Administracinė byla Nr. eA-1733-502/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02786-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo valdybos Panevėžio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus 2019 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-585 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo K. D.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8421 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo vairuotoju Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje, 1997 m. gruodžio 3 d. jis buvo paskirtas į Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Departamentas) Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado ugniagesio (pareigūno) pareigas, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. dėl sveikatos būklės buvo atleistas iš tarnybos. Atsakovas Sprendimu pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų pensiją, tačiau į tarnybos stažą pareigūno pensijai neįskaitė laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). VSDFV sprendimu VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą paliko nepakeistą. Pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų <...> sistemose, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. - darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Nors pareiškėjo pareigybė buvo įvardinta kaip vairuotojas, tačiau realiai jis vykdė gaisrininko vairuotojo funkcijas: paduodavo vandenį, žarnas, laikydavo vandens švirkštus, ardydavo pastatus, stogo konstrukcijas ir pan. Taip pat kartu su komandos nariais gelbėdavo gaisruose ir kitose nelaimės vietose esančius žmones, jų turtą, gesindavo gaisrus, vykdydavo pirminius gelbėjimo darbus, kilus avarijoms, katastrofoms bei stichinėms nelaimėms, likviduodavo ekstremalių įvykių ir situacijų bei incidentų pasekmes, teikdavo kitą neatidėliotiną pagalbą. Pareiškėjas pažymėjo, jog Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje nuo 1993 m. iki 1998 m. į darbą nebuvo priimtas nė vienas gaisrininkas, visi darbuotojai buvo įdarbinti vairuotojais arba vyr. vairuotojais. Nuo 1997 m. gruodžio 3 d. pareiškėją paskyrus į Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado (pareigūno) pareigas, jo įgaliojimai ir darbo pobūdis nepasikeitė, pasikeitė tik pareigų pavadinimas. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu Širvintų rajono ugniagesių tarnyba buvo struktūrinis vidaus reikalų sistemos padalinys, asmenys, dirbę šiame padalinyje dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei, kokią ir vykdė pareiškėjas.
3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6 punkte įvardinti dokumentai, kuriuos turi pateikti asmuo, kreipdamasis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, tarp kurių - įstaigos, tarnybos, kurioje asmuo tarnavo paskiausiai, personalo tarnybos parengtas tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas, kuriame nurodomi visi buvusio pareigūno tarnybos laikotarpiai, įstatytini į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys iš šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės (kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas pareigūno tarnybos laikas), tarp jų - iki 1995 m. sausio 1 d. darbo laikas išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, prilyginamas tarnybos laikui (3 p.).
5. Departamento Vilniaus priešgaisrinė gelbėjimo valdyba 2019 m. spalio 3 d. raštu persiuntė pareiškėjo dokumentus pareigūnų pensijai skirti. Remiantis pareiškėjo pensijos bylos dokumentais, jo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti - 23 metai 8 mėnesiai 22 dienos – apskaičiuotas teisingai, remiantis Departamento Teisės ir personalo skyriaus parengtu 2019 m. rugsėjo 30 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapu Nr. 6-1326 (toliau – ir Apskaitos lapas). Ginčo laikotarpis Apskaitos lape nėra nurodytas. Atsakovas, remdamasis pateiktais dokumentais, Sprendimu pareiškėjui paskyrė pareigūnų pensiją už tarnybą 255,24 Eur per mėnesį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. neterminuotai. Apskaitos lape bei Departamento Teisės ir personalo skyriaus papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą darbą, todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti jį perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją, į ją įtraukiant ginčo laikotarpį.
6. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, jog Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
8. VSDFV nurodė, kad į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti buvo įskaityti visi laikotarpiai, nurodyti Apskaitos lape. Nei Apskaitos lape, nei papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, todėl nėra pagrindo šį laikotarpį įskaičiuoti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, tuo pačiu įpareigoti atsakovą perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
10. Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį, todėl jo darbas neatitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte įvardintų pareigų. Tiek iki Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo, tiek jam įsigaliojus, buvo ir yra nustatytas ypatingas vidaus reikalų sistemos pareigūnų teisinis statusas: skirtingai nei pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, pareigūnams keliami specialūs reikalavimai, jie turi prisiekti Lietuvos valstybei, laikytis tam tikrų apribojimų, jiems taikoma specifinė atsakomybė, jie turi įgaliojimus duoti privalomus nurodymus jiems nepavaldiems asmenims, tik pareigūnams nustatytos tam tikros specialios garantijos. Remiantis Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. gruodžio 18 iki 1996 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 straipsniu, Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda nebuvo vidaus tarnybos sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, nes priešgaisrinė apsauga profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais buvo organizuojama tik vidaus reikalų sistemos padaliniuose. Pareiškėjas statutiniu valstybės tarnautoju tapo tik 1997 m. gruodžio 3 d., todėl nėra pagrindo ginčo laikotarpį įskaityti į stažą pareigūno pensijai gauti.
II.
11. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo K. D. skundą tenkino: panaikino Sprendimą ir VSDFV sprendimą, įpareigojo VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į K. D. tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti K. D. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d., priteisė iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo naudai.
12. Teismas nustatė, kad K. D. nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotoju. 1997 m. gruodžio 3 d. iš minėtų pareigų jis buvo atleistas ir paskirtas dirbti Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vadu ugniagesiu (pareigūnu) ir dirbo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. (atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės). Pareiškėjas 2019 m. spalio 17 d. pateikė prašymą valstybinei pareigūno pensijai skirti. VSDFV Utenos skyrius 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Nr.(10.16E)VPE_SP6E-585 pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimu buvo nustatytas K. D. ištarnautas laikas - 23 m. 8 mėn. 25 d. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį apskundė VSDFV, kuri 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
13. Sistemiškai vertindamas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio ir Pareigūnų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, teismas nurodė, kad profesionalioji priešgaisrinė apsauga turi būti suprantama kaip vidaus reikalų sistemos struktūrinių padalinių, visuma. Pareiškėjo K. D. 1993 m. gegužės 10 d. rašytas pareiškimas priimti jį darbą, tuometinės Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos viršininko J. S. 1993 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. 37 dėl pareiškėjo priėmimo į darbą, to paties asmens 1997 m. gruodžio 3 d. įsakymas Nr. 25, kuriuo pareiškėjas atleistas iš darbo, įrašas pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo pažymėjime patvirtino, kad K. D. ginčo laikotarpiu buvo priimtas dirbti būtent į Širvintų rajono priešgaisrinę tarnybą, joje dirbo iki reorganizavimo, o šią tarnybą reorganizavus, iš jos buvo atleistas. Teismo vertinimu, Širvintų rajono priešgaisrinė tarnyba prie policijos komisariato buvo vidaus reikalų sistemos struktūrinis padalinys, t. y. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinys. Aplinkybė, jog pareiškėjo darbo vieta buvo nustatyta Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos struktūriniame padalinyje nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje.
14. Vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu bei remdamasis pareiškėjo ir ginčo laikotarpiu pareiškėjo tiesioginiu viršininku buvusio J. S. pateiktais parodymais, teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu de facto vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d. atitiko visas Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo sąlygas, todėl VSDFV Utenos skyrius nepagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į pareiškėjo tarnybos laiką pensijai skirti.
15. Teismas atkreipė dėmesį, jog nors Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas laikotarpio, per kurį dirbtas darbas įskaitomas į tarnybos stažą pensijai skirti, pabaigą sieja su konkrečia data – 1995 m. sausio 1 d., tačiau profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma iki šios datos nebuvo baigta, ji vyko ir 1996–1998 m., o Širvintų rajone buvo baigta 1997 m. pabaigoje. Atsižvelgęs į tai, kad Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o dėl valstybėje buvusios finansinės padėties bei esant nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjo faktinis darbo pobūdis Širvintų rajono priešgaisrinėje tarnyboje laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. niekuo nesiskyrė nuo 1993 m. gegužės 10 d.–1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu vykdytų tapačių pareigų, kai pareiškėjas faktiškai dirbo vairuotojo ugniagesio darbą, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti neįskaičiavo ir laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.
16. Teismas darė išvadą, kad skundžiami VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai yra nepagrįsti, todėl juos panaikino bei įpareigojo VSDFV Utenos skyrių laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti bei perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.
III.
17. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. D. skundą atmesti.
18. Atsakovas teigia, kad Apskaitos lape ir papildomai pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, o vidaus reikalų sistemos pareigūnu pareiškėjas paskirtas tik 1997 m. gruodžio 3 d. Taigi Departamentas nerado teisinio pagrindo prilyginti pareiškėjo darbo laiko nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti. VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 6 straipsnio 1 punktu, Sprendimu teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui pareigūnų pensiją neatsižvelgdamas į laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.
19. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis pareigų, kurios prilyginamos tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai. Pareiškėjas dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju. Vairuotojo pareigos nenurodytos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Kadangi nei pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, nei VSDFV Utenos skyriaus papildomai gautuose dokumentuose nėra duomenų, kad iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensiją. Laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d., atsakovo nuomone, irgi neįskaitytinas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, nes į pareigūno pareigas – Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesiu pareiškėjas paskirtas tik nuo 1997 m. gruodžio 3 d.
20. Atsakovo įsitikinimu, teismas, remdamasis rašytiniais liudytojo parodymais, neteisingai nustatė, jog nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas faktiškai nuolatos ir nepertraukiamai iki 1995 m. sausio 1 d., o po šios datos ir iki 1997 m. gruodžio 3 d. vykdė priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas. Teismas neatsižvelgė į Departamento atsiliepimą į skundą, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju. Pareiškėjo pareigos nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte išvardintų pareigų, nes darbas Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį, nelaikytinas darbu profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Pareiškėjas tik 1997 m. gruodžio 3 d. pradėjo dirbti Departamento Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies ugniagesio pareigose. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda nebuvo vidaus tarnybos sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, nes priešgaisrinė apsauga profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais buvo organizuojama tik vidaus reikalų sistemos padaliniuose.
21. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. KT1-N1/2017 pripažino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti prilyginti po Pareigūnų pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko. Todėl nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pareigūnų pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Tiek nurodytoje Konstitucinio Teismo byloje, tiek šio ginčo administracinėje byloje faktinės aplinkybės yra vienodos, nes ginčas yra ir dėl laikotarpio po 1995 m. sausio 1 d. (šiuo konkrečiu atveju – nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.), pagal darbo sutartį išdirbto einant vairuotojo pareigas, įskaitymo į tarnybos stažą pareigūnų pensijai.
22. Teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas nuolat ir be pertraukų dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, vykdydamas priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigai priskirtas funkcijas, jo atliekamos funkcijos savo apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė nuo tų funkcijų, kurias pareiškėjas vykdė po 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo minėtu nutarimu remiantis kompetentingų specialistų išaiškinimais nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik rašytiniais liudytojo paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1995 m. sausio 1 d. dirbo statutinio pareigūno darbą, todėl ginčo laikotarpis, t. y. nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti.
23. Pareiškėjas K. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
24. Pareiškėjas pažymi, jog teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi teisės aktų nuostatomis, suformuota teismų praktika, byloje surinktais duomenimis, dėl ko aiškiai konstatavo, jog laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. turi būti įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūno pensijai skirti. Aplinkybė, kad atsakovui buvo pateikti dokumentai, kuriose šis laikotarpis nėra įskaitytas į tarnybos laiką, nereiškia, kad jei yra nekvestionuojamai teisingi. Kilus ginčui, Departamento pateikti duomenys yra paneigti teismo sprendimu, todėl atsakovas, apskaičiuodamas pareigūno pensiją pareiškėjui, turi vadovautis teismo sprendime nurodytu, o ne jam pateiktais neteisingais duomenimis. Departamento sprendimai neturi viršenybės teismo sprendimo atžvilgiu, todėl atsakovas visiškai nepagrįstai šiuo pagrindu kvestionuoja teismo sprendimą.
25. Teismas sprendime nurodė, kad pareigos, kuriose ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, formaliai įvardintos kaip vairuotojo pareigos, tačiau pareiškėjas de facto atliko gaisrininko vairuotojo pareigas. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis pareiškėjo paaiškinimais ir pareiškėjo tiesioginiu viršininku buvusio J. S. teismui pateiktais parodymais. Šių įrodymu pagrindu, teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, eidamas vairuotojo pareigas, atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, bet dalyvavo gaisrų gesinime ir dirbo vairuotojo bei ugniagesio darbą. Ginčo laikotarpiu Širvintų priešgaisrinėje tarnyboje dirbo tik vairuotojai arba vyr. vairuotojai. Taigi tarnyboje oficialiai nebuvo įdarbinta nė vieno ugniagesio. Pagal bylos aplinkybes nustačius, jog pareiškėjas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. de facto vykdė vairuotojo gaisrininko funkcijas, turi būti paisoma konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo, taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais.
26. Atsakovas teigia, jog Širvintų priešgaisrinė tarnyba nebuvo profesionali priešgaisrinė tarnyba, tačiau, pareiškėjo teigimu, nė vienas teisės aktas nenurodo, kas yra laikoma profesionaliąja priešgaisrine apsauga. Pareiškėjas dirbo Širvintų rajono priešgaisrinėje tarnyboje, kuri vykdė priešgaisrinę apsaugą. Jo darbas iš esmės atitiko sąlygas, pagal kurias organizuota profesionalioji priešgaisrinė apsauga.
27. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laikotarpis po 1995 m. sausio 1 d. neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti. Situacija, kai darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka aptartos Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. D. skundą atmesti.
29. VSDFV teigimu, teismo sprendimas yra priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir nepagrįstai nesivadovaujant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-N1/2017 pateiktu Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų bei kitų šiam ginčui aktualių aplinkybių išaiškinimu.
30. Teismas teisingai nustatė, kad K. D. nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį buvo priimtas dirbti į Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotojo pareigas, o 1997 m. gruodžio 3 d. iš minėtų pareigų buvo atleistas ir paskirtas į Departamento Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado ugniagesio (pareigūno) pareigas, kuriose dirbo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas darbo sutarties pagrindu dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos vairuotoju, tačiau, nepaisant šių faktinių aplinkybių, teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus, kurie priimti remiantis teisės aktų, reglamentuojančių pareigūnų pensijų skyrimą, nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintomis neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į K. D. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų pensijos dydį nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. dienos.
31. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis pareigų, kurias asmenys ėjo profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, ir darbas kuriose prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti, sąrašas: padalinių vadovai, gaisrininkai ir gaisrininkai vairuotojai. Tuo tarpu K. D. nuo 1993 m. gegužės 10 d. buvo ir ginčo laikotarpiu dirbo vairuotoju priešgaisrinės apsaugos padalinyje, kuriame priešgaisrinė apsauga nebuvo organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, t. y. pareigose, kurios nėra įvardytos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Pareigūnų pensijų įstatyme nėra numatyta, jog tarnybos laikui prilyginamas po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais pagal darbo sutartį, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, t. y. laikas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki jų paskyrimo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.
32. Departamento Teisės ir personalo skyriaus parengtame 2019 m. rugsėjo 30 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 6-1326 nėra duomenų, jog nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėjas dirbo Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytose pareigose, todėl laikytina, jog teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, o rėmėsi jokiais rašytiniais dokumentais nepagrįstais pareiškėjo ir liudytojo parodymais.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti - panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. D. skundą atmesti.
34. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis išimtinai tik pareiškėjo paaiškinimais, liudytojo parodymais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, kurioje pateikti išaiškinimai teisines pasekmes sukelia tik toje byloje dalyvaujančioms proceso šalims, ir įpareigodamas VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, priėmė nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
35. Pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tik darbo laikas iki 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju, todėl pareiškėjo pareigos minėtu laikotarpiu neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte išvardintų pareigų – vairuotojo pareigos Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nėra nurodytos. Be to, Darbas Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju pagal darbo sutartį taip pat nelaikytinas ir darbu profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinyje. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda niekada nebuvo vidaus reikalų sistemos padalinys, todėl priešgaisrinė apsauga šioje komandoje negalėjo būti organizuota profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais, nes priešgaisrinė apsauga profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais buvo organizuojama tik vidaus reikalų sistemos padaliniuose. Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komanda buvo ir šiuo metu yra Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos padalinys.
36. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ne Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, priėmė sprendimą prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams ir nepagrįstai įpareigojo VSDFV Utenos skyrių į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaičiuoti ir laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
37. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo atsisakymo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuoti nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 2 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą darbo sutarties pagrindu Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotoju, teisėtumo ir pagrįstumo.
38. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus Sprendimu ir VSDFV 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr.(6.5) I-8421, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus bei įpareigoti VSDFV Utenos skyrių laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamas laikotarpis nepagrįstai neįtrauktas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pareiškėjo skundą tenkino.
39. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įtraukė ginčijamą laikotarpį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta administracinėje byloje
Nr. A-2211-602/2017, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.
40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekė, jog į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo laikas Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje, t. y. į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti įtraukiant laikotarpį, kai jis dirbo gaisrinio automobilio vairuotoju nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d.
42. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos gaisrinio automobilio vairuotoju. 1997 m. gruodžio 3 d. iš minėtų pareigų jis buvo atleistas ir paskirtas dirbti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vadu ugniagesiu (pareigūnu) ir dirbo iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. (atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės). Pareiškėjas 2019 m. spalio 17 d. pateikė prašymą valstybinei pareigūno pensijai skirti. VSDFV Utenos skyrius 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (10.16E)VPE_SP6E-585 pareiškėjui paskyrė valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimu buvo nustatytas K. D. ištarnautas laikas - 23 m. 8 mėn. 25 d., t. y. tarnybos stažas pensijai gauti skaičiuotas nuo 1997 m. gruodžio 3 d.
43. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.
44. Nagrinėjamoje byloje pagal minėtą Pareigūnų pensijų įstatymo reguliavimą susidarė tokia situacija, kai į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaičiuotas laikotarpis iki 1995 m. sausio 1 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau jis buvo paskirtas pareigūnu), tačiau nėra įskaičiuojamas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu). Tokia situacija, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, susidarė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių.
45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovų atsiliepime į skundą nurodytų argumentų, pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
46. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
47. Nagrinėjamu atveju, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, apklaustas tiek pareiškėjas, tiek liudytojas J. S., o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.
48. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis pareiškėjas nuo 1993 m. gegužės 10 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, tose pačiose pareigose (gaisrinio automobilio vairuotoju) iki 1997 m. gruodžio 3 d., kai buvo reorganizuota Širvintose veikusi priešgaisrinė tarnyba, jo tarnybos metu keitėsi tik institucijos pavadinimas, t. y. iš esmės dirbo tą patį darbą. Pareiškėjas statutiniu tarnautoju tapo tik 1997 m. gruodžio 3 d., kai priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos, ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Taigi, įvertinus šios bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.
49. Pareigūnų pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjo atliktos funkcijos iki 1995 m. sausio 1 d. ir po jos niekuo nesiskyrė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taip pat tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, sprendžia, jog pareiškėjo faktinis tarnybos Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos gaisrinio automobilio pareigose laikas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo tarnautas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. turi būti įtrauktas į jo tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.
50. Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.
51. Be to, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 pateiktu aiškinimu, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas – asmens, tarnavusio priešgaisrinėje tarnyboje, stažas. Pažymėtina ir tai, kad ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje stažo įskaitymo valstybinei pensijai skirti klausimai sprendžiami analogiškai, remiantis, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis (žr., pvz. 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020).
53. Kadangi atsakovas nurodė, kad pareiškėjui į tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti neįskaičiuotas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pagrįstai kreipėsi teisminės gynybos dėl jo teisės į pareigūnų ir karių pensijos stažo perskaičiavimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų duomenų visumą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, užtikrinant, kad pareiškėjo ištarnautas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti būtų įskaitytas.
54. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
55. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi atmetamas atsakovo apeliacinis skundas, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu. Pareiškėjas prašo priteisti 800 Eur už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Išlaidos pagrįstos pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. S24015. Nagrinėjamu atveju vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 795,30 Eur (1,3 x 1 381 Eur). Pareiškėjo prašoma 800 Eur suma nustatyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio neviršija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisia 800 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui K. D. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus teisių perėmėjas) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ramutė Ruškytė
Virginija Volskienė