Civilinė byla Nr. 2-70/2014

Procesinio sprendimo kategorija 106.8.4

                                                     (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo sumažinimo individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi nutarė iškelti bankroto bylą individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras, individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras administratoriumi paskirti UAB „Audersima“. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartis palikta nepakeista.

Kauno apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nutarė patvirtinti individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras kreditorių, tarp jų ir VSDFV Marijampolės skyriaus, finansinių reikalavimų sąrašą. Vėlesnėmis teismo nutartimis finansinių reikalavimų sąrašas buvo tikslinamas.

Bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras administratorius 2008 m. balandžio 25 d. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti minėtą įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi nutarė prašymą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto atmesti. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. liepos 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi nutarė bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras administratorius prašymą patenkinti, pripažinti individualią įmonę V. ir S. M. prekybos centras bankrutavusia, ją likviduoti, patvirtinti individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras kreditorių finansinius reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 28 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kauno apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi nutarė padidinti bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras kreditoriaus VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinį reikalavimą 6 607 Lt suma ir patvirtinti bendrą 391 055 Lt VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinį reikalavimą.

2013 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėja V. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo sumažinimo, prašydama sumažinti 354 907,75 Lt apimtimi VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinį reikalavimą, patvirtintą individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto byloje, ir nustatyti jo dydį 36 147,25 Lt; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija Nr. VIII-361, galiojusi nuo 1997 m. liepos 2 d. iki 2004 m. lapkričio 3 d.) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškime nurodė, kad individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto bylą nagrinėjantis teismas tvirtindamas kreditoriaus VSDFV Marijampolės skyriaus finansinį reikalavimą nevertino šio reikalavimo dydžio pagrįstumo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio, galiojusio laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. liepos 16 d. ir nustačiusio valstybinio socialinio draudimo įmokų, delspinigių bei baudų išieškojimo ne ginčo tvarka dviejų metų senaties terminą, aspektu. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis nurodytu laikotarpiu galiojusiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, įmokų nepriemokas mokesčio administratorius turėjo teisę ir pareigą priverstinai išieškoti iš įmonės ne ginčo tvarka, bet ne už ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį. Pareiškėjos manymu, kadangi bankroto byla įmonei iškelta 2004 metais, praėjus daugiau kaip dvejų metų laikotarpiui nuo mokesčio administratoriaus teisės išieškoti ne ginčo tvarka nesumokėtas įmokų ir delspinigių sumas, todėl VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinis reikalavimas turi būti mažintinas įmonei priskaičiuotų 92 249,13 Lt įmokų ir nuo jų paskaičiuotų 182 501,22 Lt delspinigių suma, t. y. 274 750,35 Lt. Nurodė, kad remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostata, galimai prieštaraujančia Konstitucijai, individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras buvo paskaičiuota 80 157,40 Lt delspinigių suma (79 666,84 Lt už samdomų darbuotojų ne laiku sumokėtas įmokas ir 490,56 Lt už įmonės savininkų ne laiku sumokėtas įmokas). Kadangi Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1k-97-554/2011 nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija Nr. VIII-361, galiojusi nuo 1997 m. liepos 2 d. iki 2004 m. lapkričio 3 d.) ta apimtimi, kuria Finansų ministrui suteikiama teisė nustatyti delspinigių dydį bei delspinigių apskaičiavimo tvarką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, todėl pareiškėjos nuomone, ir nagrinėjamu atveju būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su analogišku prašymu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bendrasavininkės V. M. pareiškimą dėl VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo sumažinimo individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras bankroto byloje.

              Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1053-230/2011 pagal ieškovės V. M. pareiškimą kreditoriui VSDFV Marijampolės skyriui, tretiesiems asmenims S. M., bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras dėl įmokų ir delspinigių pripažinimo pasibaigusiais, prievolės dydžio nustatymo, kurią išnagrinėjus pareiškėjos prašymas buvo atmestas.

Teismas sprendė, kad pareiškėjos prašymas pripažinti pasibaigusia bankrutavusios IĮ V. ir S. M. prekybos centras valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nepriemoką, išnagrinėtas civilinėje byloje Nr.2-1053-230/2011, faktiškai yra tapatus šioje byloje reiškiamam reikalavimui sumažinti VSDFV Marijampolės skyriaus finansinį reikalavimą, todėl pareiškėja V. M. nepagrįstai reiškia faktiškai tapatų reikalavimą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu.

Teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėję teismo sprendimai (šiuo atveju nutartys) dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nurodė, kad pareiškėjos prašymą atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Teismas sprendė, kad atsisakius priimti pareiškimą, nėra pagrindo svarstyti klausimo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėja V. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašymas tapatus prašymui išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011, yra nepagrįsta. Apeliantės teigimu, civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011 ieškinys buvo pareikštas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatomis, buvo prašoma pripažinti pasibaigusia 339 842,81 Lt bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nepriemoką dėl suėjusio 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sumažinti VSDFV Marijampolės skyriaus finansinį reikalavimą prašoma vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio, galiojusio nuo 1994 m. lapkričio 29 d. iki 1997 m. liepos 16 d., nuostatomis, kurios nebuvo vertinamos civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011;

2) Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos V. M. pareiškimą, nepagrįstai rėmėsi CPK 279 straipsnio 4 dalimi bei CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010 ieškinį dėl kreditorinio reikalavimo, patvirtinto individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje sumažinimo paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, kad teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;

3) Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nenagrinėti klausimo dėl VSDFV Marijampolės skyriaus finansinio reikalavimo sumažinimo, nepagrįstai atmetė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 1 d. nutartimi buvo pasisakyta tik dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo taikymo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nėra nustatyta.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl prašymo prijungti civilinę bylą Nr. 2-1053-230/2011

Atskiruoju skundu apeliantė prašė atskirojo skundo nagrinėjimui prijungti civilinę bylą Nr. 2-1053-230/2011.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO sistemoje skelbiamos informacijos apie civilinės bylos Nr. 2-1053-230/2011 išnagrinėjimą pakanka atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl apeliantės prašymas dėl civilinės bylos Nr. 2-1053-230/2011 prijungimo atmestinas.

Dėl tapataus ieškinio nustatymo kriterijų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010). Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai jų elementai – šalys, ieškinio dalykas ir ieškinio faktinis pagrindas – sutampa.

Ieškinio dalykas yra ieškinio pareiškime nurodomas materialinis teisinis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės.

Reikalavimas turi būti grindžiamas nurodant ieškinio pagrindą – faktinio pobūdžio aplinkybes, patvirtinančias ieškovo turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais ieškovo teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tomis pačiomis ginamos teisės ar intereso pažeidimą apibūdinančiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Teisinis ieškinio pagrindas – ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008).

Dėl pareiškimo, pareikšto nagrinėjamoje byloje, tapatumo ieškiniui, išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad ieškovė V. M. 2010 m. birželio 21 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti pasibaigusia bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras 339 842,81 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nepriemoką; nustatyti bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras prievolės VSDFV Marijampolės skyriui dydį – 42 423,76 Lt; sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punkto dalis, nustatanti, kad „valstybinio socialinio draudimo nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 171-6295) įsigaliojimo. Įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję įstatymai“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. Nr. IX-2535) (VŽ, 2004-11-26, Nr. 171-6295) nuostatoms (16 straipsnio 7 dalis), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam lygiateisiškumo, aiškumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. Nr. X-1396) 11 straipsnis dalyje, kurioje pakeistas įstatymo 16 straipsnis, nustatant, kad (8 dalis) „Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 dienos atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių sumoms“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“ (konstituciniam lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principui), konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. Nr. X-1396) 11 straipsnis dalyje, kurioje pakeistas įstatymo 16 straipsnis, nustatant, kad (8 dalis) „Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 dienos atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių sumoms“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. Nr. X-1396) 11 straipsnis dalyje, kurioje pakeistas įstatymo 16 straipsnis nustatant, kad (8 dalis) „Teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos turėjo būti sumokėtos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, baudas ir delspinigius atsiradimo dienos“, nuostatai, kad (9 dalis) „Suėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su jomis susijusių priskaičiuotų delspinigių ir (ar) baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas“, nuostatai, kad (7 dalis) „Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai“ konstituciniam teisingumo principui ir iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo reikalavimui, konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. Nr. X-1396) 11 straipsnis dalyje, kurioje pakeistas įstatymo 16 straipsnis, nustatant, kad (8 dalis) „Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 dienos atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių sumoms“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 1 d. nutartimi nutarė pareiškėjos V. M. pareiškimo dėl VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimo patikslinimo netenkinti. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi nutarė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-1053-230/2011, ieškovė V. M. reikalavimą pripažinti pasibaigusia bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras 339 842,81 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nepriemoką grindė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (redakcija galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d.) ir Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis, kad įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo individualiai įmonei V. ir S. M. centras priverstinis išieškojimas buvo nutrauktas, nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną buvo pasibaigęs mokestinės nepriemokos 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl inicijuota mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra turi būti pripažinta pasibaigusia. Reikalavimą dėl bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras prievolės VSDFV Marijampolės skyriui dydžio nustatymo ieškovė grindė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio (redakcija galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d.) nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis, jog iki 1995 m. liepos 14 d. paskaičiuotos, bet nesumokėtos įmokos delspinigiai negali būti išieškomi bankroto byloje, nes nuo įmokų ir delspinigių paskaičiavimo dienos buvo suėjęs dviejų metų laikotarpis, todėl VSDFV Marijampolės skyriaus finansinis reikalavimas mažintinas iki 1995 m. liepos 14 d. paskaičiuota ir nesumokėta įmokų ir delspinigių suma.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja V. M., kreipdamasi su pareiškimu dėl VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo sumažinimo, savo prašymą grindė tomis pačiomis materialinės teisės normomis - Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio (redakcija galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d.) nuostatomis bei tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl dviejų metų senaties termino taikymo draudėjų ir jų draudžiamųjų įmokų, delspinigių ir baudų išieškojimui ne ginčo tvarka, kuriomis grindė savo reikalavimą dėl bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras prievolės VSDFV Marijampolės skyriui dydžio nustatymo civilinėje byloje Nr.2-1053-230/2011. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-1053-230/2011, joje pasisakyta dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio nuostatų, galiojusių nuo 1995 m. sausio 1 d., taikymo VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimui, dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino. Priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011 reikalavimas dėl bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centras prievolės VSDFV Marijampolės skyriui dydžio nustatymo ir jo teisinis pagrindas yra tapatus nagrinėjamoje byloje reiškiamam reikalavimui dėl VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras sumažinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimas dėl VSDFV Marijampolės skyriaus kreditorinio reikalavimo bankrutavusiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras sumažinimo grindžiamas tomis pačiomis pareiškėjos ginamos teisės ar intereso pažeidimą apibūdinančiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011 ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pateikto pareiškimo tapatumą, bei atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1053-230/2011 yra įsiteisėjęs, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos V. M. pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakydamas priimti pareiškimą nepasisakė dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Kaip matyti iš apeliantės prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašymas grindžiamas galimu pareiškėjos teisių pažeidimu netaikant VSDFV Marijampolės skyriaus kreditoriniam reikalavimui Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnyje numatyto dvejų metų senaties termino draudėjų ir draudžiamų asmenų įmokų, delspinigių ir baudų išieškojimui ne ginčo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, dėl Valstybinio socialinio draudimo 38 straipsnio nuostatų, galiojusių nuo 1995 m. sausio 1 d., taikymo VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimui buvo pasisakyta Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.2-1053-230/2011, kurioje ieškovė taip pat buvo pareiškusi prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Civilinės bylos Nr. 2-1053-230/2011 nagrinėjimo metu teismui nekilo abejonių dėl Valstybinio socialinio draudimo 38 straipsnyje numatyto teisinio reguliavimo konstitucingumo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstai sprendė, jog pasisakyti dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra netikslinga.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas įstatymų nuostatas, apeliacinio teismo teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnyje numatyto teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų, galiojusių nuo 1997 m. liepos 2 d. iki 2004 m. lapkričio 3 d., išaiškinimo atmestinas.

Dėl atskirojo skundo ir pirmosios instancijos teismo nutarties

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir netenkintinas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Kazys Kailiūnas

Gintaras Pečiulis

Alvydas Poškus