Administracinė byla Nr. I-3215-968/2016

Proceso Nr. 3-61-3-02591-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,

sekretoriaujant Astai Statkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė:

1. Pareiškėjas A. A. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 173 800 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

2. Pareiškėjas nurodo, kad LAVL jis buvo laikomas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Palatoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali asmeniui tenkančio ploto norma, langai buvo nesandarūs. Tualetas įrengtas palatos patalpoje, todėl nebuvo privatumo, klozetai buvo nešvarūs, nebuvo jokių valymo priemonių. Palatose taip pat nebuvo stalo, suolo ar kėdžių, tik dvi taburetės, todėl valgyti teko atsisėdus ant lovų. Be to, palatose buvo tarakonų, kurie nebuvo naikinami. Indai buvo aliuminiai, todėl kenkė sveikatai, jie buvo pasenę, sulankstyti, puodeliai buvo be ąselių. Kriauklės palatose buvo surūdiję, išdaužytais dažais, nebuvo karšto vandens. Dušai taip pat buvo netvarkingi, grindys slidžios, lubos ir sienos padengtos pelėsiu, o vamzdžiai surūdiję. Skalbti pareiškėjas galėjo tik šaltame vandenyje, tam nebuvo duodama vonelių, nebuvo kur pasidžiauti skalbinius. Pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži. LAVL nėra įrengta atskira patalpa rūkymui, o palatose rūkyti draudžiama. Be to, pareiškėjo teigimu, palatoje jis buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotu asmeniu. Dėl laikymo tokiomis sąlygomis jis nurodo patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, depresiją.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti, patikslino žalos dydį – teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti 4 000 Eur (b. l. 48–49).

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 10–13) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

LAVL pareiškėjas buvo gydomas nuo 2013-10-02 iki 2013-11-07 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m2 ir kurioje yra įrengtos 8 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas, keičiamas.

Taisyklių 35.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto turi būti atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos priemonėms atsparia danga. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės atitinka šiuos reikalavimus.

LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.

LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone, nuteistiesiems švari patalynė ir rankšluosčiai išduodami kartą per savaitę.

Informacija apie tai, kad LAVL yra draudžiama rūkyti, yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose matomose vietose.

Atsiliepime pažymima, kad ŽIV liga yra įtraukta į Somatinių ligų sąrašą su pastaba, kad ja sergantys nuteistieji asmenys nuo kitų nuteistųjų ir suimtųjų izoliuojami tik raštiškai dėl to pareiškę norą arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą jį izoliuoti. Priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija.

LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 4 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2013-10-02 iki 2013-11-07 LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2013-10-02 iki 2013-11-07 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m2. Taigi pareiškėjas LAVL buvo gydomas 37 dienas.

Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2012-07-01 iki 2014-04-08) 111.4 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m2.

Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatoje Nr. 29 yra įrengtos 8 lovos bei neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT
2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas ginčo laikotarpiu neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad nuo 2013-10-02 iki 2013-11-07, pareiškėjui gydantis LAVL, 37 dienas buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m2 plotą.

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

5. Pareiškėjas teigia, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis sukėlė jam dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus. Byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, nes valstybė pagal teisės aktus 37 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad mažas palatos plotas pareiškėjui buvo kompensuotas kokiais nors kitais būdais.

Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis, pareiškėjui sukėlė depresiją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų sąlygų LAVL negrįžtamai būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

6. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas palatoje buvo įrengtas netinkamai – tualetas palatoje nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, todėl juo naudojantis nebuvo privatumo, klozetas buvo nešvarus, nebuvo jokių valymo priemonių, kriauklė buvo surūdijusi, išdaužytais dažais, nebuvo karšto vandens.

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (originali redakcija) 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, jog atskirą nuo palatos tualeto įrengimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 32 punktas. Taigi teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo, taip pat šalto vandens tiekimo sistema.

Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog tai, kad palatoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtame sanitariniame mazge nebuvo įrengta karšto vandens tiekimo sistema, nelaikytina pažeidimu. Tačiau LAVL atsiliepime išdėstyti argumentai, esą sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto turi būti atitverta tik 1,5 metro aukščio pertvara, vertintini kritiškai. Taip pat pažymėtina, kad Taisyklių 35.3 punkto norma, kuria atsiliepime remiasi LAVL, buvo panaikinta 2010-01-27 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-01-20 įsakymo Nr. 1R-22 3 punktu.

LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad LAVL palatose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi sanitarinio mazgo patalpa palatoje Nr. 29 nebuvo atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas higienos normų reikalavimų pažeidimu.

Be to, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Nagrinėjamu atveju konstatavus higienos normų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo (klozeto ir kriauklės) būklės bei švaros atskirai nenagrinėtini.

7. Pareiškėjas skundžiasi, kad palata nebuvo tinkamai aprūpinta baldais, nurodo, kad joje nebuvo stalo ir kėdžių, todėl pareiškėjas turėjo valgyti atsisėdęs ant lovos.

Gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011, kurios 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Taigi, matyti, kad stalo valgymui įrengimas gydymo įstaigų palatose teisės aktais nėra numatytas.

Kita vertus, LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad palatos baldais ir kitu inventoriumi yra aprūpinamos minimaliai, t. y. atsakovės atstovė neneigia aplinkybės, kad palatų aprūpinimas baldais neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Be to, byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-11 patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1491 ir 2015-01-29 patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-120, kuriuose nustatyta, kad palatoje Nr. 29 buvo tik dvi spintelės bei konstatuotas palatos aprūpinimo baldais normos pažeidimas. Todėl laikytina, kad LAVL neužtikrino palatos Nr. 29 aprūpinimo baldais reikalavimų.

8. Pareiškėjas teigia, kad palatoje buvo tarakonų, kurie nebuvo naikinami.

LAVL teismui pateikė 2014-01-02 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą sutartį
(b. l. 30–33), pagal kurią bendrovė įsipareigojo LAVL teikti vabzdžių ir graužikų naikinimo paslaugas. Tačiau ši sutartis pradėjo galioti tik nuo 2014-01-02, tuo tarpu pareiškėjas LAVL buvo laikomas nuo 2013-10-02 iki 2013-11-07, todėl 2014-01-02 sutartis ginčui yra neaktuali ir niekaip nepatvirtina, kad kenkėjų naikinimo darbai LAVL buvo atliekami būtent ginčo laikotarpiu. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad tokie darbai ginčo laikotarpiu buvo atlikti kameroje Nr. 29 atsakovės atstovė nepateikė.

9. Skunde nurodoma, kad LAVL maistas jam būdavo patiekiamas aliuminiuose induose, kurie kenksmingi sveikatai. Be to, indai būdavo sulankstyti, seni, puodeliai buvo be ąselių.

Pareiškėjas teismui nepateikė savo argumentus dėl indų kenksmingumo sveikatai pagrindžiančių įrodymų, nenurodė, kokiais duomenimis remiantis teigia, kad LAVL naudojami indai kenkia sveikatai, o apsiribojo tik abstrakčiu fakto konstatavimu, todėl šie skundo argumentai vertintini kritiškai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į LAVL administraciją su skundais dėl LAVL naudojamų indų kokybės ar prašymais, kad jam būtų išduoti kiti indai. 

Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad teisės aktai nenustato specialių reikalavimų įkalinimo įstaigose naudojamiems indams. Pareiškėjas nenurodė, kokia dalis indų buvo tariamai blogos būklės, ar tai buvo pavieniai atvejai, ar indai dėl to tapo nebetinkami naudoti. Tiesiog įvardindamas, kad indai buvo sulankstyti, o puodeliai be rankenų, pareiškėjas nedetalizavo šio galimo pažeidimo mąsto. Dėlto objektyviai negalima konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

10. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad palatoje buvo nesandarūs langai, tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad su skundais dėl netinkamo palatos įrengimo pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas institucijas. Pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose taip pat nėra nustatyta kokių nors su langų įrengimu palatoje Nr. 29 susijusių pažeidimų ir iš to kilusių neigiamų pasekmių (pvz., temperatūros ar apšvietos reikalavimų pažeidimų). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų langų atmestini, kaip nepagrįsti.

11. Pareiškėjas teigia, kad dušai LAVL buvo netvarkingi, jų sienos ir lubos apipeliję, grindys slidžios, o vamzdžiai surūdiję.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas (39.3 punktas). Dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4 punktas).

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl netinkamos LAVL dušo patalpų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų LAVL dušinėse nesilaikymo būtų kreipęsis į LAVL administraciją. Nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra duomenų (pvz., Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų), kad pareiškėjo laikymo LAVL metu sąlygos dušinėse neatitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Priešingai, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-11-21 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1457 (b. l. 17–18) nurodyta, kad operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu įvertinus LAVL patalpų kasdieninio (nuolatinio) ir pagrindinio valymo tvarką, nustatyta, kad įstaigos higienos planuose nurodyti valymo objektai, darbų atlikimo periodiškumas bei valymui/dezinfekcijai naudojamos medžiagos atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos LAVL dušo patalpų būklės atmestini kaip nepagrįsti.

12. Pareiškėjas teigia, kad LAVL jam nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Ši teisės norma imperatyviai nustato, kad LAVL veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (žr., pvz., LVAT 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Šiuo atveju atsakovės atstovė nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjui sudarytas galimybes skalbti ir džiovinti drabužius laikotarpiu nuo 2013-10-02 iki 2013-11-07. LAVL nenurodė priežasčių, dėl kurių ji negalėjo pateikti duomenų, patvirtinančių, kad nepažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad LAVL pateikta Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 57-41 (b. l. 36–39) neaktuali ginčui, nes ji sudaryta 2012-05-30, įsigaliojo 2012-06-02 ir galiojo vienerius metus, t. y. iki 2013-06-02 (Sutarties 6.1 punktas). LAVL nepateikė duomenų, kad ši sutartis būtų buvusi pratęsta. Kaip minėta, pareiškėjas LAVL buvo laikomas nuo 2013-10-02 iki 2013-11-07, todėl laikytina, jog ginčo laikotarpiu tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius jam nebuvo užtikrintos.

13. Pareiškėjas skundžiasi, kad pasivaikščiojimų kiemeliai LAVL yra per maži.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų (103 straipsnio 1 ir 2 dalis). Atitinkamai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Iš šių teisės aktų nuostatų matyti, jog laisvės atėmimo tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nereglamentuoja konkretaus pasivaikščiojimo kiemelio dydžio (ploto) bei vienam asmeniui tenkančio ploto tokiame kiemelyje. Teisės aktų nuostatos įtvirtina tik pagrindinį principą, kad suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1 punktas) (žr., pvz., LVAT 2014-11-13 nutartį administracinėje byloje A261-369/2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad LAVL pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, atmestini kaip nepagrįsti.

14. Pareiškėjo teigimu, jis yra rūkantis, tačiau LAVL nebuvo įrengta atskira patalpa rūkymui, o palatose rūkanti draudžiama.

Pagal Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012-09-01 iki 2014-07-01) 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 47:2011 15 punkte įtvirtintas draudimas sveikatos priežiūros įstaigoje įrengti rūkymo patalpas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LAVL administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybę, kad Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, yra visuotinai žinomos, taip pat tai, kad atskirų patalpų rūkymui įrengimas sveikatos priežiūros įstaigose yra tiesiogiai uždraustas teisės aktais, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.

15. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas LAVL palatoje buvo laikomas kartu su ŽIV sergančiu asmeniu.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyta, kad: atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai (2 dalis); izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 dalis); pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (4 dalis); LAVL atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (5 dalis). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 patvirtino Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, jog nuteistieji asmenys, sergantys Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečios pasekmės jam kilo dėl to, kad jis buvo laikomas palatoje kartu su ŽIV sergančiu asmeniu Tuo tarpu, kaip matyti iš aukščiau pateikto teisinio reguliavimo, asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio sudaryta komisija priėmė sprendimą tokį asmenį izoliuoti. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Teismas sutinka su LAVL atsiliepime išdėstyta pozicija, kad vadovaujantis Konvencijos 14 straipsniu bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2015-06-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo laikymas palatoje kartu su ŽIV sergančiu asmeniu nelaikytinas kalinimo sąlygų pažeidimu.

16. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą bei tai, kad pareiškėjas LAVL nebuvo laikomas ilgai (viso 37 dienas), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 260 Eur.

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. A. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                                        Rytis Krasauskas