Baudžiamoji byla Nr. 1A-421/2014

                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00037-2010-6       

                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                          

(S)

                                                                    1.1.8.1.2.; 1.2.14.6.2.; 2.1.7.4.; 2.4.6.3.2.;

                                                  2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 6 d.

Vilnius

   Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

gynėjui advokatui Mansurui Muksinovui,

nuteistajam T. B.,

              viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. B. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „P“ subsidiariai priteista UAB „N. G.“ 70 000 Lt turtinei žalai atlyginti ir penkis procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. iki visiško prievolės įvykdymo bei 2 319,30 Lt proceso išlaidų valstybei.

T. B. atžvilgiu baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

    T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. nuo 2006 m. lapkričio 27 d. būdamas UAB „P“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) vieninteliu akcininku, nuo 2006 m. lapkričio 27 d. iki 2007 m. balandžio 19 d. laikinai eidamas šios įmonės direktoriaus pareigas, o nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2009 m. liepos 5 d. dirbdamas jos direktoriumi, tačiau faktiškai visą laiką nuo 2006 m. lapkričio 27 d. vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs, turėdamas savo žinioje UAB „P“ turtą ir AB „Swedbank“ išduotą bendrovės sąskaitos (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortelę bei taip galėdamas disponuoti UAB „P“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis, žinodamas, kad UAB „P“ pagal 2007 m. vasario 22 d. sutartį /AS/-45//G51-401/07, laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 13 d. iki 2007 m. balandžio 24 d. iš UAB „N. G.“ yra gavusi 299 523 Lt Kultūros centro, esančio Pergalės g. 2., Jakų gyvenvietėje, Klaipėdos rajone, remontui, tyčia, suvokdamas, jog pinigų negalės grąžinti, iš UAB „P“ lėšų pagal 2007 m. balandžio 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 07-005 paėmė 10 000 Lt ir pagal 2007 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. 07-043 paėmė 93 000 Lt, iš viso 103 000 Lt, iš kurių 98 000 Lt į įmonės kasą negrąžino ir tokiu būdu pasisavino.

   Be to, T. B. laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., pagal UAB „P“ apyvartos žiniaraštyje (suvestinėje) įrašytus duomenis, kaip atskaitingas asmuo 2007 m. sausio 1 d. turėjo nepanaudotų UAB „P“ pinigų likutį 2 895,76 Lt, ir tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti UAB „P“ jam patikėtas bei esančias jo žinioje pinigines lėšas, kaip atskaitingas asmuo, iš UAB „P“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ grynaisiais pinigais paėmė 300 Lt, o pagal kasos išlaidų orderius: 2007 m. vasario 28 d. Nr. 07-001 paėmė 9 142,46 Lt, 2007 m. vasario 28 d. Nr. 07-002 paėmė 2 280,16 Lt, 2007 m. kovo 30 d. Nr. 07-004 paėmė 8 328,99 Lt, 2007 m. balandžio 27 d. Nr. 07-007 paėmė 1 412 Lt, 2007 m. birželio 29 Nr. 07-018 paėmė 1 235 Lt, 2007 m. liepos 11 d. Nr. 07-021 paėmė 1 905,38 Lt, 2007 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 07-030 paėmė 5 937,11 Lt, pagal 2008 m. gegužės 30 d. Nr. 08-009 paėmė 1 394,25 Lt, t. y. iš viso 31 935,35 Lt, iš kurių tik 2 412,92 Lt įnešė į įmonės banko sąskaitą, 4 129,49 Lt sumokėjo IĮ „R“, o likusius 28 288,75 Lt pasisavino.

Tokiu būdu, T. B. pasisavino svetimą, UAB „P“ didelės vertės turtą už 126 288,75 Lt.

Asmuo, kuriam ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui – T. B. buvo kaltinamas tuo, kad aplaidžiai tvarkė apskaitą ir neišsaugojo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, o būtent:

T. B. būdamas nuo 2006 m. lapkričio 27 d. UAB „P“, (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) vieninteliu akcininku, nuo 2006 m. lapkričio 27 d. iki 2007 m. balandžio 19 d. laikinai eidamas šios įmonės direktoriaus pareigas, o nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 4 d. ir nuo 2009 m. liepos 5 d. dirbdamas jos direktoriumi, tačiau faktiškai visą laiką, t. y. nuo 2006 m. lapkričio 27 d. vadovavęs įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs bei pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574)  21 straipsnio 1 dalies nuostatą „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei 21 straipsnio 2 dalį „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“ būdamas atsakingu už UAB „P“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas to paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ bei 19 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ taip pat Lietuvos Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ reikalavimą, kuris numato, kad „<...>akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės <..> privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus: kasos, banko dokumentus, bankų pranešimus ir pavedimus bankams <...> sąskaitas faktūras, avansines apyskaitas; kitus apskaitos dokumentus: darbo užmokesčio, pašalpų, dividendų, atostogų kompensacijų paskaičiavimo žiniaraščius; apyvartos žiniaraščius <...> kasos knygas <...> kasos operacijų žurnalus <...>, inventorizacijos dokumentus ir kt. Prekių (paslaugų) pirkimo dokumentus saugoti 10 m. po sutarties įvykdymo; ūkinių darbų bei paslaugų sutartis, atliktų darbų bei paslaugų aktus 10 m. po sutarties įvykdymo <...> apskaitos registrus: didžiąsias knygas, žurnalus-orderius, analitinės apskaitos korteles, tipines ir laisvos finansinės apskaitos registrų formas“, nenustatė tvarkos, kuri numatytų priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir neišsaugojo UAB „P“ apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, kuriuos privaloma saugoti 10 metų: laikotarpio nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pirkimo, pardavimo sąskaitų faktūrų, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų, kasos knygos, kasos pajamų ir išlaidų orderių, avansinių apyskaitų su pateisinančiais dokumentais (pinigų priėmimo kvitais, kasos pajamų orderiais, čekiais, PVM sąskaitomis faktūromis), ilgalaikio turto apskaitos (turto sąrašo, nusidėvėjimo skaičiavimo suvestinių), darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos.

Todėl dėl Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies pažeidimų, laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „P“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, o valstybei priteistas proceso išlaidas perskaičiuoti, arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti ir jam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – atlyginti UAB „N. G.“ padarytą 70 000 Lt turtinę žalą.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, BPK 307 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pažymi, kad asmens kaltė, įvykdžius nusikalstamą veiką negali būti grindžiama vien tik prielaidomis, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos tik kaltinamojo naudai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo (apelianto) veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje požymių.

Skunde apeliantas remiasi teismų praktika ir išsamiai išdėsto BK 183 straipsnio turinį, pažymėdamas, kad sprendžiant, ar bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti tyčios turinį (kryptingumą). Jeigu bendrovės vadovas jam patikėtą (ar jo žinioje) bendrovės turtą neteisėtai paėmė, ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai tokia veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio nuostatas. Pasak apelianto, apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes, t. y. teismas turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti bendrovės reikmėms.

Nuteistasis T. B. tvirtina, kad 2006 metais įsigijo UAB „P“ akcijas ir tapo šios bendrovės direktoriumi bei vieninteliu akcininku. Be to, po bendrovės įsigijimo įnešė į bendrovės sąskaitą savo asmenines lėšas, t. y. 10 000 Lt. 2006 m. gruodžio mėnesį, UAB „N. G.“ atstovas A. P. pasiūlė būti rangovu ir atlikti mokyklos, esančios Jakų gyvenvietėje, Klaipėdos rajone, remonto darbus bei 2006 m. gruodžio 13 d. į UAB „P“ sąskaitą UAB „N. G.“ pervedė 73 000 Lt, kaip avansinį apmokėjimą už busimus remonto darbus, t. y. iki sutarties pasirašymo. 2007 m. vasario 22 d. UAB „N. G.“ (užsakovas), Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (naudos gavėja) ir UAB „P“ (rangovas) sudarė sutartį, kurioje šalys įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais atlikti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai priklausančio kultūros centro (mokyklos), esančio Jakų gyvenvietėje, Klaipėdos rajone, einamojo remonto darbus už 368 000 Lt. Taip pat sutarties šalys susitarė, kad rangovui laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2008 m. birželio 4 d., atlikus atskiro etapo (buvo numatyti šeši etapai) darbus, kartu su atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktu, rangovas pateiks užsakovui PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui, kurią užsakovas apmokės per 45 dienas nuo atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos. Be to, užsakovas įsipareigojo po šios sutarties pasirašymo sumokėti dvidešimt procentų sutarties kainos rangovui, kaip garantinį avansinį mokėjimą šios sutarties vykdymui.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad UAB „P“ buvo tik du darbuotojai, o remonto darbus vykdė subrangovai IĮ „R“, UAB „P. g.“ ir fizinis asmuo I. Š.. Medžiagas remonto darbams pirkdavo ir tiekdavo jis (apeliantas) asmeniškai arba įsigydavo patys subrangovai. Nurodo, kad UAB „P“ buhalterinę apskaitą pagal sudarytą apskaitos tvarkymo sutartį tvarkė ir šiuos dokumentus laikė UAB „P. s.“. 2010 m. spalio 27 d. UAB „P. s.“ bendrovės akcijas perdavė D. K. (kuris turėjo psichikos sutrikimų), o po šių pasikeitimų dingo UAB „P“ finansiniai dokumentai, kurie nebuvo surasti ir pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Apeliantas taip pat skunde tvirtina, kad 2007 m. balandžio 6 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 07-005, buvo grąžintos jo (apelianto) paskolintos lėšos bendrovei, t. y. 10 000 Lt, o 2007 m. lapkričio 30 d. iš UAB „P“ paėmė 93 000 Lt paskolą asmeninėms reikmėms, t. y. kotedžo statybai, tačiau neturėjo jokio tikslo šių lėšų negrąžinti. Pažymi, kad pinigus iš bendrovės sąskaitos išėmė per kelis kartus, o paskolos sutartis buvo parengta UAB „P. s.“, kuri ir liko šioje bendrovėje. Be to, apie paskolos sutarties sudarymą buvo pranešta mokesčių inspekcijai.

Nuteistasis skunde prašo atsižvelgti į tai, kad po šios paskolos sutarties sudarymo, bendrovė dirbo pelningai, apyvartinių lėšų buvo pakankamai, be to, toliau buvo vykdomi remonto darbai bei užbaigtas penktasis etapas. Pasak apelianto, iš UAB „P“ skolinosi pinigus manydamas, kad artimiausiu laiku juos grąžins ir net nenumanė, jog šalyje prasidės ekonominis sunkmetis, finansinė krizė bei susidurs su neprognozuojamais finansiniais sunkumais, t. y. negalėjo laiku grąžinti iš UAB „P“ paimtos paskolos ir atitinkamai įvykdyti mokyklos fasado remonto darbų (šeštojo etapo).

T. B. skunde nurodo, kad iš gautų paskolai piniginių lėšų pirkdavo statybines medžiagas, kurias tiekdavo subrangovams, atliekantiems remonto darbus, o dokumentai visi buvo teikiami bendrovei, kuri vedė buhalterinę apskaitą. Taip pat, atkreipia dėmesį į tai, kad laikotarpiais nuo 2006 m. lapkričio 27 d. iki 2007 m. balandžio 19 d., nuo 2009 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. rugsėjo 4 d., neėmė iš bendrovės darbo užmokesčio, kuris iš viso sudarė 25 146,78 Lt. Pasak apelianto, tokiu būdu, t. y. pirkdamas statybines medžiagas iš asmeninių piniginių lėšų bei neimdamas darbo užmokesčio, iš dalies sumažino paskolos dydį iki 70 000 Lt.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad UAB „P“ liko skolinga subrangovui UAB „P. G.“ už atliktus remonto darbus, tačiau bendru šalių susitarimu subrangovas atleido UAB „P“ nuo prievolės įvykdymo, t. y. grąžinti 20 108 Lt skolą. Todėl UAB „P“ iki veiklos sustabdymo, turėjo tik UAB „N. G.“ atlyginti patirtą žalą už 70 000 Lt. Pažymi, kad visos finansinės ir piniginės operacijos UAB „P“ buvo atliktos teisėtai ir nebuvo atlikta jokių veiksmų, kurie patvirtintų pasisavinimo nuslėpimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamajame nuosprendyje nurodė, kad visas pinigines operacijas jis (apeliantas) privalėjo atlikti mokestiniais pavedimais.

Nuteistasis T. B. remiasi teismų praktika ir nurodo, kad jei asmuo paima turtą tik norėdamas juo laikinai pasinaudoti ir ketina jį vėliau grąžinti savininkui (ar kitam teisėtam turto valdytojui) arba atlyginti prarasto turto vertę, jo veiksmuose nėra pasisavinimo sudėties. Be to, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu bei įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo tyčinių veiksmų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K- 575/2010, Nr. 2K-7-330/2011, Nr. 2K-92/2012, Nr. 2K-P-95/2012).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik liudytojų J. K., R. A. parodymais, specialisto išvada, tačiau visiškai neatsižvelgė į jo (apelianto) parodymus, Klaipėdos apskrities VMI operatyvaus patikrinimo 2008 m. kovo 21 d. pažymą Nr. K1-99, kuri kaip rašytinis įrodymas turi didelę reikšmę nagrinėjamojoje byloje.

Prašoma atsižvelgti į tai, kad 2012 m. vasario 2 d. specialisto išvadoje Nr. 87 (0331) nurodoma, jog vykdant ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nebuvo pateikti laikotarpio nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. avansinės apyskaitos dokumentai, todėl tyrimo metu nebuvo galima nustatyti išlaiduotų 28 288,75 Lt panaudojimo. Nuteistojo nuomone, jeigu tyrimui nebuvo pateikti visi finansiniai dokumentai, patvirtinantys pinigų panaudojimą, tai neįrodo, kad nurodyta pinigų suma nebuvo panaudota įmonės veikloje.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2007 m. lapkričio mėnesį, po paskolos paėmimo bendrovė tapo nemoki. Atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovė 2008 metais atliko penktojo etapo remonto darbus, ir tik negavus iš užsakovų piniginių lėšų šeštajam etapui, tada atsirado finansinių sunkumų. Skunde prašo atsižvelgti į tai, kad liudytojų G. V., I. N. parodymai taip pat patvirtina, jog jeigu užsakovas būtų atlikęs šeštojo etapo avansinį apmokėjimą iš karto, darbai iki 2008 m. rudens pabaigos būtų pabaigti.

Apeliantas teigia, kad už 70 000 Lt skolos atsiradimą ir prievolės įvykdymą yra atsakingas juridinis asmuo UAB „P“ ir bendrovės direktorius (apeliantas), kadangi bendrovės veikla sustabdyta ir sąskaitoje nėra piniginių lėšų, jis (apeliantas) kaip vienintelis bendrovės akcininkas pripažįsta deliktinę civilinę atsakomybę ir prievolę dėl      70 000 Lt skolos grąžinimo arba dėl šeštojo etapo remonto darbų atlikimo. Tuo tarpu,        56 288,75 Lt jis (apeliantas) gavo, tačiau šių pinigų nepasisavino ir šiuos pinigus panaudojo UAB „P“ ūkinėje veikloje, o pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus pateikdavo buhalterinę apskaitą vedančiai įmonei, kuri neišsaugojo patikėtų jai finansinių dokumentų. Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl 56 288,75 Lt pasisavinimo šioje nagrinėjamojoje byloje nėra nukentėjusiojo asmens (UAB „P“ ar akcininko T. B.) pareiškimo dėl pasisavintų lėšų grąžinimo, todėl nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pasak apelianto, nėra jokio teisinio pagrindo, kad jis (apeliantas), kaip bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas, turi teikti piniginius reikalavimus fiziniam asmeniui, t. y. sau pačiam (T. B.).

Apelianto nuomone, prievolės įvykdymą buvo galima išspręsti civilinių santykių ribose, o ne per baudžiamąjį persekiojimą.

Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pripažino jį (apeliantą) kaltu dėl 126 288,75 Lt pasisavinimo, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje priteisė 70 000 Lt civiliniam ieškovui,               t. y. UAB „P“ turtinei žalai atlyginti. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepasisakė, ar jis (apeliantas) nuteisiamas už        126 288,75 Lt, ar tik už 70 000 Lt pasisavinimą.

Taip pat, apeliantas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jo (nuteistojo) ir UAB „P“ subsidiariai atlyginti turtinę žalą. Pasak apelianto, civiliniame ieškinyje UAB „P“ buvo nurodyta kaip trečiasis asmuo. Be to, Palangos apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu UAB „P“ jau yra pritaikyta civilinė sutartinė atsakomybė dėl 70 000 Lt skolos grąžinimo UAB „N. G.“.

T. B. apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra per griežta ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Apelianto nuomone, bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir be realaus laisvės atlikimo. Pasak nuteistojo, būnant laisvėje galėtų pabaigti atlikti remonto darbus arba pradėti UAB „N. G.“ 70 000 Lt skolos grąžinimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu dirba, turi pastovias pajamas, išlaiko du nepilnamečius vaikus.

T. B. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

         Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų dalyje dėl civilinio ieškinio (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2, 3, 4 punktai).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

         Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Šioje byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o padaryti pažeidimai ištaisomi apeliacinio proceso metu.            

Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad objektyviais bylos duomenimis nustatyta, jog T. B. pasisavino UAB „P“ pinigus –                   98 000 Lt, t. y. pavertė savo turtu, tenkindamas asmeninius poreikius. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos dokumentų, tarp T. B. valdomos įmonės – UAB „P“ (rangovas), UAB „N. G.“ (užsakovas) ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (naudos gavėja) 2007 m. vasario 22 d. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „P“ (rangovas) įsipareigojo atlikti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai priklausančio kultūros centro (mokyklos) remonto darbus už 368 000 Lt                 (1 t., 10-12 b. l.). Pagal sutartį UAB „N. G.“ (užsakovas) keturiais mokėjimais dalimis pervedė UAB „P“ viso 367 923 Lt (1 t., 98-105 b. l.). Pastaroji atliko darbų tik už 297 923 Lt, paskutinio darbų etapo neatliko, likusių remontui nepanaudotų 70 000 Lt UAB „N. G.“ negražino. Tyrimui nebuvo pateikta ir byloje nėra UAB „P“ akcininkų susirinkimo sprendimo, paskolos sutarties, tačiau bendrovės apskaitos žiniaraštyje užregistruota, kad T. B. pagal 2007 m. balandžio 6 d. kasos išlaidų orderį                   Nr. 07-005 perduota 10 000 Lt, pagal 2007 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderį                         Nr. 07-043 – 93 000 Lt. Taip pat užregistruota, kad pagal kasos pajamų orderius Nr.08-001 ir Nr. 08-002 T. B. įnešė 3 000 Lt ir 2 000 Lt, o įsiskolinimas įmonei liko                    98 000 Lt. Bylos duomenimis, T. B. yra vienintelis UAB „P“ akcininkas ir faktiškai jis visą laiką nuo 2006 m. lapkričio 27 d. vadovavo įmonės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdė. Iš jo parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad jis neneigia, jog jo valdoma įmonė neatliko visų remonto darbų ir liko skolinga UAB „N. G.“ 70 000 Lt. Taip pat neneigia, kad pasiskolino iš UAB „P“ pinigų, kurių vėliau nesugebėjo gražinti ir įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų UAB „N. G.“. T. B. tvirtinimu, asmeninėms reikmėms pasiskolintus iš įmonės pinigus jis ketino gražinti, taip pat ketino atlikti visus pagal sutartį įsipareigotus atlikti remonto darbus, tačiau savo ketinimų nesugebėjo įgyvendinti dėl prasidėjusio sunkmečio ir pablogėjusios įmonės finansinės padėties. Tačiau tokią T. B. versiją paneigia ir jo tyčią pasisavinti jo žinioje buvusį svetimą turtą (98 000 Lt) patvirtina byloje surinktų, teismo ištirtų ir išanalizuotų įrodymų visetas.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tik tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.

Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, t. y. T. B. neteisėtai disponuodamas UAB „P“ turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesams. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Šiuo atveju turi būti remiamasi teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti bendrovės reikmėms. Kita vertus, bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Iš nuteistojo T. B. parodymų matyti, kad jis pripažįsta paėmęs jo žinioje buvusius bendrovės (UAB „P“) pinigus (98 000 Lt), tačiau juos panaudojo ne bendrovės reikmėms, o savo asmeninėms reikmėms, t. y. statėsi kotedžą, pirko automobilį, todėl nesugebėjo jų gražinti bendrovei. Kitaip tariant, nuteistasis T. B. pripažįsta neatlygintinai pavertęs bendrovės turtą savo nuosavu turtu. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnį svarbu nustatyti, kad asmuo pasavino svetimą turtą ir neturi reikšmės, kokiems konkrečiai savo asmeniniams tikslams juos panaudojo. Tais atvejais, kada pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus ne bendrovės interesams, bet saviems tikslams, tuomet tokie veiksmai pagal teismų praktiką vertinami kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas, nes bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas.

Tai, kad T. B. savo asmeniniams poreikiams tenkinti paėmus UAB „P“ priklausančius pinigus buvo padaryta turtinė žala, patvirtina byloje esančių UAB „P“ finansinių dokumentų analizė. Iš byloje esančios 2012 m. vasario 2 d. specialisto išvados Nr. 87(0331) matyti, kad 2007 m. pabaigoje UAB „P“ įsipareigojimai ir mokėtinos sumos buvo 122 875 Lt, o turtas – 154 838 Lt, t. y. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto (4 t., 28-51 b. l.). Esant tokiai situacijai, be to UAB „P“ turint ir skolinių įsipareigojimų (3 t., 35-37 b. l.), 93 000 Lt paskolos suteikimas akcininkui T. B. nulėmė tai, kad įmonė nebeturėjo lėšų ir negalėjo toliau vykdyti savo įsipareigojimų. Tokiu būdu T. B. veiksmais UAB „P“ buvo padaryta turtinė žala. Vertindama byloje surinktus įrodymus, kolegija dar išvadą, kad T. B., būdamas vienintelis jos akcininkas ir faktinis vadovas, turėjo žinoti apie susiklosčiusią UAB „P“ finansinę būklę ir suprasti, kad sąmoningai suteikdamas sau 93 000 Lt dydžio paskolą asmeninėms reikmėms, bendrovei turint finansinių įsipareigojimų UAB „N. G.“, neturint kitų užsakovų ir kitų pajamų, nesant sukaupto turto ir apyvartinių lėšų, tokiais savo veiksmais nulėmė bendrovės negebėjimą įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų bei nemokumą. Tai patvirtina, kad T. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), t. y. imdamas paskolą iš bendrovės suprato, jog bendrovės turtą neteisėtai pavertė savu turtu, numatė, kad dėl to bendrovė šio turto neteks, ir to norėjo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Akcinių bendrovių įstatyme yra įtvirtina vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti bendrovės interesais.

T. B. atsakomybės pasisavinus UAB „P“ turtą nešalina tai, kad 93 000 Lt dydžio paskolos suteikimo metu jis buvo tėvystės atostogose. Bylos duomenimis, T. B. būnant vaiko priežiūros atostogose, UAB „P“ direktoriaus pareigas laikinai ėjo G. V.. Iš T. B., liudytojų I. N., G. V. parodymų matyti, kad T. B. faktiškai visą laiką vadovavo įmonei bei kontroliavo įmonės veiklą, net ir tėvystės atostogų metu. Be to, iš liudytojo G. V. parodymų matyti, kad T. B. tėvystės atostogų laikotarpiu jokia veikla įmonėje nevyko, o T. B. pats prižiūrėjo UAB „N. G.“ užsakytus remonto darbus, be to, nuteistasis, kaip vienintelis akcininkas, priėmė sprendimą dėl kredito iš UAB „P“ ir suderino tai su buhaltere (6 t., 9 b. l.). Bylos duomenimis, buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „P. s.“ pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaraciją, iš kurios matyti, kad juridinis asmuo UAB „P“ suteikė fiziniam asmeniui T. B. 93 000 Lt paskolą (3 t., 125 b. l.).  Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad UAB „P“, tuo metu oficialiai vadovaujama G. V., būtų ėmusis kokių nors priemonių dėl paskolos susigrąžinimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad joje nėra visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, nors nagrinėjant T. B. skundą apeliacine tvarka, pastarasis tvirtino, kad protokolas turėjo būti įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusioje UAB „P. s.“. Tačiau net jei toks protokolas ir būtų, tai nepaneigtų nustatytų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad paskola T. B. buvo suteikta jo paties nurodymu.

Šioje baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme ištirti duomenys patvirtina, kad T. B., būdamas vieninteliu UAB „P“ akcininku ir tokiu būdu faktiškai ją valdydamas, turėjo visus įgaliojimus tvarkyti įmonės finansus, žinojo, kad įmonės lėšos yra jo žinioje ir jis yra atsakingas už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms, taigi žinojo ir apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. Apelianto skundo teiginiai, kad jis ketino gražinti paimtus bendrovės pinigus, tačiau dėl prasidėjusio sunkmečio to nepadarė, nepaneigia to, kad jis pažeidė bendrovės veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir bendrovės įstatus, elgėsi itin neatsakingai bendrovės ir užsakovų (kreditorių) atžvilgiu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė teisingą išvadą, kad UAB „P“ pinigus – 98 000 Lt T. B. panaudojo savo reikmėms, jų įmonei negražino, dėl ko įmonei buvo padaryta turtinė žala. Skundžiamu teismo nuosprendžiu T. B. pagrįstai pripažintas kaltu pasisavinus jo žinioje buvusį svetimą – UAB „P“ turtą, tokia jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Pasisavinto turto vertė viršija BK 190 straipsnyje numatytą 250 MGL dydžio sumą, todėl T. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teisingai.

Taip pat, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. B. buvo pripažintas kaltu ir dėl svetimo – UAB „P“ turto – 28 288,75 Lt pasisavinimo. Jau pirmiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. 87(0331) nurodoma, kad atlikto tyrimo metu negalima nustatyti T. B. išlaiduotų pinigų – 28 288,75 Lt panaudojimo, kadangi nebuvo pateikta laikotarpio nuo 2007 sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. T. B. avansinės apskaitos su pinigų sumokėjimą patvirtinančiais dokumentais (pinigų apmokėjimo, priėmimo kvitais PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais, čekiais ir kt.) (4 t., 28-51 b. l. ). Tuo tarpu pats T. B. teisiamajame posėdyje neneigė, kad dalimis paėmė iš įmonės kasos 28 288,75 Lt, tačiau kategoriškai tvirtino, kad juos panaudojo įmonės reikmėms: pirko statybines medžiagas, apmokėdavo už darbus, o visi tai patvirtinantys dokumentai turėjo būti įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusioje UAB „P. s.“, kurių jis neatsiėmė (5 t., 145, 148 b. l.). Bylos duomenimis, T. B. įmonė UAB „P“ didžiąją dalį įsipareigojimų užsakovui UAB „N. G.“ įvykdė (1 t., 78, 91 b. l.). Todėl teismas neturi pagrindo abejoti, kad įvykdytiems statybų darbams bei atsiskaitymams už juos buvo naudojami UAB „P“ banko sąskaitoje esantys pinigai. Liudytojas I. Š. patvirtino, kad T. B. pats atveždavo statybines medžiagas, taip pat atveždavo ir už padarytus darbus sutartus pinigus. Taip pat liudytojas parodė, kad neturi dokumentų, patvirtinančių, jog gavo pinigus už atliktus darbus, tačiau yra važiavęs pas buhalterę pasirašyti dokumentų. Iš liudytojo J. K. parodymų taip pat matyti, kad galėjo susiklostyti tokia situacija, jog nutraukus paslaugų sutartį su UAB „P“, buvo perduoti ne visi dokumentai, tai turėtų matytis iš dokumentų priėmimo-perdavimo akto. Be to, liudytojas parodė, kad UAB „P. s.“ vienu metu dirbo keli buhalteriai, su UAB „P“ dokumentais taip pat dirbo ne vienas buhalteris, o jiems keičiantis, joks aktas nebuvo nesurašomas (5 t., 150-151 b. l.). Liudytojas J. K. taip pat negalėjo nurodyti, kad buvo surašytas UAB „P“ dokumentų priėmimo-perdavimo aktas, ar, kad jis perdavė dokumentus kuriam nors iš UAB „P“ direktorių (T. B. ar G. V.). Šio liudytojo parodymai sutampa su G. V. parodymais apie UAB „P“ buhalterinių dokumentų tvarkymą ir apie tai, kad jis pats dokumentų iš UAB „P. s.“ neėmė, dokumentų priėmimo-perdavimo akto nepasirašė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad išnaudojus visas galimybes iškviesti apklausai liudytoją R. A. į teisiamąjį posėdį, buvo perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (6 t., 10 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos R. A. parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai, nes vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje kitų įrodymų patikimumui patikrinti. Iš byloje esančių ir teisiamajame posėdyje perskaitytų UAB „P. s.“ direktorės liudytojos R. A. parodymų matyti, kad su UAB „P“ direktoriumi T. B. 2006 m. buvo sudaryta sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, jis buvo pateikęs visus buhalterinius dokumentus. Įmonei neatsiskaičius už paslaugas, sutartis buvo nutraukta, o visi dokumentai perduoti vienam iš direktorių (T. B. ar G. V.), buvo sudarytas dokumentų priėmimo-perdavimo aktas. Šio akto pateikti negali, nes 2010 m. pardavus visas UAB „P. s.“ akcijas D. K., jam perdavė ir visus įmonės dokumentus (1 t., 183-188 b. l.). Byloje nesant įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „P. s.“ surašyto dokumentų priėmimo-perdavimo akto, negalima teigti, kad T. B. tinkamai nesilaikė pareigos pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą. Byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad UAB „P“ direktoriaus T. B. paimti įmonės pinigai – viso 28 288,75 Lt – buvo panaudoti ne įmonės reikmėms, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad nuteistasis šiuos pinigus pasisavino. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš skundžiamo nuosprendžio šalintina aplinkybė, kad T. B. iš UAB „P“ pasisavino 28 288,75 Lt.

Dėl civilinio ieškinio

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendis keistinas ir dalyje dėl civilinio ieškinio. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo T. B. ir UAB „P“ subsidiariai priteisė UAB „N. G.“ 70 000 Lt turtinei žalai atlyginti bei 2 319,30 Lt proceso išlaidų valstybei, tačiau netinkamai išsprendė metinių palūkanų priteisimo klausimą.

BPK 110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Byloje nustatyta, kad dėl T. B. neteisėtų veiksmų pasisavinant UAB „P“ turtą, pati UAB „P“ civilinio ieškinio nepareiškė. Tuo tarpu dėl T. B. neteisėtų veiksmų jo bendrovei neturint turto vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, turtinę žalą patyrė užsakovas – UAB „N. G.“, kadangi avansu už darbus pervesti pinigai – 70 000 Lt negražinti, o darbai neatlikti. 2013 m. vasario 11 d. prokurorės nutarimu UAB „N. G.“ pripažinta civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje (1 t., 162-163 b. l.). Civiliniu ieškiniu UAB „N. G.“ prašė priteisti 70 000 Lt skolos, 11 040 Lt netesybų, 608 Lt bylinėjimosi išlaidų, 207 Lt antstoliui sumokėtą sumą ir 12, 7 proc. metinių palūkanų (1 t., 148-153 b. l.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodoma, kad trišalės rangos viena iš šalių buvo ne asmeniškai T. B., o jo atstovaujama UAB „P“. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu išieškota iš skolininko UAB „P“ 81 040 Lt skolos                (70 000 Lt negražintas avansas ir 11 040 Lt netesybų), 12, 7 proc. metinių palūkanų ir 608 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „N. G.“. 2010 m. kovo 10 d. išieškojimo negalimumo aktu antstolė patvirtino išieškojimo negalimumo iš UAB „P“ faktą, neturint įmonei lėšų nei kilnojamojo ar nekilnojamojo turto (1 t., 16-18 b. l.). Tuo pačiu nuosprendyje teisingai nurodoma, kad dėl T. B. nusikalstamų veiksmų trišalė sutartis nebuvo įvykdyta ir UAB „N. G.“ realiai neteko 70 000 Lt. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Taigi, juridinio asmens negalėjimas vykdyti prievolės yra juridinio asmens dalyvio subsidiarios (papildomos) atsakomybės sąlyga. Pagal teismų praktiką, kai juridinis asmuo (šiuo atveju – UAB „P“) neįvykdo savo prievolės, jo dalyvis (šiuo atveju – T. B.), dėl kurio neteisėtų veiksmų juridinis asmuo – UAB „P“ negali vykdyti savo prievolės – gražinti UAB „N. G.“ avansą – 70 000 Lt, turi įvykdyti neįvykdytą dalį. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. B. subsidiari atsakomybė su UAB „P“ yra dėl 70 000 Lt, t. y. realios žalos, kuri atsirado dėl T. B. nusikalstamų veiksmų, yra pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad vadovaujantis CK 6.37 straipsnio, CK 6.210 straipsnio nuostatomis, iš T. B. turi būti priteistos metinės 5 procentų palūkanos nuo 70 000 Lt sumos, skaičiuojant nuo UAB „N. G.“ civilinio ieškinio pateikimo procese iki visiško prievolės įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau baudžiamajame procese, visų pirma, sprendžiamas asmens kaltės klausimas, žalos padarymo faktas jo neteisėtais veiksmais ir nustatomas padarytos žalos dydis. Įsiteisėjus teismo sprendimui, atsiranda ir prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, o procesinių palūkanų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką baudžiamosiose bylose, teisė reikalauti procesinių palūkanų atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam nusikaltimu padarytos žalos dydį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010). Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistajam T. B. subsidiariai su UAB „P“ priteistos 5 procentų metinės palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl bausmės

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Klaipėdos apygardos teismas skirdamas bausmę T. B. atsižvelgė į tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, padarė vieną sunkų tęstinį nusikaltimą, savo veiksmais padarė didelę turtinę žalą, kurios neatlygino, atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, ir paskyrė BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmę. Taip pat nurodė, kad nėra BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos skirti švelnesnę bausmės  rūšį bei nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikytina tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą bei rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-508/2007; 2K-152/2009, 2K-3/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad nors T. B. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, tačiau ši nusikalstama veika buvo padaryta iš esmės nepalankiai susiklosčius finansinėms aplinkybėms, nesant iš anksto susiformavusių antivisuomeninių nuostatų. Byloje nėra jokių nuteistojo T. B. pavojingumą visuomenei patvirtinančių aplinkybių. Priešingai, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, priklausomybių ligų kabinetų įskaitose neįrašytas, Sodros duomenimis šiuo metu dirba UAB „P. g.“ (5 t., 2, 6-8, 10 b. l.). Svarbu pažymėti tai, kad T. B. padarytas nusikaltimas yra ne smurtinio pobūdžio, t. y. kelia grėsmę nuosavybei, nuosavybės teisėms ir turtiniams interesams, be to, sumažėjo kaltinimo apimtis (dalyje dėl UAB „P“ lėšų – 28 288,75 Lt pasisavinimo). Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika padaryta 2007 metais, jos ištyrimas ir išnagrinėjimas užsitęsė, nors baudžiamosios bylos apimtis nėra didelė arba būtų itin sudėtinga.

Teisėjų kolegijos nuomone, T. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamojoje teisėje nurodoma (BK 1 straipsnis), kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Akivaizdu, kad T. B. izoliavimas nuo visuomenės neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos jos socialiniams ryšiams ir santykiams su tėvais, vaikais (iš kurių vienas – mažametis), vėliau apsunkintų nuteistojo adaptavimąsi visuomenėje. Tokiu būdu T. B. nubaudimas laisvės atėmimo bausme būtų labiau žalingas, nei naudingas. Teisėjų kolegijos nuomone, T. B. skiriant laisvės atėmimo bausmę būtų pažeistas teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio. Todėl, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuoja, kad T. B. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija), 6 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas T. B. užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą ir bausmės tikslų pasiekimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2, 3, 4 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio pašalinti nustatytą aplinkybę, kad T. B. iš UAB „P“ pasisavino 28 288,75 Lt.

T. B., pripažintam kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės apribojimą dviem metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo T. B. ir UAB „P“ subsidiariai priteista UAB „N. G.“ penki procentai metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 2012 m. rugsėjo 9 d. iki visiško prievolės įvykdymo.

T. B. subsidiariai su UAB „P“ priteistas 5 procentų metines palūkanas skaičiuoti nuo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. birželio 6 d. iki visiško prievolės įvykdymo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas                                                                  Kęstutis Jucys

Teisėjai                                                                                Valdimaras Bavėjanas

                                                                                Audronė Kartanienė