Administracinė byla Nr. I-2731-426/2015

Proceso Nr. 3-61-3-00126-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 28, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjui J. I., pareiškėjos Lietuvos nacionalinės vartotojų teisių federacijos atstovams K. J. ir advokatui A. S., pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ atstovams A. S. (A. S.), advokatams R. S. ir R. Č.,

atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams P. K., R. Z. ir V. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, J. I. ir B. C., tai pat pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundus atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjai Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija (toliau – ir Federacija), B. C. ir          J. I. kreipėsi į teismą su prašymu (t. 1, b. l. 1–6):

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija)        2010-12-15 nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ (toliau – ir Nutarimas1);

2) įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė);

3) panaikinti Komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““ (toliau – ir Nutarimas2);

4) įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą dėl karšto vandens kainos dedamųjų Bendrovei.

Pagrįsdami savo reikalavimus paaiškino, kad Bendrovė 2009-12-11 raštu pateikė atsakovei šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą. Pareiškėjai mano, jog 2010-12-10 Komisijos posėdyje patvirtinti šilumos bazinių kainų dydžiai yra nepagrįstai dideli. Šiam posėdžiui buvo pateiktos Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narių pastabos dėl šilumos bazinių kainų ir karšto vandens dedamųjų, tačiau į jas neatsižvelgta. Pasak pareiškėjų, karšto vandens kainos nustatytos tokios, kokių paprašė Bendrovė. Mano, jog priėmus ginčijamus nutarimus, pažeistas Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 4 d. nuostatomis saugomas viešasis interesas.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojo 2009-07-08 Komisijos nutarimu Nr. 03-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika), kurios normose įtvirtintas reikalavimas nustatant šilumos bazinių kainų, kainų dedamųjų bei kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus, nustatymo tvarką, taikoma ir pastarosios komisijos patvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Pareiškėjai mano, jog termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse privalo būti atliktas sąnaudų, kuro atskyrimas šilumos ir elektros energijos gamybai, kas užtikrintų patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams mažiausiomis kainomis.

Šilumos ūkio įstatymo 7 str. 1 d. numato, kad savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus, o 7 str. 3 d. įtvirtintas pagrindinis šilumos ūkio specialiojo plano tikslas – tenkinti vartotojų šilumos poreikius vartotojams mažiausiomis sąnaudomis ir neviršijant leidžiamo neigiamo poveikio aplinkai.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Metodikos 47.8. p. įtvirtinta, kad nustatant šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką, taikoma taip pat ir Komisijos patvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 6, 7 d., termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse privalo būti atliktas sąnaudų, kuro atskyrimas šilumos ir elektros energijos gamybai, kas užtikrina Šilumos ūkio įstatymo prioritetinio tikslo įgyvendinimą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 6 d., šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, teikia perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą Komisijai bei savivaldybei, kiti šilumos tiekėjai – tik savivaldybei.

Pareiškėjai, pateikdami prašyme nurodomus skaičiavimus, vadovaujasi 2010-12-02 Komisijos Šilumos skyriaus pažymoje Nr. 05-292 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Pažyma) įtvirtintais Bendrovės finansiniais, ekonominiais ir techniniais rodikliais. Nurodo, kad Bendrovė 2004–2009 m. per šilumos bazinės kainos galiojimo laikotarpį Kogeneracinėse elektrinėse kasmet už elektros energijos gamybą gavo po 13,4 milijonų litų pelno, o tai per 5 metų ataskaitinį laikotarpį visas pelnas sudarė 67 milijonų litų.

Vadovaujantis Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos (toliau – ir Atskyrimo metodika) 24 p., 25 p., 29 p., 30 p. ir 31 p., pelnas, gautas iš elektros energijos gamybos, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, naudojamas perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos. Pagal pelno (nuostolio) koeficientą (PNK), nustatytą Atskyrimo metodikoje, 40 proc. atsipirkusioms kogeneracinėms elektrinėms, šilumos gamybos sąnaudų dalis atitinkamai mažėja ir įvertinama nustatant šilumos gamybos kainos dedamąją: 40 % / 100 % x 67 mln. litų = 26,8 mln. litų. Atsižvelgiant į tai, šilumos gamybos sąnaudos turėjo būti sumažintos 26,8 mln. litų, kas tiesiogiai įtakoja šilumos bazinę kainą.

Be to, pastovios sąnaudos, lyginant su 2004 m. nustatyta šilumos bazine kaina, išaugo nuo 90,80 mln. litų iki 147,994 mln. litų, t. y. 1,63 karto. 2004 metais šilumos bazinėje kainoje pastovios išlaidos sudarė 3,54 ct/kWh, o 2010 metais Kainų komisijos buvo patvirtinta 5,76 ct/kWh, t. y. išlaidos išaugo 1,63 karto.

Pareiškėjų manymu, Komisija nepagrįstai nustatė padidintas pastoviąsias sąnaudas dėl darbo užmokesčio darbuotojams netinkamo įskaitymo (9,275 mln. Lt), ilgalaikio turto nepagrįsto įtraukimo, nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų mažinimo, šilumos punkto priežiūrų remonto (eksploatacijos) sąnaudų, veiklos sąnaudų.

Pareiškėjų apskaičiavimais, šilumos bazinėje kainoje sąnaudos turi būti sumažintos 72,4 mln. litų (šilumos gamyboje dėl pelno perskirstymo – 26,8 mln. litų; darbo užmokestis – 9,275 mln. litų; nusidėvėjimas (amortizacija) – 15,22 mln. litų; remontas ir priežiūra – 16,817 mln. litų), o karštam vandeniui – 4,281 mln. litų.

Atsakovė Komisija teismui pateiktame atsiliepime su pareiškėjų Federacijos, B. C. ir         J. I. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (t. 1, b. l. 91–106). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad Bendrovė 2009-12-11 raštu pateikė Komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybei šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą (toliau – Projektas) bei dokumentus, reikalingus bazinės kainos skaičiavimams pagrįsti. 2010-08-27 papildomai pateikė Kuro balanso sudarymo paaiškinimus bei   2003–2009 m. šilumos nuostolių Vilniaus šilumos tinkluose dinamikos paaiškinimą Bendrovės šilumos bazinės kainos dedamųjų projekto nagrinėjimui. 2010-03-17 ir 2010-06-03 buvo gautos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių, o 2010-02-02 raštu – Vilniaus miesto savivaldybės mero pastabos dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų projekto.

Bendrovė 2010-06-30 Komisijai pateikė karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Pastabas dėl įmonės karšto vandens kainos dedamųjų projekto 2010-09-28 pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Komisijos Šilumos skyrius patikrino įmonės pateiktą šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą bei karšto vandens kainos dedamųjų projektą, o išvadas užfiksavo šio skyriaus Pažymoje.

Komisija, atsižvelgdama į Pažymoje išdėstytus Šilumos skyriaus siūlymus ir įvertinusi  Savivaldybės bei Bendrovės atskirai pateiktas ir kitas posėdžio metu išsakytas pastabas, 2010-12-15 priėmė Skundžiamus nutarimus, kuriais nustatė šilumos bazinės kainos dedamąsias bei karšto vandens kainos dedamąsias Bendrovei.

Nurodo, jog pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 4 d., Metodikos reikalavimus bei Lietuvos įstatymų saugomą viešąjį interesą. Pažymi, kad, vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, administracinių aktų ekonominio ir politinio tikslingumo vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Mano, kad šiuo atveju teismas turėtų apsiriboti tik teisiniu įvertinimu, ar Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus ir vadovaudamasi jai teisės aktų suteikta diskreciją, nepažeidė teisės principų ir normų.

Komisija nesutinka, kad priimdama skundžiamus nutarimus, galėjo pažeisti viešąjį interesą, nes, nustatydama šilumos bazinės kainos bei karšto vandens kainos dedamąsias, veikė įgyvendindama jai teisės aktais pavestas funkcijas ir siekdama užtikrinti tinkamą vartotojų interesų apsaugą. Pareiškėjų prielaidos dėl viešojo intereso pažeidimo yra nepagrįstos ir atmestinos.

Komisijos manymu, pareiškėjai, išskirdami kaip prioritetą mažiausių sąnaudų principą, netinkamai interpretuoja šią nuostatą. Ją reikėtų vertinti sistemiškai, vadovaujantis protingumo principu. Pareiškėjai šią nuostatą vertina pernelyg siaurai, neatsižvelgdami į jos tikslą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Kainos turi skatinti šilumos tiekimo įmones teikti paslaugas vartotojams įmanomai mažiausiomis sąnaudomis, tačiau įmanomai mažiausios sąnaudos taip pat turi būti ekonomiškai pagrįstos.

Akcentuoja, kad Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią/optimaliausią abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą.

Atsakovės manymu, pareiškėjai nenurodo, kokios procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei pagrįstumą priimant skundžiamą nutarimą, buvo pažeistos. Šis argumentas visiškai nepagrįstas ir klaidinantis. Komisija, priimdama nutarimą, laikėsi visų taisyklių ir procedūrų. Skundžiami nutarimai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Komisija, nustatydama kainas, vadovavosi teisės aktų nuostatomis, o nustatytos kainos yra ekonomiškai pagrįstos.

Pareiškėjai, klaidingai įvertinę ekonominius rodiklius, kuriais Komisija rėmėsi apskaičiuodama tiek šilumos bazinės kainos dedamąsias, tiek karšto vandens kainos dedamąsias Bendrovei, nepagrįstai daro išvadą minėtų nutarimų tariamu prieštaravimu teisės aktų nustatytam reguliavimui. Komisija nesutinka su pastarųjų išdėstytais teiginiais.

Atsiliepime paminėta, kad 2004–2009 metų Bendrovės šilumos bazinė kaina buvo nustatyta Komisijos 2004-02-17 nutarimu Nr. 03-22 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, vadovaujantis Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2003-07-8 nutarimu Nr. 03-43, o bendrame technologiniame cikle susidarančios šilumos ir elektros energijos sąnaudos buvo paskirstytos vadovaujantis fizikiniu sąnaudų atskyrimo metodu. Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija Komisijos      2008-03-15 nutarimu Nr. 03-41. Atsakovė pabrėžia, kad tiek nustatant Bendrovei 2004–2009 metų šilumos bazinę kainą, tiek ir ją perskaičiuojant bei vienašališkai Komisijos 2008-06-26 nutarimu     Nr. 03-76 nustatant, iš elektros energijos gamybos gauto pelno ar nuostolių panaudojimas perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos nebuvo reglamentuotas. Minėtas sąnaudų perskirstymas reglamentuotas Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje, patvirtintoje Komisijos 2009-07-22 nutarimu Nr. 03-107.

Bendrovės 2004–2009 metais iš elektros energijos gamybos gautas pelnas negali būti naudojamas šilumos gamybos sąnaudų mažinimui pagal Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje nustatytus principus. Be to, pastarųjų jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje reglamentuotas iš elektros energijos gamybos gauto pelno ar nuostolių panaudojimas perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos gali būti įgyvendintas tik tokiu atveju, kai bendrame technologiniame cikle susidariusios sąnaudos atskiriamos pagal veiklas (šilumos ir elektros energijos gamybai), taikant vienodus sąnaudų atskyrimo principus. Nustatant 2004–2009 metų Bendrovei šilumos bazinę kainą, sąnaudų atskyrimui buvo taikomas fizikinis sąnaudų atskyrimo metodas, o Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje – alternatyvus sąnaudų atskyrimo metodas.

Akcentuoja, kad Komisijos 2010-12-15 nutarimu Nr. 03-316 nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios yra nustatytos pagal Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikoje nustatytus sąnaudų atskyrimo principus, todėl minėtos metodikos V dalyje nustatyti iš elektros energijos gamybos uždirbto pelno (nuostolių) naudojimo, perskirstant sąnaudas tarp šilumos ir elektros energijos gamybos principai, bus pritaikyti artimiausio šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu.

Pasak atsakovės, pareiškėjų nurodyta 38,46 mln. Lt darbo užmokesčio sąnaudų suma yra su socialinio draudimo įmokų sąnaudomis, o pareiškėjai klaidingai interpretuoja Pažymoje išdėstytą informaciją. Šilumos skyriaus apskaičiuotų darbo užmokesčio sąnaudų pagrindimas yra pateiktas Pažymos 3.1 dalyje. Atkreipia dėmesį, kad į nurodytas sumas jau įskaičiuotos veiklos (administracinės) darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Pažymos 4 dalyje „Veiklos sąnaudos“ pateiktas papildomas veiklos sąnaudų skaičiavimo pagrindimas. Pareiškėjai, klaidingai interpretuodami Pažymoje pateiktus duomenis, klaidina teismą teigdami, kad veiklos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos buvo įskaičiuotos papildomai, t. y. Šilumos skyrius veiklos (administracijos) darbo užmokesčio sąnaudas į šilumos kainą įskaičiavo du kartus.

Pareiškėjai, atsakovės manymu, klaidingai naudodami Pažymoje pateiktus duomenis ir patys sudvigubinę veikos (administracijos) darbo užmokesčio sąnaudas, klaidina teismą teigdami, kad Šilumos skyriaus skaičiavimuose naudotas veiklos (administracijos) darbuotojų vidutinis darbo užmokestis yra 5 360 Lt. Iš Pažymos 8 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad šilumos tiekimo veiklą vykdo 755 darbuotojai, įskaitant 58 veiklos darbuotojus. Pažymos 18 psl. parašyta, jog „iš viso Šilumos skyrius suskaičiavo 29 365,8 tūkst. Lt darbo užmokesčio sąnaudų ir 9 097,6 tūkst. Lt soc. draudimo įmokų, kurios skaičiuojamos įstatymų nustatyta tvarka“. Apskaičiuotas darbo užmokesčio sąnaudas (29,37 mln. Lt) padalinus iš numatyto darbuotojų skaičiaus (755), gaunamas vidutinis 3241 Lt darbo užmokestis (įskaitant veiklos (administracijos) darbuotojus).

Šilumos skyrius bendrą darbo užmokesčio fondą apskaičiavo vadovaudamasis Metodikos 80.1.3.2 p. Skaičiavimuose taikė didesnį nei I šilumos tiekėjų grupės vidutinį darbo užmokestį. Pažymi, kad skunde nurodytas vidutinio darbo užmokesčio ir sąnaudų skaičiavimo principas Šilumos kainų nustatymo Metodikoje nenumatytas.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjai nepagrįstai klaidina teismą, teigdami, kad Šilumos skyriaus nustatyta 730,2 mln. Lt reguliuojamo turto vertė, nuo kurios skaičiuojamas nusidėvėjimas, apskaičiuota neteisingai, į ją įtrauktas ne tik išnuomotas, bet ir nuosavas Bendrovės turtas, taip pat neeksploatuojamas ir ne šilumos tiekimo veikloje naudojamas turtas. Be to, skaičiavimuose neatskirtas elektros sektoriaus turtas dvejose elektrinėse.

Pažymi, kad pagal Metodikos 80.1.2.1 p. nusidėvėjimui apskaičiuoti naudojama nuosavo ir išsinuomoto turto vertė. Bendrovės nuosavo turto vertė sudaro 1,2 mln. Lt (0,2 proc.) reguliuojamo turto vertės, nuo kurios buvo skaičiuojamos nusidėvėjimo sąnaudos. Akcentuoja, kad elektrinių (E-2, E-3 ir Salininkų) turtas yra atskirtas vadovaujantis Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos 23.1.1 p. Turto atskyrimą įrodo įrašas Pažymos 3.2 dalyje, kad „Kogeneracinių jėgainių turtas šilumos gamybai priskirtas pagal Sąnaudų atskyrimo metodikoje nustatytus normatyvus (Lt/KW)”.

Atsiliepime pabrėžė, kad dalis skunde nurodyto turto, įvardinto kaip neveikiantis, nereikalingas ir neeksploatuojamas, yra jau nusidėvėjęs, o karšto vandens tinklai ir Smolensko gatvėje esantys pastatai nėra su šilumos tiekimo veikla susijęs turtas, todėl Šilumos skyrius, vadovaudamasis Metodikos 80.1.2 p. nuostata, minėto turto prie reguliuojamo turto nepriskyrė ir nuo jo nusidėvėjimo sąnaudų neskaičiavo. Tai įrodo, jog Komisijos į šilumos bazinę kainą įtrauktos Bendrovės ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos yra apskaičiuotos tinkamai, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis.

Pasak Komisijos, Bendrovės 2009–2013 metų ilgalaikė reguliuojamos veiklos investicijų programa Vilniaus miesto savivaldybėje suderinta 2009-09-09 Tarybos sprendimu Nr. 1-1181. Komisijoje ši investicijų programa suderinta Komisijos 2010-02-19 nutarimu Nr. 03-28, kuri vėliau patikslinta ir papildyta Komisijos 2010-08-05 nutarimu Nr. 03-153 ir 2010-08-12 nutarimu             Nr. 03-159. Pagal šią programą Bendrovė į šilumos ūkį turėtų investuoti 121,4 mln. Lt. Atsakovė pažymi, kad dalis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintų investicijų Komisijoje nebuvo suderintos dėl nepakankamos Bendrovės argumentacijos. Komisijos 2010-02-10 pažymoje          Nr. 05-36 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2009–2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programos“ buvo nurodyta, kad „ilgalaikė investicijų programa gali būti koreguojama iš įmonės gavus likusius nepateiktus techninius investicijos duomenis bei nepateiktus duomenis apie investicijos metu atliekamus darbų kiekius“. Su Komisija suderintoje ilgalaikėje reguliuojamos veiklos investicijų programoje nurodyta 121,4 mln. Lt investicijų suma baziniu laikotarpiu galimai bus koreguojama, t. y. didinama, todėl per šilumos kainą gautas nusidėvėjimas bus panaudojamas investicijoms į šilumos ūkį. Komisija daro išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai kildina tiesioginę sąsają tarp Komisijos į šilumos bazinę kainą įskaičiuotų nusidėvėjimo sąnaudų panaudojimo investicijoms bei Įmonės būsimo pelno dydžio.

              Atsakovė pabrėžia, kad investicijų planas yra suderintas 2009-09-09 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1181, o pagal Šilumos ūkio įstatymo 35 str. nuostatas, Komisija neturi įgaliojimų jo keisti. Komisijos nustatyta šilumos bazinė kaina atspindi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą. Pažymi, kad turto perdavimo procedūros aptartos pasirašytoje turto nuomos sutartyje tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės ir „Dalkia“ S.A.S. Komisijos kompetencija neapima šios sutarties sąlygų vykdymo priežiūros. Nuomos sutarties sąlygų vykdymą ir investicijas į Vilniaus šilumos ūkį prižiūri įsteigta sutarties vykdymo priežiūros komisija, į kurią įeina Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Bendrovės atstovai. Sutartis turi būti vykdoma taip, kad neprieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.

Atsiliepime nurodyta, jog pareiškėjai pateikė duomenis, kad 2004 metais į šilumos bazinę kainą buvo įtraukta 4,6 mln. Lt remontui. Tuo tarpu 2010 m. Komisija į šilumos bazinę kainą įtraukė remontui ir priežiūrai 27,474 mln. Lt, dėl ko sąnaudos išaugo 6 kartus. Pareiškėjai konstatavo, kad „sąnaudos šilumos punktų priežiūrai ir remontui į bazinę šilumos kainą įtraukiamos neadekvačiai didelės, lyginant su gyventojų mokamomis sumomis, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių minėtų skaičiavimų pagrįstumą.

Komisija informuoja, kad į 2004–2009 metų šilumos bazinę kainą buvo įskaičiuota 8,6 mln. Lt remonto sąnaudų, o ne 4,6 mln. Lt, kaip teigiama skunde. Pažymi, kad į 2004–2009 metų šilumos bazinę kainą sąnaudos, susijusios su šilumos punktais (nusidėvėjimo, remonto, eksploatavimo), nebuvo įskaičiuotos. Į 2010-2015 metų šilumos bazinę kainą įskaičiuota 11,5 mln. Lt remonto sąnaudų, iš kurių 0,9 mln. Lt sudaro šilumos punktų sąnaudos. Šios sąnaudos yra apskaičiuotos pagal I grupės lyginamuosius rodiklius.

Atsakovė pamini, kad Šilumos skyrius šilumos punktų priežiūros sąnaudas apskaičiavo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-01-13 sprendimu Nr. 1-1344 nustatytus maksimalius šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus. Pagal Bendrovės Komisijai pateiktus duomenis, daugiabučių namų, kuriuose šiluma tiekiama iš Bendrovei priklausančių šilumos punktų, šildomas plotas yra 9,5 mln. m2. Skunde pareiškėjai nurodo 7,2 mln. m šildomą plotą, kurio pagrindimo (šaltinio) nepateikė.

