduoti už UAB „Sodžiaus būstas“ prievoles, kylančias iš lizingo teisinių santykių. Todėl pagal CK 6.189 ir 6.200 straipsnius privalo įsipareigojimus vykdyti. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad sudarant laidavimo sutartį atsakovas būtų suklaidintas ar veikiamas  kitokių aplinkybių, kurios galėjo sąlygoti klaidingą pasirašomos sutarties sąlygų suvokimą. Todėl laikytina, kad atsakovas laisva valia prisiėmė laidavimo sutarties pagrindu kilsiančius įsipareigojimus ir prievolės, už kurią laidavo, apimtis bei turinys jam buvo aiškus ir suprantamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Tarp šalių kilo ginčas dėl laiduotojo pareigos atsakyti pagal laidavimo sutartį už neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles bei atlyginti padarytus nuostolius lizingo davėjui.

            Byloje nustatyta, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu 2008 m. rugsėjo 4 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT078476, pagal kurią ieškovas perdavė trečiajam asmeniui naudotis 41.590,91 € (143.605,09 Lt) vertės automobilį, o trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti perduoto turto išpirkimo įmokas ir palūkanas iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b.l. 5-10). Ieškovas 2008 m. rugsėjo 4 d. sudarė su atsakovu laidavimo sutartį Nr. LT078476/L, pagal kurią atsakovas įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas  prievoles ar jų dalis, prisiimtas kliento pagal lizingo sutartį su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais (b.l. 11-12). Trečiajam asmeniui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas 2013 m. liepos 1 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį (b.l. 16). Sutarties nutraukimo metu trečiasis asmuo buvo skolingas ieškovui 878,39 Lt mokėtinų įmokų (b.l. 17-18). Taip pat trečiajam asmeniui už nesumokėtas įmokas ieškovas apskaičiavo 404,61 Lt dydžio palūkanas (b.l. 22). Pagal lizingo sutartį perduoto turto neišpirkta vertė, sutarties nutraukimo metu buvo 81.948,56 Lt, ieškovas grąžintą automobilį pardavė 2013 m. spalio 11 d. už 28.925,62 Lt (be PVM), todėl patyrė 53.022,94 Lt turto pardavimo nuostolių (b.l. 17; 19-21). Iki grąžinto turto realizacijos ieškovas 2013 m. liepos 17 d. raštu siūlė trečiajam asmeniui ir atsakovui įsigyti automobilį už turto likutinę vertę (81.948,56 Lt) (b.l. 105).

         Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.   

            Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, kurioje buvo pateiktas sisteminis CK 6.574 ir 6.222 straipsnių aiškinimas, sprendžiant nutrauktos lizingo sutarties pasekmes šalims. Minėtoje nutartyje taip pat buvo nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo sutartyje, kurioje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui ir šio mokamų įmokų dalį sudarė turto išpirkimo įmokos, nustatyta, jog nutraukus sutartį sumokėtos įmokos negrąžinamos ir reikalaujama grąžinti daiktą, teismas, kilus ginčui, kad lizingo gavėjui taikoma neproporcinga atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, turi nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo, bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu (ar kitu šalių sutartyje nustatytu momentu, jeigu šalys susitarė kitaip). Nustačius šias aplinkybes, lizingo davėjo nuostolių dydis mažintinas jam grąžinto turto verte bei lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydžiu. Pažymėtina, kad cituojamoje nutartyje buvo analizuojama situacija, kai lizingo davėjas dar nebuvo pardavęs grąžinto turto. Kitose bylose kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad turto vertė lizingo sutarties nutraukimo metu ir turto grąžinimo momentu būtų reikšminga tik tuo atveju, jei lizingo davėjas pasirinktų kitokį turto naudojimo būdą, o ne imtųsi priemonių jį parduoti. Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (LAT 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013).

            Nagrinėjamoje byloje pagal lizingo sutarties 11.1 punktą ieškovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau joje nustatyto termino, jeigu lizingo gavėjas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ar neįvykdė kitos finansinės prievolės per nustatytą laiką ir nesugebėjo per 30 dienų po mokėjimų ar nustatyto termino padengti šio įsikolinimo. Pagal šios sutarties 11.3 punktą, jeigu sutartis  nutraukiama pagal 11.1 punktą, sutartinės įmokos, kurias klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, klientui negrąžinamos, taip pat klientas įsipareigoja atlyginti ieškovo patirtus nuostolius (b.l. 10). Ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinačius, kad sutarties nutraukimo metu likusi neišpirkta turto vertė buvo 81.948,56 Lt, tai yra tokio dydžio buvo trečiojo asmens skola ieškovui už perduotą automobilį. Grąžintą turtą ieškovui pavyko realizuoti tik už 28.925,62 Lt. Taigi, trečiajam asmeniui grąžinus turtą, ieškovas nebuvo grąžintas į tą padėtį, kurioje buvo dar prieš sutarties sudarymą, kadangi automobilis buvo įgytas už 169.454,00 Lt (b.l. 13-14), o trečiasis asmuo, nustraukus sutartį, dar buvo nesumokėjęs 81.948,56 Lt turto vertės. Parduoto turto verte ieškovas sumažino reikalaujamų atlyginti nuostolių dydį ir prašė priteisti tik 53.022,94 Lt iš atsakovo. Todėl nesutiktina su atsakovo argumentu, kad pirmos instancijos teismas turėjo taikyti dvišalę restituciją.

            Pagal CK 6.228 straipsnio 1 punktą šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Atsakovo nurodoma aplinkybė, jog laidavimo sutartis jam neatnešė jokios objektyvios naudos, tik nuostolius, nėra pagrindas teismui keisti laidavimo sutarties sąlygas ar atleisti atsakovą nuo pagal šią sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Atsakovas, būdamas UAB „Sodžiaus būstas“ direktoriumi, pats patvirtino savo parašu lizingo sutartį, taip pat sudarė su ieškovu laidavimo sutartį. Taigi atsakovas, sudarydamas sutartis, veikė kaip verslininkas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, būdamas trečiojo asmens direktoriumi, privalėjo su ieškovu sudaryti lizingo sutartį, tai yra, kad būtent pagal šią sutartį perduodamas automobilis buvo būtinas trečiojo asmens veiklai vykdyti. Atsakovas, būdamas verslininku, turėjo žinoti savo vadovaujamos įmonės finansines galimybes, suvokti galimą riziką kartu sudarant ir laidavimo sutartį. Nepripažintina, kad  atsakovas ar trečiasis asmuo būtų priklausomi nuo ieškovo, kadangi verslui reikalingą automobilį galima buvo įsigyti ir nesudarant lizingo sutarties, tai yra įsigyjant mažesnės vertės transporto priemonę arba ją išsinuomojant. Atsakovas nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių savo bei trečiojo asmens ekonominius sunkumus, neatidėliotinus poreikius ar kitas aplinkybes, dėl kurių teismas nagrinėjamoje byloje galėtų taikyti CK 6.228 straipsnį.

  Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Laima Gerasičkinienė

                                                                                                                              Vidas Stankevičius

                                                                                                                        Jūratė Varanauskaitė