LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, Daliaus Čepono prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą G. K. administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2023 m. gegužės 26 d. nutarimu G. K. nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį 1300 Eur dydžio bauda už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalis, t. y., būdama UAB „B“ direktorė, leido įmonėje trečiųjų šalių piliečiams V. S. (V. S.) laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 9 d. iki 2023 m. balandžio 12 d., A. Z. (A. Z.) laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. balandžio 15 d., U. N. (U. N.) laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 30 d. iki 2023 m. kovo 18 d., S. K. (S. K.) laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 23 d. iki 2022 m. rugsėjo 24 d. vairuoti UAB „B“ valdomą krovininį kelių transportą, vykdyti vairuotojų darbus, nesudarius darbo sutarčių.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktos G. K. skundas tenkintas, Inspekcijos nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta.

3.       Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 29 d. nutartimi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo R. Rakausko apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

4.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nutartimi Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, Daliaus Čepono prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5.       Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti Inspekcijos 2023 m. gegužės 26 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1.                      Bylos atnaujinimo būtinumą lemia tai, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikęs materialiosios teisės normas, formuoja ydingą praktiką, suteikiančią teisinę galimybę darbdaviams leisti dirbti trečiųjų šalių piliečiams Lietuvos Respublikos darbdavio sukurtoje darbo vietoje, su įmonės darbo priemonėmis, dokumentais, įgaliojimais ir netgi vykdyti Lietuvoje licencijuojamą veiklą (su šio darbdavio licencija) teisės aktų nustatyta tvarka neįdarbinus ar nekomandiravus darbuotojų, kaip to reikalauja galiojantys teisės aktai. Tokia teismo formuojama praktika paneigiamos tiek galiojančios Užimtumo įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatos ir ignoruojamas bendrasis teisės principas ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė nekyla).

5.2.                      Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Inspekcijos atlikto tyrimo metu nustatyta paslėpto nelegalaus darbo UAB „B“ naudai forma, nes G. K. su darbuotojais, trečiųjų šalių piliečiais, vykdančiais darbo funkcijas įmonės naudai su įmonės darbo priemonėmis, dokumentais ir licencija (faktas konstatuotas remiantis byloje surinkta medžiaga), vengė teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti darbo santykius, juos bandė paslėpti civiline sutartimi.

5.3.                      Administracinio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, kad Baltarusijos Respublikos piliečiai V. S., A. Z., U. N., S. K. tam tikrais laikotarpiais realiai dirbo – vykdė transporto priemonės vairuotojo darbo funkcijas UAB „B“ valdomomis transporto priemonėmis. Vairuotojų realų darbą patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Lietuvos Respublikos muitinės pateikti įrodymai, valstybės sienos kirtimo duomenys, 2023 m. balandžio 12 d. ir 2023 m. balandžio 15 d. atliktų patikrinimų duomenys, tarptautiniai krovinių pervežimo važtaraščiai CMR. Tarp šių vairuotojų ir UAB „B“ direktorės G. K. susidarę santykiai turi darbo sutarties požymių, nes asmenys dirbo vairuodami UAB „B“ valdomas transporto priemones, turinčias šio vežėjo galiojančias licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas. Vairuotojai vežė krovinius (vykdė darbo funkcijas) sukurdami naudą UAB „B“, nes kroviniai buvo vežami su tarptautiniais krovinių pervežimo važtaraščiais CMR, kuriuose grafose „vežėjas“ ar „sekantis vežėjas“ pažymėti UAB „B“ spaudai. S. K. vyko su užsienio valstybių leidimais tarptautiniam krovinių vežimui keliais, jie buvo išduoti UAB „B“. Darbuotojams V. S. ir A. Z. buvo išduoti UAB „B“ įgaliojimai valdyti šiai įmonei priklausantį vilkiką, stebėti jo techninę būklę, atstovauti kelių policijoje, muitinėje ir draudimo institucijose. V. S., A. Z., U. N., S. K. dirbo nesudarę rašytinių darbo sutarčių ir apie valstybinio socialinio draudimo pradžią nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. 

5.4.                      UAB „B“ šių darbuotojų darbo funkcijų vykdymą grindė 2020 m. balandžio 1 d. bendradarbiavimo sutartimi Nr. 20-04-01 tarp UAB „B“ ir įmonės „K“, kurios direktorius A. K. taip pat dirba UAB „B“ transporto vadybininku; sutartyje atsiskaitymas už vienos įmonės kitai vykdomus įsipareigojimus nenurodytas. Inspekcijos atlikto tyrimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad UAB „B“ turi licenciją verstis krovinių pervežimu, tačiau neturi teisės perleisti savo valdomų transporto priemonių kitam ūkio subjektui tam, kad šis vykdytų licencijuojamą veiklą (Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir KTK) 8 straipsnio 4 dalis). Panaudoti užsienio valstybių leidimai tarptautiniam krovinių vežimui keliais per šių šalių teritoriją įrodo, kad būtent UAB „B“ vykdė krovinių pervežimą ne tik Lietuvoje, bet ir per Baltarusijos, Rusijos bei Kazachstano teritorijas ir naudojosi šių valstybių leidimais tarptautiniam krovinių vežimui. Jei veikla realiai būtų vykdyta ir kroviniai vežti įmonės „K“ (o ne UAB „B“), jai vykti per savo šalies teritoriją – Kazachstaną tokie leidimai nebūtų reikalingi. Be to, vairuotojams buvo išduoti įgaliojimai atstovauti būtent UAB „B“, o ne įmonės „K“ interesams įvairiose įstaigose. Taigi, sudarydama šią bendradarbiavimo sutartį, UAB „B“ siekė slėpti darbo santykius su vairuotojais. 

5.5.                      Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pagal 2020 m. balandžio 1 d. bendradarbiavimo sutartį įmonė „K“ komandiruoja savo vairuotojus. Atsižvelgiant į tai, kad aktualiu laikotarpiu (2022 m. liepos 23 d. – 2023 m. balandžio 15 d.) sutartis buvo galiojanti, teismas laikė ją teisėtu įrodymu administracinio nusižengimo byloje. Vadovaudamasis sutarties laisvės principu ir galimybe sutarties šalims pasidalyti teises ir pareigas, teismas laikė, kad vairuotojai darbo funkcijas vykdė įmonės „K“ naudai.

5.6.                      Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino krovinių vežimo tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančio teisinio reglamentavimo, todėl netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Šiuo atveju UAB „B“ pagal KTK 8 straipsnio 4 dalį neturėjo teisės perleisti licencijuojamo veiklos vykdymo kitai įmonei, o sudaryta bendradarbiavimo sutartis neprieštarautų teisiniam reglamentavimui tik tuo atveju, jei įmonė „K“ krovinius būtų vežusi su jai priklausančiais vilkikais, turinčiais būtent įmonės „K“ išduotos licencijos verstis krovinių pervežimu kopijas. KTK 27 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja priimti krovinį, pateikti transporto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje nustatytą užmokestį. Šios nuostatos aiškiai apibrėžia, jog naudos už pervežtus krovinius gavėja yra UAB „B“ kaip vežėja, o ne įmonė „K“ (kuri jokiuose muitinės pateiktuose tarptautiniuose krovinių pervežimo važtaraščiuose CMR nėra įvardyta kaip vežėja), todėl neginčijamai darbo funkcijas vairuotojai vykdė UAB „B“ kaip vežėjos naudai.

5.7.                      Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad pagal 2020 m. balandžio 1 d. bendradarbiavimo sutartį įmonė „K“ komandiruoja savo vairuotojus, tačiau administracinio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu G. K. ne tik nepateikė trečiosios šalies įmonės darbuotojų komandiravimo į UAB „B“ dokumentų, bet ir šį faktą neigė. Be to, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 57 straipsnio 1 dalies 6 punkte (pažeidimo padarymo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje) nustatyta, kad užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti, jeigu yra užsienio valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė, įsteigtos įmonės darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, šios įmonės komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką ir yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje. Duomenų apie pirmiau išvardytų vairuotojų įgytus leidimus dirbti nėra.

5.8.                      Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje konstatavęs, jog iš Kazachstano Respublikoje veikiančio juridinio asmens („K“) į Lietuvos Respublikoje veikiantį juridinį asmenį (UAB „B“) atvykę darbuotojai laikomi į Lietuvos Respublikos teritoriją komandiruotais trečiųjų šalių piliečiais, neįvertino minėto įstatyme įtvirtinto reikalavimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nelegaliu darbu pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą taip pat laikomi atvejai, kai darbuotojai – trečiųjų šalių piliečiai – yra komandiruoti iš Kazachstano Respublikoje įregistruotos įmonės į Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau neturi teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo dirbti. Be to, apie tokius į Lietuvos Respublikos teritoriją komandiruotus trečiųjų šalių piliečius, vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 8 dalimi, darbdavys, įmonė, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, arba fizinis asmuo, pas kurį užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, informaciją apie įdarbintą arba komandiruotą laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsienietį teikia Valstybinei darbo inspekcijai ir Užimtumo tarnybai per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinę sistemą. Šioje sistemoje nėra informacijos apie UAB „B“ įdarbintus ar komandiruotus užsieniečius.

5.9.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-288/2009, 3K-3-491/2009 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016) pripažįstama, jog Lietuvos darbo teisėje galioja turinio prieš formą viršenybės principas. Klausimą, ar asmuo dirba legaliai, reikia spręsti pagal faktinį santykių pobūdį. Reikia išnagrinėti ir įvertinti visas aplinkybes, šalių įsipareigojimus, o ne vien remtis tam tikrais formaliaisiais požymiais – pasirašyta bendradarbiavimo sutartimi tarp dviejų juridinių asmenų. Šiuo atveju apsimestiniu sandoriu formaliai pridengiamas tikrasis darbdavys, taip nepaisant Darbo kodekso 42 straipsnio ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Teismas, nepripažindamas Institucijos teisės paneigti apsimestinį sandorį, pažeidė turinio prieš formą principą, kuriuo remiantis darbo santykių dalyvių sprendimų turinio vertinimas, atsižvelgiant į darbo teisės principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formos vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, nesiaiškindamas konkrečių bylai reikšmingų aplinkybių, tik formaliai remdamasis civilinės sutarties nuostatomis, konstatavo, kad darbuotojai buvo komandiruoti. Sprendime visiškai nebuvo analizuota, ar darbuotojų komandiravimas atitinka teisės aktų nuostatas.

5.10.                      Netinkamai pritaikęs materialiosios teisės normas, apeliacinės instancijos teismas formuoja ydingą praktiką, nesivadovaudamas bendruoju teisės principu ex iniuria ius non oritur, paneigdamas kodifikuotų teisės aktų viršenybę ir iškeldamas virš jų civilinį sutartinį sandorį (bendradarbiavimo sutartį), kuriuo apsimestinai ir pažeidžiant teisės aktus komandiruojami trečiosios šalies piliečiai, nenustato Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų. Tokiu sprendimu formuojama praktika, pagal kurią, institucijai negalint paneigti apsimestinių civilinių sandorių, tokiais sandoriais ir toliau bus siekiama sudaryti sąlygas vykdyti veiklą nelegalių darbuotojų darbo jėga ir nemokėti mokesčių Lietuvos valstybei.

6.       Administracinėn atsakomybėn nepatrauktos G. K. atstovė advokatė G. Gudaitė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jo netenkinti ir priteisti G. K. iš Valstybinės darbo inspekcijos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Advokatė atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1.                      Prašyme iš esmės nepateikta išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų buvimą. Iš prašymo nėra aišku, kokias materialiosios teisės normas apeliacinės instancijos teismas pritaikė netinkamai. Institucija iš esmės ginčija teismų atliktą faktinių aplinkybių vertinimą ir netgi kalba apie tas aplinkybes, kurios nebuvo tirtos nagrinėjant bylą. Iš prašymo turinio matyti, kad jame analizuojamos priešingos šiuo aspektu žemesnės instancijos teismų išvados, kritikuojamas atliktas įrodymų vertinimas, pateikiamas savas faktinių bylos aplinkybių vertinimas, savaip interpretuojant teisės aktų turinį ir darant išvadą, kad administracinėn atsakomybėn nepatrauktas asmuo padarė administracinį nusižengimą. Prašyme pateiktais argumentais Institucija iš esmės prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iš naujo vertinti byloje surinktus įrodymus ir nustatinėti byloje jau nustatytas faktines aplinkybes, o tai prieštarauja ANK 662 straipsnio 13 dalies nuostatoms.