Šiuo atveju, pasak Komisijos, nei skunde, nei pridedamoje medžiagoje nepateikta objektyvių įrodymų, paneigiančių Komisijos Šilumos skyriaus Pažymoje atliktus skaičiavimus, todėl, atsakovės nuomone, akivaizdu, jog pareiškėjai remiasi savo pačių klaidingais skaičiavimais bei subjektyvia teisės aktų interpretacija paremta prielaida.

Bendrovė teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti (t. 1, b. l. 79–89). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, jog skundžiami nutarimai tose dalyse, kurias nurodo pareiškėjai, pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti nėra pagrindo. Aiškina, jog pareiškėjai nepateikė konkrečių įrodymų, kuriais remiantis, galima paneigti Komisijos nutarimuose nustatytų kainų apskaičiavimo pagrįstumą, nenurodo, kokios procedūros pažeistos priimant šiuos nutarimus.

Nurodo, kad pareiškėjai remiasi ne Komisijos padarytais teisės aktų pažeidimais, bet klaidingais argumentais dėl to, kas laikytina per didelėmis sąnaudomis. Atkreipė dėmesį, jog skunde nurodomos į 2004 m. bazinę kainą įskaičiuotos sąnaudos neatitinka tikrovės.

Pareiškėjai neatsižvelgia į Šilumos ūkio įstatymo nuostatos esmę – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams. Tik patikimo ir kokybiško šilumos tiekimo užtikrinimas gali apsaugoti viešąjį interesą ir nepažeisti vartotojo teisių. Tai įvykdyti nebus įmanoma, jei Bendrovei bus taikomos žemesnės šilumos kainos, nei jos pagaminimo, perdavimo, tiekimo, ir kt. būtinieji kaštai.

Atkreipė dėmesį, jog skunde pateikdami Bendrovei veiklų rezultatus vadovaujasi Pažymos 2 psl. grafike pateiktais informacinio pobūdžio duomenimis. Pabrėžia, kad veiklų rezultatai pateikiami iki apmokestinimo pelno mokesčiu. Sumokėjus šį mokestį, elektros veiklos rezultatas mažėja.

Bendrovė pažymi, kad elektros energijos tiekimo veiklos rezultatas apima ir iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamos elektros energijos pardavimus. Atsiliepime pamini, jog šilumos ir elektros veikų kogeneracinėse jėgainėse rezultatai ir su tuo susiję principai gali būti taikomi tik į ateitį, galiojant Kogeneracijos metodikai ir nustatant naujas bazines kainas. Pareiškėjai, pasak Bendrovės, nevertina 2009 m. elektros energijos gamybos veiklos rezultato korekcijų, susijusių su elektros energijos gamybos veiklos kainodara.

Atsiliepime pabrėžiama, kad 2008, 2009 m. Kogeneracijos metodika dar negaliojo. Tuo metu galiojo Komisijos 2004-02-17 nutarimu Nr. 03-22 patvirtintos Bendrovei bazinės kainos laikotarpiui atliktas šilumos ir elektros veiklų kogeneracinėse jėgainėse sąnaudų atskyrimas. Nustatant Bendrovės elektros energijos supirkimo kainą 2010 ir 2011 metams dėl kuro kainų prognozių korekcijų Komisija sumažino elektros energijos kainą atitinkamai 18,8 ir 7,0 mln. Lt.

Bendrovės manymu, pareiškėjų siūlymas šilumos tiekimo veiklos sąnaudas mažinti 26,8 mln. Lt nepagrįstas, neatitinka 2004–2009 m. galiojusio teisinio reguliavimo, faktinės situacijos, pažeidžia Kogeneracijos metodikos 19 p. nuostatas.

Atsiliepime taip pat nurodyta, jog anksčiau šilumos punktų priežiūros sąnaudos buvo įskaičiuojamos į šildymo ir karšto vandens vidaus sistemų priežiūros tarifą, dabar šios sąnaudos tapo šilumos kainos dalimi. Pažymi, kad bendra vartotojų mokėtina suma dėl to nesikeičia.

Pasak Bendrovės, pareiškėjų siūlymas darbo užmokesčio sąnaudas apskaičiuoti taikant vidutinį statistinį darbo užmokestį Lietuvoje, nepagrįstas ir pažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 28 d. ir Metodikos 80.1.3.2 p. nuostatas. Pažymi, jog lyginant naują šilumos tiekimo veiklos darbo užmokesčio fondą su 2004 m. darbo užmokesčio fondu augimas sudaro 41 proc. Vidutinis darbo užmokestis šiuo laikotarpiu šalyje išaugo 85 proc. Pareiškėjų argumentas dėl nepagrįstai išaugusio darbo užmokesčio fondo atmestinas, nes, Bendrovės nuomone, neįrodytas ir neatitinka faktinių aplinkybių.

Nurodo, jog pareiškėjų teiginiai dėl turto vertės, įskaičiuotos į bazinę šilumos kainą, prieštarauja kartu su 2009-12-11 raštu Komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybei pateiktam bazinės kainos projektui ir pateiktai medžiagai. Pareiškėjai nepateikė jų minimo 467,9 mln. Lt dydžio turto vertės ir 30,98 mln. Lt nusidėvėjimo sąnaudas pagrindžiančių skaičiavimų. Pažymi, kad 2004–2009 m. bazinės šilumos kainos galiojimo metu buvo tokia situacija, kada į šilumos kainą buvo įskaičiuotos mažesnės nusidėvėjimo sąnaudos nei atlikta investicijų. Tais metais Bendrovė į šilumos tiekimo veiklą investavo 332 mln. Lt, o pajamos iš nusidėvėjimo sąnaudų, įskaičiuotų į šilumos kainą, sudarė 167 mln. Lt.

Pasak Bendrovės, pareiškėjai nurodo neteisingą remontų sumą, įskaičiuotą į Komisijos         2004-02-17 nutarimu Nr. 03-22 nustatytą bazinę šilumos kainą. Turi būti ne 4,6 mln. Lt, bet 8,6 mln. Lt.

Šilumos punktų sąnaudos sudaro 29 001,8 tūkst. Lt, pareiškėjai klaidingai nurodo 28 917 tūkst. Lt. Pareiškėjai, nepateikdami jokių argumentų, nevertina 942,6 tūkst. Lt šilumos punktų remonto sąnaudų ir 12 085,2 tūkst. Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų. Tuo pažeidžiamos Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. nuostatos. Bendrovė nurodo, kad pareiškėjų klaidingai apskaičiuota 12 100 tūkst. Lt apima tik šilumos punktų priežiūros sąnaudas, į kurias neįeina šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos. Apskaičiuodami šilumos punktų priežiūros sąnaudas taiko faktinių duomenų neatitinkantį šilumos punktų šildomą plotą – 7,2 mln. kv. m. Faktinis plotas sudaro 9,5 mln. kv.m. Bendrovės šilumos teikimo veiklai priskirtos veiklos (administracijos) sąnaudos neviršija I šilumos tiekėjų grupės lyginamųjų rodiklių ir yra 0,09 ct/kWh mažesnės. Neįtraukus šių sąnaudų į šilumos kainą, šilumos kainoje, bet kokiu atveju turėtų būti numatytos papildomos darbo užmokesčio sąnaudos papildomiems darbuotojams, kurie suteiktų atitinkamas veiklai vykdyti reikalingas apskaitos, teisinės, finansines, žmogiškųjų išteklių ir kitų paslaugų apimtis.

Bendrovė nesutinka, kad tos pačios sąnaudos, kurios įskaičiuotos į šilumos kainą, įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Tvirtina, kad dvigubo sąnaudų įtraukimo į skirtingas kainas nėra. Aiškina, jog į karšto vandens kainą įskaičiuotos tik būtinosios pastoviosios, su karšto vandens tiekimo veikla susijusios, sąnaudos bei normatyvinis pelnas. Tos pačios sąnaudos neįskaičiuotos į šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo veiklas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (t. 2, b. l. 4–7) į pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. prašymą nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad Bendrovė investuoja lėšas į šilumos tiekimo tinklų rekonstravimą ir modernizavimą, planuojami šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai neturėtų viršyti ataskaitinio laikotarpio 14 proc. nuostolių šilumos tinkluose. Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė pasiūlė sumažinti šilumos punktų priežiūros sąnaudas šilumos tiekėjui priklausančiuose punktuose. Nurodė, kad 2011-01-19 pritarė sprendimo projekto „Dėl UAB „Vilniaus energija“ tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“ pateikimui ir nutarė pradėti minėto sprendimo projekto svarstymo procedūrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teismui pateiktame atsiliepime (t. 2, b. l. 1–2) pažymėjo, jog teisės aktais ji nėra įgaliota vertinti Komisijos priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo, mano, kad, siekiant apsaugoti viešąjį šilumos ir karšto vandens vartotojų interesą nepažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo ir kitų teisės aktų, būtina užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos ir karšto vandens tiekimą vartotojams mažiausiomis sąnaudomis ir pagrįstomis.

Pareiškėja Bendrovė kreipėsi į teismą su skundu (t. 3, b. l. 1–17), kuriame prašoma:

1) panaikinti Komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (Nutarimas2);

2) įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv);

3) įpareigoti Komisiją nustatant karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės dėmenis, laikytis Komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. 03-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – Kainų metodika) 47 p. nustatytų taisyklių (formulės);

4) įpareigoti Komisiją, atsižvelgus į 2 ir 3 reikalavimus, nustatyti atitinkamai pakeistas Bendrovei karšto vandens kainos dedamąsias bei karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulę.

Bendrovė taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Kainų metodikos 39 p. ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tuo atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui taip pat teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Nurodo, kad susipažinusi su Nutarimu2 pastebėjo ir 2010-12-22 raštu Nr. 010-02-21093R nedelsdama informavo Komisiją, jog, nustatydama karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulę (Nutarimo2 2 p.), Komisija padarė skaičiavimo klaidą – neteisingai pritaikė Metodikos 47 p. ir Metodikos 3 priedo reikalavimus. Komisija 2011-01-12 raštu atsakė, kad pažeidimo neįžvelgia.

Bendrovės nuomone, Komisijos Nutarimas2 dėl karšto vandens yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes (i) karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulė (Nutarimo2 2 p.) nustatyta pažeidžiant Metodiką ir (ii) Nutarimas2 buvo priimtas vadovaujantis Komisijos neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu.

Atkreipė dėmesį, kad leistinų karšto vandens netekčių dydis reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį (Kainų metodikos 39 str.), kuris savo ruožtu reikšmingas apskaičiuojant tiek karšto vandens pastoviąją, tiek ir kintamąją dedamąsias (Kainų metodikos 45 p. ir 46 p.), nustatytas ginčijamu Nutarimu2 dėl karšto vandens.

Kaip nurodoma ir Komisijos Pažymoje, projekcinė karšto vandens kintamoji, karšto vandens kainos dedamoji pagal pareiškėją turėtu būti 18,69 Lt/m3, tuo tarpu Komisijos suskaičiuota – tik 14,89 Lt/m3. Pareiškėjos suskaičiuota pastovioji karšto vandens kainos dedamoji yra 0,90 Lt/m3, tuo tarpu Komisijos Šilumos skyriaus suskaičiuota – tik 0,82 Lt/m3. To priežastys yra šios: karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulė nustatyta pažeidžiant Kainų metodiką (padaryta aritmetinė klaida). Apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamo faktinio šių netekčių dydžio, t. y. 24 proc.;

Tokiu būdu, Nutarimas2 Bendrovei sukelia ypač reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, užkertančias kelią ir tinkamam karšto vandens tiekėjo funkcijų vykdymui (pvz. atlikti ilgalaikes investicijas įrengiant daugiabučių namų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus, kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d., Kainų metodikos 40.1.6 ir kt. punktuose).

Nurodo, kad Komisija neteisingai pritaikė Kainų metodikos 47 p. ir 3 priedo reikalavimus. Šiam skaičiavimo metodui Komisija niekada neprieštaravo ir jį taikė anksčiau apskaičiuojant karšto vandens kainos dedamąsias 2009-12-16 pažymoje Nr. 05-331, jos priede „Kintamosios karšto vandens dedamosios skaičiavimas“ ir jos pagrindu priimtame Komisijos 2009-12-22 nutarime Nr. 03-242, kur pirmasis karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientas yra aiškiai nurodytas, kaip 53,68, o ne 53,55. Analogiškai ir antrasis karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientas 2009-12-22 nutarime Nr. 03-242 buvo aiškiai nurodytas, kaip 1,0526, o ne 1,05. Tiek pirmasis, tiek antrasis formulės skaičiais išreikšti dėmenys yra konstantos, t. y. jie negali kisti, nepakeitus norminių jų apskaičiavimo principų/tvarkos. Tuo tarpu nei Kainų metodikos 47 p., nei jos 3 priedas nuo 2009-12-22 iki 2010-12-15 nesikeitė.

Komisija Pažymoje nustatė, kad šilumos kiekis, reikalingas karštam vandeniui paruošti, yra       280 602 MWh (280,6 tūkst. MWh), o planuojamo realizuoti karšto vandens kiekis – 5 227 tūkst. m3. Nors ir pareiškėja nesutinka su Komisijos atliktais planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio apskaičiavimais, tačiau, net ir naudojant pačios Komisijos skaičius (t. y. 5 227 tūkst. m3), remiantis Kainų metodikos 47 p. ir 3 priedu, pirmasis karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientas turėjo būti 53,68 (280 602 MWh/5 227 tūkst. m3). Tuo tarpu antrasis karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientas turėjo būti 1,0526, kadangi Metodikos formulėje tiek pirmajame, tiek antrajame dėmenyje „didesnis“ vandens kiekis (geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, kiekis Ggv) dalijamas iš „mažesnio“.

Pačios Komisijos Pažymoje nustatyti dėmenys yra tokie: Ggv (geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, kiekis) yra 5 502 tūkst. m3, Gkv (planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis) yra 5 227 tūkst. m3, todėl 5 502 : 5 227 = 1,0526 (o ne 1,05). Toliau 1,0526 padauginus iš q(kv) (šilumos kiekio, reikalingo geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normų nustatytos temperatūros), 51 kWh/m3, gauname 53,68 (o ne 53,55).

Nepaisant aukščiau nurodyto imperatyvaus reglamentavimo, elementarios matematikos bei Komisijos pareiškėjos atžvilgiu suformuotos praktikos, Komisijos nutarimo 2 p. pirmasis karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientas kažkodėl nustatytas 53,55, o antrasis – 1,05. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas kasmet praras 209,08 tūkst. litų reguliuojamų karšto vandens veiklos pajamų.

Kainų metodikos 37 p. nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Ten pat nurodyta, jog karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą (t. y. pareiškėja), būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Per ataskaitinį 2009 m. II ketv. – 2010 m. II ketv. karštam vandeniui paruošti suvartotas (atitinkamų daugiabučių namų, kuriuose pareiškėjas perka vandenį iš UAB „Vilniaus vandenys“, įvaduose pagal metrologiškai patikrintų apskaitos priemonių rodmenis) geriamojo vandens kiekis buvo 5 502 tūkst. m3. Kainų metodikos 39 p. nustatyta, planuojamas realizuoti (parduodamų daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio (t. y. 5 502 tūkst. m3) atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, daugiabučių namų tinkluose. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

Tai reiškia, jog atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Šitoks reglamentavimas nekelia didesnių abejonių, nes atitinkamai 5 ir 10 proc. karšto vandens netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, kuriuos gyventojų butuose turi įrengti karšto vandens tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 ir 2 d., 16 str. 4 d.). Tuo tarpu, šiuo metu absoliučios daugumos Vilniaus miesto karšto vandens vartotojų butuose pačių vartotojų nuo 1997 metų įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba iš viso neįrengti

Iki 2009-01-07 galiojusios redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 201.1p., 204 p. buvo nustatyta, kad šiuos prietaisus (karšto vandens skaitiklius) savo lėšomis įsigyja, įrengia ir prižiūri šilumos vartotojas.

Todėl, vadovaujantis imperatyviomis aukščiau nurodytų įstatymų nuostatomis ir Kainų metodikos 33 p., o taip pat įvertinat Kainų metodikos 39 p. dispoziciją, kurioje leistinų karšto vandens netekčių ribojimas nustatant karšto vandens kainas siejamas būtent su karšto vandens tiekėjo įrengtu skaitikliu paklaidomis ir/ar įrengtos nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos buvimu – kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti, atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nepriklausomai, nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos), dar nėra įrengti, o gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja – karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjo pateiktais Komisijai dokumentais ((1) Bendrovės sąskaitos, atspindinčios namų įvaduose parduodamą geriamąjį vandenį, t. y. būtiną paruošti karšto vandens kiekį, (2) gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto vandens kiekių suma, t. y. reiškianti faktiškai realizuotą karšto vandens kiekį) pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik jas įvertinant būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (tame tarpe ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas.

Tai reiškia, kad, kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti ir atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nepriklausomai, su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos), dar nėra įrengti, o gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais apskaitos prietaisais, ar iš viso jokių prietaisų nesant, pagal Kainų metodikos 39 p. nustatytas planuojamas realizuoti vartotojams (parduoti butuose) karšto vandens kiekis yra lygus karštam vandeniui ruošti suvartotam geriamojo vandens kiekiui (pagal Kainų metodikos 37 p., nupirktas iš geriamojo vandens tiekėjo namo įvade vandens kiekis), iš jo atėmus faktines netektis daugiabučių namų tinkluose.

Tuo tarpu Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį (Kainų metodikos 39 p.), o vėliau ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Kainų metodikos 46 ir 47 p.), jį dirbtinai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis, ir įvertino kaip 5 227  tūkst. m3. Šis kiekis buvo nustatytas iš pareiškėjo per 2009 m. II ketv. – 2010 m. II ketv. laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartoto (namų įvade iš Bendrovės pirkto) geriamojo vandens kiekio (t. y. 5 502 tūkst. m3) atėmus ne faktines (24%), tačiau tik 5% karšto vandens netektis (t. y. 275 tūkst. m3).

Vadinasi, Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuodama taikydama 5 proc. karšto vandens netektis, ir tuo pagrindu pareiškėjui nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė prielaidą, kad Vilniaus mieste jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga (Kainų metodikos 39 p.). Tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės ir Komisijai tai yra gerai žinoma, nes pareiškėjas kol kas tik planuoja per 5 metus atlikti daugiamilijoninę investiciją įrengiant visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Tačiau, esant tokiam Komisijos formuojamam karšto vandens tiekimo veiklos reguliavimui, nepadengiančiam būtinųjų šios veiklos vykdymo sąnaudų, jokios kredito institucijos neskolina ir negali skolinti lėšų neatsiperkančiai veiklai. Apie tai pareiškėjas yra kelis kartus išsamiai informavęs Komisiją. Pabrėžė, kad per 2009 m. II ketv.– 2010 m. II ketv. faktiškai karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose sudarė 24 procentus, su šiuo faktiniu rodikliu Komisija sutinka ir dėl jo ginčo nėra.

Pažymi, kad ir 2011 metais karšto vandens netektys Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose išliks panašiame 24 proc. faktiniame lygyje, pirmiausia, dėl to, jog šiai dienai nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, pilnai nusidėvėjusius, metrologiškai nepatikrinus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi.

Tuo tarpu pareiškėjas jam priklausančių vartotojų butuose įrengtų naujų apskaitos prietaisų neturi, nes reguliuojamą karšto vandens tiekimo veiklą pradėjo tik nuo 2010-05-01 Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. bei galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 p. numatyta tvarka. Be to, dėl Kainų metodikoje nenumatyto jokio pereinamojo laikotarpio apskaitos prietaisų įrengimui, ir, kuomet iš Komisijos pusės būtinosios karšto vandens tiekimo sąnaudos nepagrįstai sumažinamos, tokiu būdu apskaičiuota karšto vandens kaina, visa tai neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos, ką patvirtina pateikiami duomenys.

Todėl, esant tokiai situacijai, kai energijos vartotojai neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų (nei su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, nei be jos), Komisija, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str. ir Metodikos 33 p., o taip pat preciziškai įvertindama Metodikos 39 punkto dispoziciją, planuojamą realizuoti (vartotojams daugiabučių namų butuose) pareiškėjo karšto vandens kiekį privalėjo apskaičiuoti remdamasi faktinėmis karšto vandens netektimis, kurios per 2009 m. II ketv. – 2010 m. II ketv. laikotarpį sudarė 24 procentus.

Tuo atveju, jeigu teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Kainų metodikos 39 p. nuostatos dėl karšto vandens netekčių daugiabučių namų tinkluose dydžio ribojimo galėjo būti taikytos pareiškėjos atžvilgiu, tuomet Kainų metodikos 39 p. ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys skaitikliai, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Energetikos įstatymo 15 str. 2 d, numatančiai, jog, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma; Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., nustatančiai, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis“; Civilinio kodekso 4.76 str. nuostatoms, kad kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos, pažeidžia teisėtus lūkesčius.

Aptarta situacija, pasak pareiškėjo, yra legislatyvinė omisija, ir sukelia tiek pareiškėjui, tiek ir kitiems pradedantiems veiklą karšto vandens tiekėjams, ypatingai didelius nuostolius.

Pabrėžė, kad pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog valstybė, priverstinai įpareigojusi ją užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių.

Tokiu atveju, prašo teismo vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str. 1 d. nuostatomis, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Kainų metodikos 39 p. ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistinų karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti skaitikliai bei nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, atitinka Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., ir neprieštarauja teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Komisija su Bendrovės skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (t. 3, b. l. 92–111) paaiškina, kad Bendrovė nepagrįstai teigia, kad Komisija, apskaičiuodama ir nustatydama pareiškėjai karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulę, pažeidė Kainų metodikoje įtvirtintas nuostatas, o apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose.

Komisija, skaičiuodama kintamosios dedamosios formulę, įvertino Kainų metodikos 39 ir 47 p. nuostatas, nustatė šilumos kiekį, reikalingą vienam karšto vandens kubiniam metrui paruošti.

Atsiliepime pabrėžė, jog karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai nėra susiję su kašto vandens kainos nustatymu.

Komisija atkreipė dėmesį, jog teisės normose įtvirtintas reikalavimas, kad karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų patikrą. Tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas turi įvykdyti tai, nenumatyta.

Atsakovė atkreipia dėmesį, jog Vilniaus miesto karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams arba jų nėra. Atsakovė daro išvadą, kad bendrovė nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose tiekėjams nustatytų pareigų. Komisija neginčija, jog karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos.

Pasak atsakovės, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos mažesnės nei leistinos. Komisija pažymi, jog tiek būtinas paruošti vandens kiekis, kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 p. skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek būtinosios karšto vandens tiekimo sąnaudos nustatomas atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Šilumos skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, jog Bendrovė planuoja per 5 metus daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą.

Komisija pabrėžia, jog uždirbto šilumos tiekimo veiklos pelno panaudojimas teisės aktais nereglamentuotas. Tačiau tai nereiškia, kad iš šilumos tiekimo veiklos uždirbtas pelnas negali būti panaudotas vykdant karšto vandens tiekimo veiklą.

Komisijos nuomone, Kainų metodikos 39 p. neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminė bylos inicijavimo.

Pasak atsakovės, akivaizdu, jog karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama. Komisija turi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. numatytą pareigą, tvirtindama Kainų metodiką, atsižvelgti į numatytus kriterijus, tame tarpe, užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Įmonė pateiktame projekte nurodė, kad daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl, skaičiuojant karšto vandens kainos kintamąją, įvertintos 5 proc. leistinos netektys. Atsakovė pabrėžia, jog planuojamą realizuoti karšto vandens kiekio nustatymą įtakoja ne, kaip teigia Bendrovė, būtinas paruošti karšto vandens kiekis, bet leistinos netektys. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos.

Komisija atsiliepime pabrėžia, jog taikydama 5 proc. pelno normą, nepažeidė ūkinės veiklos laisvės principo.

Pasak Komisijos, pareiškėjos tvirtinimas, jog Metodikos 39 p. reglamentavimo trūkumas, kiek daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos, atitinka legislatyvinės omisijos sampratą, nepagrįstas.

Komisijos teigimu, akivaizdu, kad Metodikos 39 p. nurodytas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. ir teisės principams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjai J. I. bei Federacijos atstovai prašė jų skundą tenkinti, o Bendrovės skundą atmesti.

Bendrovės atstovai prašė jos pateiktą skundą tenkinti, o pareiškėjų J. I.,    K. A. J. bei Federacijos pateiktą skundą atmesti.

Atsakovės Komisijos atstovai prašė visų pareiškėjų skundus atmesti.

Pareiškėjų Federacijos, J. I. ir B. C. skundas tenkintinas.

Bendrovės skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, Komisijos Šilumos skyrius, patikrinęs Bendrovės pateiktą šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą bei karšto vandens kainos dedamųjų projektą, 2010-12-02 surašė pažymą Nr. 05-292 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Pažyma), kurioje siūloma pritarti pateiktiems šilumos bazinės kainos dedamųjų bei karšto vandens kainos dedamųjų projektams; konstatuoti, kad 2009 m. spalio –2010 m. balandžio mėnesiais dėl kuro kainų skirtumo susidarė 27 399 tūkst. Lt nepadengtų kuro sąnaudų; nederinti Bendrovės pateikto 2009–2013 m. turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano ir įpareigoti Bendrovę pateikti pataisytą 2009–2013 m. turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) planą metinei 11,5 mln. litų sumai (t. 1, b. l. 11–41).

Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 4 d., Komisijos 2009-07-08 nutarimu    Nr. 03-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika) bei Bendrovės pateiktu šilumos bazinės kainos dedamųjų projektu, 2010-12-15 priėmė nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – ir Nutarimas1), kuriuo Bendrovei iki 2015-12-31 buvo nustatytos šilumos bazinių kainų dedamosios (t. 1, b. l. 8–9).

Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 d., Komisijos 2009-07-21 nutarimu    Nr. 03-106 patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika (toliau – Kainų metodika) bei Bendrovės pateiktu karšto vandens kainos dedamųjų projektu, 2010-12-15 priėmė nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir Nutarimas2), kuriuo Bendrovei nuo 2011-01-01 buvo nustatytos karšto vandens kainų dedamosios (t. 1, b. l. 10).

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. skundo reikalavimų panaikinti Komisijos Nutarimą1 ir Nutarimą 2, taip pat Bendrovės skundo reikalavimų panaikinti Komisijos Nutarimą2 bei įpareigoti atsakovę nustatyti atitinkamai pakeistas Bendrovei karšto vandens kainos dedamąsias bei karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulę pareiškėjos nurodytu būdu, t. y. įvertinant leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, taip pat vadovaujantis Kainų metodikos 47 p. nuostatomis pagrįstumo bei teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjų skundų reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų Komisijos nutarimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

              Pažymėtina, kad, nors visų pareiškėjų skundo reikalavimai dėl Nutarimo2 panaikinimo sutampa, pareiškėjų Federacijos, B. C., J. I. skundas yra grindžiamas kitais motyvais negu pareiškėjos Bendrovės, taip pat iš esmės skiriasi jų pozicijos dėl minėtu Nutarimu2 nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų dydžio – Bendrovės teigimu karšto vandens kainų dedamosios nustatytos nepagrįstai mažos; kitų pareiškėjų teigimu, priešingai – nepagrįstai didelės.

              Karšto vandens kainų dedamųjų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir kainų nustatymo tvarką reglamentuoja Kainų metodika. Šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką reglamentuoja Metodika.

              Iš teismui pateiktuose skunduose bei atsiliepimuose išdėstytų aplinkybių ir argumentų matyti, kad, sprendžiant ginčą, būtina atlikti ne tik Metodikoje ir Kainų metodikoje nustatytų ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų analizę, tačiau ir įvertinti Bendrovės pateiktuose Komisijai finansinės atskaitomybės bei kituose dokumentuose nurodytų ekonominių rodiklių bei Bendrovės vykdytoje veikloje patirtų (planuojamų patirti) išlaidų ir pajamų analizę, taip pat sąnaudų priskyrimo (nepriskyrimo) šilumos gamybos būtinosioms sąnaudoms vertinimą, o tam būtina turėti specialių žinių.

              Bendrovė pateikė teismui prašymą skirti byloje teismo ekspertizę ir pavesti ją atlikti UAB „PricewaterhousCoopers“ konsultacijų skyriaus vadybininkui, suformulavo ekspertui teiktinus klausimus (t. 4, b. l. 8–20). Pareiškėjai Federacija, B. C. ir J. I. neprieštaravo dėl ekspertizės skyrimo, nurodė, kad siūlo ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui, suformulavo savo klausimus, kurie turėtų būti pateikti ekspertui (t. 4; b. l. 39–40).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismo 2013-07-04 nutartimi buvo paskirta ekspertizė, kurią pavesta atlikti A. audito biurui, vadovaujamam auditoriaus K. A., turinčio teismo eksperto kvalifikaciją (Ekspertizės akto 28 priedo, 1. 1–7), kurioje pavesta atsakyti į 11 klausimų: 1) ar pareiškėjos karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjos faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Kainų metodikos 39 p. nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų)?; 2) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ajame klausime nurodytą Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomą karšto vandens 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui, t. y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui?; 3) koks būtų pareiškėjos karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjos parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal Metodikos 39 p. nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis?; 4) ar Komisija, priimdama nutarimą dėl karšto vandens, teisingai apskaičiavo pirmąjį (53,55 vietoje 53,68) ir antrąjį (1,05 vietoje 1.0526) karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės koeficientus , ar taikant Kainų metodikos 47 p. formulę, nebuvo padaryta aritmetinė klaida?; 5) ar Komisija, patvirtindama šilumos bazinės kainos dedamąsias, vadovavosi Atskyrimo metodikos 5 skyriaus 24, 25, 26, 29, 30, 31 p. nuostatomis?; 6) ar teisingai tvirtinant šilumos bazinės kainos dedamąsias apskaičiuotas darbo užmokesčio fondas, vidutinis darbo užmokestis pagal Metodikos 80.1.3.1, 80.1.3.2 p.? ; 7) ar teisingai tvirtinant šilumos bazinės kainos dedamąsias ilgalaikio turto nusidėvėjimą (amortizaciją) buvo priimtas 730,2 mln. litų ilgalaikis turtas ir 66,3 mln. litų investicijos už 2009 m. - 2010 m.? Ar nebuvo pažeistos Metodikos 80.1.2. punkto nuostatos ir taip pat Metodikos 80.1.2.1. [formulė] B ir F nuostatos?; 8) ar teisingai tvirtinant šilumos bazinės kainos dedamąsias 5 (penkių) metų laikotarpiui investicijoms numatyta 231,0 mln. litų?; 9) ar, skaičiuojant šilumos bazinės kainos dedamąsias, teisingai apskaičiuotos išlaidos (29,0 mln. litų) šilumos punktų priežiūrai, remontui, paskaičiuoti daugiabučių gyvenamųjų namų aptarnavimo plotai?; 10) ar teisingai apskaičiuotos veiklos materialinės sąnaudos - 5,579 mln. litų, ar buvo skaičiuojant atsižvelgta į lyginamuosius kitų šilumos tiekimo įmonių rodiklius?; 11) ar teisingai į karšto vandens kainą įtraukta 4,281 mln. litų pastovių sąnaudų ir pelnas? (t. 5, b. l. 185–189).

K. A. audito biuras 2015-01-09 pateikė teismui ekspertizės aktą (toliau – ir Ekspertizės aktas), kuriame pateiktos išvados į dalį ekspertui suformuluotų klausimų, taip pat motyvuotai atsisakyta pateikti išvadas į atskirus klausimus (Ekspertizės akto 1–3 klausimai), dalis klausimų (Ekspertizės akto 7–10 klausimai) redaguoti, atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo esmę bei tyrimo tikslus.

Civilinio proceso kodekso 216 str. 2 d. nustatyta, jeigu atlikdamas ekspertizę ekspertas nustato turinčių reikšmės bylai aplinkybių, dėl kurių jam klausimų pateikta nebuvo, jis turi teisę duoti savo išvadą ir dėl šių aplinkybių. Iš pateikto Ekspertizės akto matyti, kad tyrimą atlikęs ekspertas                        K. A., nustatęs esmines, turinčias reikšmės bylai, aplinkybes bei vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 216 str. 2 d. nuostatomis, pateikė išvadas ir tais klausimais, kurie nebuvo suformuluoti teismo 2013-07-04 nutartyje: 1) (Ekspertizės akto 12 klausimas) ar „Vilniaus energija“ Komisijai teikė apgaulingas licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitas (Energetikos įstatymo 12 str. 8 d.) 2006–2012 m. laikotarpiu? Jei taip, nurodykite iškraipymų dydį; 2) (13) ar Komisija naudojo patikimus I grupės šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklius?; 3) (14) ar visose 2006–2012 m. Bendrovės licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose „Pajamų ir sąnaudų ataskaitos pagal veiklas“ „Vilniaus šilumos tinklų“ komplekso nuomos sandoris apskaitytas neteisingai? Ir, jei taip, ar buvo manipuliuojama šiomis ataskaitomis ir kokią tai turi įtaką ginčijamiems Komisijos nutarimams? ar nuomos sandoris 2006–2009 m. „Vilniaus šilumos tinkluose“ gali būti apskaitytas klaidingai? 4) (15) ar Bendrovė į Komisijai skirtas pajamų ir sąnaudas ataskaitas, skirtas šilumos kainų ir karšto vandens kainų skaičiavimui, įtraukė sąnaudas, kurios negalėjo būti priskirtos būtinosioms (valstybės normuojamoms) sąnaudoms, kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. ir Metodikos 64 p.? 5) (16) ar atliekant ekspertizę buvo nustatyta reikšmingų sisteminių vidaus kontrolės trūkumų Komisijos veikloje atliekant jai pavestas funkcijas tiek, kiek tai susiję su ginčijamais nutarimais? Jei taip, išvardinkite juos; 6) (17) ar Bendrovė pateikė Komisijai teisės aktų nustatytos apimties audituotas 2006–2012 m. licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitas? ar audituotus duomenis Komisija teisingai perkėlė iš pajamų ir sąnaudų ataskaitų į Pažymos skaičiavimui skirtą suvestinę? ar Pažyma ir ginčijami nutarimai parengti pagal teisingus duomenis?

Pažymėtina, kad Ekspertizės akte pateikiamos 12–17 klausimų, suformuluotų paties eksperto, išvados, teisėjų kolegijos nuomone, yra ypač reikšmingos vertinant Komisijos atliktų Bendrovės teiktų ataskaitų bei dokumentų patikrinimo procedūrų, taip pat Nutarimo1 ir Nutarimo2 teisėtumą bei pagrįstumą.

              Dėl teismo eksperto K. A. kompetencijos ir Ekspertizės akto vertinimo

Ekspertizė akte pažymėta, kad teismo ekspertas K. A. Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas, kurios pagal dabartinį reglamentavimą prilyginamos magistrantūrai ir įgijo ekonomisto kvalifikaciją, vėliau Vilniaus universitete baigė tarptautinės ekonomikos studijas ir gavo tarptautinių ekonominių santykių specialisto diplomą. Kaip nurodo pats K. A., jis turi 18 metų apskaitos ir finansinių ataskaitų audito sričių darbo patirtį, stažavosi Vokietijos bankuose – „Deutsche Bank Kiel“ ir „Sparkasse Saarbrücken“, Austrijos įmonėje „Firumu Holding Europe Central & East GmbH“, dirbo SEB banke ir įvairiose kitose įmonėse, yra sukaupęs svarią patirtį atlikdamas finansinių ataskaitų auditą ir kitas užtikrinimo paslaugas viešojo intereso finansų įstaigoms, verslo ir viešojo sektoriaus įmonėms, vykdančioms įvairią gamybos, prekybos ir paslaugų veiklą. K. A. suteikti buhalterio profesionalo ir atestuoto auditoriaus vardai. Jis yra Lietuvos auditorių rūmų, Lietuvos kriminalistų draugijos ir Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos narys. Taip pat yra rekomenduojamas Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo arbitras. Pabrėžtina, kad ekspertas K. A. kaip darbo grupės vadovas ar atsakingas auditorius yra atlikęs ne vieną su energetikos sritimi ir/arba Komisijos reguliuojama veikla susijusį auditą (Ekspertizės akto 1 d., b. l. 13–16; Ekspertizės akto 28–31 priedai).

Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijai, priešingai negu Bendrovei ir Komisijai, abejonių dėl teismo eksperto K. A. kompetencijos bei galimybės atlikti byloje iškeltų klausimų tyrimą nekyla.

              Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 2 d. nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d., jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ir pan. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

              Ekspertizės aktas yra vienas iš byloje esančių įrodymų, besąlygiškai vadovautis tokiam akte padarytomis išvadomis teismas neprivalo, o eksperto išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams.

Taigi, Ekspertizės aktas laikytinas vienas iš byloje esančių įrodymų, o jame padarytų išvadų įrodomoji reikšmė vertintina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

              Kaip minėta, vertinant Komisijos atliktų patikrinimo procedūrų bei ginčijamų Nutarimo1 ir Nutarimo2 teisėtumą bei pagrįstumą, yra ypač reikšmingos Ekspertizės akte 12–17 klausimų išvados, kurios, teisėjų kolegijos nuomone, yra esminės sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje, todėl jas pirmiausia ir būtina aptarti. Be to, kaip minėta, pagal Civilinio proceso kodekso 216 str. 2 d. ekspertas gali pateikti išvadas ir dėl reikšmingų bylai aplinkybių, dėl kurių jam klausimų pateikta nebuvo. Todėl Bendrovės ir Komisijos paaiškinimuose išdėstyta pozicija, jog , atlikdamas ekspertinį tyrimą peržengė savo kompetencijos bei teismo nutartyje suformuluotais klausimais apibrėžtas tyrimo ribas, yra atmestini.

              Ekspertizės akto 12 klausimo tyrime (Ekspertizės akto 1 d., l. 80–83) pažymima, kad Komisijai pateiktų licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose, lyginant jas su pelno (nuostolių) ataskaitomis, reikšmingai skiriasi visi pajamų ir visi sąnaudų duomenys. Be to, nors abi šios ataskaitos yra audituotos, auditorių išvadose minėti skirtumai, išskyrus neteisingą 2002-02-01 Nuomos sutarties tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus energija“ ir DALKIA (toliau – ir Nuomos sandoris), neaptarti. Pažymėta, kad audituotose metinėse finansinėse ataskaitose ilgalaikio turto operacijos ir kitos operacijos apskaitytos teisingai, o audituotose pajamų ir sąnaudų ataskaitose – klaidingai, todėl šis apskaitymas negali būti vertinamas, kaip aritmetinė klaida.

Remdamasis, be kita ko, ir išdėstytais motyvais, ekspertas padarė išvadą, kad: Bendrovė Komisijai teikė apgaulingas licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitas pagal veiklas (Energetikos įstatymo 12 str. 8 d.; redakcijos, galiojusios iki 2012-01-01); licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose 2006–2012 m. laikotarpiu pajamos padidintos nuo 35 iki 132 mln. Lt, sąnaudos – atitinkamai nuo 49 iki 139 mln. Lt kasmet įskaitant ir Nuomos sandorio klaidingo apskaitymo poveikį ir kitų, nei metinėse finansinėse ataskaitose nusidėvėjimo normatyvų taikymo poveikį.

Ekspertizės akto 14 klausimo tyrimo išvadose (Ekspertizės akto 1 d., l. 85–103) teigiama, kad visose 2006–2012 m. Bendrovės licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose, pavadintose Pajamų ir sąnaudų ataskaitomis pagal veiklas, Nuomos sandoris apskaitytas neteisingai; klaidingas Nuomos sandorio apskaitymas turi tiesioginę įtaką ginčijamiems Komisijos nutarimams, nes iškraipymo poveikis sąnaudų struktūrai yra toks: 2006 m. – 33 mln. Lt, 2008 m. apie 54 mln.

Pagrįsdamas savo išvadą ekspertas nurodo, kad pagal Metodikos 64 p., šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Pastatų šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos bei turto nuomos mokesčiai, nesusiję su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos kainų dedamąsias. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas.

Ekspertas pažymėjo, kad, neteisingai apskaičius Nuomos sandorį, yra reikšmingai iškraipomas ne tik įmonės turtas, nuosavas kapitalas, bet ir sąnaudos. Bendrovė 2006–2009 m. licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose Nuomos sandorį apskaitė kaip finansinę nuomą, t. y. netinkamai, nepaisant to, kad auditorių išvadose pateikta besąlyginė išvada ir tik dalyko pabrėžimo pastraipoje nurodoma, kad nuomos sandoris, taikant finansinės, o ne veiklos nuomos principus, apskaitytas klaidingai. Be to, auditoriams teikiamose licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose buvo pateikiama kelis kartus daugiau finansinių atskaitų elementų, negu privaloma pagal teisės aktus, o Komisijai 2007–2008 m. buvo pateikiamos audituotos vienos suminės eilutės ataskaitos, t. y. apie 40 kartų mažesnio išsamumo ataskaitos, nei jos privalėjo būti teikiamos.

Pabrėžiama, kad Metodikos nuostatos skirtos šilumos kainoms nustatyti, tačiau jokiu būdu nepakeičia pajamų ir sąnaudų, turto ir įsipareigojimų pripažinimo principų. Metodikos V skyrius reglamentuoja šilumos bazinių kainų ir šilumos kainų dedamųjų nustatymo tvarką, VI – šilumos kainų įsigaliojimo tvarką, VII – šilumos kainodarą, VIII – šilumos kiekių ir sąnaudų skaičiavimą. Ši dalis reglamentuoja sąnaudų įskaičiavimą į šilumos bazines kainas, tačiau jokiu būdu nepakeičia sąnaudų pripažinimo finansinėje apskaitoje. Kiti metodikos skyriai taip pat neprieštarauja ir negali prieštarauti nei Buhalterinės apskaitos, nei Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymams ir verslo apskaitos standartams tiek, kiek tai susiję su pajamų ir sąnaudų, turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo ir apskritai visų ūkinių operacijų registravimu buhalterinėje apskaitoje.

Ekspertizės akto 13 klausimo tyrimo išvadose (Ekspertizės akto 1 d., l. 83–85) paaiškinama, kad Komisijos naudojami šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliai buvo nepatikimi, nes tik viena audituotų įmonių ataskaita – AB „Šiaulių energija“ licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaita – parengta atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 12 str. 8 d. (redakcijos, galiojusios iki 2012-01-01) nuostatas, tuo tarpu kitose ataskaitose buvo neatskleisti šilumos tiekimo sąnaudų galimi iškraipymai.

Ekspertizės akto 15 klausimo tyrimo išvadose (Ekspertizės akto 1 d., l. 103–106) nurodoma, kad Bendrovė į Komisijai skirtas pajamų ir sąnaudas ataskaitas, skirtas šilumos kainų ir karšto vandens kainų skaičiavimui, labai tikėtina, įtraukė ir priskyrė būtinosioms sąnaudoms dalį sąnaudų, kurios negalėjo būti priskirtos būtinosioms (valstybės normuojamoms) sąnaudoms, kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. ir Metodikos 64 str. (2006 m. – ne mažiau kaip 2,8 mln. Lt , 2007 m. – ne mažiau kaip 3 mln. Lt, 2008 m. – ne mažiau kaip 2,7 mln. Lt, 2009 m. – ne mažiau kaip 2,9 mln. Lt). Tokią išvadą ekspertas pagrindė tuo, jog atliekamo ekspertinio tyrimo metu pastebėta, kad elektroniniuose „Profit Tax“ (2006–2009 m.) ir „Expenses review“ (2006–2009 m.) audito darbo dokumentuose yra įrašų, kad tam tikros Bendrovės sąnaudos (reprezentacinės sąnaudos, išmokėtos socialinės garantijos, pašalpos, reprezentacinės kelionių išlaidos, studijų rėmimo ir darbuotojų mokymo sąnaudos, nuomojamos VIP ložės eksploatacija, nurašytos beviltiškos skolos, pašalpos, sumokėtos baudos ir nuotoliai, autobusų nuoma kelionėms, nurašytos sumokėtos garantijos „Price Speed“, psichologo konsultacijos, privačios medicinos klinikos „Northway“ tyrimų sąnaudos ir kt.) yra paskirstytos visoms veikloms, įskaitant ir šilumos tiekimo veiklą.

Ekspertizės akto 16 klausimo tyrimo išvadose (Ekspertizės akto t. 1, l. 103–112) nurodoma, kad: Komisija nuo 2008 m. iki 2012 m. imtinai iš „Vilniaus energijos“ priimdavo ataskaitas, kuriose pateikta apie 40 kartų mažiau informacijos, kitaip tariant, priimdavo tik vienos suminės eilutės ataskaitas; Komisija klaidingai interpretavo Metodikos 64 p. nuostatas, dėl to, priimdama ginčijamus nutarimus, naudojo 2006–2009 m. Bendrovės duomenis, kuriuose klaidingai apskaitytas Nuomos sandoris, ir nepaisė, kad auditorių išvadose tai buvo atskleista; Komisija iš Bendrovės ir kitų šilumos tiekimo įmonių priimdavo bet kokios formos ir turinio ataskaitas ir dėl to gaudavo auditorių išvadas apie didesnės apimties ataskaitas, nei numatyta teisės aktuose; Komisija neanalizuodavo Bendrovės pateiktų ataskaitų ir jų, Eksperto vertinimu, nesuprato, nors ataskaitos skirtos išimtinai Komisijai; Komisija nekreipdavo dėmesio į auditorių pastabas dėl nepakankamo draudimo ir palūkanų sąnaudų grupavimo pagal veiklas vidinio reglamentavimo Bendrovėje. Ekspertizės akto 17 klausimo tyrimo išvadose (Ekspertizės akto 1 d., l. 113–118) nurodoma, kad Bendrovė pateikė Komisijai nepakankamai detaliai audituotas 2006–2007 m. ataskaitas, taip pat „vienos suminės eilutės“ 2008–2012 m. ataskaitas, kurios negali būti prilygintos licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitoms. Audituotus duomenis Komisija ne visada teisingai perkėlė iš pajamų ir sąnaudų ataskaitų į Pažymos skaičiavimui skirtą suvestinę.

Eksperto vertinimu, Pažyma ir ginčijami nutarimai, labai tikėtina, parengti pagal reikšmingai neteisingus duomenis dėl 12–17 klausimuose išdėstytų aplinkybių.

Be to, Ekspertizės akto 11 klausimo tyrimo išvadose (Ekspertizės akto 1 d., l. 76–80) patvirtinama, kad Komisija, rengdama pastovios karšto vandens kainos skaičiavimo dedamosios suvestinę, taip pat ir ginčijamus nutarimus, naudojo Bendrovės iš dalies neaudituotus 2008–2009 m. šilumos tiekimo veiklos sąnaudų duomenis bei ataskaitas, kuriose Nuomos sandoris apskaitytas neteisingai. Todėl tikėtina, kad, kaip ir nurodyta Federacijos ir kitų pareiškėjų bendrame skunde, į karšto vandens kainą įtraukta 4,281 Lt pastoviųjų sąnaudų ir pelno suma yra klaidinga. Pažymėtina, kad Ekspertizės akto 11, 10, 9, 6 klausimų tyrimai bei išvados, nepalankios skundžiamų Komisijos nutarimų atžvilgiu, yra iš esmės pagrįstos Ekspertizės akto 12–17 klausimų tyrimo išvadomis, kuriose konstatuotas sąmoningas apgaulingas Bendrovės teiktose ataskaitose duomenų nurodymas.

Ekspertizės akto 7 klausimo tyrimo išvadose pažymima, kad Komisijai ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto duomenys buvo pateikti tokiu formatu (popieriuje), jog jų faktiškai nebuvo galima klasifikuoti, rūšiuoti, sumuoti.

Pažymėtina ir tai, jog dėl Ekspertizės akte 1–3 klausimų ekspertas išvadas pateikti atsisakė dėl tų priežasčių, jog nebuvo pateikta šių klausimų analizei reikalinga apibendrinta ir susisteminta informacija (Ekspertizės akto 1 d., l. 33–42), o Ekspertizės akto 4 klausimo išvados bus aptartos vertinant Bendrovės skundo motyvus.

Vertinant aptartas Ekspertizės akto išvadas, pripažintina, kad jos yra grindžiamos visapusiška iš trečiųjų asmenų bei ginčo šalių – Komisijos ir Bendrovės – surinktos medžiagos analize, motyvuotos, išsamiai aptariant visas ištirtų klausimų objektyviam išnagrinėjimui reikšmingas esmines aplinkybes.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šių išvadų pagrįstumo nepaneigia jokie kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Bendrovės pateikta 2015-06-08 specialisto                     R. B. išvada, kuri sudaryta pareiškėjos Bendrovės atstovų užsakymu, o ne teismo patvarkymu, vertintina kaip subjektyvi nuomonė ginčo klausimais, o ne kaip vienas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 63 str. 1 d. numatytų įrodymų.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija Ekspertizės aktą bei jame formuluojamas išvadas vertina kaip patikimą įrodymą, kuris nepaneigtas jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, ar šalių paaiškinimais.

Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-10003-12 pagal Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. ir 228 str. 2 d., įtariant, kad Bendrovės ir UAB „Litesko“ vadovai siekdami dirbtinai padidinti šilumos gamybos sąnaudas bei veikdami per trečias įmones iki 5–7 kartų padidindavo įsigyjamų prekių ir paslaugų vertę, po to neteisėtai, pažeisdami teisės aktų nuostatas, šias išlaidas įtraukdavo į šilumos ar karšto vandens kainas sąnaudas, nesusijusias su šilumos ar karšto vandens tiekimo veikla (Ekspertizės akto 1 d., 7 priedas). Taigi, nors minėtas ikiteisminis tyrimas yra iš esmės susijęs su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku, atsižvelgus į tai, jog šioje byloje surinkti visi objektyviam ginčo išsprendimui reikšmingi įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos sustabdymas Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 str. 1 d. 3 p. pagrindu nėra tikslingas.

              Dėl Bendrovės ir kitų pareiškėjų – Federacijos, B. C. ir J. I. – teismui pateiktuose skunduose nurodytų motyvų

              Iš Bendrovės teismui pateikto skundo matyti, kad Nutarimo2 neteisėtumas grindžiamas tokiais teisiniais bei faktiniais argumentais: 1) karšto vandens kintamosios kainos dedamosios formulė nustatyta pažeidžiant Kainų metodiką (padaryta aritmetinė klaida, nes: pirmasis karšto vandens kintamosios dedamosios formulės koeficientas yra 53,68, ne 53,55; antrasis karšto vandens kintamosios dedamosios formulės koeficientas yra 1,0526, o ne 1,05); 2) Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karto vandens netektis.

              Vertinant Bendrovės skundo motyvus, kuriais teigiama, jog karšto vandens kintamosios kainos dedamosios apskaičiuotos netinkamai dėl aritmetinės klaidos, pažymėtina, kad karšto vandens kintamosios kainos dedamųjų apskaičiavimas yra išsamiai aptartas Ekspertizės akto 4 klausimo tyrimo išvadose (Ekspertizės akto 1 d., l. 42–47).

              Ekspertizės akto 4 klausimo tiriamojoje dalyje pagrįstai nurodoma, kad pagal Kainų metodikos 47 p., kintamoji karšto vandens kainos dedamoji išreiškiama formule:

,

kur,

q(kv) – šilumos kiekis, reikalingas geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normų nustatytos temperatūros, kWh/m3; pagal Kainų metodikos 9 priedo 1 lentelę q(kv)=51;

Ggv – geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, kiekis nustatomas pagal Metodikos 36 punkto nuostatas, tūkst. m3; nagrinėjamu atveju Pažymoje nurodytas duomuo = 5 502 tūkst. m3;

Gkv – planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis, apskaičiuotas pagal Metodikos 38 p. nuostatas, tūkst. m3; nagrinėjamu atveju Pažymoje nurodytas duomuo = 5 227 tūkst. m3.

Įvertinę aptartas reikšmes, gauname, kad pirmasis karšto vandens kainos dedamosios koeficientas yra lygus 53,68(31), o ne 53,55, kaip nurodyta Nutarime2. Analogiškai gaunamas ir antrasis koeficientas , kuris lygus 1,0526.

Pažymėtina, kad Kainų metodika, kaip ir teisingai nurodoma Ekspertizės akto 4 klausimo tiriamojoje dalyje, nereglamentuoja, kokiu tikslumu turėtų būti apskaičiuojami karšto vandens dedamųjų koeficientai. Kita vertus, atsižvelgus į tai, jog koeficiento apskaičiavimo tikslumas esmingai įtakoja Bendrovės pajamas, taip pat tai, kad atsakovė atskiriems karšto vandens tiekėjams koeficientus apskaičiuodavo 4 reikšminių ženklų po kablelio tikslumu, teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti pareiškėjos skundo motyvai, jog turėtų būti taikomas ne 1,05, o tiksliau apskaičiuotas, t. y. 1,0526 dydžio antrasis formulės koeficientas, yra pagrįsti.

Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad Nutarime2, kaip teisingai nurodo Bendrovė, karšto vandens kainos dedamosios koeficientai apskaičiuoti pažeidžiant Kainų metodikos 47 p. nuostatas.

              Teisėjų kolegijos vertinimu, Bendrovės skundo motyvai, kuriais iš esmės ginčijamos Komisijos taikytos 5 proc. dydžio leistinos karšto vandens netektys, yra nepagrįsti ir atmestini.

              Kainų metodikos 39 p. nurodoma, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

              Bendrovės skundo motyvai, kuriais grindžiamas Komisijos pozicijos taikyti 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis neteisėtumas, iš esmės yra grindžiami Kainų metodikos 39 p. nuostatų prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėja taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Kainų metodikos 39 p. nuostatos ta apimtimi, kiek šiame punkte nėra numatyta leistinų karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti skaitikliai bei nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str. bei Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str. nuostatoms.

              Vertinant aptartus pareiškėjos motyvus, taip pat prašymo dėl norminės bylos inicijavimo pagrįstumą, yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-06 nutartyje (adm. b. Nr. A525-447/2013) pateikti išaiškinimai. Minėtoje byloje teismas, aiškindamas Energetikos įstatymo 15 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. nuostatas bei Komisijai suteiktus įgalinimus valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimus reguliuojant kainas šilumos ūkyje turimą diskrecijos teisę tvirtinant Kainų metodiką, konstatavo, kad Metodikos 39 p. nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis. Teismas taip pat pažymėjo, kad lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant Metodikos 39 p. nuostatas, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 p. įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Priešingu atveju nebūtų pasiektas mažiausių sąnaudų principas, kartu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Taigi Komisija, taikydama ne pareiškėjos prašomą 24 proc. netekčių koeficientą, o koeficientą, nurodytą Kainų metodikos 39 p., teisės aktus taikė bei aiškino tinkamai.

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-06 nutartyje teismas tai pat vertino Bendrovės pateikto prašymo ištirti Kainų metodikos 39 p., kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, atitiktį Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., CK 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str. nustatytam reguliavimui, taip pat, teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, pagrįstumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus, konstatavo, kad jai nekyla abejonių dėl Kainų metodikos 39 p. teisėtumo.

              Pažymėtina, kad Bendrovės nagrinėjamoje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ar Metodikos 39 p. nuostatos atitinka aukštesnės galios teisės aktuose, t. y. Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., nustatytam reguliavimui grindžiamas tokiais pačiais motyvais kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-06 nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo Bendrovės pateikto prašymo vertinti kitaip, kaip jis buvo vertintas apeliacinės instancijos teismo, todėl šis prašymas netenkintinas.

              Atsižvelgus į tai, Bendrovės skundo reikalavimas įpareigoti Komisiją perskaičiuoti karšto vandens kainų dedamąsias atsižvelgiant į faktinį netekčių dydį, t. y. 24 proc., yra atmestinas.

              Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos 2 ir 3 skundo reikalavimai nelaikytini savarankiškais skundo reikalavimais, o iš esmės vertintini, kaip 1 ir 4 reikalavimo motyvai. Taigi, pareiškėja teismui teikiamame skunde iš esmės suformulavo 2 savarankiškus reikalavimus ir į tai atsižvelgtina sprendžiant su bylinėjimusi susijusių išlaidų paskirstymo šalims klausimą.

              Dėl pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. skundo motyvų bei argumentų išsamiai pasisakyta Ekspertizės akto 5–7 klausimų tyrimo išvadose, kurios jau buvo aptartos, taip pat, kaip minėta, vertintinos kartu su Komisijos 12–17 klausimų išvadomis.

              Todėl pripažintina, kad minėtų pareiškėjų skundo reikalavimai iš esmės yra pagrįsti.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad Bendrovė atsakovei teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, finansinės atskaitomybės dokumentuose bei minėtose ataskaitose Nuomos sandoris apskaitytas neteisingai, dalis teiktų duomenų nebuvo audituoti, o pajamos ir sąnaudos padidintos, auditų ataskaitose nurodytų auditorių išlygų, taip pat ataskaitose esančių kitų netikslumų bei trūkumų Komisija neanalizavo bei nevertino, karšto vandens kainų dedamųjų apskaičiavimuose padarė aritmetinių klaidų, o gautą antro koeficiento reikšmę suapvalino nepakankamu tikslumu, todėl Nutarimas1 ir Nutarimas2 pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nelaikytini pagrįstais bei teisėtais ir naikintini, o Komisija įpareigotina iš Bendrovės išsireikalauti bei iš naujo įvertinti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų ir karšto vandens kainų dedamųjų objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus bei minėtų kainų dedamąsias ginčui aktualiam laikotarpiui patvirtinti naujai priimtais nutarimais.

              Dėl ekspertizės kainos pagrįstumo ir ekspertizės kainos paskirstymo ginčo šalims

A. audito biuras kartu su 2015-01-12 ekspertizės aktu teismui pateikė 2014-12-05 sąskaitas faktūras, iš kurių matyti, jog už paskirtos ekspertizės klausimų Nr. 1–11 analizę mokėtina          8 158,25 Eur suma; už ekspertizės klausimų Nr. 12–17 analizę mokėtina 18 755,88 Eur suma (t. 7, b. l. 61–64). Teismui taip pat pateikti detalūs paaiškinimai, kuriais yra grindžiama ekspertizės parengimo kaina (t. 9, b. l. 87–99). Pažymėtina ir tai, jog eksperto K. A. pateiktos klausimų Nr. 12–17 išvados yra reikšmingos formuluojant ir kitų ekspertizės klausimų išvadas. Taigi, ekspertizės klausimų Nr. 12–17 analizė, priešingai negu teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodo Bendrovė, yra ypač reikšminga teisingam ir objektyviam byloje keliamo ginčo išsprendimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat pripažintina, kad A. audito biuro atlikta ekspertizė dėl vertinimo dalyko, taip pat vertintinų finansinių apskaitos dokumentų apimties yra ypatingai sudėtinga, jai atlikti turėjo būti skiriama daug laiko sąnaudų, todėl minėtose sąskaitose faktūrose pateikta ekspertizės kaina nelaikytina neproporcinga atliktam ekspertiniam darbui.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visą ekspertizės kainą bankiniais pavedimais į teismo specialiąją depozito sąskaitą sumokėjo Bendrovė (t. 4, 117; t. 10, b. l. 56).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad ekspertams išmokėtos sumos priskirtinos išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu. Pagal minėtos straipsnio 7 d., šios sumos, priteistinos iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.

Išnagrinėjus bylą bei konstatavus, kad skundžiami Komisijos nutarimai naikintini, pripažintina, kad Federacijos, B. C. ir J. I. reikalavimai tenkintini pilnai; Bendrovės reikalavimas dėl Nutarimo2 panaikinimo tenkintinas, o reikalavimas įpareigoti atsakovę Komisiją priimti pareiškėjos nurodyto turinio nutarimą tenkintinas 1/2 dalimi (reikalavimas apskaičiuoti karšto vandens kintamos kainos dedamąją pagal Kainų metodikos 47 p. nuostatas tenkintinas, prašymas taikyti pareiškėjos nurodytą 24 proc. netekčių koeficientą atmestinas). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad iš visų pareiškėjų formuluojamų keturių skundo reikalavimų buvo patenkinta 7/8 reikalavimų dalis, o nepatenkinta 1/8 reikalavimų dalis, susijusi su Bendrovės formuluojamais reikalavimais. Ši proporcija taikytina ir apskaičiuojant atsakovės Komisijos bei pareiškėjos Bendrovės mokėtiną ekspertizės kainos dalį. Taigi, Komisija privalo apmokėti 23 549,86 Eur (26 914,13 Eur x 7/8 = 23 549,86 Eur) ekspertizės kainos dalį, kuri privalo būti sumokėta visas ekspertizės išlaidas apmokėjusiai Bendrovei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 str. 7d., 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundą tenkinti.

UAB „Vilniaus energija“ skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““ ir įpareigoti atsakovę apskaičiuojant karšto vandens kintamosios kainos dedamąją vadovautis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-21 nutarimu               Nr. 03-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 47 p. nuostatomis bei koeficientus apskaičiuoti keturių reikšminių skaičių po kablelio tikslumu, tenkinti. Likusią UAB „Vilniaus energija“ skundo reikalavimų dalį atmesti.

Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““.

Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-12-15 nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““.

Įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais.

Įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją sumokėti UAB „Vilniaus energija“ 23 549,86 Eur (dvidešimt tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt devynis eurus 86 ct) ekspertizės kainos dalį.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                                    Raimondas Blauzdžius

                                                                                       Rūta Miliuvienė

                                                                      Irena Paulauskienė