Administracinė byla Nr. A-1713-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04862-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą.  Etapuojant automobiliai būdavo nuolat perpildyti, juose neužtikrinamas gryno oro patekimas, nebuvo tinkamos ventiliacijos ir šildymo, automobiliai neatitinka saugos reikalavimų dėl saugos diržų ir avarinių išėjimų. Taip pat buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, dėl to buvo net nualpęs, tačiau Tarnyba šį įvykį slepia. Dėl tokių etapavimo sąlygų patyrė garbės ir orumo pažeminimą, diskomfortą, dvasines kančias, stresą, nerimą, baimę ir skausmą, todėl jam kilo neturtinė žala, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti (b. l. 6–8, 102–104).

Nurodė, kad nuteisti ar suimti asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose konvojuojamiesiems pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros, vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, kiekvienoje transporto priemonėje yra du gesintuvai. Visose transporto priemonėse yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 109 punktu konvojumi vežamas tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, o vadovaujantis Taisyklių 146 punktu bei Kelių eismo taisyklėmis, saugos diržų nebuvimas etapavimo automobilyje nėra pažeidimas, tačiau atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas ir automobiliais, kuriuose saugos diržai yra įrengti. Nurodė, jog, remiantis Taisyklių 137 punktu, jokių pažeidimų konvojavimo metu pareigūnai nepadarė. Dėl pareiškėjo sveikatos būklės etapuojant paaiškino, kad pagrindas konvojui priimti konvojuojamuosius yra konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma, konvojuojamųjų sąrašas ir konvojavimo paraiška. Jei dokumentacijoje nurodyta, kad konvojuojamasis vykti gali, nėra teisinio pagrindo jo nepriimti, o šiuo atveju įrašų, kad pareiškėjas negali būti etapuojamas, dokumentuose nebuvo. Be to, konvojuojamieji privalo pasirašyti asmens pažymoje apie pretenzijas dėl sveikatos ir patvirtinti galimybę vykti, o priešingu atveju kviečiamas medicinos darbuotojas ir sprendžiamas klausimas dėl palydos skyrimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, manydamas, kad konvojavimo metu pažeidžiamos jo teisės, konvojaus viršininkui galėjo pateikti skundus žodžiu ar raštu, tačiau duomenų, jog tokie skundai buvo pateikti, nėra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo D. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 134–137).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas prašė priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d., o skundą teismui išsiuntė 2015 m. spalio 6 d. Tarnyba prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą ir teigė, kad pareiškėjas turėjo suvokti savo teisių pažeidimą tuo metu, kai jos buvo pažeistos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, ir nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senatis negalėtų būti taikoma. Vadinasi, reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. spalio 6 d. taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 6 d. iki skundo padavimo teismui dienos iš viso buvo konvojuojamas 14 kartų automobiliais „Volkswagen“. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsniu, Taisyklių 3, 74, 109, 221 punktais. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtino, kad nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 14 kartų, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei nustatyta sėdimų vietų. Iš minėtų žiniaraščių taip pat matyti, jog prieš konvojavimą tam tikrais maršrutais buvo tikrinamas automobilių tinkamumas konvojuoti ir jų atitiktis teisės aktų reikalavimams. Teismas taip pat rėmėsi Taisyklių 137 punktu. Minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų. O konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojų su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas skundų neteikė, taigi atmestas jo motyvas ir dėl to, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to nualpo. Be to, pareiškėjas netgi nepateikė pakankamai detalaus įvykio apibūdinimo – neaišku, kurioje iš 14-os kelionių jis nualpo. Taigi, atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto. Dėl pareiškėjo teiginių, jog automobiliuose nebuvo tinkamos ventiliacijos ir šildymo, neužtikrinamas gryno oro patekimas į automobilius, pažymėta, kad Tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus. Taigi daryta išvada, kad Tarnybos pateikti įrodymai patvirtina, kad konvojuojama buvo techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis, o pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, jog automobilyje nebuvo saugos diržų, nes, vadovaujantis Taisyklių 146 punktu bei Kelių eismo taisyklėmis, saugos diržų nebuvimas etapavimo automobilyje nėra pažeidimas. Automobiliuose taip pat neturi būti įrengtas ir avarinis išėjimas.

Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojuojant nenustatyti, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas D. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 143–147).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino byloje pateiktus įrodymus, tinkamai neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teigia, kad pareiškėjas ne kartą išsakė prašymus ir skundus konvojavimo metu, dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, dėl konvojavimo kartu su rūkančiais, dėl vietų trūkumo, dėl to, kad konvojavimo metu trūksta oro. Šie prašymai akivaizdžiai buvo ignoruojami, o pareiškėjo nurodytas faktas, kad konvojavimo metu buvo nualpęs, tačiau apie tai nėra jokių įrašų asmens byloje ir žiniaraščiuose, tik patvirtina, jog visi nusiskundimai ir prašymai buvo ignoruojami, sąmoningai jų neįrašant į žiniaraščius.

Mano, jog vien šildymo ir vėdinimo sistemų įrengimas nereiškia, jog patalpos buvo konvojavimo metu tinkamai šildomos ar vėdinamos.

Nurodo, kad pažeidimai truko visą kardomosios priemonės taikymo laiką, o sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas neriboja galimybės ginti pažeistas teises esant trunkamam (tęstiniam) teisės pažeidimui, kadangi senatis kas kartą atsinaujina, todėl šiuo atveju turi būti vertinami visi pažeidimai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 152–153).

Pažymi, kad asmenys, manantys, kad jų teisės yra pažeistos, negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo būti apdairūs ir nedelsdami pateikti skundą ir inicijuoti pažeistų teisių gynimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė pareiškėjo teisių, materialinių bei procesinių normų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki skundo padavimo (2015 m. spalio 6 d.), atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. spalio 6 d. Dėl likusio laikotarpio teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojuojant nenustatyti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 12–99), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (b. l. 70–99). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo ir šildymo sistemų, saugos diržų ir avarinių išėjimų. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad vien tik šildymo ir vėdinimo sistemų įvedimas nereiškia, kad jos veikė, tačiau ir pats aiškiai netvirtina, kad šios sistemos iš tiesų būtų neveikusios, nenurodo jokių su tuo susijusių konkrečių aplinkybių. Be to, į bylą pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2014 m. gegužės 12 d. Ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolas Nr. F-M-175 (b. l. 98–99) patvirtina, kad buvo tikrinamas ir ventiliacijos našumas konvojaus automobiliuose. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris pažeidimų, susijusių su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, nenustatė. Pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Nei viename iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų ar pareigūnų elgesio, teikęs prašymus. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad jis konvojavimo metu teikė skundus ir prašymus, nėra pagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių detalesnių su šiuo jo teiginiu susijusių paaiškinimų: pareiškėjas detaliau neapibūdino, kada ir kam jis būtų teikęs tokius skundus ar prašymus, kitų aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas atlyginti žalą. Pažymėtina, pareiškėjas nepateikia jokių logiškų paaiškinimų, kodėl, dėl, jo teigimu, nuolatinio netinkamo konvojavimo jis neteikė skundų kitoms institucijoms, kodėl duomenys apie nualpimą nėra fiksuoti, pavyzdžiui, jo sveikatos istorijoje ir pan. Taip pat pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklės imperatyviai draudžia tiek konvojaus pareigūnams, tiek konvojuojamiesiems rūkyti specialiuosiuose automobiliuose, tačiau nenustato, kad rūkantys ir nerūkantys konvojuojamieji turi būti gabenami atskirai. Kadangi pareiškėjas ir neteigia, kad šiose transporto priemonėse konvojavimo metu buvo rūkoma, todėl vien faktas, kad rūkantys ir nerūkantys  konvojuojamieji galėjo būti ar buvo gabenami tais pačiais specialiaisiais automobiliais, negali būti vertinama kaip neteisėta veika CK 6.271 straipsnio prasme.     

Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad turėjo būti numatytos stotelės atlikti gamtinius reikalus, nepagrįstas. Konvojaus žurnaluose yra įrašai apie tai, kad konvojuojamieji būdavo išvedami į tualetą (b. l. 17, 25, 29, 36, 40, 44, 48, 52, 56, 60, 64, 67). Pareiškėjas nenurodo, kad jis pats būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išleidimo į tualetą, tačiau pareigūnai būtų netenkinę jo prašymo.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad ieškinio senatis jo reikalavimui neturėjo būti taikoma, pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo faktines konvojavimo sąlygas jaučia ir suvokia kiekvieną kartą jį konvojuojant, t. y. negali nežinoti (nesuvokti), kokiomis sąlygomis jis konvojuojamas.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. spalio 5 d. (b. l. 2). Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. spalio 5 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. spalio 5 d., atlyginimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.