Administracinė byla
Nr. AS146–798/2010
Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. gruodžio 31 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus
Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos
pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto
asmens uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties administracinėje
byloje pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie
Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės
priežiūros skyriaus skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės
administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei
„Olinda“ dėl statybos leidimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas Valstybinės teritorijų planavimo ir
statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo
ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus
apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d. išduotą statybos
leidimą Nr. NS/78/08-1607.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo
užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje
sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d.
išduoto statybos leidimo Nr. NS/78/08-1607 galiojimą. Prašymą grindė tuo, kad
statybų vykdymas ginčijamo akto pagrindu reikštų statybas pagal neteisėtai
išduotą leidimą, o tai sukeltų pasekmes, numatytas Statybos įstatymo 281
straipsnyje. Pažymėjo, jog statybos gali apsunkinti ar padaryti neįmanomu
teismo sprendimo įvykdymą, nebūtų apgintas viešasis interesas.
II.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi priėmė pareiškėjo
prašymą nagrinėjimui teisme ir patenkino prašymą taikyti reikalavimo
užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo dienos sustabdė Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d. išduoto statybos leidimo Nr.
NS/78/08-1607 galiojimą.
Teismas nustatė, kad prekybos
paskirties pastato Vilniaus mieste, Gineitiškėse, kurio statybai ginčijamu aktu
yra išduotas leidimas, statybos darbai dar nepradėti. Pažymėjo, jog tuo atveju,
jei statybos darbai būtų pradėti, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju
jų padarinių pašalinimas bei buvusios padėties atkūrimas būtų susijęs su
sudėtingais technologiniais procesais bei pareikalautų nemažų finansinių,
organizacinių, techninių išteklių.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė
bendrovė „Olinda“ nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010
m. lapkričio 22 d. nutartimi pateikė atskirąjį skundą (b. l. 45-49), kuriuo
prašo panaikinti tą nutarties dalį, kuria buvo išspręstas reikalavimo
užtikrinimo priemonių taikymo klausimas ir šį klausimą išspręsti iš esmės –
netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjas praleido naikinamąjį vienerių metų
terminą kreiptis į teismą, todėl jo skundas negalėjo būti priimtas
nagrinėjimui.
2. Pareiškėjas neturi teisės ginti uždarosios
akcinės bendrovės „Merko statyba“ subjektinių teisių teismine tvarka, todėl yra
pagrindas atsisakyti priimti jo skundą.
3. Pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo
intereso, todėl yra pagrindas atsisakyti priimti jo skundą.
4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs skundo
padavimo terminą, todėl pareiškėjo skundas neturėjo būti priimtas.
5. Statybos nebuvo ir iki šiol nėra pradėtos dėl
uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“ kaltės (šiai pažeidus generalinės
rangos sutartį), todėl argumentas, kad vykstančios statybos gali apsunkinti ar
padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą ateityje, yra nepagrįstas.
6. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas
nebūtų adekvatus siekiamiems tikslams, pažeistų proporcingumo, šalių interesų
pusiausvyros ir viešųjų interesų principus.
Pareiškėjas Valstybinės teritorijų planavimo ir
statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo
ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto
asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos
teismo nutartį palikti nepakeistą. Išdėsto šiuos argumentus:
1. Teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta priimti
pareiškėjo skundą negali būti skundžiama apeliacine tvarka (Administracinių
bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalis, 149
straipsnis), todėl negali būti atskirojo skundo dalyku. Apelianto argumentai,
dėl skundo priėmimo klausimo išsprendimo neturi būti nagrinėjami.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
savo praktikoje laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo
priemonės taikymo klausimą bylose, kuriose ginčijamas statybos leidimas, yra
ypač svarbu atsižvelgti į ginčo pastato faktinę padėtį (statybų baigtumą).
Kadangi nagrinėjamu atveju statyba pagal ginčijamą statybos leidimą nėra
pradėta, o trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodo, kokią žalą jam galėtų
sukelti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, poreikis sustabdyti
statybos leidimo galiojimą, tokiu būdu suteikiant prioritetą viešajam
interesui, yra akivaizdus.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV.
Atskirasis skundas
atmestinas.
ABTĮ 71 straipsnio 1
dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba
savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali
būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ
71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi
nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo
priemonių (priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą)) teismo
sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant
reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, akcentuojama būtinybė motyvuotai
įvertinti teismo sprendimo įvykdymo galimybes, atsižvelgiant į tokios priemonės
taikymo tikslingumo (ar jos taikymas realiai padėtų reikalavimo patenkinimo
atveju atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį), proporcingumo (pvz., galimos
žalos proporcija: pritaikius reikalavimo užtikrinimą, tačiau netenkinus reikalavimo,
ir netaikius priemonės, bet patenkinus reikalavimą), proceso šalių interesų
balanso, viešųjų interesų apsaugos ir kitus principus (žiūrėti, pavyzdžiui,
administracines bylas Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl trečiajam
suinteresuotam asmeniui UAB „Olinda“ 2009 m birželio 23 d. išduoto statybos
leidimo Nr. NS/78/08-1607 prekybos paskirties pastato Gineitiškių k.
(Pašilaičiuose) statybai (b. l. 12-13). Pareiškėjas prašo taikyti ABTĮ 71
straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai
sustabdyti ginčijamo administracinio akto – statybos leidimo – galiojimą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs
reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą proporcingumo, proceso šalių
interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų aspektu, konstatuoja, kad
pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikinai sustabdė Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos 2009 m birželio 23 d. išduoto statybos leidimo Nr.
NS/78/08-1607, galiojimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Olinda“
nei prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nei atskirajame
skunde iš esmės nepateikė argumentų (pagrįstų įrodymais) kaip reikalavimo
užtikrinimo priemonės laikinas pritaikymas neigiamai paveiktų trečiojo
suinteresuoto asmens turtinius ar kitus interesus ir tokiu būdu pažeistų
proporcingumo bei šalių pusiausvyros principus. Be to, net jei tokie įrodymai
ir būtų pateikti, vien galimi suinteresuotų asmenų finansiniai nuostoliai
negali būti pagrindas netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, nes
pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju tai iš esmės reikštų neteisėtų
administracinių aktų ir jų padarinių įteisinimą, taigi kartu ir viešojo
intereso pažeidimą.
Teisėjų kolegija pastebi, kad paprastai
panašaus pobūdžio bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl ABTĮ 71 straipsnio
2 dalies 3 punkte numatyto reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo kai
ginčijamas administracinis aktas yra statybos leidimas, be kitų reikšmingų
aplinkybių yra ypač svarbu įvertinti faktinę statybų padėtį, t. y. kokioje
stadijoje yra pastato, kuriam išduotas ginčijamas statybos leidimas, statybos
darbai. Konstatavus, kad pastatas yra dar nepradėtas statyti arba jo baigtumas
yra nedidelis, proceso šalių interesų balanso kontekste paprastai suteikiamas
prioritetas viešųjų interesų apsaugos principui (žiūrėti, pavyzdžiui, Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje
byloje Nr. AS525 – 226/2009).
Nagrinėjamu gi atveju, atskirojo skundo
argumentas, kad faktiškai statybos pagal ginčijamą statybos leidimą nėra ir kol
kas negali būti pradėtos dėl rangovo UAB „Merko statyba“ kaltės, tik
patvirtina, jog nagrinėjamu atveju yra tikslinga išlaikyti status quo
(esamą padėtį) iki bus išnagrinėtas šis ginčas, o šios priemonės pritaikymas
būtų proporcingas siekiamam tikslui - išvengti neigiamų pasekmių, kurios gali
atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu
būtų panaikintas. Tuo tarpu išsprendus statybos leidimo teisėtumo klausimą,
galės būti realizuoti trečiojo suinteresuoto asmens prekybos paskirties objekto
statybos tikslai.
Trečiasis
suinteresuotas asmuo savo atskirajame skunde pateikė nemažai argumentų dėl
pirmosios instancijos teismo netinkamai išspręsto skundo priėmimo klausimo.
Pažymėtina, kad ABTĮ aiškiai nustato, jog dėl teismo pirmininko ar teisėjo
nutarties atsisakyti priimti skundą (prašymą) gali būti duodamas atskirasis
skundas (ABTĮ 37 str. 3 d.). Tuo tarpu nutartis, kuria skundas priimtas, nėra
skundžiama. Todėl teismas nepasisakys dėl trečiojo suinteresuoto asmens
atskirojo skundo argumentų, susijusių su skundo priėmimu pirmosios instancijos
teisme. Šie atsakovo argumentai, gali būti įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės.
Taip pat pažymėtina, kad šioje procesinėje stadijoje sprendžiami išimtinai su
reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu susiję klausimai, todėl kolegija
nevertins ir trečiojo suinteresuoto asmens bei pareiškėjo pateiktų paaiškinimų,
susijusių su ginčo iš esme.
Remiantis Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktika (žiūrėti, pavyzdžiui,
administracines bylas Nr. AS442-267/2009,
AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo
klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei
faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna
specifinis, todėl, nagrinėjant atskirąjį skundą ir vertinant pirmosios
instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, analizuotinos būtent
šios konkrečios bylos faktinės aplinkybės.
Atsižvelgiant į
išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
pagrįstai bei motyvuotai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, skundžiama
teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1
dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios
akcinės bendrovės „Olinda“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010
m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius
Bakaveckas
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius