Administracinė byla Nr. A-330-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03586-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas G. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-265 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 3R-419(AG-350/02-2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – ir Sutartis), užsienio valstybės mokesčių tarnybos pateiktu prašymu vykdyti reikalavimą ir suvienodintu dokumentu, nusprendė išieškoti iš jo 90 666,71 Eur sumą. Apie VMI sprendimą pareiškėjas sužinojo 2018 m. liepos 30 d., kai bendrovės, kurioje dirba, buhalterė jį aptiko pareiškėjo asmeninėje „Mano VMI“ paskyroje. Pareiškėjas dėl to kreipėsi į VMI, kuri jam el. paštu atsiuntė 2018 m. birželio 20 d. raštą Nr. (23.1-08) RNA-18132 „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir VMI 2018 m. birželio 20 d. raštas) bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos atsakovui atsiųstus dokumentus, surašytus norvegų ir anglų kalbomis. Šių dokumentų pareiškėjas iš Norvegijos Karalystės anksčiau nebuvo gavęs. Nesutikdamas su VMI sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, kuri 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisija sprendime nurodė, jog iš Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymo ir jo vertimo matyti, koks yra reikalavimo pobūdis (mokesčio rūšis) – pajamų mokestis, laikotarpis, už kurį apskaičiuota skolos suma, taip pat reikalavimo nustatymo data. Komisija sprendė, jog atsakovas tinkamai atliko teisės aktuose nustatytus informavimo veiksmus, užtikrinančius pareiškėjui galimybę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VMI sprendimas. Pareiškėjo manymu, šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

3.       Pareiškėjas Norvegijos Karalystėje, Oslo mieste, 2015–2016 m. vykdė individualią veiklą – užsiėmė statybos darbais. Šią veiklą jis buvo įregistravęs Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyboje, jos vykdymo metu turėjo nuo 1 iki 7 samdomų darbuotojų. Tačiau veikla nesisekė, jis Norvegijos Karalystei nebegalėjo sumokėti visų privalomų mokesčių, todėl Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba užblokavo jo banko sąskaitą bei inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Pareiškėjo teigimu, bankroto byla jam iškelta 2016 m. vasarą, jos iškėlimo metu buvo nustatyti jo kreditoriniai įsipareigojimai – apie 500 000 Norvegijos kronų (toliau – ir NOK) (apie 50 000 Eur). Iš nurodytos sumos atėmus PVM, skolos suma, pareiškėjo teigimu, turėjo būti apie 375 000 NOK (apie 37 500 Eur). Nepaisant to, pareiškėjas ir toliau Norvegijos Karalystėje teisėtai dirbo lietuvių įmonėje bei ruošėsi jam priskaičiuotą skolą sumokėti. Nors 2016 m. gruodžio mėn. jis turėjo susitikti su savo bankroto administratoriumi, tačiau dieną prieš tai jį darbo vietoje sulaikė Norvegijos Karalystės migracijos tarnybos pareigūnai bei dviem metams deportavo jį iš Norvegijos Karalystės. Tokiu būdu jo mokesčių skolos klausimas taip ir liko neišspręstas. 2018 m. pabaigoje, pasibaigus deportacijos terminui, pareiškėjas ruošėsi vykti į Norvegijos Karalystę ir atnaujinti minėto klausimo išsprendimą.

4.       VMI 2018 m. birželio 20 d. rašte buvo nurodyta, jog atsakovas gavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymą išieškoti iš pareiškėjo 805 055 NOK nesumokėtų mokesčių, 45 979 NOK delspinigių skolą ir 3 663 NOK išlaidų skolą už 2015, 2016 ir 2018 metus, bendra suma – 854 697 NOK (90 666,71 Eur), kuris buvo pateiktas vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu. Pareiškėjui taip pat buvo pranešta, kad jeigu jis per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos minėtų įsipareigojimų neįvykdys, skola bus išieškoma iš jo sąskaitų kredito įstaigose ir kito turto Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjas buvo informuotas ir apie tai, jog Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais. Pareiškėjo vertinimu, VMI sprendimu iš jo nuspręsta išieškoti suma (854 697 NOK arba 90 666,71 Eur) yra du kartus didesnė, nei iš tikrųjų turėtų būti (apie 375 000 NOK arba 37 500 Eur), be to, Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymą atsakovas pradėjo vykdyti neteisėtai, nes prieš tai nesiėmė jokių priemonių įsitikinti prašomos išieškoti sumos teisingumu ir pagrįstumu – neišvertė pateiktų dokumentų į lietuvių kalbą, neinformavo pareiškėjo apie jo teisę dėl minėtos sumos perskaičiavimo kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą arba į patį atsakovą.

5.       VMI Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos reikalaujamam mokesčių išieškojimui pritarė „automatiškai“, neatliko jokio tyrimo, nesiaiškino, ar prašymas ir vykdymas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus, Europos Sąjungos teisės aktus, ar pateiktas prašymas yra pagrįstas, taip pat kokios faktinės aplinkybės lėmė šio prašymo pateikimą Lietuvai ir pan. Komisija, priimdama sprendimą, šių aplinkybių taip pat tinkamai nevertino. Norvegijos Karalystė, tikėtina, vadovavosi tik pareiškėjo banko sąskaitos duomenimis ir nesivadovavo buhalteriniais duomenimis, t. y. grynųjų pinigų judėjimo sąskaitomis, dėl ko jo skolos dydis ir buvo apskaičiuotas neteisingai. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas ir Komisija nevertino, ar jis yra kreipęsis ir (ar) galėjo kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą dėl jam priskaičiuotų mokesčių sumų perskaičiavimo, be to, VMI turėjo suteikti pareiškėjui tokią galimybę, nes tai padaryti jis turi teisę per trejus metus. Pareiškėjui akivaizdu, jog VMI sprendimas neatitiko Sutarties 26 straipsnio nuostatų, taip pat gero valdymo principo, susijusio su MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užtikrinančiu kiekvieno asmens teisę būti išklausytam, todėl Komisija privalėjo tokį sprendimą panaikinti kaip neteisėtą.

6.       Be to, Komisija nevertino aplinkybės, jog pagal Sutarties 26 straipsnio nuostatas asmuo, manantis, kad jis buvo ar yra nepagrįstai apmokestintas, gali šiuo klausimu kreiptis ne tik į savo rezidavimo vietos valstybės kompetentingą asmenį su prašymu išnagrinėti šį klausimą, bet ir į valstybės, kurios piliečiu jis yra, kompetentingą instituciją. VMI, būdama tokia institucija, pareiškėjui šios teisės neišaiškino, o Komisija tokio atsakovo neveikimo nepagrįstai nelaikė pareiškėjo teisių pažeidimu. Be to, pareiškėjo manymu, Komisija negalėjo priimti sprendimo, nesuteikusi pareiškėjui galimybės pateikti savo paaiškinimus. VMI, savo ruožtu, net nenustatė, ar prašomas išieškoti mokestis patenka į Sutarties taikymo sritį, taip pat nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės. Nepaisant to, jog yra nuspręsta išieškoti 90 666,71 Eur, tačiau nebuvo nurodyta ir nėra aišku, kokios rūšies mokesčiams ši suma priskirtina. Pareiškėjui akivaizdu, kad VMI nesiaiškino, ar prašomas išieškoti mokestis apskritai patenka į dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties taikymo sritį, taip pat nesiaiškino mokestinės nepriemokos kilmės.

7.       Pareiškėjui nežinomas ir nesuprantamas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos atsakovui atsiųstų dokumentų turinys, nes šie dokumentai yra surašyti norvegų bei anglų kalbomis ir nėra išversti į lietuvių kalbą. Taip pat pareiškėjui kilo abejonių, ar jų turinys buvo suprantamas ir pačiam atsakovui prieš priimant ginčijamą sprendimą. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo vertinimu, ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

8.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9.       Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. birželio 15 d. buvo gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymas išieškoti iš pareiškėjo 805 055 NOK nesumokėtų mokesčių, 45 979 NOK delspinigių skolą ir 3 663 NOK išlaidų skolą už 2015, 2016 ir 2018 metus bei su prašymu susiję dokumentai, patvirtinantys, kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti, mokestinė skola yra išieškotina nuo 2018 m. balandžio 30 d., kai, remiantis Norvegijos Karalystės teisės aktais, mokesčių mokėtojui 2018 m. balandžio 16 d. buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba patvirtino, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus. Mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo buvo pradėtas vykdyti vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu. Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo.

10.       VMI 2018 m. birželio 20 d. pareiškėjo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu informavo jį apie gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą minėtai tarnybai. Kartu su minėtu raštu pareiškėjui buvo išsiųstas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymas, susiję dokumentai bei prašymo grafų atitikmenų vertimas į lietuvių kalbą. Pareiškėjui nepateikus skundo ir nesumokėjus mokestinės prievolės, VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Sutartimi bei užsienio valstybės 2018 m. birželio 8 d. pateiktu prašymu, 2018 m. liepos 25 d. priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti 90 666,71 Eur iš pareiškėjo pagal užsienio valstybės prašymą. Korespondencijos įteikti pareiškėjui nepavyko, siunta grįžo siuntėjui su pašto atžyma „Neatsiėmė pašte“. VMI į pareiškėjo asmeninę „Mano VMI“ paskyrą įkėlė 2018 m. liepos 27 d. viešą skelbimą, kuriame pareiškėjui buvo nurodyta atsiimti VMI 2018 m. birželio 20 d. raštą. 2018 m. liepos 30 d. pareiškėjui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo išsiustas VMI 2018 m. liepos 27 d. raštas, kuriuo pareiškėjas informuotas, kad jeigu per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos jis neįvykdys mokestinės prievolės, ji bus išieškoma iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ir (ar) turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka. Kartu su 2018 m. liepos 27 d. raštu VMI išsiuntė ir 2018 m. liepos 25 d. sprendimą. Pareiškėjas 2018 m. liepos 31 d. telefonu kreipėsi į VMI dėl 2018 m. birželio 20 d. rašto. 2018 m. liepos 31 d. el. paštu pareiškėjui buvo išsiustas minėtas 2018 m. birželio 20 d. raštas su priedais.

11.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui ginčijant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos iš jo išieškojimo, ginčo dalykas yra ne mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas, o tai, ar VMI, priimdama sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, tinkamai taikė mokestinės nepriemokos išieškojimą reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjas VMI nepateikė įrodymų, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos sprendimas išieškoti iš jo mokestines nepriemokas yra apskųstas ar panaikintas. Pareiškėjas 2018 m. birželio 20 d. raštu buvo informuotas, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. VMI pareiškėjui išaiškino teisę ginčyti ne tik VMI 2018 m. birželio 20 d. raštą, bet ir Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos sprendimą, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad tokia teise pasinaudojo. VMI vertinimu, ji, priimdama Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, nesuvaržė pareiškėjo teisės paduoti motyvuotą skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. Pareiškėjui dokumentai buvo siųsti jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. VMI neturėjo realios galimybės nei tiesiogiai, nei registruotu paštu įteikti pareiškėjui 2018 m. birželio 20 d. raštą, todėl 2018 m. liepos 27 d. interneto puslapyje www.vmi.lt pareiškėjui buvo paskelbtas viešas sprendimas atsiimti 2018 m. birželio 20 d. raštą. Vadovaujantis MAĮ, mokesčių administratoriaus raštas laikytinas pareiškėjui įteiktu 2018 m. liepos 27 d.

12.       Sutarties nuostatos susitariančioms šalims nesuteikia teisės tikrinti pateikto prašymo pagrįstumo. Jeigu pateiktas prašymas jį gavusios šalies laikomas priimtinu ir atitinkančiu minėtos Sutarties nuostatas, jis vykdomas be jokių kitų procedūrų. VMI, priimdama Norvegijos Karalystės mokesčių direktorato prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, neprivalėjo aiškintis, kokie veiksmai Norvegijos Karalystėje buvo atlikti išieškant mokesčius, ir dėl kokių priežasčių mokesčių nebuvo galima išieškoti Norvegijos Karalystėje. Mokėtinas sumas pareiškėjui paskaičiavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba. Pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises, ginčydamas išieškotinos sumos pagrindą ir dydį, remdamasis Sutarties nuostatomis. Būtent todėl VMI nėra saistoma MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti Norvegijos Karalystės mokesčio administratoriaus mokesčių mokėtojui apskaičiuotų mokesčio ir su juo susijusias sumas.

13.       VMI teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, o šios teisės atsiradimo pagrindai nustatyti MAĮ 105 straipsnyje. VMI sprendime nurodytas ne tik teisinis, bet ir faktinis jo pagrindimas. Minėtas VMI sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. VMI nuomone, iš siųstų dokumentų pareiškėjas galėjo suprasti perduoto dokumento dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjas gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į Norvegijos Karalystės kompetentingas institucijas, bet pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam suteikta teise pasinaudojo. Savo ruožtu Komisija, VMI nuomone, teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, padarė teisingas išvadas, todėl naikinti VMI ir Komisijos sprendimus nėra teisinio pagrindo.

II.

14.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, panaikino VMI ir Komisijos sprendimus, o klausimą dėl Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius perdavė VMI spręsti iš naujo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, be kita ko, nustatė, kad VMI ginčijamą sprendimą priėmė vykdydama Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymą; VMI vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Sutartimi bei prieš tai paminėtu Norvegijos Karalystės prašymu.

16.       Teismas aptarė MAĮ ir Sutarties aktualias nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog aiškinant Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnį, galima daryti išvadą, kad atsisakymas teikti pagalbą yra teisiškai galimas iš principo tik trimis atvejais: 1) jeigu priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu; 2) nesilaikyta senaties terminų (5 arba 10 metų); 3) prašoma išieškoti suma nesiekia 1 500 Eur. Tai reiškia, kad teikianti pagalbą institucija, priimdama sprendimą dėl išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą, turėtų patikrinti ką tik įvardytas aplinkybes, o jų nenustačiusi, turi teikti pagalbą pagal užsienio valstybės prašymą – priimti sprendimą išieškoti (žr., pvz., 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1298-556/2017; 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-354-556/2019).

17.       Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad VMI priėmė 2018 m. birželio 18 d. raštą, siekdama įgyvendinti Sutarties 28 straipsnio nuostatas bei surinkti informaciją ir iš paties pareiškėjo, ar tikrai jis skundė sprendimus dėl mokesčių sumų nustatymo Norvegijos Karalystės teismams, ar ne. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad „pareiškėjas VMI nepateikė įrodymų, kad Norvegijos Tarnybos sprendimas išieškoti iš jo mokestines nepriemokas yra apskųstas ar panaikintas. VMI pažymi, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 20 d. raštu yra informuotas, kad Norvegijos Tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai. VMI pareiškėjui išaiškino teisę ginčyti ne tik VMI 2018 m. birželio 20 d. raštą, bet ir galimybę užginčyti Norvegijos Tarnybos sprendimą, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad tokia teise pasinaudojo“. Teismas pabrėžė, kad tai nėra tiesa, nes pareiškėjui minėtas VMI 2018 m. birželio 20 d. raštas įteiktas tik tada, kai VMI interneto puslapio „Mano VMI“ pareiškėjo paskyroje 2018 m. liepos 27 d. buvo paskelbtas viešas skelbimas, kuriame pareiškėjui buvo nurodyta atsiimti 2018 m. birželio 20 d. raštą. Taigi, VMI priėmė ginčijamą sprendimą 2019 m. liepos 25 d., o VMI 2018 m. birželio 20 d. raštas įteiktas pareiškėjui tik 2019 m. liepos 27 d. Tai reiškia, atsakovas pažeidė gero administravimo principą, taip pat Sutarties 28 straipsnio nuostatas, nes, sutinkant su pareiškėjo skundo formuluote, „automatiškai“ sutiko su Norvegijos Karalystės institucijų prašymu, neišklausiusi pareiškėjo. Gero administravimo principo turinio pažeidimas pasireiškia ir tuo, kad nesudaromos sąlygos išklausyti pareiškėją (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d.). Būtent taip šiuo atveju ir nutiko.

18.       Teismas pridūrė, kad atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad „vadovaujantis Sutarties 26 straipsnio 1 dalimi, jeigu asmuo mano, kad vienos ar abiejų šalių veiksmai baigiasi ar baigsis apmokestinimu, jis gali, neatsižvelgiant į tų šalių įstatymuose numatytas priemones, šiuo klausimu kreiptis į sutartį sudarančios šalies, kurios rezidentas jis yra, kompetentingą asmenį. Toks pareiškimas turi būti paduotas per trejus metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmus, vedančius prie šios sutarties nuostatų neatitinkančio apmokestinimo. Pareiškėjas galėjo kreiptis į Norvegijos Tarnybą dėl apmokestinimo ir apie tai informuoti VMI. Teisių ir pareigų vienovės principas negali būti taikomas tik mokesčių administratoriaus atžvilgiu. VMI vertinimu, ji, priimdama Norvegijos Tarnybos prašymą padėti iš pareiškėjo išieškoti mokesčius, nesuvaržė pareiškėjo teisės paduoti motyvuotą skundą Norvegijos Tarnybai“. Tai, teismo vertinimu, irgi nėra tiesa, nes, kaip minėta, VMI priėmė ginčijamą sprendimą 2019 m. liepos 25 d., o VMI 2018 m. birželio 20 d. raštas įteiktas pareiškėjui tik 2019 m. liepos 27 d., taigi pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė kvestionuoti Norvegijos Karalystės institucijų aktų.

19.       Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai panaikinami kaip neatitinkantys gerojo administravimo principo, o klausimas dėl Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius perduodamas VMI spręsti iš naujo.

III.

20.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21.       Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, akcentuoja, kad jo nuomone, ta aplinkybė, jog pareiškėjas negavo VMI korespondencijos, siųstos jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, yra tik paties pareiškėjo kaltė. Teismas sprendime neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjui kyla pareiga, pakeitus faktinį gyvenamosios vietos adresą, apie tai pranešti valstybės institucijoms, tame tarpe ir VMI. Teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, privalo būti sąžiningi, aktyvūs, nepiktnaudžiauti savo įstatyminėmis ir procesinėmis teisėmis. VMI atliko teisės aktuose nustatytus informavimo veiksmus, užtikrinančius pareiškėjo galimybę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VMI sprendimas.

22.       Atsakovas pažymi, kad vertinant Sutarties 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas nuostatas, pareiškėjui ginčijant VMI sprendimą dėl mokestinės nepriemokos iš jo išieškojimo, ginčo dalykas yra ne mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas, o tai, ar tinkamai taikyta teisė, reglamentuojanti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismas iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (žr., pvz., 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Milan Kyrian byloje, C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2007 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-398/2007 ir pan.). Tik išimtiniais atvejais valstybės, į kurią kreipiamasi, institucijos turi teisę tikrinti, ar tokio dokumento vykdymas gali pažeisti, pavyzdžiui, valstybės narės viešąją tvarką, ir tam tikrais atvejais visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti paramą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

23.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VMI 2018 m. liepos 25 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-265 ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 3R-419(AG-350/02-2018), kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl VMI sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

24.       VMI ginčijamu sprendimu (b. l. 13), vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu („mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas“), Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. pateiktu prašymu dėl pagalbos išieškant mokesčius Nr. 2312-18004610, nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 90 661,71 Eur sumą.

25.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, panaikino VMI ir Komisijos sprendimus, o klausimą dėl Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius perdavė VMI spręsti iš naujo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad VMI ginčijamą sprendimą priėmė 2019 m. liepos 25 d., o VMI 2018 m. birželio 20 d. raštas Nr. (23.1-08)RNA-18132 „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“ (b. l. 32) pareiškėjui buvo įteiktas tik 2019 m. liepos 27 d., t. y. jau po ginčijamo sprendimo priėmimo; tokiu būdu buvo pažeistas gero administravimo principas, nes pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė kvestionuoti Norvegijos Karalystės institucijų aktų.

26.       Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas yra kaltas dėl to, jog negavo VMI korespondencijos, siųstos jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu; pareiškėjui ginčijant VMI sprendimą dėl mokestinės nepriemokos iš jo išieškojimo, ginčo dalykas yra ne mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas, o tai, ar tinkamai taikyta teisė, reglamentuojanti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras.

27.       Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo atveju reikia atsakyti į klausimą, ar ta aplinkybė, jog VMI 2018 m. birželio 20 d. raštas nebuvo įteiktas pareiškėjui prieš priimant ginčijamą VMI sprendimą (pažymėtina, kad dėl šios aplinkybės tarp bylos proceso šalių iš esmės ginčo nėra) lemia minėto sprendimo neteisėtumą ir sudaro pagrindą jį panaikinti.

28.       VMI 2018 m. birželio 20 d. raštu informavo pareiškėją, jog VMI yra gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymas išieškoti iš pareiškėjo 805 055 NOK nesumokėtų mokesčių, 45 979 NOK delspinigių skolą ir 3 663 NOK išlaidų skolą už 2015, 2016 ir 2018 metus, bei su prašymu susiję dokumentai. Bendra išieškotinos mokestinės nepriemokos suma 854 697 NOK (90 666,71 Eur). Šiame rašte pareiškėjui taip pat pranešta, kad jeigu per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos mokestinė prievolė nebus įvykdyta, ji bus išieškoma iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ir (ar) turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka. Rašte taip pat teigiama, jog Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos įstatymais, pateikiant skundą minėtai tarnybai. Prie VMI 2018 m. birželio 20 d. rašto buvo pridėtas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. raštas ir susiję dokumentai.

29.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-179/2014 pažymėjo, kad nors dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatomis nėra įtvirtinta teisė sutarties šaliai tikrinti kitos sutarties šalies pateikto prašymo pagrįstumą, tačiau tai nepaneigia mokesčių administratoriaus MAĮ 28 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos užtikrinti, kad suteikiant pagalbą užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) nebus pažeisti Lietuvos Respublikos asmenų teisėti interesai; mokesčių administratorius negali įvykdyti šios pareigos nesuteikęs mokesčių mokėtojui galimybės išdėstyti savo poziciją analizuojamais klausimais (realizuoti savo teisę būti išklausytam). Aptariamoje byloje mokesčių administratorius tik priėmęs ginčijamą sprendimą tos pačios dienos raštu informavo pareiškėją apie galimybę susipažinti su byla, o apie kitas svarbias aplinkybes pareiškėjo iš viso neinformavo, todėl apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas, prieš priimant ginčijamą sprendimą, iš esmės turėjo ir galėjo suprasti, dėl ko jis yra priimtas. Šių aplinkybių konstatavimas leido teismui padaryti išvadą, kad ginčijamas VMI sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

30.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-118-438/2018 ir 2019 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1772-756/2019, spręsdamas dėl analogiško pobūdžio VMI sprendimų teisėtumo, taip pat pripažino būtinybę įvertinti, ar prieš priimant tokius sprendimus mokesčių mokėtojai buvo informuoti apie atitinkamas aplinkybes, ar jiems buvo sudaryta galimybė būti išklausytiems, taip pat įgyvendinti kitas savo teises.

31.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog VMI 2018 m. birželio 20 d. rašto įteikimas pareiškėjui jau po ginčijamo sprendimo priėmimo reiškia, be kita ko, gero administravimo principo pažeidimą, taip pat tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti reikalingą informaciją ir teisė būti išklausytam iki atitinkamo sprendimo priėmimo. Minėtas pažeidimas nagrinėjamu atveju laikytinas esminiu, todėl ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai teisėtai ir pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo panaikinti, o klausimas dėl Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos 2018 m. birželio 8 d. prašymo dėl pagalbos išieškant mokesčius perduotas VMI spręsti iš naujo.

32.       Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas pats kaltas, jog jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu jam nebuvo įteikti reikalingi dokumentai, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad pagal MAĮ 164 straipsnio 5 dalį dokumentai įteikiami mokesčių mokėtojui viešai paskelbiant tik tokiu atveju, jei dokumentų jam nepavyko įteikti kitais būdais. Šiuo atveju VMI atitinkamą viešą pranešimą paskelbė 2018 m. liepos 27 d. (b. l. 48), o tai reiškia, kad atsakovas buvo nustatęs, jog reikalingi dokumentai pareiškėjui anksčiau kitais būdais nebuvo įteikti. Tai sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjui VMI 2018 m. birželio 20 d. raštas buvo įteiktas tik jau priėmus ginčijamą sprendimą (kaip jau minėta, tai iš esmės pripažįsta ir pats atsakovas).

33.       Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.