Administracinė byla Nr. A-3900-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03625-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. G. (F. G.) ir A. G. (A. G.) apeliacinį skundą

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. G. ir A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai F. G. ir A. G. su skundu, įvardytu prašymu, kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 1V-1031 (toliau – ir Įsakymas) netenkinti pareiškėjų prašymo dėl pilietybės atkūrimo; 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) iš naujo išnagrinėti F. G. bei A. G. prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

2.       Pareiškėjai paaiškino, kad kreipėsi į Migracijos departamentą ir prašė jiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymą motyvavo tuo, jog jų senelis / prosenelis M. G. (duomenys neskelbtini) gimė Kaune ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Su prašymu F. G. ir A. G. pateikė dokumentus iš archyvo, kurie patvirtina, kad M. G. ir A. G. tėvai J. bei L. G. yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Remiantis minėtais dokumentais, pareiškėjo A. G. tėvui J. G. taip pat buvo atkurta Lietuvos pilietybė.

3.       Pareiškėjai teigė, kad Migracijos departamentas 2020 m. spalio 12 d. rašte
Nr. (15/3-4)10K-26330 nurodė, jog jų senelis / prosenelis M. G. neatitiko Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, t. y. nebuvo iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukęs asmuo. Pateikti dokumentai iš Rusijos Maskvos srities patvirtinta, kad J. G. iš Lietuvos išvyko į Rusiją, o (duomenys neskelbtini) Rusijoje gimė pareiškėjas A. G..

4.       Pareiškėjai akcentavo, kad prašyme atkurti Lietuvos pilietybę nurodė, jog A. G. tėvas J. G. išvyko iš Lietuvos, tačiau nepaminėjo, kad senelis / prosenelis M. G. ir jo tėvai buvo lietuvių tautos žydai, todėl prasidėjus Vokietijos okupacijai, visi žydai buvo išvežami prieš jų valią. Pareiškėjai teigė, kad negavo atsakymo, kuriuo būtų nuspręsta neatkurti Lietuvos pilietybės, tačiau iš gauto Migracijos departamento laiško suprato, jog ši institucija turi duomenų apie pareiškėjų senelį / prosenelį M. G., kadangi nurodė, jog jis neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąvokos.

5.       F. G. ir A. G. pažymėjo, kad Migracijos departamentas nurodė, jog M. G. sūnus išvyko gyventi į Rusiją. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo nevertino istorinių aplinkybių, kad M. G. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis, kaip ir jo tėvai. Taip pat nebuvo įvertinta tai, kad prasidėjus Vokietijos okupacijai, žydų tautybės lietuviai turėjo bėgti iš Lietuvos arba gyventi slapstydamiesi. Migracijos departamentas nenustatinėjo, ar M. G. atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintą sąvoką, kadangi dėl okupacinių režimų dar iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo bėgti iš Lietuvos.

6.       Pareiškėjai teigė, kad M. G. iš Lietuvos teritorijos ne savo valia buvo išvykęs į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, tačiau tai neturi reikšmės sprendžiant jų pilietybės atkūrimo klausimą. Be to, trėmimai vyko ir į Sovietų Sąjungos teritoriją. F. G. ir A. G. manė, kad Migracijos departamentas nevertino, ar jų senelis / prosenelis atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintos sąvokos reikalavimus ir pateikė argumentus tik dėl atitikties Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 punkte įtvirtintai sąvokai ir tokiais veiksmais pažeidė ne tik Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, 9 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 2 punktą, tačiau ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus; trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjų prašymą išnagrinėjo formaliai ir jiems nepasiūlė pateikti papildomų dokumentų.

7.       Teismo posėdyje pareiškėjų F. G. ir A. G. atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Akcentavo, kad Migracijos departamentas išanalizavo pareiškėjų tėvo / senelio aplinkybes, tačiau nesiaiškino jų prosenelio / senelio aplinkybių, kurios buvo pagrindu pilietybei atkurti.

8.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko.

9.       Atsakovas paaiškino, kad F. G. ir A. G. atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, kadangi yra Rusijos Federacijos piliečiai. Pareiškėjų tėvas / senelis J. G., 1973 m. gruodžio 6 d. iš Vilniaus išvyko į Rusiją, (duomenys neskelbtini) nuolatiniam gyvenimui, todėl pareiškėjams turi būti taikoma Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis.

10.       Pažymi, kad Vidaus reikalų ministerija nenagrinėjo, ar pareiškėjų senelis / prosenelis M. G. atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kadangi tokių duomenų nebuvo gavusi, todėl ir teisme neturėtų būti nagrinėjama atitiktis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, kadangi pareiškėjų prašyme atkurti Lietuvos pilietybę buvo prašoma remiantis kitais pagrindais. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai gali teikti naują prašymą dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, o institucija vadovavosi tik Migracijos departamento konstatuotais faktais.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad išnagrinėjęs F. G. ir A. G. prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei jų priedus, nustatė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtino, jog M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau nėra duomenų, kad jis iš Lietuvos išvyko iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas nustatė, kad J. G., 1973 m. išvykęs iš Lietuvos į Rusiją, neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais, kaip yra nustatyta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, todėl jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kurie yra nustatyti asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir kartu būti Lietuvos Respublikos bei kitos valstybės piliečiais.

13.       Migracijos departamentas akcentuoja, kad pareiškėjai nei su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nei su skundu teismui nepateikė jokių įrodymų, kad M. G. Pilietybės įstatymo prasme galėtų būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; skunde teismui pateikiami tik deklaratyvūs teiginiai. Taip pat nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad M. G. ar J. G. būtų ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad nėra ginčo, jog M. G. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai (M. G. palikuonys) galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik atsisakę Rusijos Federacijos pilietybės; jie nuo reikalavimo atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės galėtų būti atleisti tik jeigu atitiktų bent vieną iš sąlygų, nustatytų Pilietybės statymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktuose, tačiau F. G. ir A. G. nei Migracijos departamentui, nei teismui jokių dokumentų, įrodančių, kad jie atitinka bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktuose nustatytų sąlygų, nepateikė.

II.

15.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjų F. G. ir A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16.       Teismas nustatė, kad pareiškėjų atstovė 2019 m. birželio 2 d. Migracijos departamentui išsiuntė F. G. ir A. G. prašymus Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 punktu ir 9 straipsnio 2 dalimi, kadangi pareiškėjų tėvai, seneliai / proseneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie 1973 m. išvyko iš Lietuvos į Rusiją. Trečiasis suinteresuotas asmuo, išnagrinėjęs F. G. ir A. G. prašymą ir jam pagrįsti pateiktus dokumentus, 2020 m. rugsėjo 4 d. teikimu Nr. 13P-404 (toliau – Teikimas), vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 33 straipsnio 2 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr.  280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 1 punktu, pasiūlė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kadangi jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Teikime Migracijos departamentas nurodė, kad J. G., išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvokos, kadangi iš Lietuvos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją išvyko po 1940 m. birželio 15 d. Atsižvelgiant į tai, F. G. ir A. G. neatitiko Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kurie yra nustatyti asmenims, norintiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir kartu būti Lietuvos Respublikos bei kitos valstybės nariais. Įsakymu buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jiems atkūrimo.

17.       Pacitavęs Įstatymo 2 straipsnio 3, 7, 10 ir 17 dalių, 9 straipsnio 1 bei 2 dalių, 38 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad F. G. ir A. G. iš esmės remiasi tuo, jog Migracijos departamentas nevertino jų senelio / prosenelio M. G., kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, situacijos, kadangi būtent iš jo, pareiškėjų teigimu, kyla jų teisė atkurti pilietybę. Teismas nurodė, kad F. G. ir A. G. argumentų visuma rodo, jog jie M. G. evakuaciją į Sovietų Sąjungą nacistinės Vokietijos okupacijos metu prilygina ištrėmimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir dėl to jis turėtų atitikti Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., apibrėžimą. Pasak pareiškėjų, Migracijos departamentas šios aplinkybės nevertino.

18.       Teismas nustatė, kad F. G. ir A. G. senelis / prosenelis M. G. (duomenys neskelbtini) gimė Kaune J. G. ir L. V.-G., kurių Lietuvos Respublikos pilietybę įrodantys pasai yra bylos medžiagoje, šeimoje. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas neginčijo, jog M. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Trečiojo suinteresuoto asmens surinktais duomenimis, pareiškėjų tėvas / senelis J. G. yra M. G. sūnus ir gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, o 1973 m. išvyko nuolatiniam gyvenimui į Rusiją. Pareiškėjai yra J. G. sūnus ir anūkas.

19.       Teismas akcentavo, kad F. G. ir A. G. pripažįsta, jog nebuvo nurodę, kad M. G. buvo ištremtas iš Lietuvos. Iš pareiškėjų prašymų atkurti pilietybę matyti, kad jie nurodė, jog jų tėvai / seneliai / proseneliai iš Lietuvos išvyko 1973 m. Taigi, F. G. ir A. G. savo prašymą grindė aplinkybe, kad jų tėvas / senelis J. G. išvyko gyventi į Rusiją 1973 m. Būtent šią aplinkybę, kaip pagrindą pilietybei atkurti, Teikime ir vertino Migracijos departamentas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės apie M. G. ištrėmimą iš Lietuvos iš esmės yra naujas pagrindas prašymui atkurti Lietuvos pilietybę, kuris nebuvo nurodytas pirminiame prašyme, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Teikime pagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su M. G. galimu ištrėmimu iš Lietuvos. Teismas nurodė, kad F. G. ir A. G., remdamiesi tuo, galėtų iš naujo kreiptis dėl pilietybės atkūrimo.

20.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų ar konkrečių aplinkybių, susijusių su M. G. prievartiniu ištrėmimu iš Lietuvos. Be to, byloje yra duomenys, kad jis dar (duomenys neskelbtini) gyveno Lietuvoje (jam gimė sūnus J. G.) ir nėra jokių duomenų apie jo išvykimą iš Lietuvos.

21.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas Teikime padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pilietybei atkurti, kadangi J. G. situacija neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., apibrėžimo, kadangi jis iš Lietuvos teritorijos išvyko į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (1973 m.), todėl nėra pagrindo naikinti Įsakymą.

III.

22.        Pareiškėjai F. G. ir A. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir jų skundo reikalavimus tenkinti, t. y. panaikinti Įsakymą ir Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

23.       F. G. ir A. G. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra nepagrįsti, nebuvo išnagrinėtos visos aplinkybės ir dėl to buvo neteisingai pritaikytos materialiosios teisės normos. Savo poziciją pareiškėjai iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nuodyti jų pirmosios instancijos teisme pateiktame skunde.

24.       F. G. ir A. G. akcentuoja, kad teismas sprendimą atmesti jų prašymą argumentavo tuo, jog pareiškėjai, prašydami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatkreipė dėmesio, kad M. G. (tėvas / senelis) buvo evakuotas į Rusiją ir dėl to šios aplinkybės neturėjo nagrinėti, tačiau teismui turi būti žinoma, kad nagrinėjant palikuonių galimybę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra įmanoma to padaryti, neįsitikinus, jog jų tėvai / seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos piliečiais, o tokios aplinkybės įrodomos tik pateiktais dokumentais apie asmens gyvenimą Lietuvoje. F. G. ir A. G. nurodo, kad faktas, jog M. G. buvo evakuotas, Migracijos departamentui nagrinėjant A. G. pareiškimą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo būti žinomas.

25.       Pareiškėjams keistai skamba ir teismo reikalavimas įrodinėti aplinkybę, jog M. G., būdamas žydų tautybės vaikas, buvo prievarta ištremtas ir Lietuvos. Jų nuomone, kai kurios istorinės aplinkybės nereikalauja įrodinėjimų ir tą teismas turėtų pripažinti. F. G. ir A. G. pažymi, kad jeigu būdamas žydu ir vaiku, M. G. nebūtų buvęs privertinai ištremtas iš Lietuvos, jis būtų buvęs nužudytas, kaip ir kiti žydų tautybės vaikai.

26.       Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka.

27.       Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia taip pačiais argumentai, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į F. G. ir A. G. skundą.

28.       Vidaus reikalų ministerija pažymi, kad kaip supranta, pareiškėjai su aiškinimu, paremtu tuo, jog jie neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies sąvokos: „asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ (kartu ir 7 str. 3 p.) sutinka, tačiau teigia, kad jie atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies sąvoką: „asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.“, t. y. ir Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 bei 4 punktus (atitiktis suteiktų teisę atkurti pilietybę, net ir esant Rusijos piliečiais). Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjų protėvis M. G. – buvo asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.: 1) tam tikri asmenys buvo tarybinės valdžios evakuoti (artėjant hitlerinės Vokietijos kariuomenei) ne priverstinai, o siekiant juos apsaugoti, t. y. jų sutikimu ir interesais; 2) tai, kad asmens priverstinis iškeldinimas iš Lietuvos pateisina kitos valstybės pilietybės turėjimą, reiškia, jog tarp asmens priverstinio iškeldinimo iš Lietuvos ir jo ar palikuonių kitos (ne Lietuvos) pilietybės turėjimo turi būti priežastinis ryšys, tačiau nagrinėjamu atveju M. G. po karo (evakuacijos) grįžo į Lietuvą ir toliau joje gyveno, o tarp jo evakuacijos ir pareiškėjų tėvo / senelio J. G. išvykimo gyventi į Rusiją 1973 m., t. y. F. G. ir A. G. Rusijos pilietybės, nėra priežastinio ryšio.

