Civilinė byla Nr. e2A-942-603/2023

     Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22721-2021-8

 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.;  2.6.10.5.1; 3.3.1.14.

                                                                     (S)

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                               

     

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 16 d.

Vilnius

 

 

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rinktinės investicijos“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Kauno saulėtekis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rinktinės investicijos“ ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai „Lietuvos energetikos muziejus“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl ieškovės pripažinimo įvažiavimo statytoju ir atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus – pašalinti iš techninio projekto įvažiavimo sprendinius, trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Kauno saulėtekis“.

 

 

 Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.       ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rinktinės investicijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

1) pripažinti, kad UAB „Rinktinės investicijos“ yra vienas iš įvažiavimo, suprojektuoto projektu Nr. JPA-2016-09-TP, statytojų (bendrastatytojas) toje dalyje, kiek įvažiavimo sprendiniai patenka į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 49SK-1840-(14.49.109.) ir žemės sklype, esančiame adresu, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančiu detaliuoju planu nustatyto servituto, žemės sklypo, esančio adresu, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane M1:500 pažymėto indeksu 1.8S, teritoriją;

2) įpareigoti atsakoves viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) „Lietuvos energetikos muziejus“ ir akcinę bendrovę (toliau – AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ atlikti veiksmus: suderinti atsakovėms VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pateiktus dokumentus: Techninio projekto Nr. JPA-2016-09-TP projekto dalies „Statinio konstrukcijos“ bylą „Panduso Konstrukcijos“, A laida; projekto dalies „Architektūra“ bylą SA-1, C laida; projekto dalies „Sklypo planas“ bylą SP-1, B laida; projekto dalies „Gaisrinė sauga“ bylą GS-1, A laida; Darbo projekto Nr. JPA-2016-09-DP projekto dalį „Statinio architektūra”; projekto dalį „Sklypo plano“; projekto dalies „Statinio konstrukcijos“, knygą „Panduso Konstrukcijos IV“, A laida;

3) įpareigoti atsakoves VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atlikti veiksmus: įpareigoti suderinti šią projektavimo užduotį techninio projekto Nr. JPA-2016-09-TP pakeitimams: „Rengiamo techninio muziejaus rekonstrukcijos projekto užstatymas projektuojamas pagal galiojančio detaliojo plano nustatytus reglamentus. Muziejuje projektuojamos pastato dalys – ekspozicijų salė, laiptinė – liftas bei įėjimo vestibiulis. Projektuojamas pandusas iš Žvejų gatvės, įrengiamas detaliajame plane nustatytame servitute, skirtame įvažiuoti į požeminę automobilių saugyklą projektuojamas kaip atskiras statinys, formuojamas atskiru unikaliu numeriu ir registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Panduso statytojas – UAB „Rinktinės investicijos“ ir VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“;

4) Nustatyti atsakovėms VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 10 darbo dienų terminą 2 ir 3 punktuose nurodytiems veiksmams atlikti, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nustatant 1000 Eur baudą už kiekvieną pradelstą dieną 2 ir 3 punktuose nurodytiems veiksmams atlikti;

5) priteisti iš atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad:

2.1.       2006 m. gegužės 17 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N01/2006-624 bei visų jos pakeitimų (toliau – Nuomos sutartis) pagrindu nuomojasi žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį (toliau – žemės sklypas). Teisę nuomotis žemės sklypo dalį ieškovė perėmė iš trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“, kuris šią teisę buvo perėmęs iš buvusio nuomininko UAB „RVM Investments“. Likusią žemės sklypo dalį nuomojasi atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Žemės sklype atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybės teise valdo šiuos statinius: pastatą – muziejų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – muziejų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtus statinius panaudos sutarties pagrindu valdo atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“;

2.2.       žemės sklype galioja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 1-1046 (įskaitant ir visus vėlesnius jo pakeitimus; Sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo) patvirtintas detalusis planas. Detaliuoju planu, be kita ko, atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ valdomoje (nuomojamoje) žemės sklypo dalyje ieškovės naudai buvo nustatyti servitutai. Šie servitutai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 49SK-1840-(14.49.109) pakoreguoti, senuosius servitutus pripažįstant pasibaigusiais, ir nustatant naujus servitutus. Vienas iš tokių ieškovės naudai nustatytų servitutų – servitutas, suteikiantis teisę žemės sklype naudotis pravažiavimu (įrengti įvažiavimą į požeminę automobilių saugyklą). Įgyvendindama savo teisę į servitutą, ieškovė servituto teritorijoje siekia įsirengti įvažiavimą į ieškovės statomą viešbutį;

2.3.       2009 m. birželio 4 d. VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „RVM Investments“ sudarė pagrindinę sutartį Nr. 04-313, o 2014 m. gegužės 5 d. pasirašė susitarimą dėl jos pakeitimo (sutartis, kartu su pakeitimu vadinama – Pradine sutartimi dėl žemės sklypo vystymo). Pradinės sutarties dėl žemės sklypo vystymo esmė – VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sutiko leisti UAB „RVM Investments“ padidinti numatomų žemės sklype statyti pastatų ir patalpų plotą, o UAB „RVM Investments“ įsipareigojo sumokėti kompensaciją, skirtą muziejaus transporto salės rekonstrukcijos darbams finansuoti. 2015 m. kovo 13 d. UAB „RVM Investments“ ir trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ iš UAB „RVM Investments“ nuosavybės teise įgijo dalį žemės sklype esančių pastatų (unikalus Nr. 1090-3001-3017 ir Nr. 1090-3001-3054) ir perėmė UAB „RVM Investments“ priklausiusią dalies žemės sklypo nuomos teisę. 2016 m. gegužės 10 d. UAB „RVM Investments“, UAB „Kauno saulėtekis“, VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pasirašė susitarimą dėl pradinės sutarties dėl žemės sklypo vystymo pakeitimo, kuriuo buvo sutarta, kad trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ perima UAB „RVM Investments“ įsipareigojimus, o VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsisakė kompensacijos, skirtos muziejaus transporto salės rekonstrukcijos darbams finansuoti. Vietoje kompensacijos, trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ įsipareigojo pagal prie susitarimo pridėtą projektavimo ir statybos užduotį atlikti numatytus darbus ir juos perduoti atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn. Pagal užduotį, be kita ko, turėjo būti sukurta muziejaus ekspozicijos salė ir pagrindinis įėjimas (infotaškas);

2.4.         įgyvendindamas savo ketinimus žemės sklypo dalyje vystyti viešbučio projektą ir sutartimi dėl žemės sklypo vystymo prisiimtus įsipareigojimus 2016 m. trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ užsakė, o projektuotojas parengė viešbučio techninį projektą Nr. JPA-2015-09-TP, kuriuo trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ žemės sklypo dalyje buvo suprojektuotas viešbutis, ir kultūros paskirties pastato (muziejaus) rekonstravimo techninį projektą Nr. JPA-2016-09-TP, t .y. muziejaus projektą. Muziejaus projektu buvo suprojektuoti tiek techninėje užduotyje numatyti, tiek ir nenumatyti sprendiniai. Tarp muziejaus projektu suprojektuotų techninėje užduotyje nenumatytų sprendinių yra atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ valdomoje žemės sklypo dalyje (kurioje ieškovės naudai yra nustatytas servitutas), suprojektuoti įvažiavimo, kuris yra vienintelis būdas patekti į viešbučio požeminę automobilių saugojimo aikštelę, sprendiniai. Nuo įvažiavimo taip pat buvo suprojektuotas įrengti ir galimas patekimas į Energetikos ir technikos muziejaus ekspozicijų salę;

2.5.       2018 m. lapkričio 5 d. trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ ir rangovas AB „Panevėžio statybos trestas“ sudarė statybos rangos sutartį, kurios pagrindu rangovas įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus žemės sklype statant (rekonstruojant) viešbutį ir atliekant muziejaus projekte numatytus darbus. Už visus rangos sutartimi numatytus atlikti darbus apmokėti įsipareigojo trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“;

2.6.       atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ turėjo pradėti vykdyti Europos Sąjungos lėšomis remiamą projektą, todėl muziejaus projektas buvo rengiamas pirmiau. Atitinkamai, muziejaus projekto pagrindu buvo išduotas 2017 m. birželio 22 d. statybos leidimas Nr. LRS-01-170622-00112. Tik po beveik pusės metų viešbučio projekto pagrindu buvo išduotas 2017 m. gruodžio 11 d. statybos leidimas Nr. LRS-01-171711-00217. Muziejaus statybos metu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 32 dalis nustatė, kad statybą leidžiantis dokumentas išduodamas vieno asmens vardu, todėl ieškovė nebuvo įtraukta į muziejaus statybos leidimą kaip statytoja, kartu su atsakove VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, nors muziejaus statybos leidimu buvo leista įgyvendinti muziejaus projekto sprendinius, kurie apėmė ir įvažiavimo sprendinius, ieškovės naudai nustatytame servitute;

2.7.       ieškovė iš trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ perėmė žemės sklype esančius pastatus, žemės nuomos teisę, dalį rangos sutarties bei įsipareigojo finansuoti įvažiavimo įrengimą, kiek pareiga tai padaryti tenka įvažiavimo bendrastatytojui. 2020 m. sausio 6 d. trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ ir ieškovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ ieškovės naudai perleido pastatus, kuriuos trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ įsigijo iš UAB „RVM Investments“, ir dalies žemės sklypo nuomos teisę. Vienas iš sutartimi perleistų pastatų – administracinės paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – ir yra pastatas, kuris pagal viešbučio projektą yra rekonstruojamas ir išplečiamas, pakeičiant pastato paskirtį į viešbučių paskirties pastatą. 2020 m. sausio 6 d. trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“, ieškovė ir rangovė AB „Panevėžio statybos trestas“ sudarė susitarimą dėl teisių ir pareigų perleidimo pagal rangos sutartį, pagal kurią ieškovė iš trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ perėmė visas trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“, kaip užsakovo, iš rangos sutarties dėl viešbučio statybos kylančias teises ir pareigas. Rangovė AB „Panevėžio statybos trestas“ įsipareigojo viešbučio statybos darbus tęsti ieškovės naudai. Likusioje dalyje dėl muziejaus projekte numatytų darbų atlikimo (tame tarpe, ir dėl įvažiavimo statybos) rangos sutartis liko nepakeista;

2.8.       siekdami visiškai atskirti viešbučio ir įvažiavimo statybų organizavimą nuo muziejaus statybų, trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ ir ieškovė sudarė 2020 m. sausio 7 d. susitarimą, pagal kurį ieškovė, kaip viešbučio statytoja, pavedė trečiajam asmeniui UAB „Kauno saulėtekis“ atlikti (tęsti) įvažiavimo į viešbutį užsakovo funkcijas. Ieškovė taip pat įsipareigojo per 30 dienų nuo įvažiavimo įrengimo trečiajam asmeniui UAB „Kauno saulėtekis“ sumokėti už faktiškai trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ išlaidomis atliktus įvažiavimo įrengimo darbus. 2020 m. sausio mėn. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi bei susitarimu dėl įvažiavimo vystymo, trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ statusas iš įvažiavimo vystytojo (statytojo) pasikeitė į asmenį, kuriam pavesta atlikti užsakovo funkcijas, o įvažiavimo statytoja (bendrastatytoja) ir vystytoja tapo ieškovė. Vėliau buvo inicijuotas rangos sutarties nutraukimas ir viešbučio, muziejaus, įvažiavimo statybos darbai tęsiami ieškovei ir UAB „Kauno saulėtekis“ samdant atskirus rangovus, bet viešbučio ir įvažiavimo statytojui nesikeičiant. Abiejų projektų užsakovas UAB „Kauno saulėtekis“, todėl viešbučio ir muziejaus projektai yra glaudžiai susiję, taip nurodyta ir viešbučio projekto aiškinamajame rašte, taigi abu projektai negali būti vertinami visiškai izoliuotai vienas nuo kito;

2.9.       viešbučio projekte yra suprojektuota (ir yra statoma) požeminė automobilių saugojimo (parkavimo) aikštelė, o vienintelis pateikimas į ją yra numatytas per įvažiavimą, ieškovės naudai nustatytame servitute. Šis įvažiavimas buvo suprojektuotas muziejaus projekte, tačiau nuosavybės teisė į jį neketinta perduoti atsakovėms, nes tokio susitarimo tarp šalių niekada nebuvo. Nepaisant to, projekto įgyvendinimo eigoje iškilus klausimui dėl įvažiavimo (komunikacijoje tarp šalių įvažiavimas dar vadinamas pandusu) koregavimo (praplatinimo), paaiškėjo, kad atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tikisi ir reikalauja, kad įvažiavimas (pandusas) po statybos užbaigimo būtų registruojamas atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ vardu, ir kad nuosavybės teisė į jį priklausytų atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, tuo tarpu, teikia projektuotojui raštus, kuriuose save įvardija įvažiavimo statytoja. VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ taip pat yra įvardinta statytoja muziejaus statybos leidime;

2.10. ieškovė laiko save viena iš įvažiavimo statytoja (bendrastatytoja), atsižvelgdama į tai, kad ji (a) yra viešbučio, kurio neatskiriama dalis yra įvažiavimas, statytoja; (b) servituto, kuriame yra statomas įvažiavimas, teisių turėtoja; (c) finansuoja viešbučio ir iki šiol iš dalies – įvažiavimo statybą; (d) atlieka viešbučio ir įvažiavimo užsakovo funkcijas; (e) viešbučio ir įvažiavimo statybą atlieka pagal teisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Kadangi statybą leidžiančiame dokumente, kuriuo leista įgyvendinti muziejaus projekte numatytus sprendinius (taigi, ir statyti įvažiavimą), statytoja įvardinta atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, atliekant įvažiavimo statybos užbaigimo procedūrą, būtų preziumuojama, kad įvažiavimo statytoja yra atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, nors tai neatitinka nei faktinės, nei teisinės padėties.

3.       Atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė paskirti ieškovei 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nesąžiningai pareiškus nepagrįstą ieškinį. Nurodė, kad:

3.1.       ieškovė, sustabdžiusi viešbučio statybas ir praradusi interesą vykdyti savo įsipareigojimus atsakovėms (atlikti rangos darbus, susijusius su įvažiavimo statybomis), pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, kuriuo siekdama apeiti Statybos įstatymo 27 straipsnyje nustatytas procedūras ir tvarką, nori įgyti teises statyti įvažiavimą, nors tokio statinio statybai toje pačioje vietoje jau kitam subjektui (VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“) yra išduotas, galiojantis ir įgyvendinamas statybą leidžiantis dokumentas. Ieškovė nenurodo, kaip yra pažeidžiamos jos servituto naudojimo, ar kokios nors kitos subjektinės teisės, t. y. kokias savo tariamai pažeistas teises ieškovė šiuo ieškiniu siekia apginti. Atsakovė niekada nedraudė ir nedraudžia ieškovei naudotis servitutu ir juo patekti į savo nuomojamo žemės sklypo dalį. Pareikšdama ieškinį ieškovė siekia nustatyti (pakeisti) 2017 m. individualų administracinį aktą, t. y. muziejaus statybos leidimą (statytoju nurodyta VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“), nors paties muziejaus statybos leidimo neginčija, tai pat siekia pakeisti šio statinio rekonstrukcijos sprendinius, kurie yra suderinti, ekspertuoti, patvirtinti ir kurių įgyvendinimui yra išduotas, galiojantis, neginčijamas ir nenuginčytas statybą leidžiantis dokumentas. Todėl tuo atveju, jeigu ieškovės reikalavimas ir būtų vertinamas kaip muziejaus statybos leidimo kvestionavimas (ginčijimas, siekimas pakeisti jo turinį ar pan.), ieškovė yra praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą ginčyti individualų administracinį aktą;

3.2.       ieškovė negali būti pripažinta įvažiavimo bendrastatytoja, kadangi ji neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto statytojo požymio – nevaldo ir jokiais kitais teisiniais pagrindais nenaudoja nei žemės sklypo, nei muziejaus statinio, kad galėtų atsakovės valdomoje žemės sklypo dalyje atlikti atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybės teise priklausančio statinio rekonstrukciją, kurio sprendinys ir yra įvažiavimas. Ieškovė teises ir pareigas perėmė iš  trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“, kuri vietoje atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ numatytos išmokėti piniginės kompensacijos už viešbučio užstatymo intensyvumą, įsipareigojo savo lėšomis atlikti muziejaus rekonstrukcijos projekto projektavimo darbus bei dalį rekonstravimo statybos darbų ir šiuos darbus perduoti atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn. Taigi ieškovės tariamas įvažiavimo statybų finansavimas vyksta iš atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ lėšų, t. y. mokėtinos kompensacijos forma;

3.3.       pandusas yra suprojektuotas muziejaus projekte kaip rekonstruojamo statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) sprendinys, neatskiriama šio statinio dalis, skirta aptarnauti muziejų. Panduso konstrukcija ir kitos muziejaus pastato konstrukcijos sudaro nedalomą visumą. Viešbutis neturi jokių bendrų konstrukcijų su pandusu, šie statiniai tik ribojasi, todėl pandusas negali būti laikomas viešbučio priklausiniu. Įvažiavimas, kaip muziejaus projekto sprendinys, jau buvo numatytas keturių šalių suderintoje projektavimo užduotyje, kurią įgyvendinant projektuotojai trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ užsakymu parengė muziejaus projektą. Muziejaus projekto sprendiniai (įskaitant ir įvažiavimą) buvo suderinti, jiems pritarė trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“, muziejaus projektas buvo ekspertuotas, jo pagrindu 2017 m. išduotas muziejaus statybos leidimas, o projektavimo užduotyje, muziejaus projekte ir muziejaus statybos leidime užsakovu (statytoju) yra nurodoma tik atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Todėl nėra jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo įpareigoti atsakovus keisti muziejaus projekto sprendinius, kurie nepriimtini ir riboja muziejaus funkcionalumą;

3.4.       byloje nėra pateikta jokių įrodymų ar duomenų, jog muziejaus statybos leidimu, į kurį patenka ir panduso statybos, atsakovei suteikiamos statytojos teisės pažeidžia ieškovės teises ar teisėtus interesus. Reikalavimas yra grindžiamas vien tik ieškovės subjektyviu įsivaizdavimu, kad ji galėtų būti panduso bendrastatytoja. Viešbučio projekte yra suprojektuota (ir yra statoma) požeminė automobilių saugojimo (parkavimo) aikštelė, į ją vienintelis patekimas numatytas per įvažiavimą, todėl šiam tikslui pasiekti ir buvo nustatytas servitutas, pilnai užtikrinantis ieškovės teisę patekti į aikštelę. Be to, atsakovės yra pasirengusios suteikti ieškovei teisę naudotis pandusu, nustatant reikiamą servitutą įvažiavimo (kaip tarnaujančiam daiktui) ar išsprendžiant ieškovės teisės naudotis pandusu klausimą kitu būdu. Taigi tokiu būdu ieškovė, siekdama pripažinti ją panduso bendrastatytoja, siekia pakeisti 2017 m. muziejaus statybos leidimą, pagal kurį vienintelė statytoja yra atsakovė;

3.5.       ieškovė nepagrįstai siekia priskirti sau panduso statytojo požymius, nors akivaizdu, kad vienintelė teisėta panduso statytoja yra atsakovė. Neegzistuoja joks pagrįstas pagrindas tokias teises suteikti ir ieškovei. Nors ieškovė teigia, kad atsakovė neatitinka statytojo požymių, prašo palikti ją bendrastatytoja, tokiais teiginiais pati sau prieštaraudama. Ieškovės teiginiai, kad muziejaus statybos leidime statytoju įvardinta atsakovė servituto teritorijos nevaldo, t. y. neturi teisės šioje teritorijoje vykdyti statybos darbų, o muziejaus statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punktą, yra neteisingas, nelogiškas ir neatitinkantis pačios ieškovės dėstomos pozicijos. Pasirašyta 2009 m. žemės sklypo vystymo sutartimi šalys susitarė, kad atsakovės leis UAB „RVM Investments“ (kurios teises vėliau perėmė ieškovė) neterminuotai ir neatlygintinai naudotis įvažiavimu, o toks šalių susitarimas įgyvendintas nustatant servitutą. Šalys niekada nesitarė, neturėjo tokių ketinimų, kad atsakovės žemės sklypo dalyje atsirastų koks nors UAB „RVM Investments“ (ar jo teisių perėmėjo) statinys, nes priešingu atveju, šalys net nebūtų taręsi dėl neterminuoto ir neatlygintinio įvažiavimo naudojimosi;

3.6.       ieškovės naudai nustatyto servituto turinys – teisė privažiuoti iš Žvejų g. į viešbučio požeminę automobilių saugyklą per servituto teritoriją, esančią atsakovės žemės sklypo dalyje. Į servituto turinį atsakovės žemės sklypo dalies, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei, užstatymo teisė nepatenka. Byloje nėra duomenų, jog ieškovei būtų suteikta užstatymo teisė statyti statinius Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame ir atsakovei teisėtai valdomame žemės sklype. Atsižvelgiant į servituto, kaip daiktinės teisės apimtį ir turinį, ieškovei nustatytame servitute vartojamas žodis „įrengti“ gali ir turi būti suprantamas tik kaip kelio pagerinimas, padarymas tinkamu naudojimui, pritaikymas patogiam naudojimui, paruošimas, asfaltavimas ar pan., nes servitutas nuosavybės teisės nesprendžia ir nesuteikia teisės nei statyti kokius nors statinius ant jo, nei registruoti savo vardu nuosavybės teisių;

3.7.        ieškovė savo tariamą teisę vykdyti statybas servituto teritorijoje papildomai grindžia administracinėje byloje Nr. eI3-724-1047/2022 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktu atsiliepimu, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra ta institucija, kuri gali teikti išaiškinimus dėl statytojo teisių ar statybos darbų vykdymo, nes šios institucijos veiklos sritis yra žemėtvarka, o ne statybos. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybinės žemės sklypo patikėtinis 1999 m. liepos 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi yra perdavęs žemės sklypo dalies, kurioje tik vėliau nustatytas servitutas, valdymo teisę atsakovei ir savo 2017 m. vasario 2 d. atsakyme – sutikime dėl statybų vykdymo pažymėjo, kad būtent atsakovei teisė statyti savo nuomojamoje žemės sklypo dalyje jau yra suteikta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi. Nei žemės sklypo savininkė Lietuvos Respublika, nei nuomininkė atsakovė, nei atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ niekada nedavė ieškovei ar kitam subjektui (kurio teises ir pareigas perėmė ieškovė), sutikimo vykdyti kokias nors statybas atsakovės žemės sklypo dalyje;

3.8.       atsakovių rašytiniuose sutikimuose aiškiai nurodytas sutikimas, jog trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ jos nuomojamo valstybinio žemės sklypo dalyje pagal detalųjį planą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą statytų statinius. Tuo tarpu ieškovė, nepaisydama šių susitarimų, neturėdama nei žemės sklypo savininko, nei teisėtų žemės sklypo valdytojų susitikimų statyti kokius nors statinius atsakovės žemės sklypo dalyje, reikalauja ją pripažinti statytoja. Akivaizdu, kad ieškovė neturi net objektyvios teisės vykdyti statybų atsakovės žemės sklypo dalyje;

3.9.       ieškovė nepagrįstai teigia, kad trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ panduso statybas teisėtai pradėjo naudodamasi muziejaus statybos leidimu, neva jos samdomas rangovas statybos darbų žurnale nurodė, kad statyba vykdoma pagal muziejaus statybos leidimą ir atsakovės dėl to nereiškė trečiajam asmeniui UAB „Kauno saulėtekis“ pretenzijų. Pandusas yra suprojektuotas muziejaus projekte kaip rekonstruojamo statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) sprendinys, neatskiriama šio statinio dalis, panduso konstrukcija ir kitos muziejaus pastato konstrukcijos sudaro nedalomą visumą. Muziejaus projekto pagrindu, kurio sprendinius tikrino ir jiems pritarė bei savo suderinimus pateikė visa eilė subjektų ir institucijų, atlikus projekto ekspertizę ir gavus ekspertizės išvadą, kad muziejaus projektas atitinka esminius statinio reikalavimus bei teisės aktų reikalavimus, taip pat perėjus ir įgyvendinus visus kitus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus statybos leidimo išdavimo etapus (procedūras) buvo išduotas muziejaus statybos leidimas. Šiuo leidimu tik atsakovei yra suteikta teisė įgyvendinti muziejaus projekto sprendinius. Tuo tarpu trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ pagal šalių 2016 m. gegužės 10 d. sudarytą susitarimą įsipareigojo vietoje AB „Vilniaus šilumos tinklai“ numatytos išmokėti kompensacijos už viešbučio praplėtimą atlikti ir finansuoti projektavimo užduotyje numatytus muziejaus rekonstrukcijos darbus, įskaitant ir panduso įrengimą, bei perduoti darbų rezultatą atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn;

3.10.       panduso statybos darbai turėjo būti organizuojami ir vykdomi trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ lėšomis, kadangi trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ prisiėmė tokius įsipareigojimus atsakovėms pagal žemės sklypo vystymo sutartį ir ją pakeičiančius Susitarimus. Už tai, kad ieškovė galėtų statyti didesnės apimties ir didesnio ploto objektą, ji įsipareigojo atlikti sutartus darbus, skirtus pagerinti muziejaus funkcionalumą, veiklą ir turto kokybę (sutartoje darbų apimtyje). Priešingai nei nurodo ieškovė, nė viena iš atsakovių neatsisakė kompensacijos, tik buvo pakeista kompensacijos išmokėjimo forma, t. y. ne pinigais, ne mokėjimo pavedimu į banko sąskaitą, o būtent statybos darbų finansavimu. AB „Panevėžio statybos trestas“ (UAB „Kauno saulėtekis“ rangovas) panduso įrengimo darbus yra tik pradėjęs, atlikęs polių įrengimo, sankasos kasimo darbus, tačiau šiuo metu panduso įrengimo darbai yra sustoję ir ilgą laiką nebetęsiami, o ieškovė, sustabdžiusi viešbučio statybas, nėra suinteresuota greitu panduso įrengimu, nes privažiavimas į jo požeminę automobilių stovėjimo aikštelę artimiausiu metu nebus reikalingas;

3.11.       AB „Panevėžio statybos trestas“ turėjo užbaigti panduso įrengimo darbus ir perduoti statybvietę UAB „HSC Baltic“ iki 2019 m. gegužės 27 d. Perdavus statybvietę, atsakovės rangovas būtų galėjęs įvykdyti lauko darbus (trinkelių dangos, kelio ženklų, tvoros įrengimo ir kt.). Trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ rangovui daugiau nei 2 metus vėluojant atlikti panduso įrengimo darbus, atsakovės rangovas inicijavo rangos sutarties pakeitimą, atsisakant darbų, kurių jis negalėjo atlikti dėl trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ rangovo atsakovės žemės sklypo dalyje neatliktų darbų. Taigi trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ tik pradėjo panduso statybas, tačiau jų sutartais terminais neįgyvendino, sustabdė palikdamas toliau statybomis rūpintis, jas organizuoti ir finansuoti atsakovei. Ieškovė realiai panduso statybų nefinansuoja, jas yra sustabdžiusi ir rūpintis statybomis palikusi atsakovei, be to, ieškovė byloje nėra pateikusi nė vieno įrodymo, kad būtų faktiškai patyrusi kokias nors išlaidas dėl panduso statybų;

3.12.       trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ įsipareigojimas perleisti ieškovės nuosavybėn pandusą kai jo statybos bus baigtos akivaizdžiai prieštarauja 2016 m. gegužės 10 d. UAB „RVM Investments“, UAB „Kauno saulėtekis“, atsakovių sudarytam Susitarimui, pagal kurį  šalys susitarė, kad trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“, savo lėšomis atlikusi muziejaus projektavimo užduotyje numatytus darbus, juos neatlygintinai perduos atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn. Žemės sklypo vystymo sutartimi šalys nesitarė dėl atsakovės žemės sklypo dalyje (servituto teritorijoje) būsimo įvažiavimo nuosavybės teisių perleidimo trečiajam asmeniui UAB „Kauno saulėtekis“ ar juo labiau ieškovei;

3.13.       muziejaus projektavimo užduotis ir muziejaus projekto sprendiniai buvo suderinti dar 2016 m., muziejaus projekto pagrindu išduotas muziejaus statybos leidimas, o muziejaus projektavimo užduotis buvo suderinta ir pasirašyta kaip susitarimas tarp keturių šalių. Projektavimo užduotis buvo pateikta paties trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ pasirinktam projektuotojui, o projektuotojas parengė muziejaus projektą, kuriame pandusas suprojektuotas kaip muziejaus statinio dalis, muziejaus statinio rekonstrukcijos sprendinys. Todėl pandusas negali būti atskirtas nuo muziejaus projekto, kadangi jis yra sudedamoji muziejaus rekonstrukcijos dalis, muziejaus statinio dalis, skirta tinkamai funkcionuoti muziejui. Juo labiau, kad tokie ieškovės teikiami projektiniai pasiūlymai (priešingai nei muziejaus projektas) nėra nei ekspertuoti, nei įvertinti, ar apskritai tinkami ir galimi įgyvendinti. Ieškovės argumentai, kad muziejaus projekto sprendiniai buvo pateikti atsakovėms derinti 2022 m. balandžio 15 d., bet iki šiol nėra iki galo suderinti, visiškai neatitinka tikrovės, kadangi nėra jokių įrodymų, kad ji apskritai būtų atsakovėms pateikusi tokio turinio muziejaus projekto keitimo bylas derinti.

4.       Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė pakeisti jos procesinę padėtį byloje iš atsakovės į trečiąjį asmenį atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ pusėje, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, o ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:

4.1.       ji yra netinkama atsakovė byloje, kadangi neturi jokių teisių į žemės sklypą (nėra nei jo savininkė, nei valdytoja), kuriame ieškovės naudai yra nustatytas servitutas. Todėl niekaip negali pažeisti ieškovės teisių. Atsakovė nėra statytoja, o teisė atlikti muziejaus rekonstrukciją, kuri apima ir įvažiavimo statybas, yra suteikta vienintelei statytojai – VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, kuri ir muziejaus projekte nurodyta kaip vienintelė statytoja. Ieškovės reikalavimas pripažinti ją bendrastatytoja negali būti nukreiptas į atsakovę. Kiti ieškovės reikalavimai dėl naujos projektavimo užduoties ir muziejaus projekto sprendinių keitimo taip pat nėra susiję su atsakove, jie yra išvestiniai iš reikalavimo pripažinti ją įvažiavimo bendrastatytoja, o tokie reikalavimai, kurie turėtų tiesioginės įtakos atsakovės materialiosioms teisėms ar pareigos ieškiniu apskritai nėra reiškiami;

4.2.        ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, kadangi įvažiavimas (pandusas) suprojektuotas muziejaus projekte kaip rekonstruojamo statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) sprendinys, neatskiriama šio statinio dalis, skirta aptarnauti muziejų. Šis statinys nuosavybės teise priklauso atsakovei, pastaroji nėra išdavusi ieškovei sutikimo atlikti šio statinio rekonstrukciją, todėl ieškovė negali būti bendrastatytoja su atsakove VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Ieškovės reikalavimas pripažinti ją įvažiavimo bendrastatytoja yra neįmanomas įgyvendinti, kadangi statinio statybai toje pačioje vietoje kitam subjektui VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos jau yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuris iki šiol galioja, yra įgyvendinamas, neginčijamas ir nenuginčytas;

4.3.       ieškovės siekis pripažinti ją įvažiavimo bendrasavininke akivaizdžiai prieštarauja ankstesniems šalių sudarytiems susitarimams, jog bet kokie trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“, kurio teises ir pareigas perėmė ieškovė, atlikti darbai bus perduoti atsakovės nuosavybėn ir negalės būti registruojami trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ vardu;

4.4.       palaiko iš esmės visus atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ atsiliepime išdėstytus argumentus. Pandusas yra negyvenamosios paskirties pastato – muziejaus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei, rekonstrukcijos sprendinys, suprojektuotas muziejaus projekte kaip neatskiriama šio statinio dalis, jis perduotas naudotis atsakovei VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Ieškovės reikalavimas pripažinti ją panduso bendrastatytoja yra susijęs su sąlygų sudarymu naujo statybą leidžiančio dokumento išdavimui, tačiau muziejaus statybos leidimas yra galiojantis;

4.5.       nors ieškovė ir nepareiškė, tačiau jos tikslas tapti ne tik panduso bendrastatytoja, bet jį pastačius – ir bendrasavininke. Tačiau tai jau yra išspręsta anksčiau atsakovių ir trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“, kurio teises ir pareigas perėmė ieškovė, sudarytu 2016 m. gegužės 10 d. susitarimu.

5.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kauno saulėtekis“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovės UAB „Rinktinės investicijos“ atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai 29 088,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai – 5,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

7.       Teismas nesutiko su ieškove, jog atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ negali būti laikoma vienintele įvažiavimo statytoja. Pažymėjo, kad teisė statyti suteikiama statybos leidimu, kuris pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 87 punktą apibrėžiamas kaip statybą leidžiantis dokumentas – dokumentas, kuriuo kompetentinga institucija suteikia statytojui (užsakovui) teisę įgyvendinti statinio projektą. Sutiko su atsakove VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, jog Statybos įstatymo nuostata dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo visiems statytojams įsigaliojo tik nuo 2021 m. lapkričio 1 d., t. y. jau po Muziejaus statybos leidimo išdavimo (2017 m. birželio 22 d.), todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikoma kaip prieštaraujanti bendram teisės principui lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

8.       Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. birželio 22 d. išdavė Muziejaus statybos leidimą (Nr. LRS-01-170622-00112), kuriame statytoja nurodyta atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Muziejaus statybos leidimas yra galiojantis, nenuginčytas, o šią aplinkybę pripažįsta ir pati ieškovė. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Rinktinės investicijos“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Rinktinės investicijos“ skundą atmetė, be kita ko pažymėdamas, jog Muziejaus projektui išduotas statybą leidžiantis dokumentas yra galiojantis ir nepanaikintas, pagal jį vyksta statybos darbai, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo teisės išduoti naujo statybą leidžiančio dokumento, suteikiančio teisę statyti pandusą toje pačioje vietoje, kurioje jį statyti jau yra išduotas ir galiojantis kitas statybą leidžiantis dokumentas kitam statytojui. Todėl padarė išvadą, jog 2017 m. birželio 22 d. išduotas Muziejaus statybos leidimas negali būti keičiamas pagal 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą.

9.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas taip pat konstatavo, jog pagal 2016 m. gegužės 10 d. susitarimą dėl 2009 m. birželio 4 d. Sutarties Nr. 04-313 pakeitimo tarp UAB „Kauno saulėtekis“, VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „RVM Investments“ statybos darbus turi atlikti UAB „Kauno saulėtekis“, kuri kaip pareiškėja ir UAB „Kauno saulėtekis“ yra (duomenys neskelbtini) grupės įmonės narės. Vertino, kad ieškovė nenurodė jokių argumentų, dėl ko ieškovei nėra pakankamas įvažiavimas, kuriam statybos leidimas išduotas anksčiau, kad yra būtinybė statyti ant suprojektuoto panduso kitą statinį. Pažymėjo, kad noras turėti didesnės vertės viešpataujantį daiktą ar turėti savo nuosavybėje įvažiavimą nėra teisėtas pagrindas statyti toje vietoje, kur jau išduotas kitas leidimas, paneigiant pirmąjį leidimą išsiėmusio asmens teises ir teisėtus lūkesčius. Byloje nėra įrodymų, kad naudotis viešpataujančiu daiktu negalima pagal jau Muziejui išduotą statybą leidžiantį dokumentą.

10.       Remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, kad vienintele įvažiavimo statytoja yra atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Ieškovės poziciją byloje laikė nenuoseklia, kadangi, viena vertus, ieškinyje įrodinėjo, kad atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ neatitinka statytojos požymių, todėl negali būti panduso statytoja, kita vertus, tuo pačiu prašė ieškovę pripažinti panduso bendrastatytoja kartu su atsakove VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“.

11.       Nurodė, kad sprendimo 27 punkte jau buvo paminėta, kad detaliuoju planu, be kita ko, VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ valdomoje (nuomojamoje) žemės sklypo dalyje ieškovės naudai buvo nustatyti servitutai, kurie NŽT 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 49SK-1840-(14.49.109) buvo pakoreguoti, senuosius servitutus pripažįstant pasibaigusiais, ir nustatant naujus servitutus. Vienas iš tokių ieškovės naudai nustatytų servitutų – nustatytas 370 kv. m ploto servitutas (tarnaujantis), suteikiantis teisę žemės sklype „naudotis pravažiavimu (įrengti įvažiavimą į požeminę automobilių saugyklą)“, žemės sklypo plane M1:500 pažymėtas indeksu 1.8S. Pažymėjo, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, nesuteikia jos turėtojui teisės statyti, o ieškovės aptariama teisė vykdyti įvažiavimo (panduso) statybas, t. y. užstatyti kito asmens (šiuo atveju Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį) žemės sklypą laikytina ne servitutu, o visai kita daiktine teise – užstatymo (superficies) teise (CK 4.160 straipsnis). Laikė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovei byloje būtų suteikta užstatymo teisė statyti statinius Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame ir atsakovei VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ teisėtai valdomame žemės sklype. Bylos duomenys patvirtina, kad nei žemės sklypo savininkė (Lietuvos Respublika), nei nuomininkė (VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“), nei atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ niekada nėra davusi ieškovei ar kitam subjektui (kurio teises ir pareigas perėmė ieškovė), sutikimo vykdyti kokias nors statybas VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ žemės sklypo dalyje. Pažymėjo, kad šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sulygo, jog atsakovės duoda sutikimus UAB „Kauno saulėtekis“ vykdyti statybas jai priklausančioje žemės sklypo dalyje. Nustatė, kad ieškovė neturi ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sutikimo ar kito teisėtą pastato valdymą pagrindžiančio dokumento. Pažymėjo, kad pagal byloje esančius faktinius duomenis panduso įrengimo darbai finansuojami AB „Vilniaus šilumos tinklai“ lėšomis, kadangi UAB „Kauno saulėtekis“ vietoje AB „Vilniaus šilumos tinklai“ mokėtinos kompensacijos įsipareigojo savo lėšomis finansuoti panduso statybas, kas sudaro pagrindą laikyti, panduso statybų finansavimas yra AB „Vilniaus šilumos tinklai“ mokėtinos kompensacijos forma.

12.       Įvertinęs byloje esančias faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą teismas sprendė, jog nėra pagrindo ieškovę pripažinti viena iš įvažiavimo statytoja. Sprendė netenkinti ir plačiau nepasisakyti dėl išvestinių ieškovės reikalavimų įpareigoti atsakoves (tame tarpe, ir VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, kuri yra įvardinta kaip statytojas statybos leidime) suderinti joms pateiktą techninio projekto ir darbo projekto korektūrą bei projektavimo užduotį, kurioje numatyta ginčo įvažiavimą (pandusą) suprojektuoti kaip atskirą statinį, tokiu būdu sudarant sąlygas naujo statybą leidžiančio dokumento išdavimui, kuriame ieškovė būtų nurodyta kaip ginčo įvažiavimo (panduso) bendrastatytoja.

13.       Teismas sprendė atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ prašymo dėl 5000 Eur baudos ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nesąžiningai pareiškus nepagrįstą ieškinį netenkinti. Nurodė, kad atsakovės nurodomi ieškovės veiksmai (neva nepagrįsto ieškinio pateikimas) nėra pakankami piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis kvalifikavimui. Pažymėjo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

14.       Kadangi ieškovės ir trečiojo asmens ieškovės pusėje UAB „Kauno saulėtekis“ reikalavimai netenkinti, joms tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovės pateikė įrodymus, jog patyrė viso 29 088,02 Eur už advokatų suteiktą teisinę pagalbą ir kitas būtinas išlaidas, prašė jas priteisti iš ieškovės atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai. Teismas laikė, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų maksimalaus dydžio, todėl jas priteisė iš ieškovės atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

15.       Ieškovė UAB „Rinktinės investicijos“ ir trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo prašo: 1) skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti; 2) tuo atveju, jeigu sprendimas būtų panaikintas, o reikalavimas priimti naują sprendimą tenkinti ieškinį nebūtų priimtas, grąžinti civilinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

15.1. teismo sprendimas prieštarauja ir paneigia ieškovės servituto teisę ginčo žemės sklype įrengti ir naudotis įvažiavimu.

15.0.1.                      skundžiamame sprendime pateikti prieštaringi motyvai: viena vertus, teismas nurodė, kad servitutas ieškovei suteikė teisę statyti, tačiau kitose sprendimo dalyse, nurodyta, kad tokia teisė nesuteikta;

15.0.2.                      sprendimo dalyse, kuriose nurodyta, kad servitutu teisė statyti nebuvo suteikta, teismas sprendė, kad servitutu neva net ir negali būti suteikta teisė statyti inžinerinių statinių. Tokia teismo išvada yra neteisinga, nes tokią galimybę numato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymas;

15.0.3.                       vertindamas konkrečiu servitutu ieškovei suteiktų teisių turinį teismas padarė svarbią faktinių aplinkybių nustatymo klaidą, kadangi nurodė, jog ginčo žemės sklypo savininkas nėra išreiškęs sutikimo, jog ieškovė žemės sklype statytų įvažiavimą. Tuo tarpu byloje buvo priešingi įrodymai - patikėjimo teise sklypą valdantis subjektas buvo aiškiai nurodęs, kad ieškovė statyti įvažiavimą gali;

15.0.4.                      teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad nėra gauti atsakovų sutikimai tam, kad ieškovė pasinaudotų jai priklausančia daiktine teise - servitutu. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad daiktinės teisės yra absoliučios (privalomos visiems asmenims) ir jokie asmenys negali uždrausti naudotis daiktinėmis teisėmis, todėl papildomi sutikimai nėra reikalingi;

15.0.5.                      neteisingai nurodyta, kad ieškovės teisės nėra pažeidžiamos, jei ieškovės naudai nustatytame servitute atsirastų svetimas daiktas. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad servitutas yra nustatytas konkretaus daikto - žemės sklypo - atžvilgiu, o į naujai sukurtus statinius ant žemės sklypo, servituto vietoje, ieškovė jokių daiktinių teisių neturi;

15.1.       sprendimu neatskleista bylos esmė, kadangi keli esminiai epizodai ignoruoti, t. y. arba jie sprendime net nepaminėti, arba aplinkybės, dėl kurių buvo šalių ginčas, deklaratyviai nurodytos kaip nustatytos:

15.1.1.                      skundžiamame sprendime teismas rėmėsi nebegaliojančiu statybos leidimu, ignoruodamas ieškovės argumentus apie tai, kad statybos leidimas yra nebegaliojantis;

15.1.2.                      šalys itin daug dėmesio skyrė įrodinėdamos savo priešingas pozicijas dėl to, kokios apimties buvo trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis” įsipareigojimai atsakovų atžvilgiu dėl muziejaus rekonstrukcijos darbų. Skundžiamame sprendime teismas tiesiog deklaravo, kad trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ įsipareigojimai apėmė pareigą pastatyti ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ perduoti įvažiavimą servituto vietoje. Tačiau teismas šioje dalyje bylos nenagrinėjo, neatskleidė bylos esmės, savo išvadų nemotyvavo, nors tai buvo esminę reikšmę bylos rezultatui turėjusi aplinkybė;

15.2.       nepateikdamas motyvų teismas nepagrįstai ir neteisingai sprendė, kad UAB „Kauno saulėtekis“ turi pareigą savo lėšomis AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai įrengti (pastatyti) įvažiavimą. Tačiau šalių sudaryti susitarimai nenumato tokios UAB „Kauno saulėtekis“ pareigos. Tuo teismas pažeidė CPK 263 ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus motyvuoti sprendimą, o apie motyvų (ne)pakankamumą galima spręsti iš Teisėjų taryba 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų. Be to, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas - be faktinio ir teisinio pagrindo, šalims to neįrodinėjant, nurodė, kad įvažiavimą pastatyti turi ieškovė;

15.3.       pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog UAB „Kauno saulėtekis“ nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų atsakovams. Teismas neįvertino, kad UAB „Kauno saulėtekis“ atliktų darbų atsakovų naudai vertė gerokai viršijo piniginę išraišką, kuria darbai buvo įkainoti: AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsisakė 306 tūkst. Eur kompensacijos mainais už tai, kad UAB „Kauno saulėtekis“ atliktų statybos darbus natūra. Tuo tarpu UAB „Kauno saulėtekis“ atliktų statybos darbų kaina natūra siekė daugiau kaip 1,9 mln. Eur, o teismas, nepaisant tokios aiškios disproporcijos, nurodė, kad UAB „Kauno saulėtekis“ turėtų pastatyti ir įvažiavimą;

15.4.       nepagrįstai traktuota, kad ieškovė byloje prašė keisti statybą leidžiantį dokumentą ar taikyti įstatymą į praeitį. Ieškovė neprašė ir byloje nesiekė nei naujo statybą leidžiančio dokumento išdavimo, nei esamo statybą leidžiančio dokumento pakeitimo. Teismo sprendimo motyvai, susiję su įstatymo negaliojimu į praeitį, apskritai yra neaktualūs, kadangi sprendime nurodyta teisės norma byloje net ir neturėjo būti taikoma, o ieškovė neprašė jos taikyti.

16.       Atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

16.1. apeliantė nepagrįstai remiasi argumentu, jog padaryta projektavimo klaida, kadangi įvažiavimas buvo suprojektuotas atsakovės, o ne viešbučio projektu, o viešbutis be įvažiavimo negali būti naudojamas pagal paskirtį. Toks apeliantės argumentas atsirado tik bylos eigoje, jis nebuvo nurodomas nė pradiniame, nei patikslintame ieškiniuose;

16.2. pandusas muziejaus projekte nuprojektuotas kaip muziejaus statinio dalis ir kartu sudaro nedalomą visumą, muziejaus projekto pagrindu išduotas leidimas. Tuo tarpu viešbučio projekte pandusas minimas kaip muziejaus projekto dalis, kuria patenkama į viešbučio automobilių saugyklą. Trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo projektavime ir bendravo su projektuotoju, pritarė muziejaus projekto sprendiniams, todėl nei trečiasis asmuo, nei jo teises ir pareigas perėmusi ieškovė, kuri priklauso tai pačiai įmonių grupei, negalėjo sprendinių suprasti kitaip. Dar daugiau, nei projekto sprendimiai, nei leidima nėra ginčijami;

16.3. iš visos pirmos instancijos teismo sprendimo motyvacijos matyti, kad ieškovės naudai nustatytas servitutas nebuvo laikomas statybą leidžiančiu dokumentu, suteikiančiu ieškovei teisę statyti. Net ir turint tam tikras servitutu suteiktas teises, jos nėra ir negali būti prilyginamos statybą leidžiančiam dokumentui ir nereiškia, kad siekiant įgyvendinti statytojo teises galima apeiti tokios teisės suteikimo procedūras, juolab kad toje pačioje vietoje statyti tą patį statinį (Įvažiavimą) jau yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas kitam statytojui. Pandusas yra suprojektuotas ir statomas taip, kad abu žemės sklypo nuomininkai patogiai pasiektų savo statinius, galėtų jais patogiai naudotis, be to, apeliantai teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovai neriboja jokių jų turimų servitutinių teisių. Teismas skundžiamame sprendime servituto teisės turinį aiškino nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant šalių pateikus įrodymus;

16.4. žemės sklypo valdymo nepakanka statytojo teisei įgyti ir įgyvendinti. Statybos leidimas įgyvendinti panduso statybą yra išduotas atsakovei, apeliantai niekada neginčijo ir neginčija šioje byloje leidimo. Ieškovė, manydama, kad atitinka visus statytojo požymius, reikalauja ją pripažinti statytoju nesilaikant jokių viešosios teisės normų reikalavimų, neįgyvendinant jokių pareigų, būtinų tapti tuo statytoju;

16.5. servitutas kaip daiktinė teisė yra naudojimosi daiktu teisė, o nuosavybės teisės nesprendžia ir nesuteikia teisės nei statyti kokius nors statinius ant jo, nei registruoti savo vardu nuosavybės teisių. Pagal CK 4.163 straipsnį užstatymo teisė gali būti nustatoma tik žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu. Ieškovas nėra pateikę ir byloje nėra jokių duomenų, suteikiančių užstatymo teisę Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame ir atsakovės teisėtai valdomame žemės sklype. Apeliantai nereiškia reikalavimų keisti servituto turinį (CK 4.112 straipsnio 5 dalis);

16.6. atsakovai nepažeidžia ieškovo turimų servitutu nustatytų teisių, todėl nėra aišku, kokias savo tariamai pažeistas teises siekiama apginti. Atsakovei teisė statyti savo nuomojamoje žemės sklypo dalyje suteikta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi ir Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo nereikia. Ieškovė pateikė byloje papildomus įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog atsakovės sprendiniai netrukdo ieškovei naudotis servitutu, o priešingai, pandusas suprojektuotas taip, kad būtų juo patogu naudotis ir viešbučio lankytojams. Be to, žemės sklypo vystymo sutarties 3.2 punkte numatyta, kad atsakovai įsipareigoja suteikti ieškovei teisę neterminuotai ir neatlygintinai naudotis jos pačios įrengtu įvažiavimu;

16.7. pandusas nėra inžinerinis statinys ir jam nėra taikoma Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkto norma;

16.8. apeliantai nepagrįstai teikia, kad žemės sklypo valdytoja yra išreiškusi sutikimą ieškovei statyti įvažiavimą servituto ribose ir atsakovų sutikimas nereikalingas. Nacionalinė žemės tarnyba administracinėje byloje Nr. eI3-724-1047/2022 pateiktame atsiliepime tik teikė poziciją sprendžiamu klausimu, t. y. dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo išduoti ieškovei statybą leidžiantį dokumentą, suteikiantį teisę statyti įvažiavimą, kaip atskirą inžinerinį statinį servituto teritorijoje, be to, jos pozicija jau paneigta įsiteisėjusiu sprendimu. Kita vertus, Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimas nėra prilyginamas sutikimui. Statytojas turi teisėtai valdyti ne tik žemės sklypą, bet ir statinį, kurį rekonstrupja, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, jog AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neturi jokių teisių į žemės sklypą;

16.9. ieškovės perimti įsipareigojimai pagal susitarimus apima ir panduso statybą. Projektavimo užduoties priedai yra jos sudedamoji dalis, todėl projektavimo užduotis negali būti aiškinama atsietai nuo to, kas numatyta prieduose pagal sisteminį sutarties aiškinimo principą. Sisteminė-lingvistinė šalių 2009 m., 2014 m. ir 2016 m. sudarytų susitarimų ir 2016 m. projektavimo užduoties bei jos priedų analizė leidžia daryti išvadas, kad pandusas nuo pat pradžių buvo numatytas kaip muziejaus ekspozicijos salės dalis, kurios rekonstrukcijos darbus (įskaitant ir panduso statybą) įsipareigojo atlikti trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ savo lėšomis. Apeliantų pozicija neatitinka šalių susitarimo esmės, keičia šalių interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovai, suteikę viešbučio statytojui naudą, tikėjosi, jog trečiasis asmuo taip pat vykdys įsipareigojimus, o ieškinio tenkinimo atveju atsakovai pagal šalių susitarimus liktų nieko negavę;

16.10. panduso statybos finansuojamos ne trečiojo asmens lėšomis, o tai yra trečiojo asmens mokėtinos atsakovei kompensacijos forma. 2016 m. Susitarimas yra susijęs ne su pinigų suma, o su faktiškai trečiojo asmens įsipareigotais atlikti konkrečiais darbais, neribojant jų vertės pinigų suma. Be to, apeliantai izoliuotai aiškina piniginės kompensacijos pakeitimą darbais nuo pačių apeliantų gautos naudos pagal žemės sklypo vystymo susitarimus. Atsakovės minėtu susitarimu atsisakė daugiau nei 306 618 Eur piniginės kompensacijos, kai tuo tarpu apeliantų nutylima nauda yra didžiulė (išplėstas viešbučio užstatymo intensyvumas, kvadratūra, sumažinti atstumai tarp VŠT pastatų irk t.). Trečiojo asmens investuotos lėšos grindžiamos pačio trečiojo asmens subjektyviai parengta ir pateikta pažyma, keliančia abejonių tokio įrodymo patikimumu;

16.11. muziejaus rekonstrukcijos projektas finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, tačiau apeliantams nevykdant savo įsipareigojimų atsakovė net du kartus kreipėsi dėl ES paramos sutartyje įtvirtinto paramos įsisavinimo termino pratęsimo nuo 2019 m. gruodžio mėn. iki 2022-12-31. Muziejaus rekonstrukcijos pridavimas vyko ne dėl to, kad atsakovai pripažintų apeliantų nepagrįstus reikalavimus, tačiau dėl to, kad laiku ir tinkamai būtų įgyvendinta ES finansavimo sutartis, neprarastos ES lėšos. 2022 m. gruodžio 6 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išdavė Statybos užbaigimo aktą, kuriame pažymima, kad „šiame akte nurodytas (-i) statinys (-iai), jo (jų) dalis (-ys) atitinka statinio projekto sprendinius“, taip patvirtinant muziejaus rekonstrukcijos užbaigimo teisinę procedūrą;

16.12. apeliantai teikdami apeliacinį skundą nurodo argumentus, susijusius tik su pirmuoju netenkintu reikalavimu, tačiau nepateikia nė vieno motyvo, kuriuo kvestionuotų pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti kitu du ieškovės pareikšti reikalavimai dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

k o n s t a t u o ja:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

17. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

18.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti ją viena iš įvažiavimo (panduso) bendrastatytoja, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

 

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

19.        Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 0,7033 ha žemės sklypas, esantis  (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

20.       Žemės sklypą atitinkamomis dalimis nuomojasi ieškovė ir atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“:

1) atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ nuomojasi didesnę žemės sklypo dalį (0,4385 ha) (1999 m. liepos 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis Nr. 481 N01/99-21274 su vėlesniais jos pakeitimais);

2) ieškovė nuomojasi likusią (0,2648 ha) šio žemės sklypo dalį (nuomos sutartis sudaryta 2006 m. gegužės 17 d. tuometinės dviejų statinių savininkės UAB „RVM Investments“, kuri 2015 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė abu statinius ir dalies žemės sklypo nuomos teisę trečiajam asmeniui – UAB „Kauno saulėtekis“, o pastaroji tuos pačius 2 statinius ir dalies žemės sklypo nuomos teisę 2020 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleido tai pačiai (duomenys neskelbtini) įmonių grupei –ieškovei.

21.       Atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybės teise priklauso penki statiniai, stovintys ant atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ nuomojamos žemės sklypo dalies, juos atsakovė yra perdavusi panaudos teisėmis naudotis atsakovei VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“; šiuose statiniuose įsikūręs Energetikos ir technikos muziejus, turintis visuomeninę reikšmę dėl atliekamos švietimo ir mokslo funkcijos.

22.       Žemės sklype galioja Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 1-1046 (įskaitant ir visus vėlesnius jo pakeitimus; Sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo) patvirtintas detalusis planas. Detaliuoju planu, be kita ko, VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ valdomoje (nuomojamoje) žemės sklypo dalyje ieškovės naudai buvo nustatyti servitutai. Jie NŽT 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 49SK-1840-(14.49.109) buvo pakoreguoti, senuosius servitutus pripažįstant pasibaigusiais, ir nustatant naujus servitutus; vienas iš servitutų – nustatytas 370 kv. m ploto servitutas (tarnaujantis), kurio turinyje numatyta „naudotis pravažiavimu (įrengti įvažiavimą į požeminę automobilių saugyklą)“, žemės sklypo plane M1:500 pažymėtas indeksu 1.8S.

23.       Ieškovės valdomoje žemės sklypo dalyje buvo nutarta vystyti viešbučio Vilniuje statybas, o atsakovės turėjo tikslą rekonstruoti muziejų, atnaujinant ir išplečiant ekspozicines erdves. Tuo tikslu 2009 – 2016 m. tarp UAB „RVM Investments“ ir jos teises perėmusios UAB „Kauno saulėtekis“ bei abiejų atsakovių buvo sudaryti susitarimai:

1)       abiejų žemės sklypo nuomininkai VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir UAB „RVM Investments“ bei ant jo stovinčių statinių savininkai AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „RVM Investments“ 2009 m. birželio 4 d. sudarė pagrindinę sutartį Nr. 04-313, pagal kurią UAB „RVM Investments“, mainais už tai, kad VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sutiko su viešbučio projekto užstatymo intensyvumo išplėtimu, įsipareigojo savo lėšomis įgyvendinti Muziejaus rekonstrukcijos projektą;

2)       2014 m. gegužės 5 d. susitarimu UAB „RVM Investments“ įsipareigojimas įgyvendinti muziejaus rekonstrukcijos projektą pakeistas į įsipareigojimą sumokėti atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kaip muziejaus pastatų savininkei, 1 058 689 Lt (306 618 Eur) kompensaciją, kuri bus naudojama išimtinai muziejaus rekonstrukcijos projektui įgyvendinti;

3)       2016 m. gegužės 10 d. susitarimu trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ perėmė UAB „RVM Investments“ įsipareigojimus ir vietoje atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ numatytos išmokėti kompensacijos trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ įsipareigojo atlikti muziejaus rekonstrukcijos projekto projektavimo darbus bei dalį rekonstravimo statybos darbų pagal visų trijų šalių (abiejų atsakovių ir UAB „Kauno saulėtekis“) 2016 m. balandžio 20 d. suderintą bei projekto valdytojos UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ patvirtintą muziejaus rekonstrukcijos projekto projektavimo ir statybos užduotį, įskaitant įvažiavimo įrengimo darbus (Projektavimo užduoties 8.2.3, 8.2.10 punktai), ir šiuos darbus perduoti atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn (Susitarimo 4 punktas „<...UAB „Kauno saulėtekis“ įsipareigoja savo lėšomis Energetikos ir technikos muziejaus (duomenys neskelbtini), pastato dalies projektavimo ir statybos užduotyje, kuri yra neatsiejama šio Susitarimo dalis, numatytais terminais atlikti numatytus darbus ir neatlygintinai juos perduoti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn (sukurtas ir perduotas turtas negalės būti registruojamas (jei registruotinas) UAB „Kauno saulėtekis“ vardu...>“);

24.       Trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“, įgyvendindama žemės sklypo vystymo susitarimais prisiimtus įsipareigojimus, 2016 metais užsakė parengti, o projektuotojas UAB „JP architektūra“ parengė du projektus:

1)       viešbučio techninį projektą Nr. JPA-2015-09-TP (toliau – Viešbučio projektas);

2)       ypatingo kultūros paskirties pastato (muziejaus), (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos techninį projektą JPA-2016-09-TP (toliau – Muziejaus projektas), kuriame statytoja nurodyta VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, o įvažiavimas (pandusas) suprojektuotas kaip muziejaus statinio dalis.

25.       Parengtų ir suderintų projektų pagrindu buvo išduoti tokie statybą leidžiantys dokumentai:

1)       Muziejaus projekto pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. birželio 22 d. išdavė statybos leidimą Nr. LRS-01-170622-00112 (toliau – Muziejaus statybos leidimas), kuriame statytoja nurodyta VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“;

2)       Viešbučio projekto pagrindu išduotas statybos leidimas Nr. LRS-01-171711-00217 (toliau – Viešbučio statybos leidimas).

26.       Statybos leidimų pagrindu buvo pradėtos statybos:

1)       Trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ pagal susitarimą ir Projektavimo užduotį (įsipareigojimus vėliau perėmė ieškovė) įsipareigojo savo lėšomis per 12 mėn. nuo Muziejaus statybos leidimo išdavimo (t. y. iki 2018 m. birželio 22 d.) atlikti dalį Projektavimo užduotyje šalių sutartų muziejaus rekonstrukcijos darbų, įskaitant ir įvažiavimo (panduso) įrengimą. Dėl likusių darbų finansavimo VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ 2017 m. gruodžio 22 d. pasirašė su VšĮ „Centrinė projektų valdymo institucija“ sutartį Nr. 07.1.1-CPVA-R-305-01-0004 (ES paramos sutartis), pagal kurią Muziejaus rekonstrukcijos projektas tapo finansuojamu iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. ES paramos sutartyje įtvirtintas paramos įsisavinimo/ Muziejaus rekonstrukcijos projekto įgyvendinimo terminas – iki 2019 m. gruodžio mėn. imtinai. VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ inicijavo viešojo pirkimo procedūras dėl ES paramos lėšomis finansuojamų muziejaus rekonstrukcijos darbų pirkimo, kurias užbaigus tarp VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir UAB „HSC Baltic“ buvo sudaryta 2018 m. rugpjūčio 30 d. rangos darbų pirkimo sutartis Nr. 2018/29;

2)       Trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ pagal Viešbučio statybos leidimą taip pat pradėjo jam nuosavybės teise priklausiusio administracinio pastato rekonstrukciją į viešbutį, kurią atliko rangovė AB „Panevėžio statybos trestas“ pagal 2018 m. lapkričio 5 d. su UAB „Kauno saulėtekis“ sudarytą sutartį. 2020 m. sausio 6 d. ieškovė įsigijo iš UAB „Kauno saulėtekis“ pastatus ir žemės sklypo nuomos teisę, tačiau dėl COVID-19 pandemijos šiuos darbus ir Projektavimo užduotyje numatytus bei sutartus su muziejaus rekonstrukcija susijusius darbus sustabdė;

27.       Atsakovė ieškovei nevykdant savo įsipareigojimų VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ atliko šiuos veiksmus: 1) atsižvelgdama į 2021 m. gegužės 28 d. rangovės UAB „HSC Baltic“ raštą, kuriame nurodoma, kad ji negali atlikti technologiškai susijusių darbų, kol nebus atlikti ieškovės prisiimti darbai, dėl ieškovės vėlavimo esmingai pasikeitė UAB „HSC Baltic“ atlikti turimų darbų kainos, 2021 m. birželio 16 d. susitarimu Nr. 5 pakeitė sudarytą rangos sutartį pakoreguojant darbų apimtį ir padidinant jos pradinę kainą (1 653 316,01 Eur be PVM) iki 1 938 802,18 Eur be PVM; 2) 2 kartus kreipėsi dėl ES paramos sutartyje įtvirtinto paramos įsisavinimo/ Muziejaus rekonstrukcijos projekto įgyvendinimo termino pratęsimo nuo 2019 m. gruodžio mėn. iki 2022 m. gruodžio mėn.

28.       Nustatyta, kad ieškovė UAB „Rinktinės investicijos“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo, be kita ko, prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. balandžio 29 d. nepritarimą statybos projektui „Kito transporto statinio (įvažiavimo į požeminę automobilių saugyklą), (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Administracijos 2021 m. gegužės 3 d. žymą IS „Infostatyba“, kuria pareiškėja buvo informuota apie atsisakymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pagal 2021 m. balandžio 29 d. nepritarimą; 3) įpareigoti Administraciją pakartotinai apsvarstyti pareiškėjos 2021 m. balandžio 2 d. teiktą prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Rinktinės investicijos“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Rinktinės investicijos“ skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nustatė ir padarė tokias išvadas:

1)       pareiškėja, norėdama gauti statybą leidžiantį dokumentą įvažiavimo į požeminę automobilių saugyklą, parengė supaprastintą statybos projektą pavadinimu „Kito transporto statinio (įvažiavimo į požeminę automobilių saugyklą), (duomenys neskelbtini)“. Projektą ir kitus susijusius dokumentus 2021 m. sausio 15 d. įkėlė IS „Infostatyba“.

2)       Administracija VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, kaip statytojai, dar 2017 m. birželio 22 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. LRS-01-170622-00112 projektui „Kultūros paskirties pastatas (Muziejus) (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektas“, kuris apima ir panduso statybos darbus. Muziejaus projektui išduotas statybą leidžiantis dokumentas yra galiojantis ir nepanaikintas, pagal jį vyksta statybos darbai.

3)       Pagal 2016 m. gegužės 10 d. susitarimą dėl 2009 m. birželio 4 d. Sutarties Nr. 04-313 pakeitimo tarp UAB „Kauno saulėtekis“, VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „RVM Investments“ statybos darbus turi atlikti UAB „Kauno saulėtekis“, kuri kaip pareiškėja ir UAB „Kauno saulėtekis“ yra (duomenys neskelbtini)grupės įmonės narės.

4)        Administracija neturėjo teisės išduoti naujo statybą leidžiančio dokumento, suteikiančio teisę statyti pandusą toje pačioje vietoje, kurioje jį statyti jau yra išduotas ir galiojantis kitas statybą leidžiantis dokumentas kitam statytojui. Pareiškėja nepateikė teismui jokių argumentų, kodėl jos teisėms naudotis savo turtu neužtenka to įvažiavimo, kuriam statybos leidimas išduotas anksčiau, kad yra būtinybė statyti ant suprojektuoto panduso kitą statinį. Noras turėti didesnės vertės viešpataujantį daiktą ar turėti savo nuosavybėje įvažiavimą nėra teisėtas pagrindas statyti toje vietoje, kur jau išduotas kitas leidimas, paneigiant pirmąjį leidimą išsiėmusio asmens teises ir teisėtus lūkesčius. Servitutas statyti buvo nustatytas siekiant užtikrinti naudojimąsi viešpataujančiu daiktu. Byloje nėra įrodymų, kad naudotis viešpataujančiu daiktu negalima pagal jau Muziejui išduotą statybą leidžiantį dokumentą.

29.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, šalių argumentus bei paaiškinimus, teisinį reglamentavimą, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti ieškovės viena iš įvažiavimo bendrastatytojų. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, įrodinėja, kad teismas neteisingai įvertinęs faktines aplinkybes nepagrįstai nepripažino ieškovės įvažiavimo statytoja, o teismo sprendimas stokoja motyvacijos. Atsakovai savo ruožtu atsikirtimus grindžia tuo, kad ieškovės reikalavimai grindžiami tik subjektyvia nuomone, jog ieškovė atitinka statytojo požymius. Taigi, kaip matyti iš šalių pozicijų, ginčas yra kilęs dėl to, ar ieškovė nagrinėjamoje faktinėje situacijoje gali būti pripažinta įvažiavimo bendrastatytoja.

Dėl apeliacinio skundo esmės

30.       Aptariant faktines aplinkybes nustatyta, kad Muziejaus techniniu projektu buvo suprojektuotas įvažiavimas, šio projekto pagrindu vykdomos statybos, o 2017 m. birželio 22 d. išduotame statybą leidžiančiame dokumente Nr. LRS-01-170622-00112 projektui „Kultūros paskirties pastatas (Muziejus) (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektas“, kuris apima ir įvažiavimo statybos darbus, vienintele statytoja numatyta VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Byloje ginčo nekyla, kad NŽT 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 49SK-1840-(14.49.109) atliekant servitutų korekcijas ieškovės naudai nustatytas 370 kv. m ploto servitutas (tarnaujantis), kurio turinyje numatyta „naudotis pravažiavimu (įrengti įvažiavimą į požeminę automobilių saugyklą)“, žemės sklypo plane M1:500 pažymėtas indeksu 1.8S; per servitutu nustatytą įvažiavimą ieškovė gali patekti į Viešbučio projekte suprojektuotą požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

31.       Pagal Statybų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį statytojo teisės įgyvendinamos šiais pagrindais: 1) statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas aplinkos ministro nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Nagrinėjamu atveju pagal esamą faktinę situaciją aktualūs du pirmieji pagrindai.

32.       Ginčydami skundžiamą sprendimą apeliantai daug dėmesio skiria teiginiams, jog ieškovė turi statytojo teises pagal jai nustatytą servitutą. Apeliacinės instancijos teismas tokiam apeliantų teiginiui nepritaria, kadangi tai prieštarauja tiek pačio servituto kaip naudojimosi daiktu esmei, tiek ir statybų pagrindą įtvirtinančioms teisės normoms.

33.       Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Tai suteikimas teisės viešpataujančiojo daikto savininkui ar valdytojui naudotis svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko, valdytojo teisių naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis).  Taigi servituto tikslas užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Kadangi servitutas suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises naudotis jam priklausančiu daiktu, tai, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Taigi servitutas, priešingai nei bando šiuo atveju įrodyti apeliantai, nėra statybas leidžiantis dokumentas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo argumentų, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog servitutas nėra laikomas statybą leidžiančiu dokumentu, suteikiančiu ieškovei teisę statyti.

34.       Kaip jau buvo minėta, Statybų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog statytojo teisė be kita ko įgyvendinama kai statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis yra privalomas (2 punktas)). Statybą leidžiantis dokumentas – dokumentas, kuriuo kompetentinga institucija suteikia statytojui (užsakovui) teisę įgyvendinti statinio projektą (Statybų įstatymo 2 straipsnio 87 punktas). Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta aptariant faktines aplinkybes, 2017 m. birželio 22 d. išduotame statybą leidžiančiame dokumente Nr. LRS-01-170622-00112 projektui „Kultūros paskirties pastatas (Muziejus) (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektas“, kuris apima ir įvažiavimo statybos darbus, vienintele statytoja numatyta VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“. Ieškovei toks leidimas neišduotas, ieškovės siekis gauti statybos leidimą įvertintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu, konstatuojant, jog ieškovei neturėjo būti išduodamas naujas statybą leidžiantis dokumentas, suteikiantis teisę statyti pandusą toje pačioje vietoje, kurioje jį statyti jau yra išduotas ir galiojantis kitas statybą leidžiantis dokumentas kitam statytojui. Taigi ieškovės servitutinė teisė realizuojama atsakovei VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ išduoto leidimo pagrindu.

35.       Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti apeliantų argumentui, jog ieškovė servituto suteiktų teisių pagrindu, esant nenuginčytam ir galiojančiam jau išduotam statybos leidimui, kuriame vienintele statytoja numatyta atsakovė VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, ir pagal kurį atliekami darbai, galėtų būti pripažinta įvažiavimo bendrastatytoja. Priešingai, tokiu būdu būtų apeinamos įstatymuose nustatytos procedūros, kurias atlikus ir tampama atitinkamo objekto statytoju.

36.       Apeliantai servitutu suteiktą teisę statyti įrodinėja ir remdamiesi Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punktu, nurodydami, jog tokia teisė panduso statybai servitutu suteikta kaip inžineriniam statiniui. Minėtoje teisės normoje įtvirtina, jog statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiami atitinkami minėtoje dalyje nurodomi dokumentai, o 6 punkte be kita ko numatyta, kad kai statomi inžineriniai tinklai, kuriems statyti teritorijų planavimo dokumentu buvo įformintas suformuotas inžinerinių tinklų koridorius, arba statinius statyti ar rekonstruoti mažesniais negu norminiai atstumais iki gretimo sklypo ribos, taip pat, jeigu kitą žemės sklypą (teritoriją) numatoma laikinai naudoti statybos metu, statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiami šie dokumentai: sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju ar servituto nustatymą patvirtinantys dokumentai (statant inžinerinius statinius). Tačiau pažymėtina tai, kad, viena vertus, įvažiavimas suprojektuotas Muziejaus projekte kaip neatskiriama ir funkciškai susijusi Muziejaus statinio sudėtinė dalis, sudaranti kartu su kitomis Muziejaus pastato konstrukcijomis nedalomą visumą. Kita vertus, apeliantų minima teisės norma, kuria remiantis apeliantai nurodo, kad inžineriniams statiniams statyti pakanka servituto, numato, jog servituto nustatymą patvirtinantys dokumentai pakankami inžineriniams tinklams statyti, kai tuo tarpu akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne dėl inžinerinių tinklų statybos. Dar daugiau, servituto turėtojui servitutu suteikiamos konkrečios naudojimosi svetimu daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškovei nenumatyta teisė statyti inžinerinius tinklus. Taigi atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, jog ieškovė bendrastatytoja pripažintina servituto pagrindu.

37.       Teisėjų kolegija nepritaria ir apeliantų argumentui, jog ieškovė turi žemės sklypo valdytojo sutikimą, todėl turėtų būti pripažinta panduso bendrastatytoja. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantai tokiu sutikimu laiko žemės sklypo valdytojos – NŽT poziciją, išreikštą atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI3-3680- 1047/2021. Tačiau pažymėtina, kad tokia NŽT pozicija nesuteikia teisės pripažinti ieškovę bendrastatytoja, kadangi, kaip nurodė atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą, NŽT veiklos sritis yra žemėtvarka, tačiau ne statybos, kita vertus, administracinėje byloje teikiama tik pozicija, kuri vertinama bylą nagrinėjančio teismo byloje esančių duomenų bei teisės aktų kontekste, o minėtoje administracinėje byloje priimtas įsiteisėjęs sprendimas, kuriuo atsisakyta ieškovei išduoti statybos leidimą, suteikiantį teisę statyti įvažiavimą. Apeliančių argumentas, jog administracinę bylą išnagrinėjęs teismas neatmetė ar nepaneigė tokios NŽT pozicijos teisėjų kolegijos vertinimo šiuo aspektu nekeičia.

38.       Apeliantų teiginiai, jog nėra prielaidų svarstyti dėl reikalingo atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sutikimo neturi pagrindo. Kaip jau buvo nurodyta aptariant faktines aplinkybes, pandusas yra negyvenamosios paskirties pastato – muziejaus rekonstrukcijos sprendinys, suprojektuotas Muziejaus projekte kaip neatskiriama šio statinio dalis. Šis statinys nuosavybės teise priklauso atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ jį valdo panaudos teisėmis, o pandusas įrengiamas atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ valdomoje žemės  dalyje. Byloje nėra duomenų, jog ieškovei būtų duotas sutikimas rekonstruoti atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantį statinį (Statybų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi priešingai nei įrodinėja apeliantai, ieškovė negali įgyvendinti statytojo teisės be atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sutikimo.

39.       Nesutikdami su skundžiamu sprendimu apeliantai remiasi ir tuo, jog neteisingai aiškindamas šalių tarpusavio susitarimus teismas nepagrįstai nustatė apeliantų pareigą savo lėšomis įrengti įvažiavimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytų susitarimų turinį, neturi pagrindo pritarti tokiam apeliantų argumentui.

40.       Pateikta VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“, UAB „RVM Investments“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2009 m. birželio 4 d. sudaryta pagrindine sutartimi Nr. 04-313, šalys susitarė, jog atsakovės VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sutinka leisti Bendrovei (sutartyje bendrove numatyta UAB „RVM Investments“) įrengti įvažiavimą į Bendrovės žemės sklypą per projektuojamo pastato požeminį garažą iš Žvejų g. per VšĮ „Lietuvos energetikos muziejus“ nuomojamo Žemės sklypo dalį bei suteikti teisę Bendrovei neterminuotai ir neatlygintinai naudotis tokiu įvažiavimu (3.2 punktas), o atsakovės sutiko leisti Bendrovei padidinti būsimų pastatatų ir statinių plotą (3.4. punktas). 2016 m. gegužės 10 d. Susitarimo dėl pagrindinės sutarties pakeitimo 4 punktu šalys numatė, jog trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“įsipareigoja pastatyti ir perduoti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ muziejaus ekspozicijos salę, taip pat savo rizika ir lėšomis atlikti šalių suderintus darbus, o pakeistame 3.5 punkte trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“  įsipareigojo savo lėšomis Energetikos ir technikos muziejaus (duomenys neskelbtini), pastato dalies projektavimo ir statybos užduotyje, kuri yra neatskiriama šio susitarimo dalis, numatytais terminais atlikti numatytus darbus ir neatlygintinai juos perduoti atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn, numatant kad sukurtas ir perduotas turtas negalės būti registruojamas (jei registruotinas) UAB „Kauno saulėtekis“ vardu)“. Tuo tarpu 2016 m. Projektavimo užduoties 8.2.10 punkte numatyta, kokius darbus atlieka trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“, tarp kurių numatyta įvažiavimo į Muziejaus ekspozicijų salę, atraminių sienučių ir gaisrinės technikos įvažiavimo ant terasos įrengimas. Iš byloje esančio plano bei Projektavimo užduoties 8.3 priedo matyti, kad dar 2014 metais įvažiavimas į rekonstruojamą Muziejaus požeminę ekspozicijų salą numatytas iš Žvejų g., juo bus užtikrinamas ir pravažiavimas į kaimyninį sklypą, priklausantį UAB „RVM Investments“ (jo teisės ir pareigos perimtos trečiojo asmens, o vėliau - ieškovės).

41.       Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį atsakovai, apeliantai savo pareigą statyti pandusą pripažino ir faktiniais veiksmais, kadangi statybos darbus nurodė atlikti AB „Panevėžio statybos trestas“ (2018 m. lapkričio 5 d. statybos rangos sutartis; paaiškinimai 2022 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje).

42.       Taigi aptartas šalių susitarimų turinys bei apeliantų faktiniai veiksmai paneigia apeliantų argumentus, jog apeliantai neturėjo pareigos įrengti įvažiavimo, juolab kad apeliantai neginčija nei pasirašytų susitarimų, nei projektavimo sąlygų. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

43.       Nepritartina ir apeliantų argumentams, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ įsipareigojimų pagal projektavimo užduotį apimtį, todėl padarė ir neteisingą išvadą, jog panduso statybos darbai finansuojami atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ lėšomis kaip trečiojo asmens mokėtinos kompensacijos forma.

44.       Byloje aptariant faktines aplinkybes nustatyta, jog ieškovė teises ir pareigas perėmė iš trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“, kuri vietoje atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ numatytos išmokėti piniginės kompensacijos už viešbučio užstatymo intensyvumą, įsipareigojo savo lėšomis atlikti muziejaus rekonstrukcijos projekto projektavimo darbus bei dalį rekonstravimo statybos darbų ir šiuos darbus perduoti atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybėn (pagrindinės sutarties 3.2, 3.4, 3.5 punktai; 2016 m. gegužės 10 d. susitarimas, 2020 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartis). Kaip matyti iš 2016 m. gegužės 10 d. susitarimo, trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“ įsipareigojo savo lėšomis atlikti darbus, o atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsisakė 306 618 Eur kompensacijos už viešbučio projekto užstatymo intensyvumo išplėtimą, taigi buvo susitarta su darbų atlikimu už trečiajam asmeniui suteiktą naudą. Taigi priešingai nei įrodinėja apeliantai, byloje esantys susitarimai patvirtina, kad ieškovė panduso statybų nefinansuoja, ką iš esmės skundžiamame sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog panduso statybos darbai finansuojami atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ lėšomis kaip trečiojo asmens mokėtinos kompensacijos forma.

45.       Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantai nepagrindė, jog atsakovai pažeidžia ieškovės servitutu turimas teises. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovei Muziejaus projekto sprendiniais yra trukdoma naudotis servitutu, tokių duomenų apeliantai nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 178, 185 straipsniai). Atsakovės atsiliepime nurodė, kad pandusas suprojektuotas taip, kad juo būtų patogu naudotis ir viešbučio lankytojams, be to, rengiant Muziejaus projektą bei priimant atitinkamus sprendinius dalyvavo ir trečiasis asmuo UAB „Kauno saulėtekis“, o projektas rengtas pagal trečiojo asmens UAB „Kauno saulėtekis“ projektuotojui pateiktą projektavimo užduotį (dalyvavimą rengiant projektą patvirtino trečiojo asmens atstovė 2022 m. rugsėjo 19 d. posėdžio metu, be to, projektas rengtas įgyvendinant 2016 m. gegužės 10 d. susitarimą). Nors apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog ateityje gali būti apsunkintas naudojimasis servitutu įrengus statinį, tačiau pažymėtina, kad tai subjektyvaus pobūdžio prielaidos, kurios nepatvirtinamos jokiais įrodymais. Kita vertus, 2009 m. birželio 4 d. sutarties 3.2 punkte aptartas tolimesnis naudojimasis servitutu, numatant, jog ieškovei suteikiama neterminuotai ir neatlygintinai naudotis įrengtu įvažiavimu.

46.       Nepritartina ir apeliantų argumentams, jog pirmosios instancijos teismo išvados neteisingos dėl to, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo remtasi negaliojančiu statybos leidimu. Apeliantai nurodo, kad statybos leidimas negalioja Statybų įstatymo 27 straipsnio 23 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. statybą leidžiančio dokumento panaikinimas užbaigus statinio statybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors iš tiesų byloje pateiktas Muziejaus užbaigimo aktas, tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo laikyti, jog ieškovės reikalavimai yra pagrįsti ir bylos nagrinėjimo procese pasikeitusios faktinės aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės pripažinimo įvažiavimo bendrastatytoja.

47.       Apibendrinant išdėstytus argumentus teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti ieškovės įvažiavimo bendrastatytoja. Kiti apeliantų argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, kadangi  jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl teismo motyvų išsamumo ir atitikties Standartams

48.       Apeliantės mano, kad teismas priimdamas sprendimą nesilaikė CPK 263 ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintos pareigos motyvuoti sprendimą. Nurodo, kad tai, kokia turėtų būti sprendimo motyvacija, galima spręsti ne tik iš teismų praktikos, bet ir iš Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, kuriuose nurodyta, kodėl tam tikri įrodymai atmetami (2.3 punktas), turi būti aiškiai atsakyta į esminius bylos klausimus (4.4 punktas) turi būti aiškūs ginčijami bylos aspektai, o sprendimo motyvai rengiami atsižvelgiant į atitinkamas problemas (4.5 punktas).

49.        Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

50.       Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu (1) nustatyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai arba (2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

51.       Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas sprendime didžia dalimi aprašė aplinkybes, dėl kurių ginčo nebuvo, o palaikydamas atsakovių poziciją be motyvų nustatė ieškovės pareigą savo lėšomis įrengti įvažiavimą, nors dėl to buvo ginčas. Anot apeliantų, teismas nesprendė ginčo dėl to, ar ieškovė turi pareigą savo lėšomis įrengti įvažiavimą, todėl šioje dalyje teismo sprendimas nemotyvuotas.

52.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.). Taigi, motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai.

53.        Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad nors sprendimas ir stokoja išsamios motyvacijos, tačiau teismo sprendime yra atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas bei išspręstą administracinę bylą sprendė, jog nėra pagrindo ieškovės pripažinti įvažiavimo bendrastatytoja, atmesdamas ieškovės įrodinėjamus argumentus. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog ieškovė nepripažintina vien iš įvažiavimo statytojų, pakankamai motyvavo savo sprendimą, remdamasis tiek bylos nustatytomis faktinėmis aplinkybės, tiek teisiniu reglamentavimu. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas netenkino ieškinio, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantams buvo pakankamai aiški bei suprantama.

54.       Taigi apeliacinės instancijos teismui nenustačius, jog dėl nepakankamų motyvų ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, ir šiuo aspektu apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos procesinės baigties

55.        Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti juos remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

56.       Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. 

57.       Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

58.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, netenkinęs ieškovės ieškinio, priteisė atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai 29 088,02 Eur už advokatų suteiktą teisinę pagalbą ir kitas būtinas išlaidas. Sprendė, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų maksimalaus dydžio, jos pagrįstos.

59.        Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantams neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

60.       Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme patyrė 3920,40 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Pateikė suminę darbų ataskaitą, 2023 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą ir apmokėjimą pagrindžiantį dokumentą (2023 m. balandžio 18 d. mokėjimo dokumentas). Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į bylos pobūdį ir sudėtingumą, atsakovių rengto procesinio dokumento apimtį bei kokybę, į galimas laiko ir darbo sąnaudas atsiliepimui parengti, spręstina, kad už teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą bylinėjimosi išlaidos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis. Todėl iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai priteistinos pilna apimtimi.

 

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

netenkinti apeliantų (ieškovės ir trečiojo asmens) apeliacinio skundo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcines bendrovės „Rinktinės investicijos“ (j. a. k. 304629869) atsakovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ (j. a. k. 124135580) naudai 3920,40 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus dvidešimt eur 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 Teisėjai                                                                                  Loreta Bujokaitė

 

 

                                                                                                              Eglė Surgailienė

 

 

                                                                                                        Rūta Veniulytė-Jankūnienė