Civilinė byla Nr. 2A-1940-781/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11625-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

44.5.2.3.; 44.5.2.16.; 121.18

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Cikoto ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“, trečiasis asmuo D. Z., dėl žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – Ieškovas) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ (toliau - Atsakovas) 20 524, 85 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti. Ieškinyje Ieškovas nurodė, jog žala atsirado R. E. B., nukentėjusiai dėl 2005 m. kovo 4 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio, išmokėjus 20 524, 85 Lt netekto darbingumo periodinę kompensaciją ir netekto darbingumo pensiją. Kauno m. apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu kalta dėl eismo įvykio buvo pripažinta D. Z., kurios vairuojamas automobilis buvo apdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bendrovėje UADB „Ergo Lietuva“. 2005 m. gegužės 17 d. Atsakovo direktoriaus sprendimu Nr. D1368 minėtas eismo įvykis pripažintas draudiminiu įvykiu. Atsakovas Ieškovui padarytą žalą dėl nukentėjusiajai išmokėtos ligos pašalpos bei netekto darbingumo periodinės kompensacijos nuo 2005 m. kovo 4 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. atlygino. Dėl šio įvykio R. E. B. Ieškovo 2007 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 362 bei sprendimu Nr. 8.40-554 nuo 2008 m. birželio 1 d. paskirta ir mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija. Išmokant šią kompensaciją Ieškovo biudžetui nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. padaryta 8 542, 36 Lt žala. Nuo 2005 m. rugpjūčio 26 d. Atsakovo Santaikos pensijų skyriuje nukentėjusiajai taip pat paskirta valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. išmokėjus netekto darbingumo pensiją, Atsakovo biudžetui padaryta 11 982, 49 Lt dydžio žala. Remdamasis CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalimi, Ieškovas pareiškė regresinį reikalavimą į kaltininkės D. Z. civilinę atsakomybę eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudusį Atsakovą. Nurodė, kad 2009 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (2.39)10.V-4770 Ieškovas kreipėsi į Atsakovą, prašydamas atlyginti žalą, tačiau Atsakovas ją atlyginti atsisakė.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsakovas taip pat nurodė, kad draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas. Draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui privalo kompensuoti tik tas socialinio draudimo išmokų sumas, kurios yra įskaitytinos į pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą eismo įvykio metu nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokamą atlygintiną žalą. Asmuo, kuriam reikalavimo teisė pereina regreso tvarka, įgyja reikalavimo teisę tik tokia apimtimi, kokia ji priklausė pradiniam kreditoriui. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teisę į žalos atlyginimą ir draudiko pareigą atlyginti apdraustojo veiksmais padarytą žalą lėmė asmenų pasikeitimas prievolėje. Taigi Ieškovas iš eismo įvykio metu nukentėjusios R. E. B. įgijo reikalavimo teisę į eismo įvykį sukėlusios vairuotojos draudiką atlyginti tas socialinio draudimo išmokas (ar jų dalį), kurias atlygino (ir tik tiek, kiek jos atlygino) pradinės kreditorės nuostolius, kurių ji būtų galėjusi reikalauti tiesiogiai iš eismo įvykio kaltininkės civilinę atsakomybę apdraudusios bendrovės. Atsakovas nurodė, kad nukentėjęs asmuo R. E. B. nuo 2005 m. spalio 3 d. toliau dirba buvusioje darbovietėje ir vidutinės jos pajamos 2007 m. sudarė 667, 02 Lt, 2008 m. – 732, 30 Lt, 2009 m. – 715, 18 Lt. Todėl nuo 2007 m. kovo 1 d. mokama netekto darbingumo pensija ir nuo 2008 m. birželio 1 d. mokama netekto darbingumo kompensacija vertintina kaip valstybės laiduojama socialinė parama, kuri negali būti laikoma žalos atlyginimu. Ieškovas, išmokėdamas socialinio draudimo išmokas, atlygina daugiau žalos nei buvo padaryta, todėl negali turėti regreso teisės į tą išmokėtos socialinio draudimo išmokos dalį, kuri viršija patirtus nuostolius. Atsakovas nurodo, kad draudikas turi atlyginti kaltininko padarytą žalą, o ne perimti valstybės prievolę mokėti asmeniui jo ir jo darbdavio socialinėmis įmokomis sukauptą pensiją.

Trečiasis asmuo D. Z. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu Ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad eismo įvykio nukentėjusio asmens R. E. B. turtinę žalą galėtų sudaryti jos pajamų sumažėjimas ieškinyje nurodytu laikotarpiu (2005 m. kovo 4 d. - 2009 m. kovo 31 d.), priežastiniu ryšiu susijęs su 2005 m. kovo 4 d. eismo įvykiu. Valstybės biudžetinės įstaigos Kauno sporto medicinos centro pateikti duomenys įrodo, kad R. E. B. pajamos po 2005 m. kovo 4 d. eismo įvykio nesumažėjo: ji 2007 m. lapkričio 1 d. - 2009 d. kovo 31 d. ir vėlesniu laikotarpiu gauna didesnį darbo užmokestį, negu jai buvo mokamas 2004 m. sausio 1 d. - 2005 m. vasario 28 d. laikotarpiu. Todėl teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios pajamos po eismo įvykio nesumažėjo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Valstybės biudžetinės įstaigos Kauno sporto medicinos centro pateikti duomenys yra pagrindas konstatuoti, kad R. E. B. dėl jos sužalojimo 2005 m. kovo 4 d. eismo įvykio metu nebuvo padaryta žala, pasireiškusi kaip jos pajamų sumažėjimas ieškinyje nurodytu laikotarpiu - 2007 m. lapkričio 1 d. - 2009 m. kovo 31 d. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga (Ieškovas) neįgijo reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį (taip pat ir į jo draudiką) dėl socialinio draudimo išmokų, kurios viršijo nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydį (buvo mokamos, nukentėjusiam asmeniui po sužalojimo gaunant ne mažesnio dydžio pajamas, negu šis asmuo gavo iki sužalojimo). Dėl šių motyvų ir teisinių argumentų ieškinys buvo atmestas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą konstatuodamas, kad nebuvo padaryta žala, pasireiškusi kaip nukentėjusiosios pajamų sumažėjimas ieškinyje nurodytu laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d., nes jos pajamos po eismo įvykio nesumažėjo. Teismas konstatavo, kad nebuvo padaryta žala tik 2007 m. lapkričio 1 d. – 2009 m. kovo 31 d. laikotarpiu, tačiau viso ieškinio suma pareikšta iki 2010 m. spalio 31 d., todėl atmesti visą ieškinį teismas neturėjo pagrindo. Nurodė, kad visos draudimo išmokos apskaičiuojamos ir išmokamos pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas kompensuoja nukentėjusiojo dėl draudiminio įvykio negautas pajamas, iš dalies ar pilnai grąžina nukentėjusįjį į turtinę padėtį, kurioje jis buvo prieš draudiminį įvykį, todėl pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį yra įskaitomos į nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį. Ieškovas pažymėjo, kad dėl 2005 m. kovo 4 d. įvykusio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų sumažėjo nukentėjusios pajėgumas vykdyti darbinę veiklą. Tokiu būdu buvo apribotos jos galimybės gauti didesnes pajamas ateityje. Mano, kad nukentėjusiajai mokama socialinio draudimo išmoka yra kompensacinio pobūdžio ir mokama dėl trečiojo asmens kaltės, todėl Ieškovas turi teisę į minėtų išmokų susigrąžinimą. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka ir su priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu – 1 452 Lt. Anot jo, ši suma yra neproporcinga advokato darbo sąnaudoms šioje civilinėje byloje.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti ir priteisti jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Ieškovas, išmokėdamas socialinio draudimo išmokas, sąlygojo tai, kad nukentėjęs asmuo po įvykio gauna daugiau, nei iki jo. Ieškovas negali turėti regreso teisės į tą išmokėtos socialinio draudimo išmokos dalį, kuri viršija patirtus nuostolius. Paaiškino, jog Ieškovo argumentas dėl pajamų laikotarpio (2010 m.) neturi reikšmės, nes nukentėjusios pajamos nesumažėjo ir skunde nurodytu laikotarpiu. Taip pat nurodė, kad advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija maksimalių jo uždarbio ribų, todėl mažinti jų nėra pagrindo.

Trečiasis asmuo D. Z. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. kovo 4 d. (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu buvo sužalota pėsčioji R. E. B., einanti į darbą (b. l. 6, 7). 2005 m. gegužės 17 d. VSDFV Kauno skyriaus direktorius sprendimu Nr. D1368 nusprendė nukentėjusiajai nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti draudiminiu (b. l. 8). Dėl eismo įvykio metu padarytų sužalojimų nukentėjusioji tapo iš dalies darbinga - 55 proc. netekto darbingumo lygis nustatytas nuo 2007 m. vasario 21 d. neterminuotai (b. l. 9, 10). VSDFV Kauno skyrius 2007 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 362 nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2009 m. vasario 20 d. nukentėjusiajai paskyrė bei mokėjo 290, 86 Lt netekto darbingumo periodinę kompensaciją (b. l. 11), nuo 2009 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 8.40-554 neterminuotai nusprendė mokėti 319, 18 Lt (b. l. 12). VSDFV Kauno skyriaus Santaikos pensijų skyriaus 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 10.33.S-17911 nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. R. E. B. buvo paskirta bei mokėta 573, 43 Lt netekto darbingumo pensija (b. l. 15), nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. 2009 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 10-33.S-246 – 686, 93 Lt (b. l. 16) ir nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 10.33.S-4273 (b. l. 17) – 760, 50 Lt. Minėtų sprendimų pagrindu už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. Ieškovas nukentėjusiajai išmokėjo 8 542, 36 Lt netekto darbingumo periodinės kompensacijos, ir nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 20098 m. kovo 31 d. 11 982, 49 Lt netekto darbingumo pensijos (b. l. 18-21, 22-25). Ieškovas dėl išmokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos ir netekto darbingumo pensijos atlyginimo 2009 m. balandžio 2 d. raštu (b. l. 26-27) kreipėsi į Atsakovą. 2009 m. liepos 23 d. raštu Atsakovas informavo, kad Ieškovo nukentėjusiajam asmeniui išmokėtų ir prašomų grąžinti sumų jis nekompensuos (b. l. 28-29).

Byloje keliamas klausimas dėl socialinio draudimo įstaigos teisės reikalauti nukentėjusiam asmeniui išmokėtų sumų atlyginimo iš žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiko.

Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį socialinės draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.105 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013 nurodė, jog valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų.

Kaip pripažįsta pats Ieškovas, netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskirtis – kompensuoti apdraustajam nuostolius, susijusius su dėl netekto darbingumo sumažėjusiomis pajamomis. Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo 11 straipsnį 1 dalies 3 punktą apdraustajam, dėl draudiminio įvykio, <...>, netekusiam dalies ar viso darbingumo, pagal šį Įstatymą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų išmokama netekto darbingumo periodinė kompensacija. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu nustatoma, kad nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, jam mokama netekto darbingumo periodinė kompensacija. Taigi, šis išmokos mokėjimas nepriklauso nuo to, ar apdraustasis asmuo realiai dirba, turi darbinių pajamų, ir ar jo gaunamos darbinės pajamos realiai sumažėjo dėl sveikatos sužalojimo. Vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens patirta žala negautų pajamų forma ir savaime nėra pakankamas pripažinti egzistuojant Ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų dalyje. Sprendžiant dėl kaltojo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą negautų pajamų forma turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo dėl patirto sužalojimo realiai neteko dalies pajamų. Šios aplinkybės procesinė įrodinėjimo našta tenka Ieškovui (CPK 178 straipsnis). Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija taip pat vertintina kaip papildoma socialinė garantija, kuri tiesiogiai nepriklauso nuo pensiją gaunančio asmens įsidarbinimo bei faktiškai netektų pajamų dydžio ir negali būti vertinama vien tik kaip žalos dėl negautų pajamų atlyginimas. Kaip numatyta Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais (toliau – nedarbingi arba iš dalies darbingi asmenys), jeigu šie asmenys atitinka šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusiajai išmokėtos netekto darbingumo periodinės kompensacijos, netekto darbingumo pensijos dydis negali būti prilyginamas nukentėjusiojo asmens patirtos žalos negautų pajamų forma dydžiui, o jos paskyrimo ir mokėjimo faktas savaime nėra prilygintinas žalos negautų pajamų forma atsiradimo faktui.

Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuostolius sveikatos sužalojimo atveju sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Taigi, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką) tik toje dalyje, kurioje netekto darbingumo periodinė kompensacija atlygina nukentėjusiojo asmens dėl kaltojo asmens veiksmų negautas pajamas, t. y. dėl tos išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui padaryta žala. Iš pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad nukentėjusiosios R. E. B. darbo užmokestis iki 2005 m. kovo 4 d. eismo įvykio sudarė 622, 12 Lt (b. l. 115). Po minėto įvykio ir Ieškovo prašomu atlyginti laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. jos atlyginimas išaugo ir buvo didesnis nei 622, 12 Lt per mėnesį (b. l. 116, 117, 118, 133). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas mano, jog dėl ginčo įvykio nukentėjusioji realiai neteko darbinių pajamų ar jų dalies, Ieškovo nėra įrodytas. Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) dėl socialinio draudimo išmokų, kurios viršijo nukentėjusiajai padarytos žalos dydį, todėl pagrįstai atmetė Ieškovo reikalavimą Atsakovui.

Nepagrįstas yra ir Ieškovo argumentas dėl 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteistų Atsakovui, nepagrįstumo. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal nurodyto straipsnio antrąją dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau tekste – MMA). Nors Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Teismas pažymi, kad skaičiuojant priteistino už advokato pagalbą užmokesčio dydį nagrinėjamoje byloje 1 MMA sudarė 850 Lt.

Iš bylos duomenų matyti, kad Atsakovo atstovas buvo parengęs atsiliepimą į ieškinį, už kurį pagal Rekomendacijos 8.2. punktą maksimalus paslaugos dydis gali būti 3 MMA, t. y. 2 550 Lt. Be to, Atsakovo atstovas dalyvavo 2011 m. sausio 24 d., 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. spalio 9 d., 2012 m. gruodžio 5 d. posėdžiuose, kurių bendra trukmė buvo 2 val. 10 min., suapvalinus – 2 val. (Rekomendacijų 9 puntas). Už vieną atstovavimo valandą teisme atstovo maksimalus atlygis sudaro 127, 5 Lt (Rekomendacijų 8.18. punktas). Nagrinėjamu atveju – tai 255 Lt. Viso advokato teisinės pagalbos išlaidos šioje byloje galėjo sudaryti 2 805 Lt. Atsižvelgiant į minėtą paskaičiavimą, pripažintina, kad 1 452 Lt suma, priteista Atsakovui iš Ieškovo, neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto užmokesčio dydžio, yra dvigubai mažesnė, todėl laikoma proporcinga ir pagrįsta.   

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Atsakovo prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkintinas, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikti šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

n u t a r i a :             

Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                        Natalja Cikoto

                     Antanas Rudzinskas

              Jūratė Varanauskaitė