Civilinė byla Nr. 3K-3-134/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
22.1; 24.1; 30.3; 45.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės visuomeninės organizacijos „Vilnoja“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės visuomeninės organizacijos „Vilnoja“ ieškinį atsakovams AB „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl nuosavybės teisės nuginčijimo ir teisinės registracijos panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2003 m. birželio 17 d. patvirtintu turto pardavimo iš varžytynių aktu įsigijo gamybos cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šiuos nekilnojamuosius daiktus UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2004 m. spalio 26 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė VšĮ „Sveikutis“, kuri šiuos statinius 2004 m. gruodžio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei.
Ieškovė 2006 m. gegužės 10 d. teismui pateiktu ieškiniu prašė:
1) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 2638,94 kv. m ploto betono aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą žyma b1, esančią žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
2) panaikinti šios ginčo aikštelės teisinę registraciją AB „Enifas“ vardu Nekilnojamojo turto registre;
3) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. (101)11.10-622 dalį, kurioje ginčo aikštelės savininke nurodyta AB „Enifas“.
Ieškovė nurodė, kad kartu su gamybos cechu ji nuosavybės teise įsigijo ir betono aikštelę, kuri iki 2004 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota. Tokios pozicijos ieškovė laikėsi, remdamasi ta aplinkybe, kad pastatas 2004 m. gruodžio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu buvo perduotas ieškovei kartu su priklausiniais, todėl ir betono aikštelė, kaip gamybos cecho priklausinys, nuosavybės teise turėtų priklausyti ieškovei, o ne atsakovui AB „Enifas “. Be to, tokią išvadą leidžia daryti ir žemės sklypo padalijimas trims valdyboms: pirmajai – administracinis pastatas, gamybinio cecho dalis, betono aikštelė ir teritorija, antrajai – gamybinis pastatas, administracinis pastatas ir statybinė aikštelė, trečiajai – likusi dalis. Toks paskirstymas, ieškovės manymu, leidžia teigti, jog tarp gamybinio cecho bei betono aikštelės yra funkcinis ryšys, ir betono aikštelė laikytina gamybinio cecho priklausiniu. Ieškovės teigimu, 2004 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registre betono aikštelė buvo neteisėtai įregistruota AB „Enifas“ vardu, remiantis Statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. (101)11.10-622.
Ieškovė pažymėjo, kad, sprendžiant ginčijamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. (101)11.10-622 dalies galiojimo klausimą, taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas ginčyti atsakovui AB „Enifas“ išduotą pažymą nėra pasibaigęs, nes ginčo pažyma išduota atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kaip nekilnojamojo daikto valdytojai, dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, o ne vykdant viešojo administravimo funkcijas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. (101)11.10-622 dalies, kurioje betono aikštelės savininke nurodyta AB „Enifas“, pripažinimo negaliojančia yra teismingas administraciniam teismui (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 patvirtintų Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuosatų 41 punktas), tačiau turint omenyje tai, kad byloje reiškiami ir reikalavimai, susiję su nuosavybės teisės pripažinimu ir teisinės registracijos panaikinimu, visi jie kaip susiję kartu nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Ieškovei praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis), kurio eiga nagrinėjamoje byloje prasidėjo 2004 m. gruodžio 19 d. ieškovei gavus Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame betono aikštelės savininku buvo nurodytas atsakovas AB „Enifas“, ir neprašius jo atnaujinti, o atsakovei pareiškus reikalavimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. (101)11.10-622 dalies pripažinimo negaliojančia buvo atmestas kaip praleidus ieškinio senaties terminą.
Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad betono aikštelė nebuvo skirta gamybiniam cechui (buvusiam linoleumo cechui) aptarnauti, ji buvo sumontuota kartu su ožiniu kranu ir buvo skirta ožinio krano funkcijoms vykdyti, todėl negali būti laikoma gamybinio cecho priklausiniu. Atmetus ieškinio reikalavimus dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. (101)11.10-622 dalies pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo į betono aikštelę, teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl ginčo aikštelės teisinės registracijos atsakovo AB „Enifas“ vardu panaikinimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog gamybos cechui funkcionuoti buvo būtinas priklausinio egzistavimas. Priešingai, byloje surinkti ir ištirti rašytiniai įrodymai (EPSS „Monolitas“ 1988 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintas gamybinės bazės teritorijos ir pastatų paskirstymas bei generalinis planas), atsakovo AB „Enifas“ atstovo paaiškinimai, liudytojų V. P. J. ir K. M. parodymai patvirtina, kad ginčo dalykas - betono aikštelė savo funkcine paskirtimi buvo skirta ožiniam kranui, aikštelėje sandėliavusiam didelio svorio gelžbetonio konstrukcijas, eksploatuoti. Gamybinės paskirties pastatui, kuriame buvo pjaustomas ir sandėliuojamas linoleumas, funkcionuoti betono aikštelė su bėgiais ir ožiniu kranu nebuvo reikalinga. Patekti į patalpas, pastatui eksploatuoti betono aikštelė taip pat nebuvo reikalinga, nes į pastatą patenkama iš Sudervės gatvės pusės, žemės sklypas yra istoriškai susiformavęs, nuo ginčo betono aikštelės gamybinis pastatas atskirtas tvora. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad varžytynėse nupirktas pastatas, kuriam priskirta tvora, ir ginčo aikštelė yra tame pačiame sklype, savaime neįrodo daiktų funkcinio ryšio, nes tame pačiame žemės sklype gali būti keli skirtingi objektai. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo betono aikštelę vertinti kaip gamybos cecho priklausinį ir daryti išvadą, jog turtą iš varžytynių nupirkęs asmuo kartu su gamybos pastatu įsigijo ir betono aikštelę. Be to, byloje esantis Nekilnojamojo turto registro 2004 m. rugsėjo 2 d. išrašas patvirtina, kad gamybos cechas ir tvora nuosavybės teise priklauso UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, o ūkinis pastatas ir betono aikštelė nuosavybės teise priklauso AB „Enifas“. UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, manydamas, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys, susiję su betono aikštele, yra netikslūs ar neišsamūs, savo pažeistas teises galėjo ginti per vieną mėnesį skųsdamas viešo registro tvarkytojo veiksmus administraciniam teismui. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2004 m. spalio 26 d. perdavimo–priėmimo aktu VšĮ „Sveikutis“ perdavė turtą, kuris buvo tiksliai apibrėžtas ir įregistruotas viešame registre, todėl nėra pagrindo teigti, kad turto galėjo būti perduota daugiau, negu buvo įregistruota. Ieškovė iš VšĮ „Sveikutis“ 2004 m. gruodžio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu taip pat negalėjo priimti turto daugiau, negu pastarasis buvo įgijęs iš pradinio savininko. Be to, turto perdavimo metu AB „Enifas” nuosavybės teisė į betono aikštelę jau buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino taikymu, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, nenustačius teisių pažeidimo, nėra pagrindo joms ginti, todėl argumentų dėl ieškinio senaties termino taikymo teisėjų kolegija nenagrinėjo kaip neturinčių reikšmės byloje kilusio ginčo sprendimui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė visuomeninė organizacija „Vilnoja“, remdamasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl dalies administracinio teisės akto panaikinimo nėra kilęs grynai iš administracinių teisinių santykių, o yra išvestinis iš reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo, kuris yra kilęs iš civilinių teisinių santykių. Tokiu atveju ieškovės reikalavimui dėl dalies administracinio teisės akto pripažinimo negaliojančiu turėjo būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, CPK 26 straipsnio 2 dalis). Analogišką šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinė byla Nr. 3K-3-461/2006).
2. Spręsdami klausimą dėl betono aikštelės pripažinimo gamybos cecho priklausiniu, teismai netinkamai taikė CK 4.13, 4.14 ir 4.19 straipsnių nuostatas, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vienodos teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-448/2001, 3K-3-1002/2003, 3K-3-1051/2003, Nr. 3K-3-595/2005.
Kasaciniame skunde akcentuojama, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog betono aikštelė yra šalia gamybos cecho, ji savo ūkine paskirtimi buvo skirta gamybos cecho poreikiams tenkinti, todėl šiuos daiktus sieja tiesioginis funkcinis ryšys, be to, gamybos cechą ir betono aikštelę jungė bendra, nedaloma, ieškovei nuosavybės teise priklausanti tvora. Tai, kad betono aikštelė perleidžiant pagrindinį daiktą – gamybos cechą – nebuvo tiesiogiai nurodyta perleidimo sandoriuose bei Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota kaip gamybos cecho priklausinys, kasatorės nuomone, nekeičia betono aikštelės, kaip gamybos cecho priklausinio, teisinio likimo, nes priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis).
Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba neturėjo teisinio pagrindo išduoti 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. (101)11.10-622 dėl betono aikštelės įteisinimo AB „Enifas“ vardu, nes tuo metu ši, kaip gamybos cecho priklausinys, nuosavybės teise priklausė UAB „Nekilnojamojo turto fondas“.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes neištyrė visų apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų dėl netinkamo CK 4.14 ir 4.19 straipsnių nuostatų taikymo, neįvertino apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pagrindinio daikto ir priklausinio sąsajumu ir jų funkciniu ryšiu bei priklausinio likimu, ieškovei įsigijus pagrindinį daiktą.
4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su netinkamu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu, nors apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas bendrasis dešimties metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o ne vieno mėnesio ieškinio senaties terminas (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis).
5. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šie apeliacinio skundo argumentai nebuvo ištirti ir įvertinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB „Enifas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės teisės normas. Ginčo betono aikštelė negali būti laikoma gamybos cecho priklausiniu. Ji nėra skirta gamybos cechui aptarnauti, su šiuo pastatu ji niekada nebuvo susijusi funkciniais ryšiais. Betono aikštelė buvo skirta ožiniam kranui aptarnauti ir joje buvo laikomi monolitinėje statyboje naudojami metaliniai klojiniai. Tuo tarpu gamybos ceche buvo gaminami ir ruošiami linoleumo ruošiniai grindims kloti. Be to, byloje esantys planai patvirtina, jog šie objektai vienas nuo kito buvo atskirti tvoromis pagal jų funkcinę paskirtį. Gamybos cecho priklausinys yra jį juosianti tvora, bet ne betono aikštelė. Atsakovo manymu, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo ieškinio senaties terminų taikymo, nustačius, kad betono aikštelė nėra gamybos cecho priklausinys, neturi reikšmės byloje kilusio ginčo sprendimui.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo palikti nepakeistus Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 27 d. nutartį. Nurodoma, kad šioje byloje bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką, yra nurodęs, kad dėl valstybės valdymo ir savivaldybės institucijų priimtų aktų civilinėse bylose yra taikomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, nes šie aktai yra prilyginami juridinio asmens organų sprendimams (civilinė byla Nr. 3K-3-446/2005). Teismai tinkamai taikė ir aiškino daikto pardavimą iš varžytynių reglamentuojančias teisės normas, detaliai ištyrė ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo jų priimtų procesinių sprendimų kasaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2003 m. birželio 17 d. patvirtintu turto pardavimo iš varžytynių aktu nuosavybės teise įsigijo pastatą - gamybos cechą ir kiemo statinius - tvorą, esančius (duomenys neskelbtini). Šiuos nekilnojamuosius daiktus UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2004 m. spalio 26 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė VšĮ „Sveikutis“, kuri šiuos statinius 2004 m. gruodžio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovui. Žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra ne tik ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai, bet ir atsakovui AB „Enifas“ nuosavybės teise priklausantys ūkinis pastatas ir betono aikštelė, kuri Nekilnojamojo turto registre iki 2004 m. rugsėjo 2 d. nebuvo įregistruota. Betono aikštelė savo funkcine paskirtimi buvo skirta ožiniam kranui, aikštelėje sandėliavusiam didelio svorio gelžbetonio konstrukcijas, eksploatuoti. Gamybos cechui, kuriame buvo pjaustomas linoleumas, funkcionuoti betono aikštelė su bėgiais ir ožiniu kranu nebuvo naudojama. Tiek turto pardavimo iš varžytynių metu, tiek vėliau pastate buvusi linoleumo gamyba buvo nutraukta, patalpos nuomojamos, o pastato eksploatacijai betono aikštelė nebuvo naudojama. Į ginčo pastatą patenkama iš Sudervės kelio pusės, nuo ginčo betono aikštelės pastatas yra atskirtas tvora.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde ieškovas kelia du teisės klausimus: pirma, dėl teisės normų, reglamentuojančių daikto pripažinimą priklausiniu ir priklausinio teisinį likimą; antra, dėl ieškinio senaties terminus nustatančių teisės normų taikymo civilinėse bylose, kuriose yra nagrinėjami ir administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai.
Dėl taikytinos teisės
Daiktų–priklausinių teisinį režimą reglamentuoja šios Civilinio kodekso normos:
,,4.13 straipsnis. Antraeiliai daiktai
1. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.
2. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.“
,, 4.14 straipsnis. Antraeilio daikto likimas
1. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
2. Kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.“
,,4.19 straipsnis. Priklausiniai
1. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.
2. Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra požymių, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje.“
Su nuosavybės teisės gynimu susijusiems reikalavimams taikytini ieškinio senaties terminai yra nustatyti CK 1.125 straipsnyje ,,Ieškinio senaties terminai“, pagal kurį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų; šis terminas yra taikomas, jeigu atskirų rūšių reikalavimams šiame kodekse bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų (CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalys).
Administracinių bylų teisenoje taikomus terminus reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas. Bendrasis kreipimosi į teismą terminas yra nustatytas šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje:
,,1. Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.“
Pažymėtina, kad administracinėje teisenoje galiojantys kreipimosi į teismą terminai yra procesinio, o ne materialinio pobūdžio, įstatymas su šių terminų pasibaigimu nesieja asmens subjektinių teisių pabaigos. Procesinių kreipimosi į teismą terminų taikymo taisyklės yra nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme. Kadangi tai nėra ieškinio senaties terminai, juos taikant negali būti taikomos ieškinio senaties instituto taisyklės.
Dėl teisės normų taikymo skundžiamoje teismo nutartyje
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nusistovėjusias teisės aiškinimo ir taikymo nuostatas daiktų - priklausinių teisinio režimo klausimu priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006 ir kt.).
Aiškindamas CK 4.14 straipsnio normą, pagal kurią antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jis nenurodomas turto perleidimo sutartyje, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2005 ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad nurodytų įstatymo normų aiškinimo ir taikymo klausimas tampa aktualus tik konstatavus ginčo daikto kaip priklausinio teisinį pobūdį.
Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys - ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, tai yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas savo poziciją grindžia teiginiu, kad nuosavybės teisę į ginčo betono aikštelę 2003 m. birželio 17 d. varžytynių aktu įgijo UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ kaip cecho pastato priklausinį, o jis pats 2004 m. gruodžio 28 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu šį turtą perėmė iš UAB ,,Sveikutis“. Tai reiškia, kad ieškovas turi įrodyti, jog UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2003 m. birželio 17 d. varžytynėse įgyjant ginčo turtą betono aikštelė buvo naudojama cecho pastatui aptarnauti, jame vykdomos ūkinės veiklos reikmėms. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad tokio faktinio ryšio nebuvo: ieškovui ir jo pirmtakams įgyjant cecho pastatą jokia ūkinė veikla, kuriai būtų buvusi reikalinga betono aikštelė, jame nevyko, faktiškai aikštelė nebuvo naudojama, nuo pastato ji atskirta tvora. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų teismų sprendimuose konstatuotas faktines aplinkybes, jis neįrodė fakto, kad betono aikštelę kaip pastato priklausinį naudojo jis pats ar jo teisių pirmtakai UAB ,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir UAB ,,Sveikutis“. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad betono aikštelė nėra ieškovui priklausančio pastato priklausinys. Tai reiškia, kad ieškovas negali savo teisių į ginčo statinį grįsti CK 4.14 straipsnio normomis, ir bylą nagrinėję teismai jo ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmetė pagrįstai.
Ieškovo teisė ginčyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 30 d. pažymą Nr. (101)11.10-622 ir ginčo turto teisinę registraciją AB „Enifas“ vardu Nekilnojamojo turto registre yra išvestinė iš jo pirmojo reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Tik pripažinus ieškovo teisę į ginčo betono aikštelę, jis įgytų CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis teisminės gynybos dėl nurodytų administracinių aktų nuginčijimo teismine tvarka, nes atsirastų pagrindas teigti, jog jie tikrai ar tariamai pažeidžia jo, kaip turto savininko, teises ar teisėtus interesus. Kartu tai reiškia, kad esminis nagrinėjamos bylos reikalavimas, lemiantis viso ginčo civilinį teisinį pobūdį, yra reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Tokiu atveju ir išvestiniams iš pagrindinio civilinio teisinio reikalavimo administracinio teisinio pobūdžio reikalavimams turi būti taikomas civilinės teisės institutas - ieškinio senaties terminas. Kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti - administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Tokios terminų taikymo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju byloje vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės gynimo, todėl visiems ieškinio reikalavimams taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnyje 1 dalyje – dešimt metų. Taigi kasatoriaus skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą neteisingai taikė terminus reglamentuojančius įstatymus, yra pagrįstas. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, ieškovas neturi reikalavimo teisės dėl administracinių aktų nuginčijimo, todėl ši pirmosios instancijos teismo klaida neturėjo įtakos teisingam ginčo išsprendimui iš esmės.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai aiškino ir taikė įstatymą ir įvertino visus reikšmingus ieškovo apeliacinio skundo argumentus. Taigi nėra pagrindo tenkinti ieškovo kasacinio skundo reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė