Civilinė byla Nr. 2-1276-236/2015

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorių R. M. ir V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti  kreditorių R. M. ir V. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-4477-345/2015 pagal kreditorių R. M. ir V. J. skundą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „HELES Group“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

BUAB „HELES Group“ pirmos eilės kreditoriai R. M. ir V. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti visus BUAB „HELES Group“ 2015 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus ir įpareigoti įmonės bankroto administratorių UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ kreditorių susirinkimą sušaukti iš naujo bei iki susirinkimo sušaukimo realiai informuoti visus įmonės kreditorius apie šaukiamą susirinkimą; nusprendus, jog šaukiant kreditorių susirinkimą, nebuvo pažeisti procedūriniai aspektai, panaikinti susirinkimo nutarimus Nr. 3, 5, 6, 7 ir pavesti BUAB „HELES Group“ kreditorių susirinkimui šiuos klausimus spręsti iš naujo; atstatydinti administratorių UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių ir Valstybinę mokesčių inspekciją pateikti duomenis, kada ir kokiu būdu šios institucijos buvo bankroto administratoriaus informuotos apie BUAB „HELES Group“ 2015 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimą; taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi nutarė BUAB „HELES Group“ pirmos eilės kreditorių R. M. ir V. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Teismas nustatė, jog kreditoriai konkretaus reikalavimo skundo rezoliucinėje dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė, tačiau teismas, įvertinęs kreditorių skundo motyvuojamąją dalį bei skundo reikalavimų, sprendė, kad kreditoriai siekė, jog iki skundo išnagrinėjimo būtų sustabdytas visų 2015 m. kovo 19 d. įmonės kreditorių susirinkime priimtų nutarimų vykdymas. Teismas, atsižvelgdamas į bankroto bylose egzistuojantį viešąjį interesą, pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog BUAB „HELES Group“ kreditorių susirinkimo 2015 m. kovo 19 d. susirinkime buvo sprendžiami 7 klausimai: dėl kreditorių susirinkimo sekretoriaus rinkimų; dėl kreditorių susirinkimo pirmininko rinkimų; dėl administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo; dėl įgaliojimų suteikimo kreditorių susirinkimo pirmininkui; dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo; dėl informacijos teikimo tvarkos kreditoriams ir akcininkams nustatymo; dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos. Susirinkime dalyvavo ir nutarimus keliamais klausimais priėmė 2 kreditoriai (VSDFV Vilniaus skyrius ir Valstybinė mokesčių inspekcija), kurių teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma procentine išraiška yra 67,09 proc. nuo visos teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, t. y. nutarimai priimti balsų dauguma.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, darė išvadą, jog uždraudus vykdyti kreditorių susirinkimų nutarimus, bankroto administratoriui bus apribotos galimybės vykdyti bankroto procedūras, nors būtent nuo administratoriaus veiksmų didžiąja dalimi priklauso tinkama visų kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsauga ir bankroto procedūrų vykdymo efektyvumas. Teismas nurodė, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones neabejotinai būtų pažeisti ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir jos kreditorių interesai. Dėl to teismas sprendė, jog byloje vyraujantį viešąjį interesą užtikrins bankroto procedūrų vykdymo tęstinumas, o ne jų sustabdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditoriai R. M. ir V. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti kreditorių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog kreditoriai  skunde nesuformulavo reikalavimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantai nurodo, jog skundo 4 punktu prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo nutarties šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti administratoriui vykdyti 2015 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus;

2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog skundžiamiems nutarimams esant priimtamtiems balsų dauguma (67,09 proc.), nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones;

3) Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl bankroto administratoriaus galimybės vykdyti bankroto procedūras apribojimo, išreiškė išankstinę nuomonę dėl skundo, kadangi skundo vienas iš reikalavimų yra bankroto administratoriaus UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ atstatydinimas;

4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus pažeisti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankroto administratorius UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantai 2015 m. kovo 28 d., 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. balandžio 13 d. su skundais kreipėsi į Įmonių bankroto ir valdymo departamentą, kuris atliko neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą dėl skunde nurodytų aplinkybių ir nurodė, jog apeliantai neturėjo teisės dalyvauti 2015 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkime, kadangi apeliantų kreditoriniai reikalavimai nebuvo patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. birželio 9 d. gauti apeliantų rašytiniai paaiškinimai, kuriuos apeliantai prašo priimti į bylą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis paliktina nepakeista.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti  kreditorių R. M. ir V. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip minėta, Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. birželio 9 d. gauti apeliantų rašytiniai paaiškinimai, kuriuos pastarieji prašo priimti į bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai su 2015 m. birželio 9 d. pateiktais Lietuvos apeliaciniam teismui rašytiniais įrodymais pateikė papildomus naujus įrodymus (Įmonių bankroto ir valdymo departamento 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą, skundo dėl 2015 m. kovo 19 d. BUAB „HELES Group“ kreditorių susirinkimo kopija, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties kopija, atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties kopija, bankroto administratoriaus 2015 m. gegužės 5 d. atsakymo kopija), kuriuos prašo priimti į bylą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantai siekia paneigti pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytas išvadas, įrodyti atskirajame skunde nurodomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pateiktus apeliantų 2015 m. birželio 9 d. rašytinius paaiškinimus su įrodymais priima į bylą bei vertina.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorius UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ nurodo, jog apeliantai neturėjo teisės dalyvauti 2015 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkime, kadangi apeliantų kreditoriniai reikalavimai nebuvo patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas šiuos bankroto administratoriaus atsikirtimus laiko nepagrįstais.

ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties, kuriai įsiteisėjus patvirtinta reikalavimų suma sudaro daugiau kaip pusę pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos arba teismo nutarties, kuria nustatoma, kad patvirtinta reikalavimų suma tapo didesnė negu pusė pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos. Teismas nutartimi, kuria patvirtinami neginčijami kreditorių reikalavimai, gali priimti sprendimą, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties, kuriai įsiteisėjus patvirtinta reikalavimų suma sudaro mažiau kaip pusę pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, nustatęs, kad ginčijami kreditorių reikalavimai nebegalės turėti lemiamos įtakos pirmojo kreditorių susirinkimo sprendimams, nes patvirtinta reikalavimų dalis, nepriklausomai nuo likusios pareikštų reikalavimų dalies patvirtinimo (nepatvirtinimo), užtikrina vienam ar keliems kreditoriams balsų daugumą, reikalingą kreditorių susirinkimo sprendimams priimti. Šiame susirinkime turi būti išrinktas kreditorių susirinkimo pirmininkas. Iki jo išrinkimo kreditorių susirinkimui pirmininkauja administratorius. Nurodytoje teisės normoje pabrėžiamas teismo nutarties, kuria patvirtinami kreditorių reikalavimai, įsiteisėjimo momentas. Būtent įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinami neginčijami kreditorių reikalavimai, nes juos tvirtina teismas (ĮBĮ 26 str. 1 d.).

Kadangi pagal ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalį kreditorių susirinkimas gali būti sušauktas tik esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai, kuria patvirtinta neginčijama kreditorių reikalavimų suma, didesnė kaip pusė pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, tai Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies taikymas yra susijęs su CPK 279 straipsnio 1 dalies aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2013).

CPK 279 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas; teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priėmus teismo sprendimą, nebelieka teisinio ginčo ir byla baigiama, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimą ar nutartį ar jų dalį apskundus apeliacine tvarka, apskųsta teismo sprendimo dalis įsiteisėja, kai byla išnagrinėjama apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2013).

Pagal bylos bei  Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas R. M. kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, prašydamas patvirtinti jo reikalavimą, kurį sudaro 782,75 Eur trečios eilės reikalavimas – įvykdyta atsakovo ieškovo išrašytu vekseliu užtikrinta prievolė trečiajam asmeniui ir 4 830,67 Eur pirmos eilės reikalavimą, kurį sudaro neišmokėtas atlyginimas, atostoginiai ir dviejų mėnesių išeitinė kompensacija. Pareiškėja V. J. kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, prašydama patvirtinti jos 3 775,85 Eur pirmos eilės reikalavimą, kurį sudaro neišmokėtas atlyginimas, atostoginiai ir dviejų mėnesių išeitinė kompensacija. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi nutarė pareiškėją V. J. įtraukti į BUAB „HELES Group“ pirmos eilės kreditorių sąrašą su 275,34 Eur kreditoriniu reikalavimu, pareiškėją R. M. įtraukti į BUAB „HELES Group“ pirmos eilės kreditorių sąrašą su 263,58 Eur kreditoriniu reikalavimu. Pareiškėjas R. M., nesutikdamas minėta nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria atmesti jo reikalavimai, ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jo reikalavimus visiškai. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi nutarė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti ieškovo R. M. 782,75 Eur trečios eilės reikalavimą, ir šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės: patvirtinti ieškovo R. M. 782,75 Eur trečios eilės reikalavimą atsakovo BUAB „HELES Group“ bankroto byloje.

Apeliacinis teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 279 straipsnio 1 dalį visa teismo nutartis, ją apskundus apeliacine tvarka, neįsiteisėja, kol byla neišnagrinėjama apeliacine tvarka, tačiau, apskundus tik nutarties dalį dėl savarankiškų reikalavimų, kita teismo nutarties dalis įsiteisėja ir tampa privaloma vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantams R. M., V. J. apeliacine tvarka apskundus tik Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalį dėl nepatvirtintų reikalavimų dalies, kita teismo nutarties dalis dėl jau patvirtintų kreditorių reikalavimų, pasibaigus nutarties apskundimo terminui, įsiteisėjo, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties dalis, kuria apeliantė V. J. įtraukta į BUAB „HELES Group“ pirmos eilės kreditorių sąrašą su 275,34 Eur kreditoriniu reikalavimu, o apeliantas R. M. įtrauktas į BUAB „HELES Group“ pirmos eilės kreditorių sąrašą su 263,58 Eur kreditoriniu reikalavimu nebuvo apskųsta ir  įsiteisėjo (CPK 18 straipsnis). Apeliantai V. J. ir R. M., priešingai nei teigia bankroto administratorius, turėjo teisę dalyvauti 2015 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkime.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei – likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas.

Apeliantų atsirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų apie skunde suformuluotą reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad kreditoriai siekė, jog iki skundo išnagrinėjimo būtų sustabdytas visų 2015 m. kovo 19 d. įmonės kreditorių susirinkime priimtų nutarimų vykdymas, t. y. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio (skundo) pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl bankroto administratoriaus galimybės vykdyti bankroto procedūras apribojimo, išreiškė išankstinę nuomonę dėl skundo, kadangi skundo vienas iš reikalavimų yra bankroto administratoriaus UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ atstatydinimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šių apeliantų argumentų laikyti pagrįstais. Bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bankroto administratoriui bus apribotos galimybės vykdyti bankroto procedūras. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamosios nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo bankroto administratoriaus tinkamumo vykdyti pareigas ir tik darė bendrą išvadą, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tiek dabartiniam, tiek galimai naujam bankroto administratoriui bus apribotos galimybės vykdyti bankroto procedūras.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko nepagrįstais apeliantų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus pažeisti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti kreditorių prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarieji grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgtina ir į tai, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas viešojo intereso pobūdžio turinčioje bankroto byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir jos kreditorių interesai,  jog byloje vyraujantį viešąjį interesą užtikrins bankroto procedūrų vykdymo tęstinumas, o ne jų sustabdymas.

Apeliacinės instancijos teismas pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi nutarė kreditorių R. M. ir V. J. skundą dėl BUAB „HELES Group“ 2015 m. kovo 19 d. kreditorių susirinkimo atmesti. Nors minėta nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertino skundo pagrįstumą bei teisėtumą, todėl, apeliacinio teismo vertinimu, nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti kreditorių R. M. ir V. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kreditorių atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                            Kazys Kailiūnas