Baudžiamoji byla Nr. 1A-438/2011
Proceso Nr. 1-31-1-00631-2005-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.8.10; 1.2.4.2.9; 2.1.7.4;
2.4.6.4.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teisėjų: Svajūno Knizlerio, Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,
gynėjoms: Annai Grinevič, Elenai Žilėnienei, Eleonorai Adai Unčiurienei,
nuteistiesiems: V. D., A. J., A. C.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams;
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šios bausmės neatlikta dalis – 3 metai, 8 mėnesiai ir 22 dienos – dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
A. C. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Klaipėdos m. apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams;
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta 2 metų 8 mėnesių ir 23 dienų ankstesne bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
V. D., A. C. ir A. J. dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Iš V. D., A. C. ir A. J. solidariai priteista: nukentėjusiajam V. Š. 200 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. G. 67 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Dėl nukentėjusiojo V. Š. likusios civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo jam pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
V. D., A. C. bei A. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su dviem asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2005 m. liepos 30 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini) ties namu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą pavartojant fizinį smurtą, užpuolė nukentėjusiuosius V. M., A. M. (A. M.), V. Š., A. G., A. B. ir, kartu su bendrininkų grupe veikusiais asmenimis pavartoję fizinį smurtą – tyčia spyrę ir sudavę kumščiais ne mažiau kaip keturis smūgius V. Š. į galvą, krūtinę bei juosmenį, dėl to pastarajam padarę nesunkų sveikatos sutrikdymą (poodinę kraujosruvą kairiajame paakyje su kraujosruvomis kairės akies abiejuose vokuose ir kraujo išlaja po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimą, odos nubrozdinimus kairio antakio ir kairio skruosto bei kairio užausio srityse, kairės krūtinės ląstos pusės sumušimą, kairės juosmens srities sumušimą), ne mažiau kaip tris smūgius A. M. į galvą, dėl to pastarajam padarę nežymų sveikatos sutrikdymą (muštinę žaizdą ir poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžimą), bei penkis smūgius V. M. į krūtinę ir liemenį, dėl to pastarajam padarę nežymų sveikatos sutrikdymą (poodines kraujosruvas abiejų rankų dilbių, abiejų spenelių, dešinio šonkaulių lanko srityse), pagrobė nukentėjusiųjų turtą – V. Š. laikrodį „Seiko“ su apyranke, kurių vertė 100 Lt, 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGHR 210S“, A. G. 10 Lt vertės rankinę ir joje buvusius 7 Lt pinigų, bendros 20 Lt vertės du raktus, 30 Lt vertės kosmetikos reikmenis, 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“.
V. D., A. C. ir A. J. taip pat buvo kaltinami tuo, kad nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų: veikdami bendrininkų grupe su dviem asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2005 m. liepos 30 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini) ties namu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą pavartojant fizinį smurtą, užpuolė nukentėjusiuosius V. M., A. M., V. Š., A. G., A. B. ir, bendrais veiksmais su bendrininkų grupe veikiančiais asmenimis tyčia sudavę kojomis bei rankomis ne mažiau kaip šešis smūgius V. M. į galvą, padarę jam sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius ir pasibaigusius V. M. mirtimi 2005 m. liepos 31 d. 7.06 val. galvos sužalojimus, dėl kurių išsivystė galvos smegenų koma – kairio smilkinio srities kraujosruvą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimo-kontuzinį židinį kairio pusrutulio smilkininės skilties sferinio paviršiaus žievėje, poodinę kraujosruvą pakaušyje, kraujo išsiliejimą po smegenėlių minkštais dangalais, galvos smegenų sumušimą dešinio smegenų pusrutulio srityse, kraujo išsiliejimą po minkštais dešinio pusrutulio dangalais, kietuoju smegenų dangalu, į galvos smegenų skilvelių sistemą, kraujosruvą viršutiniame dešinės akies voke, kraujosruvas lūpų gleivinėse, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, taip jį nužudė.
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu V. D., A. C. bei A. J. dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, jog šis V. D., A. C. ir A. J. inkriminuotas kaltinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Teismas nenustatė, kad V. D., A. C. ir A. J. padarė V. M. mirtį sukėlusius sužalojimus ar patys mušė V. M., taip pat nenustatė, jog V. D., A. C. ir A. J. veikė bendrininkų grupe su dviem asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, turėdami tyčią nužudyti V. M.
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino V. D., A. C. ir A. J. kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, bei paskyrė teisingas bausmes už šią veiką, tačiau dėl kitos veikos konkretizuodamas kaltininkų veiksmus netinkamai įvertino įrodymus, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir A. C. nepagrįstai išteisino pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl V. M. nužudymo, o V. D. bei A. J. veikos neperkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Taigi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, todėl nuosprendis šioje dalyje neteisėtas ir nepagrįstas.
V. D., A. C. bei A. J. kaltinti padarę plėšimą ir nužudę kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų. Teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog jie bei nuo ikiteisminio tyrimo vėliau pasislėpę R. V. ir P. V. susitarė prikibti prie nukentėjusiųjų, sukelti muštynes bei sumušus vyrus pagrobti turtą, tačiau susitarimas neapėmė mirtinų padarinių, t. y. V. M. nužudymo. Kaltininkų išankstinis susitarimas apėmė fizinio smurto – smūgių sudavimo rankomis ir kojomis – pavartojimą. Teismas pagrįstai nurodė, kad už V. M. nužudymą atsako tik tie bendrininkai, kurie, viršiję susitarimo ribas, padarė nukentėjusiajam mirtį sukėlusius sužalojimus, bet netinkamai nustatė bendrininkų išankstinio susitarimo laipsnį, neatskleidė tyčios turinio ir padarė netinkamas išvadas dėl kaltininkų veiksmų bei kilusių padarinių, kuriuos apėmė jų tyčia.
Prokuroras skunde teigia, jog bendro pobūdžio susitarimas sumušti nukentėjusiuosius rodo bendrininkus numačius galimybę padaryti bet kokio masto (sunkaus, nesunkaus ar nežymaus) nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymus. Žalodami nukentėjusiuosius kaltinamieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. suprato, kad suduodami smūgius į galvą bei kitas kūno vietas kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė galimybę sutrikdyti sveikatą ir to norėjo, savo sąmonėje nedetalizuodami sveikatos sutrikdymo masto. Tokias išvadas patvirtina objektyvūs ir teismo pripažinti įrodytais bylos duomenys. Prieš nukentėjusiuosius V. Š., A. M. bei V. M. iš esmės buvo smurtaujama vienodai: V. Š. spiriant ir kumščiais suduota ne mažiau kaip keturi smūgiai į galvą, krūtinę bei juosmenį (nesunkus sveikatos sutrikdymas), A. M. – ne mažiau kaip trys smūgiai į galvą (nežymus sveikatos sutrikdymas), o V. M. – ne mažiau kaip penki smūgiai į krūtinę ir liemenį bei ne mažiau kaip šeši smūgiai į galvą (sunkus sveikatos sutrikdymas). Visi kaltinamieji tiesiogiai dalyvavo nukentėjusiuosius žalojant, matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, jiems pritarė ir patys aktyviai sudavė smūgius rankomis bei kojomis. Taigi jų susitarimas sumušti apėmė bet kokį smurtą, juos tenkino bet kokie sveikatos sutrikdymo masto padariniai, tačiau susitarimas neapėmė mirtinų padarinių. Dėl to nustačius, jog peržengtos susitarimo ribos nužudant V. M., jų kaip bendrininkų veika dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo turi būti kvalifikuota pagal sunkiausius kilusius padarinius dėl sveikatos sutrikdymo, t. y. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nepriklausomai nuo to, kokius sužalojimus kuriam nukentėjusiajam kiekvienas iš bendrininkų padarė. Tokią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Dėl V. M. nužudymo.
V. D. viso proceso metu nuosekliai tvirtino matęs A. C. kumščiais sudavus stovinčiam V. M. smūgius į veidą, nuo kurių šis nugriuvo, tada pribėgus P. V. ir spyrus gulinčiam V. M. į galvą. Smūgiuodamas į galvą A. C. ranka dengėsi veidą, vėliau paaiškino, kad vyriškis, kurį jis su P. V. mušė, yra jo kaimynas. Akistatos su A. C. metu V. D. parodė matęs, jog V. M. buvo atsistojęs ir bandė gintis, o A. C. viena ranka dengė savo veidą, kita ranka sudavė V. M. ne mažiau kaip penkis smūgius į veidą. Smūgius į veidą patvirtina teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 711/05 (03) duomenys.
V. D. parodymus iš dalies patvirtina A. J. parodymai A. C. po muštynių sakius, kad vienas iš nukentėjusiųjų yra jo kaimynas. Šias bylos aplinkybes patvirtina rašytiniai bylos duomenys, jog ir A. C., ir V. M. gyveno tame pačiame name šalia esančiuose butuose, taigi buvo pažįstami.
V. D. akistatos su A. C. metu duotus parodymus, kad V. M. bandė gintis, patvirtina teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 711/05 (03) duomenys dėl poodinių kraujosruvų abiejų rankų (dilbių) srityse, kurios galėjo būti patirtos pasyvios savigynos metu. Šie duomenys paneigia nukentėjusiųjų parodymus, jog V. M. konflikto metu miegojo, buvo mušamas gulintis ir nesigynė.
Nukentėjusiųjų parodymus, kad V. M. užpuolimo metu nebuvo atsistojęs, jį mušė gulintį, teismas laikė nuosekliais ir patikimais, tačiau visi nukentėjusieji įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl jų parodymus reikėtų laikyti patikimais tiek, kiek juos patvirtina bylos duomenų visuma. Nukentėjusysis V. Š. parodė, jog užpuolimo metu V. M. buvo jam už nugaros ir jis nematė, kokioje padėtyje bei kokie veiksmai prieš V. M. atlikti. Ikiteisminio tyrimo metu pasislėpęs P. V. parodė buvus tris vyrus ir dvi moteris, pastarosios bei du vyrai sėdėjo, o vienas vyras stovėjo.
Vertinant V. D. parodymų patikimumą reikėtų atsižvelgti į tai, kad jam būtų parankiau duoti melagingus parodymus ir apkalbėti nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusį P. V. ar mirusį R. V., bet ne kartu teisiamą A. C.
Prokuroro nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu patikimai nustatyta, jog užpuolimo metu A. C. rankomis sudavė V. M. ne mažiau kaip penkis smūgius į veidą. Nukentėjusysis V. M. mirė dėl patirtos sunkios galvos traumos. Kadangi A. C., peržengęs susitarimo su kitais bendrininkais ribas, plėšimo metu nužudė V. M., jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija).
Be to, A. C. ir A. J. paskirtas bausmes bendrindamas su ankstesniais nuosprendžiais, teismas juos „išbendrino“ ir tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. D., nuteistą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteisti laisvės atėmimu 5 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes ir bausmę, paskirtą Klaipėdos m. apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu, subendrinti apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
A. J., nuteistą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteisti laisvės atėmimu 5 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes ir bausmę, paskirtą Klaipėdos m. apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
A. C., nuteistą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nuteisti laisvės atėmimu 8 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes ir bausmes, paskirtas Klaipėdos m. apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu, Klaipėdos m. apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžiu bei Palangos m. apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
visiems nuteistiesiems į bausmės laiką įskaityti pagal ankstesnius nuosprendžius atliktas bausmes ir suėmimo laiką.
Nuteistasis A. C. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad prokuroro skundas šališkas ir nepagrįstas. Prokuroras, prašydamas skirti laisvės atėmimo bausmę 8 metams, neatsižvelgė, jog nusikaltimo padarymo metu jis buvo nepilnametis. Prokuroras jo kaltę grindžia vien melagingais V. D. parodymais.
Teismo posėdyje prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistieji bei jų gynėjai prašo prokuroro skundą atmesti.
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, visų nuteistųjų nepripažinimas kaltais dėl V. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo pagrįstas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Klaidai ištaisyti ir veikai tinkamai kvalifikuoti naikinama nuosprendžio dalis, kuria šie asmenys išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Taip pat nuteistiesiems netinkamai subendrintos bausmės, dėl to nuosprendis keičiamas.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl nuteistųjų V. D., A. C. ir A. J. veikos kvalifikavimo
Apeliacinės instancijos teismas nustatė:
V. D., A. C. bei A. J., veikdami bendrininkų grupe su dviem asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2005 m. liepos 30 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini) ties namu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą pavartojant fizinį smurtą, užpuolė nukentėjusiuosius V. M., A. M., V. Š., A. G., A. B. ir, bendrais veiksmais su bendrininkų grupe veikusiais asmenimis pavartoję fizinį smurtą – tyčia spyrę ir sudavę kumščiais ne mažiau kaip keturis smūgius V. Š. į galvą, krūtinę bei juosmenį, dėl to pastarajam padarę nesunkų sveikatos sutrikdymą (poodinę kraujosruvą kairiajame paakyje su kraujosruvomis kairės akies abiejuose vokuose ir kraujo išlaja po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimą, odos nubrozdinimus kairio antakio ir kairio skruosto bei kairio užausio srityse, kairės krūtinės ląstos pusės sumušimą, kairės juosmens srities sumušimą), ne mažiau kaip tris smūgius A. M. į galvą, dėl to pastarajam padarę nežymų sveikatos sutrikdymą (muštinę žaizdą ir poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžimą), o V. M. – penkis smūgius į krūtinę ir liemenį, pastarajam padarę poodines kraujosruvas abiejų rankų dilbių, abiejų spenelių, dešinio šonkaulių lanko srityse (nežymų sveikatos sutrikdymą), bei ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą, padarę galvos sužalojimus, dėl kurių išsivystė galvos smegenų koma – kairio smilkinio srities kraujosruvą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kairio pusrutulio smilkininės skilties minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimo-kontuzinį židinį kairio pusrutulio smilkininės skilties sferinio paviršiaus žievėje, poodinę kraujosruvą pakaušyje, kraujo išsiliejimą po smegenėlių minkštais dangalais, galvos smegenų sumušimą dešinio smegenų pusrutulio srityse, kraujo išsiliejimą po minkštais dešinio pusrutulio dangalais, kietuoju smegenų dangalu, į galvos smegenų skilvelių sistemą, kraujosruvą viršutiniame dešinės akies voke, kraujosruvas lūpų gleivinėse, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą (V. M. mirė 2005 m. liepos 31 d. 7.06 val.), pagrobė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą nukentėjusiųjų turtą.
Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrininkų išankstinio susitarimo laipsnį, neatskleidė tyčios turinio ir padarė netinkamas išvadas dėl kaltininkų veiksmų bei kilusių padarinių, kuriuos apėmė jų tyčia.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis ne mažiau kaip dviejų susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.
Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai ir kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.
Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.).
Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį plėšimas yra tuo atveju, kai pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobiamas svetimas turtas. Plėšimo sąvoka yra sudėtinė, iš dalies sujungianti svetimo turto pagrobimo ir nusikaltimo žmogui požymius. Plėšimo pavojingumą parodo du kėsinimosi objektai – asmens sveikata ir žmogaus veiksmų laisvė. Plėšimo metu pavartotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Plėšimo metu vartojamas fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis žmogaus kūnui. Jo padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kita vertus, plėšimas neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, todėl, jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog V. D., A. C., A. J. ir nuo ikiteisminio tyrimo vėliau pasislėpę R. V. (R. V.) bei P. V. susitarė prikibti prie nukentėjusiųjų, sukelti muštynes ir sumušus vyrus pagrobti turtą, tačiau susitarimas neapėmė mirtinų padarinių, t. y. kurio nors iš užpultųjų nužudymo. Kaltininkų išankstinis susitarimas apėmė fizinio smurto – smūgių sudavimo rankomis bei kojomis – pavartojimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, bendro pobūdžio susitarimas sumušti nukentėjusiuosius rodo bendrininkus numačius galimybę padaryti bet kokio masto (nežymaus, nesunkaus ar sunkaus) nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymus. Prieš visus nukentėjusiuosius iš esmės buvo smurtaujama vienodai. Visi bendrininkai tiesiogiai dalyvavo nukentėjusiuosius žalojant, matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, jiems pritarė ir patys aktyviai sudavė smūgius rankomis bei kojomis. Taigi jų susitarimas sumušti apėmė bet kokį smurtą, juos tenkino bet kokie sveikatos sutrikdymo masto padariniai, kurių jie savo sąmonėje nedetalizavo, tačiau susitarimas neapėmė nukentėjusiųjų mirties, kadangi norint apiplėšti žudyti nereikia. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistuosius neturėjus išankstinės tyčios sukelti nukentėjusiesiems sunkių sužalojimų.
Bylos duomenys rodo, kad bendrininkų tyčia buvo alternatyvi, jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia (abu terminai nusako tą patį, nes kiekviena neapibrėžta tyčia yra kartu alternatyvioji tyčia).
Esant alternatyviai tyčiai, kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-366/2011 ir kt.).
Nors ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kokius konkrečiai sužalojimus kuriam nukentėjusiajam kiekvienas iš bendrininkų padarė, tačiau nusikalstamos veikos pobūdis, prieš nukentėjusiuosius pavartoto fizinio smurto intensyvumas, nusikalstamos veikos padariniai – V. Š. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 50-51), A. M. – nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 77), V. M. sunkiai sutrikdyta sveikata (t. 1, b. l. 14-16) – rodo, jog nukentėjusieji V. Š., A. M. ir V. M. sužaloti nusikalstamos veikos bendrininkų bendrais veiksmais, siekiant vieno tikslo – bet kokiu būdu ir bet kokiomis priemonėmis užvaldyti svetimą turtą. Dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo visi bendrininkai yra bendravykdytojai, nes jie veikė vieninga tyčia – pavartojant smurtą užvaldyti svetimą turtą, visiems bendrininkams buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai, išskyrus mirtį.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, visų nusikalstamos veikos bendrininkų veika dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo nepriklausomai nuo to, kokius sužalojimus kuriam nukentėjusiajam kiekvienas iš jų padarė, kvalifikuojama pagal plėšimo metu kilusius sunkiausius padarinius, kuriuos apėmė jų tyčia.
Taigi nuteistųjų V. D., A. C. ir A. J. veika kvalifikuotina ne tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kaip padarė pirmosios instancijos teismas, bet ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) kaip plėšimo bei sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų ideali sutaptis.
Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, naikinama nuosprendžio dalis, kuria visi trys nuteistieji išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes kitaip negalima pakeisti veikos kvalifikavimo.
Dėl V. M. nužudymo
Prokuroro apeliacinio skundo dalis, kad nuteistasis A. C., peržengęs susitarimo su kitais bendrininkais ribas, plėšimo metu nužudė V. M., yra nepagrįsta, jos objektyviai nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.
Prokuroras, apeliaciniame skunde neigdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl A. C. kaltės neįrodytumo, nurodo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistąjį V. D. nuosekliai parodžius, jog A. C. rankomis sudavė V. M. ne mažiau kaip penkis smūgius į veidą, nuo kurių šis nugriuvo.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė V. D. parodymus, susijusius su A. C. smurtavimu prieš V. M., kadangi byloje esantys įrodymai šių parodymų nepatvirtina.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, jog teismas tuos parodymus pagrįstai atmetė, nes bylos duomenys rodo, kad V. D. parodymai bylos nagrinėjimo eigoje keitėsi, jie nebuvo nuoseklūs.
Atkreipiamas dėmesys, jog prokuroras, vertindamas V. D. parodymus kaip nuoseklius, apeliaciniame skunde remiasi tik vienos apklausos bei akistatos su A. C. metu duotais parodymais ir visiškai nevertina pirmų apklausų bei pirmosios instancijos teisme duotų parodymų.
Pirmos apklausos metu (t. 2, b. l. 103-105) V. D. parodė matęs, kaip A. C. keletą kartų spyrė vyrui, turėjusiam laikrodį ,,Seiko“ (nustatyta, kad šis laikrodis pagrobtas iš V. Š.).
Šiuos parodymus V. D. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 108-109).
Antrą kartą apklaustas nepraėjus nė savaitei (t. 2, b. l. 106-107) V. D. jau parodė matęs, kaip A. C. spardė vyrą, rankoje turintį butelį (nustatyta, jog tai A. M.) ir minėtą V. Š.
Apklaustas daugiau nei po pusės metų (t. 2, b. l. 110-112) V. D. dar kartą pakeitė parodymus ir teigė matęs, kaip A. C., viena ranka dengdamas savo veidą, kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius stovinčiam vyriškiui, t. y. V. M., į galvos sritį, veidą, šis po smūgių nugriuvo ant žemės; vėliau A. C. pasakė, jog žmogus, kurį jis mušė, yra jo kaimynas, ir V. D. suprato A. C. ranka dengus savo veidą, kad jo neatpažintų.
Akistatos su A. C. metu (t. 2, b. l. 149) V. D. patvirtino tokius savo parodymus, tačiau jau teigė po įvykio iš paties A. C. sužinojęs, jog jis pažino kaimyną V. M., todėl jam smūgiuodamas užsidengė veidą, kad jo nepažintų.
Apklaustas daugiau nei po ketverių metų (t. 2, b. l. 119-120) V. D. parodė, jog visi jaunuoliai dalyvavo muštynėse, kiekvienas iš jų mušė kurį nors iš trijų vyrų. Konkrečiau kas ką mušė, neprisiminė, tai jis pasakė duodamas ankstesnius parodymus, kurie yra teisingi (teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal aptartus ankstesnius parodymus neaišku, kuriuos iš jų V. D. laiko teisingais).
Pirmosios instancijos teisme V. D. taip pat negalėjo prisiminti, kas ką mušė.
Apeliacinės instancijos teisme V. D. parodė A. C. dalyvavus muštynėse, tačiau negalįs tvirtinti, jog jis smūgius sudavė būtent V. M. Motyvuodamas savo parodymų kaitą jis paaiškino anksčiau sakęs kitaip, nes R. V. prašė duoti parodymus prieš A. C., kadangi jie pykosi. Kas sudavė V. M., V. D. tiksliai nematė. Muštynių metu buvo beveik visiškai tamsu, apšvietimo ten nebuvo, šviesa nuo gatvės nesklido, beveik nieko nesimatė. R. V. mušė V. M., o ką tuo metu darė A. C., neprisimena ir nematė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti nuteistojo V. D. parodymai paneigia prokuroro apeliacinio skundo argumentą, jog V. D. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie A. C. pavartotą smurtą prieš V. M.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad V. D. parodymus, jog smūgiuodamas V. M. į galvą A. C. ranka dengėsi veidą, iš dalies patvirtina A. J. parodymai A. C. po muštynių sakius, kad vienas iš nukentėjusiųjų yra jo kaimynas.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokie A. J. parodymai negali būti vertinami kaip patvirtinantys V. D. parodymus ir nesietini su A. C. noru būti neatpažintam. Priešingai, A. J. parodymai atitinka A. C. parodymus. Pastarasis nuosekliai tvirtino, jog tik pamatęs grupelę žmonių prie akmenų tarp jų pažino savo kaimyną V. M., jam jokių smūgių nesudavė (t. 2, b. l. 145-147, 148).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo tokiais A. C. parodymais, nes neįtikinama, kad jis, atpažinęs kaimyną, sąmoningai vartotų prieš jį smurtą norėdamas apiplėšti. Be to, nerealu, jog V. D., pats aktyviai smurtaudamas prieš kitus asmenis, nepažinodamas nukentėjusiųjų, tamsoje galėjo matyti, kad A. C. viena ranka užsidengė veidą, o kita sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius (dar ir skaičiavo!) būtent V. M.. Dėl to aptarti V. D. parodymai atmetami.
Teisėjų kolegija laiko prieštaringais ir kitus V. D. parodymus, jog įvykio metu visi nukentėjusieji stovėjo, o ne sėdėjo.
Nuteistasis V. D. vienos apklausos metu parodė kompaniją sėdėjus rateliu (t. 2, b. l. 110-112), kitų apklausų metu ir abiejų instancijų teismuose teigė, kad visi trys nukentėję vyrai stovėjo.
V. D. parodymus, jog prieš įvykį visi nukentėjusieji stovėjo, paneigia nukentėjusiųjų ir nuteistųjų A. C. bei A. J. parodymai, kad prieš įvykį nukentėjusieji sėdėjo (pagal nukentėjusiuosius V. M. gulėjo). Be to, nukentėjusieji parodė gėrę alkoholį, todėl neįtikinama, jog jie tai darė stovėdami.
Nukentėjusiųjų parodymai, kad konflikto metu V. M. nebuvo pakilęs nuo žemės ir jokių aktyvių veiksmų neatliko, paneigia nuteistojo V. D. parodymus, jog V. M. prieš įvykį buvo atsistojęs ir bandė gintis.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad V. D. parodymus V. M. bandžius gintis patvirtina specialisto išvados Nr. M 711/05 (03) duomenys.
Specialisto išvados Nr. M 711/05 (03) duomenys (t. 1, b. l. 14-16) iš tiesų rodo, jog poodinės kraujosruvos V. M. abiejų rankų (dilbių) srityse galėjo būti patirtos pasyvios savigynos metu, pvz. rankomis dengiantis nuo jį žalojusių traumuojančių poveikių.
Tokie duomenys nesumenkina nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, nes jie dėl įvykio netikėtumo, užpuolimo metu prieš juos vartojamo intensyvaus smurto bei tamsos galėjo nepastebėti V. M. pasyvių veiksmų ir to, ar jis miegojo, ar buvo jau prabudęs, todėl sakė, kad jis nesigynė. Juo labiau tai nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų, jog V. M. mušė gulintį.
Prokuroro apeliaciniame skunde cituojami nukentėjusiojo V. Š. parodymai, kad V. M. buvo jam už nugaros, todėl nukentėjusysis nematė smurto veiksmų prieš jį, nepatvirtina V. D. parodymų V. M. stovėjus, nes V. Š. nuosekliai tvirtino, jog iki užpuolimo niekas iš nukentėjusiųjų nestovėjo.
Prokuroras apeliaciniame skunde kritikuoja nukentėjusiųjų parodymų patikimumą motyvuodamas tuo, kad įvykio metu visi nukentėjusieji buvo girti, nors laiko patikimais taip pat apsvaigusio nuo alkoholio (jis teisme tai pats pripažino) nuteistojo V. D. prieštaringus parodymus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiųjų neblaivumas galėjo turėti įtakos jų parodymų tikslumui, detalių prisiminimui, tačiau neabejotina, kad netrukdė suvokti esminių įvykio aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip patikimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo jais netikėti, kadangi juos paneigiančių patikimų duomenų byloje nėra.
Taigi vertinant byloje esančius įrodymus kaip visumą, V. D. parodymų nenuoseklumas, prieštaravimas kitiems byloje surinktiems įrodymams neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog jie yra teisingi.
Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi tik ta nuteistojo V. D. parodymų dalimi, kuri atitiko kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes.
Byloje nėra jokių abejonių nekeliančių duomenų, kad A. C. atliko veiksmus, kuriais padaryti kūno sužalojimai, sukėlę V. M. mirtį, todėl daroma išvada, jog V. M. mirtis buvo ne A. C. veiksmų padarinys.
Prokuroras, apeliaciniame skunde pagrįsdamas nuteistojo V. D. parodymų patikimumą, nepagrįstai remiasi pasislėpusio įtariamojo P. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad P. V. parodymai nebuvo (pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir negalėjo būti) tiriami. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisiamajame posėdyje neištirti duomenys negali būti pagrindas paneigti teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.
Priešingai prokuroro apeliacinio skundo argumentams, atmetus nuteistojo V. D. nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, A. C. kaltės plėšimo metu nužudžius V. M. nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys.
Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad vertinant V. D. parodymų patikimumą reikėtų atsižvelgti į tai, jog jam būtų parankiau duoti melagingus parodymus ir apkalbėti nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusį P. V. ar mirusį R. V., bet ne A. C.
Toks apeliacinio skundo teiginys yra tik prielaida ir negali būti laikomas įrodančiu A. C. kaltę nužudžius V. M.
Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Būtent tokia yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2009, 2K-190/2009, 2K-32/2010 ir kt.). Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje, kurioje teismams išaiškinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Byloje nesant tokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. C. dėl V. M. nužudymo, plėšimo metu peržengus susitarimo su kitais bendrininkais ribas.
Dėl bausmių
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistiesiems V. D., A. C. bei A. J. bausmės dydį už V. M. sunkų sveikatos sutrikdymą nustato remdamasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, su kuriais sutinka, su ta išlyga, kad nuteistieji tyčia padarė ne tik apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis), bet ir labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus.
Įvertinusi teismo motyvus, atsižvelgusi į tai, jog visi nuteistieji nusikalto būdami nepilnamečiai, už kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą jiems galint skirti laisvės atėmimo bausmes nuo 1 iki 10 metų, t. y. bausmės vidurkiui esant 5 metams ir 6 mėnesiams, ribojama prokuroro apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija V. D., A. C. ir A. J. skiria mažesnes nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes.
Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad A. C. ir A. J. paskirtas bausmes bendrindamas su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to nuosprendis keičiamas.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nuteistiesiems A. C. ir A. J. paskirtas bausmes teismas bendrino, taikydamas ne tik BK 63 straipsnio, bet ir BK 64 straipsnio nuostatas.
BK 64 straipsnis taikomas tada, kai nusikalstama veika padaroma po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, t. y., kai naujas nusikaltimas padaromas per neatliktos bausmės, paskirtos pagal ankstesnį nuosprendį, laikotarpį. Kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas iš pradžių jam skiria bausmę už naują nusikalstamą veiką, o po to šią bausmę ir neatliktos bausmės dalį subendrina visiškai ar iš dalies jas sudėdamas (BK 64 straipsnio 1 dalis).
Skundžiamu nuosprendžiu A. C. ir A. J. nuteisti už nusikalstamą veiką, padarytą 2005 m. liepos 30 d. Nusikaltimus, už kuriuos jie nuteisti ankstesniais nuosprendžiais, A. C. padarė 2005 m. gruodžio 19 d., o A. J. – 2008 m. kovo 20 d.
Taigi vėliau išaiškintą nusikaltimą, už kurį jie nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, nuteistieji padarė iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo. Dėl to paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos, taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Teismas A. J. ir A. C. šias nuostatas taikė netinkamai.
Teismų praktikoje suformuluotos tam tikros nuostatos, kurių turi laikytis teismas, susidūręs su būtinumu subendrinti naujai skiriamą bausmę su vienu ar keliais anksčiau priimtais nuosprendžiais, kuriais taip pat buvo bendrinamos bausmės. Šios nuostatos reikalauja užtikrinti, viena vertus, kad ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-193/2007).
Dėl to nagrinėjamoje byloje teismas turėjo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme.
Tiesa, vienu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nukrypsta nuo tokios praktikos ir A. C. subendrina bausmę su Palangos m. apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, nes, priešingu atveju, dėl Palangos m. apylinkės teismo netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ankstesnėje byloje (šios klaidos negalėjo ištaisyti tą bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas), ta pati bausmė, paskirta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžiu, kuriuo pakeistas Klaipėdos m. apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendis, būtų subendrinta du kartus, o tai nesuderinama su vienu iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – teisingumo principu.
Teismas nesilaikė ir BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytos nuostatos dėl pagal ankstesnius nuosprendžius visiškai ar iš dalies atliktos bausmės įskaitymo į bausmės laiką.
Be to, teismas nepagrįstai taikė BK 64 straipsnį, nes šio straipsnio nuostatas jau taikė ankstesnius nuosprendžius priėmę teismai.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. D., A. J. ir A. C. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
V. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nubausti laisvės atėmimu 5 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6, 9 dalimis, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei dalinio sudėjimo būdu su Klaipėdos m. apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę V. D. paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.
Bausmės pradžią nustatyti nuo 2011 m. spalio 21 d.
Į bausmės laiką įskaityti: laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpius nuo 2005 m. rugpjūčio 16 d. iki 2005 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d.; visiškai ar iš dalies atliktas bausmes pagal Klaipėdos m. apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nuosprendį bei Klaipėdos m. apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendį.
A. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nubausti laisvės atėmimu 5 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei Klaipėdos m. apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę A. J. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.
A. J. panaikinti BK 64 straipsnio taikymą.
Bausmės pradžią nustatyti nuo 2011 m. spalio 21 d.
Į bausmės laiką įskaityti: laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2005 m. spalio 5 d. iki 2005 m. spalio 7 d.; visiškai atliktas bausmes pagal Klaipėdos m. apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį, Klaipėdos m. apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nuosprendį ir Klaipėdos m. apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendį; kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. spalio 21 d.
A. C. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir nubausti laisvės atėmimu 5 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, Klaipėdos m. apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei Palangos m. apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę A. C. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.
A. C. panaikinti BK 64 straipsnio taikymą.
Bausmės pradžią nustatyti nuo 2011 m. spalio 21 d.
Į bausmės laiką įskaityti: laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 16 d. iki 2005 m. rugpjūčio 18 d.; visiškai ar iš dalies atliktas bausmes pagal Klaipėdos m. apylinkės teismo 2006 m. gegužės 17 d. nuosprendį, Klaipėdos m. apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. nuosprendį, Klaipėdos m. apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendį (pakeistą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžiu), Klaipėdos m. apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendį ir Palangos m. apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį (pakeistą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 7 d. nuosprendžiu).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė
Teisėjai Svajūnas Knizleris
Linas Šiukšta