29.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

30.       Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Savo poziciją Migracijos departamentas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į F. G. ir A. G. skundą. Akcentuoja, kad J. G. atvykimas į Rusiją 1973 m. gruodžio 6 d. neįrodo, jog M. G. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o J. G. 1973 m. gruodžio 6 d. atvyko į Rusiją – Sovietų Sąjungos teritoriją, todėl jis neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos.

31.       Remdamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nei kartu su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nei kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad M. G. gali būti laikomas asmeniu, ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; priešingai – F. G. ir A. G. prašymuose dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė, kad jų tėvai, seneliai, proseneliai nebuvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjų prašymų turinys patvirtina, jog M. G. neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl ši institucija neturėjo pareigos F. G. ir A. G. prašyti pateikti papildomus dokumentus, jų prašymus išnagrinėjo iki galo, o teisės normas taikė tinkamai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32.       Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. 1V-1031 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriame buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjų F. G. ir A. G. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jiems atkūrimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai taip pat prašė Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo išnagrinėti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

33.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pilietybei atkurti, kadangi J. G. situacija neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., apibrėžimo, nes jis iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją išvyko 1973 m., be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų ar konkrečių aplinkybių, susijusių su M. G. prievartiniu ištrėmimu iš Lietuvos, F. G. ir A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir jų skundą tenkinti visiškai.

34.       Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Taigi, ne tik valstybė, bet ir jos pilietis turi tam tikras teises ir pareigas. Valstybės ir piliečio ypatingo santykio reikšmė suponuoja nuolatinio abipusio valstybės ir asmens ryšio palaikymo svarbą. Pažymėtina, kad tarpukario ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija buvo priežastis, dėl kurios kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos Respublikos valstybe nutrūko ne dėl pačių asmenų valios, įstatymų leidėjas nustatė pilietybės atkūrimo institutą, kuris yra reguliuojamas Pilietybės įstatyme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).

35.       Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžiama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

36.       Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reguliuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

37.       Aiškindamas nurodytas Pilietybės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021). Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.

38.       Atsižvelgiant į aptartą pilietybės teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka šias sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-2019/2020). Ginčo dėl to, kad pareiškėjų protėvis šias aplinkybes atitiko, nėra.

39.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 60, 87) patvirtina, kad F. G. ir A. G. yra Rusijos piliečiai (ginčo dėl to administracinėje byloje nėra), todėl vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, jiems Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jie atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktų reikalavimus.

40.       Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas), yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas), yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. To paties straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

41.       Atsakovas, spręsdamas pilietybės atkūrimo klausimus, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Atsižvelgus į tai, kad Įsakymas yra individualus administracinis aktas, jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.)

42.       Nustatyta, kad ginčijamas administracinis sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. teikimą Nr. 13P-404, kuris nagrinėjamu atveju vertinamas individualaus administracinio akto motyvuotumo aspektu. Matyti, kad nagrinėdamas pareiškėjų prašymą, Migracijos departamentas Teikime aptarė ir Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei 7 straipsnio 2 punkto nuostatas, tačiau šio pagrindo taikymui aktualių faktinių aplinkybių nesiaiškino, nenagrinėjo ir nevertino. Jeigu institucijai trūko dokumentų ar duomenų, ji turėjo pareigą pareiškėjams pasiūlyti tokius duomenis ar dokumentus pateikti. Spręsdamas pilietybės F. G. ir A. G. atkūrimo klausimą, Migracijos departamentas privalėjo išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, reikšmingas pareiškėjų siekiui atkurti pilietybę (tame tarpe ir M. G. atitiktį Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalies sąvokai „asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.“), tačiau tai nebuvo padaryta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiais veiksmais valstybės institucija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus gero viešojo administravimo principus ir netinkamai įgyvendino jai priskirtas funkcijas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjų prašymus išnagrinėjo tinkamai. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas privalo iš naujo įvertinti F. G. bei A. G. prašymų atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę pagrįstumą, įvertindamas ir F. G. bei A. G. prosenelio / senelio atitiktį Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatoms.

43.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, Įsakymą panaikinant ir Migracijos departamentą įpareigojant iš naujo išnagrinėti pareiškėjų F. G. bei A. G. prašymus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų F. G. (F. G.) ir A. G. (A. G.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų F. G. (F. G.) ir A. G. (A. G.) skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 1V-1031 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti F. G. (F. G.) bei A. G. (A. G.) prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas