Civilinė byla Nr. 3K-3-249/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 103.4; 104.1; 106.3;

123.2; 126.2

 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. gegužės 27 d.

Vilnius 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. Č. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. Č. pareiškimą suinteresuotam asmeniui UAB „Fatwax“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

nustatė:

 

 

I. Ginčo esmė

 

 

Byloje kilo teisės normų, kuriose nustatyta darbuotojo–kreditoriaus pareiga raštu pranešti darbdaviui–skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat reglamentuoti civilinės ir bankroto bylos iškėlimas bei kasacijos ribojimai, aiškinimo ir taikymo klausimai (Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėja prašė teismo atsakovui iškelti bankroto bylą. Byloje nustatyta, kad UAB „Fatwax“ skolinga pareiškėjai dalį nesumokėto atlyginimo. Teismas pareiškėjai nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti ir nurodė pateikti įrodymus apie Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto kreditoriaus raštiško pranešimo skolininkui įteikimą. Pareiškėja pateikė pašto kvitą, patvirtinantį, kad nurodytas pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui išsiųstas šio juridinių asmenų registre įregistruotu buveinės adresu (Vilnius, Krokuvos g. 2–19/ Rinktinės g. 30–19). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjos pranešimas įteiktas juridinių asmenų registre įregistruotos atsakovo buveinės adresu esančių patalpų savininko dukteriai M. N., kuri nėra atsakovo darbuotoja ar akcininkė. Atsakovo vadovas ir akcininkas yra K. J. B. (K. J. B.), gyvenantis (duomenys neskelbtini). Jam pranešimas nesiųstas.

 

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

 

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 5 d. nutartimi laikė nepaduotu pareiškėjos pareiškimą ir jį grąžino pareiškėjai. Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, jog ji bandė įteikti dokumentus UAB „Fatwax“ CPK 123 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjos pateiktų dokumentų apie tai, kad pranešimas UAB „Fatwax“ išsiųstas, teismas nepripažino tinkamais, nes juose nėra informacijos, kad toks pranešimas įteiktas UAB „Fatwax“ atstovams. Be to, teismas atsisakė svarstyti klausimą dėl dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, nes byloje  negauta AB „Lietuvos paštas“ pažymos apie negalėjimą įteikti dokumentus ir to priežastis. Byloje padaryta išvada, jog pareiškėja neįrodė, kad kreipėsi į teismą suėjus Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam trisdešimties dienų terminui nuo pranešimo apie ketinimą iškelti bankroto bylą skolininkui įteikimo dienos, nes nėra duomenų, kada pranešimas įteiktas skolininkui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjos atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Papildomai Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog patalpų, kuriose įregistruota UAB „Fatwax“ buveinė, savininko duktė įteikė pareiškėjos pranešimą UAB „Fatwax“, taip pat jog pareiškėja siuntė pranešimą UAB „Fatwax“ vadovui ir akcininkui šio gyvenamosios vietos adresu į Jungtinę Karalystę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja neįrodė, kad tinkamai įvykdė pareigą informuoti skolininką apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

 

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 

 

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Teismai teisingai nurodė, kad skolininkui apie ketinimą kelti bankroto bylą turi būti pranešta pagal Įmonių bankroto įstatymo ir CPK normas, klaidingai aiškino jų turinį. Teismai netinkamai aiškino CPK 122 straipsnio 2 dalį, Įmonių bankroto 6 straipsnio 2, 4 dalis, nes be teisinio pagrindo kasatorės pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo prilygino faktiniam įteikimui. Kasatorė nurodo, kad tinkamai pranešė skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes pranešimą paštu išsiuntė skolininko buveinės adresu, nurodytu juridinių asmenų registre.

2.     Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorė neįrodė, jog įteikė skolininkui pranešimą apie ketinimą kelti bankroto bylą, neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, pagal kurią tokio pranešimo išsiuntimas registruotu laišku juridinio asmens buveinės adresu laikomas tinkamu įteikimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-258/2006; 2008 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-199/2008; 2010 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-246/2010).

Atsiliepimų į kasacinį skundą byloje negauta.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

konstatuoja:

 

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Šioje byloje teisėjų kolegija nagrinėja darbuotojo–kreditoriaus pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo darbdaviui–skolininkui įteikimo tvarką reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimus. Taip pat, atsižvelgdama į kasacinio teismo viešąją funkciją užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą, teisės normų aiškinimą ir taikymą valstybės mastu, teisėjų kolegija peržengia kasacinio skundo ribas ir pasisako dėl bankroto bylų iškėlimo ypatumų bei kasacijos šios kategorijos bylose ribojimų.

 

 

 

Dėl civilinės bylos  ir bankroto bylos iškėlimo santykio bei ypatumų

 

 

Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija. Esant šiai stadijai atliekami veiksmai, kurių tikslas – iškelti civilinę bylą. Šioje stadijoje tikrinama, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą ar ne. (Teismui paduodamas pareiškimas, teisėjas svarsto pareiškimo priėmimo klausimą, šalinami ieškinio pareiškimo trūkumai ir panašiai). Ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Taigi civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną veiksmą – priimti rezoliuciją. Bankroto bylai, priešingai negu civilinei, iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis; Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 4–5 dalys). Tik esant abiem teigiamiems procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla iškelta. Dėl to pareiškimo priėmimas ir bankroto bylos iškėlimas yra netapatūs procesiniai veiksmai. Rezoliucija priimdamas ieškinį, teismas iškelia ne bankroto, bet civilinę bylą, kurioje toliau bus svarstomas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, tikrinama: ar pareiškėjas yra tinkamas subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis); ar laikytasi nustatytos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis); ar pareiškimas tinkamai pagrindžiamas Įmonių bankroto įstatyme nustatytais pagrindais (Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnis); ar nėra kitų aplinkybių, kurios užkirstų kelią pareiškimui priimti ir ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina teisę kreiptis į teismą (CPK 137 straipsnio 2 dalis); ar pareiškimas atitinka įstatyme nustatytus turinio ir formos reikalavimus (CPK 135 straipsnio 1 dalis); ar prie jo pridėti visi įstatymo reikalaujami dokumentai (CPK 135 straipsnio 2 dalis; Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis); nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Paskutiniuoju atveju, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs ieškinį, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, ieškinys laikomas paduotu pradinio jo patekimo teismui dieną. Priešingu atveju ieškinys laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 115 straipsnio 5 dalį teismo nutartis, kuria ieškinys ir jo priedai grąžinami  dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai, skundžiama atskiruoju skundu. Pažymėtina, kad tokia nutartimi užkertamas kelias tolesnei bylos eigai ir atskirąjį skundą gali pateikti tik ieškinį pateikęs asmuo. Tačiau teismo nutartis grąžinti ieškinį ir jo priedus neatima teisės iš tokio asmens ateityje pakartotinai kreiptis į teismą. Nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka apskųsta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria, nepašalinus pareiškimo trūkumų, kasatorei grąžintas pareiškimas CPK 115 straipsnio 5 dalies pagrindu. Kasaciniu skundu ginčijamas civilinės bylos iškėlimo stadijoje priimtos teismo nutarties dėl pareiškimo ir jo priedų grąžinimo, bet ne nutarties iškelti (ar atsisakyti iškelti) bankroto bylą teisėtumas. Dėl to konstatuotina, kad kasacija šioje byloje, esant CPK 346 straipsnyje nurodytiems kasacijos pagrindams, galima, t. y. kasacine tvarka galima skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis, peržiūrėtas apeliacine tvarka, kuriomis spręstas ieškinio (pareiškimo) grąžinimo klausimas, nepašalinus pareiškimo trūkumų (CPK 115 straipsnio 5 dalis). Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje nustatytas kasacijos ribojimas šioms nutartims negali būti taikomas. Pažymėtina, kad būtent bankroto bylų iškėlimo ypatumas yra tai, jog atskiruoju skundu skundžiama ne tik nutartis atsisakyti iškelti bankroto bylą, bet ir nutartis iškelti bankroto bylą, nes teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlieka keletą parengiamųjų veiksmų (pasirengia klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimui) ir tik tada išsprendžia bankroto bylos iškėlimo klausimą. Gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą teismas gali: 1) įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą; 2) kviesti į teismą įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios įmonės vadovą, įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą, vyriausiąjį buhalterį (buhalterį) ir kitus atsakingus darbuotojus, neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais darbo arba civilinės sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo ar su jais nutrauktos civilinės sutartys per dvylika mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, ir reikalauti iš jų raštiškų paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu. Šiems asmenims atvykti į teismą būtina, jiems taikomos CPK liudytojams nustatytos garantijos; 3) kviesti į teismą įmonės kreditorius; 4) reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis; 5) teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo; 6) nustatyti kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylos nagrinėjimui. Tik atlikęs išvardytus veiksmus, teismas gali spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą ir jį išnagrinėjęs priimti nutartį iškelti arba atsisakyti iškelti bankroto bylą. Būtent šios nutartis taikytina Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio  8 dalis, pagal kurią Lietuvos apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių iškelti (atsisakyti iškelti) bankroto bylą yra galutinės ir kasacine tvarka neskundžiamos.

 

 

 

Dėl kasacijos ribojimo nutartims iškelti bankroto bylą (atsisakyti iškelti)

 

 

Kasacijos ribojimai nustatyti CPK 341 straipsnyje, pagal kurį kasacija negalima dviem atvejais: 1) dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka; 2) turtiniuose ginčuose, jeigu ginčijama suma yra mažesnė kaip penki tūkstančiai litų (šis apribojimas netaikomas CPK 341 straipsnio 2 punkte nustatytų kategorijų bylose). CPK nėra nuostatos, kad kituose įstatymuose gali būti įtvirtina daugiau kasacijos ribojimų ir praplėstas draudimų paduoti kasacinius skundus sąrašas. Tačiau pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurios nustatytos kituose įstatymuose. Taigi CPK suteikia prioritetą Įmonių bankroto įstatymui. Tokia pat nuostata suformuluota Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonių bankroto įstatymas yra specialusis įstatymas CPK atžvilgiu, kuriame reglamentuojamas įmonių bankroto procesas, jame nustatytas papildomas kasacijos ribojimas.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalį „atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą, paskirti, laikinai pavaduoti arba atstatydinti administratorių Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per dvi savaites nuo jo padavimo dienos. Atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti paduoti per septynias darbo dienas nuo atskirojo skundo kopijos išsiuntimo dalyvaujantiems byloje asmenims dienos. Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, negali priimti nutarties ją iškelti. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama“. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą dėl nutarties iškelti bankroto bylą, turi teisę: 1) palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria iškelta bankroto byla arba atsisakyta iškelti bankroto bylą; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria iškelta bankroto byla arba atsisakyta iškelti bankroto bylą, ir perduoti bylos iškėlimo klausimą naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalis sietina su 13 dalimi, pagal kurią nutartis iškelti bankroto bylą ar ją atsisakyti kelti įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo dienos. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad visos nurodytos teismo nutartys, priimtos išnagrinėjus atskirąjį skundą, yra galutinės ir kasacine tvarka neskundžiamos. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad tik nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Įmonių bankroto įstatymo redakcijoje (Žin., 2002, Nr. 116-5193) atsirado draudimas Lietuvos apeliaciniam teismui iškelti bankroto bylą.

 

 

 

Dėl pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis)

 

 

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kasatorė pareiškė Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnio 1 punkto pagrindu – įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 5 d. nutartimi kasatorės pareiškimą laikė nepaduotu ir jį grąžino kasatorei, nes pripažino, kad ji neįvykdė Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, t. y. neįteikė skolininkui UAB„Fatwax“ pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokios pat pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisako, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, kuriose nustatyta kreditoriaus pareiga informuoti skolininką apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, jeigu yra bent viena iš nurodyto įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų, pasibaigus 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka įvykdyti 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, ir 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopija. Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta kreditoriaus (kreditorių) pareiga apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti įmonei (skolininkei) raštu. Pranešime turi būti nurodyti neįvykdyti įmonės įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip trisdešimt dienų laikotarpį.

Įspėjimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei–skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalį kasatorė (darbuotoja–kreditorė) apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo pranešti įmonei raštu. Įmonių bankroto įstatyme nenustatyta, kaip konkrečiai toks raštiškas pranešimas turi būti įteikiamas skolininkui. Iš Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalies spręstina, kad darbuotojo–kreditoriaus pranešimas darbdaviui–skolininkui turi būti įteiktas CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 117 straipsnio procesiniai dokumentai gali būti įteikiami registruotu paštu, per antstolius, kurjerius, kitais CPK nustatytais būdais, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais – telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Šio ginčo atveju pranešimas buvo įteikiamas registruotu paštu skolininkui – juridiniam asmeniui. Pagal CPK 123 straipsnio 2, 4 dalį juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami juridinio asmens buveinės vietoje.

Nagrinėjamoje byloje kreditorius yra skolininko – juridinio asmens – darbuotojas, kuriam teismo sprendimu yra priteista darbo užmokesčio skola, o teismo sprendimas neįvykdytas. Šis asmuo yra privilegijuotas kreditorius, jo reikalavimai, susiję su darbo teisiniais santykiais, tenkinami pirmąja eile (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalis). Tai lemia aplinkybė, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis ir jo reikalavimai, susiję su darbo teisiniais santykiais, kyla dėl skolų už nesumokėtą darbo užmokestį priteisimo. Pažymėtina, kad pagal Garantinio fondo įstatymą iš garantinio fondo, sudaromo iš nuo darbdavių darbuotojams mokamo darbo užmokesčio pervedamos užmokesčio dalies, lėšų darbuotojas gali gauti kompensaciją už darbo užmokesčio skolą tik tada, kai bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas) kreipiasi į Garantinio fondo administratorių ir pateikia dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti (Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojai neturi galimybių pasinaudoti įstatyme nustatytomis garantijomis atgauti neišmokėtą darbo užmokestį. Dėl to darbuotojo–kreditoriaus pranešimo įteikimo darbdaviui–skolininkui tvarką būtina aiškinti taip, kad būtų užtikrinta protinga darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisės į darbo užmokestį ir skolininko intereso būti informuotam apie ketinimą jam iškelti bankroto bylą pusiausvyra. Negalima išimtinai ginti darbdavio–skolininko interesų, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra įrodymų, kad darbuotojas–kreditorius pasinaudojo kuriuo nors iš CPK 123 straipsnyje nustatytų dokumentų įteikimo būdų. Taip būtų pažeidžiami darbuotojo, kaip kreditoriaus, interesai ir pasunkėtų arba taptų visiškai neįmanomas Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos informuoti darbdavį apie ketiną kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įvykdymas. Nagrinėjamu atveju kasatorė skolininkui paštu išsiuntė pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininko buveinės adresu. Tai atitinka CPK 122 straipsnio 2 dalį, pagal kurią juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą. Šis pranešimas įteiktas juridinių asmenų registre įregistruotos atsakovo buveinės adresu esančių patalpų savininko giminaitei, kuri nėra atsakovo darbuotoja ar akcininkė. UAB „Fatwax“ vadovas ir akcininkas gyvena Jungtinėje Karalystėje (duomenys neskelbtini). Jam nurodytas pranešimas nesiųstas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė kasatorei terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir vėliau laikė nepaduotu kasatorės pareiškimą dėl bankroto iškėlimo, motyvuodamas tuo, kad pranešimą kasatorė privalėjo įteikti CPK 123 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka juridinio asmens vadovui, kaip fiziniam asmeniui, jo gyvenamojoje ar darbo Jungtinėje Karalystėje vietoje, nes adresatas nerastas juridinio asmens buveinės vietoje. Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė nepaduotu kasatorės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes neatsižvelgė į kasatorės teisinį statusą, t. y. kad ji yra darbuotoja–kreditorė (privilegijuota kreditorė), taip pat kad ji pranešimą tinkamai įteikė vienu iš CPK 117 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų – jį išsiuntė paštu juridinių asmenų registre išviešintu darbdavio buveinės adresu (CPK 122 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal CK 2.49 straipsnio 3 dalį visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš teismui pateiktų viešojo registro tvarkytojo duomenų iš juridinių asmenų registro matyti, jog UAB „Fatwax“ buveinės adresas iki šiol yra nepakeistas ir įregistruotas patalpose, į kurias kasatorė siuntė Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą pranešimą (2010 m. gegužės 19 d. išrašas iš VĮ Registrų centro apie juridinį asmenį). Be to, nagrinėjamo ginčo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pranešimas skolininkui turi būti įteikiamas CPK nustatyta tvarka, mutatis mutandis aiškintinos bei taikytinos CPK 121 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta byloje dalyvaujančių asmenų pareiga nedelsiant informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. CPK 121 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu asmenys nesilaiko nurodytos pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais. Tai reiškia, kad juridinis asmuo turi pareigą tinkamai vykdyti CK 2.49 straipsnio reikalavimus ir informuoti subjektus, kurie su juo susiję darbo, privatiniais ir kitais teisiniais santykiais, taip pat viešąjį registrą apie savo buveinės adreso pakeitimus, o neįvykdęs šios pareigos prisiima su tuo susijusią riziką. Priešingu atveju būtų įteisintas nesąžiningas darbdavio piktnaudžiavimas prieš silpnesniąją darbo teisinių santykių šalį – darbuotoją. Neteisinga ir nesąžininga būtų darbuotojui, kaip kreditoriui, nustatyti didžiausio rūpestingumo laipsnio pareigą raštu pranešti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes šis subjektas neturi svertų kontroliuoti darbdavio buveinės adreso, taip pat pakankamai galimybių ir resursų įteikti pirmiau nurodytą pranešimą darbdaviui kitais CPK nustatytais būdais. Taigi nagrinėjamoje byloje, esant įrodymų, kad kasatorė raštu pranešė skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismo dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. toks pranešimas išsiųstas viešame registre nurodytu UAB „Fatwax“ buveinės adresu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti, jog kasatorė neįvykdė Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, ir laikyti nepaduotu jos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai padaręs pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas patvirtinęs tokius pirmosios instancijos teismo veiksmus, pažeidė CPK 138 straipsnį, Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino ir taikė CPK 123 straipsnį bei neužtikrino darbuotojo–kreditoriaus ir darbdavio–skolininko interesų pusiausvyros.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės ir pirmosios instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, kuriose reglamentuojama kreditoriaus pareiga informuoti skolininką apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalis; CPK 122, 123 straipsnius), todėl kasacinis skundas tenkintinas, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartys naikintinos. Byloje nustatyti proceso teisės normų pažeidimai laikyti esminiais. Jie negali būti pašalinti nei kasaciniame, nei apeliacinės instancijos teismuose, nes civilinės bylos iškėlimas galimas tik pirmosios instancijos teisme, todėl ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Tik priėmus kasatorės, kaip darbuotojos–kreditorės, pareiškimą ir iškėlus civilinę bylą, teismas gali atlikti parengiamuosius procesinius veiksmus, reikalingus pasirengti bankroto bylos iškėlimo klausimui šioje byloje svarstyti. Tokie parengiamieji teismo procesiniai veiksmai šioje byloje taip pat yra ir darbdavio–skolininko įpareigojimas pateikti duomenis apie tikrąjį buveinės adresą, jo pasikeitimą ir procesinio poveikio priemonių už šio įpareigojimo nevykdymą taikymas. Šių veiksmų atlikimas yra teismo prerogatyva ir jų negalima priskirti (perduoto) darbuotojui–kreditoriui.

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 5 dalimi, 360, 362 straipsniais,

 

 

nutaria:

 

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį bei perduoti pareiškimo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai	Janina Januškienė
	Egidijus Laužikas
	Algis Norkūnas