6.2.                      Institucija klaidina teismą prašyme nurodydama, kad administracinio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, patvirtinantys faktines aplinkybes, jog Baltarusijos piliečiai realiai dirbo – vykdė transporto priemonės vairuotojo darbo funkcijas su UAB „B“ valdomomis transporto priemonėmis; UAB „B“, sudarydama sutartį su Kazachstano Respublikos įmone, siekė slėpti darbo santykius. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, paneigė Institucijos teiginius, kad tarp UAB „B“ ir minimų Baltarusijos piliečių susidarę santykiai turi darbo sutarties požymių, taip pat kad Baltarusijos piliečiai vykdė darbo funkcijas sukurdami naudą UAB „B“ ir kad minimi Baltarusijos piliečiai nebuvo įdarbinti. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad minimi asmenys dirbo įmonėje „K“ ir iš šios įmonės gavo darbo užmokestį.

6.3.                      Institucija taip pat nurodo, kad tyrimo metu buvo neabejotinai nustatyta, jog UAB „B“ turi licenciją verstis krovinių pervežimu, tačiau neturi teisės perleisti savo valdomų transporto priemonių kitam ūkio subjektui, kad šis vykdytų licencijuojamą veiklą. UAB „B“ turi krovininių transporto priemonių, kurios yra naudojamos UAB „B“ pagrindinėje veikloje, jomis pristatomos prekės pirkėjams. Valstybinė kelių transporto inspekcija yra išaiškinusi, kad licencijos kroviniams vežti nereikia tik tuo atveju, kai vykdomas vežimas savo sąskaita (net ir tada, kai vežėjas ir gavėjas nebūtinai yra tas pats asmuo), tačiau yra laikomasi 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1072/2009 dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių 1 straipsnio 5 dalies d punkte nurodytų krovinio vežimo sąlygų. Laikantis teisinio reglamentavimo, UAB „B“ yra išduota licencija Nr. (duomenys neskelbtini) verstis krovinių vežimu tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje.

6.4.                      Pareiškėjos cituojama Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad galiojančią licenciją turinčiam vežėjui, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nurodytus atvejus, išduodamos licencijos kopijos, kurios turi būti naudojamos vykdant profesinę vežimo kelių transportu veiklą. Laikoma, kad licencijos kopija yra naudojama, kai Lietuvos vežėjų informacinėje sistemoje ji yra susieta su konkrečia vežėjo kelių transporto priemone. Šio straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytą licenciją turintys vežėjai neturi teisės perleisti suteiktos teisės vykdyti licencijuojamą veiklą ir licencijų kopijų kitiems asmenims. Licencija yra išduota UAB „B“ kaip juridiniam asmeniui, ir UAB „B“ teisės vykdyti licencijuojamą veiklą niekam kitam nesuteikė. UAB „B“ parduotos automobilių detalės buvo UAB „B“ supakuotos, pakrautos į UAB „B“ valdomas transporto priemones, kurioms yra išduotos UAB „B“ turimos licencijos kopijos, ir prie Baltarusijos Respublikos sienos perduotos kitai transporto priemonei.

6.5.                      Krovinių transportavimo važtaraščiuose, priešingai nei nurodo Institucija, yra pažymėta, jog krovinys yra perduodamas kitam vežėjui, ir nurodytas kitos transporto priemonės numeris. Važtaraščiuose taip pat yra ir įmonės „K“ spaudai. Todėl teiginiai, kad krovinio važtaraščiuose nurodoma tik vienintelė vežėja UAB „B“, yra nepagrįsti. Baltarusijos išduoti leidimai yra dvipusiam vežimui – įvažiuoti per sieną ir išvažiuoti, t. y. UAB „B“ transporto priemonės, vairuojamos įmonės „K“ vairuotojų, kerta Baltarusijos sieną, kur krovinys yra perkabinamas, ir vėliau, kitai priekabai grįžus, kerta sieną į Lietuvą. Taigi šie leidimai kaip tik patvirtina faktinę situaciją. Tuo tarpu Kazachstano ir Rusijos išduoti leidimai yra ne vežti kroviniui į šias valstybes, o iškrautai priekabai grįžti į Lietuvą. Tačiau šiuo atveju Institucija ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, o ne netinkamai pritaikytas materialiosios teisės normas.

6.6.                      Tai, kad darbuotojams V. S. ir A. Z. buvo išduoti UAB „B“ įgaliojimai valdyti UAB „B“ priklausantį vilkiką, stebėti jo techninę būklę, atstovauti kelių policijoje, muitinėje ir draudimo institucijose, niekaip nepatvirtina Institucijos prielaidų apie nelegalų darbą. Kadangi pagal UAB „B“ ir įmonės „K“ sutartį šios įmonės darbuotojai nuvairuoja UAB „B“ transporto priemones su įmonės „K“ iš UAB „B“ nupirktomis automobilių detalėmis, logiška, jog šiems įmonės „K“ darbuotojams buvo išduodami įgaliojimai, kurie pagrindė įmonės „K“ darbuotojų teisę valdyti transporto priemones. Tokių įgaliojimų išdavimas nėra draudžiamas ar ribojamas ir automatiškai nesukuria darbo santykių tarp įgaliojimą išdavusio ir jį priėmusio asmens.

6.7.                      Institucija neginčijo UAB „B“ ir įmonės „K“ sudarytos sutarties, atlikdama tyrimą nevertino šios sutarties teisėtumo, netyrė ir nevertino Kelių transporto kodekso nuostatų pažeidimo, dėl to nebaudė administracinėn atsakomybėn nepatraukto asmens. Tačiau dabar, kvestionuodama teismo kompetenciją administracinio nusižengimo byloje, Institucija bando įtikinti teismą, kad nagrinėdamas bylą dėl nelegalaus darbo teismas turėjo vertinti civilinės sutarties teisėtumą krovinių vežimo tarptautiniais maršrutais reglamentavimo atžvilgiu.

6.8.                      Byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp UAB „B“ ir įmonės „K“ būtų sudaryta krovinio vežimo sutartis. Tokių sutarčių įmonės niekada nesudarė, o UAB „B“ niekada negavo jokio užmokesčio už krovinio vežimą. UAB „B“ neteikė krovinių vežimo paslaugų įmonei „K“. UAB „B“ ir įmonę „K“ sutartiniai santykiai sieja nuo 2020 m. balandžio 1 d. Visą tą laiką įmonės vykdė nustatytus sutartinius įsipareigojimus ir analogišką veiklą. Nei tvarkant dokumentus muitinėse, nei vežant parduotas detales nė viena institucija nėra nurodžiusi, kad vykdoma veikla būtų neteisėta, pažeidžianti kokius nors teisės aktus, negalima. Neaišku, kuo vadovaudamasi Institucija teigia, jog UAB „B“ teikia vežėjo paslaugas pagal krovinio vežimo sutartį.

6.9.                      Teismas, vertindamas visumą byloje surinktų įrodymų, padarė išvadą, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog krovinių pervežimą vykdę Baltarusijos piliečiai su UAB „B“ buvo susiję darbo santykiais, kurie turėjo būti įforminami darbo sutartimi. Teismas suteikė Institucijai visas galimybes teikti įrodymus ir įrodyti, kad administracinėn atsakomybėn nepatrauktas asmuo padarė administracinį nusižengimą. Tai, kad Institucija neįrodė, jog buvo padarytas administracinis nusižengimas, nereiškia, kad teismas pažeidė kokias nors Institucijos teises.

6.10.                      Pagal Kazachstano įstatymus vairuotojai, vykstantys į Lietuvą, yra komandiruojami. Tačiau jie yra komandiruojami ne dirbti į UAB „B“, o vykdant darbo funkcijas įmonėje „K“. Todėl jokių dokumentų dėl minimų vairuotojų komandiravimo į UAB „B“ ir negali būti. Įmonės „K“ vairuotojai nėra komandiruojami laikinai dirbti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir neketina dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo atveju pareiga pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 57 straipsnio 1 dalies 4 punktą įsigyti leidimą dirbti nėra taikoma.

6.11.                      Be to, Institucija G. K. baudė už tai, jog su minimais vairuotojais nebuvo sudarytos darbo sutartys ir nebuvo gauti leidimai juos įdarbinti. Nutarime nebuvo tirta ir nustatyta jokių aplinkybių dėl darbuotojų komandiravimo neteisėtumo. G. K. nebuvo baudžiama pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, nustatančią atsakomybę už informavimo apie komandiruojamus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimus. Taigi Institucija bando nepagrįstai išplėsti administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą.

III.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7.       Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, D. Čepono prašymas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimui teisme taikomų reikalavimų

8.       Nagrinėjamoje byloje Valstybinės darbo inspekcijos 2023 m. gegužės 26 d. nutarimu G. K. buvo nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalis, t. y., būdama UAB „B“ direktorė, leido įmonėje dirbti asmenims, nesudariusi su jais darbo sutarčių. Abiejų instancijų teismai, išnagrinėję administracinio nusižengimo bylą, pasiremdami in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta duomenų, neabejotinai pagrindžiančių G. K. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymą.

9.       ANK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis, 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-693/2018, 2AT-9-976/2020). Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, taip pat būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-78-788/2016, 2AT-10-693/2018, 2AT-9-976/2020). Asmens kaltumas administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuotas tik kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pagal administracinių nusižengimų teisenoje galiojantį nekaltumo prezumpcijos principą (ANK 566 straipsnio 1 dalis), būtent Institucijai tenka pareiga įrodyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikos neteisėtumą (ANK 567 straipsnis).

10.       Kartu pažymėtina, kad in dubio pro reo principas negali būti aiškinamas atsietai nuo teismo pareigos išsamiai išnagrinėti administracinio nusižengimo bylą. ANK 567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Pagal konstitucinės jurisprudencijos nuostatas, teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-9-976/2020). Aktyvaus teismo vaidmens įgyvendinimą užtikrina ir ANK 632 straipsnio 5 dalies nuostata, leidžianti bylą nagrinėjančiam teismui atlikti bet kokį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame ir penktajame skirsniuose nurodytą proceso veiksmą, taip pat 640 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, leidžianti teismui šalių prašymu arba savo iniciatyva, nustačius, kad byloje trūksta įrodymų, juos išreikalauti arba įpareigoti administracinį nusižengimą tyrusią instituciją ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų įrodymus pateikti teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-43-387/2022). Taigi, prieš nuspręsdamas, jog dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių liko abejonių, teismas turi dėti protingas pastangas šioms abejonėms pašalinti. O vadovaujantis in dubio pro reo taisykle, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis įstatymuose nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis.

11.       Teismų praktikoje pažymėta, kad teisėtas, pagrįstas ir kartu teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Jeigu nepavyksta išsiaiškinti įvykio, dėl kurio buvo pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas (teisena), esminių aplinkybių, teismas negali patikimai nustatyti materialios tiesos. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes (ANK 567 straipsnis),  (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-489/2019, 2AT-9-976/2020). Taigi, viena iš teisingo sprendimo priėmimo garantijų administracinio nusižengimo byloje yra tinkamas įrodymų ištyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. e2AT-87-976/2022). Įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia administracinio nusižengimo, dėl kurio asmuo traukiamas administracinėn atsakomybės, požymiai.

12.       ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. ANK 645 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis procesas (dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų) vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.

13.       Nagrinėjamoje byloje nagrinėjamas klausimas dėl nelegalaus darbo požymių aiškinimo ir jų nustatymo sprendžiant, ar darbdavys (kitas atsakingas asmuo) turėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį.

14.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad atsakomybė pagal ANK 95 straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ANK 95 straipsnio sudėtį‏‏‎ ‏‏(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020). Tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo), sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių‏‏‎ ‏‏‎(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018). Užsieniečių įdarbinimui Lietuvos Respublikoje teisės aktai nustato papildomus reikalavimus. Pagal UTPĮ 62 straipsnio 2 dalį, darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Užsieniečio darbas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jei jis dirba be leidimo dirbti, kai jį būtina turėti (UTPĮ 64 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-511/2023).

15.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tam tikrais laikotarpiais trečiųjų šalių piliečiai V. S., A. Z., U. N., S. K. gabeno prekes, t. y. vykdė vairuotojų darbus UAB „B“ priklausančiais krovininiais automobiliais. Byloje taip pat nustatyta, kad šie asmenys nebuvo sudarę darbo sutarčių su UAB „B“, tačiau buvo sudarę darbo sutartis su įmone „K“; atitinkamai tarp UAB „B“ ir įmonės „K“ nuo 2020 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią įmonės susitarė bendradarbiauti gabenant automobilių detales.

16.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad G. K. veikoje nėra ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo (nelegalaus darbo) požymių. Skundžiamoje nutartyje, pripažindamas šį sprendimą teisėtu ir pagrįstu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutarimo turinys patvirtina, jog teismas, spręsdamas G. K. atsakomybės klausimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos išvados, taigi jokių esminių procesinių pažeidimų bylos nagrinėjimo metu nepadarė (7 punktas).

17.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog V. S., A. Z., U. N., S. K. buvo pavaldūs UAB „B“, t. y. būtų vykdę būtent UAB „B“, o ne savo darbdavės „K“, su kuria yra sudarę sutartis, nurodymus; kad nurodyti asmenys su UAB „B“ būtų taręsi dėl darbo šioje bendrovėje sąlygų, numatomų funkcijų, atlygio ir pan.; kad apskritai nėra duomenų apie tai, jog tarp UAB „B“ ir minėtų vairuotojų buvo sudarytas koks nors sutarimas, susijęs su krovinių pervežimo veiksmais. Aplinkybė, kad šiems asmenims buvo leidžiama naudotis įmonės automobiliais, teismo vertinimu, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad asmenys dirbo nelegaliai įmonėje. Taigi teismas konstatavo, kad, vadovaujantis in dubio pro reo principu, byla turi būti nutraukta.

18.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytą teismų praktiką ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad byloje nebuvo nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis trečiųjų šalių piliečiai vairavo Lietuvos įmonei priklausančius krovininius automobilius, todėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymiai buvo analizuoti formaliai, nevertinant byloje pateiktų dokumentų (įmonių bendradarbiavimo sutarties) teisinio turinio; apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius būtent su faktiniais ir teisiniais fizinių asmenų ir įmonės santykiais ir jų kvalifikavimu kaip darbo santykių. Šie pažeidimai, remiantis toliau išdėstytais argumentais, pripažįstami esminiais ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. 

19.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš pirmosios instancijos teismo priimto nutarimo, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismų išvados grindžiamos išimtinai G. K. 2023 m. birželio 16 d. skunde nurodytomis aplinkybėmis, taip pat G. K. ir jos atstovės advokatės G. Gudaitės paaiškinimais. Remdamiesi jais, teismai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad UAB „B“ direktorė leido įmonėje trečiųjų šalių piliečiams vairuoti UAB „B“ transporto priemones ir kad UAB „B“ siejo darbo santykiai su jais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tarp UAB „B“ ir įmonės „K“ sudarytos bendradarbiavimo sutarties pagrindu minėtos įmonės yra pasiskirsčiusios funkcijas vykdant automobilių detalių prekybą ir pervežimą (UAB „B“ krovinius ruošia, o įmonė „K“ juos gabena), kad krovinių pervežimo veiksmai buvo atliekami ne UAB „B“, o įmonės „K“ naudai. Vienas esminių Institucijos skunde nurodytų argumentų buvo susijęs su tuo, kad nurodyta bendradarbiavimo sutartimi iš tiesų yra maskuojami faktiniai darbo teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šios sutarties turiniu, viena vertus, konstatavo, kad tarp įmonių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kita vertus, nurodė, kad bendradarbiavimo sutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepriklauso šią bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai.

20.       Darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012; kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).

21.       Nagrinėjamos bylos kontekste santykių, susiklosčiusių tarp vairuotojų V. S., A. Z., U. N., S. K. ir UAB „B“, turinys ir teisinis jų vertinimas turi esminę reikšmę nustatant ANK 95 straipsnyje nurodyto nusižengimo požymius (arba jų nebuvimą). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėtiems vairuotojams buvo leidžiama naudotis UAB „B“ automobiliais, taip pat kad jie buvo komandiruojami įmonės „K“. Skundžiamoje nutartyje nėra pateikiama šių teismo nustatytų aplinkybių teisinio turinio analizė atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje galiojantį teisinį darbo santykių, užsieniečių įdarbinimo reglamentavimą. Pažymėtina, kad DK 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog laikinai į Lietuvos Respublikos teritoriją dirbti pagal užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio darbdavio pavedimą atsiųstam darbuotojui jo darbo sutarčiai taikytina teisė taikoma tiek, kiek jo darbo imperatyviai nereglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo teisės normos. Taip pat konstatuodamas, kad vairuotojams buvo leidžiama naudotis UAB „B“ priklausančiais krovininiais automobiliais, teismas nesiaiškino tokio leidimo juridinio pagrindo ir galimybės tokį leidimą suteikti atsižvelgiant į krovinių pervežimą kaip licencijuojamą veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus reikalavimus.

22.       Taigi, teismai, iš esmės netirdami teisinio trečiųjų šalių piliečių, Lietuvoje vairuojančių Lietuvos įmonės vilkikus, santykių su šia įmone pagrindo, padarė formalią išvadą, kad nėra pagrindo kvalifikuoti šiuo santykius kaip darbo santykius. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog, esant bendradarbiavimo sutarčiai tarp dviejų įmonių, trūksta duomenų konstatuoti darbo santykiams tarp Lietuvos įmonės ir jos vilkikų vairuotojų, turinčių darbo sutartis su užsienio valstybės įmone, tačiau tuo pat metu atsisakęs tirti jos turinį, taip pat neatsakė į esminį Institucijos apeliacinio skundo argumentą. Kartu pažymėtina, kad teismai, vadovaudamiesi in dubio pro reo principu, neturi vengti aktyvaus vaidmens procese, nustatydami bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas netyrė reikšmingų aplinkybių, taigi, pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo tinkamai nepatikrino.

23.       Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas bylos neišnagrinėjo tiek, kiek buvo prašoma Institucijos paduotame apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo tinkamai nepatikrino, nevykdė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes, nesiėmė priemonių pašalinti kilusias abejones. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ANK 567 straipsnio 1 dalies, 652 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, teismas turi išsamiai išanalizuoti faktinius santykius, susiklosčiusius tarp vairuotojų V. S., A. Z., U. N., S. K. ir UAB „B“, įvertinti šių santykių teisinį turinį Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, taip pat sutarčių tarp vairuotojų ir įmonės „K“, sutarties tarp UAB „B“ ir įmonės „K“ kontekste ir tinkamai motyvuoti išvadas dėl šių santykių kvalifikavimo.

Dėl G. K. atstovės advokatės G. Gudaitės pateikto prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas

24.       Pateiktame atsiliepime advokatė G. Gudaitė prašo iš Valstybinės darbo inspekcijos G. K. priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pateikdama tokį prašymą, advokatė nedetalizuoja ir nenurodo, kokios išlaidos ir kokia jų suma turi būti atlyginama, nepateikia jokių G. K. patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, advokatės prašymas priteisti iš Valstybinės darbo inspekcijos G. K. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :        

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui.