Civilinė byla Nr. 2-193/2014

Procesinio sprendimo kategorija 106.8.4; 127.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Marytė Mitkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „VINGRIAI“ generalinio direktoriaus Č. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui akcinei bendrovei „VINGRIAI“ civilinėje byloje Nr. B2-6068-781/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „VINGRIAI“ generalinio direktoriaus Č. K. pareiškimą.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „VINGRIAI“ direktorius Č. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė iškelti atsakovui AB „VINGRIAI“ restruktūrizavimo bylą, įmonės administratoriumi paskirti V. S. (1 t., 1-4 l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui ir pareiškimą grąžino jį padavusiam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui AB „VINGRIAI“ kreipiasi trečią kartą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi įmonės restruktūrizavimo bylą Nr. B2-4072-661/2010 nutraukė. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį. Civilinėje byloje Nr. B2-3392-619/2012 Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 23 d. priėmė nutartį, kuria taip pat nutraukė AB „VINGRIAI“ restruktūrizavimo bylą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo AB „VINGRIAI“ atskirąjį skundą, 2013 m. vasario 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį paliko nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pastarąjį laikė tapačiu anksčiau pareikštiems pareiškimams, nes paduotas tarp tų pačių šalių, pareikštas tapatus reikalavimas bei grindžiamas iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovas nenurodė jokių naujų reikšmingų aplinkybių sprendžiamam klausimui nagrinėti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog civilinės bylos Nr. B2-4072-661/2010 ir Nr. B2-3392-619/2012 buvo nutrauktos tuo pačiu pagrindu – teismui laiku nepateikus įmonės restruktūrizavimo plano. Be to, ieškovo kreipimąsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo trečią kartą, praėjus vos vienam mėnesiui po kasacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, laikė siekiu imituoti restruktūrizavimo procesą bei gauti prievolių vykdymo lengvatų, nustatytų ĮRĮ. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama atsakovo bankroto byla, todėl ieškovas negalėjo pakartotinai paduoti tapatų ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – grąžinti Vilniaus apygardos teismui pakartotinai spręsti pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei nesirėmė ĮRĮ 4 straipsnio 5 punktu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo pareiškimas yra tapatus anksčiau teiktiems. ĮRĮ įtvirtina galimybę pakartotinai teikti teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo tuo atveju, jei ankstesnė restruktūrizavimo byla buvo nutraukta dėl restruktūrizavimo plano teismui nepateikimo nustatytu terminu, todėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos ar CPK 293 straipsnio 3 punkto nuostatos šiuo klausimu skundžiamoje nutartyje apskirtai negalėjo būti taikomos.

2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, esą ieškovo pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra tapatus ankstesniems pareiškimams. Tariamą pareiškimų tapatumą teismas grindžia, tuo kad visuose pareiškimuose nurodyta, jog įmonė atitinka visas ĮRĮ 4 str. įtvirtintas sąlygas, tačiau tokie duomenys teikiami kiekviename pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepriklausomai nuo to, kelintą kartą kreipiamasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, turėjo vertinti ne tai, ar pateiktame pareiškime ieškovas įrodinėjo tas pačias ĮRĮ 4 str. nurodytas sąlygas kaip ir ankstesniuose pareiškimuose, tačiau tai, ar su pareiškimu pateikti įmonės finansiniai duomenys yra tapatūs anksčiau teiktiems duomenims. Lyginant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priedus su ankstesniais pareiškimais tapatumo nėra.

3. Teismas netinkamai įvertino anksčiau nagrinėtų restruktūrizavimo bylų nutraukimo aplinkybes bei priežastis, dėl ko darė nepagrįstas prielaidas apie tariamą ieškovo siekį imituoti restruktūrizavimo procesą. 2011 m. inicijuota AB „Vingriai“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, nes nustatytu terminu teismui nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas (ĮRĮ 28 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis tuo metu aktualia teismų praktika, buvo nuspręsta nešaukti kreditorių susirinkimo spręsti dėl pritarimo restruktūrizavimo planui, o prašyti teismo stabdyti terminą restruktūrizavimo planui pateikti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesilaikė ankstesnių išaiškinimų ir 2013 m. spalio 2 d. nutartyje nurodė, kad AB „Vingriai“ turėjo šaukti kreditorių susirinkimą bei spręsti dėl įmonės restruktūrizavimo plano patvirtinimo nelaukiant, kol bus išspręstas klausimas dėl kitų 22940997,12 Lt ginčijamų reikalavimų patvirtinimo (c. b. Nr. 3K-3-458/2013).

4. Pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui buvo pateiktas ne dėl to, jog teisme yra nagrinėjami pareiškimai dėl bankroto bylos AB „VINGRIAI“ iškėlimo, tačiau toliau kryptingai siekiant įmonės geros finansinės padėties atkūrimo bei atsiskaitymo su kreditoriais kreditorių daugumos patvirtino restruktūrizavimo plano nustatyta tvarka bei terminais.

Lietuvos apeliaciniame teisme gauti T. Š. ir H. Č. pareiškimas, kuriuo prašo įpareigoti atsakovą pateikti teismui bei šalims kreditorių susitarimus dėl įsiskolinimo sumų suderinimo bei apmokėjimo termino nustatymo. Kartu su pareiškimu pridėtas T. Š. ir H. Č. atsiliepimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010).

Pirmosios instancijos teismas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo laikė tapačiu anksčiau pareikštiems. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra paduotas tarp tų pačių šalių, taip pat yra reiškiamas tapatus reikalavimas – prašoma atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reiškiamas reikalavimas nėra grindžiamas iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. ĮRĮ 4 straipsnis ir ĮRĮ 6 straipsnio 3 dalis nustato sąlygas pareiškimui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikti ir restruktūrizavimo bylai iškelti, todėl kiekviename pareiškime privalo būti pateikti atitinkami duomenys, patvirtinantys įmonės sunkią finansinę padėtį, veiklos tęstinumą, taip pat kiti duomenys nustatyti ĮRĮ. Pažymėtina, jog įmonė yra verslu užsiimantis asmuo, kuriam priklauso turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Paprastai įmonė turi ne tik kreditorinių įsipareigojimų, tačiau ir debitorių, todėl veikiančioje įmonėje šis balansas nuolat kinta. ĮRĮ nedraudžia įmonėms, atsiradus naujoms aplinkybėms dėl įmonės atitikimo ĮRĮ 4 straipsnio reikalavimams, pakartotinai kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Šiuo atveju, nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimą, privalėjo vertinti, pateiktų atsakovo finansinių duomenų tapatumą ankščiau teiktiems duomenims, tačiau įvertino tik pareiškimo atitikimo ĮRĮ 4 straipsniui sąlygas. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas pateikė įstatymo reikalavimus atitinkantį pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės nėra laikytinos tapačioms ankstesniuose pareiškimuose nurodytoms aplinkybėms.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinių bylų Nr. B2-4072-661/2010 ir Nr. B2-3392-619/2012 nutraukimas tuo pačiu pagrindu, t.y. – teismui laiku nepateikus įmonės restruktūrizavimo plano, nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinio dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Dėl kitų atskirtajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nėra susiję su ginčijama nutartimi.

Lietuvos apeliaciniame teisme gauti T. Š. ir H. Č. pareiškimas, kuriuo prašo įpareigoti atsakovą pateikti teismui bei šalims kreditorių susitarimus dėl įsiskolinimo sumų suderinimo bei apmokėjimo termino nustatymo. Kartu su pareiškimu pridėtas T. Š. ir H. Č. atsiliepimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas atsisakymo priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja atsakovo bankroto bylos iškėlimo iš esmės, todėl dėl T. Š. ir H. Č. pateikto pareiškimo nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bei priėmė nepagrįstą nutartį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis naikintina ir pareiškimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti jo priėmimo klausimą.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimo klausimą.

Teisėja                                                                                                                                          Marytė Mitkuvienė