Administracinė byla Nr. A662-413/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00806-2012-2

                                          Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „TV PRO media“ ir A. N.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tele-3“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2012 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. SPR-7 (toliau – ir Sprendimas) (t. I, b. l. 1-4).

Nurodė, kad 2012 m. vasario 9 d. Inspektorius priėmė Sprendimą, kuriuo įspėjo pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimų. Pareiškėjo teigimu, Inspektorius, praleisdamas 3 mėnesių nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos terminą išnagrinėti skundą (pareiškimą), pažeidė Įstatymo 50 straipsnio 13 dalies, 49 straipsnio 6 dalies nuostatas ir Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) I dalies 6 punkte įtvirtintą Inspektoriaus veiklos teisėtumo principą. Pažymėjo, jei laikyti, kad A. N. skundo gavimo diena laikytina skundo papildymo gavimo diena, sprendimas buvo priimtas praleidus terminą daugiau kaip 2 mėnesius. Termino praleidimas, nenurodant jokių termino praleidimo priežasčių, neatitinka teisėtumo principo. Inspektorius, atlikto tyrimo metu nepateikdamas pareiškėjui A. N. 2011 m. rugsėjo 29 d. skundo, pažeidė Įstatymo 49 straipsnio 6 dalį ir Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento I dalies 6 punkte įtvirtintą Inspektoriaus veiklos teisingumo principą. Inspektorius net ir A. N. 2012 m. gegužės 10 d. skundą pareiškėjui perdavė ne vykdydamas pareigą užtikrinti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareiškėjo teisę gauti privačią informaciją apie save, o tik gavęs argumentuotą pareiškėjos prašymą atsiųsti A. N. skundą. Pažymėjo, kad 2011 m. birželio 7 d. rašte Inspektorius A. N. 2012 m. gegužės 10 d. skundo pateikimą grindė ne įstatymuose įtvirtintais pagrindais pateikti informaciją, tačiau savo gera valia (bona fidei), tai sudarė prielaidą manyti, kad taip Inspektorius elgiasi įgyvendindamas jo veikloje privalomą teisingumo principą. Analogiškoje situacijoje, t. y., kai Inspektorius gavo vėlesnį A. N. skundą, jis nepasinaudojo gera valia perduoti šį skundą pareiškėjui, todėl tai sukėlė abejonę dėl Inspektoriaus veiklos teisingumo viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu. Inspektorius, atlikto tyrimo metu nepateikdamas A. N. prašymų (nubausti programą rengusią žurnalistę R. J. ir įpareigoti paneigti laidoje išsakytus tikrovės neatitinkančius teiginius) pagrįstumo vertinimo bei netirdamas A. N. skunde minimų programą ,,Paskutinė instancija“ rengusių žurnalistų paaiškinimų, pažeidė Įstatymo 49 straipsnio 6 dalies ir Reglamento I dalies 6 punkte įtvirtintą Inspektoriaus veiklos viešumo principą. Atkreipė dėmesį, kad nors Sprendime Inspektorius ir nurodė, kokius prašymus savo skunde pateikė A. N., tačiau nenurodė, kodėl šie A. N. prašymai yra netenkintini. Darė prielaidą, kad šie prašymai buvo pateikti, nes programos „Paskutinė instancija“ rengimo metu su A. N. bendravo būtent žurnalistė R. J. ir būtent jos veiksmai sukėlė A. N. nepasitenkinimą, todėl manė, kad Sprendimas skirti įspėjimą pareiškėjui dėl Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų negalėjo būti priimtas negavus ir neišnagrinėjus R. J. paaiškinimų dėl A. N. skunde nurodytų aplinkybių. Inspektorius, skirdamas pareiškėjui įspėjimą dėl minėtų Įstatymo nuostatų pažeidimų, neatsižvelgė į tai, kad informacijos rinkimas ir viešas skelbimas, laiko ir juos padariusių asmenų ir atsakomybės taikymo atžvilgiu yra atskiri veiksmai, todėl pažeidė įtvirtintus Inspektoriaus veiklos teisėtumo ir teisingumo principus.

Nurodė, jog Inspektorius Sprendime darė išvadą, kad laidoje rodant A. N. atvaizdą, jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą pažeista nebuvo, tačiau buvo pažeista rodant A. N. namą. Pažymėjo, kad Sprendime nėra išvados dėl to, ar buvo pažeista A. N. teisė į privataus gyvenimo apsaugą filmuojant jo namą, nors namo filmavimas (informacijos rinkimo būdas) ir namo rodymas per televiziją (informacijos viešo skelbimo būdas) yra atskiri veiksmai: pirmasis šiuo atveju buvo atliktas viešosios informacijos rengėjo, antrasis - viešosios informacijos skleidėjo. Taip pat nurodė, kad neatitinka tikrovės Sprendime nurodyti teiginiai: „Dalis šių teiginių („< ... > kaltinamos nebūtais dalykais“, „< ... > ši sistema neveiktų < ... >“) yra vertinamojo pobūdžio ir rodo viešosios informacijos skleidėjo nuomonę apie tam tikrus reiškinius.“ ir „(...) laidoje atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjo namas yra panašus į ankstesniame reportaže rodytą namą ir teigiama, kad iš jo kaimynai jau išrūkyti. Tokiu būdu rodoma, kad informacijos skleidėjas, pabrėždamas (sulygindamas) laidoje pateiktų situacijų panašumą sutinka, pritaria informacijai, kad pareiškėjo turtas įgytas panašiu būdu kaip ankstesnėje laidos dalyje rodytoje situacijoje, t. y. galimai neteisėtais metodais“; dalyje, kurioje laidos (viešosios informacijos) rengėjo veiksmai, t. y. situacijų panašumo pabrėžimas, sulyginimas, sutikimas, pritarimas informacijai, nuomonės pateikimas, priskiriami pareiškėjui (viešosios informacijos skleidėjui). Sprendime taip pat teigiama, kad: „(...) rodomas pokalbis su advokate. Iš advokatės pasisakymo matyti, kad ji informaciją pateikia kaip faktus, o ne kaip savo nuomonę. Jos pasisakyme konkrečiai nurodyta, kad pareiškėjas turtą įgyja fiktyviomis sutartimis, naudoja psichologinį ar kitokį spaudimą bendraturčiams, įgyti turtą jam padeda valstybės institucijose dirbantys asmenys. Toks pasisakymas reiškia, kad pareiškėjas veikia neteisėtai, nesąžiningai. Dėl šio pasisakymo viešosios informacijos skleidėjas taip pat nekelia abejonių“. Šiuo teiginiu siekiama sudaryti įspūdį, kad viešosios informacijos skleidėjas, o ne viešosios informacijos rengėjas, kuris kalbina advokatę, privalo kelti abejonę dėl advokatės pasisakymo, nors Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, o 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalisto pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Kadangi programą „Paskutinė instancija“ rengę žurnalistai nebuvo ir nėra susiję su pareiškėju nei darbo nei autorinėmis sutartimis, šiuo atveju žurnalistams Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos ir šių pareigų pažeidimai negalėjo ir negali būti siejami su pareiškėju, kaip tai buvo padaryta Sprendime skiriant pareiškėjui įspėjimą už Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nėra numatyti atitinkami įpareigojimai viešosios informacijos skleidėjui (šiuo atveju pareiškėjui), jam negalėjo būti taikoma ir atsakomybė už Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų pažeidimus. Taip pat nurodė, kad tarp pareiškėjo ir programą „Paskutinė instancija“ rengusios bendrovės „TV PRO media“ buvo sudaryta sutartis, kuria šalys susitarė geranoriškai bendradarbiauti kuriant, transliuojant ir reklamuojant netiesioginio eterio laidą „Paskutinė instancija“, tačiau būtent programos rengėjas įsipareigojo kontroliuoti ir užtikrinti, kad laida tiek formos, tiek turinio atžvilgiu būtų sukurta laikantis visų Lietuvos Respublikos norminių aktų ir kad laida nepažeistų visuomenės informavimo srityje saugomų teisių ir teisėtų interesų. Pažymėjo, kad tai, ar pareiškėjas yra ir informacijos rengėjas, ar tik skleidėjas, yra fakto klausimas. Inspektorius, atlikdamas tyrimą, neanalizavo informacijos rengėjo ir skleidėjo statuso skirtumų, todėl pareiškėjo nuomone, Inspektorius atliko tyrimą neišsamiai. Tuo atveju, jeigu Įstatymas būtų taikomas ir aiškinamas taip, kad viešosios informacijos skleidėjas turi atsakyti už viešosios informacijos rengėjo veiksmus, atsakomybė tarp visų viešosios informacijos rengime ir skleidime dalyvaujančių subjektų būtų paskirstoma neproporcingai ir susiklostytų situacija, kai atsakomybė už galimus pažeidimus būtų taikoma tik viešosios informacijos skleidėjui, o normos, reglamentuojančios viešosios informacijos rengėjo pareigas ir atsakomybę, būtų de facto laikomos neveikiančiomis.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu (t. I, b. l. 53-58) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas pareiškėjo A. N. „Pakartotinas pareiškimas, atsikirtimas“. Šiame rašte buvo nurodytos papildomos, lyginant su 2011 m. gegužės 10 d. skundu, aplinkybės, suformuluoti nauji reikalavimai. Įvertinus šią aplinkybę, taip pat, kad A. N. raštas iš esmės atitiko inspektoriui teikiamo skundo reikalavimus, manė, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu skundas buvo papildytas. Apie skundo papildymą nurodyta ir 2012 m. vasario 9 d. Inspektoriaus sprendime Nr. SPR-7. Atsakovas neginčijo fakto, kad sprendimas buvo priimtas praėjus Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytam terminui, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Aplinkybė, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas užtruko ilgiau nei nustatytas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas, objektyviai negali būti pripažinta skundo netinkamo išnagrinėjimo ir kaip nepagrįsto sprendimo priėmimo priežastis. Įstatymo nustatyto termino praleidimas šiuo atveju neturėtų būti laikomas esminiu pažeidimu, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo skundas buvo ištirtas išsamiai, išsiaiškinus reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, jog skundo nagrinėjimo terminas yra nustatytas dėl to, kad atitinkamas subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos jo funkcijų įgyvendinimo tvarkos, užtikrintų tinkamą asmenų teisių įgyvendinimą, objektyvų sprendimo priėmimą. Be to, skundo išnagrinėjimo termino praleidimas galėtų pažeisti skundą pateikusio asmens (šiuo atveju - trečiųjų suinteresuotų asmenų) teises, o ne atvirkščiai. Atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, jog skundą išnagrinėjus per ilgesnį terminą buvo priimtas neobjektyvus sprendimas ar kitu būdu dėl minėtos aplinkybės pažeistos asmenų teisės, todėl tokius argumentus vertintino kaip neturinčius įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad tyrimo metu nepateikdamas pareiškėjui A. N. 2011 m. rugsėjo 29 d. rašto, pažeidė Įstatymo 49 straipsnio 6 dalį ir Reglamento 6 punkte įtvirtintą teisingumo principą. Pradėjus tyrimą dėl 2011 m. gegužės 10 d. A. N. pateikto skundo, Inspektorius 2011 m. gegužės 27 d. raštu Nr. SK-113/S-493 kreipėsi į pareiškėją prašydamas pateikti paaiškinimus dėl susidariusios situacijos. Šiame rašte nurodyta, kad gautas ir kada gautas A. N. skundas, dėl kokios laidos, kokių galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų skundžiamasi, kaip pasireiškė galimi teisių ar teisėtų interesų pažeidimai. Tokiu būdu pareiškėjui iš esmės buvo perteiktas A. N. skundo turinys, jame nurodytos aplinkybės. Darė išvadą, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie gautą skundą, jam buvo pateiktos reikšmingos su skundu susijusios aplinkybės ir taip buvo užtikrinta jo teisė gauti apie jį turimą informaciją. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra fizinis asmuo, A. N. skundas negalėtų būti priskirtas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 ir 7 straipsniuose nurodytų kategorijų informacijai, todėl konkrečiu atveju nagrinėjamo įstatymo nuostata netaikytina. Pažymėjo, kad įstatyme nėra numatyta reikalavimo, jog apie gautą skundą turi būti informuojama pateikiant ir šio skundo kopiją. Dalis pateikiamų skundų neatitinka jų turiniui ir formai keliamų reikalavimų, juose gali būti formuluojami inspektoriaus kompetencijai nepriskirtini reikalavimai, inspektorius gali atsisakyti nagrinėti dalį skunde pateiktų reikalavimų. Būtų netikslinga ir neproporcinga viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) prašyti pateikti paaiškinimus ir dėl tokių reikalavimų. Skunduose taip pat gali būti nurodomos asmens privataus gyvenimo aplinkybės, valstybės, tarnybos, profesinės, komercinės, banko ir kitos Lietuvos Respublikos įstatymo saugomos paslaptys bei įstatymų saugomi asmens duomenys. Tokia informacija turi būti apsaugota. Pažymėjo, kad 2011 m. birželio 7 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl informacijos pateikimo, kuriame inter alia buvo prašoma pateikti A. N. skundo kopiją. Atsakydamas į šį raštą, inspektorius nurodė, kad remiantis Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu, asmuo turi teisę susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, tačiau šis įstatymas nenumato pareigos viešojo administravimo subjektui pateikti visą tyrimo metu surinktą medžiagą ir pateikti A. N. skundo kopiją. Taip buvo užtikrinta pareiškėjo teisė gauti apie jį turimą informaciją.

Teigė, jog 2011 m. rugsėjo 29 d. A. N. rašte nurodytos aplinkybės (pvz., kad žurnalistė neprisistatė ir nepaklausė, ar galima filmuoti, kad ji ėjo aplink sodybą ir filmavo, kad buvo paskleista informacija apie A. N. galimai padarytą nusikaltimą) susijusios su jo 2011 m. gegužės 10 d. skunde nurodytomis aplinkybėmis. Dėl šių aplinkybių 2011 m. rugpjūčio 2 d. buvo gauti pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose išsakyta pozicija dėl asmens filmavimo be jo sutikimo, dėl galimai neteisėto A. N. veiksmų pobūdžio. Inspektorius, įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, nusprendė, kad papildomai pateiktas aplinkybes įvertinti ir skundą išnagrinėti nėra būtina papildomai kreiptis į pareiškėją ir pakartotinai prašyti pateikti paaiškinimus, todėl 2011 m. rugsėjo 29 d. A. N. rašto kopija pareiškėjui nebuvo pateikta. Darė išvadą, kad pareiškėjas buvo informuota apie jo atžvilgiu pateiktą skundą, jam buvo nurodytos visos reikšmingos su skundu susijusios aplinkybės, užtikrinta teisė susipažinti su apie jį turimais duomenimis, todėl nėra pagrindo teigti, kad atliekant tyrimą pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas teisingumo principas ir tai būtų realus pagrindas sprendimą panaikinti. Taip pat nurodė, kad 2011 m. gegužės 10 d. skunde A. N. prašė nubausti R. J. ir įpareigoti paneigti laidoje išsakytus tikrovės neatitinkančius teiginius. Nurodė Įstatymo 51 straipsnio 1 dalį. Teigė, jog Inspektoriui pateikiamas prašymas turi atitikti Įstatyme numatytą inspektoriaus kompetenciją. Inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją už pastebėtus Įstatymo pažeidimus. Už Įstatymo pažeidimus atsako viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas. Pažymėjo, kad teikdamas paaiškinimus pareiškėjas nenurodė, kad jis nėra informacijos rengėjas, taip pat nenurodė, kad informacijos rengėjas yra kitas asmuo. Be to, pareiškėjo pateiktuose paaiškinimuose nurodytos laidos filmavimo aplinkybės (A. N. priėjo prie tvoros, maloniai pasisveikino, tai leido žurnalistei suprasti, kad jis neprieštarauja būti filmuojamas; A. N. atsisakius toliau bendrauti su žurnaliste, filmavimas buvo nutrauktas); nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria A. N. sudarytas sandoris buvo pripažintas apsimestiniu; nurodyta, kokios publikacijos yra laidoje nuskambėjusių teiginių pagrindas. Tokios pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro realų pagrindą manyti, kad pareiškėjui buvo žinoma informaciją rengusių asmenų pozicija ir ji realiai atsispindėjo pateiktuose paaiškinimuose. Dėl pareiškėjo atsakomybės nurodo, kad atsižvelgiant į Sprendime nurodytus argumentus, rodant A. N. namą buvo pažeista jo teisė į privataus gyvenimo apsaugą. Atsižvelgiant į Įstatymo normas, nustatančias viešosios informacijos skleidėjo sampratą, reiškia, kad viešosios informacijos skleidėjas yra atsakingas už viešai skleidžiamos informacijos turinį. Nepagrįstas pareiškėjo aiškinimas, kad jam negali būti taikomos žurnalistams numatytos pareigos ir atsakomybė už šių pareigų nesilaikymą. Tik viešai paskleidus informaciją tampa žinoma, koks buvo surinktos (parengtos) informacijos turinys. Tik nuo pareiškėjo valios priklauso, kokia bus skleidžiamos informacijos apimtis, kokiu būdu ji bus atskleista visuomenei ir ar iš viso ji bus skleidžiama viešai, nes tik pareiškėjas kontroliuoja žiniasklaidos priemonės turinį – būtent pareiškėjas turi „TV3“ televizijos programos transliavimo licenciją. Turėdamas atitinkamą leidimą (licenciją), pareiškėjas yra ne tik viešosios informacijos skleidėjas, bet ir televizijos programų transliuotojas. Tik nuo pareiškėjo veiksmų priklausė, kokia informacija konkrečiu atveju bus paskleista. Kiekvienu atveju viešosios informacijos skleidėjas, prieš skleisdamas informaciją, turi įsitikinti, kad informacija surinkta etiškai, teisėtai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Kadangi pareiškėjas neturi pareigos skleisti kitų asmenų parengtos informacijos, paskelbdamas tokią informaciją jis prisiima visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą ir privalo atsakyti už pažeidimus, jeigu tokie padaryti rengiant paskleistą informaciją. Pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos skleidėjas ir „TV3“ televizijos programos transliuotojas, savo veikloje naudodamasi trečiųjų asmenų (žurnalistų, korespondentų) paslaugomis, kurie veikia ne savo asmeniniais interesais, o pareiškėjo naudai, negali nusišalinti nuo šių asmenų darbo rezultatų kontrolės. Priešingas įstatymo nuostatų aiškinimas nepagrįstai susiaurintų jų taikymą viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu taip, kad jam negalėtų būti taikoma atsakomybė už žurnalistų pareigų nesilaikymą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos skleidėjas, konkrečiu atveju niekaip negali atsiriboti nuo žurnalistinio darbo bei žurnalistinės etikos reikalavimų pagal Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vadovaujantis sistemine Visuomenės informavimo įstatymo normų analize, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos kompetencijai priklauso nagrinėti klausimą ar viešosios informacijos skleidėjai (platintojai), inter alia, padarė profesinės etikos pažeidimų. Nagrinėjamo ginčo atveju ši teismo išvada svarbi ne tiek dėl to, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija gali vertinti viešosios informacijos skleidėjo veiklą, o kiek kitu aspektu – viešosios informacijos skleidėjo veikla gali būti vertinama profesinės (žurnalistinės) veiklos aspektu. Šiuo atveju pareiškėjui atsakomybė gali būti taikoma ne tik kaip viešosios informacijos skleidėjui, bet ir kaip asmeniui, kartu dalyvavusiam (bendradarbiavusiam) rengiant (kuriant) ginčo laidą „Paskutinė instancija“. Tokią pareiškėjo atsakomybę patvirtino Televizijos laidos sukūrimo sutarties (toliau – ir Sutartis) turinys ir joje numatyti pareiškėjo ir laidos rengėjo bendradarbiavimo principai kuriant ir transliuojant laidą „Paskutinė instancija“.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. pateiktame atsiliepime (t. I, b. l. 111-112) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad aplinkybė, jog praleistas terminas priimti sprendimą, negali būti pagrindas naikinti ar keisti Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą. Spendimo turinys leidžia spręsti, kad Inspektoriaus tarnybai teko rinkti arba tikrinti įvairių institucijų - Registrų centro, teismų dokumentus, ankstesnius straipsnius spaudoje ir juos vertinti. Tai didelė darbo apimtis ir tik kruopštus tų dokumentų tyrimas, jų analizavimas sudarė Inspektoriui galimybę išspręsti skundo esmę. Todėl darbo apimtis pateisina skundo nagrinėjimo trukmę. Skunde nurodytas terminas nėra naikinamasis. Termino praleidimas nėra besąlygiška vada sprendimui naikinti net ir tuo atveju, jeigu terminas būtų praleistas dėl Inspektoriaus tarnybos darbuotojų aplaidumo. Ilgas skundo nagrinėjimas jeigu ir galėjo pažeisti kieno nors teises, tai tik to, kuris kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių dėl UAB „TELE-3“ parodyto neteisingo reportažo laidoje „Paskutinė instancija“. Todėl šiuo atveju išsamus skundo išnagrinėjimas ne pažeidė teisėtumo principą, o padėjo jo nepažeisti ir laikytis. Taip pat nurodė, kad Inspektoriaus Sprendime yra išsamiai paaiškinta dėl visų jo skunde nurodytų motyvų. UAB „TELE-3“ buvo supažindinta su jo skundu ir nebuvo pažeistas teisėtumo principas, įtvirtintas Įstatymo 49 straipsnio 6 dalyje. Inspektoriaus Sprendime išsamiai išnagrinėti žurnalistės veiksmai, todėl neatitinka tikrovės teiginys, kad žurnalistės veiksmai rengiant reportažą, nebuvo tiriami ir vertinami. Laidoje „Paskutinė instancija“ informacijos rinkimas ir pateikimas apie jį glaudžiai tarp savęs susijęs. Jeigu Inspektorius būtų šiuos procesus išskyręs, tai būtų atlikęs dirbtinai, būtų apsunkinęs sprendimą. Laidoje „Paskutinė instancija“ be jo sutikimo parodytas reportažas apie jį akivaizdžiai pažeidžia jo privataus gyvenimo teisę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį ir Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 14 straipsnio 2 dalį ir 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktus. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat prašė priteisti turėtas išlaidas už teisinę pagalbą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tele-3“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai, kad Žurnalistų etikos inspektorius, skirdamas pareiškėjui UAB „TELE-3“ įspėjimą dėl pažeidimų, neatsižvelgė į tai, kad informacijos rinkimas ir viešas skelbimas, laiko ir juos padariusių asmenų ir atsakomybės taikymo atžvilgiu yra atskiri veiksmai, o kadangi pareiškėjas nėra programos „Paskutinė instancija“ rengėjas, t. y. viešosios informacijos rengėjas, laidą rengę žurnalistai nebuvo ir nėra susiję su juo nei darbo, nei autorinėmis sutartimis, už viešosios informacijos rengėjui ir žurnalistui Įstatymu nustatytų pareigų nesilaikymą negali atsirasti atsakomybė viešosios informacijos skleidėjui, yra nepagrįsti. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 14 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, 41 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9 punktus. Pažymėjo, kad pateiktame skunde pareiškėjas iš esmės neginčijo, o byloje pateikti įrodymai – A. N. skundai Žurnalistų etikos inspektoriui, jo atsiliepime nurodyti duomenys ir laidos vaizdo įrašas – patvirtino, kad rengiant televizijos laidą „Paskutinė instancija“ (TV3, 2010-10-14), taip pat ją transliuojant, buvo padaryti minėti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai, t. y. žurnalistė neprisistatė, neįspėjo apie filmavimą, A. N., nesant jo sutikimo, buvo filmuojamas privačioje aplinkoje, nufilmuota medžiaga, kurioje rodomas A. N. namas, buvo paskelbta be jo sutikimo. Teismas nurodė Įstatymo 51 straipsnio 1 ir 2 dalis, 2 straipsnio 76 dalį. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Įstatymo 2 straipsnio 76 dalį ir 51 straipsnį ir kitas šio įstatymo nuostatas dėl viešosios informacijos skleidėjo atsakomybės už viešosios informacijos rengėjo ir žurnalistų, kurie nėra su juo susiję darbo ar autorinėmis sutartimis, veiksmus, išaiškinta, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalies ir 87 dalies, 10 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 51 straipsnio 1 dalies normas, nustatyta, kad už parengtos informacijos turinį ir teisėtumą atsakomybė kyla ir viešosios informacijos skleidėjui, kuris yra atsakingas ir už veiksmus asmenų, neteisėtai ir neetiškai rinkusių informaciją; kadangi viešosios informacijos skleidėjas neturėjo pareigos skleisti viešosios informacijos skleidėjo parengtą informaciją, nusprendęs tai daryti nepaisydamas trečiojo suinteresuoto asmens prieštaravimo, jis prisiima visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą, kuri apima ir pareigą atsakyti už pažeidimus, jei tokie nustatyti renkant (rengiant) paskleistą informaciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1198/2012, 2012 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1198/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas UAB „Tele-3“, būdamas viešosios informacijos skleidėjas, yra atsakingas už A. N. teisės į privatų gyvenimą pažeidimus renkant ir skleidžiant informaciją televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ („TV3“, 2010-10-14), dėl to pagrįstai ir teisėtai buvo įspėtas dėl sprendime nurodytų pažeidimų. 

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kiti pareiškėjo skunde nurodyti A. N. skundo tyrimą ir Sprendimo priėmimą reglamentuojančių aktų reikalavimų pažeidimai nėra pagrindas naikinti ginčijamą Sprendimą. Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnį, Įstatymo 20 straipsnio 13 dalį ir pažymėjo, kad, kadangi šioje normoje įtvirtintas skundo nagrinėjimo, bet ne patraukimo atsakomybėn pagal Įstatymą terminas, šio termino pažeidimas savaime nėra pagrindas naikinti ginčijamą sprendimą. Pažymėjo, kad Inspektorius, atlikdamas skundų tyrimą, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis administracinės procedūros vykdymą, o taip pat užtikrinti minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytą asmens teisę susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, taip pat teisę pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus, kas iš esmės gali būti padaryta informuojant asmenį, dėl kurio veikos pradėta administracinė procedūra, apie pateiktų skundų ar pranešimų turinį arba pateikiant juos asmeniui ir prašant dėl jų pasiaiškinti. Nors šiuo atveju Žurnalistų etikos inspektorius neinformavo pareiškėjo apie 2011 m. rugsėjo 29 d. gautą papildomą A. N. skundą, pareiškėjas UAB „TELE-3“ neteigė, o byloje nebuvo duomenų, kad ši aplinkybė, kaip ir aplinkybė, jog administracinės procedūros metu nebuvo apklausti televizijos laidą rengę žurnalistai, būtų kaip nors įtakojusios reikšmingų aplinkybių ištyrimą bei Sprendimo pagrįstumą dalyje, kurioje jis yra ginčijamas šioje administracinėje byloje. Teismo vertinimu, skundo teiginiai, susiję su ginčijamo Sprendimo nenuoseklumu ir neišsamumu (nepasisakyta dėl prašymų nubausti žurnalistę ir kt.), iš esmės susiję su sprendimo dalimi, kuri nėra ginčijama, be to, neturi įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. prašė priteisti išlaidas už teisinę pagalbą, tačiau įrodymų apie turėtas išlaidas nepateikė.

III.

Pareiškėjas UAB „Tele-3“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 185-189) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šioje administracinėje byloje.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalį. Šioje normoje numatytas 3 mėnesių terminas skundui išnagrinėti yra Inspektoriui privalomas, Inspektoriaus sprendimas, priimtas pažeidžiant šį terminą, yra naikintinas. Nurodo Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį ir Įstatymo 50 straipsnio 13 dalį. Daro išvadą, kad Inspektorius privalo laikytis jam teisės aktų numatomos pareigos skundus nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Teigia, jog Įstatymo normos nenumato skundo nagrinėjimo termino pratęsimo ar atnaujinimo tvarkos, todėl darytina išvada, kad šis terminas yra imperatyviai taikytinas. Be to, Inspektorius nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad Inspektorius Įstatymo ar kitų Inspektoriaus veiklą reglamentuojančių teisės aktų tvarka pratęsė ar atnaujino imperatyvų skundo išnagrinėjimo terminą. Paaiškina, kad Inspektorius A. N. skundą gavo 2011 m. gegužės 10 d. 2011 m. rugsėjo 29 d. A. N. savo skundą papildė. Šios aplinkybės yra nustatytos byloje. Atsižvelgdamas į tai, Inspektorius turėjo ištirti skundą vėliausiai iki 2011 m. gruodžio 29 d., tačiau Sprendimą Inspektorius priėmė tik 2012 m. vasario 9 d., t. y. terminą praleidęs 42 dienomis. Pareiškėjo įsitikinimu, termino praleidimas, niekaip nepagrindžiant objektyviomis aplinkybėmis tokių veiksmų, yra pagrindas naikinti sprendimą. Lietuvos teismų praktikoje panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-326/2007) konstatuota, jog įstatymo nustatyto termino praleidimas yra pakankamas pagrindas naikinti viešojo administravimo subjekto sprendimą. Be to, aiškindama terminą reglamentuojančios nuostatos taikymą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija pažymėjo, kad joje nurodytas terminas suformuluotas imperatyviu būdu, todėl jis priskirtinas prie naikinamųjų terminų kategorijos. Teigia, jog svarbu ir tai, kad viešosios informacijos rengėjas šiuo metu yra kitas ir pareiškėjas nebeturi galimybės pritaikyti sutartinę atsakomybę už laidos sukūrimo sutarties pažeidimą, kuris buvo nustatytas Inspektoriui pavėluotai priėmus sprendimą.

Taip pat dėsto, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pareiškėjo, kaip viešosios informacijos skleidėjo, atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir priimdamas sprendimą nepagrįstai pritaikė atsakomybę viešosios informacijos skleidėjui už viešosios informacijos rengėjo veiksmus. Teigia, jog Įstatymo 2 straipsnio 75 ir 76 dalyse numatytos dvi skirtingos viešosios informacijos rengėjo ir viešosios informacijos skleidėjo sąvokos. Ši aplinkybė rodo, kad įstatymų leidėjas siekė atriboti šiuos du subjektus, skirtingai sureglamentuodamas jų teisinį statusą, teises ir pareigas bei atsakomybę už Įstatymo konkrečiam subjektų ratui numatytų pareigų nevykdymą. Ar pareiškėjas yra ir informacijos rengėjas, ar tik skleidėjas, yra fakto klausimas, todėl tai vertintina pagal faktines aplinkybes. Inspektorius atlikdamas tyrimą neanalizavo pareiškėjo statuso, todėl laikytina, kad Inspektorius neatliko išsamaus tyrimo. Pareiškėjo teigimu, sutarties tarp pareiškėjo ir viešosios informacijos rengėjo, esančios byloje, turinys atskleidžia, kad šios sutarties objektas buvo konkrečių laidų sukūrimas (Sutarties 1.2 punktas), t. y. rengėjas įsipareigojo už sutartyje nustatytą užmokestį pateikti pareiškėjui kokybišką laidos įrašą transliacijai per „TV3“ televizijos programą. Sutartyje taip pat susitarta dėl rengėjo įsipareigojimo užtikrinti ir garantuoti, kad laidos tiek formos, tiek turinio atžvilgiu būtų sukurtos laikantis visų Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, įskaitant, bet neapsiribojant, Įstatymo reikalavimų; kad laida nepažeistų visuomenės informavimo srityje saugomų asmens, valstybės ir visuomenės teisių bei teisėtų interesų, įskaitant, bet neapsiribojant, asmens garbės ir orumo, privataus gyvenimo ir jo slaptumo, nepilnamečių interesų, teisės į atvaizdą (Sutarčių 3.1 p. (vii) papunktis). Šios ir kitos sutarties nuostatos įrodo, kad laida, kurioje skleista informacija, buvo sukurta ne pareiškėjo, o nepriklausomo prodiuserio, kuris turėjo pareigą užtikrinti laidos atitiktį bet kokiems teisės aktų reikalavimams, ir todėl pareiškėjas nėra viešosios informacijos rengėjas laidos atžvilgiu.

Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teigia, jog Sutarčių nuostatos atspindi faktą, jog pareiškėjo darbuotojai laidų, įkaitant ir anonsus, rengimo procese nedalyvauja: Sutartyse aiškiai atskirtos šalių teisės ir pareigos ir nėra jokių nuostatų, iš kurių galima būtų spręsti, kad pareiškėjas turi pareigas daryti įtaką laidų turiniui (Sutarties 3.2 str.). Laida buvo rengiama UAB „TV PRO media“, o parengus pateikiama skelbti pareiškėjui. Argumentas, kad visuomenės informavimo priemonė sprendžia, kokias laidas įtraukti į savo programų tinklelį, todėl ji parengia programą žiūrovui, yra nepagrįstas. Juk ne programų tinklelio rengime, ne programos laidų ir jų anonsų laiko atžvilgiu išdėstyme ar panašiuose techniniuose informacijos pateikimo sprendimuose buvo konstatuoti pažeidimai, o pačioje laidoje - dėl informacijos rinkimo procese atliktų veiksmų. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas bylos atveju turi būti traktuojamas tik kaip viešosios informacijos skleidėjas, o ne jos rengėjas.

Nurodo, jog Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 14 straipsnio 2 dalis šiuo konkrečiu atveju buvo pažeistos ne viešosios informacijos skleidėjo, o rengėjo veiksmais. Teigia, kad Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktų nuostatos numato pareigas tik viešosios informacijos rengėjui ir nenumato jokių įsipareigojimų viešosios informacijos skleidėjui. Pažymi, jog pareiškėjas neturi galimybių kontroliuoti konkrečios laidos ir jos anonsų turinio - tai viešosios informacijos rengėjo pareiga. Tuo atveju, jeigu Įstatymas būtų taikomas ir aiškinamas taip, kad viešosios informacijos skleidėjas turi atsakyti už visų subjektų, dalyvaujančių viešosios informacijos rengime veiksmus, atsakomybė tarp visų viešosios informacijos rengime ir skleidime dalyvaujančių subjektų būtų paskirstoma neproporcingai ir susiklostytų situacija, kai atsakomybė už galimus pažeidimus būtų taikoma tik viešosios informacijos skleidėjui. Tuo tarpu normos, reglamentuojančios viešosios informacijos rengėjo pareigas ir atsakomybę, būtų pripažintinos neveikiančiomis ir teisine prasme „mirusiomis“, nors tam nėra jokio pagrindo.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 6-8) prašo

pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir netenkinti prašymo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalies nuostatas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009, Nr. A525-668/2011, Nr. A525- 897/2011, Nr. A602-1192/2012, Nr. A492-1645/2012. Taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pareiškėjo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Pažymi, kad konkrečiu atveju pareiškėjui atsakomybė gali būti taikoma ne tik kaip viešosios informacijos skleidėjui, bet ir kaip asmeniui, kartu dalyvavusiam (bendradarbiavusiam) rengiant (kuriant) ginčo laidą „Paskutinė instancija“. Tokią pareiškėjo atsakomybę patvirtina teismui pateiktos Televizijos laidos sukūrimo sutarties turinys ir joje numatyti pareiškėjo ir laidos rengėjo bendradarbiavimo principai kuriant ir transliuojant laidą „Paskutinė instancija“. Pažymi, kad pareiškėjo su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis sudaryta sutartis negali panaikinti jam įstatymuose numatytų pareigų. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sudaręs sutartį dėl laidos rengimo, kurios nuostatos numato, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikia Įstatymo ir kitų įstatymų nuostatas atitinkančią laidą, nereiškia, jog pareiškėjas yra atleidžiamas nuo Įstatymo numatytos pareigos užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos rengėju ir televizijos programos („TV3“) transliuotoju, pats turi teisę pasirinkti, kokiu būdu ir priemonėmis užtikrins jam teisės aktais numatytų pareigų įgyvendinimą. Teigia, kad pareiškėjas konkrečiu atveju negali atsiriboti nuo žurnalistinio darbo bei žurnalistinės etikos reikalavimų pagal Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 5, 6 ir 9 punktus. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką: 2012-05-07 nutartis administracinėje byloje Nr. Al46-1198/2012, 2012-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, 2012-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1314/2012, 2012-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1467/2012.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendime  atkartojami Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012-02-09 sprendimo Nr. SPR–7 „Dėl televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ (TV3, 2010-10-14) paskelbtos informacijos“ ir atsiliepimo į skundą atskiri teiginiai. Ženklią sprendimo dalį sudaro teisės aktų nuostatų citavimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos atkartojimas. Kaip matyti, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo dėstomi argumentai yra grupuojami, t. y. suskirstyti į 4 grupes. Tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime kiekvienai argumentų grupės analizei skiria minimalų dėmesį, t. y. remdamasis atsakovo Sprendimo ir atsiliepimo į skundą teiginiais, apsiriboja vienu sakiniu, taip pripažindamas Žurnalistų etikos inspektoriaus veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi pirmosios instancijos teismas savo sprendime visapusiškai netiria ir nevertina pareiškėjo UAB „TELE-3“ skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, taip pat sprendimo ir atsiliepimo į skundą motyvų perrašymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo atsikirtimų į ginčijamus sprendimus, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–388/2011). Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22  d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.