Civilinė byla Nr. 3K-7-385/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 30.4.1; 43.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko, Zigmo
Levickio, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir
Prano Žeimio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. D.,
Č. S., M. D., T. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų S. D., R. S., J. D., Z. D. ieškinį
atsakovams V. D., Č. S., M. D., T. P. dėl žemės sklypo dalių
nustatymo ir jų priteisimo; tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie
Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių
perėmėja), Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyrius.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančių teisės normų, kai
individualių administracinių teisės aktų (Vilniaus apskrities viršininko
administracijos sprendimų) pagrindu buvo grąžinta nuosavybės teisė į ginčo
žemės plotą dviem iš pretendentų, tačiau vėliau, nepasibaigus įstatyme
nustatytam terminui, valią dėl šios nuosavybės atkūrimo pareiškė ir kiti
pretendentai, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovų senelis
J. D. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,42 ha žemės sklypą (duomenys
neskelbtini); jis mirė 1970 m. vasario 5 d.,
turėjo penkis vaikus: J., J., V., B. ir A. Kadangi
žemės savininko vaikai – ieškovų tėvai yra mirę, tai nuosavybės teisės į
senelio žemę turėjo būti atkurtos vaikaičiams – ieškovams. Vienas iš
pretendentų į žemės nuosavybės atkūrimą J. D. (žemės savininko vaikas), 1991 m.
rugpjūčio 10 d. paduodamas pareiškimą Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės
agrarinės reformos tarnybai dėl žemės grąžinimo, pretendentais nurodė tik save
ir savo brolį J. D., tačiau nenurodė žemės savininko kitų trijų jau mirusių
vaikų ir jų įpėdinių, t. y. vaikaičių. Ieškovai 2001 m. gruodžio 3 d. padavė
prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į
senelio žemės sklypą. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2002 m. gruodžio 4 d.
raštu pranešė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1998 m.
rugsėjo 15 d. sprendimais Nr. 41-4599 ir Nr. 41-4600 atkūrė nuosavybės teises į
senelio žemę J. D. ir J. D. po 3,71 ha kiekvienam. Šiuos sprendimus ieškovai
skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau skundas buvo atmestas.
Ieškovų teigimu, jie prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui dėl
nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimo padavė 2001 m. gruodžio 3 d., t. y. nepažeisdami
1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytų terminų. Pagal įstatymą atsakovų tėvams J. ir J.
D. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į 1/5 dalį žemės sklypo
kiekvienam, bet ne į visą buvusio savininko žemę. Ieškovai nurodė, kad jiems
turėjo būti atkurta nuosavybė į 4,44 ha žemės sklypo dalį, kurią neteisėtai įgijo
atsakovai. J. D., kuriam buvo atkurta dalis žemės nuosavybės teisės, mirė 1997
m. sausio 29 d., jo turtą paveldėjo sūnus V. D. ir duktė Č. S. (atsakovai
byloje). J. D., kuriam buvo atkurta kita dalis žemės nuosavybės teisės, mirė
2007 m. liepos 7 d., jo turtą paveldėjo sutuoktinė M. D. ir duktė T. P.
(atsakovai byloje). Ieškovų teigimu, atsakovai be teisinio pagrindo įgijo
nuosavybės teises į visą senelio turėtą žemės sklypą, todėl nepagrįstai įgyta
žemės sklypo dalis iš jų turėjo būti išreikalauta CK 6.237 straipsnio 1 dalies
pagrindu. Ieškovai prašė teismo nustatyti, kad jiems nuosavybės teise
priklauso 3/5 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini); priteisti
natūra iš atsakovų valdomo žemės sklypo ieškovams S. D. ir Z. D. – po 0,37 ha
kiekvienam, o ieškovams R. S. ir J. D. – po 0,74 ha kiekvienam.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d.
sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisę
į 3/5 dalis žemės sklypo iš bendro 7,42 ha ploto sklypo, nustatydamas, kad
ieškovams S. D. ir Z. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 0,742
ha, ieškovams R. S., J. D. – po 1,484 ha, o likusi 2,968 ha ploto žemės sklypo
dalis bendrąja daline nuosavybe priklauso atsakovams V. D., Č. S., M. D.
bei T. P. – kiekvienam po 0,742 ha ploto. Teismas nesutiko
su atsakovų argumentais, kad, Vilniaus apskrities viršininko
administracijai 1998 m. rugsėjo 15 d. priimant sprendimus, J. ir J. D. buvo vieninteliai pretendentai, įstatyme
nustatytais terminais padavę prašymus atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės
sklypą; motyvavo, kad 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10,
12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeistas šio
įstatymo 10 straipsnis, kuriame nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos
piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą
pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais
ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Ieškovas S. D.
prašymą atkurti nuosavybės teises, kuriame pretendentais greta savęs nurodė ir
kitus ieškovus, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė 2001 m. gruodžio 3 d., todėl nebuvo pagrindo
tvirtinti, kad ieškovai praleido įstatymo nustatytą prašymų padavimo terminą.
Teismas pažymėjo, kad tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos
įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek 1997 m. liepos 1
d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimą mirusio
savininko vaikams (ar kitiems asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių
atkūrimą) grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu; dėl
to jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams (ar kitiems
asmenims), aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems
tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš pretendentų,
pripažintina, kad šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio
savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje atkuriant
nuosavybės teises J. ir J. D., sprendimą priimanti institucija turėjo pagrindą
atkurti jų, kaip vienintelių tuo momentu pretendentų, teises į visą buvusio
savininko turėtą žemę, tačiau, teismo teigimu, tai nepaneigė kitų asmenų teisių
įgyvendinimo galimybės, nes pagal įstatymo „Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų“ nuostatas vėliau kreipęsi pretendentai turėjo teisę gauti kompensaciją
už jiems priklausiusią dalį iš asmenų, kuriems buvo atkurta nuosavybės teisė į
visą turėtą žemės plotą. Teismas nurodė, kad vėlesnėmis įstatymo redakcijomis
teisė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo suteikta ir kitiems
pretendentams, nustatant, kad kiekvienas iš pretendentų turi teisę į jam
tenkančią dalį. Ieškovai pagal galiojančias įstatymo nuostatas įgijo teisę į
jiems tenkančios dalies nuosavybės teisių atkūrimą ir ją įgyvendino, todėl
išnyko pagrindas, buvęs nuosavybės teisių atkūrimo J. ir J. D. momentu, atsirado
teisinių padarinių dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal pirmiau nurodytus
teisinius pagrindus. Teismo teigimu, ieškovai neprivalėjo ginčyti Vilniaus
apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimų, kurie buvo
priimti teisėtai. Ginčo santykiams taikytinos įstatymo normos nustato būdus,
kaip pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą turi būti atkuriamos teisės į
jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Teismo sprendimui
įsiteisėjus, būtent jis, o ne ankstesni individualūs teisės aktai, yra
pagrindas keisti įrašus registre įstatyme nustatyta tvarka. Teismas konstatavo,
kad atsakovai, išnykus pagrindams, kuriems esant buvo atkurta nuosavybės teisė
į visą ieškovų seneliui priklausiusią žemę tik atsakovų palikėjams, neturi
teisės turėti visos buvusiam savininkui priklausiusios žemės. Be pagrindo
įgytas turtas turi būti grąžinamas natūra.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 17 d. nutartimi
jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tik
patikslino sprendimo rezoliucinę dalį dėl žemės sklypo ploto. Kolegija nurodė,
kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 straipsnio 4 dalį (2001 m.
rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija, galiojusi ieškovo S. D. paduoto
prašymo atkurti nuosavybes teises momentu) teisę į nekilnojamojo turto
nuosavybės atkūrimą turi turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs,
sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), o tokiems asmenims nuosavybės teisės atkuriamos
į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo
turto dalį. Kadangi ieškovas S. D. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio
savininko (ieškovų senelio) mirusiems vaikams tenkančią žemės sklypo dalį
padavė 2001 m. gruodžio 3 d., t. y. įstatymo nustatyto termino ribose, tai
kolegija, atsižvelgdama į prašymo turinį, nustatė, kad šio ieškovo prašymo
atkurti žemės nuosavybės teises turinys aiškiai patvirtino visų ieškovų
susitarimą dėl kiekvieno jų subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo,
t. y. buvo išreikta ir suderinta visų ieškovų valia bendrai įgyvendinti šią
subjektinę teisę. Ta aplinkybė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises pasirašė
ir pateikė tik vienas iš jame nurodytų pretendentų – ieškovas S. D., nepaneigė,
jog prašymą padavęs asmuo faktiškai veikė pagal susitarimą su kitais atkurti
nuosavybės teisę siekiančiais ir valią dėl to išreiškusiais pretendentais.
Kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje visi ieškovai išreiškė
suderintą valią dėl nuosavybės teisių į senelio žemės nuosavybės atkūrimą
veikiant bendru tarpusavio susitarimu, kurį patvirtino vieno iš susitarusių
pretendentų S. D. 2001 m. gruodžio 3 d. prašymo turinys, t. y. ieškovai vieno
iš jų (S. D.) paduotu prašymu įgyvendino subjektinę teisę būti pretendentais
(kaip buvusio žemės savininko vaiko, kuris mirė, vaikai) į nuosavybės teisių
atkūrimą ir savo valią dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo išreiškė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytu terminu. Kolegija pažymėjo, kad nors
pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“
gyvi buvo du iš penkių buvusio žemės savininko vaikai, kurių valia atkurti
nuosavybės teises jiems į visą tėvo turėtą žemės nuosavybę buvo pareikšta vieno
iš gyvųjų savininko vaikų – sūnaus J. D. 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduotu
pareiškimu, tačiau žemės savininko kitų vaikų įpėdiniai valią dėl nuosavybės
teisių į žemę atkūrimo išreiškė 2001 m. gruodžio 3 d. prašymu, todėl pagal
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reguliavimą
jiems visiems bendrai teisiškai priklausė subjektinė teisė į 3/5 dalis
savininko turėtos žemės. Kolegija pažymėjo, kad nors pagal ankstesnį reguliavimą
pareiškėjui J. D. paduodant 1991 m. rugpjūčio 10 d. prašymą atkurti žemės
nuosavybės teises, jis turėjo pareigą prašyme nurodyti tik dar vieną tuo metu
gyvą buvusį žemės savininko vaiką, tačiau dviem pretendentams nuosavybės teisės
buvo atkurtos 1998 m. rugsėjo mėnesį, kai nuosavybės teisių į nekilnojamąjį
turtą atkūrimo teisinis reguliavimas buvo iš esmės pakitęs, o tie pakitimai buvo
susiję su subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, sąrašo išplėtimu,
ir su valios atkurti nuosavybės teises išreiškimo kitokio termino nustatymu, t.
y. 1991 m. rugpjūčio 10 d. paduotame prašyme nurodyti du pretendentai vėliau
nebeturėjo pagrindo manyti, kad jie buvo vieninteliai teisėti pretendentai
atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę, nes dar iki atkuriant jiems nuosavybės
teises, subjektinę teisę į dalį žemės nuosavybės atkūrimo jau turėjo ir kiti
asmenys (ieškovai šioje byloje), kurie nebuvo aiškiai atsisakę tos teisės ir
kurie turėjo galimybę per įstatymo nustatytą terminą išreikšti savo valią dėl
tos teisės įgyvendinimo. Nors Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998
m. rugsėjo 15 d. sprendimai nepanaikinti, tačiau, kolegijos teigimu, administracinių
aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. ir J. D. į visą buvusio
savininko žemės nuosavybę, teisėtumas ir jų galiojimas (nenuginčijimas)
nepaneigė aplinkybės, jog priimant tuos administracinius aktus jau realiai
egzistavo tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kuriai esant,
kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiškus prašymą atkurti
nuosavybės teises, išnyktų šių pretendentų teisės į visos žemės nuosavybės
atkūrimą atsiradimo teisinis pagrindas. Teisinis pagrindas, kuriuo
pretendentams J. ir J. D. buvo atkurta nuosavybė į visą buvusio savininko
turėtą žemę išnyko kitiems pretendentams – ieškovams – išreiškus savo valią
atkurti nuosavybės teises į šios žemės nuosavybės dalį, todėl ir atsakovams
negali išlikti teisė į visą iš J. D. ir J. D. paveldėjimu įgytą žemės nuosavybę.
Kolegija, remdamasi CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į ieškovų
pasirinktą įgytų teisių į dalį atkurtos žemės nuosavybės įgyvendinimo būdą,
nurodė, kad jis yra ekonomiškas ir optimalus apginant jų materialines
subjektines teises ir siekiant ginčo šalių teisinės taikos, todėl sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti ieškovams teisę į dalį
bendrosios žemės sklypo nuosavybės.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d.
sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį
atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neįvertino
aplinkybės, kad ieškovai įstatyme nustatyta tvarka ir terminais nebuvo padavę
prašymo atkurti nuosavybės teises į jų seneliui priklausiusią žemę, tai padarė
tik vienas pretendentas. Įstatyme nustatytas terminas prašymams atkurti
nuosavybės teises yra naikinamasis, todėl asmenys, praleidę šį terminą, neteko
teisės atkurti nuosavybės teises. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos
teismas, darydamas išvadą apie pretendento S. D. prašymo turinį, kad visi
ieškovai kartu su juo išreiškė suderintą valią atkurti nuosavybės teises, nors
jie ir nepasirašė šio prašymo, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Teisė ar
pareiga paduoti prašymą yra subjektinė tik paties asmens teisė, kuri
įgyvendinama aktyviais veiksmais; jeigu kitas asmuo ir nurodo kitą asmenį kaip
pretendentą, tai negali būti pripažįstama to asmens suderinta valia. Be to,
prašymo atkurti nuosavybės teisės padavimas valstybės institucijai yra būtina
sąlyga norint atkurti nuosavybės teises. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės
teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį pretendentams, kurie prašymus
atkurti nuosavybės teises pateikė po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės
neatkuriamos, jei jos atkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems
pretendentams.
2.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai netinkamai taikė CK 6.237 straipsnį, nes kasatoriai turtą (senelio
žemę) įgijo paveldėjimo pagal įstatymą būdu, todėl negalima teigti, jog turtas
buvo įgytas be teisinio pagrindo. Juolab kad ir Vilniaus apskrities
viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 15 d. sprendimai nepanaikinti, todėl
galioja ir yra teisėti, o ieškovo S. D. skundas dėl nurodytų sprendimų
panaikinimo buvo atmestas.
Atsiliepimo į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
nuosavybės teisių atkūrimo proceso baigtumo
Po 1990 m. kovo
11 d. priimtais Lietuvos Respublikos įstatymais buvo pripažinta, kad Lietuvos
Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir
turi tęstinumą, o LTSR centrinės ar vietinės valdžios bei valdymo organų
priimti sprendimai, jų priedėliai, nacionalizavimo aktai, kuriais remiantis
buvo neteisėtai nusavintas konkretus nekilnojamasis turtas, nėra kliūtis
atkurti nuosavybės teises į tą turtą. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą
ir jų atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas:
neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas;
Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtomis ribomis ir tvarka jiems priklausiusį turtą
natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją.
Nuosavybės
teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis
tuo metu galiojusiais įstatymais
buvo neįmanoma. Tam buvo būtina įstatymu
nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą. Taigi, toks
įstatymas yra specialusis (ad hoc) šiame
valstybės atkūrimo etape teisės aktas, t. y. turintis ribotą galiojimą: taikomas
ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsiranda dėl nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, okupacijos metais nacionalizuotą ar
kitaip neteisėtai suvisuomenintą, atkūrimo. Vadinasi, jis turi specifinį
reguliavimo dalyką. Antra, jis taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų
palikuonims – Lietuvos gyventojams, o tik buvusiems turto savininkams –
Lietuvos piliečiams, kurie atitinka įstatymo
nustatytas sąlygas. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkuriama ne pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas, o
tik specialia tvarka jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui.
Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią
išlikusią nekilnojamojo turto dalį atkuriama jo sutuoktiniui ir vaikams
(įvaikiams), jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį
dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo ad hoc pobūdis iš esmės reiškia ir palyginti
trumpalaikį bei ribotą jo taikymą – tik atkuriant minėtas nuosavybės teises
atitinkamu laikotarpiu.
Kasacinio teismo
jurisprudencijoje akcentuojama, kad Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kaip ir anksčiau galiojęs
įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais), yra specialusis (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos
santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti
taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, baigus restituciją,
jis neteks prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-24/2008).
Kol buvusiems
savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į
išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atkurtos nuosavybės
teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Dėl to iki tol jie neįgyja
savininko subjektinių teisių į šį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės
27 d. nutarimas).
Taigi dar nesamų, o tik siekiamų atkurti, subjektinių turtinių teisių gynybai
negali būti taikomos civilinės teisės normos, reguliuojančios nuosavybės
santykius ir ginančios nuosavybės teises. Būtent specialioms, netradicinėms
situacijoms taikomi specialieji įstatymai.
Kai tokio įstatymo pagrindu yra atkuriamos
nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio ir Civilinio kodekso normos (Konstitucinio
Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).
Vertinant
piliečio, kuris siekia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises,
statusą, esminę reikšmę turi tai, nuo kada jis įgyja teisę konkretų turtą
valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Iki turto grąžinimo ar atitinkamos
kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą
dar nėra atkurtos. Įstatymas, kol nepritaikytas konkrečiam subjektui dėl
konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria
(Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).
Kasacinio teismo
praktikoje taip pat laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės
atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę
įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P.
v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-24/2008). Nuosavybės teisių
atkūrimo reglamentavimas tiek pagal Įstatymą dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų,
tiek pagal jį pakeitusį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra (buvo) toks, kad asmeniui,
kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą
ar kitais aktyviais veiksmais įsiliedamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą)
dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės neatkuriamos.
Išplėstinė
teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, kad ieškovai
prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė galiojant Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymui (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija). Tiems
asmenims, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą
pateikė nuo 1993 m. rugsėjo 10 d. iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų“ sustabdymo dienos, t. y. iki 1997 m. sausio 22–osios, ir tiems
asmenims, kurie teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik pagal Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti
atkuriamos tik tuo atveju, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą įstatymo
nustatyta tvarka neatkurtos kitiems asmenims (Įstatymo 10 straipsnis).
Konstitucinėje
jurisprudencijoje, susijusioje su piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimu, yra akcentuojama įstatymų leidėjo diskrecija
nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, laikantis Konstitucijos
ir konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų. Vertinant teisinį
reguliavimą, įtvirtintą skirtingose Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio
redakcijose, reglamentuojantį prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo
tvarką bei terminus, galima padaryti išvadą, kad šiomis nuostatomis siekiama
užtikrinti santykių, kurie susiformavo nuosavybės teisių atkūrimo procese,
pradėtame vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, stabilumą,
užtikrinama įgytų teisių apsauga bei papildomos garantijos jų įgijėjams.
Praktikoje nereti atvejai, kai asmuo, kuris nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės
teises Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais, nors
tokią teisę turėjo, arba kuris teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik
pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo, siekia atkurti teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai jau
yra priimti sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į šį turtą jau yra atkurtos
įstatymo nustatyta tvarka kitiems asmenims. Būtent tokia sitacija yra
susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje.
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialiuoju (ad hoc) teisiniu
reguliavimu tokių asmenų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra apribota laiko
ir tam tikrų įvykių sąlygų: tam, kad asmuo būtų pripažįstamas pretendentu, jis
turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais
terminais ir nuosavybės teisės į tą patį turtą įstatymo tvarka neturi būti
atkurtos kitiems asmenims. Tais atvejais, kai iki tokių asmenų prašymų
pateikimo yra priimti administraciniai aktai, kuriais įstatymo nustatyta tvarka
nuosavybės teisės į tą patį turtą yra atkurtos kitiems asmenims ir šie
sprendimai nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, kvalifikuojama, kad
nuosavybės teisių atkūrimo procesas į šį turtą yra užbaigtas.
Nagrinėjamoje
byloje neginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos
kasatorių tėvams, o dėl šių sprendimų yra įsiteisėjęs administracinio teismo
sprendimas, kuriuo ieškovų skundas buvo atmestas. Administraciniai teismai yra
sudėtinė teismų sistemos dalis, jiems pavesta nagrinėti bylas, kylančias iš
administracinių teisinių santykių (Teismų įstatymo 12 straipsnio 2, 4
dalys). Tai reiškia, kad valstybė yra nustačiusi tokį teisinį reguliavimą,
pagal kurį tam tikrų ginčų nagrinėjimas vyksta specializuotuose teismuose pagal
šioms byloms nagrinėti nustatytą procedūrą, kurią reglamentuoja Administracinių
bylų teisenos įstatymas. Ieškovai kreipėsi į administracinį teismą ir taip
įgyvendino savo teisę ginčyti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitiems
asmenims. Administracinis teismas skundą priėmė ir jį nagrinėjo, priimdamas
sprendimą skundo reikalavimus atmesti ne tik todėl, kad skundas buvo paduotas
praleidus nustatytą terminą, tačiau sprendime pasisakė ir dėl ieškovų skundų
pagrįstumo iš esmės, konstatuodamas, jog dėl Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų sąlygų
nuosavybės teisės ieškovams į ginčo žemę negalėtų būti atkurtos. Taip šis
teismas užbaigė bylą sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir sukelia tuos pačius
padarinius. kaip ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas civilinio proceso
tvarka: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat
jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių reikalavimų tuo
pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir
teisinius santykius (ABTĮ 96 straipsnio 4 dalis, CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į ginčo
žemę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo nuostatas yra užbaigtas ir esant įsiteisėjusiam administracinio teismo
sprendimui dėl administracinių aktų nuginčijimo, nuosavybės teisių atkūrimo
teisėtumo klausimas šioje byloje nebegali būti kvestionuojamas.
Dėl CK
6.237 straipsnyje įtvirtinto instituto paskirties
Nepagrįstu
praturtėjimu pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį laikomas asmens įgijimas to, ko jis
negalėjo ir neturėjo gauti ir tai padaroma be teisinio pagrindo savo veiksmais
arba kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo. Nepagrįstas praturtėjimas
nelaikomas sutartine prievole ir sudaro atskirą nesutartinių prievolių rūšį. Tam,
kad teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto
praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, turi būti nustatyta atitinkamų įstatyme
įtvirtintų sąlygų visuma. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šio
savarankiško civilinės teisės instituto paskirtį bei esmę, yra pasisakyta, kad
prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto,
nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo
teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto
praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1)
konkretaus įstatymo ar sandorio, iš
kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais
skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima
išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją,
vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo
rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį,
tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės
normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo
aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos
Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008).
Nagrinėjamoje
byloje teismai nustatė, kad atsakovų tėvų nuosavybės teisė į ginčo turtą
atsirado administracinių aktų pagrindu, o atsakovams perėjo paveldėjimo būdu,
t. y. nuosavybės teisė atsirado įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio
1 ir 12 punktai). Teismai konstatavo, kad administraciniai aktai dėl nuosavybės
teisių atkūrimo buvo priimti teisėtai, tačiau sprendė, jog yra galimybė taikyti
Civiliniame kodekse nustatytus teisių gynimo būdus, kuriais ieškovams, kaip
pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą, būtų atkurta teisė į jiems
tenkančią nekilnojamojo turto dalį. Teismai pripažino, jog, ieškovams kreipusis
dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kasatorių nuosavybės teisės atsiradimo
pagrindai išnyko, todėl sprendė, kad yra sąlygos taikyti CK 6.237 straipsnio 3
dalį ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E.
R. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-777/2003. Minėta, kad įstatymų leidėjas,
nustatydamas specialųjį teisinį reguliavimą nuosavybės teisių atkūrimui
įgyvendinti, ne kartą keitė galimų pretendentų sąrašą bei prašymų atkurti
nuosavybės teises terminus, todėl praktikoje susiklostė situacijos, kai tam
tikriems asmenims įgijus teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą,
nuosavybės teisės į tą patį turtą jau buvo atkurtos kitiems asmenims. Būtent
tokioms situacijoms sureguliuoti ir yra skirtos Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, kaip
jau buvo nurodyta, apribojusios tokių asmenų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą
tam tikromis laiko ir įvykių sąlygomis. Ar naudotis teise į nuosavybės teisių
atkūrimą, yra kiekvieno asmens laisvos valios išraiška, įstatymas nenustatė
jokių įpareigojimų ieškoti galimų pretendentų institucijoms, priimančioms
sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Šiame įstatyme nėra nuostatų,
kurios leistų daryti išvadą, kad, ieškovams išreiškus valią atkurti nuosavybės
teises į ginčo žemės dalį, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo
atkurtos nuosavybės teisės kitiems pretendentams į jų tėvo nuosavybės teise
valdytą žemę. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo
praktikoje jau yra pasisakyta dėl negalimumo taikyti nepagrįsto praturtėjimo
institutą analogiško pobūdžio santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009; 2010 m.
liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. J. Z.,
bylos Nr. 3K-3-319/2010).
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą yra atkurtos specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, kiti
asmenys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą gali tik
nuginčiję administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės.
Esant galiojantiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės
teisės, konstatuotina, kad teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises yra
pasibaigusi ir negali būti kvalifikuojama kaip civilinė teisė, kurią galima
ginti civiliniame kodekse nustatytais gynimo būdais. Nagrinėjamoje byloje
kasatorių nuosavybės teisės įgijimo pagrindai (administraciniai aktai bei
paveldėjimo teisės liudijimai) nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra
teisėti, o ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas
ar turto gavimas.
Dėl
kasacinio teismo suformuotos praktikos sampratos
Bylą nagrinėję
teismai, šioje byloje ginčo santykiams taikydami nepagrįsto praturtėjimo
instituto normas pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio
bylose, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E.
R. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-777/2003, išdėstytais išaiškinimais.
Konstitucinėje
doktrinoje pabrėžiama, kad teisinės valstybės principas suponuoja
jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.
nutarimas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų sistema turi
funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai,
neprieštaringai) teismų praktikai formuotis – būtent tokiai, kuri būtų
grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais
ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad
tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi
būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles,
konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų“ (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008
m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB
„Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2003 m. vasario 5 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB „Šiaulių
dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-214/2003; 2007 m. sausio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos
Nr. 3K-3-8/2007). Nevienodos teismų praktikos konkurencijos klausimu yra pasisakęs
Konstitucinis Teismas ir konstatavęs, kad teismų suformuotos nevienodos
praktikos konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose
bylose priimti teismų sprendimai) turi būti atsižvelgiama į teismo
suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės sukūrimo laiką ir į kitus
turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, atspindi atitinkamas teismo
išaiškinimas susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; į
sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į
tai, priėmė atitinkamą sprendimą vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, ar
išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar
dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į
galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius
priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.
(Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Remdamasis konstitucine jurisprudencija,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs suformuotos kasacinio teismo
pagrindinius kriterijus, nurodydamas, kad tikrinant, ar egzistuoja teismų
praktikos nevienodumas, reikia nustatyti, ar: 1) skirtingose nutartyse
pasisakyta dėl tų pačių teisinių nuostatų; 2) tos pačios nuostatos taikomos
esant tapačiam ginčo teisinio santykio teisiniam reglamentavimui; 3) visos
galiojančios ir teisiškai reikšmingos teisinės nuostatos analizuotos ir
taikytos priimant teismo sprendimą ar nutartį; 4) tokios nuostatos išsamiai
analizuotos teismo motyvuose; 5) tokios nuostatos tinkamai pagrindžiamos teisės
normų, teisės doktrinos ir teismų praktikos argumentais; 6) teisinės
nuostatos taikytos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis; 7) teismų
sprendimų ar nutarčių teiginiai yra esminės, nusprendžiančios bylos baigtį
pagal tas faktines aplinkybes išvados, ar yra tik motyvai, argumentai arba
kitos tik papildomai vartojamos motyvavimo aplinkybės. Tai – nebaigtinis
kriterijų sąrašas, nes gali būti ir kitokių aplinkybių, iš kurių gali būti
sprendžiama, ar atitinkamu klausimu yra suformuota teismų praktika, ar turi
būti remiamasi vienos ar kitos nutarties teiginiais (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje P. A. v. Kretingos 1-ojo notarų biuro notarė S. D.
N., bylos Nr. 3K-3-552/2009).
Išplėstinė
teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pažymi,
kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003
m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. R. v. A. R.,
bylos Nr. 3K-3-777/2003, nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo
šios bylos aplinkybių. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo vienam pretendentui teisėtumo klausimas,
kai visi aštuoni pretendentai susitarė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos
vieno pretendento vardu, o vėliau šis žemę pasidalys su kitais arba išmokės
jiems kompensaciją. Nuosavybės teisės buvo atkurtos vienam pretendentui, kuris
mirė neįvykdęs savo įsipareigojimų perleisti dalį žemės kitiems broliams.
Būtent šios aplinkybės byloje lėmė CK nustatytų civilinių teisių gynimo
būdų taikymą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje byloje
egzistavęs susitarimas ir iš jo išplaukiančių įsipareigojimų vykdymas peržengė ad hoc
įstatymu reguliuojamų santykių ribas, todėl pripažįsta, jog ši kasacinio
teismo nutartis buvo priimta esant kitokioms faktinėms bei teisinėms
aplinkybėms, t. y. nagrinėjamos ir nurodytos bylos ratio decidendi iš
esmės skiriasi, todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis šia nutartimi ir
pripažinti, jog yra suformuota kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą
praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo tokio pobūdžio bylose. Apie
šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių specifiškumą, lėmusį tokio sprendimo
priėmimą, jau yra pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2
d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-319/2010).
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir
taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias bei Piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, padarė
materialiosios teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės teisės
aiškinimui ir taikymui, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtų sprendimo ir
nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), taip pat
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl
išdėstytų argumentų teismų sprendimas bei nutartis naikintini ir priimtinas
naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4
dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Priėmus naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi
išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio
4 dalis). Atsakovai, paduodami apeliacinį skundą, kiekvienas sumokėjo po 1150 Lt,
atsakovas V. D., paduodamas kasacinį skundą, sumokėjo 4600 Lt žyminio mokesčio.
Vadovaujantis CPK
93 straipsnio 1 ir 3
dalimis bei 98
straipsnio 1 dalimi, pagal kurias bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas
tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš priešingos šalies pirmiau nurodytos sumos priteisiamos
kasatoriams iš ieškovų. Iš pastarųjų taip pat priteisiamas kasacinio teismo
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (186,10 Lt), atlyginimas
valstybei (CPK
88 straipsnio 1 dalies 3,
8 punktai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti.
Priimti naują
sprendimą.
Ieškovų S. D.,
R. S., J. D., Z. D. ieškinį dėl žemės sklypo dalių nustatymo ir jų priteisimo
atmesti.
Priteisti iš
ieškovo S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. D.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus
aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant
apeliacinį skundą.
Priteisti iš
ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. D.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus
aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant
apeliacinį skundą.
Priteisti iš
ieškovo J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovams V. D.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus
aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant
apeliacinį skundą.
Priteisti iš
ieškovo Z. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovams V. D.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini), Č. S. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini), M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), T. P.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 287,50 Lt (du šimtus
aštuoniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant
apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo
S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. D.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną tūkstantį vieną
šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Priteisti iš
ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. D.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną tūkstantį vieną
tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų ) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant
kasacinį skundą.
Priteisti iš
ieškovo J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. D.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną tūkstantį vieną
šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Priteisti iš
ieškovo Z. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1150 Lt (vieną
tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant
kasacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo S. D. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt šešis
litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Priteisti iš ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt šešis
litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Priteisti iš ieškovo J. D. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt
šešis litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Priteisti iš ieškovo Z. D. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 46,52 Lt (keturiasdešimt šešis
litus 52 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys