Baudžiamoji byla Nr. 2K-8-696/2015

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01145-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1.

1.2.3.2.6.

1.2.3.2.8

2.1.14.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei ,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nukentėjusiajai D. R.,

nuteistosios V. L. gynėjui advokatui Aisčiui Damulevičiui,

nuteistosios V. V. gynėjui advokatui Šarūnui Vilčinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. R. ir V. R. kasacinį skundą, V. V. ir V. L. baudžiamojoje byloje, dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės              31 d. nuosprendžiu  V. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą dvidešimties metų laisvės atėmimo bausme, 311 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į paskirtos atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2011 m. liepos 17 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.

V. L. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą dvidešimties metų laisvės atėmimo bausme, 311 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į atliktos bausmės laiką įskaityta sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2011 m. liepos 17 d iki 2013 m. gegužės 31 d.

Iš V. V. ir V. L. solidariai priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams D. R. ir V. R. 26 781,78 Lt (7756,54 Eur) turtinės žalos atlyginimo ir po 250 000 Lt (72 405 Eur) kiekvienam neturtinės žalos atlyginimo, be to, nukentėjusiajai D. R. priteista 3000 Lt (868,86 Eur) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į V. L. nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi nukentėjusiųjų D. R., V. R. bei nuteistųjų V. L. ir V. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nukentėjusiosios D. R., prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistųjų gynėjų, advokatų A. Damulevičiamus ir  Š. Vilčinsko, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. L. ir V. V. nuteistos už nužudymą itin žiauriai bei mirusiojo palaikų išniekinimą, t. y. už tai, kad:

V. L. ir V. V. 2011 m. liepos 14 d., apie 15.00–15.30 val., bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarusios ir veikdamos vieninga tyčia, bendrais veiksmais – V. V. ant nukentėjusiosios N. R. galvos užmovus maišą, tada kirviu bei plaktuku, o V. L. metaliniu strypu tyčia sudavus nukentėjusiajai apie aštuonis smūgius į galvos sritį, padarė N. R. muštines žaizdas dešiniame momenyje, poodinę kraujosruvą dešinio momens žaizdų aplinkoje, įspaustinius kaukolės skliauto kaulo lūžius dešinio momenkaulio užpakalinėje dalyje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Po to V. V. smaugdama pargriovė N. R. ant grindų, kur V. L. skutimosi peiliuku perpjovė N. R. kaklą, padarydama pjautinę žaizdą kakle su stambiųjų kaklo kraujagyslių sužalojimu. Po to V. L. ir V. V. bendrais veiksmais, peiliais, skutimosi peiliukais, skalpeliais bei pjūklu nupjovė N. R. galvą ir supjaustė jos kūną į atskiras dalis. N. R. nuo pjautinės žaizdos kakle ir galvos amputacijos ties kaklo penktuoju slanksteliu, sukėlusios ūmų nukraujavimą, mirė įvykio vietoje. Taip V. L. ir V. V. itin žiauriai nužudė N. R.;

be to, V. L. ir V. V., veikdamos bendrininkų grupe, išniekino mirusiosios N. R. palaikus: 2011 m. liepos 14 d. bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), po N. R. nužudymo, tiksliau nenustatytu laiku, iš anksto susitarusios ir veikdamos vieninga tyčia, nurengė N. R. lavoną, apipylė alkoholiniu gėrimu, peiliu ir pjūklu pjaustydamos nužudytosios N. R. palaikus, padalino jos kūną į nenustatytą kiekį dalių ir jas susmulkino: nupjovė nosį, dešinės akies vokus, dešinio skruosto viršutinės dalies minkštuosius audinius 6 x 12 cm plote, nuo lūpų ir smakro nupjovė 7,5 x l0 cm ovalo formos odos gabalą, taip pat nupjovė du gabalus su pilvo oda ir poodžiu, dalį juosmens kairės pusės ir kairio sėdmens minkštųjų audinių: odos, poodžio raumenų gabalą 44 x 17 cm stambiai dantytais kraštais, odos ir poodžio gabalą trapecijos formos 17 x 11,5 cm plačiausioje dalyje, siauriausioje dalyje 4,5 cm, odos ir poodžio gabalą 12 x 12 cm, atidalijo širdį nuo stambiųjų kraujagyslių, padarė širdies priekiniame paviršiuje dvi žaizdas lygiais kraštais išilginės krypties (medialinė žaizda 3 x 0,5 cm ir 1 cm gylio, aklai pasibaigia širdies pertvaroje, antroji žaizda kairio širdies skilvelio priekinėje sienelėje lygiais kraštais 2,8 x 1 cm, atsiveria 1 cm ilgio plyšiu į kairio skilvelio ertmę), tris žaizdas dešiniajame plautyje, atidalijo vieną nuo kitos kairio plaučio viršutinę ir apatinę skiltis, atidalijo storąsias žarnas nuo plonųjų, išpjovė keturis raumens gabalus, kurių bendras svoris 1228 g. Po to, tęsdamos nusikalstamą veiką, sudėjo atidalintas ir susmulkintas kūno dalis į šiukšlių maišus, dalį kūno dalių – tris odos gabalus su minkštaisiais audiniais ir žarnas sudėjo į šiukšlių maišą kartu su buitinėmis šiukšlėmis, po to dalį maišų su kūno dalimis išmėtė Šiaulių miesto teritorijoje laukuose, esančiuose Aukštabalio gatvės pabaigoje, dalį jų – į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šiukšlių konteinerius. Dalį N. R. kūno – keturis raumens gabalus, kurių bendras svoris 1228 g, nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. liepos 21 d. laikė buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), šaldytuvo šaldiklyje.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. R. ir V. R. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį – V. V. bei V. L. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir joms paskirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas. Taip pat priteisti iš nuteistųjų 500 Lt (145 Eur) kasacinio skundo surašymo išlaidoms atlyginti. Kasatoriai mano, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteistųjų veikos nekvalifikavo ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei paskyrė per švelnią bausmę, nepagrįstai nepaskyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos.

Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įvertinti įrodymus atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, nepagrįstai, neįvertinę visų bylos aplinkybių, konstatavo, kad nuteistosios N. R. nužudė ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninių santykių su ja. Kasatorių manymu, teismai nepagrįstai neįvertino ir pačių nuteistųjų parodymų prieštaringumo dėl apkalbų, kaip nužudymo motyvo. Pirmosios instancijos teisme jos teigė, kad apkalbų tiesiogiai iš N. R. nebuvo girdėjusios, negalėjo paaiškinti, iš kur sužinojo apie apkalbas.  Apeliacinės instancijos teismas ignoravo apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistųjų parodymai nuolatos keitėsi. Ikiteisminio tyrimo metu tik po susirašinėjimo jos parodė, kad nužudė iš pavydo ir apkalbų. Nužudymo priežastis atsirado tik po to, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo sužinota, jog nužudymas be priežasties gali būti vertinamas kaip chuliganiškos paskatos. Nuteistųjų parodymai tarpusavyje buvo prieštaringi dėl to, kam ir dėl ko kilo mintis nužudyti nukentėjusiąją. Atskirai vertinant nuteistųjų parodymus, pasak nukentėjusiųjų, akivaizdu, kad jos neturėjo motyvo. Taigi teismai prioritetą suteikė nuteistųjų parodymams, o kitus įrodymus vertino atskirai nuo jų visumos.

Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai aiškino chuliganiškų paskatų sąvoką. Skunde pažymima, kad pagal teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus, taip pat ir nukentėjusiojo ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010). Kasatorių tvirtinimu, nuteistosios jų dukterį nužudė tik dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo ir siekdamos priešpastatyti save aplinkiniams, o tai rodo, kad jų veika atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Kasatorių tvirtinimu, teismai neteisingai aiškino ir taikė mažareikšmės dingsties sąvoką. Nuteistosios negalėjo nurodyti priežasties, dėl kurios jos nužudė nukentėjusiąją. Nors teismai nuosprendyje ir nutartyje padarė išvadą, kad V. V. panaudojo mažareikšmę dingstį, o V. L. bendrininkavo nužudyme paklusdama V. V., tačiau nepagrįstai sprendė, kad nuteistosios nužudė N. R. ne iš chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninių santykių. Skunde pažymima, kad chuliganiškos paskatos yra subjektyvųjį požymį apibūdinanti aplinkybė, tai asmens santykis su padaryta veika, o ne su nukentėjusiuoju. Asmeninių santykių tarp aukos ir kaltininko buvimas ar nebuvimas savaime nieko nesako apie veikos padarymo motyvą. Svarbu nustatyti motyvą, ar veika padaryta dėl asmeninių santykių.

Teismai nepagrįstai nustatė, kad V. V. nužudė N. R. dėl asmeninių santykių, o V. L., paklusdama V. V., nes proceso metu nebuvo nustatyta, kad V. V. būtų vertusi V. L. nusikalsti prieš šios valią; iš bylos duomenų matyti, kad V. L. neturėjo jokios priežasties žudyti N. R., jų nesiejo jokie asmeniniai santykiai. Taigi V. L. nužudė N. R. neturėdama jokios priežasties, o kadangi abi nuteistosios veikė kaip bendrininkės, tai ir jų veiksmai, kasatorių manymu, turi būti vertinami  pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismai pažeidė bausmės skyrimo taisykles, t. y. BK                 54 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio nuostatas, ir paskyrė per švelnią bausmę. Teismai suteikė prioritetą vienam bausmės skyrimo pagrindui – nuteistųjų asmenybėms. Sprendimuose įvertinti tik nuteistųjų asmenybes apibūdinantys formalūs duomenys, kad praeityje neteistos, nebaustos administracine tvarka, apibūdinamos patenkinamai, į policijos įskaitas neįrašytos, pareiškimų dėl jų elgesio negauta, pažymėtinas ir jaunas jų amžius. Tačiau, pasak kasatorių, teismai turėjo vertinti ne tik kaltininką iki nužudymo padarymo apibūdinančias aplinkybes, bet ir aplinkybes, apibūdinančias kaltininko elgesį nužudymo darymo metu bei po jo padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012).

Teismai neįvertino, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistosios ne kartą kalbėjo, jog reikia ką nors nužudyti, panaikinti. Jų išvaizda, asmeniniai užrašai, kompiuterio turinys rodo ypatingą domėjimąsi žmogaus mirtimi, kankinimu. Taigi jų antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios ir N. R. nužudymas buvo tik nuoseklus jų gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Teismai neįvertino, kad jos nusikalstamos veikos padarymo metu elgėsi šaltai, apgalvotai, pagal iš anksto parengtą planą. Nuteistosios išniekino nužudytosios palaikus, jos parodė, kad reiškia aiškią nepagarbą nužudytajai, jos šeimai, visuomenei. Jos visą laiką bandė sumenkinti savo kaltę, manipuliuoti psichine liga. Neįvertinę nuteistųjų elgesio po veikos padarymo, teismai negalėjo tinkamai įvertinti nuteistųjų asmenybių ir paskirti teisingos bausmės, nes itin jaunas jų amžius negali lemti bausmės skyrimo. Taigi, nukentėjusiųjų manymu, tokia paskirta bausmė pažeidžia teisingumo principą, suteikiama prioritetinė reikšmė kaltininkų interesams, sumenkinami nukentėjusiųjų interesai. Kasatoriai prašo V. V. ir V. L. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir joms paskirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. R. ir V. R. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas)

Kasaciniame skunde keliamas netinkamo veikos kvalifikavimo klausimas, nes, kasatorių manymu, teismai nuteistųjų veiką turėjo kvalifikuoti ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. pripažinti, kad nužudymas įvyko ir dėl chuliganiškų paskatų.

BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Tokios paskatos yra veiką kvalifikuojantis požymis. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2011, 2K-381/2013 kt.). Teismų praktikoje  laikomasi  pozicijos, kad nužudymas nelaikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244/2012, kt.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvavo chuliganiškų paskatų nebuvimą nusikalstamoje veikoje. Teismas nustatė, kad nuteistąsias ir nukentėjusiąją siejo asmeniniai santykiai, jos buvo pažįstamos, prieš nužudymą buvo kilusi įtampa dėl įvairių daugiau ar mažiau pagrįstų apkalbų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje asmeninių motyvų buvimą pagrindė bylos įrodymais (liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymais).

Nukentėjusieji ginčijo tokį teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginius dėl veikos kvalifikavimo, kaip nužudymo dėl chuliganiškų paskatų, argumentuotai pasisakė dėl šio apeliacinio skundo motyvo. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo nuteistųjų ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, remdamasis byloje esančia medžiaga, kuri liudijo, jog nukentėjusioji ir V. V. nesutarė dėl įvairių dalykų ir nesutarimai ir buvo priežastis, sukėlusi V. V. ir V. L. (kuri buvo artima V. V. draugė) pyktį. Būtent šiame nesutarimų, įtampos santykių kontekste nukentėjusioji buvo pakviesta į butą tariamai „išsiaiškinti“. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vidinė paskata, lėmusi V. L. ir V. V. nusikalsti, buvo asmeninis pyktis, noras atkeršyti, todėl atmetė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų pasižymi spontaniška, staiga susiformavusia tyčia, kuri kyla dėl menkavertės priežasties, o atsakas į priežastį, sukėlusią norą nusikalstamai veikti,  yra aiškiai neadekvatus. Esant chuliganiškiems motyvams, kaltininko ir nukentėjusiojo paprastai nesieja asmeniniai santykiai. Šioje byloje nustatyta, kad V. V. ir V. L. mokėsi vienoje klasėje su nukentėjusiąja. Jos jautė priešiškumą nukentėjusiajai ir noras jai atkeršyti brendo po truputį. Nuteistųjų išankstinį susitarimą nužudyti N. R. parodo ne tik V. V. ir V. L. parodymai, bet ir teismo psichologinės, teismo psichiatrinės ekspertizės medžiaga. V. V. teisme parodė, kad N. R. ją ir V. L. šmeižė, įžeidinėjo, skleidė kalbas mokykloje, kad jos yra narkomanės, „pijokės“, savižudės, todėl ji ir V. L. norėjo su N. R. išsiaiškinti, kodėl ji taip daro. Pokalbyje su specialistu psichiatru, kuris užfiksuotas teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės išvadoje, V. V. papasakojo, kad dieną iki įvykio su drauge pirko pirštines, švirkštus, nes V. planavo aukai į veną suleisti oro, aliejaus. V. L. pokalbyje su specialistu psichiatru parodė tą patį. Taip pat teigė, kad į draugės butą buvo atsinešusi pižamą, maikę, kad „nesusiteptų“. Teigia, kad iš anksto buvo suplanuota ant galvos uždėti maišą, apsvaiginti geležiniu strypu, plaktuku. Taigi bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad mintis nužudyti kilo spontaniškai. V. L. pokalbio su psichiatru metu, be to, buvo nurodžiusi, kad, vos įėjus N. R. į butą ir dar nespėjus nusirengti, V. V. staiga uždėjo ant nukentėjusios galvos maišą ir kartu su V. L. kirviu bei plaktuku ir metaliniu strypu sudavė N. R. smūgius į galvos sritį, pargriovė nukentėjusiąją. Tada sutartinais veiksmais V. V. laikant nukentėjusiąją, V. L.  skutimosi peiliuku perpjovė N. R. kaklą, padarydama pjautinę žaizdą kakle. Suderinti veiksmai, vienos bendrininkės reakcija į kitos bendrininkės veiksmus rodo, kad nužudymas nebuvo nuteistosioms kažkas netikėto. 

Taigi teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nusikaltimas padarytas ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų. Nors formaliai žiūrint priežastis nužudyti nukentėjusiąją buvo mažareikšmė, o V. L. ir V. V. reakcija į susidariusią situacija protingai žiūrint iš tiesų buvo neadekvati, tačiau atsižvelgus į tai, kad  padaryti nusikaltimą buvo rengtasi iš anksto ir nuteistosios turėjo savo motyvus nužudyti N. R., kuriuos laikė pakankamai rimtais, laikytina, kad chuliganiškų paskatų inkriminavimas šiuo atveju nebūtų teisingas.

Dėl paskirtos bausmės

Kasatoriai teigia netinkamai taikius baudžiamąjį įstatymą, skiriant bausmę ir prašo paskirti nuteistosioms laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Analogišką klausimą kasatoriai kėlė apeliaciniame skunde, kuris Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos buvo atmestas. Kasatoriai pakartotinai kelia klausimą dėl per švelnios bausmės.

BK 129 straipsnio 2 dalis už nužudymą numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Abiem nuteistosioms  teismas paskyrė maksimalią įstatyme numatytą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, – dvidešimties metų laisvės atėmimą. BK 311 straipsnio 1 dalis (Mirusiojo palaikų išniekinimas) tam, kas neteisėtai paėmė mirusiojo palaikus ar jų dalį arba tyčiojosi iš mirusiojo palaikų, arba juos išniekino, numato viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Abiem nuteistosioms teismas paskyrė maksimalią įstatyme numatytą už šį nusikaltimą terminuotą laisvės atėmimo bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo. Kadangi padaryti nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu, teismas paskirtąsias bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. paskirtąsias bausmes apėmė.

BK 54 straipsnis (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.  Minėto straipsnio 2 dalis skelbia, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę;  6) asmens  kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 dalis nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, visos išvardytos aplinkybės turi vienodą reikšmę nustatant bausmės dydį. Minėto straipsnio                 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi teismas, skirdamas bausmę ir siekdamas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, turi vadovautis BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis. Be to, BPK                 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas privalo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti  bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus. 

Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas  nuosprendį, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus ir juos atmesdamas, laikėsi įstatymo reikalavimų ir detaliai  motyvavo bausmės skyrimo klausimus. Šiaulių apygardos teismas, motyvuodamas terminuotos laisvės atėmimo bausmės skyrimą, pažymėjo, kad „skirdama bausmes kaltinamosioms V. V. ir V. L. už padarytas nusikalstamas veikas teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 straipsniu, kuris reglamentuoja bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Parinkdama bausmės dydį kaltinamosioms, teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. Kaltinamųjų V. V. ir V. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamosios V. V. ir  V. L. pripažino ne visas joms inkriminuotų nusikalstamų veikų esmines aplinkybes. Be to, duodamos parodymus jos neišreiškė nuoširdaus gailesčio dėl padarytų nusikalstamų veikų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra sąlygų pripažinti kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jos prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies             2 punktas). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamosios V. L. motina I. M. nurodė, kad jos dukra V. L. žadėjo savo turtu atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, kad jie (V. L. tėvai) taip pat prisidėtų prie žalos atlyginimo, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiesiems  D. R. ir V. R. padaryta žala nebuvo atlyginta, dėl jos atlyginimo nesitarta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nėra sąlygų pripažinti kaltinamosios V. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kaltinamųjų V. V. ir V. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad joms inkriminuotas nusikalstamas veikas jos padarė veikdamos bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)“. Teismas pažymėjo, kad „kaltinamosios V. V. ir V. L. padarė labai sunkių (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 11 straipsnio 6 dalis) ir nesunkių (BK 311 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas, BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, šis nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, kaltinamųjų padarytų nusikaltimų pavojingumas, atsižvelgus į nusikaltimų padarymo būdą ir kaltinamųjų veiksmų išraišką, palyginus su rūšiniu tokių nusikaltimų pavojingumu, lemia didesnį padarytų nusikaltimų pavojingumą, kaltinamosios veikė tiesiogine tyčia, jų elgesys įvykio metu buvo išskirtinai brutalus, nukentėjusiai N. R. nužudyti ir vėliau išniekinti jos palaikus buvo panaudoti įvairūs įrankiai ir priemonės. Vertindama kaltinamųjų asmenybių pavojingumą nulemiančius požymius, apibūdinančius jas iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po to, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad V. V. ir V. L. anksčiau nebuvo teistos (3 t. 87, 124 b. l.), nebaustos administracine tvarka (3 t. 125 b. l.), iš mokyklos apibūdinamos patenkinamai (3 t. 93, 126 b. l.), į policijos įskaitas neįrašytos, pareiškimų dėl jų elgesio negauta (3 t. 90, 125 b. l.). Taip pat teisėjų kolegija įvertina tai, kad kaltinamosios V. V. ir V. L. tyčia ypatingai žiauriai nužudė ir paskui išniekino savo buvusios bendramokslės palaikus, kaltinamoji V. V. su N. R. bendraudavo artimiau, o su V. L. N. R. buvo tik pažįstamos, kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų dingstis buvo tik iš kitų asmenų girdėtos apkalbos apie tai, kad N. R. neva kaltinamąsias vadina narkomanėmis, savižudėmis ir „pijokėmis“. Taip pat kolegija atsižvelgia į tai, kad V. V. ir V. L. yra netekėjusios, nedirba, turi 11 klasių išsilavinimą. Įvertinusi visas šias aplinkybes, kartu atsižvelgusi ir į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 311 straipsnio 1 dalies sankcijų griežtumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamosioms V. V. ir V. L. paskyrus maksimalias įstatymo sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytas terminuotas laisvės atėmimo bausmes būtų įgyvendintas teisingumo principas parenkant bausmes“.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nukentėjusiųjų apeliacinį skundą dėl per švelnios bausmės pažymėjo, kad „nukentėjusiųjų akcentuojamas itin žiaurus N. R. nužudymas yra BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikaltimą kvalifikuojantis požymis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šio fakto atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės – nuteistųjų veiksmai iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, buvo aptarti nustatant tyčios turinį bei skiriant nuteistosioms bausmes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, nuteistosios V. L. ir V. V. veikė tiesiogine tyčia, jų elgesys įvykio metu buvo išskirtinai brutalus, nukentėjusiosios N. R. nužudymui ir vėlesniam jos palaikų išniekinimui buvo panaudoti įvairūs įrankiai ir priemonės. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistosioms bausmes, įvertino ir nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnius, t. y. kad viena iš nusikalstamų veikų – kvalifikuotas nužudymas, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šis nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiosios mirtį, be to, padarytas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui, numatytam BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Antra nuteistųjų padaryta nusikalstama veika – mirusiojo palaikų išniekinimas, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl V. L. ir V. V. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis, nusikaltimų padarymo mechanizmas, būdas ir motyvai, kaltės forma ir rūšis (tiesioginė tyčia), t. y. aplinkybės, numatytos BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), aplinkybes, leidžiančias teigiamai įvertinti nuteistųjų asmenybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų asmenybes, t. y. praeityje neteistos, nebaustos administracine tvarka, apibūdinamos patenkinamai, į policijos įskaitas neįrašytos, pareiškimų dėl jų elgesio negauta. Šiuo aspektu pažymėtinas ir nuteistųjų jaunas amžius. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistosios V. V. ir V. L. tyčia ypatingai žiauriai nužudė ir paskui išniekino savo buvusios bendramokslės palaikus, V. V. su N. R. bendravo artimiau, su V. L. N. R. buvo tik pažįstamos, nuteistųjų nusikalstamų veiksmų dingstis buvo tik iš kitų asmenų girdėtos apkalbos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. V. ir V. L. yra netekėjusios, nedirba, turi 11 klasių išsilavinimą. Be to, teismas įvertino ir nuteistųjų požiūrį į jų padarytas nusikalstamas veikas, t. y., kad jos pripažino ne visas joms inkriminuotų nusikaltimų esmines aplinkybes, savo veiksmų padarinių sunkumo, žiaurumo bei cinizmo kritiškai nevertino, gailesčio dėl padarytų nusikaltimų taip pat neparodė. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir BK 311 straipsnio 1 dalies numatytas sankcijas, teismas paskyrė maksimalias įstatymo sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytas laisvės atėmimo bausmes“.

Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiųjų skundo argumentais, kad nukentėjusiosios N. R. nužudymo aplinkybės rodo didelį nusikalstamų veikų pavojingumą, o nuteistąsias apibūdina kaip itin ciniškas, itin žiaurias ir visiškai abejingas kito žmogaus išgyvenimams bei gyvybei, todėl jos užsitarnauja itin griežtos bausmės. Tačiau pažymėtina, kad būtent tokia bausmė ir buvo paskirta kiekvienai nuteistajai. Teismai paskyrė maksimalią terminuoto laisvės atėmimo bausmę už kiekvieną padarytą nusikaltimą. Nors padarytų nusikaltimų aplinkybės rodo labai didelį nusikaltimų pavojingumą, nusikaltimai dėl savo brutalumo sukėlė labai didelį rezonansą visuomenėje ir labai neigiamai apibūdina kaltininkių asmenybes, tačiau pažymėtina, kad pačios brutaliausios nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nukentėjusiosios kūno supjaustymas dalimis ir kūno dalių slėpimas, yra sietinos ne su nužudymo nusikaltimu, o mirusiojo palaikų išniekinimu, už kurį baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki dvejų metų, o paskirtų bausmių bendrinimas dėl padarytų nusikaltimų priskyrimo labai skirtingoms nusikaltimų kategorijoms galimas tik bausmių apėmimo būdu.  

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį teismų nuosprendžiai ir nutartys kasacine tvarka apskundžiami tik dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija gali keisti teismų sprendimus tik nustačius  netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar padarytus esminius BPK pažeidimus. Kasatoriai teismų sprendimus skundė dėl, jų nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinį skundą, nenustatė netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant V. L. ir V. V. bausmes.  

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. L. ir V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui bei nuteistųjų asmenybėms ir atitinka BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes ir taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. V. L. ir V. V. paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neteisingos ar aiškiai per švelnios, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo nukentėjusiųjų apeliacinį skundą ir  pagrįstai jo netenkino.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Kasatoriai prašo priteisti iš nuteistųjų 500 Lt (145 Eur) kasacinio skundo surašymo išlaidoms atlyginti. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. R. ir V. R. turėjo papildomų išlaidų jiems atstovaujančio advokato pagalbai apmokėti surašant kasacinį skundą ir prašo priteisti 500 Lt (145 Eur) išlaidų iš nuteistųjų.

Priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė kasacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Kadangi kasacinis skundas buvo paduotas nukentėjusiųjų iniciatyva ir kasacinis skundas atmestas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo netenkintinas. Nukentėjusiųjų turėtos advokato pagalbos išlaidos kasacinio skundo surašymui iš nuteistųjų  V. V. bei V. L. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. R. ir V. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                      Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas