Administracinė byla Nr. eI2-17060-1247/2025

                              Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04461-2025-7

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

                                      (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 10 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

sekretoriaujant Karinai Steponavičiūtei, 

nuotolinio ryšio priemonėmis dalyvaujant pareiškėjo atstovei Ilonai Vaitkevičienei,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Reston Industries“.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas P. B. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171370 (toliau – ir Sprendimas) dėl P. B. išduoto laikino leidimo gyventi Lietuvoje Nr. 760315604 panaikinimo.

2. Pareiškėjas skundą grindžia toliau nurodytais esminiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas nurodo šias pagrindines faktines aplinkybes.

2.1.1. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą išduoti P. B. leidimą laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. darbo pagrindu. 2023 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760315604 (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2025 m gruodžio 8 d. Pareiškėjas Lietuvoje gyvenamąją vietą yra deklaravęs nuo 2020 m. sausio 24 d., nuo tada ir dirba Lietuvoje – uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Reston Industries“.

2.1.2. P. B.

2.1.3. Pareiškėjas 2025 m. liepos 31 d. per Migris paskyrą gavo pranešimą, kuriuo buvo informuotas apie tai, kad jo atžvilgiu Migracijos departamentas 2025 m. liepos 30 d. priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą. Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 3 d. 4 kartus buvo išvykęs į Rusiją (2025 m. birželio 17 d., 2025 m. birželio 25 d., 2025 m. liepos 3 d. ir 2025 m. liepos 17 d.), o pareiškėjo nurodytų priežasčių nevertino kaip nuo pareiškėjo valios nepriklausančių objektyvių priežasčių.

2.2. Migracijos departamento vertinimas yra nepagrįstas, formalus, priimtas neįsigilinus į faktinę situaciją. Migracijos departamentas nenustatė ir Sprendime nenurodė, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė vykimą į Rusiją pas sergančią įdukrą, neatitiktų tikrovės. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 29 d. gavęs pareiškėjo paaiškinimą, papildomų dokumentų, paaiškinimų, patikslinimų neprašė. 

2.3. Teisės aktuose nėra atskleista ir išaiškinta, kokios priežastys laikytinos ar nelaikytinos objektyviomis ir pateisinamomis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatytos išimties taikymo tikslu. Nesant teisinio apibrėžtumo ir aiškaus reglamentavimo, priežasčių svarbumą paliekama savo rizika vertinti pačiam asmeniui, atsižvelgiant į konkrečias asmens gyvenimo aplinkybes. Be to, diskrecija subjektyviai vertinti tokių aplinkybių svarbą post factum paliekama teisės aktų laikymosi kontrolę atliekančiai institucijai, kurios sprendimai grindžiami ne aiškiai apibrėžtais kriterijais, o subjektyviu atskiro pareigūno vertinimu, ar artimojo šeimos nario (duomenys neskelbtini) liga laikytina svarbia ar nepakankamai svarbia aplinkybe. Pareiškėjo manymu, toks vertinimas prieštarauja tiek viešojo administravimo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams.

2.4. Migracijos departamento Sprendimas laikytinas nepagrįstu nei faktiniu, nei teisiniu aspektais. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš Lietuvos aplinkybės neatitinka tikrovės, taip pat nėra nustatyta ir to, kad pareiškėjo išvykimo aplinkybės keltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. 

2.5. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta sankcija yra neproporcinga ir neadekvati: pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turi nuo 2019 metų, per šį laiką jam ne kartą buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas nuo 2020 metų dirba Lietuvoje, čia yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą – taigi sukūręs tamprius socialinius ryšius. Be to, Sprendimas sukelia pasekmes ne tik jam, bet ir jo šeimos nariams (Vokietijoje gyvena jo garbingo amžiaus tėvai, taip pat sūnus), nes jis negalės jų lankyti kitoje Europos Sąjungos šalyje.

2.6. Pareiškėjui vykstant į Rusiją, kertant sieną jam nebuvo išaiškintos galimos neigiamos tokių veiksmų pasekmės – pareiškėjui dėl teisinio reguliavimo neapibrėžtumo nebuvo sudarytos objektyvios sąlygos laikytis teisės aktų reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.

4.1. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją, nustatė, kad pareiškėjas į Rusiją vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėjas galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Be to, pareiškėjas nėra ekipažo ir įgulos narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančioje įmonėje ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, nes pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba technologinių vamzdynų ir įrenginių montuotoju. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kitas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes ir jo pateiktus paaiškinimus, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 8 d.

4.2. Pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo įdukrai, sergančiai (duomenys neskelbtini) liga, buvo reikalinga finansinė parama ir, kad finansinė parama negalėjo būti pervesta banko pavedimu. Pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo įdukra pati kreipėsi į gydymo įstaigą, dėl medicininių tyrimų, chirurginės intervencijos ir tolimesnio gydymo organizavimo sprendė Kaliningrado srities onkologijos centro konsiliumas, o ne pareiškėjas, pareiškėjo įdukrai preparatas gosrelinas buvo suleistas 2025 m. sausio 27 d. ir 2025 m. vasario 24 d., tolesnis gydymas šiuo preparatu pareiškėjo įdukrai nebuvo skirtas, pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad preparato Tamoksifen pareiškėjo įdukra negalėjo įsigyti Rusijos Federacijoje ar, kad pareiškėjas šį preparatą vežė jo įdukrai, pareiškėjo įdukros sveikatos būklė yra patenkinama.

4.3. Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Sprendimas prieštarauja teisėtumo ir teisinėms valstybės principams. Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Ginčui aktuali Įstatymo nuostata numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti nenaikinamas (išskyrus ekipažų ir įgulų nariams) tik kai į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Iš skundo teiginių ir pareiškėjo paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjo vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios (jos aiškiai nulemtos paties pareiškėjo pasirinkimo ir valios). Kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų Įstatymo nuostatoms ir tikslams.

4.4. Teiginiai, kad Sprendimu pareiškėjui yra užkertamas kelias matytis su artimaisiais, gyvenančiais Vokietijoje, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu nėra priėmęs sprendimo, kuriuo pareiškėjui būtų draudžiama lankytis kitose Šengeno erdvės valstybėse. Šiuo atveju Migracijos departamentas nepažeidė bendradarbiavimo pareigos, o teisės normos neįtvirtino Migracijos departamento pareigos po kiekvieno Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo susisiekti su užsieniečiu ir jį informuoti apie dėl užsieniečio veiksmų galinčias kilti pasekmes. 

5. Teismo posėdžio metu šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose pateiktą poziciją, papildomai nurodė toliau pateiktus argumentus.

5.1. Pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad šiuo atveju Migracijos departamentas atliko formalų vertinimą, neįsigilinęs į faktines aplinkybes. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjo nebuvo prašoma pateikti papildomų paaiškinimų. Pareiškėjo atstovė pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjo įdukra yra pilnametė, neturėjo įtakos jo, kaip įtėvio, pareigoms. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad įdukros ligai gydyti reikalingas sudėtingas gydymas. Migracijos departamentas neprašė tikslinti aplinkybių dėl vaistų vežimo – šie vaistai pagaminti Europos Sąjungoje, todėl jų Rusijos Federacijoje negalima lengvai įsigyti, taip pat dėl finansinės paramos – Rusijos Federacijoje apribotas bankų mokėjimo kortelių naudojimas, nėra įmanoma gauti tarptautinius pavedimus. Remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymų, turi būti vertinama, ar pati priežastis, dėl kurios asmuo vyko į Rusijos Federaciją, yra objektyvi, o šiuo atveju pareiškėjo nurodyta priežastis kaip tik vertintina kaip objektyvi. Nagrinėjamu atveju nevertinama, ar asmuo atitinka leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindus. Kaip pabrėžė pareiškėjo atstovė, pareiškėjas nebuvo informuotas apie galimas neigiamas pasekmes jam išvykstant iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Pareiškėjo atstovė pabrėžė ir tai, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjo įdukros sveikatos būklė vertinama kaip patenkinama, atsižvelgiant į tai, kokia liga ji serga, nereiškia, kad tokia būklė yra gera.

5.2. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad, taikant Ribojamųjų priemonių įstatymą, patys leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turintys asmenys turi siekti įsitikinti, ar jiems bus taikoma minėtame įstatyme nustatyta išimtis dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Šiuo atveju pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pati pareiškėjo įdukra organizavo savo gydymą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis vežė vaistus įdukrai, be to, jie nebuvo skirti visą gydymo laikotarpį. (duomenys neskelbtini) liga, pasak atsakovo atstovo, savaime nereiškia objektyvios priežasties Ribojamųjų priemonių įstatymo prasme. Taigi, priežastys, dėl kurių pareiškėjas vyko į Rusijos Federaciją, šiuo atveju priklausė išimtinai nuo jo valios. Pasak atsakovo atstovo, Ribojamųjų priemonių įstatyme nėra nuostatų, kuriomis būtų reikalaujama vertinti šeiminių, ekonominių ryšių, taip pat leidimo laikinai gyventi panaikinimo proporcingumo. Šiuo atveju nei Migracijos departamentas, nei kitos institucijos neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie galimas jo išvykimo į Rusijos Federaciją neigiamas pasekmes. Kaip pabrėžė atsakovo atstovas, Ribojamųjų priemonių įstatymo taikymo prasme nėra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar asmuo į Rusijos Federaciją vyko dėl objektyvių priežasčių, taip pat jame nėra įtvirtintas reikalavimas vertinti taikomų priemonių proporcingumą. Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos priežastys minėto įstatymo prasme nevertintinos kaip objektyvios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

6. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 25S171370, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760315604.

7. Remiantis byloje pateiktais įrodymais ir šalių pateiktais paaiškinimais, nustatytos toliau nurodytos nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios faktinės aplinkybės. 

7.1. Rusijos Federacijos piliečiui P. B. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760315604, numatytas galiojimas – nuo 2023 m. gruodžio 8 d. iki 2025 m. gruodžio 8 d.

7.2. P. B. 2022 m. rugpjūčio 31 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Reston Industries“, pagal kurią P. B. priimtas vamzdynininko pareigoms, nustatant, kad darbo funkcijos atliekamos Lietuvos Respublikos ir (ar) užsienio valstybių teritorijose.

7.3. 2025 m. liepos 28 d. Migris sistemoje P. B. informuotas, kad iki 2025 m. liepos 31 d. jis turi pateikti Migracijos departamentui paaiškinimą ir (ar) dokumentus apie priežastis, dėl kurių jis po 2025 m. gegužės 3 d. vyko į Rusiją ir (ar) Baltarusiją. Nurodyta, kad prašymas pateikti informaciją teikiamas, siekiant patikrinti, ar nėra Ribojamųjų priemonių įstatyme nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo. Pažymėta, kad, pagal 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojusį šio įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą, Rusijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, išskyrus šiame punkte nustatytas išimtis.

7.4. 2025 m. liepos 29 d. Migris sistemoje pateiktas paaiškinimas, kad P. B. Europos Sąjungos sieną kirto dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių: nuo 2002 metų jo auginta įdukra serga (duomenys neskelbtini) liga, todėl būtinai reikėjo moralinio ir materialinio palaikymo, suorganizuoti tyrimus, chirurginę intervenciją ir tolimesnį gydymą. Paaiškinime nurodyta, kad P. B. taip pat vyko į Vokietiją įsigyti būtinų vaistų.

7.5. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 25S171370 nusprendė panaikinti P. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760315604, nes asmuo, įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 daliai, buvo išvykęs į Rusiją 4 kartus – 2025 m. birželio 17 d., 2025 m. birželio 25 d., 2025 m. liepos 3 d., 2025 m. liepos 17 d. Sprendime nurodyti toliau pateikiami esminiai aspektai.

7.5.1. Migracijos departamentas, be kita ko, vertino pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis vyko į Rusijos Federaciją, taip pat nurodyta, kad asmeniui buvo išduota nacionalinė viza, kuri galiojo nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. vasario 21 d., vėliau asmeniui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, kurie galiojo: nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d., nuo 2021 m. gruodžio 18 d. iki 2023 m. gruodžio 17 d., nuo 2023 m. gruodžio 8 d. iki 2025 m. gruodžio 8 d. Pažymėta, kad gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje asmuo yra deklaravęs nuo 2020 m. sausio 24 d., nuo šios datos asmuo taip pat dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.

7.5.2. Migracijos departamentas nurodė, kad, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, turi būti įvertinta, ar nėra šioje dalyje nustatytų išimčių, dėl kurių leidimas laikinai gyventi nėra naikinamas. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į P. B. paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją priežasčių (kad jo įdukra (pilnametė) serga (duomenys neskelbtini) liga ir jai reikalinga materialinė ir moralinė pagalba), pabrėžė, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog į Rusiją asmuo vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Kartu konstatuota, kad asmuo nėra ekipažo ir įgulos narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančioje įmonėje ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, nes asmuo Lietuvos Respublikoje dirba technologinių vamzdynų ir įrenginių montuotoju. Įvertinus tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir kad nuo 2025 m. gegužės 3 d. buvo 4 kartus išvykęs į Rusiją, taip pat tai, kad nenustatytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos išimtys, padaryta išvada, kad yra pagrindas asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikinti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu.

7.5.3. Sprendime nurodytas jo priėmimo pagrindas – Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9, 10 dalys, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 28 straipsnio 4 dalis.

7.6. Bylos duomenimis, P. B. 2002 m. balandžio 26 d. sudarė santuoką su L. I. T., kuri, remiantis bylos duomenimis, yra K. A. T. motina.

7.7. Byloje pateikti šie dokumentai, susiję su K. A. T. sveikata.

7.7.1. Kaliningrado srities Sveikatos apsaugos ministerijos valstybinės biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos Kaliningrado srities onkologijos centro 2024 m. spalio 25 d. pažyma, iš kurios matyti, kad pareiškėjo įdukrai K. A. T. nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini); pacientės būklė įvertinta kaip patenkinama.

7.7.2. Kaliningrado srities Teismo medicinos ekspertizės biuro 2024 m. gruodžio 26 d. gyvo žmogaus biopsinės (operacinės) medžiagos patologijos ir anatomijos tyrimo protokolas, iš kurio matyti, kad pareiškėjo įdukrai 2024 m. lapkričio 14 d. atlikta radikali kairės (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad pacientės būklė – patenkinama.

7.7.3. Rusijos Federacijos Sveikatos apsaugos ministerijos federalinės biudžetinės įstaigos „N. N. Petrovo nacionalinis onkologijos medicinos tyrimų centras“ epikrizė iš ligos Nr. 1844, iš kurios matyti, kad pareiškėjo įdukra nuo 2025 m. vasario 11 d. iki 2025 m. kovo 4 d. buvo stacionare, nuo 2025 m. vasario 12 d. iki 2025 m. kovo 4 d. atliktas atitinkamas spindulinės terapijos kursas. Nurodyta, kad komplikacijų nėra, ligonė pilnai aktyvi, nedarbingumo pažymėjimas išduotas iki 2025 m. kovo 5 d. Rekomenduota onkologo priežiūra pagal gyvenamąją vietą nuo 1 iki 4 kartų per pirmuosius 5 metus, toliau – kas metus.

7.8. Byloje pateikti I. B. medicininiai duomenys, taip pat duomenys, patvirtinantys, kad P. B. turi sūnų O. P. B..

8. Paminėtinos šios bylos kontekste aktualios teisės aktų nuostatos ir kai kurios jų priėmimo aplinkybės.

8.1. Nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat pasiekti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis). Kaip matyti iš šio teisinio reguliavimo travaux préparatoires (Aiškinamasis raštas dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projekto Nr. XIVP-2496), toks teisinis reguliavimas nustatytas, atsižvelgiant į užsienio valstybių vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą ir poreikį Lietuvai papildomai, greta Europos Sąjungos nustatytų tarptautinių sankcijų, nacionaliniu lygiu taikyti sankcijas (ribojamąsias priemones) valstybėms agresorėms kaip užsienio politikos priemonę. Kaip pažymėta, Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ konstatavo, kad Rusijos Federacijos veiksmai daro reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), labiausiai – Rytų, narių, bet ir visos Europos saugumui; Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. gegužės 10 d. pripažino Rusijos Federacijos vykdomą karą prieš Ukrainą ukrainiečių tautos genocidu, o Rusijos Federaciją, kurios karinės pajėgos sąmoningai ir sistemingai renkasi bombarduoti civilinius objektus, – terorizmą remiančia ir vykdančia valstybe; atsakomybė už Rusijos karą prieš Ukrainą tenka ir Baltarusijai; Rusija nuo karo pradžios naudojasi Baltarusijos teritorija, dislokuoja joje savo karius; didžioji dauguma Rusijos piliečių palaiko savo šalies agresorės karinius veiksmus, nesiima veiksmų stabdyti savo šalies režimo agresiją, todėl atsakomybė tenka ir tų šalių piliečiams; siekiant pakeisti jų nusistatymą, tikslinga nustatyti ribojamąsias priemones, susijusias su galimybe Rusijos ir Baltarusijos piliečiams lankytis Lietuvoje ir atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymu nustatytos priemonės yra laikino pobūdžio ir galioja įstatyme apibrėžtą laikotarpį.

8.2. Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. balandžio 17 d. Nr. XV-170 priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, papildytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos ribojamosios priemonės, numatant atvejį, kada panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš tokio teisinio reguliavimo travaux préparatoires (Aiškinamojo rašto dėl Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-112), konstatavus, kad kol kas išlieka grėsmė visuomenės rimčiai (dėl prieš Ukrainą vykdomos karinės agresijos daromų nusikaltimų žmoniškumui, nemažėjančių karo nusikaltimų prieš Ukrainos civilius gyventojus, vykdomo valstybinio terorizmo, nuolat daromų tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, lėmusių humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę; dėl Rusijos Federacijos atakų prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą; dėl Rusijos Federacijos toliau atvirai ir intensyviai išsakomų grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms, kartu niekinant jų nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigiant jų egzistavimą; dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia sudaromų palankių sąlygų vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką), nuspręsta, kad yra tikslinga pratęsti Ribojamųjų priemonių įstatymo galiojimą dar vieniems metams, t. y. iki 2026 m. gegužės 2 d. Taigi, remiantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2025 m. balandžio 17 d. redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės taikomos iki 2026 m. gegužės 2 d.

8.3. Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio „Ribojamosios priemonės“ 9 dalyje (2025 m. balandžio 17 d. redakcija) nustatyta, kad panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta nauja ribojamoji priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Remiantis aktualiomis teisinio reguliavimo nuostatomis, ši ribojamoji priemonė taikoma Rusijos Federacijos piliečiams. Pagal minėtu teisiniu reguliavimu įtvirtintą bendrąją taisyklę, minėtiems asmenims išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jie per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Kartu minėtu teisiniu reguliavimu nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis – leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra panaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie, pažeisdami minėtą bendrąją taisyklę, per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vyko dėl įstatyme nurodytų su jų darbine veikla susijusiu aplinkybių (nes jie yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką) arba dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra detalizuota, kokios priežastys Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies požiūriu laikytinos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius.

8.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Įstatymo nustatyta tvarka.

9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas)) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).

10. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar aplinkybės, dėl kurių Rusijos Federacijos pilietis buvo daugiau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius išvykęs į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, laikytinos objektyviomis priežastimis, aiškinti kitaip nei nurodytoje administracinių teismų praktikoje. Taigi, Migracijos departamentui yra suteikta plati diskrecija vertinti asmens nurodomas aplinkybes, dėl kurių nesilaikyta Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintos minėtos bendrosios taisyklės. Pareiškėjo skundo kontekste pabrėžtina, kad tokiu atveju turi būti vertinama ne tai, ar apskritai toks asmuo galėjo spręsti dėl savo vykimo, be kita ko, į Rusijos Federaciją, ar ne, bet tai, ar priežastys, dėl kurių toks asmuo į ją vyko, iš tikrųjų galėtų objektyviai pateisinti būtinybę vykti į Rusijos Federaciją dažniau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius metus. Toks Migracijos departamento vertinimas visais atvejais turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis.

11. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, jame pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis buvo išvykęs į Rusijos Federaciją, iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Šiuo atveju Migracijos departamentas iš esmės vertino, kad tuo atveju, jeigu P. B. galėjo nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją, jo vykimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Analogiška Migracijos departamento atstovo pozicija buvo išsakyta ir teismo posėdžio metu. Kitaip tariant, minėtos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytos išimties, pagal kurią Rusijos Federacijos piliečiai gali, be kita ko, Rusijos Federacijoje lankytis dažniau nei kartą per paskutinius 3 mėnesius, jeigu tai daroma dėl objektyvių priežasčių, taikymas iš esmės susietas su konstatavimu, ar asmuo, nevertinant konkrečių aplinkybių, galėjo nuspręsti vykti į Rusijos Federaciją ar ne. Šiame kontekste pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatyta minėtos bendrosios taisyklės išimtis siejama būtent su objektyviomis, nuo Rusijos Federacijos piliečio valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių jis turėjo vykti, be kita ko, į Rusijos Federaciją. Vadinasi, pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui negali būti panaikintas išimtinai dėl to, kad jis nustatytais terminais vyko į Rusijos Federaciją, nors galėjo nuspręsti į ją nevykti, visiškai nevertinant konkrečių priežasčių, nulėmusių tokį vykimą.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo argumentus pabrėžia, kad jame išvada, jog pareiškėjas vyko į Rusijos Federaciją ne dėl objektyvių priežasčių, padaryta išimtinai konstatavus, kad jis apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjo nurodytas priežastis, kurias pareiškėjas laikė objektyviai pateisinančiomis jo vykimą į Rusijos Federaciją (moralinė ir materialinė pagalba sergančiai įdukrai), Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Sprendime šiuo aspektu apsiribota konstatavimu, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant jokio tokios išvados pagrindimo. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į Migracijos departamento atstovo teismo posėdžio metu išdėstytą poziciją, kad jokiuose teisės aktuose nėra reglamentuota, kokie kriterijai turėtų būti vertinami, sprendžiant dėl priežasčių objektyvumo, todėl pats vertinimas, ar konkrečios asmens nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis priežastimis, atliekamas tik individualiai kiekvienoje situacijoje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, suponuoja, jog Migracijos departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis kaip tik turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas. Tuo tarpu šiuo atveju Migracijos departamento sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų – jis nėra motyvuotas, išsamiai pagrįstas, jame nėra atskleisti argumentai, lėmę Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos ribojamosios priemonės – leidimo laikinai gyventi panaikinimo taikymą.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti Sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo P. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171370.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjų kolegija                                                 Rūta Miliuvienė

                 Justina Nasutavičienė

                 Ieva Saudargaitė