Baudžiamoji byla Nr. 1A-246-300/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1., 1.2.4.6.8., 1.2.26.2.1., 2.4.7.

 

 (S)

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 30 d.

Šiauliai

 

             Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Nijolės Matuzevičienės,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

dalyvaujant prokurorei Vladai Buivydienei,

gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-04-20 nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir D. J. skirta galutinė 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 87 str.  2 d. 2 p., 3 d. 5 p., 92 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, skiriant D. J. per 10 mėnesių atlikti 80 val. nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį darbą, apribojant jo elgesį 12 mėnesių ir įpareigojant D. J. dirbti, uždraudžiant be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Priteista iš D. J. nukentėjusiajam R. B. 8 000,00 Lt (aštuoni tūkstančiai litų) neturtinės žalos.

Priteista iš D. J. Valstybinei ligonių kasai 10 752,00 Lt (dešimt tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt du litai).

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas E. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Teisėjų kolegija,

 

n u s t a t ė:

 

D. J. nuteistas už tai, kad kartu su E. J. 2008-05-17 apie 1 val. prie parduotuvės, esančios S. D. ir S. G. g. (duomenys neskelbtini) r., viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent, dėl chuliganiškų paskatų nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. Z. sveikatą - E. J. stumdė G. Z. ir tampė jį už rūbų, po to E. J. sudavė galva vieną smūgį nukentėjusiajam G. Z. į veido sritį, D. J. sudavė kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam G. Z. į dešinę galvos pusę, po ko nukentėjusysis G. Z. nugriuvo ant žemės ir, pastarajam besikeliant nuo žemės, abu kumščiais sudavė jam ne mažiau dešimties smūgių į nugarą ir šonus, po to, nukentėjusiajam G. Z. bėgant link netoliese esančio parkelio, D. J. jį pasivijo ir sudavė ne mažiau trijų smūgių kumščiu į pakaušį ir ne mažiau kaip du smūgius į nugarą, tokiu būdu bendrais veiksmais ne mažiau kaip septyniolika smūgių į veidą, į pakaušį, į dešinę alkūnę, į kairę nugaros pusę, į juosmens dešinę pusę ir į dešinės pėdos ištiesiamąjį paviršių padarė nukentėjusiajam G. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: nubrozdinimus dešiniame smilkinyje, pakaušio kairėje, dešinėje alkūnėje, dešinėje pėdoje, kraujosruvas nugaroje, juosmenyje.

Be to, D. J. nuteistas už tai, kad 2008-05-17 apie 1 val. prie parduotuvės, kuri yra S. D. ir S. G. g. (duomenys neskelbtini) r., dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. V. sveikatą - D. J. tampė nukentėjusįjį D. V. už rūbų, po to trenkė kumščiu vieną kartą jam į veidą, o, nukentėjusiajam D. V. nugriuvus ant žemės, sudavė nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam D. V. į veidą, tokiu būdu ne mažiau kaip keturiais smūgiais į veidą, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: nosies kaulų pakartotinį lūžį, muštinę žaizdą nosyje, kraujosruvą dešinės akies vokuose, nubrozdinimą apatinio žandikaulio kairiame kampe, tuo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų pakartotinio lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Be to, D. J. nuteistas už tai, kad 2008-01-08 apie 16 val., J. E. priklausančiame gyvenamajame name, kuris yra (duomenys neskelbtini) r., tyčia dėl asmeninių paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą - metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam R. B. ne mažiau kaip tris kartus į galvą, tokiu būdu ne mažiau kaip trimis smūgiais į galvą padarė nukentėjusiajam R. B. sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: galvos muštines žaizdas, galvos smegenų sumušimą, atvirą kairio smilkinkaulio - momenkaulio įspaustinį lūžį, kraujo susikaupimą virš kietojo dangalo.

 

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-04-20 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl veikų pagal LR BK 135 str. l d., BK 284 str. l d., BK 138 str. 2 d. 8 p. Atmesti R. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos - 8000 Lt sumoje. Atmesti Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro civilinį ieškinį ginant viešąjį interesą priteisti Valstybinei ligonių kasai 10 752.00 lt.

Skunde nurodo, kad nesutinka su Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir mano, jog dėl visų nusikalstamų veikų yra neteisingai pripažintas kaltu ir nuteistas. Taipogi nurodo, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja vieni kitiems. Be kita ko apeliantas nurodo, jog teismo posėdžių metu nebuvo pašalinti prieštaravimai ir jis pripažintas kaltu remiantis spėliojimais ir abejotinais kitų proceso dalyvių parodymais, todėl, nuteistojo nuomone, toks teismo nuosprendis laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

 

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

 

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. J. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiųjų R. B., D. V., G. Z., liudytojų J. G., A. J., S. M., R. Ž., J. E., kitų liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros, akistatos protokolais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad D. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.

Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius D. J. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė kaltinamojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų R. B., D. V., G. Z., liudytojo J. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojo A. P. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijų analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad D. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. , dėl ko visiškai pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nuteisė.

 

Apeliantas D. J. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir prašo jį išteisinti. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.

 

Dėl Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia pirminiai, netrukus po įvykio, praėjus dvejoms dienoms, o būtent 2008-01-10 ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo J. G. parodymai, kuriuose jis parodė, jog R. B. metaliniu strypu smogė D. J. (1 t. b. l. 63), be to, J. G. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą, kur D. J. sudavė R. B. metaliniu strypu (1 t. b. l. 65-70). Paminėtina tai, kad toje pačioje vietoje, kaip nurodė J. G., nukentėjusįjį rado J. E. (3 t. b. l. 36) bei, kaip parodė pats nukentėjusysis R. B., jis atsipeikėjo koridoriuje, ties krosnimi (3 t., b. l. 178), taigi toje pačioje vietoje kaip nurodė J. G. ir J. E.. Ir nors vėlesnėse apklausose ir pirmosios instancijos teisme liudytojas J. G. pakeitė parodymus (1 t., b. l. 72, 74, 77, 79, 2 t., b. l. 178), nurodydamas, jog apklausos protokolą pasirašė neperskaitęs bei teigdamas tai, jog apklausoje jis nesakęs, kad D. J. sumušė R. B., tačiau minėti liudytojo J. G. parodymai atmestini, kadangi tokius jo parodymus paneigia liudytojo A. J. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, iš kurių matyti, jog J. G. apklausos protokolas buvo surašytas iš J. G. žodžių, liudytojas parodymus davė savo noru, po apklausos protokolą pats perskaitė ir pasirašė (1 t., b. l. 89, 2 t., b. l. 179). Netikėti liudytojo A. J. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo ir vėlesni liudytojo J. G. parodymai, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo, J. G. bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu sušvelninti D. J. teisinę padėtį ir D. J. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. J. parodymus, kuriais jis neigia kaltę, vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, kaip jo teisę duoti vienokius ar kitokius parodymus. Be kita ko, tai, kad nuteistasis D. J. sunkiai sutrikdė R. B. sveikatą patvirtina ir nukentėjusiojo R. B. parodymai, kuriuose jis parodė, kad jį sužalojo D. J., ir nors jis nurodė to nematęs, tačiau taip pat parodė tai, kad tai jam papasakojo J. G. (1 t., b. l. 29, 48, 51, 54).

Taigi, analizuojant minėtas aplinkybes ne atskirai, o jų visumą, susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas, kad nuteistasis D. J. tyčia dėl asmeninių paskatų metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam R. B. į galvą ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą.

 

Dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., numatytų nusikalstamų veikų padarymo.

Kitus nuteistojo teiginius, kuriais jis neigia padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., paneigia nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo D. V. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo (1 t., b. l. 122, 149, 151, 153-157, 2 t., b. l. 19, 36), tiek apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 176), kur nukentėjusysis parodė, kad D. J. trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą bei pirminiai paties nuteistojo parodymai, kuriuose jis parodė, kad sudavė D. V. kumščiu du smūgius į veido sritį (2 t., b. l. 29) ir nors vėliau nuteistasis D. J. neigė kaltę (2 t., b. l. 27, 32, 26) bei teisiamojo posėdžio metu parodė, kad protokolą pasirašė neskaitęs (3 t., b. l. 34-35), tačiau tokius jo parodymus paneigia pirminiai E. J. parodymai, kuriuose jis parodė, jog D. J. trenkė vieną kartą kumščiu D. V. į veidą (2 t., b. l. 19) bei nukentėjusiojo G. Z. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo (1 t., b. l. 160, 163), tiek apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (2 t. b. l. 176-177), kuriuose jis nuosekliai parodė, kad jį sumušė E. J. kartu su D. J.. Be to, liudytojas M. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. J. buvo muštynių vietoje ir nusivijo link parko bėgantį G. Z. (1 t., b. l. 177-178, 179-183) ir nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. V. parodymus pakeitė, nurodydamas, kad  įvykio vietoje D. J. nematė (2 t., b. l. 127-128), tačiau tokius liudytojo parodymus paneigė teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai L. Š. ir A. T. (3 t. b. l. 33), kurie priešingai nei teisme teigė M. V., parodė, jog liudytojas parodymus davė savo noru, niekieno neverčiamas, apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokolus pats perskaitė ir pasirašė, pastabų nepareiškė. Teismas atmeta nuteistojo D. J. parodymus, kuriais jis neigia kaltę ir vertina juos kaip apelianto siekį sušvelninti savo teisinę padėtį, kaip jo teisę duoti vienokius ar kitokius parodymus. Priešingai nei nuteistojo parodymai, nukentėjusiųjų parodymai teismui abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie siejasi su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurių išdavoje susidaro išsamus nusikalstamos veikos vaizdas, t. y., kad D. J., kartu su E. J. viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent, dėl chuliganiškų paskatų nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. Z. sveikatą bei, kad D. J. dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. V. sveikatą.

Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl D. J. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo D. J. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.

        

Dėl įrodymų vertinimo.

Apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja vieni kitiems, jog nebuvo pašalinti prieštaravimai ir jis pripažintas kaltu remiantis spėliojimais ir abejotinais kitų proceso dalyvių parodymais, todėl, nuteistojo nuomone, toks teismo nuosprendis laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir šiuos nuteistojo teiginius laiko nepagrįstais dėl ko juos atmeta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo  įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti nukentėjusieji R. B., D. V., G. Z., liudytojai J. G., A. J., S. M., J. L., R. Ž., J. E., A. P., A. T. ir kt. bei pats nuteistasis D. J., buvo perskaityti dokumentai, turintys reikšmės bylai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek D. J. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama apelianto kaltė, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai pasisakė dėl kiekvienos nusikalstamos D. J. veikos ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl D. J. kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo ir jo pripažinimo kaltu.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutinka.  

Pažymėtina tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą. Apelianto nesutikimas su apylinkės teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir atitinkamų išvadų padarymu, negali būti siejamos su priimto teismo nuosprendžiu pagrįstumu ar teisėtumu. Nuosprendžio neteisėtumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo padarytų išvadų neatitikimą bylos medžiagai, ko šiuo atveju nėra. Dėl to apelianto teiginys, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja vieni kitiems, jog nebuvo pašalinti prieštaravimai ir jis pripažintas kaltu remiantis spėliojimais ir abejotinais kitų proceso dalyvių parodymais, nenurodžius teisinių argumentų, laikytinas deklaratyviu ir visiškai nepagrįstu.

             Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vertindama įrodymus nagrinėjamoje byloje, patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

 

         Dėl paskirtos bausmės.

         Kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos BK nuostatų pažeidimų skiriant bausmę nuteistajam D. J..

         Skirdamas D. J. laisvės atėmimo bausmes ir parinkdamas jų dydį, mažesnį nei nusikalstamų veikų sankcijose, kurių padarymu pripažintas kaltu ir nuteistas apeliantas, nustatyti vidurkiai, teismas atsižvelgė į:

1) padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį –  padarė tris nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas sunkių, kitas apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas);

2) kaltės formą ir rūšį – nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas);

3) padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus – nusikalstamų veikų motyvas – chuliganiškos paskatos (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas);

4) nusikalstamų veikų stadijas – nusikalstamos veikos baigtos (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas);

5) kaltininko asmenybę – D. J. teistas, nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, (duomenys neskelbtini) mokyklos charakteristikoje apibūdinamas kaip problemiškas, sunkų nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas);

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes – konstatuota viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Taipogi teismas, konstatavęs, kad D. J. socialinė branda prilygsta nepilnamečiui bei atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis galiojančių administracinių nuobaudų neturi, seniūnija dėl jo elgesio nusiskundimų nėra gavusi, po paskutinių nusikaltimų 2008-05-17 naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu pradėta nėra, taikė jo atžvilgiu BK numatytos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad sprendžiant bausmės rūšies ir dydžio parinkimo klausimus pirmosios instancijos teisme teisės taikymo klaidų nepadaryta. Bausmė apeliantui paskirta išsamiai išnagrinėjus bei įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

 

            Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam R. B. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 str. ir CK 6.250 str. reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir CK 6.282 nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Taipogi, būtina pažymėti tai, neturtinę žalą galima įvertinti tik sąlygiškai, todėl tokio atlyginimo paskirtis tik kompensacinė ir čia negali būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis R. B. dėl padaryto sužalojimo kelis kartus po keletą savaičių gydėsi ligoninėje, jam buvo atliktos kelios operacijos, dėl ko jis kentė skausmą, nepatogumus, kelias savaites po įvykio buvo praradęs galimybę kalbėti, negali dirbti sunkaus darbo, šiuo metu jo darbingumas 55 %, dėl ko šiuo metu negauna darbo, nuolat vartoja vaistus nuo skausmo ir nemigos. Taigi, iš paminėto akivaizdu, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų patyrė tiek dvasinį ir fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijai. Nustatyta, kad nukentėjusiajam R. B. sužalojimai padaryti tyčiniais nuteistojo D. J. veiksmais, todėl nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis yra realus ir priteistas pagrįstai.

 

 

Dėl turtinės žalos atlyginimo.

Taipogi teismas pagrįstai, tenkino Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros civilinį ieškinį, ginant viešąjį interesą, ir priteisė iš D. J. Valstybinei ligonių kasai 10 752,00 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus penkiasdešimt du litus).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo D. J. su nusikalstamų veikų padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK  6.283 str. l d. nuostatomis numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat Lietuvos Respublikos CK 6.280 str. numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo.

            Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 9 str. 3 d. l  p. numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 str. l p., 31 str. l p. nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 15 str. l d. 8 p. numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Nuteistojo D. J. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta  10 752,00 Lt žala, nes už R. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas buvo apmokėta 10 451,70 Lt, o už D. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas buvo apmokėta 300,30 Lt. Tokiu būdu, iš nuteistojo D. J. Valstybinės ligonių kasos naudai priteistos 10 752,00 Lt gydymo išlaidos teisėtai ir pagrįstai.

 

Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis D. J. atžvilgiu dėl jam pareikštų kaltinimų nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl ko nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

 

Tačiau aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad kaltinamųjų, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymai ar teiginiai negali būti („kritikuotini“ ar „kritiškai vertintini„ 3 t. b. l. 50), parodymai ar teiginiai turi būti motyvuotai atmetami arba jais remiamasi, o nuosprendyje minėti išsireiškimai nevartotini. Paminėtina ir tai, jog šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas nėra esminis, ir jis nesutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                     Vidmantas Mylė

 

Teisėjai                                                                                                            Irena Ivanovienė

 

                                                                                                                         Nijolė Matuzevičienė