Baudžiamoji byla Nr. 2K–368/2014

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00501-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.2;

2.1.14;

2.1.16.2.17;

2.1.16.2.18 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Linui Kuprusevičiui,

nuteistiesiems T. M. ir L. M.,

nuteistųjų gynėjui advokatui Liutaurui Lukošiui,

nukentėjusiesiems P. L. (P. L.), J. L., J. J.,

nukentėjusiųjų atstovei advokatei Verai Gortovanovai,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. M. ir L. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio.

              Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu:

              T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. sausio 6 iki 22 d.;

              T. M. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką;

              T. M. ir L. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

              nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. B. iš T. M. ir G. I. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų P. L., J. L. ir J. J. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies:

              panaikinta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalis, kuria T. M. ir L. M. pagal 182 straipsnio 1 dalį išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

              T. M. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė T. M. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams;

              L. M. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 226 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

              Kita Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Šioje byloje taip pat pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nuteistas G. I. (G. I.), o T. M. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistųjų ir jo gynėjo, prokuroro, nukentėjusiųjų ir jų atstovo paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              T. M. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su G. I., pasinaudodami savo tikėtina įtaka Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjui, už kyšį pažadėjo jį paveikti, kad jis neteisėtai veiktų, t. y. T. M., būdamas UAB „T.“ vadovu, veikdamas kartu su G. I., pagal 2009 m. lapkričio 17 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 2009-11-17, sudarytą tarp UAB „T.“ ir M. B. dėl teisinių paslaugų teikimo, T. M. nurodžius, G. I. 2009 m. gruodžio 30 d., apie 9.30 val., UAB „T.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažadėjo A. B. už 4000 Lt kyšį paveikti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėją, nagrinėsiantį M. B. administracinio teisės pažeidimo bylą, kad pastarasis priimtų M. B. palankų sprendimą; po to 2009 m. gruodžio 31 d., apie 15.00 val., T. M. pakartojo ši pažadą A. B. ir vėl pareikalavo 4000 Lt kyšio; tęsdami nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio 6 d., apie 18.30 val., UAB „T.“ patalpose, esančiose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jie priėmė iš A. B. 4000 Lt kyšį, kurį ši perdavė G. I.

              Prokuroro prašymu, pateiktu apeliacinės instancijos teisme, pakeitus kaltinimą BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka, T. M. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija), o L. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 226 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) nuteisti už tai, kad T. M., pasinaudodamas savo tikėtina įtaka Vilniaus apskrities viršininkui, padedant L. M., laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009 m. birželio 2 d. pažadėjo J. L., J. J. ir P. L. už 450 000 Lt kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką, kad būtų parengti jų dokumentai dėl 9,8000 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), atidalijimo nuo kitų bendrasavininkų; 2009 m. birželio 2 d., apie 14.30 val., Vilniaus r. 7-ajame notaro biure, esančiame Vilniuje, J. Tumo-Vaižganto g. 5-1, dalyvaujant T. M., L. M., veikdama pagal išankstinį susitarimą su T. M. ir žinodama, kad nei ji, nei T. M. J. L., J. J. ir P. L. už žemės sklypą nesumokėjo, pasirašė 3300 kv. m ploto žemės sklypo, Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį su J. L., J. J. ir P. L. (sutartyje nurodyta žemės sklypo kaina – 450 000 Lt); taip T. M., padedant L. M., iš J. L., J. J. ir P. L. priėmė kyšį – 3300 kv. m ploto žemės sklypą, kurio rinkos vertė 8000 Lt.

              Kasaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir bylą nutraukti; nepatenkinus šio prašymo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius nurodo, kad teismai visiškai formaliai taikė veikos padarymo metu galiojusią BK 226 straipsnio 1 dalį, nes neatribojo šiame įstatyme numatytos veikos nuo kitos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 182 straipsnyje. Šiuo atveju buvo būtina nustatyti, koks šių baudžiamajame įstatyme uždraustų veikų požymių santykis, ir nuspręsti, ar kaltininko naudojama apgaulė prieš nukentėjusįjį siekiant turtinės naudos, gali būti laikoma pasinaudojimu tikėtina įtaka siekiant už kyšį paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų.

              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose apžvalgoje yra pažymėjęs, kad jeigu kaltininkas už materialų atlygį melagingai pažada pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar tikėtina įtaka paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų to asmens naudai, turėdamas išankstinę tyčią šio pažado nevykdyti, jo veika paprastai kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuo 2011 m. liepos 5 d. įsigaliojus BK 226 straipsnio pakeitimams (2011 m. birželio 21 d. redakcija), į prekybos poveikiu sudėtį įtraukti ir atvejai, kai kaltininkas kyšininkauja pasinaudodamas ne tik tikra ar tikėtina, bet ir tariama įtaka šiems subjektams, kad jie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Po šių BK 226 straipsnio pakeitimų teismų praktika atribojant sukčiavimą nuo prekybos poveikiu dar nesuformuota.

              Kasatoriaus nuomone, galima pagrįstai teigti, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas tuo atveju, kai tarpininkas suklaidina potencialų asmenį, galintį duoti kyšį, ne tik dėl ketinimų įvykdyti pažadą, bet ir dėl savo įtakos institucijai ar asmeniui, kurį žadama paveikti. Kaltininkui meluojant apie galimą įtaką ir net negalvojant atlikti kokius nors pažadėtus veiksmus, o turint tikslą užvaldyti svetimą turtą, tokie jo veiksmai turi būti kvalifikuoti tik kaip sukčiavimas.

              Šioje byloje teismai visiškai nenagrinėjo aptartų nusikalstamų veikų sudėčių ypatumų, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų neabejotinai patvirtinti, kad kasatorius turėjo realią, o ne tariamą galimybę naudotis įtaka, todėl jo veiksmai galėjo būti vertinami tik dėl sukčiavimo. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad objektyviais duomenimis nustatyta, jog kasatorius nepažinojo jokių Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų, nėra ir nebuvo dirbęs jokiose darbovietėse, kurių funkcijos susijusios su žemės grąžinimu ir pan., taigi jis niekaip negalėjo pasinaudoti jokia tariama įtaka nenustatytiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai nėra pakankami vertinant kasatoriaus veiką kaip tarpininko kyšininkavimą, tačiau nagrinėtina, ar veiksmai galėtų atitikti BK 182 straipsnio sudėties požymius. Kita vertus, kasatoriaus vertinimu, jo padarytose veikose nėra ir sukčiavimo požymių.

              Šiame kontekste kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį laikė sudarytą dėl akių (nesuklaidinus nukentėjusiųjų dėl šio turto perleidimo), nes jis buvo sudarytas nesiekiant tikrųjų pirkimo–pardavimo sandorio tikslų, o turint visai kitokių tikslų, kurie galbūt buvo nusikalstami iš abiejų pusių. Konstatavus, kad žemės pirkimo–pardavimo sandoris gali būti apsimestinis ar tariamas, kasatorius turėjo būti išteisintas ir dėl sukčiavimo. Be to, pats kasatorius nebuvo sandorio šalis, o kaltinamas lyg pats būtų sudaręs sandorį. Konstatavus civilinius teisinius santykius, sutarties šalys gali savo teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji turėjo visas galimybes ginti savo tariamai pažeistas teises civilinio proceso tvarka, tačiau to nedarė ir teismas turėjo tai įvertinti konstatuodamas kasatoriaus nekaltumą.

              Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl esminių BPK pažeidimų, teigiant, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas dar ir neatsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas kvalifikuojant veiką buvo vienas svarbiausių kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų, tačiau dėl to apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė, neanalizavo, ar kasatoriaus veika negali būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, neįvertino sukčiavimo subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių, taip pat liudytojos A. B. vaidmens ikiteisminio tyrimo metu. Formaliai perrašęs pirmosios instancijos teismo argumentus dėl BK 226 straipsnio 1 dalies, tikslingai nepasisakydamas dėl galimo veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

              Anot kasatoriaus, teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 2–5 dalyje nustatytų reikalavimų. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartimi, patenkinus prokuroro prašymą, be kita ko, leista A. B. sutikti su T. M. ir G. I. reikalavimu ir perduoti jiems 4000 Lt. Taigi teismas leido imituoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, tačiau kasatorius buvo apkaltintas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį. Dėl to šios nutarties pagrindu gauti duomenys negalėjo būti laikomi leistinais, nes gauti ir panaudoti peržengiant ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytas ribas, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus.

              Be to, kasatoriaus nuomone, teisėsaugos institucijos ir liudytoja A. B. galėjo kartu kryptingai veikti prieš jį siekdamos išprovokuoti jį padaryti nusikalstamą veiką. Analizuodamas liudytojos A. B. 2010 m. sausio 4 d. protokole–pareiškime nurodytas aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad ji suprato, jog kasatorius nėra ir negali būti advokatas, kuris turėtų realią galimybę atstovauti jos broliui administracinio teisės pažeidimo byloje, tačiau, nepaisant to, stengėsi jį įtikinti, jog reikia pagelbėti jos broliui, taigi sąmoningai kurstė ir lenkė jį padaryti nusikalstamą veiką. Provokacija taip pat laikytina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotos aplinkybės, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) nurodė liudytojai A. B., kaip reikia bendrauti, kad ji turėtų įrodymų. Ši iš STT gavo pažymėtus pinigus, kuriuos turėjo perduoti kasatoriui, t. y. liudytoja ne pati pateikė pinigus (4000 Lt), o jie buvo pateikti valstybės institucijos pareigūnų ir buvo skirti vykdyti jų nurodymus, nors dokumentuose buvo įforminta, kad pinigai pateikti pačios liudytojos A. B. Pažymėtina, kad ne T. M. inicijavo susitikimus su A. B., o ji pati klausinėjo apie tai, kaip bus padaryti galimi nusikalstami veiksmai. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija, kuri susidėjo iš dviejų dalių: liudytojos A. B. aktyvių veiksmų prieš jį ir STT, kuri pateikė liudytojai pinigus panaudoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, veiksmų.

              Nusikalstamos veikos imitacijos modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė; informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu; konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2001, 2A-P-6/2008, 2K-7-86/2011). Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl galimos kasatoriaus provokacijos, neanalizavo tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, teisinančių jį, neatsižvelgė į liudytojos A. B. vaidmenį procese, jos parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

              Be kita ko, kasatorius pastebi, kad iš teismų nuosprendžių neaišku, kada ši veika buvo padaryta: ar pasirašius 2009 m. lapkričio 17 d. teisinių paslaugų sutartį ar 2010 m. sausio 6 d., apie 18.30 val., UAB „T.“ patalpose nuteistiesiems neva priėmus iš A. B. 4000 Lt kyšį.

              Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, paskirta pažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatas ir prieštarauja teisingumo principui. Teismas neatsižvelgė ir išsamiai neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad ankstesniais nuosprendžiais jis buvo nuteistas už nusikaltimus, sudarančius vienos baudžiamosios bylos epizodus, bet byla buvo išskirta į kelias, taigi neišskyrus bylos, jis būtų nuteistas vienu nuosprendžiu. Skirdamas bausmę, teismas į tai turėjo atsižvelgti. Nepatenkinus prašymo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasatorius prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taip pat, kasatoriaus nuomone, teismas pažeidė BK 63 straipsnį – turėjo būti taikyta ne šio straipsnio 4 dalis, o 2 dalis, kurioje numatyta, kad griežtesnė bausmė apima švelnesnę pastirtą bausmę ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė, kuri prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas.

              Kasaciniu skundu nuteistoji L. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir bylą nutraukti; nepatenkinus šio prašymo – perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 226 straipsnio 1 dalį.

              Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra aptarti jai inkriminuotos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai ir kad ji negalėjo būti pripažinta padėjėja padaryti kokią nors nusikalstamą veiką. Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad T. M. per L. M. veikė kaip sandorio su nukentėjusiaisiais dėl 0,33 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), šalis. Tačiau apkaltinamajame nuosprendyje teismas privalėjo konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais ji padėjo T. M. pasinaudoti tikėtina įtaka ir priimti kyšį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas turėjo įtikinamais teisiniais argumentais pagrįsti, kad kasatorės veiksmuose buvo tyčia padėti T. M. priimti kyšį, tačiau to nepadarė.

              Kaip ir nuteistojo T. M. kasaciniame skunde, kasatorė argumentuoja, kad teismai visiškai formaliai taikė veikos padarymo metu galiojusią BK 226 straipsnio 1 dalį, nes neatribojo šiame įstatyme numatytos veikos nuo kitos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 182 straipsnyje, taip pat nurodo, jog byloje visiškai nėra duomenų, kad T. M. galėtų daryti įtaką Vilniaus apskrities viršininkui. Nuteistosios L. M. kasaciniame skunde nurodomi tokie patys argumentai kaip ir nuteistojo T. M. kasaciniame skunde dėl sukčiavimo nusikaltimo požymių ir civilinės atsakomybės atribojimo (todėl jie nekartojami) ir daroma analogiška išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl nukentėjusieji turėjo visas galimybes ginti savo tariamai pažeistas teises civilinėmis teisėmis priemonėmis, tačiau to nedarė.

              Be kita ko, kasatorė pažymi, kad iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo neaišku, kada buvo padaryta jai inkriminuota nusikalstama veika: ar pasirašius žemės sklypo pirkimo–pardavimo dokumentus, t. y. 2009 m. birželio 2 d., ar veika buvo tęstinė – tęsėsi laikotarpiu nuo 2009 m. pradžios iki 2009 m. birželio 2 d. Be to, jeigu apeliacinės instancijos teismas manė, kad nukentėjusieji J. L., J. J. ir P. L. davė kyšį, kyla pagrįstas klausimas, kodėl asmenys, pripažinti nukentėjusiaisiais, nėra tuo kaltinami.

              Nuteistųjų T. M. ir L. M. kasaciniai skundai atmestini.

              Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį

              Nuteistųjų kasaciniuose skunduose argumentuojama, kad jų padarytos veikos neatitinka tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnio 1 dalis, 2005 m. birželio 23 d. redakcija) požymių ir galėtų būti vertinamos tik dėl atitikties sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymiams. Šie teiginiai nepagrįsti.

              Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakcija) už tarpininko kyšininkavimą atsako tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už kyšį pažadėjo paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų.

              Nuteistųjų T. M. ir L. M. veiksmai, nepaisant panašumo į sukčiavimą, visiškai atitinka tarpininko kyšininkavimo požymius. Pirmosios nusikalstamos veikos aplinkybės glaustai gali būti išdėstytos taip: T. M. nurodymu G. I. pažadėjo A. B. už 4000 Lt kyšį paveikti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėją, kad šis priimtų jos broliui M. B. palankų sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje (2009 m. gruodžio 30 d.). Kitą dieną T. M. pakartojo šį pažadą A. B. ir vėl pareikalavo 4000 Lt kyšio. 2010 m. sausio 6 d. A. B. perdavė 4000 Lt kyšį G. I.

              Antrosios nusikalstamos veikos aplinkybės glaustai gali būti išdėstytos taip: T. M. pažadėjo J. L., J. J. ir P. L. už 300 000 Lt kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką, kad būtų parengti jų dokumentai dėl žemės sklypo atidalijimo nuo kitų bendrasavininkių. Kadangi nukentėjusieji tokių pinigų neturėjo, buvo sutarta, kad vietoj pinigų Vilniaus apskrities viršininkui bus perduotas 33 arų žemės sklypas. Buvo sutarta ir dėl kyšio perdavimo schemos: nukentėjusiesiems buvo pasiūlyta fiktyviai parduoti šį 8000 Lt vertės žemės sklypą T. M. motinai L. M., nurodant sutartyje 450 000 Lt kainą. 2009 m. birželio 2 d. šis sandoris buvo įformintas Vilniaus rajono 7-ajame notaro biure. Pinigai pardavėjams pagal sandorį perduoti nebuvo. Forminant sandorį dalyvavo tiek T. M., tiek L. M., atlikusi padėjėjos priimant kyšį vaidmenį. Abiem atvejais T. M., pasinaudodamas savo UAB „T.“ vadovo statusu ir sudarydamas rimtos įstaigos regimybę, klaidino nukentėjusiuosius tiek dėl savo galimybių, tiek dėl ketinimų už kyšį paveikti teisėją ir Vilniaus apskrities viršininką.

              Šiame kontekste pažymėtina, kad dėl panaudotos apgaulės ir siekio pasipelnyti iš apgautų klientų padarytos nusikalstamos veikos iš tiesų yra panašios į sukčiavimą, tačiau sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus jie vertintini kaip tarpininko kyšininkavimas (naujesnis pavadinimas – prekyba poveikiu). Tarpininko kyšininkavimo (prekybos poveikiu) norma apima tiek tuos atvejus, kai tarpininkas turi realias galimybes už kyšį paveikti adresatą ir ketina tai padaryti, tiek ir tuos atvejus, kai asmuo apgaunamas dėl tarpininko galimybių ir (ar) ketinimų paveikti adresatą. Toks normos aiškinimas visiškai atitinka 1999 m. Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos (toliau – Konvencija) 12 straipsnio, kuriame pateiktas prekybos poveikiu apibrėžimas, turinį. Kad tokie veiksmai Konvencijos požiūriu vertintini ne kaip sukčiavimas, bet kaip tarpininko kyšininkavimas (prekyba poveikiu) rodo ir Valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) 2009 m. birželio 29 – liepos 2 d. vertinimo ataskaitoje Lietuvai (I tema) išsakytos tezės. 

              Kasatoriai, argumentuodami savo teiginius dėl nepagrįsto BK 226 straipsnio 1 dalies taikymo, atkreipia dėmesį į tai, kad galimybė inkriminuoti tarpininko kyšininkavimą (prekybą poveikiu) esant ne tikrai, bet tariamai įtakai adresatui, atsirado tik priėmus 2011 m. birželio 21 d. BK 226 straipsnio redakciją. Anot kasatorių, senesnės redakcijos norma tokios galimybės nenumatė. Su šiais argumentais nesutiktina. Iš tikrųjų, 2011 m. birželio 21 d. įstatymu į prekybos poveikiu definiciją šalia pasinaudojimo tikėtina įtaka buvo įtrauktas ir pasinaudojimo tariama įtaka požymis (BK 226 straipsnio 2 dalis), tačiau to negalima suprasti taip, kad dėl to iš esmės pasikeitė šio nusikaltimo sudėtis. Sąvokos „tikėtina įtaka“ ir „tariama įtaka“ nėra visiškai skirtingo turinio ir neturėtų būti priešinamos. Tikėtina įtaka gali būti tiek reali, tiek ir nereali, t. y. netikra, tariama, išgalvota. Todėl minėtas prekybos poveikiu normos pakeitimas traktuotinas ne kaip kriminalizacijos išplėtimas, bet kaip definicijos patikslinimas. Taigi tiek ankstesnė (2005 m. birželio 23 d.), tiek galiojanti (2011 m. birželio 21 d.) prekybos poveikiu normų redakcijos gali būti taikytos ir tiems atvejams, kai kyšio davėjas apgaunamas dėl tarpininko galimybių ir ketinimų paveikti adresatą. Tuo tarpu kaip sukčiavimas galėtų būti vertinami atvejai, kai nukentėjusysis apskritai apgaunamas dėl to, kad jam reikia korupciniu pagrindu spręsti neva iškilusią problemą, pvz., telefonu melagingai pranešama apie eismo įvykį, kurį sukėlė artimas asmuo, ir siūloma už kyšį paveikti įvykį tiriančius pareigūnus ir pan.

              Nagrinėjamojoje byloje nustatyti faktai visiškai atitinka tiek ankstesnės, tiek galiojančios tarpininko kyšininkavimo (prekybos poveikiu) normų redakcijas, todėl teismas, taip kvalifikavęs T. M. ir T. M. veikas, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

              Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes teisingai įvertintas ir T. M. vaidmuo T. M. priimant kyšį, kuriuo neva turėjo būti paveiktas Vilniaus apskrities viršininkas. Byloje nustatyta, kad 33 arų žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pridengtas kyšio perdavimo–priėmimo procesas. T. M. tiesiogiai dalyvavo notariškai tvirtinant šią fiktyvią sutartį, formaliai tapo šio žemės sklypo savininkė, taigi objektyviai padėjo T. M. priimti kyšį. Apie tai, kad T. M. žinojo apie T. M. nusikalstamus ketinimus ir sąmoningai veikė su juo kartu (bendrininkavo), teismas sprendė iš fiktyvios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, aktyvaus jos dalyvavimo šiame procese, pvz., prieš pasirašant sutartį T. M. ramino nukentėjusiuosius, kad jos sūnus jų neapgaus, savo pažadą įvykdys (T. 2, b. l. 162, 170). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu T. M. atsisakė duoti parodymus, o teisme davė melagingus parodymus, kad ji atsiskaitė su nukentėjusiaisiais (neva sumokėjo jiems 450 000 Lt), klaidino teismą dėl to, iš kokių šaltinių ji galėjo turėti tokią pinigų sumą. Be to, pagal pačios T. M. parodymus, duotus teisme, ji sąmoningai dalyvavo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoryje, o ne vien tik vykdė sūnaus nurodymus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti dėl T. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 226 straipsnio 1 dalį.

              Pripažinus, kad T. M. ir T. M. veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti ne kaip turtinio, bet kaip korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, netenka prasmės nagrinėti kasacinių skundų argumentų dėl apsimestinio sandorio (žemės sklypo pirkimo–pardavimo) civilinių teisinių padarinių, jo dalyvių galimybių ginti savo teises civilinio proceso tvarka ir baudžiamosios atsakomybės taikymo nepagrįstumo. 

              Ginčijant BK 226 straipsnio 1 dalies taikymą kasaciniuose skunduose atkreiptas dėmesys į tai, kad patys nukentėjusieji už papirkimą nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusieji J. L., J. J. ir P. L. sutiko kyšių pagrindu spręsti iškilusias teisines problemas dėl to, kad T. M., pasinaudodamas jų teisiniu neišprusimu ir patiklumu, naudojo prieš juos apgaulę ir psichologinį spaudimą, apie visa tai jie patys pranešė STT pareigūnams. Dėl prieš juos padarytų nusikaltimų jie patyrė turtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiųjų procesinis statusas jiems buvo suteiktas pagrįstai.

              Dėl procesinės prievartos priemonių taikymo teisėtumo

              Kasatoriaus T. M. teiginiai dėl įrodymų, surinktų taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM) ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, neteisėtumo nepagrįsti.

              Pažymėtina, kad šioje byloje Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista taikyti T. M. ir G. I. BPK 158 ir 159 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones: A. B. leista susitikti su jais ir perduoti reikalaujamus 4000 Lt, taip pat susitikimų metu daryti vaizdo ir garso įrašus tam panaudojant vaizdo ir garso įrašų techniką, o nutartyje nurodytiems pareigūnams leista atlikti tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, panaudoti technines priemones kontroliuojant šių asmenų pokalbius ir kitokį susižinojimą, daryti vaizdo ir garso įrašus (T. 1, b. l. 51).

              Priešingai nei teigia kasatorius, tai kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartimi leista A. B. atlikti papirkimo (BK 227 straipsnio 2 dalis) imituojančius veiksmus, nereiškia, jog būtent taip privalėjo būti kvalifikuoti ir paperkamų asmenų (šiuo atveju – tarpininkų T. M. ir G. I.) veiksmai. Su kyšininkavimu susijusių nusikalstamų veikų turinys suponuoja, kad skirtingų neteisėto sandorio dalyvių (papirkėjų, paperkamų asmenų ir tarpininkų) veiksmai kvalifikuojami pagal skirtingus BK straipsnius. Kasatoriaus teiginiai, kad, nenurodžius jam inkriminuoto tarpininko kyšininkavimo (BK 226 straipsnio 1 dalis) minėtoje teismo nutartyje, surinkti įrodymai tampa neleistinais, yra deklaratyvūs ir neatitinkantys baudžiamojo proceso įstatymo, reglamentuojančio NVIM taikymą, prasmės.

              Nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai dėl prieš jį taikytos provokacijos. Priešingai nei teigia kasatorius, ši proceso metu kelta versija teismų išsamiai patikrinta ir motyvuotai atmesta. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtos procesinės prievartos priemonės buvo sankcionuotos atliekant ikiteisminį tyrimą pagal A. B. 2010 m. sausio 4 d. pareiškimą, turint duomenų apie T. M. ir G. I. galimus korupcinio pobūdžio nusikalstamus veiksmus. Iš A. B., T. M. ir G. I. pokalbių, užfiksuotų taikant sankcionuotas procesinės prievartos priemones, turinio matyti, kad T. M. ir G. I. nebuvo skatinami nusikalsti, atvirkščiai, iniciatyva duoti (priimti) kyšį neva teisėjui papirkti akivaizdžiai kilo iš T. M. ir G. I.

              Kasatoriaus T. M. teiginiai, kad A. B. gavo iš STT pažymėtus pinigus perduoti jam kaip kyšį, nepagrindžia išvados apie prieš jį vykdytą provokaciją. Be to, iš byloje esančių dokumentų (protokolo, prašymo, nutarimo, pakvitavimo) matyti, kad procesinių veiksmų metu buvo naudojami pačios A. B. pateikti pinigai (4000 Lt), kurie jai po to buvo grąžinti (T. 1, b. l. 53, 100-102).

              Kasatorius T. M. argumentuoja provokacijos versiją ir tuo, kad A. B. bendravo su STT pareigūnais dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Šie teiginiai taip pat nepagrindžia išvados dėl provokacijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad po pirmojo A. B. kreipimosi į STT ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas dėl duomenų apie T. M. nusikalstamus veiksmus stokos. Dėl to A. B. savo iniciatyva pasiskolino iš draugo diktofoną ir 2009 m. gruodžio 31 d. nuėjusi į UAB „T.“ patalpas įrašė savo pokalbį su T. M. Šį įrašą pateikus STT pareigūnams (2010 m. sausio 5 d. protokolas), buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors šio pokalbio turiniu teismo išvados apie T. M. nusikalstamų veiksmų atlikimą negrindžiamos, tačiau iš šio pokalbio suvestinės matyti, kad jo metu T. M. nebuvo skatinamas daryti korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką (T. 2, b. l. 1-6). Vien tai, kad A. B. pati ėmėsi veiksmų gauti duomenis apie T. M. korupcinio pobūdžio veiklą ir kad prieš tai bendravo su STT pareigūnais, šiuo atveju neleidžia daryti išvados, kad prieš T. M. buvo vykdomi kokie nors neoficialūs ir tinkamai nesankcionuoti procesiniai veiksmai.

              Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad įrodymų leistinumo reikalavimai šioje byloje pažeisti nebuvo.

              Dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko

              Kasatoriai teigia, kad iš teismų nuosprendžių neaišku, kada buvo padarytos jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos. Konstatuotina, kad padarytos nusikalstamos veikos yra tęstinio pobūdžio. Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Iš nusikalstamų veikų aprašymo apkaltinamajame nuosprendyje matyti, kad pirmoji veika prasidėjo 2009 m. gruodžio 30 d., apie 9.30 val., kai buvo pažadėta A. B. už 4000 Lt kyšį paveikti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėją, o baigta 2010 m. sausio 6 d., apie 18.30 val., priėmus iš A. B. 4000 Lt kyšį. Antrosios nusikalstamos veikos pradžia sietina su pirmą kartą išsakytu pažadu J. L., J. J. ir P. L. už kyšį paveikti Vilniaus apskrities viršininką (tai įvyko tiksliai nenustatytu laiku – nuo 2009 m. pradžios iki 2009 m. birželio 2 d.), o pabaiga – su žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu (2009 m. birželio 2 d., apie 14.30 val.).

              Dėl T. M. paskirtos bausmės

              Nuteistojo T. M. teiginiai apie jam paskirtą įstatymo reikalavimų neatitinkančią pernelyg griežtą bausmę nepagrįsti. Teismai, skirdami T. M. bausmę už nusikalstamas veikas, atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (atsakomybę sunkinanti aplinkybė), T. M. yra ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, jo vaidmuo padarant šią nusikalstamą veiką buvo pagrindinis. Atsižvelgta į tai, kad jis veikė rafinuotai, pakirsdamas paprastų žmonių pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis bei valstybe. Dėl to teismai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę už kiekvieną iš padarytų nusikalstamų veikų. Paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, iš dalies jas sudedant. T. M. kasaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo bendrinti bausmes apėmimo būdu, tačiau argumentų šiam teiginiui pagrįsti nepateikta. Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti apie įstatymo reikalavimų neatitinkančios ir teisingumo principui prieštaraujančios bausmės paskyrimą.

              Dėl prašymo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas

              Bylą nagrinėjant kasacinėje instancijoje, nuteistųjų gynėjas advokatas L. Lukošius savo kalboje prašė teismo iš nuteistųjų išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Šis prašymas netenkintinas. Pirma, teismui nebuvo pateikta jokių duomenų apie išieškotinų išlaidų dydį; antra, iš byloje esančių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų (Nr. (1.7.) S-251, (1.7.) S-252) dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo T. M. ir T. M. nuorašų matyti, kad nuspręsta atleisti nuteistuosius nuo 100 proc. išlaidų.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistųjų T. M. ir L. M. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                                            Alvydas Pikelis

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas