Civilinė byla Nr. 2A-12-730/2020

    Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01327-2018-5

    Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6;    

    3.3.1.14; 3.3.1.18.1

                                                                                    (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės,

sekretoriaujant Audronei Kundrotienei, Sandrai Jonkienei,

dalyvaujant ieškovės Plungės rajono savivaldybės administracijos įgaliotai atstovei D. N.,

apeliantei S. G., apeliantų I. T., L. G., S. G. atstovui advokatui H. M.,

išvadą duodančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės ir darbo ministerijos atstovei K. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo  apeliantų S. G., L. G., I. T. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Plungės rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams S. G., L. G. ir I. T. dėl iškeldinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo iškeldinti atsakovę S. G., jos (duomenys neskelbtini) G. G. bei (duomenys neskelbtini) D. Š., atsakovus L. G. ir I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. bei I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. iš Plungės rajono savivaldybės priklausančio nuomojamo būsto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos. Nurodė, jog 2007 m. spalio 29 d. ieškovė ir atsakovė S. G. sudarė gyvenamosios patalpos sutartį, kurią 2016 m. rugsėjo 7 d. vadovaujantis 2016 m. liepos 29 d. Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu „Dėl nuomos sutarčių pakeitimo“ Nr. D-551 nutraukė ir sudarė naują, terminuotą savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. GN-44. Pagal šios sutarties 3 punktą šalys susitarė, kad nuomininkui nuomojamo savivaldybės būsto paskirtis yra jame gyventi nuomininkui ir jo šeimos nariams: nuomininkei S. G., (duomenys neskelbtini) G. G. ir (duomenys neskelbtini) D. Š.. 2017 m. birželio 20 d. Plungės rajono savivaldybės darbuotojoms atlikus nuomojamo būsto buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą, kilo abejonių, ar pati atsakovė gyvena savivaldybės nuomojamame būste, todėl siekiant išsiaiškinti atsakovės S. G. faktinę gyvenamąją vietą, ieškovė surinko duomenų, iš kurių padarė išvadą, jog atsakovės tikroji faktinė gyvenamoji vieta yra ten, kur yra registruota jos dukra, tai yra (duomenys neskelbtini). Atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pratęsimo, tačiau ieškovei nustačius, jog atsakovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), prašymo netenkino. Kadangi šalių sudaryta Sutartis 2017 m. rugpjūčio 1 d. yra pasibaigusi, todėl ieškovė teigia, kad atsakovė bei kiti ginčo bute gyvenantys asmenys Plungės rajono savivaldybės nuomojamame bute iki šios dienos gyvena neteisėtai.

2.       Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti visa apimti, pripažinti L. G., I. T., A. G., G. G. bei D. Š. atsakovės S. G. šeimos nariais ir įpareigoti ieškovę sudaryti gyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su S. G. ir visais jos šeimos nariais bei priteisti atsakovams visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog vien tas faktas, jog S. G. dirba (duomenys neskelbtini) mieste, nereiškia, kad būtent šiame mieste ji ir gyvena. S. G., atsižvelgdama į savo darbo pobūdį ir vietą, vaikus veda į ugdymo įstaigas, esančias (duomenys neskelbtini), nes vykdama į ir (ar) iš darbo, ji pakeliui nuveža ir parveža vaikus. Būtent tam, kad dukra D. galėtų lankyti darželį (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 17 d. ji buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), nes viešai žinoma, jog šią dieną vietų darželiuose trūksta, ir (duomenys neskelbtini) deklaruoto vaiko (duomenys neskelbtini) į darželį nebūtų priėmę. Be to, D. turi specialiųjų ugdymosi poreikių, dėl to jai reikalinga lankytis pas specialistus (duomenys neskelbtini), tačiau tai nereiškia, kad (duomenys neskelbtini) su atsakove gyvena (duomenys neskelbtini). Adresu, kuriuo deklaruota D. Š. gyvenamoji vieta, yra deklaruotas ir mergaitės tėvas G. Š., tačiau tai, kad atsakovė S. G. su juo negyvena, pagrindžia tai, kad 2011 m. spalio 27 d. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (buvęs pavadinimas – Plungės rajono apylinkės teismas) įsakymu iš G. Š. priteistas išlaikymas D. Š.. Pažymi, jog ieškovė išvadą, kad atsakovės faktinė gyvenamoji vieta yra ten, kur registruota jos dukra D., ieškovė padarė nepagrįstai ir be jokio teisinio pagrindo atsisakė su atsakove pratęsti ginčo būsto nuomos sutartį. Duomenų, kad atsakovė netinkamai būtų vykdžiusi nuomininkės pareigas, dariusi žalą turtui, ieškovė nepateikė, todėl nuomos sutartį atsisakyta pratęsti remiantis tik subjektyviais vertinimais ir teoriniais spėliojimais.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3.       Plungės apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė, nusprendė iškeldinti atsakovę S. G., jos (duomenys neskelbtini) G. G. bei (duomenys neskelbtini) D. Š., atsakovus L. G. ir I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. bei I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. iš Plungės rajono savivaldybės priklausančio nuomojamo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos, priteisė iš ieškovės 832,50 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovei S. G., priteisė iš atsakovų S. G., L. G. ir I. T. po 33,33 EUR žyminio mokesčio valstybei. Pagrindiniai sprendimo motyvai:

3.1.                       Pirmosios instancijos teismas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad atsakovei S. G. buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė atlikusi patikrinimus nustatė, kad atsakovės S. G. faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl atsisakė pratęsti nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas vertindamas rašytinius įrodymus nustatė, kad nėra pagrindo nustatyti, jog ginčo bute atsakovė kartu su vaikais gyvena. Pažymėjo, kad atsakovės nurodytos aplinkybės dėl vykimo į darbą ir mokyklą prasilenkia su vaikų interesais ir protingumo principu, kadangi tokiu atveju vaikai yra keliami kiekvieną darbo dieną 5 valandą ryte ir parvežami 20–21 valandą. Nurodo, kad byloje esančių įrodymų visetu galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad (duomenys neskelbtini) mieste nuomojamame bute atsakovė su vaikais negyvena, o ginčo bute faktiškai gyvena tik atsakovai L. G. ir I. T. su vaikais. Teismas konstatavo, kad atsakovė su vaikais gyvena, kur registruota jos dukra, tai yra (duomenys neskelbtini).

3.2.                      Pirmosios instancijos teismas dėl nuomos sutarties pratęsimo nurodė, kad atsakovai reikalaudami, jog teismas pripažintų nuomos sutartį pratęsta konkliudentiniais veiksmais, turėjo įrodyti ne tik tai, kad atsakovė S. G. tinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas, bet ir tai, kad atsakovė atitinka Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatyme (toliau – PBĮIĮ) visus keliamus reikalavimus norint išsinuomoti socialinį bustą. Šiuo atveju atsakovai įrodinėjo, kad sutartis yra tinkamai įvykdyta, tačiau neįrodinėjo, kad šiuo metu atsakovė atitinka PBĮIĮ numatytus reikalavimus nuomos sutarčiai sudaryti.

3.3.                      Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovės iškeldinimo nustatė, kad atsakovės S. G. su nepilnamečiais vaikais faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) mieste, be to, atsakovams neįrodžius ir to, kad atsakovė S. G. atitinka ir kitas PVĮIĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas reikalingas norint realizuoti teisę į socialinio būsto nuomą, todėl darytina išvada, jog tenkinti atsakovų reikalavimą dėl sutarties laikymo pratęstos konkliudentiniais veiksmais bei pripažinimo sudaryta nėra teisinio pagrindo. Ieškovė Plungės rajono savivaldybės administracija ieškiniu prašo iškeldinti atsakovus ir jų nepilnamečius vaikus iš ieškovei priklausančio nuomojamo būsto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp atsakovės S. G. ir ieškovės Nuomos sutartis yra pasibaigusi. Be to, teismas anksčiau nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Nuomos sutartis tarp šalių prasitęsė konkliudentiniais veiksmais, todėl ieškovės reikalavimai dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos, tenkinami (CK 6.613 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4.       Apeliaciniu skundu apeliantai (atsakovai) S. G., L. G. ir I. T. prašo Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą ieškinį atmetant, o priešieškinį tenkinant ir priteisiant visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

4.1.                      Apeliantai dėl faktinių aplinkybių vertinimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė S. G. gyvena (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta ir prieštaringa. Nurodo, kad nors D. Š. (duomenys neskelbtini) metais lankė darželį (duomenys neskelbtini), G. G. tiek (duomenys neskelbtini) metais, tiek (duomenys neskelbtini) metais lankė mokyklą (duomenys neskelbtini), o pati atsakovė S. G. dirba (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog atsakovai faktiškai ir gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Teigia, kad teismas nepagrįstai ir subjektyviai vertino aplinkybes dėl apeliantų gyvenimo būdo, nes nors gyvenimo būdas ir yra sudėtingas, tačiau tai nereiškia, kad tokio gyvenimo aplinkybės nėra galimos. Pažymi, kad nebuvo tinkamai įvertintas 2017 m. birželio 20 d. patikrinimo aktas, kur L. G. patvirtino, jog S. G. gyvena ginčo bute, ir parodė mamos S. G. kambarį. Pažymi, jog ta aplinkybė, kad S. G. kartais gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, neatima teisės į valstybės gyvenamąjį būstą.

4.2.                      Apeliantai dėl iškeldinimo nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė su vaikais gyvena (duomenys neskelbtini), todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo subjektyviais vertinimais nuspręsti, kad S. G. su vaikais ginčo bute negyvena. Pažymi, kad teismas netinkamai įvertino priešieškinio reikalavimus, kadangi priešieškiniu buvo prašoma pripažinti nuomos sutartį galiojančia ir ją pratęsti. Teigia, kad nuomininkas turi pirmenybės teisę pratęsti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, jei jis tinkamai įvykdė sutarties sąlygas.

4.3.                      Apeliantai dėl nuomos sutarties nutraukimo nurodo, kad nuomotojas privalo nė vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki nuomos sutarties pabaigos raštu pranešti apie pasiūlymą sudaryti naują nuomos sutartį tokiomis pat arba kitomis sąlygomis arba apie atsisakymą pratęsti sutartį. Nurodo, kad S. G. kreipėsi į ieškovę dėl sutartiss pratęsimo, tačiau tik paskutinę sutarties termino dieną jai buvo atsakyta neigiamai, todėl, apeliantų vertinimu, ieškovė išreiškė valią sutartį pratęsti, nes pagal įstatymą sutartis turėjo būti pripažinta pratęsta tokiam pat terminui ir tomis pačiomis sąlygomis. Pažymi, kad byloje nebuvo ginčo dėl netinkamai vykdomos nuomos sutarties, todėl, apeliantų vertinimu, jie neturi įrodyti, jog jie atitinka reikalavimus dėl socialinio būsto nuomos.

5.       Ieškovė Plungės rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsakovų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:

5.1.                      Ieškovė dėl faktinių aplinkybių nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog S. G. faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Teigia, jog byloje pateikta pakankamai įrodymų apie S. G. ir jos vaikų faktinę gyvenamąją vietą. Pažymi, kad bet kokiu metu nuvykus į butą atsakovės S. G. ir vaikų nerandama. Teigia, kad L. G. ir I. T. yra suinteresuoti bute likti, todėl teigtina, kad šie asmenys yra šališki ir jų nurodomos aplinkybės dėl S. G. faktinės gyvenamosios vietos vertintini kritiškai.

5.2.                      Ieškovė dėl nuomos sutarties pratęsimo nurodo, kad būsto nuomos sutartis turėjo pasibaigti 2017 m. rugpjūčio 1 d., tačiau gavus duomenų, kad S. G. ir jos vaikai ginčo bute negyvena, buvo atliekami patikrinimai, kuriuos atliko bei vertino keletas institucijų, todėl akivaizdu, kad administracija negalėjo ir neturėjo pagrindo anksčiau, tai yra prieš tris mėnesius, priimti sprendimo dėl būsto nuomos sutarties nepratęsimo. Pažymi, kad S. G. pajamos, 2018 metų duomenimis, 25 procentais viršija įstatymo leistinus dydžius, todėl ieškovė neturėtų teisinio pagrindo sudaryti ar pratęsti nuomos sutartį. Pažymi, kad S. G. taip pat netinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas, kadangi, pati negyvendama ginčo bute, leido bute gyventi (duomenys neskelbtini) L. G. ir I. T. su vaikais, taip pažeisdama nuomos sutartį.

5.3.                      Ieškovė dėl bylinėjimosi išlaidų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad patikslintu ieškiniu buvo atsiimti du ne pagrindiniai, o išvestiniai reikalavimai. Nurodo, kad tik atsiradus naujoms aplinkybėms buvo patikslintas ieškinio reikalavimas dėl E. T. iškeldinimo. Pažymi ir tai, kad būtina įvertinti bylinėjimosi išlaidas ir vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, kadangi atsakovų atstovas priešieškinį ir apeliacinį skundą parengė nekvalifikuotai, neapdairiai, nerūpestingai ir aplaidžiai. Nurodo, kad procesiniuose dokumentuose esančios klaidos parodo, kad advokatas neskyrė daug laiko sąnaudų dokumentų surašymui, todėl, ieškovės vertinimu, 823,50 EUR advokato pagalbos išlaidų neturėtų atlyginti.

6.       Apeliantai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo atsiliepimo į apeliacinį skundą dalį dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nenagrinėtą.

6.1.                      Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra priimta pagrįstai ir teisėtai. Teigia, kad ieškovė reiškė beprasmius reikalavimus dėl deklaracijos vietos panaikinimo, o dalies ieškinio atsisakė iš esmės be jokių paaiškinimų. Nurodo, kad vertinant bylinėjimosi išlaidas būtina pažymėti, kad ieškovės procesinis elgesys nebuvo tinkamas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai taip pat nesutinka su ieškovės vertinimu dėl apeliantų advokato darbo, nurodo, kad kyla abejonių, ar ieškovės įgaliota atstovė dirba rūpestingai atsižvelgiant į atsiliepime padarytas spausdinimo klaidas ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė teikė beprasmius reikalavimus.

    Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo.

8.       Apeliantai dėl faktinių aplinkybių vertinimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. bei D. Š. gyvena (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta ir prieštaringa. Nurodo, kad gyvena būste, esančiame (duomenys neskelbtini), o pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dėl apeliantų gyvenamosios vietos faktines aplinkybes nustatė ir įvertino subjektyviai, pagal atsakovės S. G. gyvenimo būdą. Ieškovė su apeliantų argumentais nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog S. G. ir jos vaikai G. G. bei D. Š. faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, kadangi byloje pateikta pakankamai įrodymų apie apeliantės S. G. ir jos vaikų G. G. bei D. Š. faktinę gyvenamąją vieta.

9.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį, kurį vėliau patikslino, prašydama iškeldinti apeliantę S. G., jos (duomenys neskelbtini) G. G. bei (duomenys neskelbtini) D. Š., apeliantus L. G. ir I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. bei I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. iš Plungės rajono savivaldybės priklausančio nuomojamo būsto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos. Patikslinto ieškinio pagrindas – nuomos sutartis yra pasibaigusi ir apeliantė S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. ir D. Š. neturi poreikio naudotis būstu, kadangi ginčo bute faktiškai negyvena, jų faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) mieste, o ginčo butu faktiškai naudojasi apeliantas L. G., apeliantė I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. ir apeliantės I. T. (duomenys neskelbtini) E. T., kurie nėra būsto nuomotojai ir patalpas užėmė savavališkai.

10.       Socialinio būsto nuomą reglamentuoja Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (toliau – PBĮIĮ). Tačiau šis įstatymas nenustato specialiųjų reikalavimų dėl socialinio būsto nuomininkų išsikėlimo (iškeldinimo) iš nuomojamo socialinio būsto pasibaigus terminuotai gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai. Dėl šios priežasties, sprendžiant šį klausimą, vadovaujamasi CK 6.613 straipsniu ir šalių sudaryta socialinio būsto terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi (PBĮIĮ 20 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pasibaigimo padarinius reglamentuoja CK 6.613 straipsnis. Pagal šią teisės normą, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog, atsižvelgiant į socialinio būsto nuomos paskirtį – mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti, taip pat į žmogaus būsto neliečiamybės gerbimo principą, socialinio būsto nuomotojui (ieškovui), pareiškusiam ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo iš socialinio būsto pasibaigus nuomos sutarties terminui, tenka procesinė pareiga įrodyti, jog nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties, pavyzdžiui, kad nėra socialinio būsto nuomos šiems asmenims poreikio, asmenys neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų, kt. Taigi tokio pobūdžio bylose pripažįstama būtinybė, sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomininkų iškeldinimo, tirti ir jų teisės į socialinio būsto nuomą apskritai turėjimo (neturėjimo) klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2012). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turi įrodyti, jog nėra pagrindo sudaryti ir (ar) pratęsti pasibaigusios nuomos sutarties su apeliantais ir apeliantus yra būtina iškelti iš būsto, esančio (duomenys neskelbtini).

11.       Ginčo butas, iš kurio ieškovė prašo iškeldinti apeliantus, priklauso Plungės rajono savivaldybei. Ieškovė Plungės rajono savivaldybė atstovaujama savivaldybės įmonės „Plungės būstas“ direktoriaus Z. D., veikiančio pagal Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. spalio 26 d. įsakymą „Dėl butų išnuomojimo“ Nr. D-754, ir apeliantė S. G. 2007 m. spalio 29 d. sudarė neterminuotą Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 52 (b. l. 7–9). Sutartyje numatyta, kad ieškovei priklausančiame būste, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvens pati nuomininkė (apeliantė S. G.) ir jo du (duomenys neskelbtini) – L. G. ir G. G. (b. l. 10). Ieškovė vadovaujantis 2016 m. liepos 29 d. Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu „Dėl nuomos sutarčių pakeitimo“ Nr. D-551, sudarytą sutartį su atsakove nutraukė ir 2016 m. rugsėjo 7 d. sudarė naują, terminuotą savivaldybės būsto nuomos sutartį Nr. GN-44, pagal kurios 15 punktą šalys numatė, jog sutartis galioja iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 12–16). Nuomos sutarties 3 punktu šalys susitarė, kad nuomininkui nuomojamo savivaldybės būsto paskirtis yra jame gyventi nuomininkui ir jo šeimos nariams: nuomininkei S. G., (duomenys neskelbtini) G. G. ir (duomenys neskelbtini) D. Š.. Apeliantai ginčo būste gyvena iki šiol. Šalių sudaryta būsto nuomos sutartimi šalys susitarė dėl terminuotos būsto nuomos ir jos termino iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., tačiau sutarties IV skyriuje nėra numatytos galimybės nuomininkui pratęsti sudarytos būsto nuomos sutarties, kadangi 17 punktu nustatyta, kad pasibaigus sutarčiai, nuomininkas ir jo šeimos nariai iškeldinami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (b. l. 16).

12.       Nagrinėjamu atveju pirmiausia kilo ginčas dėl ieškovės įrodinėtos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog apeliantė S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. ir D. Š. ginčo būste, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena, o faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) tai sudaro teisėtą pagrindą šiuos asmenis iš Plungės rajono savivaldybei priklausančio būsto iškeldinti.

13.       Ieškovė įrodinėdama, jog apeliantė S. G. ir jos vaikai G. G. ir D. Š. ginčo būste negyvena, iš esmės šias aplinkybes įrodinėjo pateikdama duomenis, jog apeliantė S. G. dirba ir jos vaikai G. G. bei D. Š. mokosi (duomenys neskelbtini) mieste, ir atliktų patikrinimų aktais, kurių pagrindu ieškovė nustatė, kad apeliantė S. G. būste, esančiame (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu nebūna. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visetą nusprendė, jog apeliantė S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. bei D. Š. gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, ir šią išvadą padarė (pirmosios instancijos teismo sprendimo 27 punktas) atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės S. G. gyvenimo ritmu ji ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. bei D. Š. į ginčo būstą grįžta tik nakvynei, be to, (duomenys neskelbtini) yra privesti laukti S. G., kol ji baigs darbą, tai sąlygoja papildomas išlaidas maistui bei kurui kelionei į (duomenys neskelbtini) miestą, be to, lieka neaišku, kaip S. G. vaikai nuvyksta į ugdymo įstaigas S. G. nedarbingumo ar kitų priežasčių atvejais, kai S. G. nedirba.

14.       Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).

15.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė įrodė faktines aplinkybes, kurių pagrindu grindžia patikslintą ieškinį, jog S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. ir D. Š. ginčo būste faktiškai negyvena ir juo nesinaudoja, dėl to nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties (sprendimo 10 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių aplinkybių nepatvirtina nei byloje pateikti rašytiniai įrodymai, nei šalių paaiškinimai.  

16.       Pirmiausia nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju apeliantės S. G. gyvenimo būdas sudaro pagrindo spręsti, jog apeliantė ir jos vaikai G. G. bei D. Š. ginčo būstu nesinaudoja, o faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) mieste. Ištyrus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad apeliantė ginčo laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) mokykloje nuo (duomenys neskelbtini) darbo laiku nuo 8.00 val. iki 16.30 val. (b. l. 54, 58–59, 63–65), taip pat dirbo (duomenys neskelbtini)  (b. l. 66) ir (duomenys neskelbtini)  (b. l. 29, 68). Byloje taip pat pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina faktą, jog S. G. (duomenys neskelbtini) D. Š. lanko (duomenys neskelbtini) progimnaziją (b. l. 27, 55) ir (duomenys neskelbtini) G. G. lanko (duomenys neskelbtini) gimnaziją (b. l. 26). Šiuo aspektu sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo 27 punkte nustatytos aplinkybės dėl apeliantės gyvenimo būdo, vaikų priežiūros yra įvertintos subjektyviai, prielaidomis ir netinkamai išanalizavus rašytinių įrodymų visetą (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Vien ta aplinkybė, jog apeliantė dirba ir jos vaikai mokosi (duomenys neskelbtini) mieste, savaime neleidžia konstatuoti fakto, jog jie ginčo butu, kaip būstu, esančiu (duomenys neskelbtini), nesinaudoja.

17.       Antra, įvertinus byloje pateiktus savivaldybės įmonės „Plungės būstas“ pateiktus patikrinimo aktus nustatyta, kad patikrinimai buvo atliekami apeliantei S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. bei D. Š. neturint galimybių būti būste dėl darbo laiko, būtinumo vykti į darbovietę, mokymo įstaigas, esančias kitame mieste. Iš 2018 m. balandžio 5 d. akto matyti, jog patikrinimas buvo atliktas 17.35 val. ir atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad apeliantės namuose nebuvo (b. l. 34), iš 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo akto matyti, kad patikrinimas buvo atliktas 6.50 val. ir atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad apeliantės namuose nebuvo (b. l. 35), iš 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo akto matyti, kad apeliantė S. G. 9.30 val. susisiekė su patikrinimą atlikusiais asmenims ir pasiūlė „Plungės būstas“ darbuotojams atvykti, kuriems atvykus jie buvo įleisti S. G. paaiškindama, jog dėl darbo (duomenys neskelbtini) išvyksta anksti ryte (b. l. 36). Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2017 m. birželio 20 d. patikrinimo akte tikrinimo laikas nėra nurodytas (b. l. 17–19). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į apeliantės darbo laiką, kuris nurodytas rašytiniuose įrodymuose (sprendimo 17 punktas), į atliktų patikrinimų laikus bei į teismo posėdžio metu apeliantės paaiškinimus, jog į darbą išvyksta 5.50 val., esant būtinumui nuvykti į kitą miestą, nuvežti vaikus į mokymo įstaigas ir nuvykti į darbovietę (teismo posėdžio garso įrašo 35.30 min. – 36.30 min.), atstumtą tarp miestų,  mano, jog nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – patikrinimo aktai – neaptvirtina aplinkybės, jog apeliantė ir jos vaikai G. G. bei D. Š. ginčo būste negyvena ir juo kaip būstu nesinaudoja (CPK 178 straipsnis).

18.       Trečia, apeliacinės instancijos teismas vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia fakto, jog apeliantė S. G. ir jos vaikai gyvena (duomenys neskelbtini), ir ginčo būstu nesinaudoja. Tokią išvadą iš esmės padarė ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas neleidžia identifikuoti, jog minėtame bute gyvena S. G. su nepilnamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismas siekdamas nustatyti ir ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs Klaipėdos miesto savivaldybės buities ir gyvenimo sąlygų 2017 m. birželio 21 d. patikrinimo aktą nustatė, kad atliekant patikrinimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), patekti nepavyko, aktu  nenustatyta, kas faktiškai patikrinimo momentu gyveno minėtame bute, nes minėtame akte užfiksuoti tik kaimyno paaiškinimai, jog bute gyvena vaikai, vardu D. ir G., su tėvais, o bute gyvenanti moteris galbūt dirba (duomenys neskelbtini)  (b. l. 23). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tikimybių pusiausvyros principą (CPK 185 straipsnis) ir į tai, jog apeliantų atstovas pateikė (duomenys neskelbtini) gyventojų sąrašą, kuriame dvylikos skirtingų butų gyventojai patvirtino, jog apeliantė S. G. su vaikais gyvena (duomenys neskelbtini),  mano, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pateiktas rašytinis įrodymas – Klaipėdos miesto savivaldybės buities ir gyvenimo sąlygų 2017 m. birželio 21 d. patikrinimo aktas (b. l. 22–24) nepagrindžia ieškovės nurodomos aplinkybės, jog apeliantė S. G. ir jos vaikai faktiškai ir  nuolat gyvena (duomenys neskelbtini). Kitų objektyvių įrodymų, kuriais ieškovė grindžia aplinkybę, jog apeliantė S. G. su vaikais G. G. ir D. Š. faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis).

19.       Trečia, apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančių rašytinių įrodymų visetą nustatė, kad galiojant nuomos sutarčiai (iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) (b. l. 14–16) apeliantė S. G. 2017 m. gegužės 25 d. raštu kreipėsi į ieškovę su prašymu pratęsti savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (duomenys neskelbtini)  (b. l. 30), tačiau ieškovė nevertindama apeliantės ir jos šeimos narių tolimesnės atitikties PBĮIĮ keliamiems reikalavimams nuomos sutarčiai sudaryti, nuomos sutarties pasibaigimo dieną, tai yra 2017 m. rugpjūčio 1 d., raštu atsisakė pratęsti nuomos sutartį iš esmės motyvuodama aplinkybėmis, jog ieškovė turi pakankamai duomenų jog apeliantė S. G. ir jos šeima gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, o butu naudojasi asmenys, kurie nėra įtraukti į savivaldybės būsto nuomos sutartį (b. l. 31). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog apeliantė S. G. 2017 m. rugpjūčio 14 d. pakartotinai kreipėsi į ieškovę raštu prašydama leisti išsipirkti būstą, tačiau ieškovė 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu, neatsižvelgdama į apeliantės paaiškinimus ir nevertindama PBĮIĮ keliamų reikalavimų nuomos sutarčiai sudaryti, išaiškino apeliantei, jog nuomos sutartis yra pasibaigusi ir apeliantė su šeima turi atlaisvinti būstą (b. l. 33).

20.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojamos šios faktinės aplinkybės ginčui išspręsti – ieškovė neįrodė, jog apeliantė S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. ir D. Š. nesinaudoja ir (ar) neturi poreikio naudotis ginčo būstu (sprendimo 12 ir 17 punktai), apeliantai nurodo, kad gyvena ginčo būste, tai  patvirtina apeliantų pateikti rašytiniai įrodymai (CPK 178 straipsnis), ieškovės atlikti patikrinimai nepagrindžia fakto, jog apeliantė būstu nesinaudoja, kadangi patikrinimai buvo atliekami tokiu laiku, kai apeliantė dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti būste (sprendimo 18 punktas), ieškovė neįrodė, jog apeliantė S. G. ir jos vaikai faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini)  (sprendimo 19 punktas), apeliantė S. G. galiojant nuomos sutarčiai teikė prašymą pratęsti nuomos sutartį nurodydama, kad kitos gyvenamosios patalpos neturi (sprendimo 20 punktas), ieškovė atsisakydama pratęsti nuomos sutartį visiškai nevertino PBĮIĮ keliamų reikalavimų sudaryti nuomos sutartį (sprendimo 20 punktas).

21.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė iškeldinti ne tik apeliantę S. G. su (duomenys neskelbtini) G. G. ir D. Š., tačiau taip pat iškeldino apeliantą L. G. su (duomenys neskelbtini) I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. bei I. T. (duomenys neskelbtini) E. T.. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad pirmiausia nėra ginčo dėl fakto, jog L. G., I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. bei I. T. (duomenys neskelbtini) gyvena (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę pagrindžia ir rašytiniai įrodymai – 2017 m. birželio 20 d. patikrinimo aktas (b. l. 17–19), 2018 m. balandžio 5 d. patikrinimo aktas (b. l. 34), 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo aktai (b. l. 35–36). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje plėtojama būsto koncepcija neapsiriboja tik teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ir tai, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama būsto neliečiamybės teise gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne to asmens vardu (P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; W. ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07) ir į tai, jog Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama būtinybė, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012)  taip , vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, sprendžia ir dėl ieškovės ieškinio reikalavimų iškeldinti apeliantą L. G., jo sugyventinę I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. bei I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. ir priešieškinio reikalavimo pripažinti šios asmenis apeliantės S. G. šeimos nariais.

Dėl apeliantų iškeldinimo ir būsto nuomos sutarties sudarymo

22.       Apeliantai dėl iškeldinimo nurodo, kad jie yra būsto nuomotojai, ir nuomininkai turi pirmenybės teisę pratęsti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, jei jie tinkamai įvykdė sutarties sąlygas. Teigia, kad ieškovė nepasiūlė pratęsti ir (ar) sudaryti naują nuomos sutartį, o byloje nėra ginčo dėl netinkamai vykdomos nuomos sutarties, todėl, apeliantų vertinimu, jie neturi įrodyti, jog jie atitinka reikalavimus dėl socialinio būsto nuomos. Šiuo pagrindu apeliantai prašo pripažinti L. G., I. T., A. G., G. G., E. T. bei D. Š. atsakovės S. G. šeimos nariais ir įpareigoti ieškovę sudaryti gyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su S. G. ir visais jos šeimos nariais. Ieškovė su apeliantų argumentais nesutinka, teigia, kad gavus duomenis, jog apeliantė su vaikais galbūt gyvena (duomenys neskelbtini) mieste ieškovė neturėjo pagrindo anksčiau, tai yra prieš tris mėnesius, priimti sprendimo dėl būsto nuomos sutarties nepratęsimo. Pažymi, kad S. G. pajamos, 2018 metų duomenimis, 25 procentais viršija įstatymo leistinus dydžius, todėl ieškovė neturėtų teisinio pagrindo sudaryti ar pratęsti nuomos sutartį. Pažymi, kad S. G. taip pat netinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas, kadangi, pati negyvendama ginčo bute, leido bute gyventi (duomenys neskelbtini) L. G. ir  I. T. su vaikais, taip pažeisdama nuomos sutartį.

23.       Atsižvelgdama į faktines aplinkybes, nustatytas sprendimo 21 punkte, kasacinio teismo praktiką (sprendimo 12 punktas), teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju turi būti spendžiama dėl apeliantų atitikties PBĮIĮ keliamiems reikalavimams sudaryti nuomos sutartį, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė (CPK 178 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes, jog apeliantė S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G. ir D. Š. ginčo būste negyvena. Nagrinėjamu atveju spendžiant klausimą dėl asmenų iškeldinimo ir (ar) nuomos sutarties sudarymo apeliantai priešieškiniu prašo pripažinti L. G., I. T., A. G., G. G., E. T. bei D. Š. atsakovės S. G. šeimos nariais ir įpareigoti ieškovę sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

24.       Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos teisės aktuose skirtingai apibrėžtos šeimos ir šeimos narių sąvokos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, kad „apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste“.

25.       Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl apeliantų L. G., I. T., A. G., E. T. pripažinimo šeimos nariais,  siekiant sudaryti su jais gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Todėl, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl šių asmenų pripažinimo šeimos nariais sudarant nuomos sutartį, aktuali PBĮIĮ nustatyta šeimos narių specifika spręsti klausimą dėl apeliantų reikalavimo. PBĮIĮ 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad šeima – sutuoktiniai, asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, ir, jeigu turi, jų vaikas (vaikai) iki 18 metų ar (ir) vaikas (vaikai) iki 18 metų, kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), taip pat susituokęs asmuo ir su juo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium likęs (likę) gyventi jų vaikas (vaikai) iki 18 metų ar (ir) vaikas (vaikai) iki 18 metų, kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), arba vienas iš tėvų, globėjų (rūpintojų) ir jo vaikas (vaikai) iki 18 metų ar (ir) vaikas (vaikai) iki 18 metų, kuriam (kuriems) nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), asmenys, teismo sprendimu pripažinti šeimos nariais. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nesusituokę ir savo vaikų neauginantys pilnamečiai vaikai iki 24 metų ir (ar) pilnamečiai vaikai iki 24 metų, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta rūpyba, kurie mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose mokyklose, bendrojo ugdymo mokyklas ar profesinio mokymo įstaigas baigę pilnamečiai vaikai ir (ar) pilnamečiai vaikai, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta rūpyba, nuo bendrojo ugdymo mokyklų ar profesinio mokymo įstaigų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, neįgalieji, gyvenantys kartu su savo tėvais, taip pat globėjai (rūpintojai) su kartu gyvenančiais globojamais (rūpinamais) asmenimis, kuriems yra nustatyta globa (rūpyba), kartu gyvenantys sutuoktinių, asmenų, sudariusių registruotos partnerystės sutartį, ar asmens tėvai, jeigu visi šie asmenys yra nurodyti prašyme suteikti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti.

26.       Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad apeliantas L. G. yra vyresnis kaip 24 metų asmuo, auginantis savo (duomenys neskelbtini) A. G., nesant duomenų apie nustatytą globą ar rūpybą, ir į tai, kad apeliantė I. T., apelianto L. G. (duomenys neskelbtini), ir jos (duomenys neskelbtini) E. T. kartu gyveno ginčo būste, spendžiama, kad šie asmenys neatitinka PBĮIĮ straipsnio 11 dalyje nustatytų kriterijų priešieškinio reikalavimui patenkinti įtraukti juos į nuomos sutartį kaip apeliantės S. G. šeimos nariais (PBĮIĮ 1 straipsnsio 11 dalis).

27.       Pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19) arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

28.       Nagrinėjamu atveju sprendžiama, kad apeliantų L. G., I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G. bei apeliantės I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. iškeldinimas turi teisinį pagrindą – šie asmenys neatitinka PBĮIĮ keliamų reikalavimų sudaryti su jais gyvenamosios patalpos sutartį kaip su apeliantės S. G. šeimos nariais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje yra pažymėta, jog nepakanka vien nurodyti teisinį pagrindą nuomininkui iškeldinti, būtina atsižvelgti ir į individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-313/2019), todėl teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai L. G. ir I. T. yra jauni, sulaukę pilnametystės, darbingo amžiaus asmenys, galintys dirbti ir gauti pajamas, išsinuomoti būstą arba kreiptis dėl socialinio būsto suteikimo (PBĮIĮ straipsnio 7 dalis). Šiuo atveju itin aktualu pažymėti faktą, kuris nustatytas byloje esančiu pateiktu rašytiniu įrodymu – Plungės rajono savivaldybės administracijos turto skyriaus 2019 m. gegužės 29 d. raštu Nr. A20-966,  jog apeliantas L. G. buvo įtrauktas į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą, tačiau laiku nepateikė Gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, dėl to apeliantas L. G. iš šio sąrašo buvo išbrauktas (b. l. 175). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apelianto L. G. nerūpestingas savo teisių įgyvendinimas laiku neteikiant reikalingų duomenų įgyvendinti teisę į paramą socialiniam būstui išsinuomoti, negali būti pagrindas įpareigoti ieškovę su šiais asmenimis, kaip S. G. šeimos nariais, sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

29.       Antra, apeliacinės instancijos teismas vertindamas Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus kriterijus (sprendimo 29 punktas) papildomai pažymi, kad ginčo būstas yra 31,84 m2 ploto. PBIĮI 1 straipsnio 12 dalis numato, kad tinkamas socialinis būstas – tai toks būstas, kurio vienam asmeniui ar šeimos nariui tenkantis naudingasis plotas, vertinamas mokant būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją, yra ne mažesnis kaip 8 kvadratiniai metrai.  Atsižvelgiant į tai sprendžiama, kad įpareigojus ieškovę sudaryti su šiais asmenimis (sprendimo 30 punktas) gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, nukentės ne tik ieškovės interesai tikslingai išnuomoti būstą, tačiau taip pat ir apeliantės S. G., jos (duomenys neskelbtini) G. G. ir (duomenys neskelbtini) D. Š. interesai, kadangi skirtas naudingasis plotas nebūtų tinkamas būstas jų poreikiams patenkinti taip, kaip numato PBĮIĮ 1 straipsnio 12 dalis, vienam asmeniui tektų 4,55 m2 naudingo ploto, todėl sudaryta gyvenamosios patalpos sutartis su visais priešieškinyje nurodytais asmenimis taip, kaip reikalauja atsakovai, pažeistų S. G., G. G. ir nepilnamečio vaiko D. Š. interesus ir teisę į tinkamą socialinį būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019).

30.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesutinkama su apeliantų argumentais, jog nagrinėjamu atveju yra teisėtas pagrindas apeliantą L. G., jo (duomenys neskelbtini) I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G., I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. įtraukti į gyvenamosios patalpos sutartį kaip apeliantės S. G. šeimos narius. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad toks reikalavimo patenkinimas prieštarautų įstatymui – PBĮIĮ 1 straipsnio 11 daliai (sprendimo 28 punktas), į tai, kad apeliantas L. G. nerūpestingai įgyvendino savo teises į socialinio būsto nuomą (sprendimo 29 punktas), į tai, kad iškeldinami apeliantas L. G., apeliantė I. T. yra jauni ir darbingi asmenys, galintys išsinuomoti būstą ar kreiptis dėl socialinio būsto suteikimo (sprendimo 29 punktas), į tai, kad įpareigojimas su šiais asmenimis, kaip su apeliantės S. G. šeimos nariais, prieštarautų ne tik ieškovės interesams, tačiau ir apeliantės S. G., jos (duomenys neskelbtini) G. G. ir (duomenys neskelbtini) D. Š. interesams į tinkamą socialinį būstą (sprendimo 30 punktas), todėl šiuo atveju sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie asmenys turi būti iškeldinti, jiems nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas šiuo aspektu papildomai pažymi, kad Konvencijos 8 straipsnis negali būti aiškinamas kaip garantuojantis asmeniui teisę būti aprūpintam būstu ar gyvenimu konkrečioje vietoje (S. ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 46934/99; W. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31888/03; C. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 485/05) ir šiuo atveju, be kita ko, iškeldinant nurodytus asmenis iš savivaldybei priklausančio būsto siekiama teisėto tikslo – apsaugoti ne tik nuomotojo, bet ir kitų asmenų, kuriems reikalingas socialinis būstas, interesus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. liepos 25 d. sprendimas S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai iškeldino apeliantą L. G., apeliantę I. T., jų (duomenys neskelbtini) A. G., I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. iš gyvenamosios patalpos adresu (duomenys neskelbtini) (sprendimo 22 punktas).

31.       Nagrinėjamu atveju apeliantai nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl netinkamai vykdomos nuomos sutarties, todėl, apeliantų vertinimu, jie neturi įrodyti, jog jie atitinka reikalavimus dėl socialinio būsto nuomos. Ieškovė su apeliantų argumentais nesutinka, teigia, kad S. G. pajamos, 2018 metų duomenimis, 25 procentais viršija įstatymo leistinus dydžius, todėl ieškovė neturėtų teisinio pagrindo sudaryti ar pratęsti nuomos sutartį. Pažymi, kad S. G. taip pat netinkamai vykdė nuomos sutarties sąlygas, kadangi, pati negyvendama ginčo bute, leido bute gyventi sūnui L. G. ir  I. T. su vaikais, taip pažeisdama nuomos sutartį.

32.       Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje socialinio būsto nuomos klausimais, išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), susijusios su teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

33.       Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta būsto nuomos sutartimi šalys susitarė dėl terminuotos būsto nuomos ir jos termino iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. Sutarties IV skyriuje nėra numatytos galimybės nuomininkui pratęsti sudarytos būsto nuomos sutarties, kadangi 17 punktu nustatyta, kad pasibaigus sutarčiai, nuomininkas ir jo šeimos nariai iškeldinami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (b. l. 16). Gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pasibaigimo padarinius reglamentuoja CK 6.613 straipsnis. Pagal šią teisės normą, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, tačiau, kaip nurodyta sprendimo 10 punkte, socialinio būsto nuomotojui (ieškovui), pareiškusiam ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo iš socialinio būsto pasibaigus nuomos sutarties terminui, tenka procesinė pareiga įrodyti, jog nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties.

34.       Nagrinėjamu atveju ištyrus byloje esančių rašytinių įrodymų visetą ir nustačius faktines aplinkybes (sprendimo 8–21 punktai) konstatuojama, kad ieškovė neįrodė, jog apeliantė S. G. ir jos (duomenys neskelbtini) G. G., D. Š. ginčo būste negyvena ir (ar) kad šis būstas nėra būtinas jų poreikiams patenkinti. Taip pat pažymima, kad  apeliantai po nuomos sutarties pasibaigimo ginčo būste toliau gyvena 2 metus ir 4 mėnesius, byloje esantys pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nors apeliantė ir turi įsiskolinimų komunalinių paslaugų teikėjams, tačiau mokesčiai yra mokami, apeliantė S. G. taip pat moka nuomos mokestį. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog yra teisėtas pagrindas spręsti dėl ieškovės įpareigojimo sudaryti su apeliante S. G. ir jos šeimos nariais G. G. ir D. Š. terminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, todėl pirmiausia sprendžiama dėl apeliantės S. G. atitikties PBĮIĮ nustatytoms sąlygoms socialiniam būstui išsinuomoti ir sprendžiama dėl nuomos sutarties sudarymo termino.

35.       PBĮIĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytos šios sąlygos įgyvendinti teisę į socialinio būsto nuomą – 1) Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaravo turtą ir gautas pajamas; deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių; 2) neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise būsto arba nuosavybės teise turimas būstas, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 procentų, arba nuosavybės teise turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kvadratinių metrų arba mažesnis kaip 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis sunkia lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, forma.

36.       PBĮIĮ 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teisę į būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją turi asmenys ir šeimos, kurių Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoto turto vertė ir pajamos, pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnį, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šių dydžių – dviejų ar trijų asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus miesto ar rajono, Kauno miesto ar rajono, Klaipėdos miesto ar rajono, Palangos miesto ar Neringos savivaldybėje, grynosios metinės pajamos – 122 valstybės remiamų pajamų (toliau – VRP) dydžių (14 884 EUR) ir turtas – 168 VRP dydžių (20 496 EUR); dviejų ar trijų asmenų šeimos, gyvenančios kitoje savivaldybėje, grynosios metinės pajamos – 106 VRP dydžių (12 932 EUR) ir turtas – 112 VRP dydžių (13 664 EUR). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantės S. G. deklaruotos pajamos už 2018 metus yra 10 390 EUR ir turtas 300 EUR (176–180 b. l.). Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad apeliantės S. G. pajamos ir turimas turtas neviršija PBĮIĮ įstatyme numatytų dydžių, apeliantė pajamas deklaravo tinkamai, apeliantė S. G. kito būsto neturi (sprendimo 36 punktas), todėl yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantė atitinka PBĮIĮ keliams reikalavimus teisei į socialinio būsto nuomą įgyvendinti.

37.       Nustačius, kad apeliantė turi teisėtą lūkestį į būstą (sprendimo 36 punktas) bei Konvencijos prasme patalpomis naudojosi kaip būstu (sprendimo 34 punktas), todėl remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jai turėtų būti taikoma Konvencijos pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, o valstybės institucija, atsakinga už valstybės nuosavybės teisių į tokias patalpas įgyvendinimą, turi būti įpareigota sudaryti nuomos sutartį. Priešingas aiškinimas prieštarautų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam visuomeninės naudos principui, pagal kurį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-313/2019).

38.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes įgyvendinti apeliantės teisę į socialinio būsto nuomą (sprendimo 35–37 punktai),  kasacinio teismo praktiką (sprendimo 38 punktas) konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju įpareigojimas savivaldybę sudaryti su apeliante S. G. ir jos šeimos nariais G. G. ir D. Š. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nepažeistų nei ieškovės interesų, nei sutarčių laisvės principo, pažymint ir tai, kad nagrinėjamu atveju prašoma sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį trumpam laikotarpiui, tai yra iki 2020 m. rugpjūčio 1 d., atsižvelgiant į tai, ieškovė Plungės rajono savivaldybės administracija įpareigotina per 1 (vieną) mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su atsakove S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) buto, esančio(duomenys neskelbtini), nuomos sutartį rinkos kainomis šeimos nariais nurodant G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

39.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą ir apeliantai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pasisako dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tačiau byloje pateiktu apeliaciniu skundu nėra keliamas savarankiškas reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo paskirstant bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą yra iš dalies patenkinamas patikslinto ieškinio reikalavimas – iškeldinamas apeliantas L. G., apeliantė I. T., apeliantų (duomenys neskelbtini) A. G., apeliantės I. T. (duomenys neskelbtini) E. T. iš Plungės rajono savivaldybei priklausančio nuomojamo būsto esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Kita patikslinto ieškinio dalis atmetama ir iš dalies patenkinamas apeliantų priešieškinis įpareigojant ieškovę Plungės rajono savivaldybės administraciją sudaryti gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su apeliante S. G. su jos šeimos nariais G. G. ir D. Š., kita priešieškinio dalis atmetama.

40.       Nagrinėjamu atveju ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), duomenų apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikta, jų priteisti neprašoma. Atsakovai pateikė duomenis, jog sumokėjo 75 EUR žyminį mokestį už priešieškinį (b. l.72) ir 1665 EUR advokato pagalbos išlaidų (b. l.131–133). Iš viso 1740 EUR. Nagrinėjamu atveju sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą būtina įvertinti ir jų susidarymo priežastingumą (CPK 93 straipsnio 4 dalis), kaip matyti, nagrinėjamu atveju ieškovė pradinio ieškinio reikalavimais prašė ne tik iškeldinti atsakovus, bet ir įpareigoti panaikinti savo deklaracijos vietas iš ginčo buto, tačiau ieškovė tikslindama ieškinį reikalavimų dėl deklaracijos panaikinimo atsisakė nenurodydama priežasčių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, patenkinto ieškinio ir priešieškinio dalis, apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šalims turi būti atlyginta 50 procentų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisiant apeliantei S. G. 870 EUR bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės ir priteisiant iš apeliantų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis po 12,50 EUR žyminio mokesčio ((75 EUR x 0,5)/ 3).

Dėl procesinės bylos baigties

41.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

42.       Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, dėl to iš dalies priėmė neteisėtą ir pagrįstą sprendimą, tai sudaro pagrindą dalį teismo sprendimo panaikinti dėl apeliantės S. G., G. G., D. Š. iškeldinimo ir priimti naują sprendimą – įpareigoti ieškovę Plungės rajono savivaldybės administraciją per 1 (vieną) mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su atsakove S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį rinkos kainomis šeimos nariais nurodant G. G. ir D. Š. kitos teismo sprendimo dalies naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliantai pateikė duomenis, jog sumokėjo 75 EUR žyminį mokestį už 600 EUR advokato pagalbos išlaidų teikiant apeliacinį skundą. Iš viso 675 EUR.  Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jos apeliacinis skundas yra patenkintas iš dalies, laikoma, kad yra patenkinta 42,86 procento apeliacinio skundo reikalavimų įpareigojant sudaryti nuomos sutartį su apeliante S. G. šeimos nariais nurodant G. G. ir D. Š.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, patenkinto apeliacinio skundo dalis, apeliantei S. G. iš ieškovės priteisiama 289,91 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės ir priteisiant iš apeliantų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis po 14,29 EUR žyminio mokesčio ((75 EUR % 57,14= 42,87)/3).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija 

n u s p r e n d ž i a :

     Plungės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalis dėl atsakovės S. G., G. G., D. Š. iškeldinimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

     Įpareigoti ieškovę Plungės rajono savivaldybės administraciją per 1 (vieną) mėnesį nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos sudaryti su atsakove S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį rinkos kainomis šeimos nariais nurodant G. G. ir D. Š..

     Priteisti iš ieškovės Plungės rajono savivaldybės administracijos 870 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovei S. G..

     Priteisti iš atsakovų S. G., L. G. ir I. T. po 12,50 EUR žyminio mokesčio valstybei, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB ,,Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

     Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

     Priteisti iš ieškovės Plungės rajono savivaldybės administracijos 289,91 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovei S. G..

     Priteisti iš apeliantų S. G., L. G. ir I. T. po 14,29 EUR žyminio mokesčio valstybei, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB ,,Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Teisėjos                                                      Erinija Kazlauskienė

                                                                                                                          Giedrė Seselskytė

                                                                                                                          Danutė Žvinklytė