Administracinė byla Nr. eA-919-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07950-2023-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122866 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 23S123883 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
2.1. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi pratęsimo. Pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti klausimynas, kuriame pareiškėjas pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu bei kad Krymas priklauso Ukrainai. Atsakovas šią aplinkybę vertino atsainiai, nurodydamas, kad ji nepaneigia pareiškėjo keliamo pavojaus.
2.2. Pareiškėjo atsakymai aiškiai rodo, kad jis nepritaria Rusijos ir Baltarusijos politikai ir nėra lojalus Baltarusijos režimui. Pareiškėjas Baltarusijos Gynybos ministerijoje dirbo prieš daugiau nei 20 metų (1994-2002 m.), o Teisingumo ministerijoje daugiau nei prieš 18 metų (2002–2005 m.), kai Baltarusija nevykdė agresyvios užsienio politikos, nebuvo Rusijos sąjungininke kare, Lietuva ir kitos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalys bendradarbiavo su Baltarusija.
2.3. Pareiškėjas visą gyvenimą paskyrė humanitarinei teisei bei karo nusikaltimų nagrinėjimui, jis puikiai supranta karo nusikaltimų mąstą ir daromą žalą. Pareiškėjas yra teisininkas, mokslininkas, jo profesinė ir akademinė veiklos sritis visada buvo humanitarinė teisė. Jis yra 2003 m. išleisto Baltarusijos baudžiamojo kodekso komentaro bendraautorius. Visą laiką, kol dirbo Baltarusijos institucijose, pareiškėjas stengėsi skleisti humanizmo idėjas, rašė publikacijas, dėstė universitete, stengėsi šviesti žmones humanitarinės teisės klausimais. Jo pareigos buvo susijusios su tarptautiniu Baltarusijos atstovavimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, įskaitant ir ES.
2.4. Pareiškėjas jau 2004 m. nesitaikstė su A. Lukašenkos siekiu uzurpuoti visą valdžią didinant prezidento įgaliojimus visose valstybės veiklos srityse. Todėl jis ir turėjo palikti tarnybą. Būdamas Lietuvoje, pareiškėjas ne tik kad nekelia, bet ir objektyviai negali kelti Lietuvos valstybei jokio pavojaus – jis gyvena čia šeimos susijungimo pagrindu, čia gyvena jo sutuoktinė, kuri yra nuolatinė Lietuvos gyventoja, lietuvių kilmės asmuo.
2.5. Nuo 2020 m. į Baltarusiją beveik nebevyksta, nes bijo būti sulaikytas kaip nepritariantis režimui. Konstatavimas, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturi remtis vien prieš keliolika metų užimtomis pareigomis, turėtų būti įvertintos aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad asmuo kelią realų pavojų valstybės saugumui, t. y. turėtų būti atsižvelgiama į pareiškėjo atliktus / planuojamus atlikti veiksmus prieš Lietuvos valstybės interesus, į vykdomą veiklą, ryšius su asmenimis bei organizacijomis Baltarusijoje, aktyvius pagalbos veiksmus Baltarusijai, amžių, sveikatos būklę, fizinį pasirengimą, ginklų ir kt. technikos turėjimą, galimybę daryti įtaką kitiems asmenims ir pan.
2.6. Grėsmė valstybei turėtų būti visgi ne formali, o reali. Vien asmens tam tikros nuomonės turėjimas, sprendžiant dėl pareiškėjo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinamas visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, ginklų turėjimą, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Išvada apie jo grėsmę valstybės saugumui, remiantis jo prieš keliolika metų užimtomis pareigomis, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra nepagrįsta bei neteisinga. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmės tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, todėl ji turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi.
2.7. Išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui yra akivaizdžiai formali, o tokios išvados neigiamos pasekmės – itin didelės, o atsirasianti žala – sunkiai pašalinama. Pareiškėjas su Lietuva yra susijęs ypač tampriais šeimos ir socialiniais ryšiais, yra visiškai integruotas į Lietuvos valstybę, nutraukęs visus ryšius su kilmės šalimi.
2.8. Priimant Sprendimus turėjo būti paisoma Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, proporcingumo principo ir kt.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
4.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 27 d. pateikė Migracijos departamentui išvadą (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (Sprendimą Nr. 1), o 2023 m. rugpjūčio 3 d. – sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų (Sprendimą Nr. 2).
4.2. Aplinkybė, kad pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, nurodė, jog jis „nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą, o Krymas priklauso Ukrainai“ nedaro įtakos ir nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbiniais (tarnybos) santykiais.
4.3. Aplinkybė, jog pareiškėjas, būdamas Baltarusijos Respublikos teisingumo viceministru, prisidėjo prie baudžiamojo kodekso komentaro rašymo, savaime nei patvirtina jo pažiūras tam tikrais klausimais, nei paneigia jo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Tokie deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimus.
4.4. Vien laikraščio ištrauka su straipsniu apie pareiškėjui skirtą drausminę nuobaudą nepatvirtina nei jo teiginių apie įvykusį konfliktą su A. Lukašenka, nei teiginių, kad konfliktas buvo toks stiprus, jog pareiškėjas dėl to privalėjo palikti tarnybą Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje.
4.5. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad ir po 2020 m. jis važinėja į Baltarusijos Respubliką, be to, 2023 m. jis yra gavęs ir naują Baltarusijos Respublikos piliečio pasą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis bijo būti sulaikytas kaip nepritariantis režimui, yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.
4.6. Teisės aktai nenustato pareigos Migracijos departamentui atlikti užsieniečio apklausą prieš priimant sprendimą dėl atsisakymo išduoti jam leidimą gyventi arba draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimuose nurodytas faktas, kad pareiškėjas nuolat vyksta į savo kilmės valstybę, yra paremtas nenuginčytinais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas po 2020 m. pradėjo rečiau važinėti į Baltarusiją, nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
4.7. Priimant Sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento nuomone, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
4.8. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
4.9. Migracijos departamentas Sprendimus grindė ne vien tik VSD išvada, bet taip pat įvertino ir kitas pareiškėjo individualias aplinkybes. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai, tačiau vien ši aplinkybė nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Nors pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, įvertinus jo socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, jam buvo nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (į Šengeno valstybės atvykti neuždrausta). Šios aplinkybės patvirtina, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, taip pat atitinka proporcingumo reikalavimą, o skundo teiginiai nesudaro pagrindo šiuos sprendimus panaikinti.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. VSD atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
6.1. Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek ir teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
6.2. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos institucijose, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
6.3. Išdavus leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Migracijos departamentas Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.
6.4. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Nurodo, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi Lietuvoje klausimus.
6.5. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi turi nuo 2007 m. ir Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė bei suaugę vaikai, negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. VSD nuomone, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Įstatymo nuostatas (4 str. 4–5 d., 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.), ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, įvertino Sprendimų turinį ir konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą Sprendimuose padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
9. Teismas pažymėjo, kad įvardinti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma, todėl grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad Sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui šiuos reikalavimus atitinka, todėl pareiškėjo argumentus, kad Sprendimai yra pagrįsti tik prielaidomis ir spėjimais, teismas atmetė.
10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nebuvo paprastas valstybės tarnautojas, bet dirbo vienose iš svarbiausių Baltarusijos valstybinių institucijų, užėmė aukštas ir vadovaujančias pareigas, todėl šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Baltarusijos Respublikos valdžios užduotis. Teismas akcentavo, kad VSD turimi duomenys rodo, kad asmenys dirbdami Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose privalėjo būti lojalūs Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui; Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Be to, tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, tame tarpe Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikrų užduočių, priešingų Lietuvos interesams, vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias priemones, tokias kaip šantažą ir kt.
11. Teismas sprendė, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių (išskyrus pareiškėjo tam tikrus deklaratyvius teiginius), kurios neabejotinai tvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos politikai ir jo veikimą prieš režimą, todėl Sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Teismas pažymėjo, kad toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
12. Teismas pabrėžė, kad pagal VSD turimus duomenis Baltarusijos žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje, tačiau įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes, todėl pareiškėjo teiginius, kad jis pareigas ėjo prieš 18 m. ir 20 m. teismas atmetė.
13. Teismas akcentavo, kad VSD 2023 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 19-708S pateikta įslaptinta informacija iš esmės tik patvirtina byloje esančius viešus duomenis apie pareiškėjo galimai keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įslaptinti duomenys nėra vieninteliai byloje įrodymai, jie koreliuoja su viešais duomenimis, todėl teismas juos vertino kaip įrodymus ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą.
14. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai apie jo profesinę ir akademinę veiklą niekaip nepaneigia byloje nustatytų svarbių aplinkybių ir padarytų išvadų dėl pareiškėjo turimų ryšių, galimo pareiškėjo, kaip lojalaus režimui asmens, išnaudojimo priešingiems Lietuvos interesams.
15. Teismas nurodė, kad vien laikraščio ištrauka su straipsniu apie teisingumo ministro pavaduotojui paskirtą papeikimą nepatvirtina nei pareiškėjo teiginių apie įvykusį konfliktą su A. Lukašenka, nei teiginių, jog jis dėl to privalėjo palikti tarnybą Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku, kaip pareiškėjo nurodomas konfliktas galėtų eliminuoti pareiškėjo įgytus ir turimus atitinkamus ryšius, per kuriuos pareiškėjui gali būti daroma įtaka veikti priešingai Lietuvos interesams.
16. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas pakankamai išsamiai vertino pareiškėjo tiek ekonominius, tiek ir socialinius (šeiminius) ryšius Lietuvoje. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, padarė išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas sutiko su tokiu Migracijos departamento vertinimu ir nurodė, kad atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardinti galinčias kilti grėsmes, todėl Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas, proporcingas ir teisėtas.
17. Teismas nurodė, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
18. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimai iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus, priimant minėtus sprendimus buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, be to, juos priėmė tam kompetentingas subjektas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
19. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos, prieštaraujančios naujausiai teismų praktikai analogiško pobūdžio bylose bei padarytos, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.
20.2. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui grindžiama vieninteliu jo biografijos faktu – beveik prieš 20 m. pasibaigusiu jo darbu Baltarusijos Respublikos ministerijose. Jokių papildomų su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių vertinimas atliktas nebuvo (tik išvardintos nustatytos faktinės aplinkybės), o sprendime teismas nors ir paminėjo kelis papildomus pareiškėjo nurodytus argumentus, kuriais pareiškėjas įrodinėjo, kad jam inkriminuota valstybės saugumui keliama grėsmė yra deklaratyvi ir niekuo nepagrįsta, tačiau pripažino juos hipotetiniais, nepagrindžiančiais pareiškėjo opozicinių pažiūrų ir niekuo nepagrįstais, kas akivaizdžiai prieštarauja byloje esančiai rašytinei medžiagai.
20.3. Pareiškėjas į bylą pateikė eilę įrodymų, akivaizdžiai paneigiančių jo lojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai, kuriuo grindžiamas jo pavojingumas, jį siejant su jo dirbtu darbu ministerijose. Pareiškėjas taip pat pateikė eilę įrodymų, patvirtinančių ne tik jo, bet ir jo šeimos narių ryšius su Lietuva, jų opozicines pažiūras, dalyvavimą opoziciniuose judėjimuose. Pareiškėjas taip pat akcentavo aplinkybę, kad jo ryšys su Baltarusijos Respublika yra visiškai nutrūkęs, jis į šią valstybę retai vyksta. Pareiškėjo pateikti įrodymai ne tik, kad nebuvo tinkamai teismo vertinti (tik konstatuotas jų nepatikimumas), bet ir buvo nepagrįstai atmesti, nepateikiant jokių racionalių jų atmetimo motyvų, kas prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms.
20.4. Pareiškėjo pateikti įrodymai įrodo, kad:
20.4.1. Pareiškėjas dar dirbdamas minėtose darbovietėse nepritarė A. Lukašenka režimui, su juo atvirai sukonfliktavo, nepalaikė jo vykdomos politikos;
20.4.2. Pareiškėjas yra mokslininkas, teisininkas, rašė įvairius veikalus humanitarinės teisės tema, parengė baudžiamojo kodekso straipsnius, įtvirtinančius karo nusikaltimus (kurie šiuo metu yra vykdomi Ukrainoje), aktyviai dalyvavo tarptautiniuose susitikimuose;
20.4.3. Po darbo ministerijoje pabaigos pareiškėjas nepritarė Baltarusijos vykdomai politikai ir valdžiai ir toliau, niekada nedirbo jokios valdžios įstaigose nei Baltarusijoje, nei Rusijoje, neturi ryšių su ten dirbančiais asmenimis. Nutraukęs darbo santykius, 2005 metais išvyko iš šalies į ES, nepritardamas valdžiai / politiniam režimui, nutraukė ryšius su Baltarusija.
20.4.4. Pareiškėjas ne tik išvyko iš Baltarusijos į Lietuvą, bet ir nutraukė su šia šalimi beveik visus ryšius, persikėlė į Lietuvą su visa savo šeima, kurios nariai – dukra, sūnūs taipogi yra opozicijos rėmėjai;
20.4.5. Turi stiprius šeiminius, ekonominius socialinius ryšius su Lietuva (čia gyvena jo sutuoktinė, vaikai, o anūkai – Lietuvos Respublikos piliečiai), vaikai baigė aukštąsias mokyklas, turi nekilnojamojo turto.
20.4.6. Nuo 2020 m. pareiškėjas beveik nebevyksta į Baltarusiją.
20.4.7. Pareiškėjas aiškiai išreiškė poziciją, kad nepritaria vykstančiam karui prieš Ukrainą.
20.5. Nei iš Išvados, nei iš Sprendimų turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas, kas, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sudaro Sprendimų panaikinimo pagrindą.
20.6. Atsakovas neatliko savarankiško su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, kaip to reikalaujama naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, o savo sprendimus grindė tik Išvada, kurios, kaip atsakovas pažymėjo, jis neturi teisės kvestionuoti.
20.7. Absoliuti dauguma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuotų aplinkybių, lemiančių vertinimą dėl asmens keliamos grėsmės, Sprendimuose įvertinta nebuvo.
20.8. Įrodymų vertinimas pirmosios instancijos teismo atliktas netinkamai, nevertinant įrodymų visumos, o juos vertinant selektyviai, nenurodant įrodymų atmetimo, jų nepatikimumo motyvų, nepagrįstai teigiant, kad teiginiai yra deklaratyvūs, nors pateikti juos patvirtinantys rašytiniais įrodymai, dalis aplinkybių pagrindžiančių pareiškėjo ryšius su Lietuva, pirmosios instancijos teismo neįvertinta, o aplinkybei, pagrindžiančiai pareiškėjo darbo ministerijose faktą, suteikta prioritetinė reikšmė. Tai identifikuoja įrodymų vertinimo proceso pažeidimus, ir sudaro papildomą / atskirą pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindą.
20.9. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių argumentų, neįvertino įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją dėl Sprendimų neteisėtumo, nepagrįstumo, pamatinių viešojo administravimo principų pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir turi būti panaikintas.
21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
22. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas byloje nustatytas faktines aplinkybes (tiek Migracijos departamento ir VSD argumentus, tiek ir pareiškėjo nesutikimo motyvus), išvadas grindė tiek teisės aktų nuostatomis, tiek faktine bylos medžiaga, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o V. K. apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo šiam sprendimui panaikinti.
23. Atsakovas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos gynybos ir teisingumo ministerijose įvertino kaip pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra pakankamai reali ir akivaizdi, o jo skunde nurodyti duomenys išvados dėl V. K. keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nepaneigia.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
25. VSD nurodo, kad pareiškėjas, dirbęs Baltarusijos Respublikos gynybos ir teisingumo ministerijose, potencialiai gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
26. VSD pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai kelia pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą tokio pobūdžio bylai. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie Pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju gi nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
27. VSD teigia, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Nagrinėjamu atveju tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
28. VSD pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atsižvelgė į dabartinę geopolitinę situaciją, išreikšdamas pritarimą VSD išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjo grėsmės vertinimo ir konstatavo, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, ir Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjui 2,5 metų uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo.
30. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardinti galinčias kilti grėsmes, o pareiškėjo teiginiai apie jo profesinę ir akademinę veiklą niekaip nepaneigia byloje nustatytų svarbių aplinkybių ir padarytų išvadų dėl pareiškėjo turimų ryšių, galimo pareiškėjo, kaip lojalaus režimui asmens, išnaudojimo priešingiems Lietuvos interesams. Teismas taip pat sprendė, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, o jo padarytos išvados yra prieštaraujančios teismų praktikai analogiško pobūdžio bylose.
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį nuo 2018 iki 2023 m., išduotą tuo pagrindu, jog Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė Baltarusijos Respublikos pilietė turinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą. Pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 27 d. gavo Valstybės saugumo departamento raštą Nr. 19-513S, kuriame nurodyta, kad Valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 23S122866 (Sprendimas Nr.1), kuriuo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1punkto pagrindu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 23S123883 (Sprendimas Nr. 2) pareiškėjui 2,5 metų uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką,
34. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
35. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
37. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.).
38. Iš sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, turinio matyti, kad, nors esminis sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu bei nustatė, kad užsienietis 2007-2011 m. laikotarpiu turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, o nuo 2018 iki 2023 m. leidimas laikinai išduotas tuo pagrindu, jog Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė Baltarusijos Respublikos pilietė turinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą, taip pat užsieniečio sūnus, A.K., gim. 1986 m. bei duktė O.R., gim. 1990 m. Migracijos departamentas taip pat vertino pareiškėjo ir jo sutuoktinės R.K. vykimo per Lietuvos Respublikos sieną atvejus, jų dažnumą ir pripažino, jog jie nėra nutraukę ryšių su Baltarusijos Respublika, taip pat akcentavo, jog Lietuvoje negyvena pareiškėjo nepilnamečiai vaikai, kuriems būtų reikalingas užsieniečio išlaikymas ar priežiūra. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės, į ką atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas 1994–2002 m. dirbęs Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje, o 2002–2005 m. – Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje (teisingumo ministro pavaduotoju), buvo ne šiaip paprastas valstybės tarnautojas, bet užėmė aukštas ir vadovaujančias pareigas, todėl teismas vertino, jog šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Baltarusijos Respublikos valdžios užduotis. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino pareiškėjo argumentus dėl publikacijų laikraštyje ir jam skirto papeikimo, pareiškėjo vaikų veiklą, kurie nepaneigia šioje byloje nustatytų svarbių aplinkybių ir padarytų išvadų dėl pareiškėjo turimų ryšių, galimo pareiškėjo, kaip lojalaus režimui asmens, išnaudojimo priešingiems Lietuvos interesams. Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog po 2020 m. jis rečiau vyksta į Baltarusiją, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, jog pareiškėjas 2023 m. yra gavęs naują Baltarusijos Respublikos piliečio pasą, ir pagrįstai jo teiginius dėl baimės būti sulaikytam dėl to, kad jis nepritaria režimui, atmetė kaip nepagrįstus.
39. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju liko neįvertinta pareiškėjo veikla, tai, jog 2005 metais išvyko iš šalies į ES, nepritardamas valdžiai / politiniam režimui nepaneigia Migracijos departamento padarytos išvados dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo tokiose įstaigose kaip Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje, taip pat Teisingumo ministerijoje, t. y. dirbdamas šioje valstybės institucijoje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
40. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra įrodyta, jog jis šiuo metu palaiko ryšius su Baltarusijos valdžia ar buvusiais kolegomis, šiuo aspektu pabrėžtina, kad kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Be to, EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad liko neįvertinti jo politiniai įsitikinimai (nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomam karui Ukrainoje), nurodyti Migracijos departamentui kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktame Klausimyne. Šiuo aspektu pažymėtina, kad išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, buvo padaryta ne jo politinių pažiūrų pagrindu, bet atsižvelgus į pareiškėjo eitų pareigų, kai pareiškėjas dirbo Respublikos gynybos ministerijoje bei Teisingumo ministerijoje, ypatumus.
42. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ši išvada yra pagrįsta įtikinamais tiek viešais, tiek neviešais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumą ir vykdomas provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, taikytiną reguliavimą, aktualią teismų praktiką, šalių pateiktus argumentus, pagrįstai sprendė, kad ginčijami atsakovo sprendimai teisėti ir reikalavimą dėl jų panaikinimo atmetė.
43. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė